„Netgi pasiklydęs tu gali gauti
apreiškimą, net einant klaidingu keliu prieš tave gali išeiti Jėzus Kristus.“
Gintaras Beresnevičius
Gintaras Beresnevičius
(1961–2006) buvo išskirtinis ir daugiaplanis Lietuvos mokslo bei kultūros
veikėjas. Jis buvo garsus religijotyrininkas, etnologas, mitologas, publicistas
ir rašytojas, kurio darbai atskleidė gilias įžvalgas apie baltų mitologiją,
senąsias religijas, religijos istoriją ir šiuolaikinės visuomenės dvasinius
procesus. Beresnevičiaus kūrybai būdingas intelektualumas, gebėjimas sudėtingas
idėjas pateikti patraukliai ir neretai – su ironijos prieskoniu. Jo indėlis į
Lietuvos kultūrą yra itin reikšmingas dėl to, kad jis padėjo atgaivinti ir
naujai interpretuoti baltų mitologiją, pritaikant ją šiuolaikiniam žmogui.
Ši Gintaro Beresnevičiaus citata, nors ir skamba itin
giliai ir apibendrinančiai, yra paimta iš jo esė, kuri vadinasi „Vilkų
saulutė“. Ši esė yra išleista 2003 m. jo rinkinyje „Vilkų saulutė: eseistika“.
Kontekstas, kuriame Beresnevičius išsako šią mintį,
yra ne visai tiesmuka filosofinė ar teologinė diskusija, o veikiau
poetinė-filosofinė refleksija apie žmogaus būties sudėtingumą, klydimą ir
dvasines paieškas. Jis dažnai narpliodavo religijos, mitologijos ir kasdienio
gyvenimo santykį, ieškodamas gilesnių prasmių ir paradoksų ten, kur kiti matė
tik paprastus dalykus.
„Vilkų saulutėje“ Beresnevičius neretai naudoja
metaforas, vaizdingus palyginimus ir asmenines įžvalgas, kad atskleistų
sudėtingas idėjas. Ši citata puikiai atspindi jo kūrybos braižą – gebėjimą
įžvelgti transcendenciją netikėtose vietose, net ir „klaidingame kelyje“. Jis
tyrinėjo ribines situacijas, į kurias pakliūva žmogus, ir jose ieškojo dvasinių
lūžių ar apreiškimų. Kontekste ši frazė veikia kaip paradoksalus, bet vilties
kupinas teiginys, pabrėžiantis, kad dvasinis atradimas gali įvykti nepriklausomai
nuo to, ar žmogus jaučiasi pasiklydęs, ar juda neteisinga kryptimi. Jėzus
Kristus čia gali būti suprantamas ne tik kaip religinė figūra, bet ir kaip
šviesa, tiesa, ar nušvitimas, kuris netikėtai pasirodo klystkeliuose.
Šįkart pateiksiu trumpus savo įspūdžius po antrojo vokiečių itin Netflix
platformoje populiarų serialą „Tamsa“ (angl. Dark), kuris
daugelį intelektualių (ir nebūtinai) žiūrovų buvo ilgą laiką prikaustęs prie
ekranų. Neseniai buvo pristatytas finalinis trečiasis sezonas, tačiau neturėjau
laiko (net per karantiną!) sužiūrėti antrojo sezono, tą padariau visai
neseniai, todėl šioje apžvalgoje apžvelgsiu nebūtinai objektyviai, veikiau savo
asmeninius pastebėjimus, bet galbūt ir jums bus įdomu paskaityti.
