Dienos daina: Rug!lė (Rugilė Ulytė) – Ikona Žemaitė (Eurovision Lithuania 2026) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Aną savaitę iš ties internete pasiliejo (kaip jau įprasta) toks srutų ir kraujo upelio heiterių pralietas mišinys. Taranuojama buvo į finalą visai, mano galva, tikėtai patekusi jaunoji atlikėja Rug!lė su daina „Ikona Žemaitė“, kuri, beje, labai patiko užsienio klausytojams. Dažnas pasileido skiesti internete skiedalus apie dirbtinio intelekto tekstus, patys apie tą Žemaitę nei pasidomėję, nei jos skaitę, nei atsiminę jos tikrąjį gyvenimą. Moralistai, patys nesusitvarkę savo gyvenimo, negailėjo savo mužikiškų grasinimų, patyčių, pamokslavimų, kurie kėlė kasmetinį triukšmą, lyg visi staiga būtų paleisti po baudžiavos susitikę žąsų turguje: nei kultūros, nei elementaraus suvokimo – nieko. Šiandien kviečiu susipažinti su tokį triukšmą ir suerzinimą sukėlusia atlikėja.

 

Rug!lė, kurios tikrasis vardas yra Rugilė Ulytė, yra 2026-ųjų metų Lietuvos muzikos padangės naujokių, kilusi iš Kėdainių krašto, Ramygalos. Būdama 23-ejų metų, ji sėkmingai derina muzikinę veiklą su mokslais – mergina studijuoja lietuvių filologiją Vilniaus universitete. Būtent studijos tapo pagrindiniu impulsu jos staigiam išgarsėjimui, nes gilinimasis į lietuvių literatūros klasikos lobynus padėjo pamatus jos sėkmingam euroviziniam įvaizdžiui. Nors iki šiol ji nebuvo plačiai žinoma masinei auditorijai, jos debiutas nacionalinėje atrankoje su daina „Ikona Žemaitė“ akimirksniu patraukė dėmesį savo netikėta koncepcija ir drąsa.

 

Atlikėjos kūrybinis braižas pasižymi moderniu požiūriu į folklorą ir klasikinį paveldą, o daina „Ikona Žemaitė“ yra puikus to pavyzdys. Tai kūrinys, kuriame susipina šiuolaikinis popmuzikos skambesys, elektronikos elementai ir etnomotyvai. Rug!lė nusprendė garsiąją rašytoją Žemaitę pristatyti ne kaip nuobodų vadovėlinį personažą, o kaip progresyvią moterį, kurią pati vadina „skarota madiste ir bebaimė feministe“. Pasirodymo metu ant scenos dominuoja skarelės, o vizualinę pasirodymo dalį papildo subtilios detalės, pavyzdžiui, ant drabužių išsiuvinėtos citatos iš Žemaitės apsakymo „Marti“.

 

Muzikiniu požiūriu daina vertinama kaip inovatyvi ir įsimintina dėl savo aiškaus ritmo bei stiprios žinutės. Rug!lės vokalas ir gebėjimas perteikti tekstą kuria jaunos, tačiau tvirtos asmenybės įspūdį, o jos dainavimo stilius yra lengvas, bet tuo pat metu užtikrintas. Atlikėja siekia, kad jos muzika ne tik pramogautų, bet ir skatintų jaunimą iš naujo atrasti lietuvių kultūros šaknis per artimą, šiuolaikinę formą. Jos eurovizinis pasirodymas pirmame pusfinalyje buvo įvertintas itin palankiai – ji laimėjo pirmąją vietą, pelnydama aukščiausią komisijos balų skaičių.

