Prūsija: Prūsijos istorija nuo kunigaikštystės vasalės iki karalystės, sužlugdžiusios Abiejų Tautų Respubliką

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijos gerbėjai!

Šiandien, balandžio 10 diena, yra Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo diena, tad nutariau labiau pasidomėti, kaip ši kunigaikštystė „užaugo“ ir vėliau kartu su Rusija ir Austrija pasidalys Abiejų Tautų Respublikos teritoriją.

PRŪSIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS IŠKILMAS IR SUKŪRIMO ISTORIJA

Prūsijos kunigaikštystės sukūrimas buvo ganėtinai dramatiškas politinių ir religinių transformacijų Vidurio Europos istorijoje, tiesiogiai susijusi su kryžiuočių ordino gyvavimo pabaiga. Ši valstybė susikūrė 1525 metais, kai paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis, supratęs, kad karinėmis priemonėmis ordino išgelbėti nebeįmanoma, nusprendė žengti radikalų žingsnį – sekuliarizuoti ordino valstybę. Priėmęs Martyno Liuterio mokymą ir tapęs protestantu, jis panaikino katalikišką dvasinį ordiną ir jo valdomose teritorijose įkūrė pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, kuri tapo pirmąja oficialiai protestantiška valstybe Europoje.

Šis virsmas buvo neįmanomas be glaudaus ryšio su Lenkijos Karalyste ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, mat Albrechtas Brandenburgietis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sūnėnas. 1525 m. balandžio 8 d. Krokuvoje buvo sudaryta sutartis, o po kelių dienų įvyko garsioji Krokuvos duoklė, kurios metu Albrechtas viešai prisiekė ištikimybę savo dėdei. Taip Prūsijos kunigaikštystė tapo Lenkijos karūnos vasale, o Lietuvos ir Lenkijos valdovai užsitikrino, kad šimtus metų grėsmę kėlęs karinis ordinas virstų pavaldžia kaimyne, nors tai kartu pasėjo ir būsimos galingos Prūsijos valstybės sėklą.

Kunigaikštystės teritorija apėmė buvusias Vokiečių ordino žemes rytinėje prūsų genčių arealo dalyje, kurių centras buvo Karaliaučius (Königsberg). Svarbu pabrėžti, kad pavadinimas „Prūsija“ buvo pasiskolintas iš senųjų prūsų – baltų tautos, kurią kryžiuočiai užkariavo ir asimiliavo XIII–XIV amžiais. Nors valstybę valdė vokiakalbė aristokratija, pavadinimas išliko kaip geografinis ir istorinis identiteto ženklas, atribojantis šią teritoriją nuo Šventosios Romos imperijos žemių vakaruose.

Jan Matejko paveikslas „Prūsų duoklė“ (lenk. Hołd pruski, 1882). Paveiksle vaizduojama 1525 m. balandžio 10 d. scena Krokuvoje, kai Albrechtas Brandenburgietis klūpo prieš Lenkijos karalių Žygimantą Senąjį. Tai Prūsijos, kaip pasaulietinės valstybės ir vasalės, pradžia. Matejko šiame kūrinyje meistriškai perteikė politinę įtampą ir istorinę akimirką, kuri po kelių šimtmečių virto ironiška drama, kai Prūsija pati pasidalino Lenkiją.

Valdymo forma Prūsijos kunigaikštystėje buvo paveldima monarchija, o Albrechtas Brandenburgietis tapo pirmuoju jos hercogu (kunigaikščiu). Kaip monarchas, jis turėjo didžiulę galią vidaus reikalams, tačiau tarptautinėje arenoje jo statusas buvo apribotas vasalinės priklausomybės nuo Lenkijos. Tai buvo luominė valstybė, kurioje didelę įtaką turėjo vietos bajorija, tačiau būtent hercogo titulas ir asmeninės giminystės ryšiai su Jogailaičių bei Hohencolernų dinastijomis užtikrino naujai sukurtai protestantiškai kunigaikštystei politinį legitimumą katalikiškos Europos apsuptyje.

PRŪSIJOS IŠKILIMAS IR ŽLUGIMAS

Po Albrechto Brandenburgiečio mirties Prūsijos kunigaikštystė išgyveno politinio neapibrėžtumo laikotarpį, kurį lėmė jo sūnaus Albrechto Fridrycho silpna sveikata ir psichinė būklė. Tai atvėrė kelią Brandenburgo kurfiurstams, Hohencolernų giminės šakai, siekti regentystės ir galiausiai paveldėjimo teisių į šias žemes. 1618 metais, mirus paskutiniajam tiesioginiam įpėdiniui, Prūsijos kunigaikštystė susijungė su Brandenburgo markgrafyste asmenine unija. Susikūrė Brandenburgo-Prūsijos valstybė, kuri, nors geografiškai buvo suskaldyta, pradėjo formuotis kaip ambicinga ir centralizuota karinė jėga, vis dar techniškai likdama Lenkijos vasale.

Tikrasis Prūsijos iškilimas prasidėjo valdant Frydrichui Vilhelmui, vadinamam Didžiuoju kurfiurstu. Jis sumaniai išnaudojo XVII a. vidurio sukrėtimus, ypač „Tvano“ laikotarpį, kai Lenkijos ir Lietuvos Valstybė (ATR) kariavo su Švedija ir Rusija. 1657 m. Vėluvos-Brombergo sutartimis jis pasiekė istorinį lūžį – Prūsijos kunigaikštystės suverenumą, panaikinant vasalinę priklausomybę nuo Lenkijos. Tai leido kurfiurstui sukurti modernią, nuolatinę kariuomenę ir centralizuotą biurokratiją, o Prūsija tapo viena moderniausių to meto valstybių, kurios galia rėmėsi ne teritorijos dydžiu, o geležine drausme ir efektyviu valdymu.

