Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 18 d. – San Francisko žemės drebėjimas, ATR Miestų įstatymas, Ekonominė blokada, mirė Einšteinas, Airijos nepriklausomybės diena, gimė Arvydas Juozaitis ir kt.

 

Sveiki!

Svarbiausi įvykiai, įvykę Lietuvoje balandžio 18 dieną.

1990 m. – Ekonominė blokada. Tai viena svarbiausių datų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelyje. 1990 m. balandžio 18 d. SSRS pradėjo Lietuvai ekonominę blokadą – nutraukė naftos ir apribojo dujų tiekimą, siekdama priversti atšaukti Kovo 11-osios aktą. Lietuviai tada parodė neįtikėtiną vienybę (atsimenate eiles prie degalinių ir šaltus butus?).

1358 m. – Pasiūlymas krikštytis. Šventosios Romos imperatorius Karolis IV pasiūlė Lietuvos kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui priimti krikštą. Tai buvo vienas iš diplomatinių bandymų integruoti Lietuvą į krikščioniškąją Europą dar iki oficialaus krikšto.

1791 m. – Miestų įstatymas. Ketverių metų seime priimtas istorinis įstatymas, suteikęs miestiečiams asmens laisvę, teisę eiti valstybines pareigas ir turėti nuosavybę. Tai buvo didelis žingsnis modernios visuomenės link.

1997 m. – Karinių jūrų pajėgų modernizacija. Klaipėdoje fregatoms „Aukštaitis“ ir „Žemaitis“ perduoti pirmieji modernūs daniški radarai, žymėję Lietuvos kariuomenės techninį artėjimą prie Vakarų standartų.

2003 m. – Valdo Adamkaus garbė. Kadenciją baigęs prezidentas sutiko tapti UNESCO Geros valios ambasadoriumi žinių visuomenei.

Svarbiausi įvykiai, įvykę pasaulyje balandžio 18 dieną.

1906 m. – San Francisko žemės drebėjimas. Vienas didžiausių ir tragiškiausių žemės drebėjimų JAV istorijoje. Miestas buvo beveik visiškai sugriautas ne tik smūgių, bet ir po jų kilusių gaisrų.

1951 m. – Europos anglių ir plieno bendrijos įkūrimas. Pasirašyta Paryžiaus sutartis, kuri padėjo pagrindus dabartinei Europos Sąjungai.

1955 m. – Alberto Einšteino mirtis. Šią dieną Prinstone (JAV) mirė vienas garsiausių visų laikų fizikų, reliatyvumo teorijos kūrėjas. Sakoma, kad jo paskutiniai žodžiai liko nesuprasti, nes jis juos ištarė vokiškai slaugytojai, kuri nemokėjo šios kalbos.

1506 m. – Šv. Petro bazilika. Romoje padėtas kertinis akmuo dabartinės Šv. Petro bazilikos statyboms. Tai tapo vienu didžiausių Renesanso architektūros projektų pasaulyje.

1775 m. – Paulio Revere’o žygis. Amerikos revoliucijos herojus Paulas Revere’as leidosi į legendinį naktinį jojimą, perspėdamas Masačusetso gyventojus, kad „britai ateina“. Tai tapo JAV nepriklausomybės kovų simboliu.

1946 m. – Tautų Sąjungos pabaiga. Ženevoje oficialiai paleista Tautų Sąjunga, kurios turtas ir įgaliojimai perduoti naujai įkurtai Jungtinių Tautų Organizacijai (JTO).

1949 m. – Airijos Respublika. Airija oficialiai pasitraukė iš Britų Sandraugos ir tapo nepriklausoma respublika.

1980 m. – Zimbabvės nepriklausomybė. Šalis (buvusi Rodezija) oficialiai paskelbė nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės.

Svarbūs žmonės, gimę balandžio 18 dieną.

1814 m. – Eustachijus Tiškevičius, archeologas, kolekcininkas, Senienų muziejaus Vilniuje įkūrėjas.

1882 m. – Juozas Tūbelis, ilgametis Lietuvos tarpukario ministras pirmininkas, politikos ir visuomenės veikėjas.

