Dienos citata: Naubertas Jasinskas apie režisieriaus kūrybos užkulisius ir "Velnio nuotaką"

 Sveiki, skaitytojai,

„Susidūriau su tuo, kas yra daugiau už mane, ir statydamas šį spektaklį [„Velnio nuotaka“]. Tad bandau atsakyti į klausimą, kas yra tas „daugiau už mane“. Kurdamas imuosi visų įmanomų įrankių: dekonstruoju, lankausi archyvuose, svajoju, flirtuoju ir galiausiai atrastą raktą paverčiu sceniniu pasauliu. Todėl, kai manęs klausia, kodėl pasirenku vieną ar kitą temą, dažniausiai negaliu atsakyti.“ Naubertas Jasinsas

Nepaprastas tas menininko gyvenimas, viską išgyventi, pulsuoti, rinkti, klasifikutoi, perkurti, dekonstruoti... Dažniausiai žiūrovas gi nemato tikrojo šio proceso virtuvės. Naubertas Jasinsas atskleidžia, kad kūrybinis procesas jam yra ne racionalus plano vykdymas, o egzistencinis tyrimas ir bandymas suvokti jėgas, kurios viršija individualią žmogaus patirtį. Teigdamas, kad susidūrė su kažkuo „daugiau už save“, jis nurodo į kolektyvinę pasąmonę, kultūrinius archetipus ar metafizinį pradą, užkoduotą kūrinyje „Velnio nuotaka“, todėl jo darbas tampa ne tiesiog teksto iliustravimu, o asmenine akistata su nepažinumu. Naudodamas platų metodų spektrą – nuo sauso archyvinio tyrimo ir dekonstrukcijos iki intuityvaus flirtavimo su idėjomis – kūrėjas pripažįsta, kad galutinis rezultatas gimsta iš pasąmoningų impulsų, kurių neįmanoma pilnai logiškai pagrįsti, tad režisūra jam tampa įrankiu išreikšti tai, kas žodžiais lieka neįvardijama.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: architektas Antoni Gaudí apie kūrybą, kūrybiškumą ir atradimus

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Kūrimas nenutrūkstamai tęsiasi per žmogų. Tačiau žmogus nekuria... Jis atranda.“ Antoni Gaudi.

 

Antoni Gaudí i Cornet (1852–1926), ispanų architektas iš Katalonijos, tapo viena iš pačių ryškiausių katalonų modernizmo figūrų ir paliko nepakartojamą pėdsaką pasaulio architektūros istorijoje. Jo darbai, ypač Barselonoje, yra ne tik statiniai, bet ir tikri meno kūriniai, kuriuose persipina gamtos formos, gili religinė simbolika ir novatoriškos inžinerinės idėjos, sukurdamos išskirtinę ir atpažįstamą estetiką.

 

Gaudí gimė 1852 m. birželio 25 d. Reuso mieste, Katalonijoje, ir jo asmenybė buvo tokia pat unikali ir sudėtinga kaip ir jo kūryba. Nors jaunystėje domėjosi bohemiška kultūra ir socialinėmis reformomis, vėliau, ypač paskutiniaisiais gyvenimo metais, jis vis labiau pasinėrė į gilią religiją ir atsidavimą katalikybei. Jis buvo žinomas dėl savo nepalaužiamo atsidavimo darbui, perfekcionizmo ir asketiško gyvenimo būdo, dažnai dirbdavo iki išsekimo. Jo kūrybos esmę formavo trys pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai: gamta, religija ir Katalonijos kultūra. Iš gamtos jis sėmėsi organinių formų, imituodamas medžių, kaulų, augalų ir kalnų struktūras, tikėdamas, kad gamta yra didžiausia architektė. Religija jam buvo neatsiejama nuo kiekvieno projekto, o „Sagrada Familia“ bazilika tapo jo gyvenimo misija. Taip pat Katalonijos kultūra ir jos simbolika paliko ryškų atspaudą jo darbuose, išreiškiančiuose vietinį paveldą.

