Spektaklis "Marti", režisierė Gabrielė Tuminaitė, Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

Pirmuoju iškart po Naujųjų metų sutikimo spektakliu tapo Gabrielės Tuminaitės režisuota drama „Marti“ pagal rašytojos klasikės Žemaitės apsakymą (dramaturgė Paulina Pukytė). Klasikų klasika. Spektaklis buvo rodomas Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, o premjera įvykusi, pasirodo, dar prieš karantininius laikus – 2018 metų rudenį, tad spektakliui jau 8 metai ir jį vis parodo, tačiau iki šiolei neteko jo pamatyti.

Kur dingo mūsų mergaitės, kurios svajojo tapti laimingomis moterimis? Ir kuo jos tapo... Siužetas išlaikytas kaip ir garsiojo apsakymo, beveik niekas nepakeista, tik įvestas paguodžiantis naujas veikėjas – šviesi blondinė, Katrės sielos prototipas, primenantis V. Hugo „Vargdienius“, kai galų gale jau kadaise nuo skurdo mirusi Fantine pasirodo kaip dvasios šviesa veikėjui Jeanui Valjeanui. Katrė turi iliuzijų, svajonių, ko sakyčiau, Žemaitė savo originaliame tekste nepavaizdavo, bet buvo galima numatyti. Aktorė Agnė Šataitė, perteikdama Katrės dvasią, potencialą, svajones užtraukia... anglišką country stiliaus dainą, atskirdama realistinį tikrovės moters paveikslą nuo darbinio arklio ir taip perteikdama savotišką katrių su panašiais likimais visame pasaulyje solidarumą.

Režisierė pabrėžtinai interviu teigė, kad nesistengė tapyti varganos kaimo buities, kurią taip hiperbolizuodama dėl ironijos darė pati Žemaitė, rašydama apsakymą. Vietoj to – stadiono griuvėsiai, tačiau man asmeniškai tai nevalingai asocijavosi su Vilniaus Šeškinėje, prie „Akropolio“, nebaigtu šio tūkstantmečio sostinės vilkinamu projektu – nacionaliniu stadionu, kuris tapo šiokiu tokiu valstybingumo simboliu, spektaklyje – Vingių šeimos apsileidimu, žemos moralinės kultūros ir prastuomenės simboliu. Visgi laiptai kaip griuvėsiai tampa tamsuolių Vingių namais, pečiumi, pasigulinėjimo vieta. Didelis ir netikėtas Driežų Katrės šeimos kontrastas tarp Vingių. Aprengti miestietiškai, išsilaikę ir padorūs, tačiau savo gerąją ir darbščiąją dukrą vis tiek parduoda už sandorį, Katrės tėvų neveiksmingumas, kurio nelabai apsakyme matydavome, spektaklyje tampa itin ryškiu: tėvai, atsakingi už savo dukters laimę ir likimą, ją įstūmė į Vingių kiemo purvynę. Puikų Driežų išvaizda slepia patriarchalines moterų likimo sutartis, spektaklyje Katrės tėvai tampa aklaisiais siaubūnais, budeliais, jie stumia dukrą nuo savęs, apdovanodami nenutrūkstamais priežodžiais, patarlėmis, tuščiais ir neveikiančiais patarimais.

Vingienė konkuruoja su Katre dėl tariamos namų galios, šeimininkavimo (mano matytoje versijoje Vingienę suvaidino Eglė Mikulionytė, sakyčiau, ją įsivaizdavau dar labiau tiesmukiškesnę, nei aktorė ją perteikė; įdomu būtų pamatyti versiją su Egle Gabrėnaite). Deja, Vingienei šios pozicijos tėra tik įsakinėjimo erdve, atsvara nuolat smurtu grasinančiam vyrui, o realius darbus ir atsakomybę prisiima naujoji marti, iš savęs pareikalaudama didžiulių psichinių ir fizinių pastangų. Ir čia nei Žemaitė, nei Tuminaitė neanalizuoja motyvacijos: kodėl Katrė šitaip „tamposi“? Manau, šiuolaikinė (galimai ir anų laikų) moteris gerbdama save būtų seniai palikusi šiuos namus, bet tik ne Katrė, kuri užuot maištavusi, save „sudegina“, tapdama darbo įrankiu. Kad ir kaip bepažiūrėsi, savo noru. Ir tai tikriausiai yra teisinga, nes kalbame apie XIX a. pačią pabaigą ir susitaikyti, kad esi kitų, ypač priklausoma nuo vyrų susitarimo, nes santuoka yra politinis aktas. Matyt, pasireiškia ir Katrės išugdytas padorumas ir darbštumas, kuriuo ji buvo jau pagarsėjusi gyvendama su tėvais. Sutvarkyti kiemą, namus, patalynę ir atrodyti gerai – jai įprasta, nes tai Katrės savastis, tad „sutvarkyti Vingius“ irgi yra pastangų reikalaujantis darbas. Didelį psichologinį vaidmenį nuveikia „pletkininkės“ kaimo moterys, kurios negailestingos Vingių šeimai ir iš dalies pačiai Katrei, nes marčia yra veikiama išorinio pasaulio, jai svarbi reputacija, kuriai palaikyti reikia didelių pastangų, perfekcionizmo.

