Knyga: Jurga Vilė, Lina Itagaki "Sibiro haiku"

Jurga Vilė, Lina Itagaki. „Sibiro haiku“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2018 – 240 p.

Sveiki,

Kol dažnas neišprusęs lietuvis galvoja, kaip vaikui paaiškinti, kad pasaulyje egzistuoja homoseksualai, nors tai savaime nėra jokia problema, tik paties asmens stereotipinis blokas. Lygiai taip pat gali kilti natūralus klausimas, o kaip vaikui paaiškinti absoliučiai neapčiuopiamą reiškinį, tarkime, Dievą? Atsakymas dažniausiai nustebina, – ogi ta pačia gražia lietuviška kalba, suprantamais kasdieniais žodžiais apie skirtybes, apie pasaulio margumą, įdomybes ir istoriją... Jurga Vilė ir Lina Itagaki rado savitą kalbą, kaip vaikams papasakoti apie mūsų lietuvių tautos masinius trėmimus XX amžiaus viduryje ir tai perteikė kiek keistoku pavadinimu, bet dailiai išleistoje knygoje Sibiro haiku.

Dažnas iš mūsų tikrai girdėjo ne tik mokykloje apie tremties patirtis. Juk buvo tik itin reta giminė, kurios nepalietė ši tragedija. Apie šias patirtis dažniausiai mes sužinome iš trumpučių eilėraščių, pargabentų iš paties Sibiro – tai tremtinių poezija, memuarų – D. Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros, V. Kalvaitis Sugriežtinto režimo barakas, na, ir žinoma, lengvu bestseleriu tapęs pasaulinio lygio R. Šepetys romanas Tarp pilkų debesų, kuris puikiai užpildo paauglių ir jaunimo literatūros nišą.

Sibiro haiku – tai naujo žanro kūrinys, kuriame susiduria literatūra ir dailė. Iliustruotas tarsi komiksai pasakojimas apie tremtį spėjo ne tik išgarsėti Lietuvoje kaip gražiausia knyga, išleista 2017 metais, bet jau su pasididžiavimu pristatomas ir užsienio rinkai, o tai puikus būdas „prasimušti“ kitų šalių literatūrinėse erdvėse, į kurias taip nedrąsiai bando prisibelsti lietuvių literatūra, nešanti lietuvių ir apskritai baltų regionine išgyventą skaudžią istorinę patirtį.

Pasakojimo centre – iš kaimo su šeima ištremtas berniukas Algiukas, kuris ir pasakoja tremties istoriją. Vaiko pasaulėvaizdžiais pasakojimas pirmuoju asmeniu šildo ir jautriai veikia skaitytojo emocijas ir tai visai nesusiję su amžiaus tarpsniu, kadangi kūrinys labai įdomiai skaitomas tiek knygų gurmanams, tiek besidomintiems tremties temomis literatūroje, tiek vaikams. Taigi Algiukas pasakoja siaubingą istoriją – jis su sese Dalia, tėvu, teta, mama ir dar keliais šviesiais kaimo gyventojais traukiniu išvežamas į tolimą Sibirą. Nesunku įsijausti ir pajusti atsikartojančių biografinių pasakojimo motyvų, kadangi jie iš esmės paliudija ir paralelines istorijas literatūroje.

Dailės ir teksto konjunktūra šiame pasakojime neatsiejamai viena kitą harmoningai papildo. Pasirinktas teksto užrašymo (vaikiško braižo) išties primena ir laišką, ir sakralią, šviesią per vaiko sąmonę tekančią sunkių patirčių išpažintį. Grafiniai dailės darbai – nepataikaujantys, nesistengia vaikytis spalvingų Volto Disnėjaus stiliaus, o veikiau atliepia tą iš esmės pilką, kiek nespalvingą tremties epochą, kai paprastas prinokęs obuolys gali suteikti kur kas daugiau džiaugsmo tamsiame ir utėlių pilname traukinyje nei naujas išmaniojo telefono modelis, gautas per gimtadienį. Iš esmės iliustracijos papildo tekstu atpasakojamą laikmečio kasdienybę, kai kada tai ištisi komiksai, charakterizuojantys šiurkštų rusišką prižiūrėtojų kalbėjimą ir švelnų bei kantrų lietuvišką būdą. Galima sakyti, kad tai dualistinė knyga, brėžianti mažojo skaitytojo sąmonėje aiškius tremties situacijos vertinimo kriterijus – lietuviai yra aukos, o rusai – svolačiai, nenaudėliai.

Priešingai nei, pavyzdžiui, R. Šepetys ar D. Grinkevičiūtės tekstuose, šiame begalės daug šviesos, nors istorija ir nėra su laiminga atomazga. Kartais abejotinas, ar tikrai tokiomis sunkiomis sąlygomis lietuviai ėmė ir dainavo, tiek juokavo, kai siautė ligos ir badas. Nejučia, primenama, kad būtent šviesuoliai, kurie neprarado vilties, tie labiausiai ir išgyveno tremtį, todėl demonstratyvus optimizmo pabrėžimas nėra vien tik preciziškumas, tai kartu ir Algiuko kaip vaiko pasaulėžiūros šviesos programa. Vaikas visada atviras pasauliui, kol gyvuoja meilė ir yra šalia artimieji, todėl daugelį tamsių dalykų jis tiesiog nesuvokia ir viską priima tiesiogiai. Algiuko pasakojime jaučiamas šviesulys, kuris išlieka net pačiuose juodžiausiai užtušuotuose puslapiuose, kai į eketę sumurgdomi pūgos neišgyvenusių lietuvių lavonai.

Jurga Vilė ir Lina Itagaki

Dažnas gali susimąstyti, o kodėl istorija pavadinta taip „nelietuviškai“? Haiku – trumpas japoniškas eilėraščio žanras, kuriame didžiulę reikšmę turi gamta ir pauzė, kurioje suvokiamas jausmų pasaulis. Vienas iš šviesiausių personažų yra Algiuko teta Petronėlė, užkietėjusi japonų kultūros gerbėja, kuri moko ne tik žavėjimosi svetimomis kultūromis, bet ir pamoko aplinkinius japoniškojo žodžio meno. Japonija – kaip nepažinus, egzotiškas kraštas, kur galioja kitokie dėsniai. Iš esmės tai koreliuoja ir su Sibiru, kaip tolimas rytietiškas kraštas, pertransformavęs Algiuką ir visus tremtinius. Haiku – ir žinia, ir laiškas, ir malda – rytietiška, iš pradžių nepažini, kol jos išmokstama, kaip išmokstama gimtosios kalbos. Haiku šioje istorijoje įgyja filosofinį dėmenį, tai tampa sibirietišku, nauju išgyvenimo ir realybės modeliu tremtiniams. Kad ir tie dygstantys daigai iš obuolių sėklų – kiek džiaugsmo jie suteikia tremtiniams, kiek meilės paprastas daigelis, simbolis to, kas prarasta ir tai, kas išsaugota atmintyje – lietuviškos žemės, kultūros, namų ir artimųjų (visa, kas iki tol buvai – tavo tautiška/žmogiška tapatybė) simbolis.

Vienas netikėtas pasakojimo personažas – tai žąsinas, kurį prie geležinkelio užmuša prižiūrėtojai. Jo dvasia seka paskui Algiuką ir žąsino balti sparnai – tai aliuzija į angelą sargą. Ir iš tikrųjų žąsinas dažnai perspėja Algiuką, dalyvauja lemiamuose sprendimuose, nors iš tikrųjų jis veikia tik kaip intuicija, sąžinės balsas, visa, kas neapčiuopiama. Toks vedlys sufleruoja, kad išgyventi tremtį neužtenka būti vien tik Robinzono Kruzo lygmens žmogumi, mokėti ir žinoti, kaip ir iš ko pasigaminti, kad išliktum. Žąsinas sufleruoja, kad yra dar ir žmogiškieji vidiniai su viltimi ir meile, atsarga ir dėmesingumu susiję vidiniai žmogaus parametrai, kurie leidžia nepalūžti tiek Algiukui, tiek likusiems tremtiniams.

Pasiaukojimas ir meilė – tai kertiniai šios istorijos vertybiniai akmenys. Algiukas su vaikas grįžta į Lietuvą kaip našlaičiai, nors jų gyvos motinos pasilieka tarsi išsižadėdamos vaikus, bet iš esmės siunčiami su ašaromis kaip šviesos spinduliai atgal į tėvynę. Aukodamos savo nesavanaudišką ryšį vardan vaikų ateities – tai aukščiausias meilės rodmuo – atsisakyti prieraišumo vardan išgyvenimo. Istorijoje esama ir kitų įsimintinų veikėjų, kaip antai vienarankė mokytoja Žibutė, kuri susituokė su vienarankiu rusu Igoriu – mokytojų šviesus protas, kuris absoliučiai paneigia griežtumu, disciplina ir psichologiniu spaudimu apmokytą klasikinį ir sistemos suformuotą tarybinį mokytoją, kuris nebijojo net liniuote taukštelėti per pakaušį.

Visumoje graži, harmoninga knyga, visų amžiaus tarpsnio skaitytojams, kurie patirdami komiksams būdingą nuotykį, iš tikrųjų priima žinias apie mūsų tautos tremties patirtį. Sibiro haiku – naujas kalbėjimo būdas, miksuojantis skirtingas meno rūšis, bet išsaugojantis brangiosios knygos formatą, o kartu užtikrinantis knygos gyvavimo potencialą mūsų iš esmės technologijų pertekusiame pasaulyje.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ruta Sepetys "Tarp pilkų debesų"

Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“ – Vilnius: Alma littera, 2014.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Ruta Sepetys romaną Tarp pilkų debesų (angl. Between Shades of Gray) jau seniai žinojau kaip vieną sėkmingiausių verstinės grožinės literatūros Lietuvoje per paskutiniuosius penkerius metus – jis tapo tikru bestseleriu, sulaukusiu net pakartotinų tiražų. Knyga, kurią skaičiau, buvo išleista 2014 metais su 5 000 tūkstančių pakartotinų egzempliorių. Pripažinkime, tokie tiražai sulaukia šiandien nebent mokyklinių programinių kūrinių serijos. Na, ir vienas kitas sėkmingesnis verstinės literatūros autorius, tarp kurių be jokios abejonės ir pati Ruta Sepetys. Autorė parašiusi viso labo tik du romanus, abu juos turime išverstus lietuviškai.

Tiesą sakant, knygos sėkmė Vakaruose nė kiek nestebina – toji daugeliui lietuvių skaudi sovietinės ekspansijos patirtis niekur nedingo, ji išlindo kaip yla iš maišo, tik stebina, kodėl taip ilgai buvo tylėta. Vakarų literatūra sulaukia daug tiek literatūrinių kūrinių, tiek kasmet įvairių filmų, televizinių serialų apie žydų genocidą Antrojo pasaulinio karo metais, o štai apie Baltijos valstybių trėmimus ir patirtis taigoje bei priverstinių darbų stovyklose daugelis vakariečių nė nebuvo girdėję. Visą laiką galvoju, kada mes „išstumsime“ į Vakarus Balio Sruogos Dievų mišką – vienas didžiausių mūsų literatūrinių šedevrų! Kai visas pasaulis skaito kitus, deja, nelietuviškus autorius, jų prisiminimus ir liudijimus, kad ir tą patį Anos Frank Dienoraštį, Primo Levio Jei tai žmogus, mūsų autentiškoji grožinė literatūra lieka kažkodėl tik mums patiems. Na, nemokame savęs „atiduoti“ pasauliui, bet kažkodėl klykiame iš džiaugsmo, kai koks Jonas Valančiūnas įmeta tritaškį, likus minutei iki rungtynių pabaigos. Na, bet šitą mūsų užciklintą „lietuvių literatūra tik lietuviams!“ momentą aš jau žinau: maža šalis, mažai vertėjų, autorius ne formatas, neparduosi, neuždirbsi...