1701 metai žymėjo valstybės statuso pasikeitimą, kai Frydrichas I Karaliaučiuje karūnavosi „Karaliumi Prūsijoje“. Nors didžioji jo valdų dalis priklausė Šventajai Romos imperijai, būtent Prūsija, būdama už imperijos ribų, leido jam turėti karaliaus titulą. Vėliau Frydrichas Vilhelmas I, vadinamas „Kareivių karaliumi“, pavertė valstybę tikra militaristine mašina, kurioje viskas buvo pajungta kariuomenės poreikiams. Jo sukurta karinė struktūra ir sukauptas iždas tapo pamatu jo sūnui Frydrichui II Didžiajam, kuris Prūsiją iš regioninės žaidėjos pavertė didžiąja Europos galybe.

Frydricho II Didžiojo valdymas buvo lemtingas ATR likimui. Apšvietos epochos valdovas, pasižymėjęs cinišku pragmatizmu, suprato, kad Prūsijos teritorinis vientisumas gali būti pasiektas tik užgrobiant ATR priklausiusią Karališkąją Prūsiją, kuri skyrė Brandenburgą nuo Rytų Prūsijos. Būtent Frydrichas II tapo pagrindiniu Pirmojo ATR padalijimo (1772 m.) architektu. Per vėlesnius padalijimus 1793 m. ir 1795 m. Prūsija kartu su Rusija ir Austrija galutinai sunaikino Lenkijos ir Lietuvos valstybę, pasisavindama didžiules teritorijas, įskaitant Varšuvą, ir tapdama dominuojančia jėga regione.

Čia galite pamatyti, kaip keitėsi Prūsijos ir Vokietijos vėliavos skirtingais laikotarpiais.

XIX amžiuje Prūsijos ambicijos tik augo, o jos pagrindiniu tikslu tapo vokiečių žemių suvienijimas po savo vėliava. Po Napoleono karų Prūsija tapo konservatyvizmo bastionu Europoje. Genialaus politiko Otto von Bismarck’o ir karaliaus Vilhelmo I pastangomis, laimėjus karus prieš Daniją, Austriją ir Prancūziją, 1871 metais Versalio rūmuose buvo paskelbta Vokietijos imperija. Prūsija ne tiesiog įsiliejo į Vokietiją, ji ją absorbavo – Prūsijos karalius tapo Vokietijos imperatoriumi, o prūsiška dvasia, militarizmas ir biurokratija tapo naujosios imperijos pamatu.

Tačiau būtent šis militarizmas ir agresyvi užsienio politika galiausiai atvedė prie valstybės katastrofos. Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus imperijai, Prūsija išliko kaip didžiausia laisvoji valstybė Veimaro respublikos sudėtyje, tačiau jos politinis svoris mažėjo. 1933 m. nacionalsocialistams atėjus į valdžią, Prūsijos institucijos buvo galutinai pajungtos totalitariniam aparatui, o Hitleris sumaniai išnaudojo „senosios Prūsijos“ šlovę savo propagandai, nors iš tikrųjų Prūsijos autonomija buvo sunaikinta.

Galutinis Prūsijos žlugimas įvyko po Antrojo pasaulinio karo. 1947 metais sąjungininkų kontrolės taryba paskelbė oficialų Prūsijos valstybės panaikinimo dekretą, motyvuodama tuo, kad ši valstybė buvo militarizmo ir reakcijos Europoje šaltinis. Istorinė Rytų Prūsija buvo padalinta: šiaurinė dalis su Karaliaučiumi atiteko Sovietų Sąjungai (dabartinė Kaliningrado sritis), o likusioji dalis – Lenkijai. Vokiečių gyventojai buvo masiškai ištremti, o pavadinimas „Prūsija“ išnyko iš politinio žemėlapio, palikdamas tik istorinę atmintį apie valstybę, kuri iš mažos kunigaikštystės tapo imperijos kūrėja ir savo pačios ambicijų auka.

Maištinga Siela

Veimaro Vokietijos respublika: kaip laisvas seksualinis gyvenimas Berlyne leido žmonės ištrūkti iš politikos nuosavybės?

Sveiki,

 

Šis literatūrinis savaitgalis man ypatingas, nes skaitau Olivios Laing eseistinę prozą „Kūnas ir laisvė“. Nemaniau, kad knyga taip mane įtrauks viskuo domėtis, kas ten rašoma. Visomis tomis asmenybėmis ir istoriniais dalykais, kuriuos maniausi, kad labai jau neblogai išmanau, bet – šast! – ir vėl kitaip, vėl įdomu. Kitaip sakant, šį įrašą paruošiau „atsimušęs“ į Laing knygą, užfiksuoti, kaip iš tikrųjų veikė Veimaro laikų Vokietija.