 

Kritikų ir gerbėjų reakcijos į Rug!lės pasirodymą dažniausiai yra pagyros už originalumą ir skoningą patriotizmo integraciją į popmuziką. Visgi kai kurie klausytojai pastebi, kad jos jaunatviška išvaizda kartais sukelia klaidingų interpretacijų dėl jos amžiaus, tačiau slapyvardyje esantis šauktukas puikiai atspindi jos norą įnešti į sceną energijos ir būti išgirstai. Nepaisant nedidelių diskusijų apie įvaizdį, dauguma sutinka, kad Rug!lė tapo stipria konkurente pripažintiems scenos meistrams, nes jos projektas turi aiškią viziją, kokybišką skambesį ir intelektualų užtaisą.

 

Asmeniškai tikiuosi, kad finale pasirodymas nebus toks „aktų salės“ lygio ir bus sugalvota, kaip kitaip atskleisti šią, sakyčiau, provokatyviai įdomų kūrinį.

 

Rug!lė –Ikona Žemaitė

[lyrics / žodžiai]

 

Ji vaikštinėja po Čikagą

Tokia jauna, tokia žavi

Skara gėlėta vėjy plazda

O jai tik... septyniasdešimt ketveri

Kas ta boba su skara?

 

Tai ji – ikona Žemaitė

Žavi, skarota Žemaitė

Tai ji – ikona Žemaitė

Kas gi jos „Marti“ neskaitė?

 

Tai ji – ikona Žemaitė

Žavi, skarota Žemaitė

Tai ji – ikona Žemaitė

Kas gi jos „Marti‘‘ neskaitė?

 

(Ooo, ooo)

Kas gi jos „Marti‘‘ neskaitė?

(Ooo, ooo)

Kas gi jos „Marti‘‘ neskaitė?

 

Jai nebaisi nei areštinė

Nei rojaus vartai uždari

Kodėl širdis tavoj krūtinėj...

...taip daužos?

Sakyk, Žemaite, ką slepi?

 

Skarota madistė

Bebaimė feministė

Ginkluota vien plunksna

Žemaitė kelia triukšmą

 

Varo, tegul varo įsižeidę kunigai

Sako, tegul sako, kad su galva negerai

Kas tai besarmatei yra?

Kas ta diva su skara?

 

Tai ji – ikona Žemaitė

Žavi, skarota Žemaitė

Tai ji – ikona Žemaitė

Kas gi jos „Marti“ neskaitė?

 

Tai ji – ikona Žemaitė

Žavi, skarota Žemaitė

Tai ji – ikona Žemaitė

Kas gi jos „Marti‘‘ neskaitė?

 

Pasruvo rašalu sava ir svetima žaizda

Katrеlės ašaroms bedugnėj vietos negana

Drеbėjo žemė, gaudė aimanos toli, toli

Pravirko dukros, verkė marčios, verkė žmonos lietumi

 

Moterų laimė nutekėjo tiesiai į karstą

Bet Žemaitės plunksna suteikė joms balsą

O kol jos priešai iš pykčio sprogsta...

Žemaitė... ŠOKA!

 

Todėl ir ikona, nes buvo dvynys

(Ooo, ooo)

Tai ji - ikona Žemaitė

(Ooo, ooo)

Tai ji – ikona Žemaitė

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Marti", režisierė Gabrielė Tuminaitė, Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

Pirmuoju iškart po Naujųjų metų sutikimo spektakliu tapo Gabrielės Tuminaitės režisuota drama „Marti“ pagal rašytojos klasikės Žemaitės apsakymą (dramaturgė Paulina Pukytė). Klasikų klasika. Spektaklis buvo rodomas Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, o premjera įvykusi, pasirodo, dar prieš karantininius laikus – 2018 metų rudenį, tad spektakliui jau 8 metai ir jį vis parodo, tačiau iki šiolei neteko jo pamatyti.