Tarp pilkų debesų be jokios abejonės prieinama knyga visiems ir paskaitoma kiekvienam, kas tik gali skaityti. Autorė rašo gana logiškai ir beveik nieko nemitologizuoja, labai saikingai ir atsakingai rezgami sakiniai, sakyčiau, netgi taupiai vartoja leksikoną, todėl įtariu, kad debiutuojanti autorė netgi nesiruošia literatūriniu pobūdžiu ne tik eksperimentuoti, bet netgi šio eksperimentavimo kiek įmanydama vengia. Žinoma, tokį įspūdį gali sudaryti ir vertėjos Linos Būgienės indėlis, tačiau labai abejoju, ar vertėja galėjo prislopinti autorės stilių. Būtent stilius man pasirodė kiek tiesmukas, netgi vis lygindavau su skaitytu analogiška tema aprašytais Dalios Grinkevičiūtės prisiminimais Lietuviai prie Laptevų jūros ir menu tekstą neprofesionalios lietuvių autorės tremtinės kur kas sodresnį ir įtikinamesnį, bet šį įspūdį stiprino, jog tai autentiški autorės išgyvenimai, o R. Sepetys derina fikciją su sukaupta archyvine medžiaga. Būtent archyvinė medžiaga, autorės surinkti dar išlikusių gyvų žmonių liudijimai tikriausiai ir neleido įsižiebti metaforų ugnelėms, nuklysti į literatūrinius eksperimentavimus, autorė sąmoningai trokšta išlikti sąžininga su istorine medžiaga.

 

Rašytoja Ruta Sepetys (liet. Rūta Šepetys)

Angliškų knygų viršelių variacijos.  

 

 "Tarp pilkų debesų" mano lentynoje atsidūrė šalia D. Grinkevičiūtės "Lietuviai prie Laptevų jūros" ir papildė tremties literatūros skyrių.

Lyginant su D. Grinkevičiūtės kūriniu, R. Sepetys romanas kur kas labiau adaptuotas ir pritaikytas masiniam skaitytojui, čia, priešingai nei Lietuviai prie Laptevo jūros, nemažai esama sentimentalumo, kuris, mano galva, ne itin padėjo kūriniui, žvelgiant iš meninės perspektyvos. Kūrinio meninė sąranga vėlgi labai patogi skaitytojams – trumpi skyreliai, skubrus ir dinamiškas tekstas, bet šio kūrinio didžiausią meninę vertę sudaro pats primirštos, o kai kam Vakaruose niekam nežinomas lietuvių praeities ir tremtinių kančios liudijimas. Ypač romano paskutinieji skyriai, kai Lina su šeima atsiduria poliarinėje naktyje, apspisti utėlių ir bado – išties kraupūs, primenantis tą baisią autentišką patirtį, kurią užrašė D. Grinkevičiūtė. Šio romano tapatinimas su Lietuviai prie Laptevų jūros nėra atsitiktinis, mat, pati R. Sepetys teigė, kad D. Grinkevičiūtės raštai padėjo užpildyti „tuščias erdves“, o aš pridursiu dar ir tai, kad ne tik užpildyti, bet ir pasiskolinti vieną kitą idėją ar siužetinę mintį, bet visumoje tenka pripažinti, kaip autorė ir priduria savo pastabose knygos gale, šie pavaizduoti įvykiai yra neišimtini, o atspindintys bendrąsias tremtinių patirtis Sibire.

Linos personažo charakteristika mane, tiesą sakant, ir glumino, ir stebino, nes ji man iš esmės priminė pačią D. Grinkevičiūtę – perdėtos tiesos ir teisingumo troškulys, herojinė drąsa, ryški vertybių ir moralių plotmė, maksimalus sąžiningumas, atsidavimas savo draugams, kitų atjauta. Tokį charakterį, sakyčiau, mėgsta Holivudo filmai ir jis patrauklus, jam linkstama simpatizuoti, nors nepasakyčiau, kad Linos būdas visais atžvilgiais mane įtikino ir papirko, netgi norėjusi kai kada sukrizenti, kai penkiolikmetė mergaitė ištroškusi žinios apie tėvą, rizikuoja savo pačios ir visos šeimos gyvybėmis, vagia dokumentus ir visaip kitaip būna neatsargi, nors aplinkui mato šaudomus žmones ir supranta atsakomybės svarbą. Kita vertus, ar ne tos „herojinės“ savybės ir padėjo išgyventi pačiai Daliai Grinkevičiūtei?

