Prūsija: Prūsijos istorija nuo kunigaikštystės vasalės iki karalystės, sužlugdžiusios Abiejų Tautų Respubliką

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijos gerbėjai!

Šiandien, balandžio 10 diena, yra Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo diena, tad nutariau labiau pasidomėti, kaip ši kunigaikštystė „užaugo“ ir vėliau kartu su Rusija ir Austrija pasidalys Abiejų Tautų Respublikos teritoriją.

PRŪSIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS IŠKILMAS IR SUKŪRIMO ISTORIJA

Prūsijos kunigaikštystės sukūrimas buvo ganėtinai dramatiškas politinių ir religinių transformacijų Vidurio Europos istorijoje, tiesiogiai susijusi su kryžiuočių ordino gyvavimo pabaiga. Ši valstybė susikūrė 1525 metais, kai paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis, supratęs, kad karinėmis priemonėmis ordino išgelbėti nebeįmanoma, nusprendė žengti radikalų žingsnį – sekuliarizuoti ordino valstybę. Priėmęs Martyno Liuterio mokymą ir tapęs protestantu, jis panaikino katalikišką dvasinį ordiną ir jo valdomose teritorijose įkūrė pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, kuri tapo pirmąja oficialiai protestantiška valstybe Europoje.

Šis virsmas buvo neįmanomas be glaudaus ryšio su Lenkijos Karalyste ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, mat Albrechtas Brandenburgietis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sūnėnas. 1525 m. balandžio 8 d. Krokuvoje buvo sudaryta sutartis, o po kelių dienų įvyko garsioji Krokuvos duoklė, kurios metu Albrechtas viešai prisiekė ištikimybę savo dėdei. Taip Prūsijos kunigaikštystė tapo Lenkijos karūnos vasale, o Lietuvos ir Lenkijos valdovai užsitikrino, kad šimtus metų grėsmę kėlęs karinis ordinas virstų pavaldžia kaimyne, nors tai kartu pasėjo ir būsimos galingos Prūsijos valstybės sėklą.

Kunigaikštystės teritorija apėmė buvusias Vokiečių ordino žemes rytinėje prūsų genčių arealo dalyje, kurių centras buvo Karaliaučius (Königsberg). Svarbu pabrėžti, kad pavadinimas „Prūsija“ buvo pasiskolintas iš senųjų prūsų – baltų tautos, kurią kryžiuočiai užkariavo ir asimiliavo XIII–XIV amžiais. Nors valstybę valdė vokiakalbė aristokratija, pavadinimas išliko kaip geografinis ir istorinis identiteto ženklas, atribojantis šią teritoriją nuo Šventosios Romos imperijos žemių vakaruose.

Jan Matejko paveikslas „Prūsų duoklė“ (lenk. Hołd pruski, 1882). Paveiksle vaizduojama 1525 m. balandžio 10 d. scena Krokuvoje, kai Albrechtas Brandenburgietis klūpo prieš Lenkijos karalių Žygimantą Senąjį. Tai Prūsijos, kaip pasaulietinės valstybės ir vasalės, pradžia. Matejko šiame kūrinyje meistriškai perteikė politinę įtampą ir istorinę akimirką, kuri po kelių šimtmečių virto ironiška drama, kai Prūsija pati pasidalino Lenkiją.

Valdymo forma Prūsijos kunigaikštystėje buvo paveldima monarchija, o Albrechtas Brandenburgietis tapo pirmuoju jos hercogu (kunigaikščiu). Kaip monarchas, jis turėjo didžiulę galią vidaus reikalams, tačiau tarptautinėje arenoje jo statusas buvo apribotas vasalinės priklausomybės nuo Lenkijos. Tai buvo luominė valstybė, kurioje didelę įtaką turėjo vietos bajorija, tačiau būtent hercogo titulas ir asmeninės giminystės ryšiai su Jogailaičių bei Hohencolernų dinastijomis užtikrino naujai sukurtai protestantiškai kunigaikštystei politinį legitimumą katalikiškos Europos apsuptyje.