1876 m. – Jurgis Šlapelis, kalbininkas, vertėjas, gydytojas, aktyvus lietuvių kultūros puoselėtojas.

1906 m. – Jonas Šukys, prozininkas, pedagogas.

1924 m. – Kazimieras Ilginis, statybos inžinierius, technologijos mokslų daktaras.

1931 m. – Pranas Sasnauskas, rašytojas.

1956 m. – Arvydas Juozaitis, filosofas, rašytojas, publicistas, olimpinis prizininkas, vienas Sąjūdžio kūrėjų.

1480 m. – Lukrecija Bordžija (Lucrezia Borgia), Feraros hercogienė, viena garsiausių Italijos Renesanso moterų.

1882 m. – Leopoldas Stokovskis (Leopold Stokowski), garsus dirigentas.

1927 m. – Samuelis P. Huntingtonas, JAV politologas, „Civilizacijų susidūrimo“ teorijos autorius.

1947 m. – James Woods, amerikiečių aktorius.

1971 m. – David Tennant, škotų aktorius, išgarsėjęs „Daktaro Kas“ vaidmeniu.

1973 m. – Haile Gebrselassie, legendinis Etiopijos ilgų nuotolių bėgikas, olimpinis čempionas.

1979 m. – Kourtney Kardashian, JAV verslininkė, realybės šou žvaigždė.

1987 m. – Rosie Huntington-Whiteley, britų modelis ir aktorė.

Maištinga Siela

Veimaro Vokietijos respublika: kaip laisvas seksualinis gyvenimas Berlyne leido žmonės ištrūkti iš politikos nuosavybės?

Sveiki,

 

Šis literatūrinis savaitgalis man ypatingas, nes skaitau Olivios Laing eseistinę prozą „Kūnas ir laisvė“. Nemaniau, kad knyga taip mane įtrauks viskuo domėtis, kas ten rašoma. Visomis tomis asmenybėmis ir istoriniais dalykais, kuriuos maniausi, kad labai jau neblogai išmanau, bet – šast! – ir vėl kitaip, vėl įdomu. Kitaip sakant, šį įrašą paruošiau „atsimušęs“ į Laing knygą, užfiksuoti, kaip iš tikrųjų veikė Veimaro laikų Vokietija.

 

OFICIALIOJI VEIMARO VOKIETIJOS RESPUBLIKOS ISTORIJA: KULTŪRA, EKONOMIKA, POŽIŪRIS Į GYVENIMĄ

 

Veimaro respublikos įkūrimas, galima skayti, buvo paženklintas ne triumfo, o gilaus egzistencinio sukrėtimo ir imperinės griūties pelenų. 1918-ųjų lapkritį, Vokietijai pralaimint Pirmąjį pasaulinį karą ir kaizeriui Vilhelmui II atsisakius sosto, šalis atsidūrė ties pilietinio karo bedugne. Oficiali respublikos pradžia siejama su 1919 metų rugpjūčio 11 diena, kai buvo pasirašyta naujoji konstitucija nedideliame, kultūra alsuojančiame Veimaro mieste. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – Berlynas tuo metu priminė verdantį katilą, draskomą spartietiškų sukilimų ir gatvės kovų, tad ramesnis vokiečių rašytojų Gėtės ir Šilerio miestas tapo prieglobsčiu kuriant pirmąją tikrą vokiečių demokratiją. Ši trapi santvarka truko keturiolika metų, iki pat 1933-ųjų sausio 30 dienos, kai Adolfo Hitlerio paskyrimas kancleriu galutinai užvėrė liberalios eros duris.

 

Valstybės valdymas rėmėsi viena pažangiausių, tačiau kartu ir viena pažeidžiamiausių konstitucijų pasaulyje. Veimaro Vokietiją valdė prezidentai: pirmasis socialdemokratas Friedrichas Ebertas, bandęs suvaldyti pokario chaosą, ir vėliau jį pakeitęs karo didvyris, senosios tvarkos simbolis Paulas von Hindenburgas. Parlamentinė sistema su Reichstagu priešakyje pasižymėjo partijų gausa ir nuolatine koalicijų kaita, kas kūrė politinio nestabilumo atmosferą. Šalies vidinę politiką nuolat temdė reparacijų našta, milžiniška infliacija bei kraštutinių jėgų – tiek kairiųjų radikalų, tiek kylančių nacionalistų – spaudimas, o prezidentui suteikta teisė valdyti dekretais kritinėmis sąlygomis ilgainiui tapo įrankiu, pakirtusiu pačią demokratiją.

