Šios dienos citata: kaip Žemaitė rašytoja reagavo į savo spausdintus tekstus ir į spaudos draudimo riziką?

 

Sveiki, skaitytojai,

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma slapyvardžiu Žemaitė (1845–1921), yra viena ryškiausių lietuvių prozininkių, realizmo atstovė, įgijusi neformalų „valstiečių rašytojos“ titulą. Kilusi iš pasiturinčių bajorų šeimos, ji anksti pajuto socialinę nelygybę ir tapo aktyvia švietimo, lietuvybės puoselėtoja. Jos kūryba, apimanti apsakymus, apysakas, dramas ir feljetonus, išsiskyrė aštriu kaimo buities, socialinių santykių, moterų padėties ir tautinio atgimimo problemų vaizdavimu. Žemaitės rašymo stilius buvo itin gyvas, kupinas dialogų, autentiškos šnekamosios kalbos, kas leido jai realistiškai perteikti to meto Lietuvos kaimo tikrovę. Jos kūryba padėjo pamatus lietuvių realistinei prozai ir išlieka svarbi iki šių dienų.

Žemaitės požiūris į carinės Rusijos įvestą lietuviškos spaudos draudimą (1864–1904) buvo kategoriškai neigiamas ir kupinas pasipriešinimo. Ji puikiai suprato šio draudimo žalą tautos švietimui, kultūrai ir nacionalinei savimonei. Pati būdama aktyvi visuomenininkė ir tautinio atgimimo dalyvė, Žemaitė jautė pareigą prisidėti prie lietuviškos knygos išlikimo. Nors jos kūryba klestėjo daugiausia po spaudos draudimo panaikinimo, ji aktyviai rėmė knygnešių veiklą ir prisidėjo prie pogrindinės lietuviškos spaudos platinimo. Jai buvo svarbu, kad lietuviška kalba ir mintis gyvuotų nepaisant okupacinės valdžios represijų.

Savo kūrybą Žemaitė matė kaip priemonę šviesti žmones, kelti socialines problemas ir ugdyti tautinę sąmonę. Ji rašė paprastiems žmonėms, stengėsi būti jiems suprantama ir artima. Nors pati neturėjo formalaus išsilavinimo, ji pasižymėjo išskirtiniu gebėjimu stebėti ir analizuoti aplinką, o tai leido jai kurti autentiškus ir paveikius personažus bei situacijas. Jos apsakymai dažnai tapdavo aštriu veidrodžiu, atspindinčiu kaimo luomų susidūrimus, moterų priklausomybę nuo vyrų ir tradicinių normų, taip pat alkoholizmo ir kitų visuomenės ydų pasekmes. Žemaitė tikėjo literatūros galia keisti visuomenę ir skatinti žmones mąstyti kritiškai, todėl jos kūryba buvo ne tik meninės, bet ir didelės socialinės reikšmės.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Alessandro Baricco apie rašymą ir bėgimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Rašymas dabar yra natūralus įprotis. Galima tai palyginti su bėgimu. Daug žmonių mėgsta bėgioti. Tai padeda pajausti kūną, pusiausvyrą. Lygiai taip daug žmonių mėgsta rašyti. Kūrybinio rašymo kursai gali padėti atrasti tą pusiausvyrą, judesius, daryti tai su kitais tą patį mėgstančiais žmonėmis. Yra žmonių, rungtyniaujančių olimpinėse žaidynėse, jie turi trenerius, techninį personalą, kurie padeda daryti tai profesionaliai. Lygiai tas pats vyksta su rašymu. Yra žmonių, kurie svajoja tapti profesionaliais rašytojais, tiems žmonėms naudinga turėti trenerius, kurie gali padėti suprasti, kur yra jų stipriosios pusės.“ Alessandro Baricco.

