Dienos citata: Mikalojus Kopernikas apie Saulės reikšmę mūsų Visatoje

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Štai kaip Mikalojus Kopernikas vaizdžiai, kone literatūriškai perteikė Saulės poziciją tuometinėje suvokiamoje Visatoje:

 

„Saulė teisingai vadinama Šviesuliu, Protu, Visatos Valdove. Hermis Trismegistras ją vadina Regimuoju Dievu, Sofoklio Elektra – Visaregiu. Taigi, Saulė tartum sėdi karaliaus soste valdydama savo vaikus planetas, besisukančias aplink ją.“ Mikalojus Kopernikas (1473-1543)

 

Įdomu tai, kad tam tikruose ir visai, sakyčiau patikimuose šaltiniuose vartojamas ne Mikalojaus Koperniko vardas, o Nikalojaus Koperniko.

 

Ši garsi Mikalojaus Koperniko citata buvo parašyta jo pagrindiniame veikale „Apie dangaus sferų sukimąsi“ (De revolutionibus orbium coelestium), išleistame 1543 metais, likus vos kelioms valandoms iki jo mirties. Šiame darbe Kopernikas pirmą kartą išsamiai aprašė ir pagrindė heliocentrinę sistemą, teigdamas, kad Saulė, o ne Žemė, yra visatos centre. Citata atsirado trečiosios knygos dešimtame skyriuje, kuriame Kopernikas paaiškina, kodėl Žemė turėtų suktis aplink Saulę. Cituodamas antikos mąstytojus, jis ne tik poetiškai išaukštino Saulės svarbą, bet ir siekė pagrįsti savo teoriją istoriniu autoritetu, tuo metu, kai jo idėjos buvo radikaliai naujos ir prieštaravo visuotinai priimtam geocentriniam modeliui. Ši citata puikiai atspindi Koperniko mąstymo revoliucingumą, lyginant Saulę su karaliumi, o aplink ją skriejančias planetas – su jo valdomais pavaldiniais.

 

Tiesa, mane stebino, kad pats Kopernikas savo atradimus padarė iliustruodamas mistikais ir tuo metu alchemikų-astrologų teorijomis ir pasakojimais. Kad Kopernikas buvo linkęs į teosofiją, o ne religines dogmas, rodo ir citatoje panaudotas terminas Hermi Trismegistras, apie kurį beveik asmeniškai nieko nežinojau. Hermis Trismegistras (gr. Ἑρμῆς ὁ Τρισμέγιστος, „Triskart didis Hermis“) yra legendinis išminčius ir pranašas. Jo vardas yra graikų dievo Hermio ir egiptiečių dievo Toto, rašto, išminties ir magijos dievo, sinkretinis (susiliejęs) derinys. Šis mitinis personažas laikomas hermetizmo, senovės religinės ir filosofinės tradicijos, pradininku. Jam priskiriami įvairūs tekstai, vadinami „Corpus Hermeticum“, kuriuose nagrinėjami metafizikos, alchemijos, astrologijos ir magijos klausimai. Hermio Trismegistro mokymai buvo itin populiarūs Renesanso epochoje, kai jis buvo laikomas senovės išminties šaltiniu ir vienu didžiausių filosofų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Gintaras Beresnevičius apie žmogaus tamsiausias naktis, paklydimus ir apsireiškimus

 

Sveiki, skaitytojai ir praeiviai internete,

 

„Netgi pasiklydęs tu gali gauti apreiškimą, net einant klaidingu keliu prieš tave gali išeiti Jėzus Kristus.“ Gintaras Beresnevičius

 

Gintaras Beresnevičius (1961–2006) buvo išskirtinis ir daugiaplanis Lietuvos mokslo bei kultūros veikėjas. Jis buvo garsus religijotyrininkas, etnologas, mitologas, publicistas ir rašytojas, kurio darbai atskleidė gilias įžvalgas apie baltų mitologiją, senąsias religijas, religijos istoriją ir šiuolaikinės visuomenės dvasinius procesus. Beresnevičiaus kūrybai būdingas intelektualumas, gebėjimas sudėtingas idėjas pateikti patraukliai ir neretai – su ironijos prieskoniu. Jo indėlis į Lietuvos kultūrą yra itin reikšmingas dėl to, kad jis padėjo atgaivinti ir naujai interpretuoti baltų mitologiją, pritaikant ją šiuolaikiniam žmogui.

 

Ši Gintaro Beresnevičiaus citata, nors ir skamba itin giliai ir apibendrinančiai, yra paimta iš jo esė, kuri vadinasi „Vilkų saulutė“. Ši esė yra išleista 2003 m. jo rinkinyje „Vilkų saulutė: eseistika“.