 

Užsienio politikos arenoje Veimaro respublika nuėjo sudėtingą kelią nuo tarptautinės parijo statuso (izoliacija nuo kitų šalių) iki bandymo sugrįžti į didžiųjų valstybių šeimą. Esminė figūra čia buvo Gustavas Stresemannas, kurio vadovavimo laikotarpiu pasirašytos Lokarno sutartys ir Vokietija buvo priimta į Tautų Sąjungą. Tai buvo bandymas derėtis dėl Versalio taikos sutarties sąlygų palengvinimo ne jėga, o diplomatija. Visgi visuomenės akyse „Versalio diktatas“ liko neužgyjanti žaizda, o dešiniosios jėgos nuolat klastojo naratyvą apie „smūgį peiliu į nugarą“, teigdamos, kad kariuomenė nebuvo nugalėta mūšio lauke, o išduota politikų, kas tapo nuodingu pamatu būsimai revanšizmo politikai.

 

Veimaro visuomenė buvo neįtikėtinai dinamiška, susiskaldžiusi ir moderni. Miestuose, ypač Berlyne, formavosi naujas gyvenimo būdas: moterys išsikovojo balsavimo teisę ir ėmė kirptis plaukus trumpai, gatvėse spindėjo neoninės reklamos, o naktinis gyvenimas kabaretuose tapo laisvėjimo ir dekadanso simboliu. Tai buvo laikas, kai senosios prūsiškos vertybės – disciplina ir nuolankumas – susidūrė su amerikietiško tipo masine kultūra, džiazine muzika ir radiju. Tačiau šis modernumas turėjo ir tamsiąją pusę: provincija bei konservatyvūs sluoksniai su siaubu stebėjo moralinį Berlyno nuosmukį, o didžiulis nedarbas ir ekonominis nesaugumas po 1929 metų krizės vėl sugrąžino skurdą į kiekvieno vokiečio namus.

Neoninis nuodėmių miestas – Berlynas. Sunku patikėti, kad tai epocha dar prieš ateinant Hitleriui.

 

Kultūrinis ir intelektualinis gyvenimas Veimaro laikais pasiekė tokį intensyvumą, kokio Vokietija vargu ar kada vėliau patyrė. Tai buvo ekspresionizmo, naujojo objektyvumo ir radikalių eksperimentų era. Architektūroje revoliuciją sukėlė Walterio Gropiuso įkurta „Bauhaus“ mokykla, propagavusi funkcionalumą ir minimalizmą. Kinas išgyveno savo aukso amžių su tokiais šedevrais kaip Fritzo Lango „Metropolis“ ar Friedricho Wilhelmo Murnau „Nosferatu“. Mokslas taip pat nemiegojo – tuo metu Berlyne dirbo Albertas Einšteinas ir Maxas Planckas, paversdami miestą pasauliniu fizikos centru. Tai buvo intelektualinis sprogimas, vykęs ant ugnikalnio viršūnės, kur kūrybiškumas maitinosi iš aplink tvyrančios įtampos.

 

Literatūros laukas buvo ne mažiau ryškus, diktuojantis madas visai Europai. Thomas Mannas savo romane „Užburtas kalnas“ fiksavo Europos dvasinę krizę, o jo brolis Heinrichas Mannas negailestingai kritikavo senąją visuomenės santvarką. Erichas Maria Remarque’as romanu „Vakarų fronte nieko naujo“ sukrėtė pasaulį aprašydamas karo baisumus, o Bertoltas Brechtas kartu su Kurtu Weillu perkeitė teatrą savo „Trijų grašių opera“. Šios asmenybės ne tik kūrė meną, bet ir aktyviai dalyvavo politinėse diskusijose, bandydamos suprasti, kur link juda jų draskoma šalis. Deja, daugelis šių šviesuolių 1933-aisiais buvo priversti bėgti, o jų knygos liepsnojo nacistų laužuose.