 

OFICIALIOJI VEIMARO VOKIETIJOS RESPUBLIKOS ISTORIJA: KULTŪRA, EKONOMIKA, POŽIŪRIS Į GYVENIMĄ

 

Veimaro respublikos įkūrimas, galima skayti, buvo paženklintas ne triumfo, o gilaus egzistencinio sukrėtimo ir imperinės griūties pelenų. 1918-ųjų lapkritį, Vokietijai pralaimint Pirmąjį pasaulinį karą ir kaizeriui Vilhelmui II atsisakius sosto, šalis atsidūrė ties pilietinio karo bedugne. Oficiali respublikos pradžia siejama su 1919 metų rugpjūčio 11 diena, kai buvo pasirašyta naujoji konstitucija nedideliame, kultūra alsuojančiame Veimaro mieste. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – Berlynas tuo metu priminė verdantį katilą, draskomą spartietiškų sukilimų ir gatvės kovų, tad ramesnis vokiečių rašytojų Gėtės ir Šilerio miestas tapo prieglobsčiu kuriant pirmąją tikrą vokiečių demokratiją. Ši trapi santvarka truko keturiolika metų, iki pat 1933-ųjų sausio 30 dienos, kai Adolfo Hitlerio paskyrimas kancleriu galutinai užvėrė liberalios eros duris.

 

Valstybės valdymas rėmėsi viena pažangiausių, tačiau kartu ir viena pažeidžiamiausių konstitucijų pasaulyje. Veimaro Vokietiją valdė prezidentai: pirmasis socialdemokratas Friedrichas Ebertas, bandęs suvaldyti pokario chaosą, ir vėliau jį pakeitęs karo didvyris, senosios tvarkos simbolis Paulas von Hindenburgas. Parlamentinė sistema su Reichstagu priešakyje pasižymėjo partijų gausa ir nuolatine koalicijų kaita, kas kūrė politinio nestabilumo atmosferą. Šalies vidinę politiką nuolat temdė reparacijų našta, milžiniška infliacija bei kraštutinių jėgų – tiek kairiųjų radikalų, tiek kylančių nacionalistų – spaudimas, o prezidentui suteikta teisė valdyti dekretais kritinėmis sąlygomis ilgainiui tapo įrankiu, pakirtusiu pačią demokratiją.

 

Užsienio politikos arenoje Veimaro respublika nuėjo sudėtingą kelią nuo tarptautinės parijo statuso (izoliacija nuo kitų šalių) iki bandymo sugrįžti į didžiųjų valstybių šeimą. Esminė figūra čia buvo Gustavas Stresemannas, kurio vadovavimo laikotarpiu pasirašytos Lokarno sutartys ir Vokietija buvo priimta į Tautų Sąjungą. Tai buvo bandymas derėtis dėl Versalio taikos sutarties sąlygų palengvinimo ne jėga, o diplomatija. Visgi visuomenės akyse „Versalio diktatas“ liko neužgyjanti žaizda, o dešiniosios jėgos nuolat klastojo naratyvą apie „smūgį peiliu į nugarą“, teigdamos, kad kariuomenė nebuvo nugalėta mūšio lauke, o išduota politikų, kas tapo nuodingu pamatu būsimai revanšizmo politikai.

 

Veimaro visuomenė buvo neįtikėtinai dinamiška, susiskaldžiusi ir moderni. Miestuose, ypač Berlyne, formavosi naujas gyvenimo būdas: moterys išsikovojo balsavimo teisę ir ėmė kirptis plaukus trumpai, gatvėse spindėjo neoninės reklamos, o naktinis gyvenimas kabaretuose tapo laisvėjimo ir dekadanso simboliu. Tai buvo laikas, kai senosios prūsiškos vertybės – disciplina ir nuolankumas – susidūrė su amerikietiško tipo masine kultūra, džiazine muzika ir radiju. Tačiau šis modernumas turėjo ir tamsiąją pusę: provincija bei konservatyvūs sluoksniai su siaubu stebėjo moralinį Berlyno nuosmukį, o didžiulis nedarbas ir ekonominis nesaugumas po 1929 metų krizės vėl sugrąžino skurdą į kiekvieno vokiečio namus.

Neoninis nuodėmių miestas – Berlynas. Sunku patikėti, kad tai epocha dar prieš ateinant Hitleriui.

 

Kultūrinis ir intelektualinis gyvenimas Veimaro laikais pasiekė tokį intensyvumą, kokio Vokietija vargu ar kada vėliau patyrė. Tai buvo ekspresionizmo, naujojo objektyvumo ir radikalių eksperimentų era. Architektūroje revoliuciją sukėlė Walterio Gropiuso įkurta „Bauhaus“ mokykla, propagavusi funkcionalumą ir minimalizmą. Kinas išgyveno savo aukso amžių su tokiais šedevrais kaip Fritzo Lango „Metropolis“ ar Friedricho Wilhelmo Murnau „Nosferatu“. Mokslas taip pat nemiegojo – tuo metu Berlyne dirbo Albertas Einšteinas ir Maxas Planckas, paversdami miestą pasauliniu fizikos centru. Tai buvo intelektualinis sprogimas, vykęs ant ugnikalnio viršūnės, kur kūrybiškumas maitinosi iš aplink tvyrančios įtampos.

 

Literatūros laukas buvo ne mažiau ryškus, diktuojantis madas visai Europai. Thomas Mannas savo romane „Užburtas kalnas“ fiksavo Europos dvasinę krizę, o jo brolis Heinrichas Mannas negailestingai kritikavo senąją visuomenės santvarką. Erichas Maria Remarque’as romanu „Vakarų fronte nieko naujo“ sukrėtė pasaulį aprašydamas karo baisumus, o Bertoltas Brechtas kartu su Kurtu Weillu perkeitė teatrą savo „Trijų grašių opera“. Šios asmenybės ne tik kūrė meną, bet ir aktyviai dalyvavo politinėse diskusijose, bandydamos suprasti, kur link juda jų draskoma šalis. Deja, daugelis šių šviesuolių 1933-aisiais buvo priversti bėgti, o jų knygos liepsnojo nacistų laužuose.

