Knyga: Michel Houellebecq "Žemėlapis ir teritorija"

Michel Houellebecq. „Žemėlapis ir teritorija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2013. – 321 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Jau kelerius metus mano knygų lentynoje gulėjo iš išpardavimo vežimėlio pagriebta garsaus prancūzų rašytojo Michel Huoellebecq (g. 1956) knyga Žemėlapis ir teritorija (pranc. La carte et le territoire), kuri pasirodžiusi Prancūzijoje 2010 metais autoriui atnešė prestižiškiausią šalies literatūrinę premiją – Goncourt. M. Houellebecq jau seniai taikėsi į šią premiją, tačiau visada jo ambicingos knygos atsidūrusios finale būdavo neišrenkamos. Daugelis rašytojo iš meno pasaulio nemėgsta, kadangi autorius pagarsėjęs kaip asketiškas meno kritikas, nebijantis „sudirbti“ bet kokius autoritetus, o jo asmenybė laikoma itin kontraversiška.

Nepaisant to, skaitytojai perka M. Houellebecq knygas dėl dviejų priežasčių: dėl autoriaus sukeltų skandalų ir dėl to, kad jis laikomas nūdienos literatūriniu Europos pranašu, mat ne kartą jo romanų siužetiniai vingiai vienaip ar kitaip tapo realybe. Tiesą sakant, niekada nebūčiau pradėjęs skaityti Žemėlapio ir teritorijos, nes prieš dešimtmetį bandymas perskaityti Salos galimybė tapo mano didžiuliu nemalonumu, knygos absoliučiai neįveikiau, o visi tie įmantrūs idėjos pateikimai kėlė postmodernistinio romano siaubą, neturinčio absoliučiai emocinio intelekto. Visgi Žemėlapis ir teritorija gerokai kitoks romanas nei Salos galimybė, gerokai realistinis, kaip atgaliniame viršelyje teigiama, balzakiškas, vadinasi, paskaitomas beveik visiems.

Šiemet per Kino pavasarį teko pamatyti ir M. Huoellebecq aktorinius sugebėjimus. Jo pasirodymas su Gerard Depardieu filme Tiesiog nuostabu (2019) taip pat nesužavėjo, galbūt ne tiek jis pats, kiek apskritai filmas neįtiko. Bet filmas tapo vienu iš motyvų griebtis seniai namų bibliotekoje esančią knygą ir dirstelėti, kas ten rašoma. Neslėpsiu, kad knygoje tam tikri charakteriai – intravertiški melancholikai, iš prigimties lėtapėdžiai europiečiai snobai labai primena paties Houellebecq veikėją filme, tikriausiai ir jį patį gyvenime.

Knyga, kuri skirta Europos ekonomikos augimo ir masinio vartojimo industrinės pramonės laidotuvėms. Pagrindinis veikėjas Džedas Martinas – garsus ir asketiškas menininkas, kuris tapo paveikslus ir fotografuoja, o gyvenimo pabaigoje dar ir filmuoja. Tam tikrais literatūriniais štrichais nupasakojama jo gyvenimo istorija, šalti ir santūrūs santykiai su architektu tėvu. Menininką persekioja praeities vienatvės šešėlis, o tiksliau – motinos savižudybė, kuri psichologiškai lemia jo vienišumą, šaltumą ir prastus santykius su moterimis. Visgi Džedas laikomas genialiu menininku dėl per visą gyvenimą vykusių dviejų meno parodų. Viena iš jų žemėlapių paroda, kurioje jis sujungia iš palydovo darytas fotografijas su vienos firmos žemėlapiais, o kita – po daugel metų įvykusi paveikslų paroda, kurioje ryškiausiu paveikslu tampa Billo Gates ir Steve Jobs pasikalbėjimas, kuris itin taikliai pavadinamas kaip vienos industrinės epochos pasikalbėjimu, nes ant šių dviejų žmonių darbų stovi šiuolaikinis pasaulis.