Pirmąjį sezoną teko matyti gal prieš kelerius metus, vos tik serialas
pasirodė, ir net nesitikėjau, kad toji atokaus vokiško miestelio istorija
pasirodys verta intelektualių ir net strateginių loginių skaičiavimų bei pamintijimų:
o ką čia aš iš tikrųjų žiūriu? Tuo metu „Tamsa“ tapo vienu įdomiausiu ir labiausiai
intriguojančiu serialu, kuris ilgai neišėjo iš galvos, tačiau, kai jau išėjo,
tai toks jausmas, kad su visais veikėjais ir siužetais, o atmintyje pasiliko
vien tamsa, tiesiog gero serialo įspūdis, bet kažin ar bebūčiau galėjęs
nupasakoti ką nors konkretaus apie veikėjus, jų susipynusias biografines
istorijas. Tą pajutau po kelerių metų pradėdamas žiūrėti antrąjį sezoną – nieko
nebeprisimenu! Neprisimenu nei veikėjų vardų, nei kas su kuo konfliktavo, kas į
kokį laikmetį pateko, kas kaip persipynė, todėl teko nemenkai suraukti kaktą ir
tikėtis, kas bežiūrint tiesiog vėl viskas bus labai aišku. Ko trūko? Kokių 10
minučių intro pirmojoje serijoje, kad primintų pačius svarbiausius
pirmojo sezono įvykius. Kai kada serialo kūrėjai tai daro, ypač sugrąžinę
serialą po ilgo laiko į eterį, tai tokio „perbėgimo“, kas vyko prieš tai, man
labai reikėjo.
Nesistengiu pasakyti, kuris sezonas geresnis, nes tai būtų absoliučiai
nereikalingas dalykas. Serialas yra tęstinis, įvykiai plečiami, kaip ir serialo
idėja. Šiame sezone sužinome apie mokslininkų aptiktą kunkuliuojančią juodąją materiją,
kuri siejasi realiai ir su dieviškąja Higso bozono dalele. Seriale tai tampa
portaliniu tuneliu per laikmečius, vis kažkodėl nukeliančius pirmyn arba atgal
kas 33 metus. Dėmesio centre išlieka pastatyta elektrinė, kurioje slepiamos
nuodingos atliekos, o iš tikrųjų – toji juodoji materija. Kitas portalas –
miške esantys urvai, kuriais galima patekti į ateitį arba praeitį. Na, ir
žinoma, dar nešiojamosios laiko mašinos.
Ar serialas įdomus savo veikėjų charakteriais? Nelabai! Tai ne draminis
kūrinys, kuriam svarbu būtų žmogaus esminiai dvasiniai pokyčiai, tačiau esama
ir šito, tačiau detaliai to neanalizuojama. Esminį įspūdį daro pasikeitę veikėjai,
kurie keliauja iš laiko į laiką ir bando užkirsti kelią netrukus įvyksiančiai
apokalipsei – viena iš laiko juostų yra būtent apie ateitį, kurioje gyvena
žmonės ekstremaliomis karinėmis išgyvenimo sąlygomis. Kitą vertus, visą laiką
galvojau, o kur visas likęs pasaulis, jei veikėjai „trinasi“ izoliuotoje
radioaktyvioje (tikriausiai!) erdvėje netoli elektrinės. Kodėl jie neemigruoja
toli iš tos zonos, tarsi visas pasaulis būtų toje miestelio vietoje? Galbūt
apie tai bus plačiau trečiajame sezone.
Visgi vienas įdomiausių personažų šiame sezone buvo iš 1987 metų kilusi
elektrinės viršininkė Klaudija, kuri susiduria su savo ateities versija,
pavadinta Baltuoju Šėtonu. Ji šiame sezone padaro esminį lūžį ir tampa tarsi
opozicija kunigui Nojui ir praeityje besislepiančiam Adamui. Akivaizdžios dvi
stovyklos, kurios trokšta nutraukti laiko kilpų ratus, o kai kas tiesiog trokšta,
kad visa tai tęstųsi iki begalybės. Kur kas mažiau mane jaudino jaunuolio Jono
meilės istorija, kuris vėliau taps apskrudusiu senu diedu, taigi ir pačiu didžiausiu visų
priešu. Nepaisant to, finalinėse serijose vidurinis Jonas vėlei grįžta į savo
jaunystės laikmetį ir susiranda mylėtą merginą, kuri pasirodo, besant jo kraujo
giminaitė.
