Knyga: Michel Houellebecq "Žemėlapis ir teritorija"

Michel Houellebecq. „Žemėlapis ir teritorija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2013. – 321 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Jau kelerius metus mano knygų lentynoje gulėjo iš išpardavimo vežimėlio pagriebta garsaus prancūzų rašytojo Michel Huoellebecq (g. 1956) knyga Žemėlapis ir teritorija (pranc. La carte et le territoire), kuri pasirodžiusi Prancūzijoje 2010 metais autoriui atnešė prestižiškiausią šalies literatūrinę premiją – Goncourt. M. Houellebecq jau seniai taikėsi į šią premiją, tačiau visada jo ambicingos knygos atsidūrusios finale būdavo neišrenkamos. Daugelis rašytojo iš meno pasaulio nemėgsta, kadangi autorius pagarsėjęs kaip asketiškas meno kritikas, nebijantis „sudirbti“ bet kokius autoritetus, o jo asmenybė laikoma itin kontraversiška.

Nepaisant to, skaitytojai perka M. Houellebecq knygas dėl dviejų priežasčių: dėl autoriaus sukeltų skandalų ir dėl to, kad jis laikomas nūdienos literatūriniu Europos pranašu, mat ne kartą jo romanų siužetiniai vingiai vienaip ar kitaip tapo realybe. Tiesą sakant, niekada nebūčiau pradėjęs skaityti Žemėlapio ir teritorijos, nes prieš dešimtmetį bandymas perskaityti Salos galimybė tapo mano didžiuliu nemalonumu, knygos absoliučiai neįveikiau, o visi tie įmantrūs idėjos pateikimai kėlė postmodernistinio romano siaubą, neturinčio absoliučiai emocinio intelekto. Visgi Žemėlapis ir teritorija gerokai kitoks romanas nei Salos galimybė, gerokai realistinis, kaip atgaliniame viršelyje teigiama, balzakiškas, vadinasi, paskaitomas beveik visiems.

Šiemet per Kino pavasarį teko pamatyti ir M. Huoellebecq aktorinius sugebėjimus. Jo pasirodymas su Gerard Depardieu filme Tiesiog nuostabu (2019) taip pat nesužavėjo, galbūt ne tiek jis pats, kiek apskritai filmas neįtiko. Bet filmas tapo vienu iš motyvų griebtis seniai namų bibliotekoje esančią knygą ir dirstelėti, kas ten rašoma. Neslėpsiu, kad knygoje tam tikri charakteriai – intravertiški melancholikai, iš prigimties lėtapėdžiai europiečiai snobai labai primena paties Houellebecq veikėją filme, tikriausiai ir jį patį gyvenime.

Knyga, kuri skirta Europos ekonomikos augimo ir masinio vartojimo industrinės pramonės laidotuvėms. Pagrindinis veikėjas Džedas Martinas – garsus ir asketiškas menininkas, kuris tapo paveikslus ir fotografuoja, o gyvenimo pabaigoje dar ir filmuoja. Tam tikrais literatūriniais štrichais nupasakojama jo gyvenimo istorija, šalti ir santūrūs santykiai su architektu tėvu. Menininką persekioja praeities vienatvės šešėlis, o tiksliau – motinos savižudybė, kuri psichologiškai lemia jo vienišumą, šaltumą ir prastus santykius su moterimis. Visgi Džedas laikomas genialiu menininku dėl per visą gyvenimą vykusių dviejų meno parodų. Viena iš jų žemėlapių paroda, kurioje jis sujungia iš palydovo darytas fotografijas su vienos firmos žemėlapiais, o kita – po daugel metų įvykusi paveikslų paroda, kurioje ryškiausiu paveikslu tampa Billo Gates ir Steve Jobs pasikalbėjimas, kuris itin taikliai pavadinamas kaip vienos industrinės epochos pasikalbėjimu, nes ant šių dviejų žmonių darbų stovi šiuolaikinis pasaulis.