 

Gaudí architektūra yra visiškai nepakartojama ir akimirksniu atpažįstama. Vietoj tiesių linijų ir griežtų kampų, jis naudojo organines, banguojančias formas, kurios atrodo lyg išdygusios iš žemės ar natūraliai suformuotos gamtos jėgų. Pavyzdžiui, Casa Batlló fasadas primena gyvūnų kaulus ar jūros bangas, o Casa Milà (La Pedrera) stebina savo banguojančia asimetrija, kurioje nėra nė vienos tiesios linijos. Jis gausiai naudojo ryškias spalvas ir faktūras, meistriškai derindamas keramiką, mozaikas (trencadís technika), spalvotą stiklą ir natūralų akmenį, kad sukurtų gyvybingus ir žaismingus paviršius, kurių kiekviena spalva turėjo simbolinę reikšmę. Kiekvienas jo pastatų elementas – nuo durų rankenos iki stogo dekoracijos – yra kruopščiai apgalvotas ir dažnai talpina gilią religinę ar gamtos simboliką. Nors jo kūriniai atrodo fantastiniai, jie rėmėsi novatoriškais inžineriniais sprendimais. Gaudí, pavyzdžiui, pasitelkė apversto grandininės linijos modelius, kad apskaičiuotų ir sukurtų tobulai stabilias atramines struktūras, o jo parabolinių arkų ir hiparų naudojimas buvo tiesiog revoliucinis. Be to, šviesos ir erdvės žaismas jo darbuose atlieka esminį vaidmenį; jis virtuoziškai manipuliavo natūralia šviesa, kurdamas dinamiškas ir besikeičiančias erdves per spalvotą stiklą ir apgalvotai išdėstytas angas. Tarp jo žymiausių darbų yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esantys objektai: Parque Güell, Casa Batlló, Casa Milà (La Pedrera) ir jo nebaigtas, bet ikoninis gyvenimo kūrinys – Sagrada Família bazilika Barselonoje, kurį, beje, teko prieš kelerius metus pamatyti.

 

Antoni Gaudí gyvenimas baigėsi tragiškai ir netikėtai. 1926 m. birželio 7 d., būdamas beveik 74 metų, jis buvo partrenktas tramvajaus Barselonos gatvėje. Dėl savo kuklios, netgi skurdžios, išvaizdos ir asmens dokumentų neturėjimo, taksi vairuotojai atsisakė jį vežti į ligoninę, palaikę jį paprastu benamiu. Galiausiai jis buvo nugabentas į Santa Creu ligoninę, skirtą varguoliams, kur jam buvo suteikta pagalba. Deja, niekas iš karto neatpažino garsiojo architekto. Jį atpažino tik kitą dieną atvykęs kunigas, tačiau jau buvo per vėlu. Gaudí mirė po trijų dienų, 1926 m. birželio 10 d., nuo patirtų sužalojimų. Jo laidotuvės buvo didžiulės ir masinės, tūkstančiai žmonių išėjo į Barselonos gatves atiduoti pagarbą savo mylimam architektui. Jis buvo palaidotas jam pačiam brangiausiame kūrinyje – Sagrada Família bazilikos kriptoje, kur ilsisi iki šiol. Jo tragiška ir kukli mirtis, atspindinti jo asketišką gyvenimo būdą ir absoliutų atsidavimą menui, tapo neatsiejama jo legendos dalimi.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Leïla Slimani apie pervertintas technologijas ir nuvertinamą žmogaus vaizduotę ir fantaziją

 Sveiki,

Apie ką girdime karantino metu per visus žiniasklaidos forumus? Ogi tai, kad reikia apsirūpinti, kaip trūksta mokiniams ir mokytojams technologijų, priemonių, kaip išgyventi šį laikotarpį patogiau ir tęsti tą vartotojišką gyvenimą pasaulyje. Žmonės komentarų skiltyse tiesiog sproginėja pykčiu, vieni kitus žemindami, ypač piktindamiesi valdžia, kad ji nesiskubina išspręsti jų nepritekliaus, technologijų ir kitų materialių sąlygų išgyventi šį laikotarpį. Galiausiai netgi šis poreikis pamirštamas, smagu tik vien įsisukti į internetinių patyčių, dergimosi ir žeminimo kultūrą ir ką nors apdergti, kad būtų kompensuota bejėgystė ir agresijos perviršis. Vakar tokią nuomonę susidariau iš to, kaip žmonės po straipsniais piktinasi tai žiema, tai politikais, tai kainomis, tai plikledžiu, tai neišvežtomis šiukšlėmis... Nepasitenkinimo tiek daug, kad jo užkratas užteršia ir vos vieną kitą tolumoje aidintį pozityvų straipsnį, viskas užverčiama cinizmu ir polinkiu „kas riebiau ir galingiau bei šmaikščiau pažemins kitus“ gestikuliacija ir dar už tai surinks patiktukų. Seniai neskaičiau komentarų, buvau pamiršęs, kaip jie neigiamai veikia mane ir kad tai vis dar egzistuoja ir egzistavo prieš karantiną – tai ne karantino padarinys. Žmonės pikti, jie žemina kitus, jie suskaldyti įsitikinimuose, netikrose vertybėse ir panirę į reikalavimo gerbūvio kultūrą. Tai primena civilizacijos kanibalizmą.