 

SEKSUALINIS VEIMARO VOKIETIJOS GYVENIMAS: 175 ĮSTATYMAS DĖL HOMOSEKSUALUMO, SEKSO VAKARĖLIAI, NARKOTIKAI, LAISVIEJI KŪNAI

 

Veimaro era Berlyne tapo seksualinio išsivadavimo, kaip sako istorikai, laboratorija, kurioje senojo pasaulio moralinės grandinės sutrūko per vieną naktį. Po Pirmojo pasaulinio karo katastrofos vokiečių visuomenė, ypač jaunoji karta, pajuto mirties alsavimą ir nusprendė gyventi taip, tarsi rytojaus nebūtų. Tai pagimdė unikalų, dekadentišką ir be galo laisvą Berlyną – miestą, kuris tapo pasauline, kad ir kaip tai beskambėtų pompastiškai, seksualumo sostine. Požiūris į žmogaus kūną radikaliai pasikeitė: nuogumas nebebuvo vien tik gėdos šaltinis, jis tapo modernumo, higienos ir laisvės simboliu. Masinis susidomėjimas kūno kultūra, nudizmas ir ekspresionistinis šokis išlaisvino vokiečius iš korsetų ir griežtų kostiumų, paversdami kūną drobe, kurioje buvo piešiamas naujas, nieko nebijantis žmogus.

 

Naktinis Berlyno gyvenimas priminė psichodelinį karnavalą (kokį dažnai dabar galime pamatyti vaizduojamuose vaidybiniuose filmuose), kuriame ribos tarp lyčių, klasių ir tautybių tiesiog ištirpdavo. Miesto gatvėse spindėjo tūkstančiai pramogų vietų – nuo prabangių pokylių salių iki dūmuose paskendusių rūsių, kuriuose džiazo ritmai maišėsi, tiesiogine to žodžio prasme, su kokaino dulkėmis. Narkotikai, ypač kokainas ir morfinas, tapo neatsiejama naktinio šurmulio dalimi, suteikdami dirbtinę euforiją visuomenei, kenčiančiai nuo infliacijos ir pokario traumų. Kabaretuose pasirodydavo atlikėjai, kurie drąsiai tyčiojosi iš tradicinių vertybių, o atmosfera ten buvo persunkta erotizmo ir intelektualinio cinizmo, sukuriančio pojūtį, kad visas miestas dalyvauja vienoje didelėje, nepertraukiamoje orgijoje.

Veimaro Vokietijoje homoseksualūs vyrai nebuvo persekiojami, todėl suklesti Europoje legaliai pirmieji drag stiliaus vakarėliai.

Šiame laisvės fone ypatingą vietą užėmė homoseksualų ir translyčių asmenų bendruomenės, kurioms Berlynas tapo saugiu uostu. Nors Vokietijos baudžiamojo kodekso 175-asis straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už vyrų homoseksualius santykius, formaliai vis dar galiojo, Veimaro respublikos metu jis buvo taikomas vangiai arba visai ignoruojamas. Tai leido suklestėti pirmajai pasaulyje atvirai gėjų subkultūrai: veikė šimtai specializuotų klubų, barų ir kavinių, buvo leidžiami pirmieji žurnalai gėjams ir lesbietėms, o gatvėse vykdavo spalvingi „drag“ vakarėliai. Vyrai su suknelėmis ir moterys su smokingais bei monokliais nebuvo retenybė, o veikiau madingo ir emancipuoto berlyniečio įvaizdis, laužantis bet kokius stereotipus.

 

Centrine šio judėjimo ašimi tapo daktaras Magnusas Hirschfeldas (1868–1935), žydų kilmės gydytojas ir pionierius, kurį amžininkai vadino „seksualumo Einšteinu“. 1919 metais jis Berlyne įkūrė Seksualinių mokslų institutą (Institut für Sexualwissenschaft), kuris buvo pirmoji tokia įstaiga pasaulyje. Hirschfeldas visą gyvenimą paskyrė moksliškai įrodyti, kad homoseksualumas yra prigimtinė variacija, o ne liga ar nusikaltimas. Jo devizas „per teisingumą į meilę“ skambėjo kaip manifestas, o institutas tapo prieglobsčiu translyčiams asmenims, kur jiems netgi buvo išduodami vadinamieji „transvestitų pažymėjimai“, saugoję nuo policijos persekiojimo, ir atliekamos pirmosios pasaulyje lyties keitimo operacijos.

Adolfo Brando įkurtas „Der Eigene“ tapo pirmuoju pasaulyje reguliariai leidžiamu žurnalu homoseksualams, ėjusiu nuo 1896 iki 1932 metų. Leidinys buvo skirtas intelektualiai vyrų auditorijai, propaguojant estetinę vyriškos draugystės kultūrą bei kovojant už gėjų teises per literatūrą, meną ir filosofiją. Veimaro respublikos metais žurnalas pasiekė savo populiarumo viršūnę ir tapo matoma kultūrine jėga, kol jį brutaliai nutraukė nacių cenzūra ir kratos leidėjo namuose.