PRŪSIJOS IŠKILIMAS IR ŽLUGIMAS

Po Albrechto Brandenburgiečio mirties Prūsijos kunigaikštystė išgyveno politinio neapibrėžtumo laikotarpį, kurį lėmė jo sūnaus Albrechto Fridrycho silpna sveikata ir psichinė būklė. Tai atvėrė kelią Brandenburgo kurfiurstams, Hohencolernų giminės šakai, siekti regentystės ir galiausiai paveldėjimo teisių į šias žemes. 1618 metais, mirus paskutiniajam tiesioginiam įpėdiniui, Prūsijos kunigaikštystė susijungė su Brandenburgo markgrafyste asmenine unija. Susikūrė Brandenburgo-Prūsijos valstybė, kuri, nors geografiškai buvo suskaldyta, pradėjo formuotis kaip ambicinga ir centralizuota karinė jėga, vis dar techniškai likdama Lenkijos vasale.

Tikrasis Prūsijos iškilimas prasidėjo valdant Frydrichui Vilhelmui, vadinamam Didžiuoju kurfiurstu. Jis sumaniai išnaudojo XVII a. vidurio sukrėtimus, ypač „Tvano“ laikotarpį, kai Lenkijos ir Lietuvos Valstybė (ATR) kariavo su Švedija ir Rusija. 1657 m. Vėluvos-Brombergo sutartimis jis pasiekė istorinį lūžį – Prūsijos kunigaikštystės suverenumą, panaikinant vasalinę priklausomybę nuo Lenkijos. Tai leido kurfiurstui sukurti modernią, nuolatinę kariuomenę ir centralizuotą biurokratiją, o Prūsija tapo viena moderniausių to meto valstybių, kurios galia rėmėsi ne teritorijos dydžiu, o geležine drausme ir efektyviu valdymu.

1701 metai žymėjo valstybės statuso pasikeitimą, kai Frydrichas I Karaliaučiuje karūnavosi „Karaliumi Prūsijoje“. Nors didžioji jo valdų dalis priklausė Šventajai Romos imperijai, būtent Prūsija, būdama už imperijos ribų, leido jam turėti karaliaus titulą. Vėliau Frydrichas Vilhelmas I, vadinamas „Kareivių karaliumi“, pavertė valstybę tikra militaristine mašina, kurioje viskas buvo pajungta kariuomenės poreikiams. Jo sukurta karinė struktūra ir sukauptas iždas tapo pamatu jo sūnui Frydrichui II Didžiajam, kuris Prūsiją iš regioninės žaidėjos pavertė didžiąja Europos galybe.

Frydricho II Didžiojo valdymas buvo lemtingas ATR likimui. Apšvietos epochos valdovas, pasižymėjęs cinišku pragmatizmu, suprato, kad Prūsijos teritorinis vientisumas gali būti pasiektas tik užgrobiant ATR priklausiusią Karališkąją Prūsiją, kuri skyrė Brandenburgą nuo Rytų Prūsijos. Būtent Frydrichas II tapo pagrindiniu Pirmojo ATR padalijimo (1772 m.) architektu. Per vėlesnius padalijimus 1793 m. ir 1795 m. Prūsija kartu su Rusija ir Austrija galutinai sunaikino Lenkijos ir Lietuvos valstybę, pasisavindama didžiules teritorijas, įskaitant Varšuvą, ir tapdama dominuojančia jėga regione.

Čia galite pamatyti, kaip keitėsi Prūsijos ir Vokietijos vėliavos skirtingais laikotarpiais.

XIX amžiuje Prūsijos ambicijos tik augo, o jos pagrindiniu tikslu tapo vokiečių žemių suvienijimas po savo vėliava. Po Napoleono karų Prūsija tapo konservatyvizmo bastionu Europoje. Genialaus politiko Otto von Bismarck’o ir karaliaus Vilhelmo I pastangomis, laimėjus karus prieš Daniją, Austriją ir Prancūziją, 1871 metais Versalio rūmuose buvo paskelbta Vokietijos imperija. Prūsija ne tiesiog įsiliejo į Vokietiją, ji ją absorbavo – Prūsijos karalius tapo Vokietijos imperatoriumi, o prūsiška dvasia, militarizmas ir biurokratija tapo naujosios imperijos pamatu.