Džedo charakteris įkūnija lėtapėdžio, ilgai kuriančio snobiško prancūzo įvaizdį. Veikėjas susisiekia netgi su pačiu knygos autoriumi Michel Houellebecq, – rašytojas jau nekartą naudoja save kaip prototipą. Abu vyrukai veikiami panašios egzistencinės vienatvės, asketizmo poreikio. Gali kilti klausimas, kam autoriui reikia save paversti literatūriniu veikėju, jeigu ši perspektyva jau kūryboje buvo išbandyta? Iš tikrųjų reklaminės pardavimo epochos eroje asmenybių nėra, autorius šmaikščiai save panaudoja kaip prekę, iliustruodamas visus spaudoje apie jį surašytus dalykus. Taip pat nemažai jis mini ir nūdienos žymių prancūzų ir pasaulio garsenybių, kurie tampa dar viena šiuolaikinė emblema, kaip ir minimi neatsitiktiniai produktai, skrydžių bendrovės ir visa pramonė, su kuria susiduria Džedas.

Tiesą sakant, geros tos idėjos perteikti pasaulio beprotybę, kurioje kiekvienas iš mūsų murkdomės, pasimetę savo vertybių versijose. Džedas kalbasi su tėvu, kuriam tuoj operuos išangę, tačiau galiausiai sergantis tėvas išskrenda į Šveicariją ir pasinaudoja eutanazija. Šiuolaikiniame pasaulyje galima rinktis numirti patogiai, su gražiu vaizdeliu į Alpių kalnus, o iš Prancūzijos į Airiją nuskristi ir grįžti beveik tą pačią dieną. Pasaulis apraizgytas komunikacijos priemonėmis, žemėlapiais, visi keliai laisvi ir Džedas, kaip ir daugelis iš mūsų, yra pasimetę tarp to, kas vertinga ir, kas yra kičas. Menas čia parduodamas, o čia bevertis – kas nustato tos rinkos taisykles? Sunku pasakyti, kai sėkmė menininkams yra kaip pakeleivinga kekšė, kuri nežinia, kada parsiduos.

Iš tikrųjų romano šerdis, turiu galvoje Džedo gyvenimą, yra absoliučiai snobiškai (blogąja prasme) nuobodus, netgi tuščiaviduris, menkai kuo jaudinantis. Vyrukas, kuriam sekasi ir jis tos šlovės nelabai ir siekia, o į sąskaitą byrantys milijonai už meno kūrinius, atrodo, toks tolimas nuo kasdienio vidutinio europiečio gyvenimo, kad lengva sėkmė atrodo kaip rykliui lengvas kalakutienos kąsnis pajūryje. Norisi staugti, kad taip nebūna, tačiau ką aš žinau apie prancūzų menininkų sėkmes ir nesėkmes? Nors romanas labai europietiškas ir niūrus, jį bando praskaidrinti retsykiais prasiveržęs Houellebecq humoras: „Žinot, tai žurnalistai mane pavertė alkoholiku; įdomu, kad nė vienam neatėjo į galvą, kad jų akivaizdoje daug geriu vien todėl, kad galėčiau lengviau juos pakęsti. Kaipgi pakęsti pokalbį su tokiu pirdžiumi kaip Žanas Polas Marsuinas, jei ne kaip reikiant priliuobus? (p. 110)“ Autorius mėgsta šaržuoti savo paties prototipą ir tokiu būdu jis per romaną kuria savo prekinį ženklą – argi tai ne „du viename“ industrijos epochoje? Kas gali būti geriau, kai literatūra, kaip ir kitas menas prisitaiko ir randa išeičių parduoti pats save?

Michel Huoellebecq 

Galiausiai Huoellebecq romane yra žiauriai nužudomas. Tiesą sakant, toks sprendimas manęs nė kiek nenustebino. Antrojoje knygos dalyje įvesti nauji veikėjai – detektyvai ir kriminalinė linija knygą gerokai supopsino, atsirado literatūrinio pataikavimo masėms: netikėtas siužetinis posūkis, mirtis, paslaptis, kurios tarsi negalėjo būti tarp tų snobiškų pokalbių primena euroromano koncepcijos elementus, kada nesunkai atpažįstami populiariosios literatūros elementai. Beje šis tipažas paskutiniu metu įsisukęs ir į lietuvių „rimtąją“ literatūrą.