 

Kontekstas, kuriame Beresnevičius išsako šią mintį, yra ne visai tiesmuka filosofinė ar teologinė diskusija, o veikiau poetinė-filosofinė refleksija apie žmogaus būties sudėtingumą, klydimą ir dvasines paieškas. Jis dažnai narpliodavo religijos, mitologijos ir kasdienio gyvenimo santykį, ieškodamas gilesnių prasmių ir paradoksų ten, kur kiti matė tik paprastus dalykus.

 

„Vilkų saulutėje“ Beresnevičius neretai naudoja metaforas, vaizdingus palyginimus ir asmenines įžvalgas, kad atskleistų sudėtingas idėjas. Ši citata puikiai atspindi jo kūrybos braižą – gebėjimą įžvelgti transcendenciją netikėtose vietose, net ir „klaidingame kelyje“. Jis tyrinėjo ribines situacijas, į kurias pakliūva žmogus, ir jose ieškojo dvasinių lūžių ar apreiškimų. Kontekste ši frazė veikia kaip paradoksalus, bet vilties kupinas teiginys, pabrėžiantis, kad dvasinis atradimas gali įvykti nepriklausomai nuo to, ar žmogus jaučiasi pasiklydęs, ar juda neteisinga kryptimi. Jėzus Kristus čia gali būti suprantamas ne tik kaip religinė figūra, bet ir kaip šviesa, tiesa, ar nušvitimas, kuris netikėtai pasirodo klystkeliuose.

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Šios dienos citata: architektas Antoni Gaudí apie kūrybą, kūrybiškumą ir atradimus

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Kūrimas nenutrūkstamai tęsiasi per žmogų. Tačiau žmogus nekuria... Jis atranda.“ Antoni Gaudi.

 

Antoni Gaudí i Cornet (1852–1926), ispanų architektas iš Katalonijos, tapo viena iš pačių ryškiausių katalonų modernizmo figūrų ir paliko nepakartojamą pėdsaką pasaulio architektūros istorijoje. Jo darbai, ypač Barselonoje, yra ne tik statiniai, bet ir tikri meno kūriniai, kuriuose persipina gamtos formos, gili religinė simbolika ir novatoriškos inžinerinės idėjos, sukurdamos išskirtinę ir atpažįstamą estetiką.

 

Gaudí gimė 1852 m. birželio 25 d. Reuso mieste, Katalonijoje, ir jo asmenybė buvo tokia pat unikali ir sudėtinga kaip ir jo kūryba. Nors jaunystėje domėjosi bohemiška kultūra ir socialinėmis reformomis, vėliau, ypač paskutiniaisiais gyvenimo metais, jis vis labiau pasinėrė į gilią religiją ir atsidavimą katalikybei. Jis buvo žinomas dėl savo nepalaužiamo atsidavimo darbui, perfekcionizmo ir asketiško gyvenimo būdo, dažnai dirbdavo iki išsekimo. Jo kūrybos esmę formavo trys pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai: gamta, religija ir Katalonijos kultūra. Iš gamtos jis sėmėsi organinių formų, imituodamas medžių, kaulų, augalų ir kalnų struktūras, tikėdamas, kad gamta yra didžiausia architektė. Religija jam buvo neatsiejama nuo kiekvieno projekto, o „Sagrada Familia“ bazilika tapo jo gyvenimo misija. Taip pat Katalonijos kultūra ir jos simbolika paliko ryškų atspaudą jo darbuose, išreiškiančiuose vietinį paveldą.

 

Gaudí architektūra yra visiškai nepakartojama ir akimirksniu atpažįstama. Vietoj tiesių linijų ir griežtų kampų, jis naudojo organines, banguojančias formas, kurios atrodo lyg išdygusios iš žemės ar natūraliai suformuotos gamtos jėgų. Pavyzdžiui, Casa Batlló fasadas primena gyvūnų kaulus ar jūros bangas, o Casa Milà (La Pedrera) stebina savo banguojančia asimetrija, kurioje nėra nė vienos tiesios linijos. Jis gausiai naudojo ryškias spalvas ir faktūras, meistriškai derindamas keramiką, mozaikas (trencadís technika), spalvotą stiklą ir natūralų akmenį, kad sukurtų gyvybingus ir žaismingus paviršius, kurių kiekviena spalva turėjo simbolinę reikšmę. Kiekvienas jo pastatų elementas – nuo durų rankenos iki stogo dekoracijos – yra kruopščiai apgalvotas ir dažnai talpina gilią religinę ar gamtos simboliką. Nors jo kūriniai atrodo fantastiniai, jie rėmėsi novatoriškais inžineriniais sprendimais. Gaudí, pavyzdžiui, pasitelkė apversto grandininės linijos modelius, kad apskaičiuotų ir sukurtų tobulai stabilias atramines struktūras, o jo parabolinių arkų ir hiparų naudojimas buvo tiesiog revoliucinis. Be to, šviesos ir erdvės žaismas jo darbuose atlieka esminį vaidmenį; jis virtuoziškai manipuliavo natūralia šviesa, kurdamas dinamiškas ir besikeičiančias erdves per spalvotą stiklą ir apgalvotai išdėstytas angas. Tarp jo žymiausių darbų yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esantys objektai: Parque Güell, Casa Batlló, Casa Milà (La Pedrera) ir jo nebaigtas, bet ikoninis gyvenimo kūrinys – Sagrada Família bazilika Barselonoje, kurį, beje, teko prieš kelerius metus pamatyti.

