Metų knygos 2018 rinkimai: rinkimai be Martynenko ir nuspėjamos prognozės

Sveiki,

Lietuvoje Metų knygos rinkimai gal niekada neprilygs buvusiems Nobelio ar esantiems Man Booker premijos rinkimams, kurias renka speciali komisija. Pas mus taip nutarta, kad Metų knygą renka liaudis. Metai iš metų jau galima nesunkiai diagnozuoti, kas turėtų laimėti ir bėgti į lažybų punktą ir statyti, jeigu ne už savo favoritą, tai bent jau už tai, kas madinga. O madinga yra tai, apie ką kalba vidurinioji rašytojų karta, reklamuodama savo favoritus facebook‘o ratelyje ir publikuodama savo recenzijas viešojoje erdvėje. Pagal jų atsiliepimus recenzijose jau ir galima orientuotis, kas šiemet turėtų laimėti Metų knygos titulą.

Tiesa, neteigiu, kad čia kokia nors korupcija ir panašiai, tik sakau, kad jau kuris laikas ši tendencija pasitvirtina. Šiemet vandenį sudrumstė įvestos naujos kategorijos – publicistika ir dokumentika, kuri paskutiniuoju metu itin paklausi ir įdomi mūsų literatūroje, ką galbūt ne visada pasakysi apie, pavyzdžiui, prozą.

Visgi prognozuoju, kad vaikų literatūros kategorijoje turėtų laimė nusišypsoti Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ – apie šią puikią knygą išties nemažai buvo kalbama per pastaruosius metus. Paauglių literatūros kategorijoje, nesu tikras, nes nė viena knyga neskaityta, bet kažkodėl intuicija sako, kad tai bus „Verksnių klubas“, na, arba J. Žilinsko knyga apie Gugį.

Suaugusiųjų kategorijoje naujausioje publicistikos kategorijoje pasigedau Vilniaus miesto istorijos tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus išleistą kokybišką dokumentiką, bet reikia manyti, kad ji papuls kitąmet. Visgi laurus šioje kategorijoje prognozuoju Tomui Venclovai „Nelyginant šiaurė magnetą“ – paskutiniu metu itin intelektualų išgirtą, storą, įdomią pasauliui pokalbių knygą. Būtų keista, jeigu ji negautų šio pripažinimo. Po to, žinoma, Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ irgi turi šiokių tokių šansų. O štai dėl S. Parulskio geros eseistikos, manau, tiesiog šalia rečiau rašančių rašytojų neturi itin didelių šansų.

Suaugusiųjų prozos kategorijoje, manau, sėkmė turėtų šypsotis Gabijai Grušaitei ir jos „Stasys Šaltoka: vieneri metai“, kurios dar neskaičiau, tačiau Jurgos Ivanauskaitės premija ir aktyviųjų skaitytojų „postai“ apie knygos aktualumą, manau, turėtų nurungti kiek senobišką Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinį“. Kanadietį Šileiką – jo literatūros priskyrimas prie lietuvių literatūros man yra apskritai mistika, – labai nustebintų jo laimėjimas, nors rašytojas jis išties geras.

Poezijos srityje, kol kas laukia manęs visas tas „gėris“ dar tik skaitomas, tačiau populiariausias viešojoje erdvėje buvo Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“, tad manau, kad čia turėtų suveikti faktorius – apie jį kalba, jis ir laimi. Gretos Ambrazaidės viešojoje erdvėje sprogimas taip pat liko nepastebėtas, tik sunku debiutuojantiems nurungti senbuvius.

Na, o kol kas žiūrėsime, kas ir kaip. Kiek keista, kad į prozos kategoriją nepateko M. P. E. Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“, kurio tekstas išties buvo gyvas, paveikus ir refleksyvus, tačiau kelios ne itin priimančios į šią rašytojų lygą tų pačių rašytojų recenzijos išstūmė iš sudarinėtojų šią, mano akimis, aktualią knygą. Kiek nesupratau šio sprendimo, bet ką padarysi.

Norėtųsi pasakyti, kad derlius gan nykus, tačiau visgi jis nėra nykus – juk visko net nesuskaitęs, tik mažą dalį nominantų, dar dalis laukia, kita išvis mano paties bus neskaitoma. Norėtųsi sakyti, čia tik loterija, tačiau pernelyg nuspėjama, todėl ir nyku, bet... Tokios tendencijos, kai sprendžia visuomenė, bet kitokios tendencijos (irgi nuspėjamos), kai ekspertai sudaro šiuos nominantus. Taigi lazda iš dviejų skirtingų galų vis tiek lieka vien tik lazda.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Vilė, Lina Itagaki "Sibiro haiku"

Jurga Vilė, Lina Itagaki. „Sibiro haiku“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2018 – 240 p.