Kur dingo mūsų mergaitės, kurios svajojo tapti laimingomis moterimis? Ir kuo jos tapo... Siužetas išlaikytas kaip ir garsiojo apsakymo, beveik niekas nepakeista, tik įvestas paguodžiantis naujas veikėjas – šviesi blondinė, Katrės sielos prototipas, primenantis V. Hugo „Vargdienius“, kai galų gale jau kadaise nuo skurdo mirusi Fantine pasirodo kaip dvasios šviesa veikėjui Jeanui Valjeanui. Katrė turi iliuzijų, svajonių, ko sakyčiau, Žemaitė savo originaliame tekste nepavaizdavo, bet buvo galima numatyti. Aktorė Agnė Šataitė, perteikdama Katrės dvasią, potencialą, svajones užtraukia... anglišką country stiliaus dainą, atskirdama realistinį tikrovės moters paveikslą nuo darbinio arklio ir taip perteikdama savotišką katrių su panašiais likimais visame pasaulyje solidarumą.

Režisierė pabrėžtinai interviu teigė, kad nesistengė tapyti varganos kaimo buities, kurią taip hiperbolizuodama dėl ironijos darė pati Žemaitė, rašydama apsakymą. Vietoj to – stadiono griuvėsiai, tačiau man asmeniškai tai nevalingai asocijavosi su Vilniaus Šeškinėje, prie „Akropolio“, nebaigtu šio tūkstantmečio sostinės vilkinamu projektu – nacionaliniu stadionu, kuris tapo šiokiu tokiu valstybingumo simboliu, spektaklyje – Vingių šeimos apsileidimu, žemos moralinės kultūros ir prastuomenės simboliu. Visgi laiptai kaip griuvėsiai tampa tamsuolių Vingių namais, pečiumi, pasigulinėjimo vieta. Didelis ir netikėtas Driežų Katrės šeimos kontrastas tarp Vingių. Aprengti miestietiškai, išsilaikę ir padorūs, tačiau savo gerąją ir darbščiąją dukrą vis tiek parduoda už sandorį, Katrės tėvų neveiksmingumas, kurio nelabai apsakyme matydavome, spektaklyje tampa itin ryškiu: tėvai, atsakingi už savo dukters laimę ir likimą, ją įstūmė į Vingių kiemo purvynę. Puikų Driežų išvaizda slepia patriarchalines moterų likimo sutartis, spektaklyje Katrės tėvai tampa aklaisiais siaubūnais, budeliais, jie stumia dukrą nuo savęs, apdovanodami nenutrūkstamais priežodžiais, patarlėmis, tuščiais ir neveikiančiais patarimais.

Vingienė konkuruoja su Katre dėl tariamos namų galios, šeimininkavimo (mano matytoje versijoje Vingienę suvaidino Eglė Mikulionytė, sakyčiau, ją įsivaizdavau dar labiau tiesmukiškesnę, nei aktorė ją perteikė; įdomu būtų pamatyti versiją su Egle Gabrėnaite). Deja, Vingienei šios pozicijos tėra tik įsakinėjimo erdve, atsvara nuolat smurtu grasinančiam vyrui, o realius darbus ir atsakomybę prisiima naujoji marti, iš savęs pareikalaudama didžiulių psichinių ir fizinių pastangų. Ir čia nei Žemaitė, nei Tuminaitė neanalizuoja motyvacijos: kodėl Katrė šitaip „tamposi“? Manau, šiuolaikinė (galimai ir anų laikų) moteris gerbdama save būtų seniai palikusi šiuos namus, bet tik ne Katrė, kuri užuot maištavusi, save „sudegina“, tapdama darbo įrankiu. Kad ir kaip bepažiūrėsi, savo noru. Ir tai tikriausiai yra teisinga, nes kalbame apie XIX a. pačią pabaigą ir susitaikyti, kad esi kitų, ypač priklausoma nuo vyrų susitarimo, nes santuoka yra politinis aktas. Matyt, pasireiškia ir Katrės išugdytas padorumas ir darbštumas, kuriuo ji buvo jau pagarsėjusi gyvendama su tėvais. Sutvarkyti kiemą, namus, patalynę ir atrodyti gerai – jai įprasta, nes tai Katrės savastis, tad „sutvarkyti Vingius“ irgi yra pastangų reikalaujantis darbas. Didelį psichologinį vaidmenį nuveikia „pletkininkės“ kaimo moterys, kurios negailestingos Vingių šeimai ir iš dalies pačiai Katrei, nes marčia yra veikiama išorinio pasaulio, jai svarbi reputacija, kuriai palaikyti reikia didelių pastangų, perfekcionizmo.