Žvelgiant į visą kūrinio siužetinę liniją, jau nuo pat pradžių tampa aišku, kur vežami žmonės, numanomi jų likimai ir patirtys. Nieko nepadarysi, nes dar mokykliniais laikais daugelis iš mūsų yra susidūręs su tremtinių literatūros istorija, tačiau kokias emocijas patiria nieko apie tremtinių tautas nežinantis vakarietis? Bet ir nepaisant jau žinomų linijų, aprašomų siaubingų patirčių, knygą vis tiek įdomu skaityti, kaip ir bet kurią kitą knygą apie žydų genocidą, nors tendencijos tos pačios. Šįkart autorė leidžia istorijai „šokinėti“ chronologiškai, nes neretai pasitaikydavo aptakiai ir apgalvotai kompoziciškai „švarių“ perėjimų į Linos praeities patirtis, kai ji dar gyveno laisvoje Lietuvoje – pirmosios meilės patirtys, jau ryškėjančios būdo savybės, kurios, aišku, padės išlikti pačiomis sunkiausiomis tremties akimirkomis.

Būtent dėl autorės pasirinktų paauglių-jaunuolių, kaip pagrindinių personažų, ir paprastu lakonišku stiliumi, knyga tampa universali įvairioms amžių grupėms. Kai kas knygą bando priskirti paauglių ir jaunimo literatūrai dėl personažų, tačiau nebūčiau tuo tikras, nes knyga pakankamai tiks ir vyresnio amžiaus žmonėms ir netgi mūsų seneliams. Toks knygos universalumas, sakyčiau, yra vienas iš svarbių komponentų knygai padėjusiai tapti tikru pasauliniu bestseleriu

.

Autorė jau įvertinta daugeliu literatūrinių premijų, tarp kurių pelnė ir lietuviškų. Knyga itin populiari Italijoje, ji net įtraukta į pasirenkamų knygų sąrašus mokyklose, todėl nestebina ir tas faktas, kad knyga jau išversta į 27 skirtingas pasaulio kalbas, todėl analogiškai prisimenu sėkmingą suomių rašytojos Sofi Oksanen Europą sudrebinusį romaną Valymas – puiki knyga tiek istorija, tiek meninė literatūros kokybe, kuria Tarp pilkų debesų, kažin, ar gali pasigirti. Pasirodžius S. Oksanen romanui, tada net recenzijose buvo su atitinkama intonacija dūsaujama, kad užsienio autorė sugebėjo aprašyti estų trėmimo ir okupacijos istoriją. Šiandien jau ir mes turime Tarp pilkų debesų, kurią netrukus turėtų ekranizuoti. Matyt, išeivių palikuonys visgi turi nenusenkamą per kartas kraujo ryšį, mat, S. Oksanen turi giminystės ryšių su estais, o R. Sepetys su lietuviais – jos tėvas pabėgo per Vokietiją, kai tik prasidėjo tremtys. 

Grįžtant prie paties romano, vis įvardiju lyg ir jo trūkumus, holivudinę paauglių meilės liniją, charakterių bruožus, bet visgi tai jaudinanti knyga, kurios jėga slypi ne meninėje raiškoje, bet pačioje istorijoje. Žmones vis dar jaudina mūsų istorija, jaudina ir jaunuolių noras išlikti gyviems pačiomis baisiausiomis sąlygomis, o visų baisumų apsuptyje jaunuolių meilė išsiskleidžia kaip herojinis stimulas išlikti. Jau dabar imu laukti ekranizacijos ir tikiu, kad ji neturėtų būti prasta, juolab, kad knygos siužetas ir medžiaga duos dinamišką ir gana žiaurią istoriją apie mus, lietuvius. Todėl visai nenustebčiau, jeigu filmas tikrai pavyks, Lietuvos vardas ir tautos patirtis dar kartą nuaidės per pasaulį ir niekas nebus pamiršta. 

Jūsų Maištinga Siela