Scenoje realiąją Katrę suvaidino aktorė Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Aš po šio spektaklio ją įsimylėjau! Kaip menininkę. Labai organiška išmoterinimo ir galiausiai išžmoginimo transformacija. Pasirodžiusi kaip miestietė ant paaukštintų kulniukų, galiausiai Katrė tampa vis labiau suvargusi, arši, sužvėrėjusi, nes plakamas arklys ir tas tampa bailus ir agresyvus, tačiau nuo prievolių nepabėga. Iš naujo pergalvojau Katrės archetipą: ar ji pati kalta dėl išsekimo, ar ji norėjo pakeisti Vingių Joną, sutvarkyti Vingių namus ir juos perkeisti? Ko iš tikrųjų taip save alindama ir stengdamasi Katrė norėjo? Šie klausimai, žinoma, kyla iš šių dienų perspektyvos.

Sutikčiau su Paulinos Pukytės pasakymu: „Problemos slypi žmogaus nuostatose, radikalume, nenorėjime suprasti kito, pokyčių baimėje. Tai ir yra toji baisi buitis, kuri slegia veikėjus.“ Iš tikrųjų mes regime toksišką senąjį nesuromantizuotą lietuvių kaimiškąjį pasaulį su visais arkliais, arielkomis, traumų paveiktais veikėjais, kurie negydomi, nesusivokę sergantys, tampa savitos ydingos kultūros sistemos dalyviais ir tuo pačiu prižiūrėtojais. Centre – neišsilavinę ir tingūs Vingiai palaiko proto ir moralės skurdą, nekelia sau jokių siekių, tačiau puikiai moka pavarinėti martelę, kuri atėjusi iš šviesesnio pasaulio. Taip jau būna, kad kuo žmogus labiau juodesnis, tamsesnis, tuo jis iš šalies labiau stūgauja ant progresuojančių, nes šviesa visada pavojinga tamsai – tai instinktyvi ir nesąmoninga gynyba. Šių dienų Lietuvos visuomenėje, man regis, labai panašu: užteršti mūsų socialiniai tinklai nuolatos besiskundžiančiųjų komentarais, kuriuose įžeidimai, homofobija, patyčios, trykštantis cinizmas tampa nekentėjų progresyviuosius puolanti armija, patys gyvenime nenuveikę nieko, kas nors per nago juodymą pagerintų visų gyvenimą. Viską, ką šiandien Lietuvoje turime geriausio, yra ne tų piktų prie š... tupinčių komentatorių, o progresyvių žmonių nuopelnas. Deja, Katrei nepavyksta savo alinančiu pavyzdžiu pakeisti Vingių, galiausiai ji pati iš esmės susinaikina, nes vienas kare niekada nesi karys.

Manau, spektaklis pavyko klasiškai jautrus, netoli nutolstantis nuo Žemaitės apsakymo „Marti“. Jame puikiai atpažįstamas siužetas, priežastys, senojo lietuviško pobaudžiavinio kaimo tikrovė, kurioje puikiai prisitaikę mužikai sunaikino ne vieną tokią Kaitrę, o su jomis ir galimybę apsišviesti į voratinkliais apėjusius namus jų atnešta prometėjiška šviesa.

Drąsiai rekomenduočiau ir vyresniųjų mokyklų mokiniams, kurie galėtų lyginti pastatymą su apsakymu.

