Spektaklis "Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

2024 metai būta Imanuelio Kanto (1724–1804), didžiojo Prūsijos filosofo ir Apšvietos epochos architekto, metai, kurie sietini šiek tiek ir su pačia Lietuva, tiksliau – Memeliu, dabartiniu Klaipėdos kraštu, iš kurio kilo Kanto protėviai, tad ir renginių šiam iškiliam filosofui tikrai netrūko. Vienas ryškiausių – paties Mariaus Ivaškevičiaus parašyta pjesė „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“, kurios ėmėsi genialusis režisierius Oskaras Koršunovas. Keista, kad 2026 metais atvežtas parodyti į Klaipėdą, kai visi jau apdovanojimai pasibaigę, o Kanto minėjimas šiame krašte taip pat jau išsikvėpė, tačiau gauti bilietus priekyje – tikra laimė, turint galvoje, kad jie ištirpo kai sniegas per vieną pavasario dieną. Kiek nustebau, kad pats Kantas, nors ir rašė apie žmogaus išsilavinimą bei proto galimybes, pats mažai kur keliavo ir visą gyvenimą nugyveno Karaliaučiuje, taip ir nepamatęs savo akimis plačiojo pasaulio.

 

Mėgstu Koršunovo spektaklius, manau, kad paskutiniuoju metu jis pasikeitė, ypač su „Laukinės anties“ premjera. Staiga iš itin pokštaujančio ir seksualiai provokuojančio režisieriaus jis tapo skaudulių režisieriumi, o „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojame“ tai tarsi patvirtina. Nors galima ir kitaip: aš pats ėmiau ir kažkaip pasikeičiau, ėmiau į jo spektaklius žiūrėti kiek kitaip. Režisierius su Mariumi Ivaškevičiumi turi ilgą sceninės kūrybos ryšį, jų projektai išties turi įspūdingą savitą chemiją (puikūs darbai „Išvarymas“, „Miegantys“) ir tampa tikrais teatriniais hitais, kurie išsilaiko ilgus dešimtmečius. Naujausias darbas, sakyčiau, beveik barokinis, vaizduoja Imanuelio Kanto namus, kuriuose galioja savita darbo ir poilsio, pramogų ir pareigos disciplina. Kantas valgomajame su draugais valgo, plepa, tačiau visomis išgalėmis stengiasi pailsėti nuo mintijimo ir intensyvaus galvojimo, nebent... Nebent šovusią genialią mintį galima užrašyti ir dėti į urną.

 

Dėmesio centre – neseniai paties Kanto parašyta ir 1781 metais išleista „Grynojo proto kritika“, kuri tapo pamatine Kanto filosofija, tačiau spektaklyje konstruojami keli klodai, susiję su šiuo veikalu: pjesė konstruoja ir vaizduoja pačią teatro teoriją ir imituoja paties veikalo suvokimo perspektyvas kaip veikėjų naują suvokimo patirtį. „Grynojo proto kritika“ iš esmės nagrinėja žmogaus pažinimo galimybes ir ribas, klausiant, ką mes galime žinoti ir kaip mūsų protas iš anksto struktūruoja gaunamą patirtį. Vieną dieną į vyrišką Kanto draugiją pasibeldžia Fobi Gryn, tariama vieno Kanto draugo, realiai egzistavusio anglų pirklio Joseph Green (1727-1786) dukterėčia, kurią puikiai perteikė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Naujoji viešnia trokšta Kanto autografo, tačiau nuolat provokuoja kambaryje, kuriame negalvojama mąstyti, nes ji kaip škotų keliautoja-pabėgėlė trokšta tikrojo pažinimo, tačiau drauge lyg ir flirtuodama koketuoja su prūsų intelektualais vyrais, stebi ir užrašinėja vyrų elgesį kambaryje ir tarsi akimirkai pati tampa moteriškojo Kanto išraiškos projekcija, metraštininkė.

 

Naratyvas nėra man iki galo aiškus, nes Marius Ivaškevičius nesilaiko vientisos pasakojimo linijos, tačiau dėl to tik dar smagiau! Spektaklis susideda iš trijų dalių, tačiau labiausiai dėmesį prikaustė antroji įspūdingiausioji dalis, kai bandoma nušauti Kanto tarną Martiną Lampę. Tas šūvis turi keletą pasakojimo perspektyvų, jos perteiktos laiko ir erdvės pažinumo ir kartu nepažinumo samprata: ar įmanoma įveikti patį likimą ir išsisukti nuo mirties? Aktorius Ramūnas Cicėnas, mano galva, šiame spektaklyje bene labiausiai sužibo, labai charizmatiškai perteikė liokajaus vaidmenį! Šiaip retai taip būna, bet šioje spektaklio dalyje ne kartą atvipo žandikaulis, nes iš esmės Koršunovas suprojektuoja tai, ką galbūt galime pamatyti kokiame „Matricos“ (1999) filme ar Christopherio Nolano „Pradžia“ (2010) – jis sukinėja laiką ir perspektyvas kaip kino kadrus ir tai daro taip efektingai ir įtaigiai, kad net vietomis nubėgo šiurpas pagaugais.

