Prūsija: Prūsijos istorija nuo kunigaikštystės vasalės iki karalystės, sužlugdžiusios Abiejų Tautų Respubliką

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijos gerbėjai!

Šiandien, balandžio 10 diena, yra Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo diena, tad nutariau labiau pasidomėti, kaip ši kunigaikštystė „užaugo“ ir vėliau kartu su Rusija ir Austrija pasidalys Abiejų Tautų Respublikos teritoriją.

PRŪSIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS IŠKILMAS IR SUKŪRIMO ISTORIJA

Prūsijos kunigaikštystės sukūrimas buvo ganėtinai dramatiškas politinių ir religinių transformacijų Vidurio Europos istorijoje, tiesiogiai susijusi su kryžiuočių ordino gyvavimo pabaiga. Ši valstybė susikūrė 1525 metais, kai paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis, supratęs, kad karinėmis priemonėmis ordino išgelbėti nebeįmanoma, nusprendė žengti radikalų žingsnį – sekuliarizuoti ordino valstybę. Priėmęs Martyno Liuterio mokymą ir tapęs protestantu, jis panaikino katalikišką dvasinį ordiną ir jo valdomose teritorijose įkūrė pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, kuri tapo pirmąja oficialiai protestantiška valstybe Europoje.

Šis virsmas buvo neįmanomas be glaudaus ryšio su Lenkijos Karalyste ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, mat Albrechtas Brandenburgietis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sūnėnas. 1525 m. balandžio 8 d. Krokuvoje buvo sudaryta sutartis, o po kelių dienų įvyko garsioji Krokuvos duoklė, kurios metu Albrechtas viešai prisiekė ištikimybę savo dėdei. Taip Prūsijos kunigaikštystė tapo Lenkijos karūnos vasale, o Lietuvos ir Lenkijos valdovai užsitikrino, kad šimtus metų grėsmę kėlęs karinis ordinas virstų pavaldžia kaimyne, nors tai kartu pasėjo ir būsimos galingos Prūsijos valstybės sėklą.

Kunigaikštystės teritorija apėmė buvusias Vokiečių ordino žemes rytinėje prūsų genčių arealo dalyje, kurių centras buvo Karaliaučius (Königsberg). Svarbu pabrėžti, kad pavadinimas „Prūsija“ buvo pasiskolintas iš senųjų prūsų – baltų tautos, kurią kryžiuočiai užkariavo ir asimiliavo XIII–XIV amžiais. Nors valstybę valdė vokiakalbė aristokratija, pavadinimas išliko kaip geografinis ir istorinis identiteto ženklas, atribojantis šią teritoriją nuo Šventosios Romos imperijos žemių vakaruose.

Jan Matejko paveikslas „Prūsų duoklė“ (lenk. Hołd pruski, 1882). Paveiksle vaizduojama 1525 m. balandžio 10 d. scena Krokuvoje, kai Albrechtas Brandenburgietis klūpo prieš Lenkijos karalių Žygimantą Senąjį. Tai Prūsijos, kaip pasaulietinės valstybės ir vasalės, pradžia. Matejko šiame kūrinyje meistriškai perteikė politinę įtampą ir istorinę akimirką, kuri po kelių šimtmečių virto ironiška drama, kai Prūsija pati pasidalino Lenkiją.

Valdymo forma Prūsijos kunigaikštystėje buvo paveldima monarchija, o Albrechtas Brandenburgietis tapo pirmuoju jos hercogu (kunigaikščiu). Kaip monarchas, jis turėjo didžiulę galią vidaus reikalams, tačiau tarptautinėje arenoje jo statusas buvo apribotas vasalinės priklausomybės nuo Lenkijos. Tai buvo luominė valstybė, kurioje didelę įtaką turėjo vietos bajorija, tačiau būtent hercogo titulas ir asmeninės giminystės ryšiai su Jogailaičių bei Hohencolernų dinastijomis užtikrino naujai sukurtai protestantiškai kunigaikštystei politinį legitimumą katalikiškos Europos apsuptyje.

PRŪSIJOS IŠKILIMAS IR ŽLUGIMAS

Po Albrechto Brandenburgiečio mirties Prūsijos kunigaikštystė išgyveno politinio neapibrėžtumo laikotarpį, kurį lėmė jo sūnaus Albrechto Fridrycho silpna sveikata ir psichinė būklė. Tai atvėrė kelią Brandenburgo kurfiurstams, Hohencolernų giminės šakai, siekti regentystės ir galiausiai paveldėjimo teisių į šias žemes. 1618 metais, mirus paskutiniajam tiesioginiam įpėdiniui, Prūsijos kunigaikštystė susijungė su Brandenburgo markgrafyste asmenine unija. Susikūrė Brandenburgo-Prūsijos valstybė, kuri, nors geografiškai buvo suskaldyta, pradėjo formuotis kaip ambicinga ir centralizuota karinė jėga, vis dar techniškai likdama Lenkijos vasale.

Tikrasis Prūsijos iškilimas prasidėjo valdant Frydrichui Vilhelmui, vadinamam Didžiuoju kurfiurstu. Jis sumaniai išnaudojo XVII a. vidurio sukrėtimus, ypač „Tvano“ laikotarpį, kai Lenkijos ir Lietuvos Valstybė (ATR) kariavo su Švedija ir Rusija. 1657 m. Vėluvos-Brombergo sutartimis jis pasiekė istorinį lūžį – Prūsijos kunigaikštystės suverenumą, panaikinant vasalinę priklausomybę nuo Lenkijos. Tai leido kurfiurstui sukurti modernią, nuolatinę kariuomenę ir centralizuotą biurokratiją, o Prūsija tapo viena moderniausių to meto valstybių, kurios galia rėmėsi ne teritorijos dydžiu, o geležine drausme ir efektyviu valdymu.