Scenoje realiąją Katrę suvaidino aktorė Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Aš po šio spektaklio ją įsimylėjau! Kaip menininkę. Labai organiška išmoterinimo ir galiausiai išžmoginimo transformacija. Pasirodžiusi kaip miestietė ant paaukštintų kulniukų, galiausiai Katrė tampa vis labiau suvargusi, arši, sužvėrėjusi, nes plakamas arklys ir tas tampa bailus ir agresyvus, tačiau nuo prievolių nepabėga. Iš naujo pergalvojau Katrės archetipą: ar ji pati kalta dėl išsekimo, ar ji norėjo pakeisti Vingių Joną, sutvarkyti Vingių namus ir juos perkeisti? Ko iš tikrųjų taip save alindama ir stengdamasi Katrė norėjo? Šie klausimai, žinoma, kyla iš šių dienų perspektyvos.

Sutikčiau su Paulinos Pukytės pasakymu: „Problemos slypi žmogaus nuostatose, radikalume, nenorėjime suprasti kito, pokyčių baimėje. Tai ir yra toji baisi buitis, kuri slegia veikėjus.“ Iš tikrųjų mes regime toksišką senąjį nesuromantizuotą lietuvių kaimiškąjį pasaulį su visais arkliais, arielkomis, traumų paveiktais veikėjais, kurie negydomi, nesusivokę sergantys, tampa savitos ydingos kultūros sistemos dalyviais ir tuo pačiu prižiūrėtojais. Centre – neišsilavinę ir tingūs Vingiai palaiko proto ir moralės skurdą, nekelia sau jokių siekių, tačiau puikiai moka pavarinėti martelę, kuri atėjusi iš šviesesnio pasaulio. Taip jau būna, kad kuo žmogus labiau juodesnis, tamsesnis, tuo jis iš šalies labiau stūgauja ant progresuojančių, nes šviesa visada pavojinga tamsai – tai instinktyvi ir nesąmoninga gynyba. Šių dienų Lietuvos visuomenėje, man regis, labai panašu: užteršti mūsų socialiniai tinklai nuolatos besiskundžiančiųjų komentarais, kuriuose įžeidimai, homofobija, patyčios, trykštantis cinizmas tampa nekentėjų progresyviuosius puolanti armija, patys gyvenime nenuveikę nieko, kas nors per nago juodymą pagerintų visų gyvenimą. Viską, ką šiandien Lietuvoje turime geriausio, yra ne tų piktų prie š... tupinčių komentatorių, o progresyvių žmonių nuopelnas. Deja, Katrei nepavyksta savo alinančiu pavyzdžiu pakeisti Vingių, galiausiai ji pati iš esmės susinaikina, nes vienas kare niekada nesi karys.

Manau, spektaklis pavyko klasiškai jautrus, netoli nutolstantis nuo Žemaitės apsakymo „Marti“. Jame puikiai atpažįstamas siužetas, priežastys, senojo lietuviško pobaudžiavinio kaimo tikrovė, kurioje puikiai prisitaikę mužikai sunaikino ne vieną tokią Kaitrę, o su jomis ir galimybę apsišviesti į voratinkliais apėjusius namus jų atnešta prometėjiška šviesa.

Drąsiai rekomenduočiau ir vyresniųjų mokyklų mokiniams, kurie galėtų lyginti pastatymą su apsakymu.

Maištinga Siela  

Šios dienos citata: kaip Žemaitė rašytoja reagavo į savo spausdintus tekstus ir į spaudos draudimo riziką?

