Jurgis Iljinas ir Aleksandra Gottschalk Iljinienė: Kauno tarpukario modernizmo istorija

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Būna socialiniai tinklai visai nekenksmingi, kur nereikia kapotis ar ką nors įrodinėti, priešingai – sužinai daug dalykų apie praeitį ir istoriją. Labai noriu labiau patyrinėti Kauną, ypač jo tarpukario istorijas, tad visai atsitiktinai perskaičiau platų facebooke esantį Art Deco muziejaus puslapio įrašą. Pasirodo, niekur nebuvo matomos Jurgio Iljino ir jo žmonos Aleksandros Iljinienės fotografijos, tad (jeigu gerai suprantu) plačiau publikuota pirmąkart jų oficialiame puslapyje. Jiedu Kaune labiausiai žinomi dėl  Aleksandros Iljinienės namo, esančio Kaune, Donelaičio g. 19.

 

Taigi Kaune stovi namas, kuris mena ne tik tarpukario modernizmą, bet ir vienos šeimos – Iljinų – likimo vingius. Tai nebuvo tiesiog statinys; tai buvo Aleksandros Iljinienės svajonė, Jurgio Iljino dovana ir jų bendras prieglobstis, pastatytas atsigaunančios Lietuvos širdyje. Nors dažnai žinomas kaip Aleksandros Iljinienės namas, jis iš tiesų atspindi abiejų – inteligentiško inžinieriaus Jurgio ir jo elegantiškos žmonos Aleksandros – siekius ir viltis, susietas su nepriklausoma Lietuva. Jurgis Iljinas, aukštas geležinkelių pareigūnas, daug prisidėjęs prie šalies infrastruktūros kūrimo, 1933 metais įsigijo šį architekto Arno Funko suprojektuotą pastatą. Jis nestatė namą nuo pamatų, o perpirko jį, tarsi priglobdamas jau esančią viziją ir paversdamas ją savąja. Šis namas su savo moderniomis linijomis ir funkcionalumu buvo ne tik statuso simbolis, bet ir patogus, europietišką dvasią atspindintis būstas, kuriame Iljinai planavo ilgą ir ramų gyvenimą. Antras aukštas priklausė jiems, o pirmieji du butai apačioje buvo skirti nuomai, liudijantys ne tik apie šeimos finansinį stabilumą, bet ir apie pragmatišką požiūrį į gyvenimą.

 

Apie Iljinų kilmę žinoma mažiau nei apie jų veiklą ir pasiekimus. Tačiau akivaizdu, kad jie priklausė tai tarpukario Lietuvos inteligentijos kartai, kuri grįžo iš įvairių Rusijos imperijos kampelių ar Vakarų Europos su tvirta valia kurti ir statyti nepriklausomą valstybę. Jurgio profesija – inžinierius, atsakomybė už šalies geležinkelius, dalyvavimas universiteto kūrime – visa tai rodo gilias šaknis, siejančias jį su Lietuvos valstybingumo pamatais. Aleksandra, nors ir likusi vyro šešėlyje oficialiuose metraščiuose, neabejotinai buvo namų židinio saugotoja, kurianti atmosferą, leidusią Jurgiui atsidėti svarbiems valstybės darbams. Namas, be abejonės, buvo jų šeimos citadelė, vieta, kurioje jie jautėsi saugūs ir galėjo puoselėti savo lietuvybę, net jei jų pavardė skambėjo slaviškai. Tai buvo erdvė, kurioje jie matė savo ateitį ir Lietuvos augimą.

 

Įdomus faktas apie pačią Aleksandrą Gottschalk Iljinienę, kurį aptikau Art Deco muziejaus komentaruose: ji buvo Lenkijos vokietė liuteronė, gyvenanti Lietuvoje, sudariusi santuoką su Petrapilyje gimusiu lietuvių tautybės stačiatikiu.