1701 metai žymėjo valstybės statuso pasikeitimą, kai Frydrichas I Karaliaučiuje karūnavosi „Karaliumi Prūsijoje“. Nors didžioji jo valdų dalis priklausė Šventajai Romos imperijai, būtent Prūsija, būdama už imperijos ribų, leido jam turėti karaliaus titulą. Vėliau Frydrichas Vilhelmas I, vadinamas „Kareivių karaliumi“, pavertė valstybę tikra militaristine mašina, kurioje viskas buvo pajungta kariuomenės poreikiams. Jo sukurta karinė struktūra ir sukauptas iždas tapo pamatu jo sūnui Frydrichui II Didžiajam, kuris Prūsiją iš regioninės žaidėjos pavertė didžiąja Europos galybe.

Frydricho II Didžiojo valdymas buvo lemtingas ATR likimui. Apšvietos epochos valdovas, pasižymėjęs cinišku pragmatizmu, suprato, kad Prūsijos teritorinis vientisumas gali būti pasiektas tik užgrobiant ATR priklausiusią Karališkąją Prūsiją, kuri skyrė Brandenburgą nuo Rytų Prūsijos. Būtent Frydrichas II tapo pagrindiniu Pirmojo ATR padalijimo (1772 m.) architektu. Per vėlesnius padalijimus 1793 m. ir 1795 m. Prūsija kartu su Rusija ir Austrija galutinai sunaikino Lenkijos ir Lietuvos valstybę, pasisavindama didžiules teritorijas, įskaitant Varšuvą, ir tapdama dominuojančia jėga regione.

Čia galite pamatyti, kaip keitėsi Prūsijos ir Vokietijos vėliavos skirtingais laikotarpiais.

XIX amžiuje Prūsijos ambicijos tik augo, o jos pagrindiniu tikslu tapo vokiečių žemių suvienijimas po savo vėliava. Po Napoleono karų Prūsija tapo konservatyvizmo bastionu Europoje. Genialaus politiko Otto von Bismarck’o ir karaliaus Vilhelmo I pastangomis, laimėjus karus prieš Daniją, Austriją ir Prancūziją, 1871 metais Versalio rūmuose buvo paskelbta Vokietijos imperija. Prūsija ne tiesiog įsiliejo į Vokietiją, ji ją absorbavo – Prūsijos karalius tapo Vokietijos imperatoriumi, o prūsiška dvasia, militarizmas ir biurokratija tapo naujosios imperijos pamatu.

Tačiau būtent šis militarizmas ir agresyvi užsienio politika galiausiai atvedė prie valstybės katastrofos. Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus imperijai, Prūsija išliko kaip didžiausia laisvoji valstybė Veimaro respublikos sudėtyje, tačiau jos politinis svoris mažėjo. 1933 m. nacionalsocialistams atėjus į valdžią, Prūsijos institucijos buvo galutinai pajungtos totalitariniam aparatui, o Hitleris sumaniai išnaudojo „senosios Prūsijos“ šlovę savo propagandai, nors iš tikrųjų Prūsijos autonomija buvo sunaikinta.

Galutinis Prūsijos žlugimas įvyko po Antrojo pasaulinio karo. 1947 metais sąjungininkų kontrolės taryba paskelbė oficialų Prūsijos valstybės panaikinimo dekretą, motyvuodama tuo, kad ši valstybė buvo militarizmo ir reakcijos Europoje šaltinis. Istorinė Rytų Prūsija buvo padalinta: šiaurinė dalis su Karaliaučiumi atiteko Sovietų Sąjungai (dabartinė Kaliningrado sritis), o likusioji dalis – Lenkijai. Vokiečių gyventojai buvo masiškai ištremti, o pavadinimas „Prūsija“ išnyko iš politinio žemėlapio, palikdamas tik istorinę atmintį apie valstybę, kuri iš mažos kunigaikštystės tapo imperijos kūrėja ir savo pačios ambicijų auka.

Maištinga Siela

20 pačių žymiausių karalių, karalienių ir imperatorių, kurie buvo gėjai, homoseksualūs, lesbietės

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijos mėgėjai,

 

Labai seniai lietuviškai buvo išleista knyga „100 įtakingiausių homoseksualistų ir lesbiečių pasaulio pasaulyje“ (Tyrai, 2001), kurią neseniai vėl pavarčiau savo namų bibliotekoje. Net nepamenu to momento, kam, kaip ir kodėl įsigijau šią knygą. Iš išvaizdos – lyg ir iš sendaikčių parduotuvės, nes skaityta kitų. Bet šįkart ne apie dainininkus ir rašytojus, o būtent apie istorines asmenybes tiesiogine to žodžio prasme – apie karalius, karalienes, imperatorius ir valdovus, kurie buvo homoseksualai arba biseksualai. Tad pradėkime šiokia tokia kaip ir chronologine seka nuo Antikos iki šių dienų. Aišku, įraše bus nepaminėti visi, tik patys populiariausi ir žinomiausi. Gal dėl kai ko nustebsite.

 

1. Aleksandras Didysis (356–323 m. pr. Kr.), Makedonijos karalius

 

Aleksandras Didysis yra vienas iš geriausiai žinomų lyderių, kurio artimi ryšiai su vyrais yra plačiai dokumentuoti. Nors turėjo žmonų ir vaikų, jo santykiai su Hefestionu, artimiausiu draugu ir generolu, buvo itin gilūs. Senovės autoriai dažnai lygino jų ryšį su Achilo ir Patroklo meile, pabrėždami, kad tai buvo daugiau nei platoniška draugystė. Kai Hefestionas netikėtai mirė, Aleksandras patyrė gilų sielvartą, kelias dienas atsisakė valgyti ir gėrė. Po to jis surengė itin prabangias laidotuves ir įamžino Hefestiono atminimą visoje savo imperijoje, įsteigdamas kultą, skirtą jo garbei.