 

Sveiki, skaitytojai,

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma slapyvardžiu Žemaitė (1845–1921), yra viena ryškiausių lietuvių prozininkių, realizmo atstovė, įgijusi neformalų „valstiečių rašytojos“ titulą. Kilusi iš pasiturinčių bajorų šeimos, ji anksti pajuto socialinę nelygybę ir tapo aktyvia švietimo, lietuvybės puoselėtoja. Jos kūryba, apimanti apsakymus, apysakas, dramas ir feljetonus, išsiskyrė aštriu kaimo buities, socialinių santykių, moterų padėties ir tautinio atgimimo problemų vaizdavimu. Žemaitės rašymo stilius buvo itin gyvas, kupinas dialogų, autentiškos šnekamosios kalbos, kas leido jai realistiškai perteikti to meto Lietuvos kaimo tikrovę. Jos kūryba padėjo pamatus lietuvių realistinei prozai ir išlieka svarbi iki šių dienų.

Žemaitės požiūris į carinės Rusijos įvestą lietuviškos spaudos draudimą (1864–1904) buvo kategoriškai neigiamas ir kupinas pasipriešinimo. Ji puikiai suprato šio draudimo žalą tautos švietimui, kultūrai ir nacionalinei savimonei. Pati būdama aktyvi visuomenininkė ir tautinio atgimimo dalyvė, Žemaitė jautė pareigą prisidėti prie lietuviškos knygos išlikimo. Nors jos kūryba klestėjo daugiausia po spaudos draudimo panaikinimo, ji aktyviai rėmė knygnešių veiklą ir prisidėjo prie pogrindinės lietuviškos spaudos platinimo. Jai buvo svarbu, kad lietuviška kalba ir mintis gyvuotų nepaisant okupacinės valdžios represijų.

Savo kūrybą Žemaitė matė kaip priemonę šviesti žmones, kelti socialines problemas ir ugdyti tautinę sąmonę. Ji rašė paprastiems žmonėms, stengėsi būti jiems suprantama ir artima. Nors pati neturėjo formalaus išsilavinimo, ji pasižymėjo išskirtiniu gebėjimu stebėti ir analizuoti aplinką, o tai leido jai kurti autentiškus ir paveikius personažus bei situacijas. Jos apsakymai dažnai tapdavo aštriu veidrodžiu, atspindinčiu kaimo luomų susidūrimus, moterų priklausomybę nuo vyrų ir tradicinių normų, taip pat alkoholizmo ir kitų visuomenės ydų pasekmes. Žemaitė tikėjo literatūros galia keisti visuomenę ir skatinti žmones mąstyti kritiškai, todėl jos kūryba buvo ne tik meninės, bet ir didelės socialinės reikšmės.

Maištinga Siela

Žemaitė nepagirtų: "Moterys Lietuvoje gali tapti prezidentėmis, tačiau negali išvengti smurto." (iš feministinio "Literatūra ir mena" numerio)

 

Sveiki,

Socialinė reklama iš feministinio „Literatūra ir mena“ numerio.

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma slapyvardžiu Žemaitė (1845–1921), yra viena iškiliausių lietuvių literatūros klasikių, kurios kūryba ir visuomeninė veikla glaudžiai susijusi su feminizmo idėjomis Lietuvoje. Nors pats terminas „feminizmas“ XIX amžiaus pabaigoje dar nebuvo plačiai vartojamas Lietuvoje, Žemaitės darbai ir pozicija atspindi esminius to meto moterų teisių ir socialinės emancipacijos siekius. Ji ne tik atvirai kritikavo patriarchalinės visuomenės nustatytas normas, bet ir giliai analizavo moterų padėtį, tapdama savotiška to meto lietuvių moterų judėjimo avangardiste.