 

SEKSUALINIS VEIMARO VOKIETIJOS GYVENIMAS: 175 ĮSTATYMAS DĖL HOMOSEKSUALUMO, SEKSO VAKARĖLIAI, NARKOTIKAI, LAISVIEJI KŪNAI

 

Veimaro era Berlyne tapo seksualinio išsivadavimo, kaip sako istorikai, laboratorija, kurioje senojo pasaulio moralinės grandinės sutrūko per vieną naktį. Po Pirmojo pasaulinio karo katastrofos vokiečių visuomenė, ypač jaunoji karta, pajuto mirties alsavimą ir nusprendė gyventi taip, tarsi rytojaus nebūtų. Tai pagimdė unikalų, dekadentišką ir be galo laisvą Berlyną – miestą, kuris tapo pasauline, kad ir kaip tai beskambėtų pompastiškai, seksualumo sostine. Požiūris į žmogaus kūną radikaliai pasikeitė: nuogumas nebebuvo vien tik gėdos šaltinis, jis tapo modernumo, higienos ir laisvės simboliu. Masinis susidomėjimas kūno kultūra, nudizmas ir ekspresionistinis šokis išlaisvino vokiečius iš korsetų ir griežtų kostiumų, paversdami kūną drobe, kurioje buvo piešiamas naujas, nieko nebijantis žmogus.

 

Naktinis Berlyno gyvenimas priminė psichodelinį karnavalą (kokį dažnai dabar galime pamatyti vaizduojamuose vaidybiniuose filmuose), kuriame ribos tarp lyčių, klasių ir tautybių tiesiog ištirpdavo. Miesto gatvėse spindėjo tūkstančiai pramogų vietų – nuo prabangių pokylių salių iki dūmuose paskendusių rūsių, kuriuose džiazo ritmai maišėsi, tiesiogine to žodžio prasme, su kokaino dulkėmis. Narkotikai, ypač kokainas ir morfinas, tapo neatsiejama naktinio šurmulio dalimi, suteikdami dirbtinę euforiją visuomenei, kenčiančiai nuo infliacijos ir pokario traumų. Kabaretuose pasirodydavo atlikėjai, kurie drąsiai tyčiojosi iš tradicinių vertybių, o atmosfera ten buvo persunkta erotizmo ir intelektualinio cinizmo, sukuriančio pojūtį, kad visas miestas dalyvauja vienoje didelėje, nepertraukiamoje orgijoje.

Veimaro Vokietijoje homoseksualūs vyrai nebuvo persekiojami, todėl suklesti Europoje legaliai pirmieji drag stiliaus vakarėliai.

Šiame laisvės fone ypatingą vietą užėmė homoseksualų ir translyčių asmenų bendruomenės, kurioms Berlynas tapo saugiu uostu. Nors Vokietijos baudžiamojo kodekso 175-asis straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už vyrų homoseksualius santykius, formaliai vis dar galiojo, Veimaro respublikos metu jis buvo taikomas vangiai arba visai ignoruojamas. Tai leido suklestėti pirmajai pasaulyje atvirai gėjų subkultūrai: veikė šimtai specializuotų klubų, barų ir kavinių, buvo leidžiami pirmieji žurnalai gėjams ir lesbietėms, o gatvėse vykdavo spalvingi „drag“ vakarėliai. Vyrai su suknelėmis ir moterys su smokingais bei monokliais nebuvo retenybė, o veikiau madingo ir emancipuoto berlyniečio įvaizdis, laužantis bet kokius stereotipus.

