Speaktaklis "L. YRA. S" (Lyras), režisierė Greta Štiormer, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

 

Sveiki,

Artėjant naujiesiems metams, teatras tampa man neišvengiama dovana, pramoga ir malonumas. Nors pastaruoju metu dažnai per šį laikotarpį būna atšaukiamų spektaklių, tačiau šįkart pavyko Vilniaus Mažajame teatre (VMT) pamatyti Gretos Štiormer pastatytą pagal Gabrielės Labanauskaitės šekspyriškai interpretuotą pjesę „L. YRA S.“ arba tiesiog „Lyras“. Šiaip mėgstu Šekspyro interpretacijas ir manau, kad lietuviški pastatymo variantai gana įdomiai interpretuoja tiesioginius Šekspyro kūrinius, o šįkart dar ir sukuria tragiško likimo veikėjo karaliaus Lyro jaunystės priešistorę.

Dviejų veiksmų spektaklis stebina savo laisvomis interpretacijos galimybėmis. Anglijos rūmai čionai vaizduojami kaip sodas, kuriame karaliauja Lyro motina plaštakė Neronė ir skraidūnas, tikriausiai įkūnijantis kokį nors paukštį, tėvas karalius Konas. Lyras tipinis dar nesusivokęs paaugliško ir naivaus būdo veikėjas. Sosto savininkai taikstosi su jaunojo Lyro arogancija, maištu ir laisvumu, negebėjimu prisiimti atsakomybės, laikytis nustatytų monarchams tradicijų. Netrukus po 18 gimtadienio Lyras lemtingai susipažįsta su  Sagu, kuris jam beregint tampa autoritetas ir daro didelę įtaką. Lyras domisi laisve ir muzika, Sagas jį lyg ir išlaisvina, tačiau šioji draugystė tik didelės tragedijos pradžia, nes Sagas jį provokuoja ir pakiša pragaištingas mintis, o vienąsyk vos per jį nenuskęsta... Manau, tai platoniška Lyro meilės istorija, jis naiviai įsimylį Sagą, užtaria ir pritaria jo buvimui rūmuose, nors tuo pačiu vyksta ir klasikinė monarchų sąjunga – Lyrui peršama hercogaitė Liza, būsima Lyro žmona ir jųdviejų vaikų motina. Galiausiai Lyro tragedija susijusi su tuo, kad platoniška meilė baigiasi išdavyste, o viskam tragišką finalą suteikia dar ir motinos Neronės mirtis.

Esama ir tiesioginių jungčių su Šekspyro kūriniu „Karalius Lyras“. Pjesės pradžioje nuskamba pranašystė, kurios turinys susijęs su karaliaus Lyro būsimomis trejomis dukterimis. Pagrindinį veikėją taip pat veikia pranašystės algoritmas, jis sutinka galiausiai vesti Lizą, nors jau spektaklio pabaigoje regime Lyro vis stiprėjantį cinizmą ir norą nuversti tėvą. Sena Urano, Krono ir Dzeuso antikos dievų tėvų ir sūnų santykių struktūra: kiekvienas sūnus galiausiai paneigia savo tėvo galią ir viešpatavimą.

Visgi, kad ir kaip bepažiūrėsi, spektaklis yra kur kas abstraktesnis ir sudėtingesnis. Kas iš tikrųjų buvo tas Sagas? Viena iš interpretacijų galėtų būti pati tamsioji Lyro pusė, nes galiausiai Sagas miršta prie Lyro motinos kapo ir tarsi įtvirtina jaunystėje Lyro beprotybės ir aklumo apraiškas. Ne veltui pačiame spektaklio pavadinime „L. YRA S.“, kitaip sakant, Lyras YRA Sagas, nes įprasmina pagrindinio veikėjo dvilypumą, Lyras kovoja su savimi, savo aistromis ir troškimais, savo narciziškumu, kuris neretai užgožia sveiką protą. Pjesėje nuskamba žodžiai apie tai, kad pro vartus išeina protas ir įsliūkina beprotybė, tad viso spektaklio metu mes matome, kaip Lyro tamsusis prototipas Sagas uzurpuoja chaotišku nerimu, maištu Anglijos rūmų kasdienybę, o galiausiai ir patį Lyrą. Man šis dvilypumo niuansas buvo įdomiausias visame spektaklyje.