Kraujomaišos atvejai išties stulbina, nes vaikai, pasirodo, yra savo tėvų tėvai,
tik jie kažkaip nusigavę į praeitį ir užmezgę seksualinius ryšius ne tik su
savo tėvais, bet ir seneliais, todėl kartais atrodo, kad žiūri vieną nesibaigiantį
(kartais romantizuotą) kraujomaišos nusidriekusį ratą per laikmečius. Šiame sezone
galiausiai pagrindiniai veikėjai sužino apie keliavimą laiku ir daugelis jau
gali atsekti, kas kieno giminaitis yra iš tikrųjų. Ne kartą žiūrėdamas šį
voratinklį pagalvojau, kokia beprotybė, jeigu viskas vyktų iš tikrųjų –
prarasti savo vaiką, kuris grįžo į praeitį arba sutikti jį senesnį už save patį,
ir žinoti, kokie likimai laukia jų mažylių...
Iš esmės serialas veikia kaip tam tikras laiko kubikas rubikas, kaip pasuksi
įvykius, tokią turėsi ateities versiją, bet kartais pakeisti įvykius beveik
neįmanoma, nes juos jau keiti pagal iš anksto (iš aukščiau?) suplanuotus
įvykius. Laukiama apokalipsė iš tikrųjų tėra tik dar viena galimybė sužinoti,
kas iš tikrųjų sieja visus tuos herojus. Galiausiai finalinėje serijoje
sužinome, jog egzistuoja ne tik laikmečiai, bet ir paralelinės tikrovės
versijos, todėl kelionės laiku ne tik pasikeičia, bet, galimas daiktas, tampa
kelionėmis per alternatyvias realybės. Kaip tai serialo kūrėjams pavyko perteikti
– tikras stebuklas!
Atrodo, kad viskas yra Jono jauniausiojo rankose. Jam reikia netapti apdegusiu
Adamu, išlikti ištikimu savo dabarties idėjomis, tačiau tai sunku, kai matai ir
kalbiesi su savo tolimos ateities versija. Atrodo, kad Jonas turi pasiaukoti ir
padaryti taip, kad niekada negimtų, tik šitaip jis galiausiai nutrauks laiko
kilpas. Bet ar tai įmanoma? Klausimas esminis: kuris iš mūsų norėtų niekada
nebegimti, netgi matydamas, kokiu ateityje gali tapti monstru? Moralė, pareiga,
atsakomybė.
„Tamsa“, mano akimis, yra absoliučiai rebuso pavidalo idėjinis serialas,
kurio didžiausias koziris yra pasakojimo struktūra, leidžianti pasvajoti ne tik
apie keliones laikus, bet ir pasibaisėti tų kelionių padariniais. Nepaisant visko,
šį sezoną „sukirtau“ kaip patiekalą. „Tamsa“, kaip ir anas sezonas, lieka iš
tiesų tamsus, nejaukus, išplečiantis vaizduotę, kalbantis apie grėsmę, kylančią
iš technologijų ir neatsargaus branduolinės energijos gavyba (čia galime
prisiminti Astravos elektrinę, statomą Vilniaus pašonėje). Taigi. Viskas su
šiuo serialu puikiai!
Kai norisi kažko mistinio, bet ne banalaus, kai
norisi kažko įtraukiančio, bet intelektualaus, tai, sakyčiau, kuo puikiausiai
tiktų serialas „Tamsa“ (angl. Dark). Tai kol kas pirmasis „Netflix“ serialas,
kuris yra sukurtas su vokiečių aktoriais ir jo produkcija yra vokiška, tačiau
žinant „Netflix“ kokybę, galiu pasakyti, kad serialas išlaiko „Netflix“ platformos
gerą vardą.
Pirmasis sezonas, debiutavęs 2017 gruodžio
pradžioje (kaip visada „Netflix“ platformoje serijos paskelbiamos visos vienu
metu), tad tikriausiai nieko nėra geriau, nei nuosekliai be didesnių pertraukų
peržiūrėti visą serialą. Tai palieka kur kas didesnį įspūdį. Dešimties serijų „Tamsa“
per pirmąjį sezoną pasakoja apie 2019 metų lapkričio mėnesio įvykius atokiame Vokietijos
miestelyje, kuriame paslaptingai ima dingti vaikai. Keistas urvas miškuose
traukia lyg magnetas, o pamažu miestelio paslaptys atskleidžiamos sudėtingoje
pasakojimo struktūroje.
