Filmas: "Tu man nieko neprimeni" / "Slow"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vienas geriausių pastarojo lietuvių kino juostų, bent jau iš kalbų ir atsiliepimų internete, buvo Marijos Kavtaradzės režisuota „Tu man nieko neprimeni“, kuris anglų kalba tarptautinėje arenoje pristatytas kur kas kuklesniu ir nuobodesniu pavadinimu „Slow“ (2023). Marija Kavtaradzė talentinga, savita ir labai reikalinga lietuviškai kukliai kino rinkai. Visų pirma man jos filmas „Išgyventi vasara“ (2018) buvo vienas geriausių mūsų vaidybinio kino pavyzdžių po, aišku, „Izaoko“, per pastaruosius 10-15 metų. Negana to, Kavtaradzė yra puiki scenarijų rašytoja, prisidėjo prie Andriaus Blaževičiaus filmų „Bėgikė“ (2021) ir „Šventasis“ (2016) – pastarasis filmas buvo slogus, tamsus ir, tiesą sakant, man neįdomus, tad labiau vertinu Kavtaradzės režisūrinį braižą.

 

Tiesą sakant, filmas pasakoja gan neįprastą ir, bent jau man, kine nematytą aseksualumo problematiką. Apskritai šiandien pasakoti įvairius seksualumo aspektus kaip problemos pagrindinę ašį yra gan populiaru. Neseniai mačiau čekų filmą „Poliamorija“ (2022), kuriame idealios poros santuoką sužlugdė poligaminiai eksperimentai. „Tu man nieko neprimeni“ priešingai – bando „suklijuoti“ skirtingų asmenų sąjungą į ilgalaikių santykių perspektyvą. Šokėja ir pedagogė Elena susipažįsta su aseksualiu gestų kalbos vertėju Dovydu. Dovydas nenori turėti sekso, o Elena, turėjusi gan palaidą gyvenimą, trokšta būti su Dovydu, bet jis jos seksualiai nepatenkina...

 

Žodžiu, atrodo, kad filmas apie „antrą galą“, tačiau šiais laikais, kai jau apibrėžiamos 72 lytinės tapatybės ir įvairūs seksualinio potraukio variantai ir viskas taip jautru bei sudėtinga, lyg ir bandoma išgryninti visai netipišką variantą. Vyras paprastai suvokiamas kaip tas, kuris inicijuoja seksualinius santykius, nes jam reikia nuolatinio pasitenkinimo, o moteris tik arba viliokė, arba ta, kuri gali susilaikyti, bet čia priešingai – Dovydas yra tas „stabdis“. Kavtaradzė bando analizuoti šių santykių plėtočių galimybes ilgalaikių santykių perspektyvoje, tačiau iš vienos pusės atrodo viskas nerimta. Nerimta, nes tikriausiai 30+ amžiaus žmonėms apskritai nėra būdingi ilgalaikiai įsipareigojimai, tačiau yra kur kas didesnių pastangų vienas kitą suprasti ir kaip nors priimti, deja, tik ne visada lego kaladėlės atitinka viena kita. Visgi kažkurioje filmo dalyje tampa pernelyg aišku, kad kaip ir čekų filme „Poliamorija“, kad šiai pernelyg skirtingai porai nieko gero neišeis, nes jiedu pernelyg skirtingi, kad dėtų labai didelių pastangų santykių kūrimui.

Kai kurie filmo aspektai pavykę, ypač veikėjų bendravimo dialogai, tokie žaismingi ir pritinka šnekamajai kalbai (didelis bravo aktoriams Gretai Grinevičiūtei ir Kęstučiui Cicėnui), tačiau kai kurios scenos infantilios, elgsena veikėjų nebrandi ir kvaila, tačiau iš dalies taip teisinga, nes pažįstu daug tokių prie vidutinio amžiaus artėjančių personų, kurie vis dar savaitgalį su draugais trankosi po miestą maukdami vyną iš kakliuko ir keikdami gyvenimą, ir toli gražu neprimena stereotipinių žmonių, pasiryžusių santuokoje gyventi iki mirties ir gausinti drąsią lietuvių tautą. Visgi filmas neprilygo „Išgyventi vasarą“, tačiau visgi tai neblogas pavyzdys, kaip galima kalbėti intymiomis temomis, pasitelkiant elementarią iliustratyvią kino kalbą – veikėjos Elenos emocijos išreiškiamos šokių intensyviomis repeticijomis, o Dovydo – ilgesinga Monikos Liu daina ir gestų judesiais.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Spektaklis: "Ruletė" (režisierius Jo Strømgren) Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 