Tačiau būtent šis militarizmas ir agresyvi užsienio politika galiausiai atvedė prie valstybės katastrofos. Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus imperijai, Prūsija išliko kaip didžiausia laisvoji valstybė Veimaro respublikos sudėtyje, tačiau jos politinis svoris mažėjo. 1933 m. nacionalsocialistams atėjus į valdžią, Prūsijos institucijos buvo galutinai pajungtos totalitariniam aparatui, o Hitleris sumaniai išnaudojo „senosios Prūsijos“ šlovę savo propagandai, nors iš tikrųjų Prūsijos autonomija buvo sunaikinta.

Galutinis Prūsijos žlugimas įvyko po Antrojo pasaulinio karo. 1947 metais sąjungininkų kontrolės taryba paskelbė oficialų Prūsijos valstybės panaikinimo dekretą, motyvuodama tuo, kad ši valstybė buvo militarizmo ir reakcijos Europoje šaltinis. Istorinė Rytų Prūsija buvo padalinta: šiaurinė dalis su Karaliaučiumi atiteko Sovietų Sąjungai (dabartinė Kaliningrado sritis), o likusioji dalis – Lenkijai. Vokiečių gyventojai buvo masiškai ištremti, o pavadinimas „Prūsija“ išnyko iš politinio žemėlapio, palikdamas tik istorinę atmintį apie valstybę, kuri iš mažos kunigaikštystės tapo imperijos kūrėja ir savo pačios ambicijų auka.

Maištinga Siela

Dienos citata: Otto von Bismarck apie meilę savo žmonai (Oto von Bismarcko prieštaringas gyvenimas, biografija)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Aš vedžiau ne tam, kad rodyčiau žmoną visuomenei, o kad mylėčiau tave Dievuje ir kai reikia mano širdžiai, kad svetimame pasaulyje turėčiau vietą, kurios nesušaldytų joks bergždžias vėjas, vietą, šildomą mano židinio, prie kurio galėčiau prieiti, kai lauke šalta ir siaučia audra.“ Otto von Bismarck iš laiško savo žmonai Johannai von Puttkamer.

 

Be jokios abejonės apie Otto von Bismarcką girdėjau dar mokykloje per istorijos pamokas. Pamenu netgi nespalvotą fotografiją, tačiau laikas daug ką iš galvos išgarina, tad kaip šis politikas iš tikrųjų keitė Europą ir vokiečius? Iš šios citatos mes matome, koks Otto buvo dievobaimingai doras, tačiau jo gyvenimas, sprendimai ir priklausomybės toli gražu nėra tokios, kokį įspūdį gali palikti jo meilės laiškai žmonai Johannai.

 

Otas Eduardas Leopoldas fon Bismarkas gimė 1815 m. balandžio 1 d., taigi šiandien žiūrint, melagių dieną. Šionhauzeno dvare, Prūsijoje, ir mirė 1898 m. liepos 30 d. Frydrichsrahu mieste, netoli Hamburgo. Kilęs iš senos junkerių (Prūsijos aristokratų) giminės, jis studijavo teisę Getingeno ir Berlyno universitetuose. Iš pradžių jo valstybės tarnautojo karjera buvo trumpa, nes jis jautėsi varžomas, tačiau vėliau jis pasuko į politiką, kurioje greitai įgijo įtaką.

 

Bismarko iškilimas prasidėjo 1847 m., kai jis buvo išrinktas į Prūsijos landtagą (parlamentą). Čia jis pasisakė už stiprią monarcho valdžią ir konservatyvias pažiūras. Svarbiausiu karjeros žingsniu tapo jo paskyrimas Prūsijos ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru 1862 m. Nors karalius ilgai dvejojo, Bismarkas greitai įrodė savo ryžtingumą ir politinius sugebėjimus. Jis įgyvendino kariuomenės reformą, didindamas karinį biudžetą nepaisydamas parlamento, ir taip paruošė Prūsiją karams, kurie buvo būtini Vokietijos suvienijimui.