 

Pats Koršunovas interviu teigė: „Visuomenei įdomus mitas – tą mitą man ir svarbu apmąstyti. Dėl to spektaklis yra ne apie Kantą ir ne apie jo veikalą. Ir ne apie protą. Spektaklis yra apie mitą – tiek Kanto, tiek proto, apie patį mito būvimą, kuris savaime yra labai iškalbingas, apie galimas jo interpretacijas. <...> Tokiu atveju spektaklis tampa kūriniu apie patį teatrą, apie mūsų laiką, apie mus, apie mūsų žinojimus ir nežinojimus, apie gyvenimą ir mirtį. Mirtis čia tampa viena svarbiausių temų.“ Visgi spektaklis nėra lengvas, po žaidybiniais teatro elementais kalbėti apie proto kuriamas iliuzijas ir jų griūtį kaip apie šiandienos pasaulio suvokimo esmę labai sudėtinga. Viešojoje erdvėje vis girdžiu, kaip pamažu teatras vis prastėja ir prastėja, bet ar tik ne dėl to, kad pasiekėme tariamą teatro supratimo ribą, kurią manomės jau perpratę dėl pertekliaus? Man regis, „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ tarsi paneigia tą iliuziją, kad teatras devalvavo(si), nes pats spektaklis pranoksta tam tikrus mano ir kitų žiūrovų, su kuriais kalbėjausi po spektaklio, lūkesčius.

 

Veikėjai vienu metu nusimaukšlina perukus prie stalo ir baigia savo prūsiškas kalbas, vadinasi, baigia ir epochos idėjinį teatrą tarsi paliudydami, jog tikrovė visada privaidinta pagal to laikmečio sampratą kaip ir pats pažinimas. Epocha ryja epochą, mirtis šiame spektaklyje, bent jau man, yra transformuojanti visuomenę būtinoji dominantė, išvarginanti savo laikmečio vaikus iki beprotybės, bet kartu ir išvaduojanti iš tariamo žinojimo. Ekspresyvus spektaklis, kalbantis apie pažinimo iliuzijas, istoriją ir mitus, lipdomus iš lūpų į lūpas, todėl, man regis, po spektaklio spragtelėjo galvoje dar viena mintis: mes net negalime būti tikri dėl praeities, kuri perkuriama ir iškreipiama mitų, o ką jau kalbėti apie dabarties momentą? Vienas geriausių nuo rudens (kartu su „Laukine antimi“) matytų spektaklių šį mano žiūros sezoną. Ar begaliu būti laimingesnis ir dėkingesnis, nei esu Koršunovui, aktoriams, Ivaškevičiui ir apskritai teatrui?

 

Maištinga Siela 

Spektaklis: "Nuostabūs dalykai" (režisierius Kirilas Glušajevas)

Sveiki,

 

Nedaugžodžiausiu jokiomis analizėmis, o tiesiog šįkart pabūsiu piktas trolis ir eisiu tiesiai prie reikalo. Vakar Klaipėdos dramos teatre buvo rodomas režisieriaus Kirilo Glušajevo pastatymas „Nuostabūs dalykai“. Po darbų su kolegomis skubėjome į spektaklį (Šį sezoną tikriausiai tai paskutinis vaidinimas, kurį žiūrėsiu, tai savotiškas uždarymas). Kadangi pakvietė, nesidomėjau nei kas, nei apie ką, pasidaviau intrigai.

 

Manau, šiame spektaklyje buvo beveik viskas prastai arba labai blogai. Jeigu riektų peržiūrėti pastarųjų penkerių metų spektaklius, šis labiausiai man nepatiko. Kolega šalia nuvargęs iš nuobodulio pradėjo snūduriuoti, o aš jam su alkūne vis trink-trink žadint. Antroje spektaklio pusėje pradėjau aš snūduriuoti ir gauti trink-trink. Pjesė, primenanti stand-up‘ą, lėkšta ir be gelmės. Į sceną vienas po kito kviečiami iš pirmosios eilės žmonės dalyvauti. Tai smagu, nes jie sutrinka, verčia jaustis nepatogiai ir t. t. Bet maža bėda, nes spektaklis praktiškai nevyksta, jis verčiau toks pramoginis šou, improvizuotas pusoratorinis pasirodymas, panašiai kaip daro iliuzionistai kviesdami iš salės atsitiktinius žiūrovus. Kadangi buvau salės gale, 80 procentų sakomų dalykų beveik negirdėjau, nelabai girdėjo ir kolegos, todėl pradėjom prigesinę ekranus naršyti internete. Ir nusirenginėti, nes viršuje pasidarė taip tvanku ir prikvėpuota, kad išvis apėmė miegas.