 

Centrine šio judėjimo ašimi tapo daktaras Magnusas Hirschfeldas (1868–1935), žydų kilmės gydytojas ir pionierius, kurį amžininkai vadino „seksualumo Einšteinu“. 1919 metais jis Berlyne įkūrė Seksualinių mokslų institutą (Institut für Sexualwissenschaft), kuris buvo pirmoji tokia įstaiga pasaulyje. Hirschfeldas visą gyvenimą paskyrė moksliškai įrodyti, kad homoseksualumas yra prigimtinė variacija, o ne liga ar nusikaltimas. Jo devizas „per teisingumą į meilę“ skambėjo kaip manifestas, o institutas tapo prieglobsčiu translyčiams asmenims, kur jiems netgi buvo išduodami vadinamieji „transvestitų pažymėjimai“, saugoję nuo policijos persekiojimo, ir atliekamos pirmosios pasaulyje lyties keitimo operacijos.

Adolfo Brando įkurtas „Der Eigene“ tapo pirmuoju pasaulyje reguliariai leidžiamu žurnalu homoseksualams, ėjusiu nuo 1896 iki 1932 metų. Leidinys buvo skirtas intelektualiai vyrų auditorijai, propaguojant estetinę vyriškos draugystės kultūrą bei kovojant už gėjų teises per literatūrą, meną ir filosofiją. Veimaro respublikos metais žurnalas pasiekė savo populiarumo viršūnę ir tapo matoma kultūrine jėga, kol jį brutaliai nutraukė nacių cenzūra ir kratos leidėjo namuose.

Žurnalas „Die Freundin“, leistas tarp 1924 ir 1933 metų, tapo pirmuoju pasaulyje masinio populiarumo sulaukusiu leidiniu, skirtu specialiai lesbietėms ir biseksualioms moterims. Friedricho Radszuweito leidyklos Berlyne leistas žurnalas ne tik fiksavo gyvybingą moterų subkultūrą ir naktinį gyvenimą, bet ir aktyviai kovojo už moterų teisinę emancipaciją bei matomumą visuomenėje. Savo klestėjimo viršūnėje leidinys pasiekė tūkstantinius tiražus ir buvo laisvai prieinamas Berlyno kioskuose, kol nacių režimas jį galutinai uždraudė kaip „ištvirkusią“ spaudą.

Hirschfeldas buvo nenuilstantis kovotojas prieš minėtąjį 175-ąjį straipsnį, organizuodamas peticijas, kurias pasirašė tokie grandai kaip Albertas Einšteinas ar Thomas Mannas. Jis organizavo edukacinius renginius, skaitė paskaitas apie seksualinę įvairovę ir rėmė „drag“ kultūrą, matydamas joje svarbų asmenybės raiškos elementą. Tačiau jo veikla kėlė didžiulį įniršį kylantiems dešiniesiems radikalams. Hirschfeldas ne kartą buvo fiziškai užpultas gatvėje, o naciams atėjus į valdžią, jo institutas tapo pirmąja auka – 1933 metais jų biblioteka buvo viešai sudeginta, o pats daktaras mirė tremtyje Prancūzijoje 1935 metais, stebėdamas, kaip jo viso gyvenimo darbas virsta pelenais.

 

Be Hirschfeldo, Berlyno seksualinį modernumą formavo ir kitos spalvingos asmenybės, pavyzdžiui, Anita Berber – skandalingoji šokėja ir aktorė, kurios pasirodymai dažnai baigdavosi visišku nuogumu ar narkotikų vartojimu tiesiog scenoje. Ji įkūnijo tą laukinę, destruktyvią Veimaro energiją, nešiodama trumpai kirptus raudonus plaukus ir neslėpdama savo biseksualumo. Taip pat negalima pamiršti Christopherio Isherwoodo, anglų rašytojo, kurio Berlyno dienoraščiai vėliau tapo miuziklo „Kabaretas“ pagrindu; jis fiksavo tą trapią akimirką, kai laisvė dar buvo gyva. Šios garsenybės kūrė mitą apie Berlyną kaip vietą, kur kiekvienas galėjo būti savimi, nesvarbu, kokie neįprasti būtų jo troškimai.