Maištinga Siela  

Spektaklis "Maskaradas", režisierius Rimas Tuminas, Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras

 

Sveiki,

 

Nesvarbu, kas ką besakytų apie režisierių Rimą Tuminą (1952-2024), manau, kad jis nusipelnė didelės pagarbos. Bandau prisiminti, kada Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre mačiau jo pastatytą dramą „Trys seserys“ pagal A. Čechovo pjesę. Vėliau „Vyšnių sodas“... Mėgstu senąją rusų dramaturgiją ir jos Romantizmo idėjomis ir tragedijomis nugairintas istorijas, kurios kelia kažin kokį keistai nusakomą jausmą. Tiesa, nebuvau matęs Michailo Lermontovo (1814-1841) pjesės „Maskaradas“ Tumino pastatymą. Jo kuris laikas nerodė, jis vėlei suburtas pagerbti neseniai Anapilin iškeliavusį šviesaus atminimo režisierių Rimą Tuminą.

 

„Maskarado“ premjera įvyko 1997 metais. Taigi dar buvau visai, galima sakyti, vaikas ir teatras toli gražu nerūpėjo, prieš 28 metus. Turėjau pirmai progai pasitaikius būtinai pamatyti šį pastatymą, turint galvoje, kad mėgstu „aukso amžiaus“ rusų dramaturgiją.

 

Michailas Jurjevičius Lermontovas buvo vienas ryškiausių ir tragiškiausių rusų literatūros genijų, palikęs gilų pėdsaką po ankstyvos mirties dvikovoje, būdamas vos 26-erių metų. Jo trumpas gyvenimas buvo paženklintas vienatvės, maišto, aistrų ir nusivylimo, kurie atsispindėjo jo kūryboje, darant jį rusų romantizmo simboliu ir „nereikalingo žmogaus“ temos pradininku literatūroje. Lermontovo dramaturgija, nors ne tokia gausi kaip poezija ir proza, yra itin svarbi: svarbiausias ir žinomiausias jo dramaturginis kūrinys yra 1835 m. parašyta, bet cenzūros ilgai neleista statyti drama „Maskaradas“ (rus. „Маскарад“), pagal kurį R. Tuminas ir pastatė spektaklį.

 

Šis Lermontovo darbas yra aštri ir pesimistinė to meto Peterburgo aukštuomenės kritika, kurioje dominuoja tragedijos ir keršto motyvai, o pagrindinis herojus Jevgenijus Arbeninas, yra sudėtinga, ciniška, bet aistringa asmenybė, atspindinti romantiškąjį maištininką. Esminiai Lermontovo dramaturgijos bruožai yra psichologizmas, gilus žmogaus sielos susvetimėjimo ir nusivylimo perteikimas, o kompozicijai būdingas dinamiškumas ir aštrūs konfliktai, ypač tarp žmogaus asmenybės ir supuvusios visuomenės normų. Jo kūryba iš esmės apima XIX a. pradžios Rusijos inteligentijos dvasinį ir moralinį sąstingį, kas leidžia Lermontovą laikyti ne tik puikiu poetu, bet ir įžvalgiu dramaturgu, sugebėjusiu perteikti epochos dramą.

 

Taigi Rimas Tuminas imasi „Maskarado“, parodomosios visuomenės temos, kur aiškiai galioja primesti lūkesčiai, standartai, tačiau Romantizmo epochos jausenų apimti veikėjai vis vien ryžtasi mirtinai rizikuoti, kad patenkintų ne tik lošimo, bet ir meilės aistras. Jau nebe pirmos jaunystės Arberinas (aktorius Arvydas Dapšys) puikus ir prityręs lošėjas labai pavydi savo jaunutės ir gležnos žmonos Ninos (aktorė Indrė Patkauskaitė), kuri dalyvaudama maskarade, siautulingame kaulių pokylyje ir kaip kokia Pelenė kurpaitę pameta apyrankę, kurią gauna aistringas ir gašlokas kunigaikštis (aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis). Galiausiai Arbeninas klaidingai išsiaiškina aplinkybes ir kaltina savo žmoną neištikimybe, kol galiausiai ją visiškai išsekina... Pjesės medžiaga Romantizmo idėjų hiperbolizuota, naivi, šiek tiek atsekamas folklorinis pasakų motyvas. Sakyčiau, spektaklio medžiaga nesudėtinga, jeigu nagrinėsime vien Romantizmo perspektyvą. Kvaila būtų savo žmoną nuvaryti į kapus dėl nepagrįstų įtarinėjimų, tačiau, matyt, Lermontovui rūpėjo aistringos ir pavydžios sielos vaizdavimas, kada „atsijungęs“ racionalus protas leidžia savintis moteris kaip trofėjus.