 

Tačiau ramios ir jaukios ateities viltys buvo sudaužytos. 1940-ieji ir 1941-ieji metai Lietuvai atnešė tragediją, o Iljinų šeimai – neišvengiamą sprendimą. Sovietų okupacija, nacionalizacija ir represijos privertė daugelį inteligentijos atstovų palikti tėvynę. Iljinų namas buvo nacionalizuotas, o jie patys, palikę viską, kas buvo brangu ir per ilgus metus kurta, emigravo į Vokietiją. Šis žingsnis nebuvo lengvas, tai buvo plyšys gyvenime, atskyręs juos nuo tėvynės, nuo namų, nuo praeities. Apie Iljinų gyvenimą Vokietijoje žinoma nedaug, tarsi jų pėdsakai išblėstų svetimoje žemėje. Tikėtina, kad jie, kaip ir daugelis lietuvių išeivių, stengėsi prisitaikyti prie naujų sąlygų, išlaikyti ryšį su tėvyne per bendruomenes ar laiškus, tačiau jų viešoji veikla, be abejo, sumenko. Jurgio inžinieriaus žinios galėjo būti pritaikytos naujoje aplinkoje, tačiau greičiausiai be to valstybinio lygmens, kurį jis turėjo Lietuvoje. Aleksandros, namų sielos, gyvenimas svetimoje šalyje, be savo namų sienų, turbūt buvo persmelktas ilgesio ir prisiminimų apie praeitį. Jų istorija yra daugelio lietuvių, priverstų palikti savo namus ir viltis dėl okupacijos, istorijos atspindys – tyli, bet skaudi liudija apie praradimų ir ilgesio kupiną egzistenciją svetimoje šalyje. Aleksandra Iljinienė ir Jurgis Iljinas liko Lietuvos istorijos dalimi per savo indėlį ir per namą, kuris net ir be jų savininkų vis dar stovi Kaune, primindamas apie vienos šeimos ir visos tautos likimo vingius.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: architektas Antoni Gaudí apie kūrybą, kūrybiškumą ir atradimus

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Kūrimas nenutrūkstamai tęsiasi per žmogų. Tačiau žmogus nekuria... Jis atranda.“ Antoni Gaudi.

 

Antoni Gaudí i Cornet (1852–1926), ispanų architektas iš Katalonijos, tapo viena iš pačių ryškiausių katalonų modernizmo figūrų ir paliko nepakartojamą pėdsaką pasaulio architektūros istorijoje. Jo darbai, ypač Barselonoje, yra ne tik statiniai, bet ir tikri meno kūriniai, kuriuose persipina gamtos formos, gili religinė simbolika ir novatoriškos inžinerinės idėjos, sukurdamos išskirtinę ir atpažįstamą estetiką.

 

Gaudí gimė 1852 m. birželio 25 d. Reuso mieste, Katalonijoje, ir jo asmenybė buvo tokia pat unikali ir sudėtinga kaip ir jo kūryba. Nors jaunystėje domėjosi bohemiška kultūra ir socialinėmis reformomis, vėliau, ypač paskutiniaisiais gyvenimo metais, jis vis labiau pasinėrė į gilią religiją ir atsidavimą katalikybei. Jis buvo žinomas dėl savo nepalaužiamo atsidavimo darbui, perfekcionizmo ir asketiško gyvenimo būdo, dažnai dirbdavo iki išsekimo. Jo kūrybos esmę formavo trys pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai: gamta, religija ir Katalonijos kultūra. Iš gamtos jis sėmėsi organinių formų, imituodamas medžių, kaulų, augalų ir kalnų struktūras, tikėdamas, kad gamta yra didžiausia architektė. Religija jam buvo neatsiejama nuo kiekvieno projekto, o „Sagrada Familia“ bazilika tapo jo gyvenimo misija. Taip pat Katalonijos kultūra ir jos simbolika paliko ryškų atspaudą jo darbuose, išreiškiančiuose vietinį paveldą.

 