Džedo gyvenimas yra nuobodus, pripažinkime, kad nieko gero autorius nepasiūlo, nes Džedas sensta tarsi be didesnių siurprizų, be aštrių vidutinės amžiaus krizės, viskuo apsirūpinęs flegmatiškasis Džedas. Kitą vertus, jo tipas įkūnija Vakarų Europos senstelėjusios Huoellebecq kartos klasės žmones, kurie keliauja po Europą, be didesnės aistros suūbčioja kavą oro uostuose, yra socialiai apsirūpinę ir turi visas garantijas naudotis tarptautiniais resursais. Galiausiai nuskamba ir Ž. Ž. Ruso potekstė „Atgal į gamtą!“, kai senstelėjęs Džedas persikelia į kaimą, kaip ir kiti knygos veikėjai tarsi bėga iš didmiesčio išsiilgę gamtos ir ramumos, pavargę nuo daiktų, greitai bėgančio laiko, beprasmybės ir dirbtinio susireikšminimo. Panaši situacija vystosi ir Lietuvos kaimuose, kai žmonės grįžę iš Norvegijos susipirkinėja senas sodybas, jas susiremontuoja, pasistato pirtis ir pradeda naują kaimišką su patogumais epochą, kuri veikiau primena gyvenimą relaksuojant, nei tą senąjį kaimišką gyvenimą nuo saulės laidos prie žagrės per visą dienelę. Regis, europiečiai taip pat pavargo nuo skubėjimo ir daiktų bei galimybių pasiūlos, jie pavargo ir keliasi atokiau.

Romane intuityviai išsakytos Europos žmogaus dvasinės krizės ir tam tikros gydymo galimybės – atsitraukime nuo skubėjimo ir beverčių daiktų, nuo troškimo turėti ir valdyti. Žinoma, Džedas, man atrodo, pernelyg nuobodus veikėjas tam jausmui išreikšti. Visgi stipriausioji romano pusė yra dabarties kontekstai ir permainos, o moralas labai paprastas: žmogus, apsiginklavęs greitai pakeičiamais daiktais, negali nugalėti gamtos. Tą rodo ir paskutinysis po mirties paskelbtas Džedo nufilmuotas darbas.

Romanas nepaprastai silpnai parašytas, turint galvoje, kad jis pelnė Goncourt‘ų premiją. Jo kalbinė raiška primityvoka, tačiau čia ne vertėjo Dainiaus Gintalo kaltė, tiesiog Houellebecq, pataikaudamas, kaip mėgsta europietiškoji masė, tyčia nusprendė rašyti „plikais“ ir tiesmukais sakiniais. Prėskas tekstas be poetinių įmantrybių, metaforų ir beveik neturintis intertekstualumo retkarčiais priartėja prie eseistikos, aprašomojo bulvarinio žurnalistinio vakaro salono įvykių koncepcijos, kuri švelniai derinama su Džedo gyvenimo pasakojimu. Nepaisant skurdoko literatūrinio braižo, manding, palengvinančio skaityti tekstą bet kuriam paskaitančiam, visgi M. Houellebecq užčiuopė dabarties esmę. Lietuvių autoriams nepaprastai sunku rašyti apie dabartį, nes tai būtų arba migracija, arba bastymasis po pasaulį, arba kokie šeiminių santykių krizė, bet apčiuopti paprastai ir iš esmės lietuvių (taigi ir visų europiečių) jausenas, manau, dar neturime tokio kūrinio. Užtat turime Žemėlapį ir teritoriją, kuris per dešimtmetį nepaseno, netgi sakyčiau, toji realybė atkeliavo ir į Lietuvą, tuo gyvenome visą dešimtmetį, o kaip bus dabar? Tikriausiai teks gerti piliules, kurios pradės gaminti serotoniną.   