Džedo charakteris įkūnija lėtapėdžio, ilgai kuriančio snobiško prancūzo įvaizdį. Veikėjas susisiekia netgi su pačiu knygos autoriumi Michel Houellebecq, – rašytojas jau nekartą naudoja save kaip prototipą. Abu vyrukai veikiami panašios egzistencinės vienatvės, asketizmo poreikio. Gali kilti klausimas, kam autoriui reikia save paversti literatūriniu veikėju, jeigu ši perspektyva jau kūryboje buvo išbandyta? Iš tikrųjų reklaminės pardavimo epochos eroje asmenybių nėra, autorius šmaikščiai save panaudoja kaip prekę, iliustruodamas visus spaudoje apie jį surašytus dalykus. Taip pat nemažai jis mini ir nūdienos žymių prancūzų ir pasaulio garsenybių, kurie tampa dar viena šiuolaikinė emblema, kaip ir minimi neatsitiktiniai produktai, skrydžių bendrovės ir visa pramonė, su kuria susiduria Džedas.

Tiesą sakant, geros tos idėjos perteikti pasaulio beprotybę, kurioje kiekvienas iš mūsų murkdomės, pasimetę savo vertybių versijose. Džedas kalbasi su tėvu, kuriam tuoj operuos išangę, tačiau galiausiai sergantis tėvas išskrenda į Šveicariją ir pasinaudoja eutanazija. Šiuolaikiniame pasaulyje galima rinktis numirti patogiai, su gražiu vaizdeliu į Alpių kalnus, o iš Prancūzijos į Airiją nuskristi ir grįžti beveik tą pačią dieną. Pasaulis apraizgytas komunikacijos priemonėmis, žemėlapiais, visi keliai laisvi ir Džedas, kaip ir daugelis iš mūsų, yra pasimetę tarp to, kas vertinga ir, kas yra kičas. Menas čia parduodamas, o čia bevertis – kas nustato tos rinkos taisykles? Sunku pasakyti, kai sėkmė menininkams yra kaip pakeleivinga kekšė, kuri nežinia, kada parsiduos.

Iš tikrųjų romano šerdis, turiu galvoje Džedo gyvenimą, yra absoliučiai snobiškai (blogąja prasme) nuobodus, netgi tuščiaviduris, menkai kuo jaudinantis. Vyrukas, kuriam sekasi ir jis tos šlovės nelabai ir siekia, o į sąskaitą byrantys milijonai už meno kūrinius, atrodo, toks tolimas nuo kasdienio vidutinio europiečio gyvenimo, kad lengva sėkmė atrodo kaip rykliui lengvas kalakutienos kąsnis pajūryje. Norisi staugti, kad taip nebūna, tačiau ką aš žinau apie prancūzų menininkų sėkmes ir nesėkmes? Nors romanas labai europietiškas ir niūrus, jį bando praskaidrinti retsykiais prasiveržęs Houellebecq humoras: „Žinot, tai žurnalistai mane pavertė alkoholiku; įdomu, kad nė vienam neatėjo į galvą, kad jų akivaizdoje daug geriu vien todėl, kad galėčiau lengviau juos pakęsti. Kaipgi pakęsti pokalbį su tokiu pirdžiumi kaip Žanas Polas Marsuinas, jei ne kaip reikiant priliuobus? (p. 110)“ Autorius mėgsta šaržuoti savo paties prototipą ir tokiu būdu jis per romaną kuria savo prekinį ženklą – argi tai ne „du viename“ industrijos epochoje? Kas gali būti geriau, kai literatūra, kaip ir kitas menas prisitaiko ir randa išeičių parduoti pats save?

Michel Huoellebecq 

Galiausiai Huoellebecq romane yra žiauriai nužudomas. Tiesą sakant, toks sprendimas manęs nė kiek nenustebino. Antrojoje knygos dalyje įvesti nauji veikėjai – detektyvai ir kriminalinė linija knygą gerokai supopsino, atsirado literatūrinio pataikavimo masėms: netikėtas siužetinis posūkis, mirtis, paslaptis, kurios tarsi negalėjo būti tarp tų snobiškų pokalbių primena euroromano koncepcijos elementus, kada nesunkai atpažįstami populiariosios literatūros elementai. Beje šis tipažas paskutiniu metu įsisukęs ir į lietuvių „rimtąją“ literatūrą.