Sakyčiau, labai tiko tas gyvūnijos skraiduolių gyvenimo įvaizdis, kaktusai, kurie tampa draugelių monarchės Neronės simboliu, trys damos kregždės, dainuojančios ir nešančios rūmų paskalas tarsi atlieka kokį antikos pjesių choro elementą. Pjesė tragikomiška, jame švysteli ir komiškos scenos, pavyzdžiui, Sago ir Lyro šlapinimasis ant motinos kaktusų, Lizos bandymai įsiteigti jaunajam princui, o ir Lyro tėvo bei Liucijaus infantiliški pasišaudymai taip pat perteikia žaismingai galios ir hierarchijos rūmuose žaismes.

Apskritai „L. YRA S.“ man patiko dėl savo pagrindinio veikėjo dvilypumo, veidrodinio tragiškos asmenybės efekto. Režisierė sako, kad jai svarbi buvo toksiško vyriškumo tema ir nemeilė sau – tai šių dienų aktualizavimo prasmių ašis. Tiesa, toksiškas vyriškumas, man regis, taip iki galo ir neatsiskleidė, nes pjesė kalba apie klasikinę hierarchiją Šekspyro sukurtais „Karaliaus Lyro“ laikais, kur vyras monarchas ir buvo toji viršesnė galva, kuri sprendžia kas yra kas, o moterys, kaip ir pas Šekspyrą, taip ir šioje pjesėje (beje, ir vyrai) labai pagal savo socialinius vaidmenis stereotipiniai. Kitą vertus, pjesėje nei Lyras, nei jo tėvas nepadarė jokio žygdarbio ar svarbaus politinio manevro, kas rodytų juos esant politiniais veikėjais, o ne turtais besimėgaujantys infantilūs intrigantai. Šiuo atveju juk pagal visą logiką ir pagal Šekspyro pasaulį tikras vyras ir karalius yra tas, kuris mūšio lauke pergalėmis įrodo savo vyriškumą, o šioje pjesėje vyriškumo iškėlimas tampa socialinės galios parodija, o ji sukuriama iš to, kad niekas nežino, kas vyrą daro vyru, nes viskas tėra tik galios žaidimo suformuoti stereotipai, galų gale jie spektaklyje ir yra pašiepiami.

Kur kas sudėtingesnė atrodo nemeilė sau pusė. Lyras buvo suvedžiotas Sago, savo tamsiosios pusės, tačiau dvilypumas sukūrė vidinę Lyro prieštarą ir pagrindinis veikėjas ima neigti meilę sau, nes negali priimti ir integruoti į asmenybės visumą savo tamsiosios pusės. Šis negalėjimas iš esmės „gimdo“ monstrą, todėl Lyras susidoroja su tėvais ir šiurkščiai priima Lizą pagal pranašystės programą.

Noriu pagirti pagrindinį aktorių Matą Sigliuką, kurio akimirką spektaklio pradžioje išsigandau, nes pamaniau: ką šis jaunuolis dabar temps visą pjesę? Galiausiai Matas Sigliukas puikiai susidorojo su medžiaga, vietomis matėsi, kad jam byrėjo tikros ašaros ir buvo savose rogėse nuo pradžių iki pačios pabaigos. Puikiai artikuliavo damų choras ir aktorė Eglė Mikulionytė. Apskritai spektaklyje jungiama ir derinama ne viena teatro scenos technika. Čia rasite daug ritmikos elementų, dainuojamųjų intarpų, vaizdo multimedijos pateikčių, kurie visi sukuria bendrą sodą sode įspūdį, kuris niuansuotas atmosferiškai, taupiai, šmaikščiai, neprarandant sąsajų iš šių laikų perspektyvos su šekspyriškuoju pasauliu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tu man nieko neprimeni" / "Slow"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vienas geriausių pastarojo lietuvių kino juostų, bent jau iš kalbų ir atsiliepimų internete, buvo Marijos Kavtaradzės režisuota „Tu man nieko neprimeni“, kuris anglų kalba tarptautinėje arenoje pristatytas kur kas kuklesniu ir nuobodesniu pavadinimu „Slow“ (2023). Marija Kavtaradzė talentinga, savita ir labai reikalinga lietuviškai kukliai kino rinkai. Visų pirma man jos filmas „Išgyventi vasara“ (2018) buvo vienas geriausių mūsų vaidybinio kino pavyzdžių po, aišku, „Izaoko“, per pastaruosius 10-15 metų. Negana to, Kavtaradzė yra puiki scenarijų rašytoja, prisidėjo prie Andriaus Blaževičiaus filmų „Bėgikė“ (2021) ir „Šventasis“ (2016) – pastarasis filmas buvo slogus, tamsus ir, tiesą sakant, man neįdomus, tad labiau vertinu Kavtaradzės režisūrinį braižą.