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eric Vuillard "Darbotvarkė"

Eric Vuillard. „Darbotvarkė“ – Vilnius: Žara, 2020. – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Serpantinai, konfeti, vėliavėlės. Kas nutiko toms merginoms, apimtoms beprotiško entuziazmo, kas nutiko jų šypsenoms, jų nerūpestingumui, jų nuoširdiems, linksmiems veidams? Ir visam tam džiaugsmui, tvyrojusiam 1938 metų kovą? Jei kuri nors iš tų merginų šiandien ekrane staiga atpažįsta save, ką galvoja? Tikrosios mintys visada būna slaptos, taip yra nuo pasaulio pradžios. Mes mąstome apokalipsėmis, apnėjos periodais. Apačioje gyvenimas teka it lėti, požeminiai syvai. Bet dabar, kai raukšlės išvagojo burną, vaivorykštės spalvomis nusidažė vokai, prislopo balsas, kai žvilgsnis klaidžioja daiktų paviršiumi, nuo archyvų vaizdus spjaudančio televizoriaus prie jogurto, kai aplinkui tūpčioja slaugė, – ji nieko apie tai nežino, nes pasaulinis karas buvo labai seniai, o kartos keičiasi lyg sargybiniai tamsią naktį, – kaip atskirti išgyventą jaunystę, vaisių aromatą, kvapą gniaužiantį syvų antplūdį nuo siaubo? Nežinau. Ar savo pensionate, kur tvyro prėskas eterio ir jodo tinktūros kvapas, šis gležnas paukštelis, ši sena surukusi mergaitė, atpažįstanti save trumpame filmuke, šaltame televizoriaus stačiakampyje, išgyvenusi karą, griuvėsius, amerikiečių ir rusų okupaciją, avinti linoleumą skrypiančiais sandalais, slaugei atidarius duris lėtai nusvarinanti nuo pinto fotelio atramų dėmėtas rankas, kartais padūsauja, traukdama iš formalino skaudžius prisiminimus? (p. 114-115).“

Pradedu šia neįtikėtina laiką skrodžiančią citata apie nusenusias austrų merginas, kurios kažkada buvo jaunos mergaitės ir besišypsodamos mojavo gėlių puokštėmis Hitleriui, kai jis įvažiavo į sostinę Vieną. Kai šis triumfas ir kartu prasidėsiantis visų siaubas dar buvo nežinomas. Kur tos moterys dabar ir tas apgaulingas džiaugsmas, kuris vėliau transformavosi į siaubą ir beprotybę? Visada prisimenu, kad ir Lietuvoje panašiomis ovacijomis ir jaunomis merginomis, vilkinčiomis tautiniais rūbais ir laikančiomis sveikinimui skirtomis gėlėmis, buvo pasitikti vokiečių okupantai ir Hitleris.

Viena geidžiamiausių Vilniaus knygų mugės 2020 knygų buvo prancūzų rašytojo Eric Vuillard (g. 1968) mažytis romanas neįprastu pavadinimu Darbotvarkė (pranc. L‘orde du jour), kuri autoriui atnešė pačią prestižiškiausią prancūzų literatūros premiją – Goncourt. Įdomu, bet tiesa, niekur internete daugiau patvirtinimo neradau, todėl neteigiu kaip fakto, bet, kiek pamenu, kažkur užskaitytą informaciją, jog autorius yra gyvenęs Lietuvoje, pačiame Kaune net 18 metų, todėl galime numanyti, kokį poveikį jam padarė Kaunas ir kaip žmogui, ir kaip rašytojui.

Darbotvarkė – juvelyrinė knyga, kurią iš prancūzų kalbos išvertė patyrusi vertėja Stasė Banionytė ir skaitoma ji labai lengvai, tačiau tas pirminis lengvo skaitymo įspūdis gana apgaulingas. Jeigu reiktų su kuo nors palyginti, tikriausiai, į galvą pirmiausia šautų neseniai skaityta vokiečių rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kuri buvo gausiai dokumentuota, o faktų virtinė išmoningai struktūrizuota ir pritaikyta atskleisti universalioms laikmečio tendencijomis. Darbotvarkė irgi dokumentinės prozos knyga, kurioje autorius išradingai žaidžia istorinėmis asmenybėmis savotišką šešėlių teatrą, atvesdamas skaitytoją prie gana šiurpą keliančios akistatos: mes visi esame to šešėlio teatro padarinys ir dalyviai.