Žemaitė ir moterų padėties vaizdavimas kūryboje

Žemaitės kūrybos esmė – autentiškas ir negailestingas kaimo moters gyvenimo vaizdavimas. Jos apsakymuose ir apysakose, tokiose kaip „Marti“, „Petras Kurmelis“ ar „Topylis“, atskleidžiama sunki moterų dalia, nulemta ne tik sunkaus fizinio darbo, bet ir teisės netekties bei socialinės nelygybės. Moterys jos kūryboje dažnai yra atsidūrusios bejėgėje padėtyje, priklausomos nuo vyrų valios – tėvų, brolių ar vyrų. Jos negali laisvai rinktis savo gyvenimo kelio, ypač santuokos, kuri dažnai tampa ne meilės, o ekonominio išgyvenimo ar turto konsolidavimo įrankiu. Žemaitė drąsiai aprašė šaltus, bejausmius santykius tarp sutuoktinių, motinų ir vaikų ryšius, kuriuos iškreipia skurdas, prietarai ir smurtas. Šis tikroviškas moters priespaudos atspindys jos kūrybą daro itin reikšminga feministinės kritikos požiūriu, nes ji atvėrė akis į tai, kas dažnai buvo nutylima ar laikoma savaime suprantamu.

Žemaitės feminizmo apraiškos ir indėlis

Žemaitės feminizmas nėra susijęs su abstraktžiomis teorinėmis deklaracijomis, bet yra įsišaknijęs giluminėje socialinėje kritikoje ir empatijoje į kaimo moters likimą. Jos kūryba ne tik fiksavo esamą padėtį, bet ir skatino apmąstyti, kaip moterys galėtų išsivaduoti iš priespaudos. Žemaitė pati aktyviai dalyvavo moterų judėjime, buvo Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo organizacinio komiteto narė 1907 metais, kur buvo atvirai kalbama apie moterų teisių sulyginimą su vyrų teisėmis, ypač švietimo srityje. Jos viešas kalbėjimas ir publicistiniai straipsniai, kritikuojantys „tėvo valią, vyro kumštį ir kunigo šventą žodį“, rodo jos ryžtą kovoti už moterų teises. Žemaitė savo asmeniniu pavyzdžiu ir kūryba įrodė, kad moterys gali būti stiprios, atsparios ir turėti savo balsą, net ir sunkiomis patriarchalinės visuomenės sąlygomis. Jos rašytinis palikimas įkūnija emancipacinę mintį, aktualią ne tik to meto Lietuvai, bet ir šiandien, kalbant apie lyčių lygybę ir teisingumą. Žemaitė parodė, kad moters tapatybė gali būti apibrėžta ne tik kaip „kitoniškumas“ vyro atžvilgiu, bet ir kaip visapusiška, savarankiška asmenybė.

Žemaitės indėlis į lietuviškąjį feminizmą yra nepaprastai svarbus, nes ji pirmoji lietuvių literatūroje taip išsamiai ir skausmingai atskleidė moters patirtį, taip darydama pamatą tolesnėms diskusijoms apie lyčių lygybę ir moterų teises Lietuvoje.

Maištinga Siela

Stendas, afiša, reklama: Spektaklis „Žemaitė N. 18(0)“ (režisierė ir ansamblio „Lietuva“ vyr. choreografė – Aušra Krasauskaitė)

 

Šokio spektaklis „Žemaitė N. 18(0)“ – tai nauja nacionalinio ansamblio „Lietuva“ premjera, skirta legendinei rašytojai Žemaitei. Šis modernus šokio spektaklis siekia atskleisti ne tik Žemaitės kūrybą, bet ir jos kaip moters asmenybę, jos stiprybę, nepriklausomybę ir drąsą. Spektaklio kūrėjai modernią choreografiją harmoningai derina su etno motyvais, taip sukurdami unikalų ir įtraukiantį reginį.