 

Antoni Gaudí gyvenimas baigėsi tragiškai ir netikėtai. 1926 m. birželio 7 d., būdamas beveik 74 metų, jis buvo partrenktas tramvajaus Barselonos gatvėje. Dėl savo kuklios, netgi skurdžios, išvaizdos ir asmens dokumentų neturėjimo, taksi vairuotojai atsisakė jį vežti į ligoninę, palaikę jį paprastu benamiu. Galiausiai jis buvo nugabentas į Santa Creu ligoninę, skirtą varguoliams, kur jam buvo suteikta pagalba. Deja, niekas iš karto neatpažino garsiojo architekto. Jį atpažino tik kitą dieną atvykęs kunigas, tačiau jau buvo per vėlu. Gaudí mirė po trijų dienų, 1926 m. birželio 10 d., nuo patirtų sužalojimų. Jo laidotuvės buvo didžiulės ir masinės, tūkstančiai žmonių išėjo į Barselonos gatves atiduoti pagarbą savo mylimam architektui. Jis buvo palaidotas jam pačiam brangiausiame kūrinyje – Sagrada Família bazilikos kriptoje, kur ilsisi iki šiol. Jo tragiška ir kukli mirtis, atspindinti jo asketišką gyvenimo būdą ir absoliutų atsidavimą menui, tapo neatsiejama jo legendos dalimi.

 

Maištinga Siela

Atradimai: Kaip viską suspėti ir atsikratyti nerimo?

Sveiki,

Pamenu tuos keistus laikus, kai visi vis atsidūsėdami sakydavo: „Kaip viską čia suspėti?“ O aš galvoje sakydavau: „O ko čia nespėti? Kuo daugiau turi, tuo daugiau suspėji...“ Visiems tikriausiai ateina gyvenime sunkus etapas, kai darbai susikrauna vienu metu ir niekur nei fiziškai, nei protiškai nebegali suspėti, o norisi vis kokybės, norisi ir geresnių rezultatų, bet per tokį skubėjimą vis velnias pakiša savo kanopą. Natūralu, kad užklumpa nerimas, imi dėl visko abejoti, o aš esu vienas iš tų vyrų, kurie negali vienu metu daryti kelių darbų. Sako, moterys gali gaminti, kalbėtis su drauge ir dar po internetą naršyti bei vaikams susakyti ką daryti ir tai vyksta vienu metu be menkiausio streso. Nekenčiu, kai reikia daryti vienu metu kelis darbus, o ką jau kalbėti apie penkis ir daugiau...

Šiandien perskaičiau vieną labai puikią mintį, kuri tapo šios dienos moto: „Nerimas žmogui kyla tada, kai jis iš visų jėgų stengiasi suvaldyti ateitį“. Ir kažkaip pasidarė lengviau. Kas bus rytoj? Argi nuo manęs visa tai priklauso? Oi, ne, ir staiga suvokiant tai, atlėgo nuo pečių visas dangus. Nerkis nesinėręs iš kailio, vis tiek ne nuo tavęs vieno priklausys rezultatai, todėl nestresuok, žmogau. Paprasti elementarūs vakarietiški nušvitimai kaip iš kokios knygelės „Jūsų pasąmonės galia“, kurią buvau atstūmęs į šalį, nes turėjau nuostatą, kad tokie surašyti punktai žmogaus tikrai nepadarys laimingesniais, tačiau tam tikrose gyvenimo situacijose paprastos mintys perskrodžia tave kaip ungurį ir padeda suvoki, kad reikia paleisti tuos juodus ikrus blaiviu protu ir palikti ateitį ateičiai ir tiesiog daryti čia ir dabar tai, ką gali geriausiai.

Jūsų Maištinga Siela