 

Bismarkas, dažnai vadinamas „geležiniu kancleriu“, garsėjo savo pragmatiška ir neretai brutalia „kraujo ir geležies“ politika. Jo pagrindinis tikslas buvo suvienyti Vokietijos žemes į vieningą valstybę Prūsijos vadovavimu. Šiam tikslui pasiekti jis panaudojo diplomatiją ir karinę jėgą. Bismarkas inicijavo tris sėkmingus karus: su Danija (1864 m.), Austrija (1866 m.) ir Prancūzija (1870-1871 m.). Po pergalės Prancūzijos-Prūsijos kare 1871 m. buvo paskelbta Vokietijos imperija, o Bismarkas tapo pirmuoju jos kancleriu.

 

Kaip Vokietijos imperijos kancleris, Bismarkas vykdė nuoseklią vidaus ir užsienio politiką. Užsienio politikoje jis siekė taikos ir pusiausvyros Europoje, kurdamas aljansus, pavyzdžiui, su Austrija-Vengrija ir Rusija, kad izoliuotų Prancūziją. Vidaus politikoje jis vykdė modernias socialines reformas, įskaitant pirmosios valstybinės gerovės sistemos įvedimą, kad sumažintų socialdemokratų įtaką. Tačiau 1890 m. dėl nesutarimų su naujuoju imperatoriumi Vilhelmu II Bismarkas atsistatydino, baigdamas savo ilgą dominavimą Vokietijos politikoje.

 

Neromantiškojo Otto von Bismarcko pusė

 

Otui fon Bismarkui, nepaisant jo didžiulės politinės sėkmės, buvo būdingos asmeninės ydos ir bruožai, kurie dažnai užgoždavo jo genialumą. Viena iš ryškiausių ypatybių buvo jo polinkis į priklausomybes ir impulsyvumą. Bismarkas turėjo reputaciją kaip girtuoklis ir nesugebėdavo kontroliuoti savo emocijų. Yra pasakojama, kad jis vartojo didelius kiekius alkoholio ir, norėdamas nuraminti nervus, vartojo laudanumą (opijaus tinktūrą). Šis priklausomybės elgesys atspindėjo jo neramią prigimtį ir polinkį į kraštutinumus. Viena žymiausių istorijų apie jo besaikį gėrimą yra ta, kai jis, būdamas Londone, gėrė tiek, kad atsidūrė ant parko suolelio ir galiausiai naktį praleido areštinėje. Jo žiaurumas taip pat pasireiškė ir jo asmeniniame gyvenime, kur jis buvo žinomas kaip despotiškas ir valdingas vyras.

 

Bismarkas buvo ne tik impulsyvus ir priklausomas nuo alkoholio, bet ir fiziškai nestabilus. Istorikai mini, kad jo balsas buvo aukštas ir cypiantis, o tai dažnai kontrastavo su jo geležinio kanclerio įvaizdžiu. Jo išvaizda buvo atletiškas ir stambus, tačiau po to, kai jis išeidavo į viešumą, jis būdavo paženklintas nuovargio ir streso. Jis buvo linkęs į nuotaikų svyravimus, ir tai pasireikšdavo ne tik jo politiniame elgesyje, bet ir asmeniniame gyvenime. Jo bendravimas su kitais buvo agresyvus ir grubus. Jis galėjo lengvai įžeisti kitus ir netgi pasinaudoti grasinimais, kad pasiektų savo tikslus. Šios ydos atspindėjo jo pragmatišką požiūrį į politiką, kurioje jis naudojo bet kokias priemones, kad pasiektų galutinį tikslą.

 

Bismarko griežtumas pasireiškė ir jo politiniuose sprendimuose. Jis buvo žinomas dėl savo kraujo ir geležies politikos, kuri lėmė Vokietijos suvienijimą, tačiau kaina buvo didelė. Jo politika buvo paremta karine jėga, diplomatiniais spaudimais ir nesirūpinimu etikos normomis. Jis persekiojo savo politinius priešininkus, įskaitant socialistus ir katalikus, kurie prieštaravo jo autoritariniam valdymui. Šis žiaurumas ir nepakantumas atspindėjo jo požiūrį į valdžią ir valstybę. Jis manė, kad Vokietijos ateitis priklauso nuo stiprios rankos ir kad bet kokios kliūtys turi būti pašalintos. Jo brutalus elgesys ir pragmatiškumas tapo jo sėkmės simboliu, tačiau tuo pačiu atskleidė jo tamsiąją pusę.

Maištinga Siela