Aleksandras Didysis

 

2. Imperatorius Ai Di iš Hanų dinastijos (27–1 m. pr. Kr.), Kinija

 

Imperatorius Aidas (arba Ai Di) labiausiai žinomas dėl savo santykių su Dong Xianu karininku, kuris tapo jo artimiausiu favoritu. Jų ryšys buvo toks stiprus, kad imperatorius apdovanojo Dong Xianą aukščiausiais postais, nepaisant aristokratų pasipriešinimo. Garsiausia istorija, susijusi su jais, yra „nukirptos rankovės“ legenda. Pasak jos, kartą imperatorius atsibudo ir pamatė, kad Dong Xianas miega ant jo rankovės. Nenorėdamas jo pažadinti, imperatorius atsargiai nusikirpo rankovę, užuot patraukęs ranką. Ši istorija tapo homoseksualumo eufemizmu kinų kalboje, atspindinčiu imperatoriaus meilę ir atsidavimą.

 

3. Imperatorius Neronas (37–68 m. po Kr.), Romos imperija

 

Neronas buvo žinomas dėl savo ekstravagantiškų ir skandalingų meilės ryšių. Nors vedęs moteris, jis turėjo viešų homoseksualių santykių. Garsiausias atvejis yra jo santuoka su jaunu berniuku, vardu Sporus. Pasak istoriko Kasijaus Diono, Neronas liepė iškastruoti Sporą ir viešai jį vedė per vestuvių ceremoniją, kurioje Sporus vilkėjo nuotakos suknelę. Neronas manė, kad Sporus yra labai panašus į jo mirusią žmoną Popėją Sabiną, ir kreipėsi į jį jos vardu, kas rodo ne tik homoseksualius, bet ir itin sudėtingus psichologinius motyvus.

 

4. Imperatorius Adrianas (76–138 m. po Kr.), Romos imperija

 

Imperatoriaus Adriano ryšys su graikų jaunuoliu Antinojumi yra vienas geriausiai žinomų homoseksualių meilės ryšių senovės Romoje. Adrianas Antinojų sutiko keliaudamas po Romos imperiją ir iš karto jį įsimylėjo. Kai Antinojus nuskendo Nilo upėje, imperatorius patyrė didžiulį sielvartą. Skirtingai nei kitos Romos elitinės asmenybės, kurios savo meilės reikalus laikydavo paslaptyje, Adrianas viešai gedėjo ir inicijavo plataus masto Antinojaus atminimo kultą. Visoje imperijoje buvo statomos jo statulos, o jo žūties vietoje buvo įkurtas miestas, pavadintas Antinojumi.

 

5. Karalius Ričardas I (Liūtaširdis) (1157–1199), Anglija

 

Karaliaus Ričardo homoseksualumo klausimas kelia diskusijas, tačiau šaltiniai rodo artimą ryšį su Prancūzijos karaliumi Pilypu II. Viduramžių kronikininkai rašė, kad abu karaliai „valgė iš vienos lėkštės ir naktį jų lova neatskirdavo jų“. Nors tai galėjo reikšti tik politinę sąjungą, šis aprašymas, kartu su Ričardo nenoru turėti įpėdinį, daugelio istorikų interpretuojamas kaip homoseksualios meilės įrodymas.

Ričardas I Liūtaširdis

 

6. Karalius Edvardas II (1284–1327), Anglija

 

Edvardas II yra vienas labiausiai žinomų homoseksualių monarchų. Jo meilė ir nevaržoma aistra Gaskonės riteriui Piersui Gavestonui sukėlė įtampą Anglijos teisme ir tarp aristokratų. Dėl Gavestono įtakos karaliui ir dosnių dovanų, kurias jis gavo, didikai pareikalavo jo tremties, ir galiausiai Piersas buvo nužudytas. Vėliau karalius susirado kitą favoritą, Hugh Despenserį jaunesnįjį, kurio santykiai su karaliumi buvo dar atviresni, tačiau ir tai lėmė naują politinę krizę, po kurios buvo nužudytas pats Edvardas.

 

7. Karalius Henrikas III (1551–1589), Prancūzija

 

Henrikas III buvo paskutinis Valua dinastijos karalius, jis taip pat buvo išrinktas, kas nežino, ir Lenkijos ir Lietuvos karaliumi, tačiau pabėgo į Prancūziją. Jis buvo apibūdinamas kaip efeminiškas ir nešiojo prabangius drabužius. Jo artimiausi favoritai buvo jaunų kilmingų vyrų grupė, vadinama „mignons“ (pranc. „mielieji“). Šie jauni vyrai garsėjo savo aprangos prabanga ir elgesiu, už kurį sulaukė kritikos iš karaliaus priešų. Dėl neįprastai artimų santykių su jais, Henrikas III buvo kaltinamas homoseksualumu.

 

8. Karalius Jokūbas I (1566–1625), Anglija ir Škotija

 

Karalius Jokūbas I, kuris pavadintas pagal Bibliją, turėjo ilgą seriją artimų, galbūt ir intymių, santykių su savo favoritais vyrais. Nors buvo vedęs ir turėjo vaikų, jo aistra jauniems, gražiems vyrams buvo gerai žinoma ir atvira. Žymiausi jo favoritai buvo Esmé Stuartas, Robertas Carras ir Džordžas Viljersas. Apie Jokūbo polinkius atvirai kalbėjo to meto dvariškiai. Vienas iš jų kartą parašė, kad „niekada nemačiau tokio aistringo vyro su savo gražiąja žmona, kokį matau karalių su savo favoritais“.