Knyga prasideda svarbiu vokiečių biznierių ir turtuolių susirinkimu, kai iš užkulisių pasirodo rinkimų triumfo manijos apsėstas Hitleris, pastarasis iš esmės niekuo nesiskiria nuo Donaldo Trumpo, sakančio: „Pirmiausia – Amerika!“. Hitleris savo kalbomis pribloškia snobus ir inteligentiją, pakeri juos savo charizma ir hipnotizuojančiomis akimis. Galiausiai autorius stebina aiškia įžvalga, kad po Antrojo pasaulinio karo mes vis dar savo buityje naudojame tų pačių verslo imperijas įkūrusių maklerių produkciją, pradedant buitiniais prietaisais ir baigiant metalu. Šie žmonės nusprendžia remti nacionalistinę Hitlerio pergalę ir invaziją į Europą, dėl jų prasideda Antrasis pasaulinis karas, dėl jų finansavimo miršta milijonai, kas ironiškiausia, kad dalis iš jų po to atsidūrę Niurnbergo teismo suoluose, vis tiek sugebėjo išsaugoti savo įkurtas imperijas, kurių nepergalėjo joks karas ar Berlyno siena...

Autorius tiesiog pritrenkiančiai dėlioja istorinius faktus, diskredituojančius mus kaip vartotojus, kurie nebeatseka istorinės tiesos ir iš esmės kaip vartotojus, kurie naudoja jų produkciją, popina tuos pačius fabrikus, kuriuose kadaise dirbo koncentracijos stovyklos žydai. Taip, šiandien tie fabrikai dar yra ir labai garsūs, kai kurie pakeitę pavadinimus, tačiau ne giminės paveldimą imperiją. Ant knygos viršelio panaudota maklerio Gustav Krupp archyvinę nuotrauką, pastarasis veikėjas knygos finalinėje scenoje vaizduojamas kaip susenęs beprotis, spoksąs į valgomojo kertę, iš kurios lenda jo fabrike tūkstančiais numirusių nuo išsekimo lagerio kalinių vaiduokliai, jo paikas klausimas: „Bet kas visi tie žmonės?“ skrodžia kiaurai skaitytoją ir primena, bent man, garsųjį Munko paveikslą, kuriame ir siaubas, ir nuostaba, ir beprotybė – viskas vienu kartu ir viskas sukurta to paties žmogaus.  

Iš tikrųjų autorius smaginasi didžiąją dalį teksto kurdamas tarsi karo satyrą, kartais atrodo, kad net parodiją, kuri besanti tikriausia tiesa. Kokiomis absurdiškomis aplinkybėmis Hitleris okupuoja Austriją? Didžioji dalis pasakojimo yra skirta tai absurdiškai beprotybei, kuri pilna kuriozų, pavyzdžiui, kaip Hitleris nori įžygiuoti į Vieną kaip nugalėtojas, tačiau pigūs konservų dėžes primenantys tankai smenga į purvą ir negali pajudėti. „Mat sugedo ne keli atskiri tankai, ne vienur kitur užstrigo mažas šarvuotis, ne, sustojo didžioji dauguma milžiniškos vokiečių armijos, ir dabar buvo užblokuotas visas kelias. O, tai buvo lyg komiškas filmas: fiureris virė pykčiu, ant plento zujo mechanikai, aidėjo skubūs įsakymai, šūkaliojami šiurkščia, irzlia Trečiojo reicho kalba (p. 92). Tai tragiškai juokinga, nes tokia pirmojo žingsnio apmaudi Hitlerio klaida man priminė neseniai matytą „Oskaru“ nominuotą Taikos Waititi filmą „Triušis Džodžo“, kur Hitleris kaip komediantas vaizduojamas bailaus berniuko nematomu draugu.

Eric Vuillard 

Arba koks skystablauzdis austrų kanclerio Šušnigo bendravimas su vokiečių kancleriu. „Kai dar jaunas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo įkalintas Italijoje, Šušnigas skaitė ne meilės romanus, o Gramšio straipsnius ir galbūt rado tokias eilutes: „Ginčydamasis su priešu, pamėgink įlįsti į jo kailį.“ Bet jis niekada nebuvo įlindęs į niekieno kailį, daugių daugiausiai apsivilko Dolfuso kostiumą, keletą metų laižęs jam batus (p. 62-63).“ Neretai knygoje aiškiai ironijos būdu išsakoma pasakotojo pozicija, niekinanti austrų lyderį Šušnigą ir priešingai – palankiai vertinanti Hitlerio lyderio savybes. Akivaizdu, kad tai meninė priemonė, už tokias, pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje „suėdama“ iškart. Prisiminkime M. Ivaškevičiaus atvejį.