Gaudí architektūra yra visiškai nepakartojama ir akimirksniu atpažįstama. Vietoj tiesių linijų ir griežtų kampų, jis naudojo organines, banguojančias formas, kurios atrodo lyg išdygusios iš žemės ar natūraliai suformuotos gamtos jėgų. Pavyzdžiui, Casa Batlló fasadas primena gyvūnų kaulus ar jūros bangas, o Casa Milà (La Pedrera) stebina savo banguojančia asimetrija, kurioje nėra nė vienos tiesios linijos. Jis gausiai naudojo ryškias spalvas ir faktūras, meistriškai derindamas keramiką, mozaikas (trencadís technika), spalvotą stiklą ir natūralų akmenį, kad sukurtų gyvybingus ir žaismingus paviršius, kurių kiekviena spalva turėjo simbolinę reikšmę. Kiekvienas jo pastatų elementas – nuo durų rankenos iki stogo dekoracijos – yra kruopščiai apgalvotas ir dažnai talpina gilią religinę ar gamtos simboliką. Nors jo kūriniai atrodo fantastiniai, jie rėmėsi novatoriškais inžineriniais sprendimais. Gaudí, pavyzdžiui, pasitelkė apversto grandininės linijos modelius, kad apskaičiuotų ir sukurtų tobulai stabilias atramines struktūras, o jo parabolinių arkų ir hiparų naudojimas buvo tiesiog revoliucinis. Be to, šviesos ir erdvės žaismas jo darbuose atlieka esminį vaidmenį; jis virtuoziškai manipuliavo natūralia šviesa, kurdamas dinamiškas ir besikeičiančias erdves per spalvotą stiklą ir apgalvotai išdėstytas angas. Tarp jo žymiausių darbų yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esantys objektai: Parque Güell, Casa Batlló, Casa Milà (La Pedrera) ir jo nebaigtas, bet ikoninis gyvenimo kūrinys – Sagrada Família bazilika Barselonoje, kurį, beje, teko prieš kelerius metus pamatyti.

 

Antoni Gaudí gyvenimas baigėsi tragiškai ir netikėtai. 1926 m. birželio 7 d., būdamas beveik 74 metų, jis buvo partrenktas tramvajaus Barselonos gatvėje. Dėl savo kuklios, netgi skurdžios, išvaizdos ir asmens dokumentų neturėjimo, taksi vairuotojai atsisakė jį vežti į ligoninę, palaikę jį paprastu benamiu. Galiausiai jis buvo nugabentas į Santa Creu ligoninę, skirtą varguoliams, kur jam buvo suteikta pagalba. Deja, niekas iš karto neatpažino garsiojo architekto. Jį atpažino tik kitą dieną atvykęs kunigas, tačiau jau buvo per vėlu. Gaudí mirė po trijų dienų, 1926 m. birželio 10 d., nuo patirtų sužalojimų. Jo laidotuvės buvo didžiulės ir masinės, tūkstančiai žmonių išėjo į Barselonos gatves atiduoti pagarbą savo mylimam architektui. Jis buvo palaidotas jam pačiam brangiausiame kūrinyje – Sagrada Família bazilikos kriptoje, kur ilsisi iki šiol. Jo tragiška ir kukli mirtis, atspindinti jo asketišką gyvenimo būdą ir absoliutų atsidavimą menui, tapo neatsiejama jo legendos dalimi.

 

Maištinga Siela

Klaipėda: namas (namo nuotraukos) Taikos prospektas, nr. 3 (Taikos prospekto istorija)

***

Remonto ir atnaujinimo projektų yra daug, tačiau konkretaus namo Taikos pr. 3, Klaipėda, pastatymo metai, remiantis „KurGyvenu.lt“ duomenimis, yra 1965 m.

2021 metais šis devynaukštis sovietinės statybos namas buvo apdovanotas kaip „Metų renovacijos projektas 2021“ už sėkmingą atnaujinimą ir modernizavimą.

***

Taikos prospektas yra viena pagrindinių ir ilgiausių Klaipėdos gatvių, turinti ilgą ir sudėtingą istoriją, atspindinčią paties miesto raidą. Ši arterija yra ne tik svarbus transporto koridorius, bet ir gyvas miesto urbanistikos, socialinių pokyčių ir ekonominės plėtros liudijimas.

Pokario atgimimas ir sovietmetis: Taikos prospekto gimimas

Nors Klaipėdos istorija siekia šimtmečius, Taikos prospekto, tokio, kokį jį pažįstame šiandien, ištakos glūsta po Antrojo pasaulinio karo. Smarkiai sugriauta Klaipėda sovietmečiu buvo atstatoma ir plečiama pagal naujus urbanistinius principus. Būtent tada, sovietmečiu, suformuotas Taikos prospektas tapo pagrindine magistrale, jungiančia pietinius miesto mikrorajonus su centru. Jis buvo projektuojamas kaip reprezentatyvi, plati gatvė, skirta intensyviam transportui ir naujosios, socialistinės architektūros statybai. Prie prospekto kilo tipiniai daugiabučiai namai, administraciniai pastatai, o tai nulėmė jo, kaip „miegamųjų rajonų“ ašies, funkcinę prigimtį. Sovietmečiu tai buvo gyvybės ir judėjimo kupina gatvė, su dideliais prekybos centrais („Vėtrungė“, „Minija“), kultūros įstaigomis ir visuomeninio transporto linijomis.