Sveiki,

 

Žinote tą jausmą, kai gauni bilietus į premjerą, bet beveik pamiršai arba neturėjai laiko padaryti namų darbus, t. y. pasidomėti, kas per spektaklis ir kokie kontekstai? Būna gi dvejopai: kokio velnio, o būna ir labai gerai... Su spektakliu „Ruletė“, kurį režisavo su Lietuvos nacionalinės dramos teatro aktoriais Jo Strømgren, nutiko taip, kad galvojau išeisiu po 10 minučių, nes kas per idiotizmas pliurpti norvegų-švedų-estų-vokiečių naujakalbėmis? Vėliau persigalvojau, nes, pasirodo, tų žodžių visai nereikia ir net prideda savotiško lėlių teatro manieros: skamba kažkas skandinaviškai, bet tarptautiniai žodžiai išryškina tai, kas iš tikrųjų sakoma, todėl daug ir nebereikia, nes iš vienos sąvokos viskas aišku kas ir apie ką.

 

Apie ką spektaklis? Toli gražu ne apie narkotikus, nors ir apie juos. XX amžiaus menamo 7-8 dešimtmečio stilistika itin komiškai perteikta nenoro gyventi rutininio gyvenimo problemą. Psichodelinis hipių ir Seksualinės revoliucijos era skandinaviškai atrodo suplaktas kaip koks spalvingas bakara pudingas – kad ir kas tai būtų. Įprastus narkotikus keičia itin stipriai veikiantis nugremžtas cementas, o sujauktas protas nebegali sulipdyti tikrovės ir viską ima komiškai painioti. Atrodo, baisu, tačiau ar tikrai? Tas psichodelinis variantas veikėjams atrodo kaip išsigelbėjimas nuo įsiėdusių stereotipų ir socialinių vaidmenų, nuo kurių norisi bėgti į menamą spalvingą barbės tikrovę. Pabaigoje pasirodę ateiviai (pasirodo, tie patys veikėjai) davė džiazo. Ir nors kai kurie momentai asmeniškai rodėsi matyti kine, pats spektaklis nepaliaujamai stebina išvystytu tempu ir dinamika, tiek aktorių perėjimais ir persimainymais, tiek scenografija. Kai šiandien irgi viskas taip nepastovu, atrodo, kad vienintelis dalykas yra arba užstrigti ruletėje ir kentėti, arba pasiduoti jos pramogai ir patirti kitą beprotybės perspektyvą. Daug epizodinių vietų, kur juokiausi. Pavyko!

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ko nežino vyrai"

 

Sveiki,

 

Kada paskutinįkart žiūrėjau kokią lietuvišką komediją? Tiesą sakant, nepamenu, nes visos jos buvo labai stipriai nuviliančios, todėl pasirodę gana palankūs vertinimai Roberto Kuliūno režisuotam pagal analogišką lenkų scenarijų filmui „Ko nežino vyrai“ (2022), man įsižiebė viltis, kad galbūt pagaliau išties lietuviškos komedijos žanre įsižiebė naujas proveržis.

 

Yra dalykų, kuris nesikeičia. Tai lietuviški komerciniai komedijos filmai. Atrodo, jog jis prieš dešimt metų buvo toks koks ir šis, kuriame vėl švysteli už galimybę kokiame lofte nufilmuoti kelias scenas atpažįstamos vietos ir Agnės Jagelavičiūtės veidas ar dar kiokio TV ar radijo vedėjo balselis – viskas paskubom, kosmetiškai ir absoliučiai pro šalį. Tą patį galvojau žiūrėdamas „Ko nežino vyrai“. Pirmąsias 2 minučių su draugu laukėme, kada filmas pradės mus linksminti ir juokinti, tačiau be arogantiško žurnalo redaktoriaus medinių juokėlių ir nesėkmių nieko nepamatėme. Ir myžimas tarpuvartėje su geriausiu draugu, atleiskite, atrodė siaubingai nuobodu, kaip ir patekimas pas būrėją, kuri, pažarsčiusi prieskonių, paverčia redaktorių moterimi, nes šis neva nesupranta moterų pasaulio.