 

Tokį Berlyno moderniškumą ir seksualinį proveržį nulėmė unikali istorinių aplinkybių sankirta: poimperinis vakuumas, milžiniška technologinė pažanga ir gilus nusivylimas senąja morale. Kai senoji tvarka žlugo, žmonės nebeturėjo ko prarasti, todėl puolė į malonumų paieškas kaip į tam tikrą politinio protesto formą. Veimaro Vokietija tapo trumpu, bet ryškiu blyksniu tarp dviejų tamsybių – imperinio konservatyvumo ir nacių totalitarizmo. Tai buvo laikas, kai laisvė buvo jaučiama fiziškai, ant odos, o Berlynas buvo tas epicentras, kuriame žmogaus kūnas ir siela pirmą kartą istorijoje gavo leidimą būti visiškai atviri.

Anita Berber ir Sebastianas Droste buvo skandalingiausia Veimaro Berlyno šokio pora, kurios pasirodymai „Savižudybė“, „Morfijus“ ar „Seksualinė tamsa“ šokiravo visuomenę nuogumu bei dekadentiška estetika. Jų gyvenimas už scenos ribų buvo persunktas stiprių narkotikų, alkoholio ir absoliutaus normų ignoravimo, tapdamas tragišku tos eros „gyvenimo ant bedugnės krašto“ simboliu. S. Droste, pasibaigus trumpai ir audringai šlovei, mirė 1927 metais Hamburge nuo tuberkuliozės bei išsekimo, sulaukęs vos 35-erių. A. Berber jį pergyveno tik metais – 1928-aisiais ji krito scenoje turo užsienyje metu ir netrukus mirė Berlyno ligoninėje nuo tos pačios ligos, būdama vos 29-erių, palikdama po savęs nemirtingą „skandalo karalienės“ legendą.

 

KAIP KRAŠTUTINIAI NACIONALISTAI SUNAIKINO UŽGIMUSIĄ IDĖJĄ APIE ŽMOGAUS LAISVĄ SEKSUSALUMĄ?

 

Veimaro respublikos saulėlydis buvo paženklintas gilaus visuomeninio nuovargio, kai svaiginanti laisvė virto nepakeliama našta ekonomiškai sugniuždytai tautai. Infliacija, nedarbas ir nesibaigiantis politinis chaosas sukūrė terpę, kurioje radikalus modernumas pradėtas suvokti ne kaip progresas, o kaip moralinis nuosmukis ir silpnumo ženklas. Žmogaus kūnas, dar ką tik šventęs savo emancipaciją džiazo klubuose ir nudistų paplūdimiuose, staiga tapo baimės ir įtarumo objektu. Šį kolektyvinį išsekimą meistriškai išnaudojo nacionalistinės jėgos, kurios pažadėjo tvarką mainais į griežtą kontrolę, o seksualinę laisvę ėmė piešti kaip svetimkūnį, nuodijantį sveiką vokiečių tautos organizmą.

 

Hitlerio atėjimas į valdžią 1933 metais reiškė brutalią pabaigą bet kokiam kūno suverenumui, nes nacių ideologija į žmogų žvelgė tik per eugenikos ir rasinio grynumo prizmę. Kūnas nustojo priklausyti individui – jis tapo valstybės nuosavybe, biologiniu instrumentu, skirtu „arijų rasės“ galybei stiprinti. Seksualinė laisvė buvo paskelbta „išsigimimu“, o Magnuso Hirschfeldo idėjos apie lytinę įvairovę buvo pakeistos kliedesiais apie genetinę atranką ir kietą discipliną. Tai buvo radikalus posūkis nuo malonumo link pareigos, kur moters kūnas buvo redukuotas iki reprodukcinės mašinos, o vyro – iki besąlygiškai paklūstančio kario, paliekant bet kokius individualius troškimus už įstatymo ribų.

 

Ši politinė mašina pasinaudojo visuomenėje tvyrančia baime dėl neaiškios ateities, pasiūlydama apgaulingą „sveikatos“ ir „tyrumo“ viziją. Berlynas, kuris savo modernumu galbūt lenkė net šiandienos laisvamaniškumą, buvo sistemingai valomas nuo bet kokių liberalizmo pėdsakų. 175-asis straipsnis, kuris Veimaro laikais dulkėjo stalčiuose, tapo negailestingu įrankiu siunčiant homoseksualus į koncentracijos stovyklas, o drag vakarėlius pakeitė militarizuoti paradai. Seksualumo ir kūno baimė buvo paversta galingu politiniu ginklu: naciai įtikino mases, kad laisvė yra ligos požymis, o vergystė disciplinuotai rasei yra tikroji dvasinė sveikata.