Džedo gyvenimas yra nuobodus, pripažinkime, kad nieko gero autorius nepasiūlo, nes Džedas sensta tarsi be didesnių siurprizų, be aštrių vidutinės amžiaus krizės, viskuo apsirūpinęs flegmatiškasis Džedas. Kitą vertus, jo tipas įkūnija Vakarų Europos senstelėjusios Huoellebecq kartos klasės žmones, kurie keliauja po Europą, be didesnės aistros suūbčioja kavą oro uostuose, yra socialiai apsirūpinę ir turi visas garantijas naudotis tarptautiniais resursais. Galiausiai nuskamba ir Ž. Ž. Ruso potekstė „Atgal į gamtą!“, kai senstelėjęs Džedas persikelia į kaimą, kaip ir kiti knygos veikėjai tarsi bėga iš didmiesčio išsiilgę gamtos ir ramumos, pavargę nuo daiktų, greitai bėgančio laiko, beprasmybės ir dirbtinio susireikšminimo. Panaši situacija vystosi ir Lietuvos kaimuose, kai žmonės grįžę iš Norvegijos susipirkinėja senas sodybas, jas susiremontuoja, pasistato pirtis ir pradeda naują kaimišką su patogumais epochą, kuri veikiau primena gyvenimą relaksuojant, nei tą senąjį kaimišką gyvenimą nuo saulės laidos prie žagrės per visą dienelę. Regis, europiečiai taip pat pavargo nuo skubėjimo ir daiktų bei galimybių pasiūlos, jie pavargo ir keliasi atokiau.

Romane intuityviai išsakytos Europos žmogaus dvasinės krizės ir tam tikros gydymo galimybės – atsitraukime nuo skubėjimo ir beverčių daiktų, nuo troškimo turėti ir valdyti. Žinoma, Džedas, man atrodo, pernelyg nuobodus veikėjas tam jausmui išreikšti. Visgi stipriausioji romano pusė yra dabarties kontekstai ir permainos, o moralas labai paprastas: žmogus, apsiginklavęs greitai pakeičiamais daiktais, negali nugalėti gamtos. Tą rodo ir paskutinysis po mirties paskelbtas Džedo nufilmuotas darbas.

Romanas nepaprastai silpnai parašytas, turint galvoje, kad jis pelnė Goncourt‘ų premiją. Jo kalbinė raiška primityvoka, tačiau čia ne vertėjo Dainiaus Gintalo kaltė, tiesiog Houellebecq, pataikaudamas, kaip mėgsta europietiškoji masė, tyčia nusprendė rašyti „plikais“ ir tiesmukais sakiniais. Prėskas tekstas be poetinių įmantrybių, metaforų ir beveik neturintis intertekstualumo retkarčiais priartėja prie eseistikos, aprašomojo bulvarinio žurnalistinio vakaro salono įvykių koncepcijos, kuri švelniai derinama su Džedo gyvenimo pasakojimu. Nepaisant skurdoko literatūrinio braižo, manding, palengvinančio skaityti tekstą bet kuriam paskaitančiam, visgi M. Houellebecq užčiuopė dabarties esmę. Lietuvių autoriams nepaprastai sunku rašyti apie dabartį, nes tai būtų arba migracija, arba bastymasis po pasaulį, arba kokie šeiminių santykių krizė, bet apčiuopti paprastai ir iš esmės lietuvių (taigi ir visų europiečių) jausenas, manau, dar neturime tokio kūrinio. Užtat turime Žemėlapį ir teritoriją, kuris per dešimtmetį nepaseno, netgi sakyčiau, toji realybė atkeliavo ir į Lietuvą, tuo gyvenome visą dešimtmetį, o kaip bus dabar? Tikriausiai teks gerti piliules, kurios pradės gaminti serotoniną.   

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Fiston Mwanza Mujila "Klubas "Tram 83"

Fiston Mwanza Mujila. „Klubas „Tram 83“ – Vilnius: Kitos knygos, 2017. – 196 p.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

- Ar turite minutę?

Taip mažai skaitau leidyklos Kitos knygos knygų, kad kaskart, patekęs į jų kuriamą leidybos srautą, imu ir nustembu – kokia įdomi, kitokia ir gyvybinga jų leidžiama literatūra. Gal ne visada viskas man patinka temų atžvilgiu, tačiau literatūros raiška, autoriais ji išties labai išskirtinė ir reikalinga mūsų gana vienkrypčių leidyklų sraute.