Knyga pilna paradoksalių, mane, kaip skaitytoją, stebinančių niuansų, apie kurias nė nebūčiau susimąstęs. Didžiausias talentas yra autoriaus gebėjimas istorinėmis ir žmogaus sąžinės, moralinėmis vertybėmis kurti nematomą, trikdantį linijinėje žmonijos istorijoje nusidriekusį ir dažnai nebematomą kolektyvinio skausmo ir atsakomybės sutrūkinėjusią paradoksų grandinę. Vienas prancūzų rašytojas yra pasakęs: „Rašau todėl, kad jums būtų gėda“. Kaip niekada šis pasakymas tinka E. Vuillard knygai, kurioje išradingai nupasakojama, pavyzdžiui, Holivudas, kuriame buvo suvežta dalis koncentracijos stovyklos atributų kaip filmų dekoracijos, man tikras atradimas: „Kokia ironija, pažymi Giunteris Šternas, jų batus valo žydas. Juk visas tas senienas reikia prižiūrėti! Kaip ir kiekvienas Holivudo rūmų tarnautojas, Giunteris Šternas turi šveisti nacių batus taip pat stropiai, kaip valo gladiatorių koturnas arba kinų sandalus (p. 103).“ Pasirodo, net už Atlanto, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, socialinis nacių ir semitų atšvaitas labai panašus. Žydai šveičia pasiturinčių Holivude gyvenančių vokiečių batus ir istorija kiek kitokiais rakursais kartojasi iš naujo.

Žinoma, šį mažytį literatūros šedevrą būtų galima nagrinėti mažomis teksto ištraukomis ir atrasti nepaprastų paradoksų, liudijančių iš vienos pusės mūsų moralinį ir socialinio teisingumo aklumą, o iš kitos – atveriančius pačią kolektyvinio skausmo šerdį. Paskutinieji knygos skyriai pargriauna ant menčių, suskamba aukštoji žmogiškosios tragikomedijos nata, kurioje išryškėja civilizacijos tariamo teisingumo iliuzija; pasakotojas šiurkščiai „paglosto“ skaitytoją prieš plauką ir palieka neišdildomą įspūdį, kad teisingumas niekada nebuvo atstatytas, kad Niurnbergo procesas tebuvo mažytis makabriškas maskaradas numaldyti kolektyviniam skausmui, bet tai tebuvo iliuzija. Tikrasis karas – mūsų siauraprotiškumas, negebėjimas įžvelgti toliau sprindžio ir suvokti tikruosius ilgalaikius procesus, galiausiai sulipdyti iki šių dienų besitęsiančią žmonijos ne civilizacijos, bet tikrų tikriausią monstrų siaubo istoriją. Manau, tokios prasmės atodangos ir platybių atskleidimas tokioje mažoje knygelėje yra begalinio talento, skvarbaus holistinio žvilgsnio, troškimo transformuoti neteisybės nematomą kultą ir kolektyvinį skausmą, pasikartosiu, yra ne kas kita, o literatūrinis talentas.

Retai sakau, bet šįkart pasakysiu: lenkiuosi. Esu be galo sujaudintas, kad net negalėjau visą savaitę rašyti šios recenzijos, nes nežinojau, nei kaip ją pradėti, nei kaip ją dabar užbaigti. O užbaigsiu vėlgi tuo pačiu paradoksu. Kai Hitleris įžengė į Vieną, o pasauliui ši okupacija buvo pateikta kaip „draugystė ir susivienijimas“, žydai buvo velkami į gatves, izoliuojami kvartaluose ir skelbiama: „Austrų kampanija atsisakė tiekti žydams dujas todėl, kad jie dažniausiai žudydavosi dujomis ir palikdavo neapmokėtas sąskaitas. Klausiu savęs, ar tai tiesa, – nes ta epocha, skatinama neregėto pragmatizmo, prigalvojo aibes baisenybių, – ar toks juokelis, niūrus juokelis, sugalvotas graudulingų žvakių šviesoje. Bet nesvarbu, ar tai kandus juokelis, ar tikrovė; kai humoras pritvinksta tokio juodulio, jis byloja tiesą (p. 117).“

Jūsų Maištinga Siela