Žurnalas „Die Freundin“, leistas tarp 1924 ir 1933 metų, tapo pirmuoju pasaulyje masinio populiarumo sulaukusiu leidiniu, skirtu specialiai lesbietėms ir biseksualioms moterims. Friedricho Radszuweito leidyklos Berlyne leistas žurnalas ne tik fiksavo gyvybingą moterų subkultūrą ir naktinį gyvenimą, bet ir aktyviai kovojo už moterų teisinę emancipaciją bei matomumą visuomenėje. Savo klestėjimo viršūnėje leidinys pasiekė tūkstantinius tiražus ir buvo laisvai prieinamas Berlyno kioskuose, kol nacių režimas jį galutinai uždraudė kaip „ištvirkusią“ spaudą.

Hirschfeldas buvo nenuilstantis kovotojas prieš minėtąjį 175-ąjį straipsnį, organizuodamas peticijas, kurias pasirašė tokie grandai kaip Albertas Einšteinas ar Thomas Mannas. Jis organizavo edukacinius renginius, skaitė paskaitas apie seksualinę įvairovę ir rėmė „drag“ kultūrą, matydamas joje svarbų asmenybės raiškos elementą. Tačiau jo veikla kėlė didžiulį įniršį kylantiems dešiniesiems radikalams. Hirschfeldas ne kartą buvo fiziškai užpultas gatvėje, o naciams atėjus į valdžią, jo institutas tapo pirmąja auka – 1933 metais jų biblioteka buvo viešai sudeginta, o pats daktaras mirė tremtyje Prancūzijoje 1935 metais, stebėdamas, kaip jo viso gyvenimo darbas virsta pelenais.

 

Be Hirschfeldo, Berlyno seksualinį modernumą formavo ir kitos spalvingos asmenybės, pavyzdžiui, Anita Berber – skandalingoji šokėja ir aktorė, kurios pasirodymai dažnai baigdavosi visišku nuogumu ar narkotikų vartojimu tiesiog scenoje. Ji įkūnijo tą laukinę, destruktyvią Veimaro energiją, nešiodama trumpai kirptus raudonus plaukus ir neslėpdama savo biseksualumo. Taip pat negalima pamiršti Christopherio Isherwoodo, anglų rašytojo, kurio Berlyno dienoraščiai vėliau tapo miuziklo „Kabaretas“ pagrindu; jis fiksavo tą trapią akimirką, kai laisvė dar buvo gyva. Šios garsenybės kūrė mitą apie Berlyną kaip vietą, kur kiekvienas galėjo būti savimi, nesvarbu, kokie neįprasti būtų jo troškimai.

 

Tokį Berlyno moderniškumą ir seksualinį proveržį nulėmė unikali istorinių aplinkybių sankirta: poimperinis vakuumas, milžiniška technologinė pažanga ir gilus nusivylimas senąja morale. Kai senoji tvarka žlugo, žmonės nebeturėjo ko prarasti, todėl puolė į malonumų paieškas kaip į tam tikrą politinio protesto formą. Veimaro Vokietija tapo trumpu, bet ryškiu blyksniu tarp dviejų tamsybių – imperinio konservatyvumo ir nacių totalitarizmo. Tai buvo laikas, kai laisvė buvo jaučiama fiziškai, ant odos, o Berlynas buvo tas epicentras, kuriame žmogaus kūnas ir siela pirmą kartą istorijoje gavo leidimą būti visiškai atviri.

Anita Berber ir Sebastianas Droste buvo skandalingiausia Veimaro Berlyno šokio pora, kurios pasirodymai „Savižudybė“, „Morfijus“ ar „Seksualinė tamsa“ šokiravo visuomenę nuogumu bei dekadentiška estetika. Jų gyvenimas už scenos ribų buvo persunktas stiprių narkotikų, alkoholio ir absoliutaus normų ignoravimo, tapdamas tragišku tos eros „gyvenimo ant bedugnės krašto“ simboliu. S. Droste, pasibaigus trumpai ir audringai šlovei, mirė 1927 metais Hamburge nuo tuberkuliozės bei išsekimo, sulaukęs vos 35-erių. A. Berber jį pergyveno tik metais – 1928-aisiais ji krito scenoje turo užsienyje metu ir netrukus mirė Berlyno ligoninėje nuo tos pačios ligos, būdama vos 29-erių, palikdama po savęs nemirtingą „skandalo karalienės“ legendą.

 

KAIP KRAŠTUTINIAI NACIONALISTAI SUNAIKINO UŽGIMUSIĄ IDĖJĄ APIE ŽMOGAUS LAISVĄ SEKSUSALUMĄ?

 

Veimaro respublikos saulėlydis buvo paženklintas gilaus visuomeninio nuovargio, kai svaiginanti laisvė virto nepakeliama našta ekonomiškai sugniuždytai tautai. Infliacija, nedarbas ir nesibaigiantis politinis chaosas sukūrė terpę, kurioje radikalus modernumas pradėtas suvokti ne kaip progresas, o kaip moralinis nuosmukis ir silpnumo ženklas. Žmogaus kūnas, dar ką tik šventęs savo emancipaciją džiazo klubuose ir nudistų paplūdimiuose, staiga tapo baimės ir įtarumo objektu. Šį kolektyvinį išsekimą meistriškai išnaudojo nacionalistinės jėgos, kurios pažadėjo tvarką mainais į griežtą kontrolę, o seksualinę laisvę ėmė piešti kaip svetimkūnį, nuodijantį sveiką vokiečių tautos organizmą.