 

9. Karalienė Kristina (1626–1689), Švedija

 

Švedijos karalienė Kristina yra viena iš nedaugelio moterų monarchių, kurių intymūs santykiai su kitomis moterimis yra plačiai diskutuojami. Nors atsisakė ištekėti ir turėti vaikų, ji palaikė glaudžius ryšius su savo padiene Ebba Sparre. Jų laiškai atskleidžia gilų prisirišimą ir galbūt romantišką meilę. Kristina rašė, kad Ebbė yra „vienintelė moteris, kurią myli“.

 

10. Princas Pilypas I, Orleano hercogas (1640–1701), Prancūzija

 

Karaliaus Liudviko XIV brolis, Pilypas I, buvo atvirai homoseksualus. Jo meilės reikalai su vyrais buvo vieša paslaptis teisme. Tarp jo garsių meilužių buvo Filipas Loreno riteris. Pilypas buvo žinomas dėl savo ekstravagantiškos aprangos, makiažo ir perukų, kurie to meto aristokratų akyse atrodė šokiruojantys.

Pilypas I

 

11. Karalienė Ana (1665–1714), Didžioji Britanija

 

Nors karalienė Ana buvo ištekėjusi ir susilaukė 17 vaikų, jos artimi santykiai su moterimis, ypač su Sarah Churchill, Marlborough hercogiene, ir vėliau su jos pussesere Abigail Masham, kelia daug klausimų. Jų laiškai rodo didelį emocinį prisirišimą, o Anos favoričių įtaka politikoje sukėlė daugybę intrigų teisme.

 

12. Fryderichas II Didysis (1712–1786), Prūsijos karalius

 

Frydrichas II yra laikomas vienu iš iškiliausių Prūsijos monarchų. Nors buvo priverstinai vedęs, santuoka liko neįvykdyta, ir jis neturėjo vaikų. Frydricho korespondencija ir memuarai atskleidžia, kad jis turėjo artimų, intymių santykių su vyrais, apie tai esu rašęs savo šiame saite itin dramatišką jo kai homoseksualaus monarcho gyvenimą (galite paskaityti ČIA). Jis atvirai kritikavo moteris ir mieliau leisdavo laiką su savo draugais, kuriuos susirinkdavo į Sanssouci rūmus.

 

13. Isabela iš Parmos (1741–1763), Austrija

 

Isabella iš Parmos, Marijos Antuanetės pusseserė ir būsima Austrijos imperatorienė, buvo įsimylėjusi savo svainę Mariją Luisą iš Ispanijos. Jos meilė jai buvo atvira ir aistringa. Išliko šimtai laiškų, kuriuose Isabella rašo apie savo troškimus ir jausmus, atskleidžiančius gilų ir nerimastingą prisirišimą.

Izabelė (Izabella) iš Parmos 

 

14. Karalius Liudvikas I (1707-1724), Ispanija

 

Ispanijos karalius Liudvikas I buvo įpėdinis, kurio viešas elgesys ir artimi santykiai su vyrais kėlė daug skandalų. Nors jo homoseksualumas buvo vieša paslaptis, jis vis tiek buvo priverstas vesti.

 

15. Karalius Ferdinandas I (1861-1948), Bulgarija

 

Bulgarijos karalius Ferdinandas I, Habsburgų palikuonis ir Saksonijos-Koburgo ir Gotos namų narys, yra vienas iš įdomiausių ir labiausiai ekscentriškų XX amžiaus Europos monarchų, kurio homoseksualumas buvo vieša paslaptis ir gerai žinoma diplomatiniuose sluoksniuose. Ferdinandas, nors ir buvo du kartus vedęs ir turėjo keturis vaikus, įskaitant būsimą karalių Borisą III, niekada nerodė didelio susidomėjimo savo žmonomis. Jo didysis meilužis buvo asmeninis sekretorius ir ilgametis palydovas, grafas Hansas von Hoyos. Jų santykiai buvo atviri, o Hoyos jį lydėjo daugelyje kelionių ir buvo artimas patikėtinis. Be Hoyoso, Ferdinandas turėjo ir kitų artimų santykių su vyrais, ypač su įvairiais dvariškiais ir jaunais karininkais. Diplomatų ataskaitose dažnai buvo užsimenama apie „ekscentrišką“ Bulgarijos valdovo elgesį, jo mėgavimąsi prabangiais kostiumais (kartais net moteriškais), makiažu ir moteriškais kvepalais, o tai dažnai buvo įvardijama „šlykščios moteriškos manieros“. Pasak kai kurių šaltinių, diplomatinių misijų metu, norint užsitikrinti karaliaus palankumą, kartais būdavo siunčiami patrauklūs jauni vyrai. Nors pats Ferdinandas niekada viešai nekalbėjo apie savo homoseksualumą, jo elgesys, apranga ir artimi santykiai su vyrais buvo pakankamai iškalbingi ir plačiai žinomi. Jis nebuvo linkęs slėpti savo polinkių, kas to meto konservatyvioje Rytų Europoje buvo gana neįprasta ir drąsu, tačiau jo karališkas statusas leido jam elgtis laisviau. Jo homoseksualumas, kartu su jo polinkiu į botaniką ir ekstravagantiškumu, prisidėjo prie jo kaip spalvingos ir nekonvencinės asmenybės įvaizdžio.