 

Scenos pirmojoje dalyje regime moters baltą skulptūrą, tam tikrą sustingimą, negyvumą, skulptūra, kuri lyg ir estetiškai išstatyta visuomeninei parodai grožėtis parku. Galų gale šią skulptūrą keičia Arbenino mylimoji Nina. Sakyčiau, nors netinka šiam laikotarpiui, bet spektaklis gana feministinės perspektyvos; jis iš esmės atskleidžia vargingą moters padėtį valdyti savo likimą, nes yra priklausoma nuo savo vyro nuotaikų ir požiūrių svyravimų. Veiksmas vyksta žiemą, nuo veikėjų ir dekoracijų nuolat byra sniegas, jis kelia ir kalėdines, ir nesibaigiančios šventės nuotaiką, tačiau subalansuota ir su pjesėje esančia tragedija – tai užprogramuota visoje istorijoje nuo pat pradžių. Tarnas pašaukia žuvį, tačiau nemoka pasinaudoti jos laime (aliuzija į „lydekai paliepus – man panorėjus“), o štai pasiturintys ir nuožmūs vyrai nesugeba šios žuvies pasigauti, netgi priešingai – jie negyvėlį įmeta į eketę ir tai, kas nebefunkcionalu lošėjų ir lėbautojų karnavalinėje kultūroje iš esmės yra pašalinama, nes... Sėkmė yra fortūna kekšė ir ji rusiškame Romantizme yra lemties faktorius.

 

Juk visas spektaklis yra kaip ir Čechovo dramaturgijoje apie lūkesčius ir idealus, kurie galiausiai apdovanoja ir nuvilia. Tai tam tikras XIX a. būties kodas, kurį gerai suvokė „aukso amžiaus“ rusų dramaturgai. Svarbus naratyvo dėmuo scenoje tampa maskarado kultūrinis elementas, t. y. žmonių minia, kuri eina, šoka, juokiasi kaip vientisas kūnas, kol švenčia iliuzijas ir idealus, tol kvaitulys, tačiau visada šventė baigiasi ir stoja lemtinga akimirka, kada žmogus susiduria su tuo, kad lūkesčiai neišsipildo, šventė ir tėra iliuzija, kad gyvenimas yra gražus, tol kol šventi ir myli.

 

Nepaisant to, kad mane asmeniškai stebino Lermontovo pjesės infantilus siužetinis lygmuo (apyrankė ir pavydas nulemia gyvenimą – kvailiau ir klasiškiau nė nesugalvosi!), tačiau Rimas Tuminas iš šios istorijos išgauna jausmą ne vien apie prabėgusią epochą ir naivumą, visuomenės moralinį pagedimą, bet ir filosofinę jaukią gelmę, jog ir mes šiandien, kad ir kokie bebūtume pragmatiški, išmanytume technologijas, būtume racionalūs, planingi ir atkaklūs, pamatuojantys savo galimybes, karjeristai, vis tiek dar tikime ta aukso žuvimi po ledu, manome, kad būna, jog fortūna atsisuka ir be pastangų, būna, kad gyvenimas iš tikrųjų dovanoja kartais ilgas svaiginančias šventes, kurios sugriauna santuokos iliuziją, subyra netvirti ryšiai ir tuo pat metu padovanoja naujas aistras ir meilę, šventėje pradedami nauji vaikai... Išties tas sningantis stebuklas jautrus, skambant armėnų kompozitoriaus Aramo Chačaturiano valso garsams, jautiesi ne tik stebėtoju, bet ir dalyviu.