 

Hitlerio atėjimas į valdžią 1933 metais reiškė brutalią pabaigą bet kokiam kūno suverenumui, nes nacių ideologija į žmogų žvelgė tik per eugenikos ir rasinio grynumo prizmę. Kūnas nustojo priklausyti individui – jis tapo valstybės nuosavybe, biologiniu instrumentu, skirtu „arijų rasės“ galybei stiprinti. Seksualinė laisvė buvo paskelbta „išsigimimu“, o Magnuso Hirschfeldo idėjos apie lytinę įvairovę buvo pakeistos kliedesiais apie genetinę atranką ir kietą discipliną. Tai buvo radikalus posūkis nuo malonumo link pareigos, kur moters kūnas buvo redukuotas iki reprodukcinės mašinos, o vyro – iki besąlygiškai paklūstančio kario, paliekant bet kokius individualius troškimus už įstatymo ribų.

 

Ši politinė mašina pasinaudojo visuomenėje tvyrančia baime dėl neaiškios ateities, pasiūlydama apgaulingą „sveikatos“ ir „tyrumo“ viziją. Berlynas, kuris savo modernumu galbūt lenkė net šiandienos laisvamaniškumą, buvo sistemingai valomas nuo bet kokių liberalizmo pėdsakų. 175-asis straipsnis, kuris Veimaro laikais dulkėjo stalčiuose, tapo negailestingu įrankiu siunčiant homoseksualus į koncentracijos stovyklas, o drag vakarėlius pakeitė militarizuoti paradai. Seksualumo ir kūno baimė buvo paversta galingu politiniu ginklu: naciai įtikino mases, kad laisvė yra ligos požymis, o vergystė disciplinuotai rasei yra tikroji dvasinė sveikata.

 

Galiausiai tai, kas buvo moderniausia Vakarų civilizacijos istorijoje, buvo paversta į dulkis per neįtikėtinai trumpą laiką. Nacionalistinė politika vėl pavergė kūną, įvilkdama jį į uniformas ir apribodama griežtomis rasinės higienos taisyklėmis, kurios baudė už bet kokį nukrypimą nuo normos. Tas tragiškas lūžis parodė, kaip lengvai seksualinė ir asmeninė laisvė gali būti paaukota ant politinio stabilumo aukuro, kai baimė tampa stipresnė už troškimą būti savimi. Veimaro respublikos žlugimas lieka priminimu, kad radikaliausias modernumas yra trapus, o totalitarizmas visada prasideda nuo bandymo užvaldyti intymiausias žmogaus gyvenimo sritis.

 

Maištinga Siela

Knyga: Eric Vuillard "Darbotvarkė"

Eric Vuillard. „Darbotvarkė“ – Vilnius: Žara, 2020. – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Serpantinai, konfeti, vėliavėlės. Kas nutiko toms merginoms, apimtoms beprotiško entuziazmo, kas nutiko jų šypsenoms, jų nerūpestingumui, jų nuoširdiems, linksmiems veidams? Ir visam tam džiaugsmui, tvyrojusiam 1938 metų kovą? Jei kuri nors iš tų merginų šiandien ekrane staiga atpažįsta save, ką galvoja? Tikrosios mintys visada būna slaptos, taip yra nuo pasaulio pradžios. Mes mąstome apokalipsėmis, apnėjos periodais. Apačioje gyvenimas teka it lėti, požeminiai syvai. Bet dabar, kai raukšlės išvagojo burną, vaivorykštės spalvomis nusidažė vokai, prislopo balsas, kai žvilgsnis klaidžioja daiktų paviršiumi, nuo archyvų vaizdus spjaudančio televizoriaus prie jogurto, kai aplinkui tūpčioja slaugė, – ji nieko apie tai nežino, nes pasaulinis karas buvo labai seniai, o kartos keičiasi lyg sargybiniai tamsią naktį, – kaip atskirti išgyventą jaunystę, vaisių aromatą, kvapą gniaužiantį syvų antplūdį nuo siaubo? Nežinau. Ar savo pensionate, kur tvyro prėskas eterio ir jodo tinktūros kvapas, šis gležnas paukštelis, ši sena surukusi mergaitė, atpažįstanti save trumpame filmuke, šaltame televizoriaus stačiakampyje, išgyvenusi karą, griuvėsius, amerikiečių ir rusų okupaciją, avinti linoleumą skrypiančiais sandalais, slaugei atidarius duris lėtai nusvarinanti nuo pinto fotelio atramų dėmėtas rankas, kartais padūsauja, traukdama iš formalino skaudžius prisiminimus? (p. 114-115).“

Pradedu šia neįtikėtina laiką skrodžiančią citata apie nusenusias austrų merginas, kurios kažkada buvo jaunos mergaitės ir besišypsodamos mojavo gėlių puokštėmis Hitleriui, kai jis įvažiavo į sostinę Vieną. Kai šis triumfas ir kartu prasidėsiantis visų siaubas dar buvo nežinomas. Kur tos moterys dabar ir tas apgaulingas džiaugsmas, kuris vėliau transformavosi į siaubą ir beprotybę? Visada prisimenu, kad ir Lietuvoje panašiomis ovacijomis ir jaunomis merginomis, vilkinčiomis tautiniais rūbais ir laikančiomis sveikinimui skirtomis gėlėmis, buvo pasitikti vokiečių okupantai ir Hitleris.