Ferdinandas I

 

16. Karalienė Marija Antuanetė (1755–1793), Prancūzija

 

Marijos Antuanetės, paskutinės Prancūzijos karalienės iki revoliucijos, reputacija buvo nuolat puolama politinių priešininkų, o jos asmeninis gyvenimas tapo įrankiu skleisti gandus. Nors buvo ištekėjusi už karaliaus Liudviko XVI ir turėjo vaikų, plačiai sklandė paskalos apie jos tariamus homoseksualius santykius su kitomis moterimis, ypač su Jolande de Polinjak, Prancūzijos kunigaikštiene. Polinjak hercogienė buvo karalienės artimiausia draugė ir favoritė, gaudavusi iš jos dosnias dovanas ir privilegijas. Jų itin glaudus ryšys ir išskirtinis palankumas Polinjak šeimai sukėlė teisme pavydą ir paskatino politinius priešininkus skleisti šmeižikiškus leidinius, vadinamus „libellėmis“. Šios publikacijos piešė karalienę kaip užsiimančią „nedorais“ ir „nenatūraliais“ veiksmais, siekiant diskredituoti ją ne tik kaip moterį, bet ir kaip monarchę.

 

Šiandien daugelis istorikų sutinka, kad šie kaltinimai Marijos Antuanetės homoseksualumu buvo labiau politinė propaganda, skirta pakenkti jos įvaizdžiui ir sukelti visuomenės nepasitenkinimą prieš ir per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. Nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių šiuos gandus.

 

17. Karalius Oskaras II (1829–1907), Švedija ir Norvegija

 

Švedijos ir Norvegijos karalius Oskaras II, valdęs abi karalystes 1872–1905 m., viešumoje buvo pavyzdinis vyras, tėvas ir monarchas, tačiau už uždarų durų ir po jo mirties ėmė sklisti gandai bei spekuliacijos apie jo homoseksualumą. Nors jis buvo vedęs Sofiją iš Nasau ir susilaukė keturių sūnų (tarp jų ir būsimo karaliaus Gustavo V, kuris taip pat turėjo homoseksualių polinkių), Oskaro asmeninis gyvenimas, ypač jo aistra menui, literatūrai ir teatrui, kartais buvo interpretuojamas kaip užuomina į jo gilesnius polinkius. Istorikai ir biografai dažnai nurodo jo artimus ir išskirtinius santykius su tam tikrais vyrais dvariškiais, kurie buvo daugiau nei paprasta draugystė. Yra užsimenama apie „šiltas“ korespondencijas ir ilgalaikes draugystes, kurios galėjo turėti intymų aspektą. Jo asmeniniai dienoraščiai ir laiškai, nors nėra tiesioginiai homoseksualumo įrodymai, neretai interpretuojami kaip slaptų troškimų ar patirčių užuominos. Tačiau tuo metu bet kokios viešos užuominos apie homoseksualumą monarchui būtų buvusios katastrofiškos reputacijai, todėl, jei tokių santykių ir būta, jie buvo laikomi griežčiausioje paslaptyje. Nors nėra konkrečių, neginčijamų įrodymų, patvirtinančių Oskaro II homoseksualumą (kaip, pavyzdžiui, Edvardo II ar Nerono atveju), daugelis modernių istorikų ir LGBTQ+ istorijos tyrinėtojų linkę manyti, kad jis priklausė tiems monarchams, kurie turėjo slaptų homoseksualių santykių, galbūt ir dėl to, kad jo sūnus Gustavas V buvo labiau atviras apie savo polinkius ir paliko aiškesnių įrodymų. Šie gandai ir interpretacijos tapo dalimi platesnės diskusijos apie karališkųjų šeimų narių slaptą gyvenimą ir seksualinę įvairovę istorijoje.

 

18. Karalius Liudvikas II (1845–1886), Bavarija

 

„Pasakų karalius“, garsėjęs savo pilimis (pavyzdžiui, Noišvanšteinu), buvo atvirai homoseksualus. Jo dienoraščiai atskleidžia gilius jausmus vyrams ir aistringą susirašinėjimą su kompozitoriumi Ričardu Vagneriu, kurio kūrybai ir asmenybei jis jautė didelę trauką. Liudvikas niekada nevedė ir buvo nušalintas nuo sosto dėl savo ekscentriškų idėjų ir, kaip kai kurie teigia, homoseksualumo.

Liudvikas II

 

19. Karalius Umbertas II (1904–1983), Italija

 

Umbertas II buvo paskutinis Italijos karalius. Nors vedė ir turėjo vaikų, jo homoseksualumas buvo plačiai žinomas. Net Musolinio slaptoji policija rinko bylas apie jo meilužius. Umberto ir jo žmonos santuoka buvo neįvykdyta, ir jie gyveno atskirai, o pats Umbertas turėjo meilužių iš karininkų ir sportininkų tarpo.

Umbertas II

 

Princas Manvendra Singh Gohil (gimęs 1965 m.), Indija

 

Princas Manvendra Singh Gohil, Indijos Gudžarato valstijos Radžpiplos karališkosios šeimos palikuonis, yra išskirtinė figūra pasaulinėje LGBTQ+ istorijoje, tapęs pirmuoju viešai prisipažinusiu homoseksualiu princu Indijoje. Šis drąsus žingsnis buvo padarytas 2006 metais, kai jis atvirai pareiškė apie savo seksualinę orientaciją Indijos žiniasklaidai, sukeldamas didžiulį ažiotažą tiek Indijoje, tiek tarptautinėje arenoje. Manvendra teigė, kad sprendimas pasisakyti viešai kilo po to, kai jis suprato, kad negali gyventi meluodamas sau ir savo aplinkai. Jis buvo vedęs princesę Chandrika Kumari iš Džhabua, tačiau santuoka, kuri truko vos 15 mėnesių, nutrūko po to, kai jis atskleidė savo homoseksualumą. Pats princas teigė, kad jam buvo labai sunku gyventi dvigubą gyvenimą, o jo sprendimą lėmė ir depresija bei bandymas nusižudyti.