Nepriklausomybės atkūrimas ir kaita

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Taikos prospektas, kaip ir visas miestas, patyrė reikšmingų pokyčių. Sovietinio tipo prekybos centrus ir įstaigas pamažu keitė modernūs prekybos ir verslo centrai, atsirado naujų paslaugų įmonių, biurų pastatų. Prospektas išlaikė savo, kaip svarbios transporto arterijos, statusą, tačiau kartu tapo ir sparčiai besivystančios komercijos bei paslaugų centru. Per pastaruosius dešimtmečius buvo investuojama į prospekto infrastruktūros gerinimą – tvarkomos dangos, atnaujinamas apšvietimas, tobulinamas viešasis transportas. Nors daugelis sovietmečio pastatų išliko, dalis jų buvo renovuojami arba pritaikomi naujoms funkcijoms, taip įnešant naujų architektūrinių akcentų.

Šiandieninis Taikos prospektas: gyvybingas miesto veidas

Šiandien Taikos prospektas yra viena gyvybingiausių Klaipėdos gatvių, atliekanti daugybę funkcijų. Čia įsikūrę dideli prekybos centrai, kurie pritraukia ne tik Klaipėdos, bet ir aplinkinių rajonų gyventojus. Prospektas yra svarbus viešojo transporto maršrutas, kuriuo kursuoja autobusai ir troleibusai, jungiantys skirtingas miesto dalis. Be to, Taikos prospekte veikia įvairios įstaigos, mokyklos, medicinos centrai, todėl jis yra svarbus kasdienio miesto gyvenimo taškas. Prospektas taip pat atspindi Klaipėdos, kaip uostamiesčio, dinamiškumą ir nuolatinę kaitą, prisitaikymą prie šiuolaikinių poreikių. Jis yra gyvas liudijimas, kaip Klaipėda atgimė po karo, išaugo sovietmečiu ir sėkmingai integruojasi į XXI amžiaus Europos miestų erdvę.

Maištinga Siela

Klaipėdos universitetas (KU): Klaipėdos universiteto pastatų istorija ir architektūra (nuotrauka)

Nuotr. J. Kaminicko

 

Nuotr. Maištinga Siela

Sveiki,

Buvusios vokiečių kareivinės, įkurdintos Klaipėdoje 1904–1907 metais, tarnavo įvairioms karinėms pajėgoms, atspindėdamos sudėtingą miesto istoriją. Iki pat 1923 metų, kuomet Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, čia dislokavosi Vokietijos imperijos kariuomenės daliniai. Trumpam laikotarpiui, 1920–1923 metais, kraštą administruojant Prancūzijai, šiuose pastatuose buvo įsikūrę Prancūzijos kariuomenės XXI pėsčiųjų šaulių batalionas. Lietuvai perėmus Klaipėdos kraštą, nuo 1923 iki 1939 metų, buvusios kareivinės tapo Lietuvos kariuomenės dalimi, čia buvo dislokuoti įvairūs pulkai, tarp kurių reikšmingas buvo 6-asis Pilėnų kunigaikščio Margio pėstininkų pulkas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Vokietijai vėl okupavus Klaipėdą, nuo 1939 metų iki pat karo pabaigos 1945 metais, pastatai tarnavo Vokietijos kariniam jūrų laivynui.

Po Antrojo pasaulinio karo pasibaigus ir Lietuvai būnant Sovietų Sąjungos sudėtyje, buvusios vokiečių kareivinės nuo 1945 iki 1993 metų tapo SSRS karinio jūrų laivyno pakrančių apsaugos dalinių dislokacijos vieta. Šiuo laikotarpiu teritorija ir pastatai tarnavo sovietinės karinės galios interesams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir 1993 metais išvedus Rusijos Federacijos (buvusios TSRS) kariuomenę, istorinė kareivinių teritorija bei pastatai buvo perduoti naujai besikuriančiam Klaipėdos universitetui.

Klaipėdos universitetas savo veiklą buvusioje kareivinių teritorijoje pradėjo 1993 metais. Pirmasis restauruotas pastatas, kuriame įsikūrė Gamtos mokslų fakultetas, duris atvėrė tais pačiais metais. Tai žymėjo svarbų etapą universiteto plėtroje, kuomet istorinis paveldas buvo pritaikytas švietimo ir mokslo reikmėms. Visas buvusių kareivinių komplekso restauravimo procesas truko ilgokai ir buvo baigtas 2009 metais. Šiandien šie istoriniai pastatai tarnauja kaip svarbūs universiteto fakultetai, administracijos padaliniai ir kitos akademinės erdvės, sėkmingai integruodami praeities architektūrą į modernaus universiteto gyvenimą.