 

Vis galvojau, kur dingo italų rašytojas A. Baricco. Mano kadaise pamėgtas rašytojas, kurio didžiumą dalį lektūros esu skaitęs su didžiuliu pasimėgavimu. Šiemet po itin didelės pertraukos pasirodys jo vesterną primenantis naujausias romanas „Abelis“. Laukiam.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kuo geresnė baltos spalvos klaviatūra? Kokie buvo pirmieji mokykloje kompiuteriai 2000-aisias? Gulbė Radvilaitė

 Sveiki,

Šiandien nusipirkau baltą kaip gulbę neperšlampamą klaviatūrą ir pavadinau ją Gulbe Radvilaite. Tiesą sakant, pernelyg dažnai gėrimai užliedavo mano klaviatūras, kurioms, netgi galvojau, įrengsiu atskiras „kamurkėje“ kapinaites: Izabelė, Marija Celestė, Izaura, Marytė Melnikaitė, Victoria Rufo... Visos galiausiai per penkiolika metų atitarnavo ir atgulė, tiesa, į konteinerius. Visos buvo juodos spalvos, nes baltos – tai negražu. Aišku, stereotipas, atėjęs iš klaikių gabaritinių 2000-ųjų mokyklinių kompiuterių baltų, o vėliau jau iki pilkumo nuzulintų klavišų, į kuriuos galėjai įsprausti didžiulį nykštį tarsi į graikinio riešuto atskilusį kevalą, taip, tų pačių klaviatūrų, prijungtų prie kaistančių sunkių monitorių, kuriuos mokytojas vadindavo vaizduokliais, o jie mirgėdavo kaip koks Ostankino kanalas 1980-aisiais... Klaikūs laikai.

Šiandien nutariau sulaužyti šį stereotipą ir nusipirkau dėl sentimentų baltą ir modernią klaviatūrą. Tik kad su lietuviškomis raidėmis prekybos centre nerasi, tenka kaip ekstrasensui iš nuojautos maigyti viršutinius klavišus galvojant, kad pataikysi iš inercijos į: ą č ę ė į š ų ū ž. Dažnai pataikau. Ir visgi, nauja klaviatūra, o taip rašyti norisi, taip rašyti... O nėra apie ką. Piktintis nenoriu. Istorijų neturiu. Atrodo, kaskart vis mažiau ir mažiau apie ką klykti į internetą ir pasaulį, juk vis tiek nelabai kam įdomu nei mano nauja Gulbė Radvilaitė, nei tekstai.

Nebent man. Bet neretai net man nebe.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Alvydas Šlepikas apie rašymą

 Sveiki,

 

„Kaskart rašydamas apsakymą noriu, kad jis būtų it nuo pasaulio atkirstas gabalas. Lyg pusiau perpjauta stiklinė, kurios pusė matosi ypač ryškiai. Tada susikuria tokia realybės iliuzija. Iliuzija, kad, be to, kas užrašyta, yra dar kažkas.“ Alvydas Šlepikas.

 

Neseniai rašytojas Alvydas Šlepikas išleido apsakymų knygą „Namas anapus upės“ ir jį kalbino Monika Bertašiūtė-Čiužienė 15min.lt dienraščiui. Gal ir tiesa, kad paveikus apsakymas ar novelė visada nuskaidrina pasilikusias už teksto prasmes, kurios skaitytojo sąmonė, pabaigus skaityti, jungiasi į atpažįstamus tikrovės modelius, kurie byloja neišsakytas tekste pažodines prasmes.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Paul Lynch (Booker Prize 2023 laimėtojas) apie rašymo ir skaitymo suderinamumą

 

Sveiki,

 

Sunku prognozuoti kaskart, kas laimės Booker Prize premiją. Šiemet, lapkričio 26 dieną, ją pelnė airių rašytojas Paul Lynch (g. 1977), kuris parašė penkis romanus ir šis – Prophet Song – buvo sėkmingiausias. Aišku, buvau kažkodėl tikras, kad laimės kitas Paulas, Paul Murray su „The Bee Sting“, bet atsitiko taip, kaip atsitiko. Kiek man jau žinoma, laimėtojo knyga bus verčiama į lietuvių kalbą.