 

Visuomenės reakcija į jo prisipažinimą buvo audringa ir dvejopa. Konservatyvioje Indijos visuomenėje, kurioje homoseksualumas vis dar buvo stigmatizuojamas ir laikomas tabu, princas patyrė didžiulį spaudimą ir atstūmimą. Jo šeima, būtent tėvas ir motina, oficialiai išsižadėjo sūnaus, paskelbdami laikraščiuose, kad jis praranda visus savo karališkuosius titulus ir paveldėjimo teises. Motina netgi viešai pareiškė, kad princas „užtraukė gėdą“ karališkajai šeimai. Taip pat buvo rengiamos demonstracijos, kuriose žmonės degino princo atvaizdus ir reikalavo jam atsiimti savo žodžius. Tačiau, nepaisant šio pasipriešinimo, Manvendra sulaukė ir didžiulės paramos tiek iš Indijos LGBTQ+ bendruomenės, tiek iš tarptautinių žmogaus teisių organizacijų. Jis greitai tapo LGBTQ+ teisių aktyvistu ir ikona, pasisakydamas už lygybę ir priėmimą.

 

Princas Manvendra Singh Gohilas netrukus tapo ne tik aktyvistu, bet ir atvirai kalbančia žiniasklaidos figūra. Jis aktyviai dalyvavo įvairiose televizijos laidose, įskaitant Oprah Winfrey šou, kur dalijosi savo istorija ir kovojo su stereotipais. Jis pats teigė, kad jo pagrindinis tikslas yra šviesti visuomenę ir padėti kitiems LGBTQ+ asmenims, ypač Indijoje, jaustis saugiai ir priimti save. 2007 m. jis įkūrė labdaros fondą „Lakshya Trust“, skirtą LGBTQ+ bendruomenės teisių gynimui ir švietimui. Kalbėdamas apie savo asmeninį gyvenimą, princas yra minėjęs apie savo mylimuosius. 2013 metais jis susituokė su amerikiečiu DeAndre Richardsonu, o 2018 metais atidarė savo rūmų dalį kaip LGBTQ+ bendruomenės centrą ir prieglobstį, skirtą padėti homoseksualiems asmenims, kurie patiria atstūmimą iš savo šeimų. Šis veiksmas dar kartą pademonstravo jo atsidavimą kovai už LGBTQ+ teises ir jo, kaip „vaivorykštės princo“, statusą.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Frydrichas II Didysis – homoseksualus Prūsijos karalius: asmenybė, charakteris, istorinės įdomybės

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ši vasara yra mano tokia labiau tokia Europos istorijos mokymasis, o apie šią asmenybę norėjau įrašą padaryti labai seniai, dar anuomet, kai išgirdau istoriją studijų metais. Taip, tai apie Prūsijos karalių Frydrichą II Didįjį, kuris, kaip sako istorikai, buvo homoseksualus karalius. Kaip anuomet galėjo viešai būti karalius homoseksualus ir valdyti savo šalį, kai iš monarcho reikalaudavo ne tik santuokos, bet ir vyriškosios giminės palikuonių? Apie tai ir dar daugiau ir kalbėsiu šiame įraše.

 

Frydrichas II Didysis: oficiali istorija ir biografija

 

Frydrichas II, istorijoje žinomas kaip Didysis, gimė 1712 m. sausio 24 d. Berlyne, didingų asmenybių šeimoje, kuri vėliau pakeitė Prūsijos istorijos tėkmę. Jo tėvas buvo Frydrichas Vilhelmas I, vadinamas „Karių karaliumi“, o motina – Sofija Dorotėja Hanoverietė, Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio I duktė. Jo gimimo metu Prūsija buvo sparčiai kylanti Europos valstybė, kurios politinė ir ekonominė padėtis buvo tvirta, tačiau dar nepakankama tapti didžia valstybe. Tėvas valdė geležiniu kumščiu, sukūręs centralizuotą, drausmingą ir finansiškai stabilią valstybę, kurią ir paliko savo sūnui.

 

1740 m., mirus tėvui, 28-erių metų Frydrichas perėmė valdžią į savo rankas. Jo paveldėta karalystė buvo unikali to meto Europoje – ji turėjo didelę, gerai parengtą ir puikiai finansuojamą kariuomenę, kuri buvo ketvirta pagal dydį žemyne, nors Prūsija gyventojų skaičiumi tebuvo dešimta. Taip pat tėvas paliko jam nemažą valstybės iždą, neįsiskolinusį ir gausų, bei efektyvią, centralizuotą biurokratiją, kuri buvo Prūsijos valdymo stuburas. Tai sukūrė tvirtą pagrindą būsimiems užmojams.

 

Vos užėmęs sostą, Frydrichas II nedelsdamas ėmėsi veiksmų, kurie pakeitė Europos politinį žemėlapį. Tais pačiais 1740 m. jis įsiveržė į turtingą ir ekonomiškai svarbią Silezijos provinciją, priklausiusią Austrijos Habsburgams. Šis įžūlus žingsnis išprovokavo Austrijos įpėdinystės karą. Dėl Frydricho karinio talento ir gerai parengtos armijos, Prūsija ne tik sugebėjo nugalėti Austrijos pajėgas, bet ir įtvirtinti savo valdžią Silezijoje. Šios provincijos užkariavimas padvigubino Prūsijos populiaciją ir suteikė jai ekonominę galią, kuri pakylėjo karalystę į didžiųjų Europos valstybių lygą.