Šiemet impulsyviai, susidomėjęs tiesiog reklaminiu knygos pristatymu, nutariau, kad noriu „įnešti“ kažko naujo į savo šiaip jau kruopščiai atsirenkamų knygų srautą. Iš Kongo kilusio šveicaro rašytojo Fiston Mwanza Mujila romanas Klubas „Tram 83“ (pranc. Tram) iš esmės atitiko mano poreikius: nestora knyga su modernistiniu tekstu, egzotika, tema apie vartotojiškos ir degraduojančios visuomenės fiestą – ne bet kur, o Afrikoje! Taikoma hipsteriams ir „nenormaliems“, tačiau subalansuota ir intelektualams.

Kam rūpi afrikietiškos problemos, kai savų turime per akis? Pagalvojau, kad tokį klausimą turėtų kelti skeptikas, perskaitęs atgalinę knygos anotaciją – ir velniop šią knygą, tiek žinių. O, bet, tačiau... Tema šios knygos iš esmės yra sukonstruota fiktyviai, kadangi nėra konkrečiai nurodyta, kur vyksta veiksmas, tiesiog, kažkurioje Afrikos šalyje, kur susikerta migruojančių tautų keliai, kurie vienaip ar kitaip ieško ekstazėje paguodos, ši vieta knygoje įvardijama Miestas-Valstybė, kurioje galioja savitos taisyklės.

Kaip ir kiekviename trečiųjų šalių didmiestyje, taip ir čia, yra pasiskirstęs ištisas luomas – nuo pasiturinčių intelektualų, kurie gyvena Šalies Užpakalyje ir kalnakasių skurdžių bei korumpuotųjų, kurie gyvena „Vampyruose“ bei sukasi savo epicentre, degraduojančiųjų paguodos klube „Tram 83“. Geografiškai neapibrėžta, tačiau publika ir klubo kontekstas labai margas, rodos, čia esti tikras pasaulio centras, kuriame „subėga“ ne tik afrikiečiai, bet ir europiečiai, indai, tibetiečiai, Pietų Amerikos gyventojai, kurie užstrigę klube dulkinasi ir geria, dulkinasi ir geria, dulkinasi ir geria...

„- Ar turite minutę?“ – štai šitaip nuolat klausia įvairios paauglės antytės, motulės ir kiti, kai turima galvoje pasidulkinimą už pinigus klubo tualete. Šis klausimas tampa visos knygos klausimu, iš pradžių įkyrių prostitučių reprezentaciniu sakiniu ir raktu į kliento tarpukojį, bet laikui bėgant, klausimas pavirsta ritminiu, spazmišku, nuolat išlendančiu filosofiniu klausimu: ar šioje chaotiškai beprasmybėje dar skaičiuojamas laikas, ar jis turi vertę?

Rašytojas Fiston Mwanza Mujila.

Kas iš tikrųjų vyksta šioje siautulingoje istorijoje? Akivaizdu, kad autorius toli gražu ne kokios pornoindustrijos (ap)rašytojas, jam šioje pamazgų lovyje rūpi tam tikri dalykai. Visų pirma pačios Afrikos likimas arba bent tai, kas iš jos liko, susimaišius Vakarietiškam kapitalizmui, vietinėms vertybėms – ryški socialinė atskirtis, vertingų iškasenų paieškos, tikintis nerealaus laimikio, kitaip sakant, kasdienės dūžtančios viltys praturtėti korumpuotoje visuomenėje ir tapti valdžios jėga. Iš esmės per karnavališką degraduojančios visuomenės siautulį istorija pasakoja apie išniekintą ir savaip šiuolaikiškai troškimų, godumo, konkurencijos ir skurdo pavergtą afrikietį.

Tokį valdžios godulį pajunta vienas iš pagrindinių veikėjų Rekviemas – impulsyvus manipuliatorius, vietinis nusikaltėlis, kuris savo subyrėjusį gyvenimą dalinai rekonstruoja vietine politika ir rizika. Jam talkina absoliuti priešingybė – intelektualusis rašytojas Liusjenas, kuris nežinia, ką daro tokioje skylėje kaip „Tram 83“. Šis personažas atlieka savotišką Sizifo vaidmenį, valdžios troškulio ir „pajungimo“ savo pusėn per užsakomąjį meną ir laisvę rašyti savaip – sąžiningumo sau kaip kūrėjui veikėjo bruožai kur kas svarbesni už aplinkos nužmoginimo mechanizmą.