 

Galiausiai tai, kas buvo moderniausia Vakarų civilizacijos istorijoje, buvo paversta į dulkis per neįtikėtinai trumpą laiką. Nacionalistinė politika vėl pavergė kūną, įvilkdama jį į uniformas ir apribodama griežtomis rasinės higienos taisyklėmis, kurios baudė už bet kokį nukrypimą nuo normos. Tas tragiškas lūžis parodė, kaip lengvai seksualinė ir asmeninė laisvė gali būti paaukota ant politinio stabilumo aukuro, kai baimė tampa stipresnė už troškimą būti savimi. Veimaro respublikos žlugimas lieka priminimu, kad radikaliausias modernumas yra trapus, o totalitarizmas visada prasideda nuo bandymo užvaldyti intymiausias žmogaus gyvenimo sritis.

 

Maištinga Siela

Istorinė nuotrauka: Solvay konferencija 1927, Briuselis (Albertas Einšteinas, Nielsas Bohras, Mari Kiuri ir kt.)

 

Sveiki,

 

Interneto platybėse aptikau šią nuostabią istorinę nuotrauką. Gal kam pravers. Dalijuosi informacija.

 

1927 m. Solvay konferencija, surengta Briuselyje, Belgijoje, yra vienas žymiausių susibūrimų mokslo istorijoje. Ši konferencija subūrė 29 šviesiausius pasaulio fizikos ir chemijos protus, kurių daugelis ir toliau pakeis mūsų supratimą apie visatą. Tai, kas padarė šį įvykį tokiu nepaprastu, buvo ne tik jo dalyvių intelektualinis meistriškumas, bet ir tai, kad 17 iš jų vėliau laimės Nobelio premijas, o tai liudija apie novatorišką darbą, kuris paaiškėjo po jų diskusijų.

 

1927 m. Solvay konferencijos esmė buvo nuolatinė kvantinės mechanikos plėtra – sritis, kuri pradėjo mesti iššūkį tradiciniams fizikos požiūriams. Konferencija buvo forumas įtakingiausiems epochos mokslininkams, įskaitant Albertą Einsteiną, Nielsą Bohrą, Wernerį Heisenbergą ir Marie Curie. Šie pionieriai buvo mokslo revoliucijos, kuri paskatins atrasti kvantinės teorijos principus, Heizenbergo neapibrėžtumo principą ir sukurti šiuolaikinius atominius modelius, priešakyje.

 

Diskusijos Solvay konferencijoje buvo intensyvios, ypač Alberto Einšteino ir Nielso Bohro diskusijos. Einšteinas, žinomas dėl savo reliatyvumo teorijų, garsiai nesutiko su Bohro kvantinės mechanikos interpretacija, ypač neapibrėžtumo idėja, garsiai teigdamas: „Dievas nežaidžia kauliukais su visata“. Šie karšti mainai tarp Einšteino ir Boro dabar yra legendiniai ir dažnai minimi kaip esminis fizikos istorijos momentas.

 

1927 m. Solvay konferencija dažnai prisimenama kaip lemiamas momentas mokslo istorijoje, kur buvo padėti pagrindai daugeliui svarbiausių XX amžiaus atradimų. Konferencija ne tik pažymėjo aukščiausią kvantinės mechanikos raidos tašką, bet ir simbolizavo didžiųjų protų bendradarbiavimą siekiant žinių ir supratimo.

 

Maištinga Siela

Vilnius: Vilniaus stoties rajono žavesys ir ateities potencialas

 Sveiki,

Apie Vilniaus stoties rajoną daug kas gali papasakoti pačių įdomiausių ir netgi šiurpiausių istorijų. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Užupį, kuris prieš tris dešimtmečius buvo baisus ir pavojingas užkampis, o šiandien suvokiamas kaip unikalus reiškinys, kurį sukūrė vietos menininkai.