 

Pagrindinis aktorius Martynas Nedzinskas neabejotinai atsipalaidavęs, šneka pusantros valandos, neblogai valdo kalbą ir humorą, tačiau jo beveik nesigirdi. Pats istorijos naratyvas nuo vaikystės iki brandos, iliustruojant senų hitų fonogramomis. Manau, gal ir neblogai, tačiau kam tas antrasis didžėjus scenoje, kuris prasėdėjo kaip medis ant sovietinio laikų kėdžių, aš nežinau. Buvo skurdu, graudu, neįdomu, dažniausiai net nejuokinga, o bilietų kaina ajajajaiiii! Spaudžiu ranką aktoriui, nes jis nudirbo daug, tik pastatymas baisus, mintis ir medžiaga atgyvenusi, pokštai su žiūrovais gatvės cirko lygio. Smagu, įtariu, buvo tiems, kurie dalyvavo vyksme. Beje, leido filmuoti ir fotografuoti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ko nežino vyrai"

 

Sveiki,

 

Kada paskutinįkart žiūrėjau kokią lietuvišką komediją? Tiesą sakant, nepamenu, nes visos jos buvo labai stipriai nuviliančios, todėl pasirodę gana palankūs vertinimai Roberto Kuliūno režisuotam pagal analogišką lenkų scenarijų filmui „Ko nežino vyrai“ (2022), man įsižiebė viltis, kad galbūt pagaliau išties lietuviškos komedijos žanre įsižiebė naujas proveržis.

 

Yra dalykų, kuris nesikeičia. Tai lietuviški komerciniai komedijos filmai. Atrodo, jog jis prieš dešimt metų buvo toks koks ir šis, kuriame vėl švysteli už galimybę kokiame lofte nufilmuoti kelias scenas atpažįstamos vietos ir Agnės Jagelavičiūtės veidas ar dar kiokio TV ar radijo vedėjo balselis – viskas paskubom, kosmetiškai ir absoliučiai pro šalį. Tą patį galvojau žiūrėdamas „Ko nežino vyrai“. Pirmąsias 2 minučių su draugu laukėme, kada filmas pradės mus linksminti ir juokinti, tačiau be arogantiško žurnalo redaktoriaus medinių juokėlių ir nesėkmių nieko nepamatėme. Ir myžimas tarpuvartėje su geriausiu draugu, atleiskite, atrodė siaubingai nuobodu, kaip ir patekimas pas būrėją, kuri, pažarsčiusi prieskonių, paverčia redaktorių moterimi, nes šis neva nesupranta moterų pasaulio.

 

Klaikios temos, klaikios situacijos ir beveik mediniai bajeriai. Tik Rimantė Valiukaitė perteikė kelias išties kvatotis privertusias scenas, tačiau visas naratyvas laikosi ant XX amžiaus amerikietiškų (kas kad lenkų sukurtas scenarijus) idėjų apie tai, kaip apkeisti sielą su kūnu, kad galų gale pabaigoje įvyktų pagrindinio veikėjo nuostatų ir vertybių pokytis. Šiuo atveju žaidžiama pačiais banaliausiais, pačiais kvailiausiais vyrų ir moterų stereotipais kaip antai vaikščiojimas „ant kablų“, liemenėlės dydis ir apsimetimai apie vyrų „kabinimo“ reikalus: iš piršto laužti vyrų ir moterų slapti pokalbiai. Viskas eina per vieną ir tą patį „galą“, nors ir bandoma čia nuskaidrinti tas banalybes kažin kokiu keistai ne lietuviškos kultūros rėmuose perteikiamu žmogiškumu. Viską stelbia tas noras perteikti karikatūriškai, lengvai ir blizgiai, turiu galvoje, tą neįprastą lyčių kaitos situaciją kažin kaip amerikietiškos komedijos formomis, o pastaroji lyčių situacija lietuviško kino kontekste tikriausiai nenagrinėta, bet žiūrėdami su draugu pradėjome lenkti pirštus, kas kokias komedijas prisimename ir kas kiek nuvokta, tapę kino kičo stereotipais.

 

Žodžiu, „Ko nežino vyrai“ buvo skaudžiai sužiūrėtas, nes jaučiausi apgautas dėl žadamos neblogos juoko dozės ir gero turinio, bet filmą teko pabaigti keiksmais ir dzenbudistine savitvarda duoti naują priesaiką, jog vėl nežiūrėsiu dešimt metų lietuviškos komedijos.

 

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela