Eilėraštis. Daiva Čepauskaitė "Ruduo arba kaip mes pjovėm gaidį" analizė ir interpretacija

Daiva Čepauskaitė

Ruduo arba

kaip mes pjovėm gaidį

 

Jau vėjas link namų, tiesus ir aklas,

parbėgęs pirmas ties durim alsuos.

Jau šaukias kirvio storas gaidžio kaklas.

Paruošim žiemai tylą ir mėsos.

 

Gal kas užeis – padėsim kąsnį riebų,

po galva plunksną, raibą kaip ruduo.

Jau varva minkštu ir glotniu nestiebu

ryškus ir švelniai šiltas nevanduo.

 

Ir glosto nesaulėlydis raudonas

raudoną žolę vakaro delnais.

Susėdę giesmę valgysim be duonos,

ir plaks širdis į šonkaulius sparnais.

 

Sveiki,

 

Dalijuosi šiuo puikiu Daivos Čepauskaitės eilėraščiu „Ruduo arba kaip mes pjovėm gaidį“. Eilėraštis vaizduoja žiaurų, bet būtiną gaidžio pjovimo aktą, kuris simbolizuoja pasirengimą ateinančiam šalčiui ir nepritekliui. Pirmasis posmas sukuria rūsčią, gresiančią atmosferą: vėjas „tiesus ir aklas“ atneša šaltį, o gaidžio kaklas jau „šaukias kirvio“, nurodant neišvengiamą auką. Šis veiksmas skirtas žiemai paruošti tylą ir mėsos – fizinį išlikimą ir ramybę, kuri ateina po sunkių darbų.

 

Antrasis posmas, nors ir mini dalinimąsi mėsa su svečiais, išlaiko makabrišką atspalvį: „po galva plunksną, raibą kaip ruduo“ ir minimas „ryškus ir švelniai šiltas nevanduo“, žinoma, reiškiantis kraują, kuris, nors ir baisus, yra šilumos ir gyvybės šaltinis. Paskutinis posmas sujungia gamtos ir vidinio pasaulio tamsą: „nesaulėlydis raudonas“ glosto žolę lyg vakaro delnai, o žmonės valgo „giesmę be duonos“ – tai gali reikšti liūdesį, aukos atminimą ar tiesiog prėską, sunkią egzistenciją. Eilėraštis baigiasi galingu, šokiruojančiu palyginimu – širdis plaka „į šonkaulius sparnais“, kas rodo vidinį nerimą, baimę ar sielvartą, lyg pačių žmonių gyvybė būtų pažeidžiama, plazdanti, atkartojanti gaidžio mirties šėlsmą.

 

Pagrindinė eilėraščio mintis yra ta, kad išgyvenimas reikalauja aukos, o gamtos ciklas (rudens atėjimas) priverčia susidurti su mirtimi ir tamsa, kuri palieka gilų, nerimą keliantį pėdsaką žmogaus sieloje.

 

Maištinga Siela

Metų knygos 2018 rinkimai: rinkimai be Martynenko ir nuspėjamos prognozės

Sveiki,

Lietuvoje Metų knygos rinkimai gal niekada neprilygs buvusiems Nobelio ar esantiems Man Booker premijos rinkimams, kurias renka speciali komisija. Pas mus taip nutarta, kad Metų knygą renka liaudis. Metai iš metų jau galima nesunkiai diagnozuoti, kas turėtų laimėti ir bėgti į lažybų punktą ir statyti, jeigu ne už savo favoritą, tai bent jau už tai, kas madinga. O madinga yra tai, apie ką kalba vidurinioji rašytojų karta, reklamuodama savo favoritus facebook‘o ratelyje ir publikuodama savo recenzijas viešojoje erdvėje. Pagal jų atsiliepimus recenzijose jau ir galima orientuotis, kas šiemet turėtų laimėti Metų knygos titulą.

Tiesa, neteigiu, kad čia kokia nors korupcija ir panašiai, tik sakau, kad jau kuris laikas ši tendencija pasitvirtina. Šiemet vandenį sudrumstė įvestos naujos kategorijos – publicistika ir dokumentika, kuri paskutiniuoju metu itin paklausi ir įdomi mūsų literatūroje, ką galbūt ne visada pasakysi apie, pavyzdžiui, prozą.

Visgi prognozuoju, kad vaikų literatūros kategorijoje turėtų laimė nusišypsoti Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ – apie šią puikią knygą išties nemažai buvo kalbama per pastaruosius metus. Paauglių literatūros kategorijoje, nesu tikras, nes nė viena knyga neskaityta, bet kažkodėl intuicija sako, kad tai bus „Verksnių klubas“, na, arba J. Žilinsko knyga apie Gugį.

Suaugusiųjų kategorijoje naujausioje publicistikos kategorijoje pasigedau Vilniaus miesto istorijos tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus išleistą kokybišką dokumentiką, bet reikia manyti, kad ji papuls kitąmet. Visgi laurus šioje kategorijoje prognozuoju Tomui Venclovai „Nelyginant šiaurė magnetą“ – paskutiniu metu itin intelektualų išgirtą, storą, įdomią pasauliui pokalbių knygą. Būtų keista, jeigu ji negautų šio pripažinimo. Po to, žinoma, Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ irgi turi šiokių tokių šansų. O štai dėl S. Parulskio geros eseistikos, manau, tiesiog šalia rečiau rašančių rašytojų neturi itin didelių šansų.

Suaugusiųjų prozos kategorijoje, manau, sėkmė turėtų šypsotis Gabijai Grušaitei ir jos „Stasys Šaltoka: vieneri metai“, kurios dar neskaičiau, tačiau Jurgos Ivanauskaitės premija ir aktyviųjų skaitytojų „postai“ apie knygos aktualumą, manau, turėtų nurungti kiek senobišką Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinį“. Kanadietį Šileiką – jo literatūros priskyrimas prie lietuvių literatūros man yra apskritai mistika, – labai nustebintų jo laimėjimas, nors rašytojas jis išties geras.

Poezijos srityje, kol kas laukia manęs visas tas „gėris“ dar tik skaitomas, tačiau populiariausias viešojoje erdvėje buvo Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“, tad manau, kad čia turėtų suveikti faktorius – apie jį kalba, jis ir laimi. Gretos Ambrazaidės viešojoje erdvėje sprogimas taip pat liko nepastebėtas, tik sunku debiutuojantiems nurungti senbuvius.

Na, o kol kas žiūrėsime, kas ir kaip. Kiek keista, kad į prozos kategoriją nepateko M. P. E. Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“, kurio tekstas išties buvo gyvas, paveikus ir refleksyvus, tačiau kelios ne itin priimančios į šią rašytojų lygą tų pačių rašytojų recenzijos išstūmė iš sudarinėtojų šią, mano akimis, aktualią knygą. Kiek nesupratau šio sprendimo, bet ką padarysi.

Norėtųsi pasakyti, kad derlius gan nykus, tačiau visgi jis nėra nykus – juk visko net nesuskaitęs, tik mažą dalį nominantų, dar dalis laukia, kita išvis mano paties bus neskaitoma. Norėtųsi sakyti, čia tik loterija, tačiau pernelyg nuspėjama, todėl ir nyku, bet... Tokios tendencijos, kai sprendžia visuomenė, bet kitokios tendencijos (irgi nuspėjamos), kai ekspertai sudaro šiuos nominantus. Taigi lazda iš dviejų skirtingų galų vis tiek lieka vien tik lazda.

Jūsų Maištinga Siela

Literatūrinė Jotvingių premija 2018 skirta Daivai Čepauskaitei (Literatūra ir menas): vyrai užleido damas į priekį?

Sveiki,

Šiemet Jotvingių premija įteikta Daivai Čepauskaitei. Iš tikrųjų talentinga, įdomi ir išraiškinga Daivos poezija – tą ištrauką „Literatūroje ir mene“ publikuota „Makaronų opera“ skaičiau su pasimėgavimu ir net jau žinau, kur galėčiau šį parodijuojantį teatralizuotą operą „panaudoti“...