Pastaruoju metu Vilniaus stoties rajonas man labai įdomus, progai pasitaikius, čia visada pasivaikštau ir jis man tinka ir patinka. Nors atrodo, kad dar visai neseniai (o tai buvo seniai), kai čionai atvykau, šį rajoną daugelis laikė gana nepatraukliu ir netgi pavojingu. Mano pirmieji įspūdžiai anuomet buvo apie šį rajoną skurdoki. Belaukiant, kol draugai mane pasiims iš stoties, prie manęs prisikniso kažkoks zonos gyventojas verkdamas, kad duočiau jam anuomet litą penkiasdešimt, nes jam trūksta grįžti bilietui į Alytų, nes, supraskite, jo laukia žmona ir penki vaikai namuose alkani (kaip iš sovietinio animacinio apie kiškelį, kuris išėjo obuoliauti). Žinoma, kad nedaviau, ir vyruko verksmingos akys staiga persimainiusios tapo akiplėšiškos, žinoma, mane už skūpumą pasiuntė ant trijų raidžių. Daugmaž tokia buvo mano pirmoji pažintis su stoties rajonu.

Visuotinai tai buvo suvokiamas kaip taškas, iš kurio reikia išvažiuoti arba atvykti, o visas kitas fonas yra tik reketuotojų, prostitučių, ligonių ir alkoholikų kaulytojų rajonas. Galiu pasakyti, kad maždaug taip ir buvo, nors ir dabar vietinis vaizdelis žmonių atžvilgiu nelabai nepasikeitęs. Šią vasarą atokaitoje po medžiais pakritę miega benamiai, o prie stoties kioskų įsikūrusiose lauko aludėse sėdi nukaitę ir nugairinti bei prakaito išpilti garsiai savo slengu besikoliojantys sugėrovai. Bet tik tiek, tačiau stoties rajonas visgi tapo patrauklus.

Čia, prie geležinkelio stoties fasado, jau ne vienerius metus moderni teleportacinė instaliacija, atsinaujinusios ir ganėtinai saugios užkandinės, McDonaldas, viešbutis „Panorama“, knyginėlis „Keistoka“, hosteliai, netoli čia veikusi skandalinga ir itin savita „Kiaulės“ užkandinė su Donaldo Trampo įdomia karikatūra (dabar, kiek mačiau, deja, jau nebeveikianti, o gal klystu), vis normalesnis Halės turgus, nuolat perdažomi ir prižiūrimi namų fasadai išlaikę senovinį architektūros grožį, o ką jau kalbėti apie prancūziškai dvelkiančią Šopeno gatvę, kurio pastatų sienos yra atskira meno mozaika. Mano nuotraukoje užfiksuotas Alberto Einšteino didžiulis grafiti, kuriuo taip žavisi užsieniečiai lankytojai nepraleisdami progos pasidalyti savo YouTube dienoraščiuose.

Greitu metu geležinkelio stotis patirs permainų, ją rekonstruos. Kalbama ir apie autobusų stoties renovaciją ir modernizaciją, tačiau tai tik taškai, į kuriuos atvykstam ir išvykstam ir, žinoma, jie labai svarbūs, tačiau stoties rajonas, jų kiemeliai ir skvereliai (pradėkime nuo to, kad iš šabakštyno atsirado Jurgos Ivanauskaitės kosminio katino skverelis) turi dar daug potencialo ir mistikos. Manding, tai antrasis Užupis, kuris gali pritraukti savaip turistus, nes čia vis daugiau ir daugiau įsigali saugios erdvės, o į paviršių išlenda negirdėtos senos istorijos (ne vien apie narkomanus ir sąvadautojus).  

Čia laiptai į autobuso stotį, Sodų ir Šopeno gatvių sankirta. Daugelis iš jūsų čia ėjo arba praėjo. Istorinis dalykas, nes visada juos praeidamas nužiūriu, jie man Vilniaus pažinties pradžia, ištakos. Tiesa, užnešti lagaminą jais sudėtinga, beveik neabejoju, kad juos arba rekonstruos, arba sunaikins, bet liks bent mano atminty.

Jūsų Maištinga Siela