APIE ARCHITEKTŪRĄ

Buvusios vokiečių kareivinės, kuriose dabar įsikūrę kai kurie Klaipėdos universiteto fakultetai ir administracijos padaliniai, pasižymi XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios karinei architektūrai būdingais bruožais. Šiems pastatams dažnai būdingas monumentalumas, simetriškumas, griežtos geometrinės formos ir santūrus dekoras. Statybai buvo naudojamos tvirtos medžiagos, tokios kaip raudonos plytos, kurios suteikia pastatams solidumo ir ilgaamžiškumo įspūdį.

Architektūriniu požiūriu, buvusios kareivinės gali turėti istorizmo ar neogotikos elementų, kurie buvo populiarūs to meto karinėje statyboje. Galima pastebėti tokias detales kaip arkiniai langai, karnizai, bokšteliai ar kitos dekoratyvinės detalės, kurios pabrėžia pastato funkciją ir statusą. Planuojant kareivinių kompleksus buvo svarbu ne tik patogus kareivių apgyvendinimas ir mokymas, bet ir bendras ansamblio įspūdis, pabrėžiantis karinę galią ir discipliną.

Maištinga Siela

Vilnius: Vilniaus stoties rajono žavesys ir ateities potencialas

 Sveiki,

Apie Vilniaus stoties rajoną daug kas gali papasakoti pačių įdomiausių ir netgi šiurpiausių istorijų. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Užupį, kuris prieš tris dešimtmečius buvo baisus ir pavojingas užkampis, o šiandien suvokiamas kaip unikalus reiškinys, kurį sukūrė vietos menininkai.

Pastaruoju metu Vilniaus stoties rajonas man labai įdomus, progai pasitaikius, čia visada pasivaikštau ir jis man tinka ir patinka. Nors atrodo, kad dar visai neseniai (o tai buvo seniai), kai čionai atvykau, šį rajoną daugelis laikė gana nepatraukliu ir netgi pavojingu. Mano pirmieji įspūdžiai anuomet buvo apie šį rajoną skurdoki. Belaukiant, kol draugai mane pasiims iš stoties, prie manęs prisikniso kažkoks zonos gyventojas verkdamas, kad duočiau jam anuomet litą penkiasdešimt, nes jam trūksta grįžti bilietui į Alytų, nes, supraskite, jo laukia žmona ir penki vaikai namuose alkani (kaip iš sovietinio animacinio apie kiškelį, kuris išėjo obuoliauti). Žinoma, kad nedaviau, ir vyruko verksmingos akys staiga persimainiusios tapo akiplėšiškos, žinoma, mane už skūpumą pasiuntė ant trijų raidžių. Daugmaž tokia buvo mano pirmoji pažintis su stoties rajonu.

Visuotinai tai buvo suvokiamas kaip taškas, iš kurio reikia išvažiuoti arba atvykti, o visas kitas fonas yra tik reketuotojų, prostitučių, ligonių ir alkoholikų kaulytojų rajonas. Galiu pasakyti, kad maždaug taip ir buvo, nors ir dabar vietinis vaizdelis žmonių atžvilgiu nelabai nepasikeitęs. Šią vasarą atokaitoje po medžiais pakritę miega benamiai, o prie stoties kioskų įsikūrusiose lauko aludėse sėdi nukaitę ir nugairinti bei prakaito išpilti garsiai savo slengu besikoliojantys sugėrovai. Bet tik tiek, tačiau stoties rajonas visgi tapo patrauklus.

Čia, prie geležinkelio stoties fasado, jau ne vienerius metus moderni teleportacinė instaliacija, atsinaujinusios ir ganėtinai saugios užkandinės, McDonaldas, viešbutis „Panorama“, knyginėlis „Keistoka“, hosteliai, netoli čia veikusi skandalinga ir itin savita „Kiaulės“ užkandinė su Donaldo Trampo įdomia karikatūra (dabar, kiek mačiau, deja, jau nebeveikianti, o gal klystu), vis normalesnis Halės turgus, nuolat perdažomi ir prižiūrimi namų fasadai išlaikę senovinį architektūros grožį, o ką jau kalbėti apie prancūziškai dvelkiančią Šopeno gatvę, kurio pastatų sienos yra atskira meno mozaika. Mano nuotraukoje užfiksuotas Alberto Einšteino didžiulis grafiti, kuriuo taip žavisi užsieniečiai lankytojai nepraleisdami progos pasidalyti savo YouTube dienoraščiuose.