 

Po spektaklio jaučiausi įdomiai. Vis klausiau, kodėl spektaklis manęs neabstulbino. Negaliu pasakyti, kad sužavėjo, tačiau leido tarsi užsukti į kažin kokios senos epochos namus, atpažinti tam tikrus dabarties parodomosios visuomenės ženklus. Tai atmosferinis, lyrinis ir klasikinio braižo spektaklis, kuriame Rimas Tuminas pademonstruoja savo klasišką rusišką Romantizmą savaip, scenoje kurdamas baltos ir juodos spalvos kontrastus, juodą dangų ir baltą sniegą, juodaskvernius ilgo plato veikėjus ir gulbės baltumo sukneles vilkinčias naivuoles – ir visa tai primena neišsipildžiusią folklorinę pasaką, stiklo sniego rutulį, kuris panardina į pasakojimus, kuriems jaučius didelį prielankumą.

 

Maištinga Siela 

Speaktaklis "L. YRA. S" (Lyras), režisierė Greta Štiormer, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

 

Sveiki,

Artėjant naujiesiems metams, teatras tampa man neišvengiama dovana, pramoga ir malonumas. Nors pastaruoju metu dažnai per šį laikotarpį būna atšaukiamų spektaklių, tačiau šįkart pavyko Vilniaus Mažajame teatre (VMT) pamatyti Gretos Štiormer pastatytą pagal Gabrielės Labanauskaitės šekspyriškai interpretuotą pjesę „L. YRA S.“ arba tiesiog „Lyras“. Šiaip mėgstu Šekspyro interpretacijas ir manau, kad lietuviški pastatymo variantai gana įdomiai interpretuoja tiesioginius Šekspyro kūrinius, o šįkart dar ir sukuria tragiško likimo veikėjo karaliaus Lyro jaunystės priešistorę.

Dviejų veiksmų spektaklis stebina savo laisvomis interpretacijos galimybėmis. Anglijos rūmai čionai vaizduojami kaip sodas, kuriame karaliauja Lyro motina plaštakė Neronė ir skraidūnas, tikriausiai įkūnijantis kokį nors paukštį, tėvas karalius Konas. Lyras tipinis dar nesusivokęs paaugliško ir naivaus būdo veikėjas. Sosto savininkai taikstosi su jaunojo Lyro arogancija, maištu ir laisvumu, negebėjimu prisiimti atsakomybės, laikytis nustatytų monarchams tradicijų. Netrukus po 18 gimtadienio Lyras lemtingai susipažįsta su  Sagu, kuris jam beregint tampa autoritetas ir daro didelę įtaką. Lyras domisi laisve ir muzika, Sagas jį lyg ir išlaisvina, tačiau šioji draugystė tik didelės tragedijos pradžia, nes Sagas jį provokuoja ir pakiša pragaištingas mintis, o vienąsyk vos per jį nenuskęsta... Manau, tai platoniška Lyro meilės istorija, jis naiviai įsimylį Sagą, užtaria ir pritaria jo buvimui rūmuose, nors tuo pačiu vyksta ir klasikinė monarchų sąjunga – Lyrui peršama hercogaitė Liza, būsima Lyro žmona ir jųdviejų vaikų motina. Galiausiai Lyro tragedija susijusi su tuo, kad platoniška meilė baigiasi išdavyste, o viskam tragišką finalą suteikia dar ir motinos Neronės mirtis.

Esama ir tiesioginių jungčių su Šekspyro kūriniu „Karalius Lyras“. Pjesės pradžioje nuskamba pranašystė, kurios turinys susijęs su karaliaus Lyro būsimomis trejomis dukterimis. Pagrindinį veikėją taip pat veikia pranašystės algoritmas, jis sutinka galiausiai vesti Lizą, nors jau spektaklio pabaigoje regime Lyro vis stiprėjantį cinizmą ir norą nuversti tėvą. Sena Urano, Krono ir Dzeuso antikos dievų tėvų ir sūnų santykių struktūra: kiekvienas sūnus galiausiai paneigia savo tėvo galią ir viešpatavimą.

Visgi, kad ir kaip bepažiūrėsi, spektaklis yra kur kas abstraktesnis ir sudėtingesnis. Kas iš tikrųjų buvo tas Sagas? Viena iš interpretacijų galėtų būti pati tamsioji Lyro pusė, nes galiausiai Sagas miršta prie Lyro motinos kapo ir tarsi įtvirtina jaunystėje Lyro beprotybės ir aklumo apraiškas. Ne veltui pačiame spektaklio pavadinime „L. YRA S.“, kitaip sakant, Lyras YRA Sagas, nes įprasmina pagrindinio veikėjo dvilypumą, Lyras kovoja su savimi, savo aistromis ir troškimais, savo narciziškumu, kuris neretai užgožia sveiką protą. Pjesėje nuskamba žodžiai apie tai, kad pro vartus išeina protas ir įsliūkina beprotybė, tad viso spektaklio metu mes matome, kaip Lyro tamsusis prototipas Sagas uzurpuoja chaotišku nerimu, maištu Anglijos rūmų kasdienybę, o galiausiai ir patį Lyrą. Man šis dvilypumo niuansas buvo įdomiausias visame spektaklyje.