Serialas iš esmės subalansuotas tarp
intelektualaus rebuso ir pramoginio mistinio pasakojimo, tad jis skirtas
universaliam žiūrovui. Serialas lyginamas su „Keisti dalykai“ bei „Tvin Pyksu“ –
tai iš esmės teisinga, nes jis turi ir vieno, ir kito serialo bruožų tiek
pasakojimo atmosferoje, tiek kai kuriuose įvykiuose, bet visgi „Tamsa“ nėra nei
vieno, nei kito serialo kopija, nes iš esmės pateikia savitai išgrynintą
mokslinės fantastikos trilerį.
Po miškais susirangęs laiko labirintas, tad
veikėjai keliauja po 2019, 1986 ir 1953-uosius metus, taigi kas 33 metus, tad
čia persimaišo trys miestelio kartos, kuriose tiek paslapčių, kraujomaišos ir
paklydimų, kad net kartais, tiesiogine to žodžio prasme, „susuka smegenis“
bandant aprėpti, kas su kuo čia bendrauja ir kas kurio vaikas, teta ar dėdė yra
iš tikrųjų. Iš pradžių serialas panašėją į siaubo „Alisa stebuklo šalyje“, bet maždaug
nuo ketvirtos ar penktos serijos jau galima numanyti link kur suka serialo
siužetas, tad didesnės nuostabos kaip ir nebelieka. Nepaisant šito, serijos vis
tiek išlaiko įtampą, pateikia vienokių ar kitokių biografinių portretų, tačiau jie
veikia pagal trilerio žanro bruožus ir juose trūksta velnias žino ko: gal
žmogiškumo, natūralumo ar dar kažko. Veikėjai angažuoti, veikia pagal jau
žinomas klišes iš kitų trilerių, kad nejučia kyla klausimas: kodėl jie tiesiog neišvyksta iš to miestelio, kas
juos laiko toje baisioje vietoje, kodėl jie tokie buki. Tačiau elgtis jie
tikriausiai ir nebegali kitaip, nes sugriūtų idealus mistinio trilerio taisyklingumas.
Jonas.
Šarlotė.
Serialo aktoriai Berlyne.
Jeigu veikėjai yra silpnoji serialo pusė, tai siužetinis
rebusas tikriausiai būtų tai, dėl ko verta žiūrėti šį serialą. Kol kas pirmasis
sezonas nukreiptas į tuos keistus laikų persimaišymo įvykius, tad pritrūksta
tiesiog mokslinės siužetinės plėtotės, kas iš tikrųjų ir kaip veikia toji keista
juodoji skylė ir laiko mašinos mechanizmas – matyt, kūrėjai bus pasitausoję ir
palikę tai kitiems sezonams. Turiu įtarimo, kad kuo toliau, tuo bus daugiau
grybų ir tai ne visada yra gerai, nes pamažu bet kokie serialai ima išsikvėpti
ir nebetenka savo galios stebinti.
Vikipedijoje galima susirasti ištisą šio
serialo šeimų giminių medį su laikotarpiais ir nepamesti pasakojimo struktūros
grandies. Kitą vertus, žiūrint paskutines sezono serijas, man asmeniškai, jau
buvo nebesvarbu, kas yra kas, norėjosi tiesiog viską nušviečiančios tiesos ir,
tiesą sakant, finalas mane tenkino. Tai tarsi viso „žaidimo“ perkrovimas, kuris
žada kitame sezone arba naujas taisykles, arba dar vieną ateities papildomą pasakojimo
grandį.
Serialas iš esmės kokybiškas, įdomus,
įtraukiantis ir tas, kas mėgsta paslaptingas mindfuck‘us, kaip antai „Vakarų pasaulis“, manau, serialas
pasirodys tobulas. Juk jame svarbiausia yra papasakoti idėją, kurioje veikia
laiką ir erdvę bandantis perprasti mažasis žmogus. Tokie serialai visada
kaitina žiūrovo vaizduotę, nes leidžia įsivaizduoti ar bent jau pajusti, kad ir
mes patys galbūt gyvename alternatyvioje tikrovėje ir gal net kur kas
sudėtingesnėje nei serialai gali tai parodyti.