Teksto raiška primena haliucionacijų  srautą, arba (ne)susikalbėjimą klubo garsų mišrainėje. Autorius ritmiškai konstruoja mizanscenas, sukeldamas vibruojančio teksto įspūdį, neabejotinai tą pastebėjo vertėjas Dainius Gintalas. Klubinė vibracija, kalbos kodo padiktuota energija pinasi tarp veikėjų dialogų ir pasakotojo žodžių, todėl sukeliamas asocialios visuomenės hermetiško naujo pasaulio vakuumas, galiausiai nekyla abejonių, kad, kaip rašė Liusjenas „šios linksmybės galiausiai išsunks juos“. F. M. Mujilos kalba pasižymi impulsyviais pasikartojimais, kurie kuria tirštėjantį purvinos ir pažemintos visuomenės dalies margumą, kurioje galioja savi įstatymai ir kitiems, nežinantiems tų taisyklių, čia būtų pražūtis.

Nors „Tram 83“ klubas atrodo labai purvinas, pilnas nusikaltėlių, tačiau jis yra afrikietiškų iliuzijų Babelio simbolis, kuris savo lėbavimais man priminė legendinį aštunto dešimtmečio Amerikiečių klubą „Studio 54“. Knyga atmosferinė, ritmiška, inertiška, vaizduojanti korumpuotą visuomenės mechanizmą Afrikos pasaulio pakrašty, kuriame paprasčiausiai tik iš pirmo žvilgsnio nėra pateisinimo. Kol skaitytojas „kramto“ nuodėmingą tekstą, jo protas turėtų sudėlioti viso pasaulio nužmoginimo faktoriaus priežasčių žemėlapį ir atsakyti į klausimą: kodėl gyvenimas yra toks, koks jis yra.

- Ar turite minutę?

Jūsų Maištinga Siela 

Kūrybiškiausios 2016 metų lietuvių autorių grožinės literatūros knygos

Sveiki,

Dalijuosi su Jumis geriausiomis ir kūrybiškiausiomis 2016 metų knygomis, kurias parašė lietuvių autoriai. Žinoma, daug gerų knygų tiesiog neįėjo į šį sąrašą, pvz., Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum IV“. Tačiau tam yra priežasčių – pasikartojimai, tominiai leidiniai ir t. t. Nors daug kas staugė, kad labai blogai, kad sąraše praktiškai vien vyrai, tačiau Knygų mugės metu kūrybiškiausia knyga pripažinta iš šio „vyriško“ sąrašo Giedrės Kazlauskaitės „Singerstraum“. Sutikčiau iš esmės su Solveiga Daugirdaite, kuri teigė, kad moterų literatūra nors suvešėjusi, tačiau neskatinama kurti elitinės literatūros. Pateikiu visą dvyliktuką abėcėlės tvarka su kiek kitokiais knygų viršeliais.

1. Eugenijus Ališanka, Stuburo tik punktyrai: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

2. Daiva Čepauskaitė, Aš tave užmiršau: pjesės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

3. Stasys Eidrigevičius, Giedanti gaidžio galva: poema, Vilnius: Apostrofa, 2016. 

4. Dainius Gintalas. Adatos: eilėraščiai, Vilnius: Tyto alba, 2016. 

5. Benediktas Januševičius, Žodžiai: eilėraščiai, Vilnius: Žiemos žodžiai, 2016. 

6. Giedrė Kazlauskaitė, Singerstraum: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

7. Rimantas Kmita. Pietinia kronikas: romanas, Vilnius: Tyto alba, 2016. 

8. Mindaugas Kvietkauskas, Uosto fuga: esė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

9. Sigitas Parulskis, Nutylėtų lelijų miestas: romanas, Vilnius, Alma littera, 2016. 

10. Regimantas Tamošaitis, Vien tik zuikiai naktyje: esė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

11. Mindaugas Jonas Urbonas, Dvasių urna: novelės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

12. Tomas Venclova, Eumenidžių giraitė: eilėraščiai ir vertimai, Vilnius: Versus Aureus, 2016.

Jūsų Maištinga Siela