Sveiki,

Kol dažnas neišprusęs lietuvis galvoja, kaip vaikui paaiškinti, kad pasaulyje egzistuoja homoseksualai, nors tai savaime nėra jokia problema, tik paties asmens stereotipinis blokas. Lygiai taip pat gali kilti natūralus klausimas, o kaip vaikui paaiškinti absoliučiai neapčiuopiamą reiškinį, tarkime, Dievą? Atsakymas dažniausiai nustebina, – ogi ta pačia gražia lietuviška kalba, suprantamais kasdieniais žodžiais apie skirtybes, apie pasaulio margumą, įdomybes ir istoriją... Jurga Vilė ir Lina Itagaki rado savitą kalbą, kaip vaikams papasakoti apie mūsų lietuvių tautos masinius trėmimus XX amžiaus viduryje ir tai perteikė kiek keistoku pavadinimu, bet dailiai išleistoje knygoje Sibiro haiku.

Dažnas iš mūsų tikrai girdėjo ne tik mokykloje apie tremties patirtis. Juk buvo tik itin reta giminė, kurios nepalietė ši tragedija. Apie šias patirtis dažniausiai mes sužinome iš trumpučių eilėraščių, pargabentų iš paties Sibiro – tai tremtinių poezija, memuarų – D. Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros, V. Kalvaitis Sugriežtinto režimo barakas, na, ir žinoma, lengvu bestseleriu tapęs pasaulinio lygio R. Šepetys romanas Tarp pilkų debesų, kuris puikiai užpildo paauglių ir jaunimo literatūros nišą.

Sibiro haiku – tai naujo žanro kūrinys, kuriame susiduria literatūra ir dailė. Iliustruotas tarsi komiksai pasakojimas apie tremtį spėjo ne tik išgarsėti Lietuvoje kaip gražiausia knyga, išleista 2017 metais, bet jau su pasididžiavimu pristatomas ir užsienio rinkai, o tai puikus būdas „prasimušti“ kitų šalių literatūrinėse erdvėse, į kurias taip nedrąsiai bando prisibelsti lietuvių literatūra, nešanti lietuvių ir apskritai baltų regionine išgyventą skaudžią istorinę patirtį.

Pasakojimo centre – iš kaimo su šeima ištremtas berniukas Algiukas, kuris ir pasakoja tremties istoriją. Vaiko pasaulėvaizdžiais pasakojimas pirmuoju asmeniu šildo ir jautriai veikia skaitytojo emocijas ir tai visai nesusiję su amžiaus tarpsniu, kadangi kūrinys labai įdomiai skaitomas tiek knygų gurmanams, tiek besidomintiems tremties temomis literatūroje, tiek vaikams. Taigi Algiukas pasakoja siaubingą istoriją – jis su sese Dalia, tėvu, teta, mama ir dar keliais šviesiais kaimo gyventojais traukiniu išvežamas į tolimą Sibirą. Nesunku įsijausti ir pajusti atsikartojančių biografinių pasakojimo motyvų, kadangi jie iš esmės paliudija ir paralelines istorijas literatūroje.

Dailės ir teksto konjunktūra šiame pasakojime neatsiejamai viena kitą harmoningai papildo. Pasirinktas teksto užrašymo (vaikiško braižo) išties primena ir laišką, ir sakralią, šviesią per vaiko sąmonę tekančią sunkių patirčių išpažintį. Grafiniai dailės darbai – nepataikaujantys, nesistengia vaikytis spalvingų Volto Disnėjaus stiliaus, o veikiau atliepia tą iš esmės pilką, kiek nespalvingą tremties epochą, kai paprastas prinokęs obuolys gali suteikti kur kas daugiau džiaugsmo tamsiame ir utėlių pilname traukinyje nei naujas išmaniojo telefono modelis, gautas per gimtadienį. Iš esmės iliustracijos papildo tekstu atpasakojamą laikmečio kasdienybę, kai kada tai ištisi komiksai, charakterizuojantys šiurkštų rusišką prižiūrėtojų kalbėjimą ir švelnų bei kantrų lietuvišką būdą. Galima sakyti, kad tai dualistinė knyga, brėžianti mažojo skaitytojo sąmonėje aiškius tremties situacijos vertinimo kriterijus – lietuviai yra aukos, o rusai – svolačiai, nenaudėliai.

Priešingai nei, pavyzdžiui, R. Šepetys ar D. Grinkevičiūtės tekstuose, šiame begalės daug šviesos, nors istorija ir nėra su laiminga atomazga. Kartais abejotinas, ar tikrai tokiomis sunkiomis sąlygomis lietuviai ėmė ir dainavo, tiek juokavo, kai siautė ligos ir badas. Nejučia, primenama, kad būtent šviesuoliai, kurie neprarado vilties, tie labiausiai ir išgyveno tremtį, todėl demonstratyvus optimizmo pabrėžimas nėra vien tik preciziškumas, tai kartu ir Algiuko kaip vaiko pasaulėžiūros šviesos programa. Vaikas visada atviras pasauliui, kol gyvuoja meilė ir yra šalia artimieji, todėl daugelį tamsių dalykų jis tiesiog nesuvokia ir viską priima tiesiogiai. Algiuko pasakojime jaučiamas šviesulys, kuris išlieka net pačiuose juodžiausiai užtušuotuose puslapiuose, kai į eketę sumurgdomi pūgos neišgyvenusių lietuvių lavonai.

Jurga Vilė ir Lina Itagaki

Dažnas gali susimąstyti, o kodėl istorija pavadinta taip „nelietuviškai“? Haiku – trumpas japoniškas eilėraščio žanras, kuriame didžiulę reikšmę turi gamta ir pauzė, kurioje suvokiamas jausmų pasaulis. Vienas iš šviesiausių personažų yra Algiuko teta Petronėlė, užkietėjusi japonų kultūros gerbėja, kuri moko ne tik žavėjimosi svetimomis kultūromis, bet ir pamoko aplinkinius japoniškojo žodžio meno. Japonija – kaip nepažinus, egzotiškas kraštas, kur galioja kitokie dėsniai. Iš esmės tai koreliuoja ir su Sibiru, kaip tolimas rytietiškas kraštas, pertransformavęs Algiuką ir visus tremtinius. Haiku – ir žinia, ir laiškas, ir malda – rytietiška, iš pradžių nepažini, kol jos išmokstama, kaip išmokstama gimtosios kalbos. Haiku šioje istorijoje įgyja filosofinį dėmenį, tai tampa sibirietišku, nauju išgyvenimo ir realybės modeliu tremtiniams. Kad ir tie dygstantys daigai iš obuolių sėklų – kiek džiaugsmo jie suteikia tremtiniams, kiek meilės paprastas daigelis, simbolis to, kas prarasta ir tai, kas išsaugota atmintyje – lietuviškos žemės, kultūros, namų ir artimųjų (visa, kas iki tol buvai – tavo tautiška/žmogiška tapatybė) simbolis.

Vienas netikėtas pasakojimo personažas – tai žąsinas, kurį prie geležinkelio užmuša prižiūrėtojai. Jo dvasia seka paskui Algiuką ir žąsino balti sparnai – tai aliuzija į angelą sargą. Ir iš tikrųjų žąsinas dažnai perspėja Algiuką, dalyvauja lemiamuose sprendimuose, nors iš tikrųjų jis veikia tik kaip intuicija, sąžinės balsas, visa, kas neapčiuopiama. Toks vedlys sufleruoja, kad išgyventi tremtį neužtenka būti vien tik Robinzono Kruzo lygmens žmogumi, mokėti ir žinoti, kaip ir iš ko pasigaminti, kad išliktum. Žąsinas sufleruoja, kad yra dar ir žmogiškieji vidiniai su viltimi ir meile, atsarga ir dėmesingumu susiję vidiniai žmogaus parametrai, kurie leidžia nepalūžti tiek Algiukui, tiek likusiems tremtiniams.

Pasiaukojimas ir meilė – tai kertiniai šios istorijos vertybiniai akmenys. Algiukas su vaikas grįžta į Lietuvą kaip našlaičiai, nors jų gyvos motinos pasilieka tarsi išsižadėdamos vaikus, bet iš esmės siunčiami su ašaromis kaip šviesos spinduliai atgal į tėvynę. Aukodamos savo nesavanaudišką ryšį vardan vaikų ateities – tai aukščiausias meilės rodmuo – atsisakyti prieraišumo vardan išgyvenimo. Istorijoje esama ir kitų įsimintinų veikėjų, kaip antai vienarankė mokytoja Žibutė, kuri susituokė su vienarankiu rusu Igoriu – mokytojų šviesus protas, kuris absoliučiai paneigia griežtumu, disciplina ir psichologiniu spaudimu apmokytą klasikinį ir sistemos suformuotą tarybinį mokytoją, kuris nebijojo net liniuote taukštelėti per pakaušį.

Visumoje graži, harmoninga knyga, visų amžiaus tarpsnio skaitytojams, kurie patirdami komiksams būdingą nuotykį, iš tikrųjų priima žinias apie mūsų tautos tremties patirtį. Sibiro haiku – naujas kalbėjimo būdas, miksuojantis skirtingas meno rūšis, bet išsaugojantis brangiosios knygos formatą, o kartu užtikrinantis knygos gyvavimo potencialą mūsų iš esmės technologijų pertekusiame pasaulyje.

Jūsų Maištinga Siela