Sakyčiau, labai tiko tas gyvūnijos skraiduolių gyvenimo įvaizdis, kaktusai, kurie tampa draugelių monarchės Neronės simboliu, trys damos kregždės, dainuojančios ir nešančios rūmų paskalas tarsi atlieka kokį antikos pjesių choro elementą. Pjesė tragikomiška, jame švysteli ir komiškos scenos, pavyzdžiui, Sago ir Lyro šlapinimasis ant motinos kaktusų, Lizos bandymai įsiteigti jaunajam princui, o ir Lyro tėvo bei Liucijaus infantiliški pasišaudymai taip pat perteikia žaismingai galios ir hierarchijos rūmuose žaismes.

Apskritai „L. YRA S.“ man patiko dėl savo pagrindinio veikėjo dvilypumo, veidrodinio tragiškos asmenybės efekto. Režisierė sako, kad jai svarbi buvo toksiško vyriškumo tema ir nemeilė sau – tai šių dienų aktualizavimo prasmių ašis. Tiesa, toksiškas vyriškumas, man regis, taip iki galo ir neatsiskleidė, nes pjesė kalba apie klasikinę hierarchiją Šekspyro sukurtais „Karaliaus Lyro“ laikais, kur vyras monarchas ir buvo toji viršesnė galva, kuri sprendžia kas yra kas, o moterys, kaip ir pas Šekspyrą, taip ir šioje pjesėje (beje, ir vyrai) labai pagal savo socialinius vaidmenis stereotipiniai. Kitą vertus, pjesėje nei Lyras, nei jo tėvas nepadarė jokio žygdarbio ar svarbaus politinio manevro, kas rodytų juos esant politiniais veikėjais, o ne turtais besimėgaujantys infantilūs intrigantai. Šiuo atveju juk pagal visą logiką ir pagal Šekspyro pasaulį tikras vyras ir karalius yra tas, kuris mūšio lauke pergalėmis įrodo savo vyriškumą, o šioje pjesėje vyriškumo iškėlimas tampa socialinės galios parodija, o ji sukuriama iš to, kad niekas nežino, kas vyrą daro vyru, nes viskas tėra tik galios žaidimo suformuoti stereotipai, galų gale jie spektaklyje ir yra pašiepiami.

Kur kas sudėtingesnė atrodo nemeilė sau pusė. Lyras buvo suvedžiotas Sago, savo tamsiosios pusės, tačiau dvilypumas sukūrė vidinę Lyro prieštarą ir pagrindinis veikėjas ima neigti meilę sau, nes negali priimti ir integruoti į asmenybės visumą savo tamsiosios pusės. Šis negalėjimas iš esmės „gimdo“ monstrą, todėl Lyras susidoroja su tėvais ir šiurkščiai priima Lizą pagal pranašystės programą.

Noriu pagirti pagrindinį aktorių Matą Sigliuką, kurio akimirką spektaklio pradžioje išsigandau, nes pamaniau: ką šis jaunuolis dabar temps visą pjesę? Galiausiai Matas Sigliukas puikiai susidorojo su medžiaga, vietomis matėsi, kad jam byrėjo tikros ašaros ir buvo savose rogėse nuo pradžių iki pačios pabaigos. Puikiai artikuliavo damų choras ir aktorė Eglė Mikulionytė. Apskritai spektaklyje jungiama ir derinama ne viena teatro scenos technika. Čia rasite daug ritmikos elementų, dainuojamųjų intarpų, vaizdo multimedijos pateikčių, kurie visi sukuria bendrą sodą sode įspūdį, kuris niuansuotas atmosferiškai, taupiai, šmaikščiai, neprarandant sąsajų iš šių laikų perspektyvos su šekspyriškuoju pasauliu.

 

Jūsų Maištinga Siela