Greitu metu geležinkelio stotis patirs permainų, ją rekonstruos. Kalbama ir apie autobusų stoties renovaciją ir modernizaciją, tačiau tai tik taškai, į kuriuos atvykstam ir išvykstam ir, žinoma, jie labai svarbūs, tačiau stoties rajonas, jų kiemeliai ir skvereliai (pradėkime nuo to, kad iš šabakštyno atsirado Jurgos Ivanauskaitės kosminio katino skverelis) turi dar daug potencialo ir mistikos. Manding, tai antrasis Užupis, kuris gali pritraukti savaip turistus, nes čia vis daugiau ir daugiau įsigali saugios erdvės, o į paviršių išlenda negirdėtos senos istorijos (ne vien apie narkomanus ir sąvadautojus).  

Čia laiptai į autobuso stotį, Sodų ir Šopeno gatvių sankirta. Daugelis iš jūsų čia ėjo arba praėjo. Istorinis dalykas, nes visada juos praeidamas nužiūriu, jie man Vilniaus pažinties pradžia, ištakos. Tiesa, užnešti lagaminą jais sudėtinga, beveik neabejoju, kad juos arba rekonstruos, arba sunaikins, bet liks bent mano atminty.

Jūsų Maištinga Siela

Vilnius: Čiurlionio namai, Savičiaus g. 11 (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis)

 

Sveiki,

Kaskart, kai Vilniuje praeinu pro Savičiaus g. 11 ir pasitraukęs šioje siauroje gatvelėje į kitą pusę, kad galėčiau perskaityti „Čiurlionio namai“ ir mažame langelyje publikuojamą koncertų repertuarą, prisimenu Mindaugo Kvietkausko knygą „Uosto fuga“, kuriame jis aprašė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantatės-Čiorlionienės pasimatymus, man regis, taip visada ir bandau įsivaizduoti šį namą XX amžiaus pradžioje, tuos akmenis, ant kurių lipo pats Čiurlionis ir vis iš naujo ir iš naujo įsivaizduoti, kokiu žingsniu jis judėjo ir kurion pusėn dažniausiai pasukdavo.

Jūsų Maištinga Siela

Vilnius: Vilniaus autobuso stoties laiptai, Sodų g. ir Šopeno g, sankirta

 

Sveiki,

Ten, kur prasideda Vilniaus stoties rajone puikioji Šopeno gatvė ir Sodų gatvė iš senamiesčio daro lankstą į Vilniaus autobusų stotį, yra šie aptupėję suapvalinti laiptai. Kažkur seniai facebooke pamačiau, kad kažkas dalijosi šių laiptų fotografiją, nes tie laiptai kelia sentimentus. Man belieka tik pritarti, kad juos labai gerai atsimenu, nes jais neįmanoma užvilkti jokio lagamino, turi daryti lankstą arba nešti rankose. Visgi beveik neabejoju, kad artimiausiu dešimtmečiu tikriausiai šie laiptai išnyks arba juos rekonstruos, tad liks ši kukli fotografija prisiminimui, jog jais žingsniavome skubėdami į keliones arba iš jų grįždami.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Pastatytas "Chrysler Building" pastatas

Sveiki,

1930 metais atidarytas aukščiausias pasaulyje plytinis pastatas, kurį matote nuotraukoje (su smailia viršūne). Jis vadinamas „Chrysler Building“, jo pastatymas pareikalavo 20 milijonų JAV dolerių. Iki pat 6 dešimtmečio tai buvo aukščiausias pastatas pasaulyje. Jam pastatyti prireikė beveik 4 milijonų plytų bei 29 961 tonų plieno. Dangoraižis turi 77 aukštus, 32 liftus ir beveik 4 tūkstančius langų. Kiti statyti dangoraižiai – jau neplytiniai, todėl iki pat šių dienų pastatas laikomas aukščiausiu plytiniu pastatu. Jis beveik visas priklauso Abu Dabio valstybiniam fondui.

Jūsų Maištinga Siela