Spektaklyje naudojama moderni šokio kalba, kuri leidžia naujai interpretuoti Žemaitės gyvenimo istoriją. Moderni choreografija papildoma etno motyvais, kurie suteikia spektakliui autentiškumo ir ryšio su lietuviška kultūra. Spektaklyje skamba specialiai šiam pastatymui sukurta muzika, kuri pabrėžia emocinę spektaklio atmosferą. Spektaklio scenografija ir kostiumai kuria įspūdingą vizualinį pasakojimą, padedantį giliau suvokti Žemaitės gyvenimo kontekstą.

 

Šis spektaklis – tai bandymas pažvelgti į Žemaitę iš naujos perspektyvos, atskleidžiant jos gyvenimo ir kūrybos aktualumą šiuolaikiniam žiūrovui. Spektaklis „Žemaitė N. 18(0)“ – tai ne tik šokio pasirodymas, bet ir savotiška kelionė per Žemaitės gyvenimą, kupiną meilės, drąsos ir kūrybos.

 

Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: rašytojos Žemaitės giminė

 

Sveiki,

 

Tiesiog negalėjau nepasidalyti šia nuotrauka. Viduryje kai iš akies lupta rašytojos Žemaitės kopija, bet tai vis dėlto ne ji. Cituoja M. Nastaravičiaus įrašą iš jo socialinės paskyros apie šią nuotrauką, tikiuosi, kad niekas nesupyks. 1960-ieji, Kaunas. Moteris su skarele – rašytojos Žemaitės dukra Pranė. Pranei gimė Petronėlė, Petronėlei – Nijolė, šiai – Audronė, nuotraukoje sėdinti ant kelių, o Audronei – Vaida, šiandien auginanti Saulę ir Audrių. „Pirmas sakinys“ – apie Žemaitės giminę, laidoje kalbantis su jos proproproanūke.

 

Nuorodą į laidą ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Rašytoja Žemaitė: Žemaitės nuotrauka (foto) be skaros

 

Aktualijos: Fake News arba kaip esame klaidinami netikros informacijos ir manipuliuojami valdžios

Sveiki,

Gerai, pradėkime nuo to, kad vis mažiau darau įrašų, kurie būtų asmeniniai, nes paskutiniu metu neturiu ką naujo pasakyti apie pasaulį ir Lietuvą, apie kažin kokius įsitikinimus, nes atrodo, kad viskas jau nebe taip mane jaudina ir nebe taip svarbu būti tuose įvykiuose, juos apmąstyti ar kitaip „apdoroti“.

Paskutinis toks dalykas buvo Paryžiaus katedros degimas balandžio vidury, kada nepraleidau pro akis ir liepsnomis „pasidalijau“ su jumis. Iš tikrųjų buvo to pastato gaila, nes gailestį sukėlė žiniasklaidos forumas, kuris lindo per visus galus. Dabar net neabejoju, kad katedra buvo padegta tyčia, kad tai dalis Makrono (arba tai, kas randasi už jo) politinės kampanijos. Labai įdomiai apie tai užsimena Milda Bartašiūnaitė savo jutube kanale. Nesiruošiu vėl pasakoti, kad viską, ką rodo mūsų žiniasklaida, išskyrus gal (tik iš dalies pokalbių ir pyragų receptų laidas) yra sukonstruota ožio žinia ne į tuos vartus, žinia, kuri dažniausiai neatitinka realybės, o jos sukonkretinimas arba išviešinimo aktualumas yra užsakomasis dalykas, dažniausiai daromas kaip politinė reklama arba noru sukrėsti visuomenę ir atitraukti jos dėmesį nuo svarbesnių įvykių. Tą puikiai daro BBC ir CNN kanalai. (Tai jokiu būdu nereiškia, kad esu už Rusiją, jeigu nepriimu vakarietiškų žinių).