 

Antrasis, dar didesnis iššūkis Frydricho laukė Septynerių metų kare (1756–1763), kai Prūsija buvo priversta kovoti prieš galingą koaliciją, sudarytą iš Austrijos, Prancūzijos ir Rusijos. Karas pareikalavo milžiniškų aukų ir resursų, tačiau karaliaus strateginis genialumas ir geležinė valia leido jam atsilaikyti prieš priešiškas pajėgas ir išsaugoti Sileziją. Po šio karo Prūsijos, kaip karinės didvalstybės, statusas tapo neginčijamas. Vėliau, 1772 m., Frydrichas atliko svarbų vaidmenį pirmajame Abiejų Tautų Respublikos padalijime, kurio metu Prūsija gavo Vakarų Prūsiją, sujungdama savo pagrindines teritorijas ir dar labiau sustiprindama savo geografinę ir politinę padėtį Europoje.

 

Kaip valdovas, Frydrichas Didysis buvo apšviestojo absoliutizmo pavyzdys. Jis įvykdė daugybę svarbių vidaus reformų: panaikino kankinimus teisinėje sistemoje, įvedė visuotinį teisinį kodeksą (Prūsijos Generalinį žemės įstatymą), rėmė religinę toleranciją ir modernizavo valstybės ekonomiką. Jis skatino žemės ūkio plėtrą ir įkūrė valstybines pramonės įmones. Jo valdymas paliko tvarias struktūras, kurios vėliau leido Prūsijai dominuoti Vokietijoje ir tapti Vokietijos imperijos (1871 m.) pagrindu. Frydrichas II Didysis mirė 1786 m., palikdamas stiprią, modernią ir gerbiamą valstybę.

 

Nutylėta Frydricho II Didžiojo homoseksualumo istorija: sudėtingi santykiai su tėvu ir valstybe

 

Taigi, Frydrichas II tapo Prūsijos karalystės proveržiu, jis labai sustiprino šalį ir buvo veržlus ir protingas valdovas, tačiau kartu jis buvo ir... homoseksualus.

 

Frydricho II Didžiojo santykiai su tėvu Frydrichu Vilhelmu I buvo itin sudėtingi ir konfliktiški, pasižymėję nuolatiniu tėvo prievartavimu bei sūnaus asmenybės laužymu. Frydrichas Vilhelmas I, žinomas kaip „Karių karalius“, buvo pragmatiškas ir militaristinis valdovas, kuris reikalavo, kad jo sūnus taptų griežtu, drąsiu kariu ir būtų tinkamas įpėdinis. Tuo tarpu jaunasis Frydrichas II domėjosi menu, filosofija, muzika ir literatūra, o jo jausminga prigimtis ir tariamas „moteriškumas“ sukeldavo tėvo pasišlykštėjimą ir įniršį. Tėvas nuolat smurtavo prieš sūnų, atvirai jį žemindavo, vadindamas „ištižėliu“ ir „nevykėliu“, o tai tik gilino abipusę neapykantą.

 

Santykių įtampa pasiekė kritinį tašką 1730 metais, kai 18-metis Frydrichas, neapsikentęs tėvo despotiškumo, nutarė pabėgti į Angliją. Šį planą jis sugalvojo su savo artimu draugu ir, kaip daugelis istorikų mano, meilužiu Hans'u Hermann'u von Katte.  Tačiau pabėgimas buvo atskleistas tėvui, kuris šį įvykį įvertino kaip valstybės išdavystę ir tėvo autoriteto nepaisymą.  Frydrichas Vilhelmas I, norėdamas atkurti savo valdžią ir parodyti savo absoliutinę valią, įsakė suimti abu jaunus vyrus ir surengė jiems karinį teismą.

 

Nors teismas atsisakė skirti mirties bausmę Frydrichui, manydamas, kad sūnaus nubaudimas yra paties tėvo reikalas, 1730 m. lapkričio 6 d. Frydrichas Vilhelmas I įvykdė vieną žiauriausių ir dramatiškiausių bausmių savo sūnui. Jo nurodymu Frydrichas buvo priverstas stebėti, kaip jo artimas draugas, ko čia slėpti, ogi tikrasis Frydricho mylimasis ir meilužis Hans'as Hermann'as von Katte buvo tiesiai prieš jo akis nukirsdintas.  Šis įvykis giliai sukrėtė jaunąjį princą ir paliko žaizdą visam gyvenimui. Po to Frydrichas buvo įkalintas Küstrino tvirtovėje, kurioje jis praleido metus, apmąstydamas savo likimą ir galiausiai nusprendė paklusti tėvo valiai. Ši tragedija visiškai pakeitė Frydrichą: jis tapo pragmatiškesnis, kietesnis ir atsidavęs valdymo menui, pasiruošęs tapti valdovu, kokio norėjo jo tėvas.

Hans Hermann von Katte, Frydricho Didžiojo mylimasis

H. H. vo Katte egzekucija

 

Nors Frydrichas II Didysis po tėvo mirties tapo valdovu ir daugiau nepatyrė tiesioginio smurto dėl savo seksualinės orientacijos, jo homoseksualumas nebuvo viešai aptariamas, tačiau jis išliko žinomas artimame jo aplinkos rate.  Yra žinoma, kad jis palaikė intymius ryšius su vyrais, o šiuolaikiniai istorikai, remdamiesi laiškais, dienoraščiais ir kitais to meto šaltiniais, teigia, kad jo seksualumas buvo vieša paslaptis to meto elitinėje visuomenėje.

 

Žymiausias liudininkas, užuominomis rašęs apie Frydricho homoseksualumą, yra prancūzų filosofas ir rašytojas Voltaire'as. Frydrichas II ir Voltaire'as kurį laiką buvo artimi draugai, o Volteras gyveno ir kūrė Sanssouci rūmuose. Savo laiškuose ir asmeniniuose užrašuose, kurie tapo viešai prieinami tik po daugelio metų, Voltaire'as užuominomis aprašė karaliaus intymius santykius. Pavyzdžiui, laiške savo bičiuliui d'Alembert'ui jis rašė apie Frydrichą kaip apie „Salomono ir Sapfo meilės mišinį“, taip nurodydamas karaliaus polinkius tiek į vyrus, tiek į moteris. Kituose laiškuose jis vartojo subtilius, tačiau to meto išsilavinusiam žmogui suprantamus užuominų žodžius, kurie aiškiai rodė Frydricho homoseksualumą.