Viena geidžiamiausių Vilniaus knygų mugės 2020 knygų buvo prancūzų rašytojo Eric Vuillard (g. 1968) mažytis romanas neįprastu pavadinimu Darbotvarkė (pranc. L‘orde du jour), kuri autoriui atnešė pačią prestižiškiausią prancūzų literatūros premiją – Goncourt. Įdomu, bet tiesa, niekur internete daugiau patvirtinimo neradau, todėl neteigiu kaip fakto, bet, kiek pamenu, kažkur užskaitytą informaciją, jog autorius yra gyvenęs Lietuvoje, pačiame Kaune net 18 metų, todėl galime numanyti, kokį poveikį jam padarė Kaunas ir kaip žmogui, ir kaip rašytojui.

Darbotvarkė – juvelyrinė knyga, kurią iš prancūzų kalbos išvertė patyrusi vertėja Stasė Banionytė ir skaitoma ji labai lengvai, tačiau tas pirminis lengvo skaitymo įspūdis gana apgaulingas. Jeigu reiktų su kuo nors palyginti, tikriausiai, į galvą pirmiausia šautų neseniai skaityta vokiečių rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kuri buvo gausiai dokumentuota, o faktų virtinė išmoningai struktūrizuota ir pritaikyta atskleisti universalioms laikmečio tendencijomis. Darbotvarkė irgi dokumentinės prozos knyga, kurioje autorius išradingai žaidžia istorinėmis asmenybėmis savotišką šešėlių teatrą, atvesdamas skaitytoją prie gana šiurpą keliančios akistatos: mes visi esame to šešėlio teatro padarinys ir dalyviai.

Knyga prasideda svarbiu vokiečių biznierių ir turtuolių susirinkimu, kai iš užkulisių pasirodo rinkimų triumfo manijos apsėstas Hitleris, pastarasis iš esmės niekuo nesiskiria nuo Donaldo Trumpo, sakančio: „Pirmiausia – Amerika!“. Hitleris savo kalbomis pribloškia snobus ir inteligentiją, pakeri juos savo charizma ir hipnotizuojančiomis akimis. Galiausiai autorius stebina aiškia įžvalga, kad po Antrojo pasaulinio karo mes vis dar savo buityje naudojame tų pačių verslo imperijas įkūrusių maklerių produkciją, pradedant buitiniais prietaisais ir baigiant metalu. Šie žmonės nusprendžia remti nacionalistinę Hitlerio pergalę ir invaziją į Europą, dėl jų prasideda Antrasis pasaulinis karas, dėl jų finansavimo miršta milijonai, kas ironiškiausia, kad dalis iš jų po to atsidūrę Niurnbergo teismo suoluose, vis tiek sugebėjo išsaugoti savo įkurtas imperijas, kurių nepergalėjo joks karas ar Berlyno siena...

Autorius tiesiog pritrenkiančiai dėlioja istorinius faktus, diskredituojančius mus kaip vartotojus, kurie nebeatseka istorinės tiesos ir iš esmės kaip vartotojus, kurie naudoja jų produkciją, popina tuos pačius fabrikus, kuriuose kadaise dirbo koncentracijos stovyklos žydai. Taip, šiandien tie fabrikai dar yra ir labai garsūs, kai kurie pakeitę pavadinimus, tačiau ne giminės paveldimą imperiją. Ant knygos viršelio panaudota maklerio Gustav Krupp archyvinę nuotrauką, pastarasis veikėjas knygos finalinėje scenoje vaizduojamas kaip susenęs beprotis, spoksąs į valgomojo kertę, iš kurios lenda jo fabrike tūkstančiais numirusių nuo išsekimo lagerio kalinių vaiduokliai, jo paikas klausimas: „Bet kas visi tie žmonės?“ skrodžia kiaurai skaitytoją ir primena, bent man, garsųjį Munko paveikslą, kuriame ir siaubas, ir nuostaba, ir beprotybė – viskas vienu kartu ir viskas sukurta to paties žmogaus.  

Iš tikrųjų autorius smaginasi didžiąją dalį teksto kurdamas tarsi karo satyrą, kartais atrodo, kad net parodiją, kuri besanti tikriausia tiesa. Kokiomis absurdiškomis aplinkybėmis Hitleris okupuoja Austriją? Didžioji dalis pasakojimo yra skirta tai absurdiškai beprotybei, kuri pilna kuriozų, pavyzdžiui, kaip Hitleris nori įžygiuoti į Vieną kaip nugalėtojas, tačiau pigūs konservų dėžes primenantys tankai smenga į purvą ir negali pajudėti. „Mat sugedo ne keli atskiri tankai, ne vienur kitur užstrigo mažas šarvuotis, ne, sustojo didžioji dauguma milžiniškos vokiečių armijos, ir dabar buvo užblokuotas visas kelias. O, tai buvo lyg komiškas filmas: fiureris virė pykčiu, ant plento zujo mechanikai, aidėjo skubūs įsakymai, šūkaliojami šiurkščia, irzlia Trečiojo reicho kalba (p. 92). Tai tragiškai juokinga, nes tokia pirmojo žingsnio apmaudi Hitlerio klaida man priminė neseniai matytą „Oskaru“ nominuotą Taikos Waititi filmą „Triušis Džodžo“, kur Hitleris kaip komediantas vaizduojamas bailaus berniuko nematomu draugu.

Eric Vuillard 

Arba koks skystablauzdis austrų kanclerio Šušnigo bendravimas su vokiečių kancleriu. „Kai dar jaunas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo įkalintas Italijoje, Šušnigas skaitė ne meilės romanus, o Gramšio straipsnius ir galbūt rado tokias eilutes: „Ginčydamasis su priešu, pamėgink įlįsti į jo kailį.“ Bet jis niekada nebuvo įlindęs į niekieno kailį, daugių daugiausiai apsivilko Dolfuso kostiumą, keletą metų laižęs jam batus (p. 62-63).“ Neretai knygoje aiškiai ironijos būdu išsakoma pasakotojo pozicija, niekinanti austrų lyderį Šušnigą ir priešingai – palankiai vertinanti Hitlerio lyderio savybes. Akivaizdu, kad tai meninė priemonė, už tokias, pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje „suėdama“ iškart. Prisiminkime M. Ivaškevičiaus atvejį.