Visgi prancūzų rašytoja Leila Slimani, pastarosios turime lietuviškai išverstas dvi puikiais knygas – „Lopšinė“, „Žmogėdros sode“ – primena seną gerą tiesą, kad ne technologijos ir apsirūpinimas bei aprūpinimas yra svarbiausia (nors tai irgi svarbu), bet apskritai nuvertinamos žmogaus vidinės galios ir lobiai. Vaizduotė ir fantazijos galia taip nunykusi, kad ji kaip Pelenė išvyta šveisti virtuvės grindų. Jau girdžiu: „bet juk iš vaizduotės neprivalgysi ir šeimos neišmaitinsi!“. Bet ne apie tai kalbama, o apie vaizduotės stebuklą nusiraminti, nebebūti tokiems piktiems, susikurti viltį, gražesnę tikrovę, valdomą labiau vidinių minčių tėkmės, o ne primestų iš išorės piktų komentarų, antraščių, bauginimų, mirusių žmonių statistikų, kurioje dažnas diena iš dienos murgdosi su siaubu ir pasitenkinimu. Tai sadomazochizmas, kuris veda į niekur. Šie išmintingi Leilos Slimani žodžiai, bent man, vėl priminė senas tiesas, kad esame gniuždomi ir tik mūsų pačių vidinė jėga ir vienas kito palaikymas padeda gyventi visai kitokioje kokybėje.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: William Faulkner apie skaitymą ir rašymą

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien dalijuosi genialaus JAV rašytojo William Faulkner (1897-1962) patarimu, kaip kiekvienam iš mūsų reiktų pradėti rašyti savo gyvenimo knygą. Pirmiausia, ką jis nurodo – tai intensyvus ir visapusis skaitymas. Tikriausiai neįmanoma absoliučiai parašyti bent vidutiniškos knygos, neperskaičius daugybės knygų. Taigi, manau, W. Faulkner tikrai teisus.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marina Abramovič apie kūrybiškumą, asmenybę ir laisvę

Sveiki,

Iš Balkanų kilusi Marina Abramovič (g. 1946) tikriausiai yra didžiausia ir žinomiausia perfomenso meno atlikėja. Labai nekantrauju lietuviškai perskaityti jos autobiografinę knygą „Eiti kiaurai sienas“, kurią išleido „Kitos knygos“. Visgi šį bei tą apie M. Abramovič jau seniai žinau. Nepaprasto mąstymo kalibro moteris, didžiulis įkvėpimo šaltinis kiekvienam menininkui. Šią citatą pasirinkau neatsitiktinai, nes būtent dažnai savo meną mes priskiriame savo sukurtos asmenybės daliai ir kai patikime savo „asmeniu“ didingumu, viskas pradeda griūti... Mes esame veikiami visi aukštesniųjų jėgų, galima tai vadinti dieviška energija, angelais – kaip Jums tik patogu, todėl turime būti dėkingi, kad per tokį tobulai ribotą instrumentą kaip protas srūva ši kūrybiškumo energija. Manau, M. Abramovič tai žino, todėl aiškiai įvardija asmenybės kulto nereikšmingumą.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Osho apie kūrybos procesus ir jausmą (kūrybingumas, kūrybiškumas)

Sveiki,

Šįkart dalijuosi indų dvasininko ir išminčiaus Osho (1931-1990) citata iš knygos „Kūrybiškumas: vidinių galių išlaisvinimas“. Šio mokytojo mokytojas jau plačiai pasklidęs po pasaulį, daug mokslo darbų ir žinių išversta ir į lietuvių kalbą. Žiūriu, kad jo mintys apie kūrybą absoliučiai nesikerta su kitomis dvasinėmis žiniomis.

Puikiai žinau, ką reiškia „įkristi“ ir pasiduoti kūrybiniam darbui, kai prarandi save, o po to visko jautiesi kažin koks ištuštėjęs, netgi ne visai patenkintas galutiniu rezultatu, tačiau teisingai sako Osho, kad visgi kūrybiškuosius žmones vedžioja aukštesnioji jėga, todėl natūralu, kad toms jėgoms pabaigus darbą, lieka šioks toks slogutis, bet ir tuo dievišku slogučiu galima mėgautis. Mėgautis kiekviena akimirka čia ir dabar.

Jūsų Maištinga Siela