Geras pavyzdys to, kas vyko šiomis dienomis – didžiulis masinis, kone katastrofinio lygio gaisras Rusijos šiaurėje, kai tiesiog tūkstančiai ugniagesių nepajėgia sustabdyti gaisro, bet ar kas apie tai per žiniasklaidą skalambijo kaip antai, kai liepsnojo katedra? Bet kaip čia yra, kad katedra yra kur kas svarbiau už tūkstančius kvadratinių kilometrų miško su žvėrimis ir unikalia gamta? Vėlgi tai tas pats žiniasklaidos informacijos formuojamasis maras. Nes gamtos kataklizmai nedaro politinės reklamos, o Makronas, pažadėjęs atstatyti katedrą, liaudžiai iškart tampa Jėzumi, kuris eina per vandenį nė nemirksėdamas...

Mes nežinome nė pusės to, kas vyksta pasaulyje iš tikrųjų. Neseniai mačiau dokumentinį filmo ištrauką apie Rugsėjo 11 dieną, kurį greitai užblokavo, tačiau kiti jau platina kopijas, galit pasijutubinti, gal rasite. Mums buvo pateikti BBC kanalo įrašai, kad lėktuvai rėžėsi į bokštus, tačiau niekas iš buvusių netoli įvykių nematė jokių lėktuvų (šių liudijimų niekas oficialiai neskelbė per TV), visi tvirtino, jog viduje sprogo paslėptos bombos, o mums pateikė teroristinio akto vaizdinį su nupieštu lėktuvu. Įdomu, kad ši informacija buvo „sučiupta“ lyginant britų ir amerikiečių milžinių kanalų kampanijų vaizdo įrašus iš įvykių vietos, kurie pagal laiko atkarpą neatitinka vaizdinių – viename dar stovi bokštai ir matosi sprogimas, kitame įraše sprogimas su lėktuvu iš beveik to paties rakurso. Štai jums sumontuotas teroro aktas ir karo Irake padarinys, inicijuotas pačios JAV valdžios arba tai, kas slepiasi už jos fasado. Nenustebčiau, kad vieną dieną kas nors iškapstys archyvuose slaptus protokolus, bus apie tą didvyrį sukurtas vaidybinis filmas, o pagrindinis aktorius gaus „Oskarą“ – kaip amerikietiška!

Žodžiu, makaluotis tose žiniasklaidose tai tas pats, kad murkdytis 24 valandų ar TV pagalbos liūne, nes tai netikros naujienos, netikrai išdidintos, netikrai formuojančios mūsų vertybes, manipuliuojančios ir neturinčios nei galo, nei pabaigos...

Juokiausi, kai man „išmetė“ Žemaitės skulptūrą su gėjų ir lesbiečių vėliava. Nieko nebuvau brūkštelėjęs apie seksualinių mažumų eitynes Vilniuje. Bet ir nereikia. Tik pagalvojau, kad tokiai pilkai statulai „pasipuošti“ šia skepetaite labai tinka, o ir Julijai (Žemaitei), manau, būtų patikę.

Dabar akimirkai įsivaizduokime, kaip reikia sukelti Lietuvoje širšalą? Ne Cvirkos skulptūrą nuvežti į pamiškę (kaip nutiko su Žaliojo tilto skulptūromis), bet truputį, tarkim, retušuoti šią vaivorykštę į svastikos vėliavą – ir štai jums skandalas, kuris bus aptariamas visą savaitę – fake news, bet užtai yra apie ką blevyzgoti ir kiršintis. Kartais atrodo juokinga, kaip dėl etikečių, vėliavų ir užrašų draskomės, lyg tai būtų gyvi žvėrys, žmonės, gyvoji gamta, (galiausiai deganti Rusijos šiaurė), draskomės dėl suformuotos tiesos, kurią išmokome iš vadovėlių, iš TV žinių, kurios, Dieve brangus, tėra tik fasadas, prakeiktas fasadas, kuris toks skanus ir patogus kiršinti mases, ar tai būtų Lukiškių aikštės skulptūra ar vamzdis prie Neries.

Jūsų Maištinga Siela