 

Klaikios temos, klaikios situacijos ir beveik mediniai bajeriai. Tik Rimantė Valiukaitė perteikė kelias išties kvatotis privertusias scenas, tačiau visas naratyvas laikosi ant XX amžiaus amerikietiškų (kas kad lenkų sukurtas scenarijus) idėjų apie tai, kaip apkeisti sielą su kūnu, kad galų gale pabaigoje įvyktų pagrindinio veikėjo nuostatų ir vertybių pokytis. Šiuo atveju žaidžiama pačiais banaliausiais, pačiais kvailiausiais vyrų ir moterų stereotipais kaip antai vaikščiojimas „ant kablų“, liemenėlės dydis ir apsimetimai apie vyrų „kabinimo“ reikalus: iš piršto laužti vyrų ir moterų slapti pokalbiai. Viskas eina per vieną ir tą patį „galą“, nors ir bandoma čia nuskaidrinti tas banalybes kažin kokiu keistai ne lietuviškos kultūros rėmuose perteikiamu žmogiškumu. Viską stelbia tas noras perteikti karikatūriškai, lengvai ir blizgiai, turiu galvoje, tą neįprastą lyčių kaitos situaciją kažin kaip amerikietiškos komedijos formomis, o pastaroji lyčių situacija lietuviško kino kontekste tikriausiai nenagrinėta, bet žiūrėdami su draugu pradėjome lenkti pirštus, kas kokias komedijas prisimename ir kas kiek nuvokta, tapę kino kičo stereotipais.

 

Žodžiu, „Ko nežino vyrai“ buvo skaudžiai sužiūrėtas, nes jaučiausi apgautas dėl žadamos neblogos juoko dozės ir gero turinio, bet filmą teko pabaigti keiksmais ir dzenbudistine savitvarda duoti naują priesaiką, jog vėl nežiūrėsiu dešimt metų lietuviškos komedijos.

 

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaip pavogti žmoną"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien labai trumpai apie nelabai seniai per Lietuvos kino teatrus praūžusią kino juostą „Kaip pavogti žmoną“ (2013), apie kurią buvau girdėjęs itin palankių ir įdomių atsiliepimų. Taip jau išėjo, kad nutarėme su draugais žaisti „Monopolį“ ir aš išrinkau šį filmą kaip vakaro „fono“ filmą, kadangi vis tiek nieko gero nesitikėjau, nesvarbu, kad liaudis liaupsino, - o juk ir pats ne kartą įsitikinau, kad geri atsiliepimai apie filmą nieko nereiškia.

„Kaip pavogti žmoną“ skamba labai amerikietiškai, tiesą sakant, filmo kūrėjai būtent ir pretenduoja į šį žanrą – komercinį kiną, kuris pamažu užgimsta Lietuvoje. „Valentinas vienas“, kuris mane nuvylė visomis prasmėmis, to maždaug tikėjausi ir iš šio filmo. Ir visgi, po seanso, kurį stebėjau daugmaž viena akimi, galiu pasakyti, kad filmas tikrai geresnis nei „Valentinas vienas“, tačiau kartu nebuvo „kažkas tokio“, veikiau man priminė kokį nors banalų humoristinį rusišką serialą apie kaimynus ar kambariokus, kurių labai nemėgstu ir negaliu pakęsti nė sekundės. Šiaip filmas gan vidutiniškas, įdomūs kai kurie juokeliai, kai kurie labai nuvalkioti, neįtikinantys, pernelyg priminė „Dviračio šou“ parodijų vaizdelius, bet iš bėdos galima tikrai žiūrėti, juolab kad filme pasirodo vieni ryškiausi šio žanro atlikėjai, kurie žinomi visai Lietuvai.

Nemanau, kad toks filmas turėtų pasisekimo užsienyje, nors ką tu gali žinoti... Lietuviška komedija apie milijonus ir draugystė pasirodė pernelyg neįtikinama, nors jų tikslas ir nebuvo įtikinti, veikiau linksminti. Buvo keletas vietų, kada iš tikrųjų smaginausi, tačiau ryškiu blykstelėjimu šio filmo nepavadinčiau. „Kaip pavogti žmoną“ už savo pirmtaką geresnis tuo, kad jis vientisesnis, minimalus aktorių skaičius leidžia išlaikyti šiokią tokią intrigą, tačiau kaip meno produkcija šis filmas pernelyg tuščias. Vis dar klausiu – ar verta Lietuvai kurti komercinį filmą, kai jo tiek apstu iš užsienio, kai tuo tarpu galėtume kurti savo rimtąjį kiną?

Mano įvertinimas: 5/10

Obuolys.lt: 52 proc.

Jūsų Maištinga Siela