Bet šį įrašą noriu padaryti dėl Jotvingių premijos tendencijų. Puikiai prisimenu, kaip pernai visi koliojosi, kad Jotvingių premija vėl skirta vyrui (tuokart poetui Gyčiui Norviliui). Na, žinoma, vyrai Lietuvoje „geriausi“ poetai ir Jotvingių premija lyg ir patvirtintų tą tendenciją, tačiau mes gi slapta „žinome“, kad kaip ir Seime, taip ir literatūros lauke, vienas rašytojas nugaros pats į mietą laukuose nesikaso...

Šiaip Jotvingių premija teikiama nuo 1985 metų ir Daiva Čepauskaitė trečioji moteris, kuri pelnė šį apdovanojimą. Anksčiau 1999 metais ji įteikta Nijolei Miliauskaitei ir 2010 Viktorijai Daujotytei. Po skandalingo perversmo net Jaunojo Jotvingio premija įteikta šiemet debiutavusiai Gretai Ambrazaitei. Sutapimas? Noras pagerbti moteris, kad nesijaustų nuskriaustos? Galimas daiktas, kad lyčių nelygybė kultūros ir meno srityje visada galiojo kaip ir bet kuriame kitame sektoriuje ir toks šiųmetis proveržis nebeatrodo vien tik atsitiktinis ir visgi atrodo labiau kaip kompensacija, išlyginant lyčių pusiausvyrą premijų „kovose“.

Bet kokiu atveju, sveikinu Daivą Čepauskaitę. Čia galite pasiklausyti vieno iš autorės skaitomo eilėraščio "Geriausias".

Jūsų Maištinga Siela

Kūrybiškiausios 2016 metų lietuvių autorių grožinės literatūros knygos

Sveiki,

Dalijuosi su Jumis geriausiomis ir kūrybiškiausiomis 2016 metų knygomis, kurias parašė lietuvių autoriai. Žinoma, daug gerų knygų tiesiog neįėjo į šį sąrašą, pvz., Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum IV“. Tačiau tam yra priežasčių – pasikartojimai, tominiai leidiniai ir t. t. Nors daug kas staugė, kad labai blogai, kad sąraše praktiškai vien vyrai, tačiau Knygų mugės metu kūrybiškiausia knyga pripažinta iš šio „vyriško“ sąrašo Giedrės Kazlauskaitės „Singerstraum“. Sutikčiau iš esmės su Solveiga Daugirdaite, kuri teigė, kad moterų literatūra nors suvešėjusi, tačiau neskatinama kurti elitinės literatūros. Pateikiu visą dvyliktuką abėcėlės tvarka su kiek kitokiais knygų viršeliais.

1. Eugenijus Ališanka, Stuburo tik punktyrai: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

2. Daiva Čepauskaitė, Aš tave užmiršau: pjesės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

3. Stasys Eidrigevičius, Giedanti gaidžio galva: poema, Vilnius: Apostrofa, 2016. 

4. Dainius Gintalas. Adatos: eilėraščiai, Vilnius: Tyto alba, 2016. 

5. Benediktas Januševičius, Žodžiai: eilėraščiai, Vilnius: Žiemos žodžiai, 2016. 

6. Giedrė Kazlauskaitė, Singerstraum: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

7. Rimantas Kmita. Pietinia kronikas: romanas, Vilnius: Tyto alba, 2016. 

8. Mindaugas Kvietkauskas, Uosto fuga: esė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

9. Sigitas Parulskis, Nutylėtų lelijų miestas: romanas, Vilnius, Alma littera, 2016. 

10. Regimantas Tamošaitis, Vien tik zuikiai naktyje: esė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

11. Mindaugas Jonas Urbonas, Dvasių urna: novelės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

12. Tomas Venclova, Eumenidžių giraitė: eilėraščiai ir vertimai, Vilnius: Versus Aureus, 2016.

Jūsų Maištinga Siela