Knyga pilna paradoksalių, mane, kaip skaitytoją, stebinančių niuansų, apie kurias nė nebūčiau susimąstęs. Didžiausias talentas yra autoriaus gebėjimas istorinėmis ir žmogaus sąžinės, moralinėmis vertybėmis kurti nematomą, trikdantį linijinėje žmonijos istorijoje nusidriekusį ir dažnai nebematomą kolektyvinio skausmo ir atsakomybės sutrūkinėjusią paradoksų grandinę. Vienas prancūzų rašytojas yra pasakęs: „Rašau todėl, kad jums būtų gėda“. Kaip niekada šis pasakymas tinka E. Vuillard knygai, kurioje išradingai nupasakojama, pavyzdžiui, Holivudas, kuriame buvo suvežta dalis koncentracijos stovyklos atributų kaip filmų dekoracijos, man tikras atradimas: „Kokia ironija, pažymi Giunteris Šternas, jų batus valo žydas. Juk visas tas senienas reikia prižiūrėti! Kaip ir kiekvienas Holivudo rūmų tarnautojas, Giunteris Šternas turi šveisti nacių batus taip pat stropiai, kaip valo gladiatorių koturnas arba kinų sandalus (p. 103).“ Pasirodo, net už Atlanto, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, socialinis nacių ir semitų atšvaitas labai panašus. Žydai šveičia pasiturinčių Holivude gyvenančių vokiečių batus ir istorija kiek kitokiais rakursais kartojasi iš naujo.

Žinoma, šį mažytį literatūros šedevrą būtų galima nagrinėti mažomis teksto ištraukomis ir atrasti nepaprastų paradoksų, liudijančių iš vienos pusės mūsų moralinį ir socialinio teisingumo aklumą, o iš kitos – atveriančius pačią kolektyvinio skausmo šerdį. Paskutinieji knygos skyriai pargriauna ant menčių, suskamba aukštoji žmogiškosios tragikomedijos nata, kurioje išryškėja civilizacijos tariamo teisingumo iliuzija; pasakotojas šiurkščiai „paglosto“ skaitytoją prieš plauką ir palieka neišdildomą įspūdį, kad teisingumas niekada nebuvo atstatytas, kad Niurnbergo procesas tebuvo mažytis makabriškas maskaradas numaldyti kolektyviniam skausmui, bet tai tebuvo iliuzija. Tikrasis karas – mūsų siauraprotiškumas, negebėjimas įžvelgti toliau sprindžio ir suvokti tikruosius ilgalaikius procesus, galiausiai sulipdyti iki šių dienų besitęsiančią žmonijos ne civilizacijos, bet tikrų tikriausią monstrų siaubo istoriją. Manau, tokios prasmės atodangos ir platybių atskleidimas tokioje mažoje knygelėje yra begalinio talento, skvarbaus holistinio žvilgsnio, troškimo transformuoti neteisybės nematomą kultą ir kolektyvinį skausmą, pasikartosiu, yra ne kas kita, o literatūrinis talentas.

Retai sakau, bet šįkart pasakysiu: lenkiuosi. Esu be galo sujaudintas, kad net negalėjau visą savaitę rašyti šios recenzijos, nes nežinojau, nei kaip ją pradėti, nei kaip ją dabar užbaigti. O užbaigsiu vėlgi tuo pačiu paradoksu. Kai Hitleris įžengė į Vieną, o pasauliui ši okupacija buvo pateikta kaip „draugystė ir susivienijimas“, žydai buvo velkami į gatves, izoliuojami kvartaluose ir skelbiama: „Austrų kampanija atsisakė tiekti žydams dujas todėl, kad jie dažniausiai žudydavosi dujomis ir palikdavo neapmokėtas sąskaitas. Klausiu savęs, ar tai tiesa, – nes ta epocha, skatinama neregėto pragmatizmo, prigalvojo aibes baisenybių, – ar toks juokelis, niūrus juokelis, sugalvotas graudulingų žvakių šviesoje. Bet nesvarbu, ar tai kandus juokelis, ar tikrovė; kai humoras pritvinksta tokio juodulio, jis byloja tiesą (p. 117).“

Jūsų Maištinga Siela    

Maištingos sielos kalendorius: Įvyko Ilgųjų peilių naktis, Hitleris įsitvirtina Vokietijoje

Sveiki,

Birželio 30 dienos 1934 metais Vokietijoje didelę politinę įtaką turėjęs Hitleris suorganizuoja Ilgųjų peilių naktį, kurio metu išskerdžiama kiti kariuomenės galingieji. Matydamas, kad didžiausia kliūtis jam kaip absoliutui įsitvirtinti šalyje yra jo ilgametis draugas Ernstas Remas, jis surengia jam egzekuciją ir šitaip per vieną naktį nužudomi 85 penki žmonės tam, kad Hitleris galėtų toliau įsigalėti. Remas buvo vienas iš tų barjerų, kurie trukdė Hitleriui įsigalėti, jį pašalinus, Hitlerio niekas nebesustabdo...

Jūsų Maištinga Siela