 

Be Voltaire'o, apie Frydricho homoseksualumą rašė ir kiti to meto šaltiniai bei asmenybės, nors dauguma jų naudojo užuominas. Karalius nuolat buvo apsuptas artimų vyrų draugija, ypač po žmonos atskyrimo. Jo aplinkos nariai, tokie kaip Jean-Baptiste de Boyer, markizas d'Argens, ir Francesco Algarotti, buvo laikomi jo artimais draugais ir patikėtiniais. Būtent su jais karalius atvirai bendravo savo gyvenimo pabaigoje. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, pavyzdžiui, britų istorikas Thomas Carlyle, savo garsiuosiuose „Frydricho Didžiojo gyvenimo aprašymuose“ taip pat analizuoja karaliaus santykius ir jo homoseksualumą, pabrėždami, kad tai buvo svarbus jo asmenybės bruožas, kuris visam laikui jį skyrė nuo tėvo.

 

Ar Frydrichas II Didysis turėjo fetišą aukštaūgiams vyrams?

 

Aukštaūgių karių armiją, vadinamą „Potsdamo milžinais“ arba Lange Kerls, subūrė ne Frydrichas II Didysis, o jo tėvas – karalius Frydrichas Vilhelmas I. Šis valdovas turėjo neįprastą, istorikų dažnai apibūdinamą kaip fetišą, aistrą aukštiems vyrams. Jis tikėjo, kad milžiniškas karys simbolizuoja Prūsijos karinę galią ir tvirtumą. Dėl šios priežasties jis visą gyvenimą rinko tik ypač aukštus vyrus, o tai tapo didžiausia jo aistra. Į karių armija buvo priimami tik nuo 188 cm. ūgio, turint galvoje, kad pats karalius buvo vos 160 cm.

Frydrichas Vilhelmas I buvo apsėstas minties turėti milžinų vyrų armiją.

 

Šio unikalaus pulko formavimas buvo itin ekstravagantiškas ir brangus. Frydrichas Vilhelmas I nesišykštėjo lėšų aukštiems vyrams iš viso kontinento įsigyti. Jo agentai keliavo po Europą, ieškodami potencialių kandidatų. Jie naudojo įvairias priemones, kad įtikintų arba priverstų vyrus prisijungti prie pulko, įskaitant didelius piniginius atlyginimus, o kartais net ir pagrobimus. Šis pulkas tapo tikra karaliaus puošmena, o jis juos naudojo daugiausia paraduose, o ne mūšio lauke.

 

Paveldėjęs šią armiją, Frydrichas II Didysis turėjo visiškai kitokį požiūrį. Nors jis ir toliau naudojo „Potsdamo milžinus“ savo kariuomenėje, jis nevertino tėvo ekstravagancijos. Frydrichas II matė juos kaip brangų, paradinį vienetą ir neturėjo jokio fetišo aukštiems vyrams. Jam buvo svarbesnė karinė disciplina, strateginis mąstymas ir armijos efektyvumas mūšio lauke. Jis sumažino lėšas pulkui ir neberinko naujų narių su tokiu užsidegimu kaip jo tėvas.

 

Pagal to meto istorinius šaltinius ir laiškus, Francesco Algarotti buvo vienas artimiausių Frydricho II draugų ir patikėtinių. Jų santykiai prasidėjo dar prieš Frydricho II tapimą karaliumi, ir buvo paremti bendrais pomėgiais – menu, filosofija ir mokslu. Kai Frydrichas II užėmė sostą, jis pakvietė Algarotti prisijungti prie savo dvaro ir gyveno Sanssouci rūmuose. Jų ryšys buvo artimas, o laiškuose, kuriuos jie rašė vienas kitam, yra aiškiai matomos intymumo ir gilios draugystės užuominos. Nors tikslios šių santykių prigimties negalima vienareikšmiškai nustatyti, dauguma istorikų juos vertina kaip homoerotinius ir mano, kad Algarotti buvo vienas iš nedaugelio žmonių, su kuriais karalius jautėsi visiškai laisvas.

Frydrichas II Didysis, 1745 m. 

 

Nelaiminga Frydricho Didžiojo santuoka su moterimi

 

1733 m. birželio 12 d. Frydrichas, būdamas tuometiniu sosto įpėdiniu, vedė Elžbietą Kristiną Braunšveig-Bevernietę. Tai buvo priverstinė santuoka, kuriai jis smarkiai priešinosi, tačiau galiausiai nusileido griežtiems tėvo reikalavimams. Apie savo vestuves jis atsiliepė itin ironiškai, vadindamas jas „nemalonia būtinybe“.  Jausmų žmonai jis niekada nejuto ir beveik iš karto po vedybų pradėjo gyventi atskirai nuo jos.

 

Tapęs karaliumi 1740 m., Frydrichas II oficialiai atskyrė savo gyvenimą nuo žmonos. Jis įkurdino ją Schönhauseno rūmuose netoli Berlyno, o pats gyveno Potsdame, Sanssouci rūmuose. Karalius vengdavo jos lankyti ir su ja bendraudavo tik per oficialias valstybines šventes. Santuoka taip ir liko bevaikė. Šis atotrūkis, lėmęs jo santuokos formalumą ir bevaikystę, buvo ne tik asmeninio nepasitenkinimo, bet ir tėvo prievartos pasekmė, kuri Frydrichą II lydėjo visą jo gyvenimą.

 

Maištinga Siela