 

Galima įsivaizduoti tam tikrą rašytoją, kuris kūrybiniu metu stokoja skaitymo, bijo būti tapatus ir dėl to panašus į kitus, todėl renkasi skaitymo badą, kol visai save iškrauna. Bet kiek gi tokių rašytojų pasaulyje yra? Manau, vienetai. Tad visai suprantama Paulo Lyncho pozicija.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Vidas Morkūnas apie rašymą ir tekstų biografiškumą

 

„...kai rašiau apie kokį žmogų, aš jį tartum įsimylėdavau. Man darėsi jo gaila. Grynai žmogiškai, nesmerkiant ir neteisiant. Jei tekstuose yra kažkas trapaus, tai todėl, kad labai išgyvenu dėl šitų žmonių. Man norėjosi, kad žmogus išliktų nors mano knygoje. Galbūt jis ilgai negyvens, bet liks nors knygų lentynose. Tai yra, gal ir per skambiai pasakius, paminklas, ir gali būti, kad esu pastatęs šitiems žmonėms nedidelius paminkliukus. Daugelio iš aprašytų žmonių tikriausiai jau nėra tarp mūsų. Man patiktų, jeigu jie žinotų, kad kas nors juos dar prisimena.“

 

Vidas Morkūnas

 

Citata paimta iš „Literatūra ir menas“ leidinio (2023 m. nr. 16) interviu, versto iš latvių kalbos „Nes niekas apie juos nežino“. Interviu autorė Undīne Adamaite. Citata įdomi tuo, jog tikriausiai tai ir yra viena iš kūrybos užduočių t. y., įprasminti savo ir kitų trumpalaikį buvimą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Renata Šerelytė apie rašymą vaikams

 

Sveiki,

 

Rašyti vaikams ir paaugliams, man atrodo, kai esi jau įsitvirtinęs suaugusios literatūros baruose, gana sudėtingas reikalas. „Nusileisti“ arba „pakilti“ iki vaiko ir paauglio sąmonės sudėtingas dalykas, kai kam nelabai ir įmanomas, todėl visada žaviuosi tais universaliais rašytojais, kurie geba rašyti kokybiškai tiek vaikams, tiek suaugusiems. Manau, Renata Šerelytė būtų viena iš tokių autorių, nors ir ne visos man jos knygos suaugusiems tiko ir patiko.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Vanda Juknaitė apie rašymą kaip pareigą ir savo knygų gėdijimąsi

Sveiki,

Tas, aks žino Vandą Juknaitę ir jos literatūrą, gali paliudyti, kad nėra tokių daugiau literatūros išraiškos būdų taikančių rašytojų. Jos rašymo stilius yra labai įvairiai apibūdinimas, dažniausiai kaip priartėjęs prie kalbinės ribos, kai nebelieka žodžių, arba jų būna labai nedaug.

Paskutiniame savo interviu Vanda Juknaitė kalba apie būtinybę rašyti apie tai, ko kiti nerašo, kalba netiesą. Nuostaba kelia autorės prasitarimas apie ją užplūstančią gėdos jausmą dėl knygų. Tai rodo begalinį rašytojos kuklumą, kuris tarp jaunųjų rašytojų, sakyčiau, beveik nebepasitaiko.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: William Faulkner apie skaitymą ir rašymą

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien dalijuosi genialaus JAV rašytojo William Faulkner (1897-1962) patarimu, kaip kiekvienam iš mūsų reiktų pradėti rašyti savo gyvenimo knygą. Pirmiausia, ką jis nurodo – tai intensyvus ir visapusis skaitymas. Tikriausiai neįmanoma absoliučiai parašyti bent vidutiniškos knygos, neperskaičius daugybės knygų. Taigi, manau, W. Faulkner tikrai teisus.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Ida Vitale rašytoja iš Urugvajaus apie rašymą ir skaitymą

Sveiki,

Beskaitant naujausią „Literatūra ir menas“ numerį, labiausiai įstrigo šioji garsios Urugvajaus poetės Ida Vitale (g. 1923), šiandien jai jau 95 metai ir ji jau seniai įėjusi į Lotynų Amerikos literatūros istoriją. Interviu leidiniui parengė Marija Aurelija Potašenko.

Šioji citata dar kartą patvirtina, kad geriausias rašymo „mokytojas“ yra skaitymas ir savo kelio ieškojimas, o ne kopijavimas. Visgi vengiu prastos literatūros, bet kasmet „įkrenta“ keletas knygų, kurias suskaitau sukandęs dantis. Pagal Idą Vitalę, tai puiki pamoka visada vertinti (rašant arba ne), kas yra toji gera literatūra. Visgi asmeniškai man šiek tiek gaila laiko prastoms ar vidutiniškoms knygoms, bet šiuo atveju I. Vitalę labai puikiai suprantu dėl kopijavimo (sąmoningo arba nesąmoningo).

Jūsų Maištinga Siela