 

Tiesą sakant, filmas pasakoja gan neįprastą ir, bent jau man, kine nematytą aseksualumo problematiką. Apskritai šiandien pasakoti įvairius seksualumo aspektus kaip problemos pagrindinę ašį yra gan populiaru. Neseniai mačiau čekų filmą „Poliamorija“ (2022), kuriame idealios poros santuoką sužlugdė poligaminiai eksperimentai. „Tu man nieko neprimeni“ priešingai – bando „suklijuoti“ skirtingų asmenų sąjungą į ilgalaikių santykių perspektyvą. Šokėja ir pedagogė Elena susipažįsta su aseksualiu gestų kalbos vertėju Dovydu. Dovydas nenori turėti sekso, o Elena, turėjusi gan palaidą gyvenimą, trokšta būti su Dovydu, bet jis jos seksualiai nepatenkina...

 

Žodžiu, atrodo, kad filmas apie „antrą galą“, tačiau šiais laikais, kai jau apibrėžiamos 72 lytinės tapatybės ir įvairūs seksualinio potraukio variantai ir viskas taip jautru bei sudėtinga, lyg ir bandoma išgryninti visai netipišką variantą. Vyras paprastai suvokiamas kaip tas, kuris inicijuoja seksualinius santykius, nes jam reikia nuolatinio pasitenkinimo, o moteris tik arba viliokė, arba ta, kuri gali susilaikyti, bet čia priešingai – Dovydas yra tas „stabdis“. Kavtaradzė bando analizuoti šių santykių plėtočių galimybes ilgalaikių santykių perspektyvoje, tačiau iš vienos pusės atrodo viskas nerimta. Nerimta, nes tikriausiai 30+ amžiaus žmonėms apskritai nėra būdingi ilgalaikiai įsipareigojimai, tačiau yra kur kas didesnių pastangų vienas kitą suprasti ir kaip nors priimti, deja, tik ne visada lego kaladėlės atitinka viena kita. Visgi kažkurioje filmo dalyje tampa pernelyg aišku, kad kaip ir čekų filme „Poliamorija“, kad šiai pernelyg skirtingai porai nieko gero neišeis, nes jiedu pernelyg skirtingi, kad dėtų labai didelių pastangų santykių kūrimui.

Kai kurie filmo aspektai pavykę, ypač veikėjų bendravimo dialogai, tokie žaismingi ir pritinka šnekamajai kalbai (didelis bravo aktoriams Gretai Grinevičiūtei ir Kęstučiui Cicėnui), tačiau kai kurios scenos infantilios, elgsena veikėjų nebrandi ir kvaila, tačiau iš dalies taip teisinga, nes pažįstu daug tokių prie vidutinio amžiaus artėjančių personų, kurie vis dar savaitgalį su draugais trankosi po miestą maukdami vyną iš kakliuko ir keikdami gyvenimą, ir toli gražu neprimena stereotipinių žmonių, pasiryžusių santuokoje gyventi iki mirties ir gausinti drąsią lietuvių tautą. Visgi filmas neprilygo „Išgyventi vasarą“, tačiau visgi tai neblogas pavyzdys, kaip galima kalbėti intymiomis temomis, pasitelkiant elementarią iliustratyvią kino kalbą – veikėjos Elenos emocijos išreiškiamos šokių intensyviomis repeticijomis, o Dovydo – ilgesinga Monikos Liu daina ir gestų judesiais.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela