Knyga: Mathias Enard "Vagių gatvė"

 

Mathias Enard. „Vagių gatvė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 288.

 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Prancūzų rašytojas Mathias Enard (g. 1972) lietuviams puikiai pažįstamas iš tokių išverstų romanų kaip Kompasas (Baltos lankos, 2019) bei Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius (Baltos lankos, 2025). Gal šiaip niekada ir nebūčiau grįžęs prie M. Enard kūrybos, bet pernai perskaičiau jo puikiąją knygą Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius ir dar labiau sumažinau savo neskaitymo bloką. Išties šis rašytojas, bent jau man, yra tikrasis literatūros korifėjus, kuris suderina egzotiškas kultūras ir netikėtas temas su literatūriniu jautrumu ir intelektualumu. Neapsiriksiu sakydamas, kad tai aukštosios grožinės prabos rašytojas, galbūt ne kiekvienam paskaitomas, tačiau būtent tokia literatūra mane dažniausiai domina. Dar vienas jo lietuviškai pasirodęs romanas Vagių gatvė (pranc. Rue Des Voleurs) penkmetį pralaukė mano knygų lentynoje, kol ją šią vasarą išsitraukiau skaityti į kelionę. Kūrinį į lietuvių kalbą išvertė pripažinta vertė Violeta Tauragienė.
 
Paprastai rašytojas Mathias Enard pristatomas kaip orientalistas, t. y. puikiai išmanantis Rytų kraštų kultūrą ir kalbą. Jis yra baigęs persų ir arabų kalbas, studijavęs jų literatūrą ir kultūrą, o šios žinios nenuėjo perniek, jos tapo atrama kurti grožinę literatūrą tokią, kokią, tikriausiai, nelabai kas kuria Europoje. Paprastai žiniasklaida ir politikai yra linkę ryškinti Vakarų civilizacijos ir Artimųjų Rytų kultūrų skirtybes, nevengiant sukelti sąmoningai tam tikras įtampas. Mathias Enard savo grožine literatūra stengiasi padaryti visiškai priešingus dalykus, jis savo kuriamose istorijose ieško Vakarų ir Artimųjų Rytų jungčių, kurių, pasirodo, esą kur kas daugiau, nei paprastai galėtume numanyti. Jo romanas Vagių gatvė šiek tiek geografiškai nukrypsta nuo Artimųjų Rytų ir žvelgia geografiškai ir geopolitiškai į Maroko ir Ispanijos plotmę. Kaip žinia, maurai kurį laiką valdė Ispanijos pietus, labiausiai Andalūzijos regioną, tad šis kraštas nuo VIII a. iki pat Renesanso priklausė būtent arabams, kurie paliko didžiulius kultūrinius paminklus ir kultūrinį poveikį šiems kraštams.
 
Bet romanas ne apie praeities arabus Ispanijoje, bet apie antrąjį šio šimtmečio dešimtmetį (apie 2010-2011 metus), kai kilo didžiulė arabų protestų banga Afrikos šiaurinėse šalyse. Pavargę nuo nesąžiningumo ir trokšdami demokratijos arabai išėjo į gatves, šis procesas paprastai vadinamas Arabų pavasariu. Kai kur jis buvo sėkmingas, o kai kur peraugo į pilietinius teroristinius išpuolius ir šalyse tapo tikra tragedija. Sirijoje, Libijoje ir Jemene sukilimai peraugo į ilgalaikius, kruvinus pilietinius karus, kurie ne tik nesukūrė demokratinės santvarkos, bet ir sukėlė humanitarines krizes. Maroke taip pat būta ekstremistinių išpuolių, apie kuriuos rašoma Vagių gatvėje. Pagrindinis išgalvotas veikėjas Lakdaras, jaunuolis, kuris įsimyli savo pusseserę ir dėl intymių nesantuokinių santykių jis užtraukia savo giminei gėdą. Po konflikto su tėvu jis pabėga iš namų ir kurį laiką valkatauja. Visa tai vyksta Maroko mieste Tanžere, kuriame ryškus liberalių musulmonų ir griežtų į fanatizmo linkusių ekstremistų visuomenės susiskirstymas. Galiausiai iš valkatos Lakdaras tampa teroristinės grupuotės įrankiu, jis pardavinėja prie mečetės lankstinukus ir literatūrą apie Koraną ir Alachą, tačiau pats širdyje nesijaučia nei labai tikintis, nei pritaria savo šeicho religiniam ekstremizmui.

Lakdaras svajoklis, jis svajoja vieną dieną persikelti per Gibraltarą ir gyventi laisvoje Europoje. Įsimyli ispanę, kuri mokosi arabų kalbos, o Lakdaras mokosi ispanų, todėl jie vienas kitam tampa mokytojais, tačiau vis aštrėjantis politinis konfliktas ir įtampa tarp tautiečių pasėja didelių abejonių ne tik dėl šeicho, bet ir geriausio bičiulio, kuris galimai įsivelia į kruvinus išpuolius Maroke. Visą knygos atmosferą gaubia pagrindinio veikėjo nepasitenkinimas tikrove ir politine įtampa, kuri prasilenkia su asmeninėmis svajonėmis ir intencijomis. „Aš tenoriu būti laisvas keliauti, užsidirbti pinigų, ramiai vaikštinėti su drauge, dulkintis, jeigu turiu noro, melstis, jei turiu noro, nusidėti, jeigu turiu noro, ir skaityti detektyvus, kai užsigeidžiu, ir kad niekas, išskyrus Dievą, neturėtų ko man prikišti (p. 136).“

Mathias Enard

 
Knyga pulsuoja melancholija. Ji lyginama su A. Camus romanu Svetimas ir, tenka pripažinti, tam tikrų egzistencialistinių prasmių yra, kaip, beje, ir svetimumo atmosferos. Lakdarą, manau, nuo fundamentalizmo išlaisvina vakarietiškos literatūros skaitymas. Veikėjas apsėstas knygomis, todėl jam be galo skaudu, kai mato, jog jo geriausias draugas niekšiškai ir neteisingai prilupa knygyno savininką. Jis mato ir įvertina, kokia gali būti agresyvi ir naikinanti fanatizmo jėga, iškelianti religiją virš paties gyvenimo. Veikėjas ima suprasti, kad šios įtampos visiškai ne dėl Alacho, jos susiformavo dėl skurdo, troškimo turėti galios ir kontrolės ir kažin kaip kompensuoti tą gyvenimą, kuriame tiek daug sunkaus darbo ir tiek mažai paguodos. „Bet tai buvo draugija, greta judantys žmonės: jie mergino drabužių pramonės darbininkes, tas švelnias rankutes, įskaudusias nuo birbiančių siuvimo mašinų, o kai tokių nebūdavo – žuvies šaldymo fabriko tarnautojas, nuo smakro iki kūšio tvoskiančias ešerūnais ir krevetėmis, ir visos jos jautriai reaguodavo į vulgarius mano bendranuomininkų su padirbtais „Ray-Ban“ norus suartėti, kai šie išdidžiai vesdavosi jas tarsi kokias princeses sušveist mėsainio į amerikietiškas greitojo maisto užeigas; jie truputį kėlė įspūdį, tarsi gyventų gyvenimą – tikrą gyvenimą, o ne rūsių gyvenimą, ne gyvenimą stuobrių, kuriems nekliuvo laimės dirbti Laisvojoje zonoje ir kurie ne tik uždirbdavo mažiau, bet ir buvo ne tokie elegantiški, neturėjo nei saulės akinių, nei liuksusinių telefonų, ir visas tas cirkas man atrodė kaip milžiniška sumaištis, nė iš tolo neprimenanti tų kvartalų, kuriuose aš užaugau, ir ypač tų kvartalų, kuriuose norėjau gyventi (p. 107-108).“
 
Galiausiai Lakdaras atsiduria Barselonoje, vadinamojoje Vagių gatvėje, kur glaudžiasi prostitutės, narkomanai ir neaiškūs vertelgos. Čia jis patiria išties, kas yra daugialypė Europa, bando megzti glaudžius santykius su mylimąja, tačiau nesėkmingai. Tai išties primintų Mari ir Merso iš romano Svetimas, nes šioji netipinė meilės linija tokia svetima ir abejinga kaip ir pats Lakdaro santykis su tikrove. Kas suformuoja tokį Lakdarą? Santykis ne tik su teroristais, bet ir nuolatinis gyvenimo trumpalaikiškumo pažinimas. Kurį laiką Maroke jis dirbo vertėju ir vertė bei skaitmenino Pirmojo pasaulinio karo žuvusiųjų vardažodžius, nuolat apmąstydamas jų galimus gyvenimas. Vėliau Lakdaras įsidarbino morge ir padėjo pakvaišėliui paruošti laidojimui nežinomus kūnas, dar baisiau – prieš jį nusižudo morgo savininkas. Aplink pagrindinį veikėją vien pasaulio nusivylimas, vien mirtys ir nepastovumas, kurie ne tik atskleidžia svetimumą pasauliui, bet apskritai diktuoja M. Enardui knygos slogią melancholiją, kuri skaitytojui tuo pat metu yra ir poetiškai žavi, ir slegianti.
 
Man Vagių gatvė – tai Europos ir Afrikos pasibučiavimas, dviejų paribiuose esančių skirtingų pasaulių susitikimas. Gal ir tiesa, kaip sako Lakdaras pasakojime: „Arabų pasaulio vienybė egzistavo tiktai Europoje (p. 230).“ Nes tai, kas savita ir kasdieniška, nekelia svajonių kaip apie tolumoje esančią geresniąją perspektyvą. Juk tikriausiai ir pati Europa ir demokratija atrodo iš toli kur kas gražesnė, kai tiki jos šviesa, o kai atsiduri kaip Lakdaras Europoje, pamatai, kad visas pasaulis turi tų pačių problemų ir sunkumų. Tad Vagių gatvė man romanas visų pirma yra apie utopinio pasaulio viziją, trokštamą saugumą ir vietą, kurioje kiekvienas iš mūsų esame aprūpinti, gerbiami ir saugūs, apie tos utopijos paieškas ir griūtį. Gal todėl pasakojimo pabaigoje Lakdaras priima šokiruojantį sprendimą: jis pasirenka išsaugoti tą iliuziją, galimybę arabams kitapus Viduržemio jūros svajoti apie geresnį pasaulį. Gal Vagių gatvė ir nebus mėgstamiausias Mathias Enard kūrinys, tačiau jis atmosferiškai įtaigus, o joje dviejų skirtingų pasaulį sandūra nepaprastai aktuali, ypač šiomis dienomis, kai vis daugiau Lietuvoje girdime apie musulmonų reiškiamą poreikį statyti mečetes ir gerbti jų kultūrą ir religiją bei iš to kylančias politines ir kultūrines įtampas.
 
Maištinga Siela

Knyga: Honorė de Balzac "Šagrenės oda"

Honorė de Balzac. „Šagrenės oda“ – Vilnius: Alma littera, 2025. – p. 296.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Puikiai pamenu, kad seniai, dar mokykliniais laikais, mokytoja buvo uždavusi, kai ėjome realizmo literatūrą, šalia Žemaitės ir Jono Biliūno literatūros kūrinių perskaityti žymiojo prancūzų romanisto Honorė de Balzac (1799-1850) romaną Tėvas Gorijo. Anuokart, man dar paaugliui ir jaunuoliui, prisiskaičius moderniosios šiuolaikinės literatūros, galima sakyti, buvo absoliuti kančia skaityti ištisus nuobodokus balzakiškus ponios Vokės pensionato aprašymus. Bet gyvenime nutinka pačių įdomiausių dalykų, tad grįžtu prie Balzako kūrybos ir iš naujo permąstau, kam anuomet neturėjau kompetencijų suprasti. Trečias Šagrenės oda (pranc. La Peau de chagrin) lietuviškas Jono Norkaus leidimas pasirodė 2025 metais. Pirmasis Norkaus vertimas buvo išleistas – dar Stalinui nemirus! – 1952 metais, po to šį romaną 2011 metais perleido leidykla Obuolys, apeliuodamas į 2010 komercinį bumą, kai pasirodė dar viena šios knygos ekranizacija (tame leidime matome filmo afišą ant viršelio, mano kuklia nuomone, tai labai bjauroja klasikinius kūrinius).

 

Šagrenės oda, kaip ir garsiausi Balzako romanai – Tėvas Gorijo, Eugenija Grandė, Trisdešimties metų moteris – priklauso didžiuliam rašytojo sumanymui sukurti Žmogiškąją komediją, t. y. 137 romanų ciklą, ištisą multivisatą, atskleidžiančią Balzako XIX amžiaus tikrovės po-bonapartinę Prancūziją ir Paryžių. Šiame grandioziniame romanų cikle turėjo veikėjai įvairiuose romanuose vėl susitikti, papildyti vienas kitą ir atskleisti sudėtingą Paryžiaus socialinį gyvenimą. Šagrenės oda buvo rašoma dar iki šio rašytojo sumanymo 1830-1831 metais, tačiau jis vis tiek įtrauktas į bendrąją šio ciklą sąrangą ir užimą filosofinę ciklo kategoriją. Deja, kaip žinia, Balzakui nepavyko šio ciklo užbaigti, pasirodė ne tiek ir mažai – 91 užbaigtas kūrinys, nes 51-erių metų vyrą pakirto darboholizmo sukeltas išsekimas ir silpna dėl sėdėjimo ir kavos nualinta širdis. Įdomu, kad romantizmui priskiriamas Viktoras Hugo rėžė kalbą per jo laidotuves, sakydamas, kad tuokart prancūzus paliko ištisa epocha, tačiau šios epochos tėvas paliko įstabų visuomenės veidrodį, turėdamas galvoje Žmogiškąją komediją.

 

Kitaip tikriausiai ir negalėjo būti, nes Balzakas – realizmo atstovas. Šagrenės oda yra vienas iš jo nedaugelio romanų, kuriame veikia magiškasis realizmas. Dėmesio centre – nuskuręs jaunas mokslininkas Rafaelis de Valentenas, kuris, viską praradęs vienu lošimo statymu, manosi, nušoksiąs nuo Senos upės, kuri teka per Paryžių. Pasakotojas akcentuoja, jog daugybė paryžiečių šitaip baigia savo gyvenimą, nes yra net žmonių, kurie ištisai traukia skenduolius savižudžius iš upės, o tai rodo, kad socialinė Paryžiaus to meto visuomenė buvo negailestinga.

 

Taigi Rafaelis tampa tarsi koks Faustas iš Geothės filosofinės poemos, lemtingą dieną sendaikčių krautuvininkas jam pasiūlo magišką šagrenės odą (manoma, kad asilo odos), kaskart jam ko nors panorėjus, aplinkybės susiklosto taip, kad tikrovė pasiūlo troškimo įgyvendinimą. Deja, oda kaskart traukiasi ir Rafaelio gyvenimas taip pat trumpėja, todėl jam kaskart reikia būti itin atidžiam, kad oda nesusitrauktų ir jo gyvenimas nesibaigtų anksčiau laiko, nei spės nugyventi turtingą ir prabangų gyvenimą. Deja, į tuštybes ir aistras linkusiam nedisciplinuotam ir pripažinimo alkstančiam jaunuoliui sudėtinga suvaldyti troškimus... Taip, magiškojo realizmo apraiškos priimtų Oscaro Wildo Doriano Grėjaus portreto metodą arba, kaip jau minėjau, Goethės Faustą: Rafaelis turi galimybę peržengti žmogiškumo ribas, šįkart labiau susijusias ne su pažinimu ar jaunystės kultu, bet socialiniu Paryžiaus pasauliu, tačiau tai protagonistą veda į pražūtį, nes tokia sėkmės žmogiškoji kaina: žmogus susimoka brangiausiu – savo gyvenimiškuoju laiku. „Jūs pasirašėte sutartį, tuo viskas pasakyta. Dabar visi jūsų norai kuo tiksliausiai pildysis – bet jūsų gyvenimo sąskaita. Jūsų dienų ratas, nustatytas šios odos, trauksis priklausomai nuo jūsų troškimų stiprumo ir kiekio, pradedant menkiausiais ir baigiant labiausiai besaikiais (p. 43).“

 

Romanas atitinka realizmo kriterijus, kurie daugelis buvo išsakyti prancūzų laikraštyje Realizmas (po to šią sąvoką į lietuvių literatūros lauką įves pats Jonas Biliūnas). Ilgi ir sudėtingi aplinkos aprašymai, abejotinos moralės žmonės vaizduojami kartu su tyros širdies žmonėmis, jie linkę keistis ir net atgailauti; dominuoja charakterio kūrimo technika, todėl svarbūs tampa veikėjų samprotavimas ir aplinkybių vertinimas iš jų perspektyvos, o ne pasakotojo, atsisakoma tiesmukos didaktikos, tad stengiamasi pavaizduoti margą ir sudėtingą socialinį gyvenimą, pageidautina autoriaus amžininkų tikrovės laikmečio. Visa tai turime su kaupu Šagrenės odoje. Tiesa, reiktų knygos pavadinimo dviprasmybę prancūzų kalboje atskleisti, nes chagrin taip pat verčiasi liūdesys/sielvartas, o lietuviškame variante šagrenės oda nelieka sielvarto odos reikšmės, todėl vertime nebelieka akivaizdžios balzakiškos sukurtos dviprasmybės.

 

Šįkart nepaprastai mėgavausi Balzako turtingu stiliumi, o ilgi aprašymai suteikė to XIX amžiaus literatūrinio epinio pasakojimo prabangos jausmą, kai problema ir aplinkybės nustelbia žmogaus likimo programa. Maniausi, kad susidursiu su nusenusiu ir nepatogiu Jono Norkaus vertimu, tačiau koks sklandus ir puikus vertimas! Stebino sutvarkyto teksto kokybė, paaiškinimai – viskas vietoje ir laiku. Manau, Balzakas yra savotiškas skaitytojo brandos ženklas. Būtų įdomu sužinoti, kaip šiandien Šagrenės odą paskaitytų nūdienos mokiniai, kurie pripratę prie fragmentuotų ir dinamiškų tekstų. Įtariu, kad visai (kaip aš anuomet) grumtųsi su teksto gelmėmis.

Honorė de Balzac (Onorė de Balzakas)

 

Nors romanas iš dalies yra apie Rafaelio įtikėjimą, jog savo likimą galima patikėti talismanui, tačiau tikroji romano paskirtis yra kritikuoti ir savaip išjuokti Balzako laikų tikrovę, ypač susireikšminusią ir po monarchų nuvertimo suklestėjusią buržuaziją. „Visuomenės nuomonė? Juk tai labiausiai išvirkusi prostitutė. Jei klausytum jūsų, ponai moralistai ir politikai, tai įstatymus visada reiktų statyti aukščiau už prigimtį, o visuomenės nuomonę – aukščiau už sąžinę. O iš tikrųjų viskas yra teisinga ir viskas klaidinga! Jeigu visuomenė mums davė pūkų pagalvėms, tai tą geradarystę ji apmokestino podagra, lygiai kaip įvedė teismo procedūrą, kad biurokratija apribotų teisingumą, o sloga taptų kašmyro šalikų pasekme... (p. 62).“ Balzakui būdingas šmaikštus ir intelektualus požiūris į visuomenę, paremtas tuometine turtuolių tuštybe ir prieštaringumu.

 

Romane Rafaelio gyvenimą veikia dvi svarbios moterys – nuskurdusi ir tėvo Godeno, išvykusio be žinios į Indiją, palikta dukra Polina, kuri yra tyros ir puikios širdies, tačiau Rafaelis myli moteris tik tas, kurios turi statusą. Tai savotiškas fetišas, veikėjui moteris su turtais yra neatsiejama būtinybė, jos vertė ir grožis bei galia yra būtinoji tobulos moters tapatybės dalis, todėl jis maniakiškai, kone obsesiškai įsimyli Polinos priešingybę – grafienę Teodorą, kuri yra šalta, apibūdinama kaip moteris be širdies, turinti galios ir manipuliavimo gerų įgūdžių, kuri atstovautų tai šaltai aristokratijai, kurios dalimi taip trokšta būti Rafaelis de Valentenas. Kodėl? Neatsitiktinai, nes Rafaelio tėvai turėjo galią, tačiau motina mirė jauna, o reiklusis tėvas subankrutavo, todėl nustekentos giminės legenda (giminaičiai priklausė karaliaus Liudviko XVIII dvarui) nuo mažens formavo Rafaelį, ko jis yra netekęs, ir kūrė mitus apie socialinės prarastos galios susigrąžinimą. Visgi Teodora jį užburia, bet ji neatitiktų idealios ir švelnios Polinos būdo. Štai ką Teodora sako: „Esu laiminga, būdama viena. Kam man keisti savo, jeigu taip norite, egoistišką gyvenimą į šeimininko kaprizus? Santuoka – tai sakramentas, kuris mums atneša tik širdgėlą. O vaikai mane erzina (p. 164).“ Teodoros poziciją itin tiktų šių dienų moters pakitusiam visuomenėje įvaizdžiui iliustruoti: šiandien moterys trokšta būti savarankios, uždirbti tiek, kiek ir vyrai, realizuoti savo troškimus, turėti vieną vaiką arba visai neturėti ir gyventi labiau dėl paties gyvenimo, nei dėl šeimos (Teodoros archetipas). Galima diskutuoti, prie ko priveda turtai, laisvė ir galia bei kaip kinta moteriškumo visuotiniai stereotipai, kai gaunami šie dalykai.

 

Taigi Šagrenės odoje galima aptikti ne vieną pakitusį arba visai nepasenusį visuomenės elgsenos ir stereotipinį modelį, dėl kurio ne vienas pasirinko Senos upės vandenis, nei ramų susitaikymą su savo socialine padėtimi ir vidutiniškumu. Rafaelis nesitaiksto, jam iš gyvenimo reikia daugiau ir jis pasiryžęs viską paaukoti. Kodėl gi ne? Arba Senos upė, arba trumpas gyvenimas prabangoje: jaunystės idealizmas veikia kaip kraštutinumas, nevertinant paties gyvenimo, jeigu jo negalima patirti maksimaliai. Tačiau Balzakas tyčia per Rafaelio gyvenimą perveda Poliną, tyrosios meilės idealą, tačiau sprendimai praeityje jau padaryti, nesitikint tikrosios meilės. Tai šėtoniška knyga, žiauri ir negailestinga, paradoksali, apdovanojanti ir gniuždanti savo veikėjus, kurie iš vienos pusės tik jie patys atsakingi už savo troškimus ir ydas, moralinį nuosmukį, tuštybės vaikymąsi, tad, kaip ir tikrame biurokratiniame pasaulyje, pagal Balzako logiką privalo susimokėti už sėkmę – pinigų ir skolos tema Balzako Žmogiškojoje komedijoje ypač svarbi! – aukščiausia kaina. Knyga turtinga, įtrauki, mąsli ir įdomiai skaitoma. Nepasenusi.

 

„Padori visuomenė guja lauk nelaiminguosius, lygiai kaip sveiko žmogaus organizmas atmeta besikalbinančią ligą. Aukštuomenė bodisi kančiomis ir nelaimėmis, ji bijo jų kaip užkrečiamos ligos ir niekada nedvejoja, ką pasirinkti – kančią ar ydą: būti ydingam – tai prabanga. Kad ir kokia didelė būtų nelaimė, visuomenė mokės ją sumažinti, šmaikščiai ją išjuoks, ji piešia karikatūras nuverstiesiems karaliams sviesdama į veidus įžeidimus, kuriuos pati tariasi iš jų patyrusi, panašiai kaip jauni romėnai cirke ji niekada nesigaili kritusio gladiatoriaus, maudydamasi aukse ir patyčiose... (p. 257-258).“

 

Maištinga Siela

Knyga: Annie Ernaux "Metai"

 

Annie Ernaux. „Metai“ – Baltos lankos, 2024. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš kelerius metus perskaičiau garsiosios prancūzų rašytojos ir 2022 metų Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux (g.1940) romaną Įvykis (Baltos lankos, 2023), pamaniau, kad patiko, tačiau į metų geriausius savo skaitinius neįtraukiau. Žinojau, kad kita jos knyga Metai (pranc. Les anne‘es), kurią į lietuvių kalbą išvertė Greta Štikelytė, bus geresnė, bet neskubėjau jos skaityti, todėl knyga truputį turėjo palaukti namų knygų lentynoje. Džiaugiuosi, kad prie jos grįžau ir nenuėjau ką tik išleistų karštų naujienų keliais ir nepalikau Metų tiesiog dūlėti.

 

Knyga originalų kalba pasirodė 2006 metais. Metai – tai Annie Ernaux vadinamas opus magnum, iškiliausias rašytojos kūrinys, patekęs į Tarptautinio Booker trumpąjį sąrašą. Tiesa, opus magnum šįkart apibūdina ne tiek romano storumą, o veikiau jo talpumą ir užmojį, nes autorė pasakoja savo suasmenintą istoriją nuo gimimo iki pat 2006 metų, bėgdama per Prancūzijos politinius ir socialinius dešimtmečius ir pasakodama drauge savo asmeninę istoriją. Įspūdis, jog autorei pavyko surasti tinkamą kalbos kodą ir visuminę romano pasakojimo struktūrą, daugiasluoksniškai papasakoti ne tik Prancūzijos istoriją, bet, sakyčiau, ir visos Europos, iš dalies ir Vakarų civilizacijos, kurių kontekste šiek tiek sušmėžuoja JAV dominavimas ir konkuravimas su Sovietų Sąjungą, o galų gale ir Berlyno sienos griūtis, Rytų bloko tautų pavasaris, kitaip sakant, Sovietų Sąjungos griūtis, pokyčiai visoje Europos Sąjungos plėtroje.

 

Lietuviai skaitytojai, manau, yra pakankamai išsilavinę, jie skiria istorijos pamokų ne tik nacionalistinei istorijai, bet nemažai bendrai Europos raidai, todėl bent jau iš istorijos pamokų nesunkiai atpažins XX amžiaus geležinės uždangos ir Vakarų Europos kultūrinę ir politinę  takoskyrą, pastaroji gana ryški knygoje. Annie Ernaux kuria iš esmės autofikciją, t. y. aiškiai implikuoja savo asmeninius biografinius faktus, įskaitant ir chronologine seka aprašomas asmenines iš kartotekos traukiamas nuotraukas, kuriose ji pati, tačiau pasakotojos balsas nutolęs nuo autobiografinio intymumo. Save pasakotoja perkuria kaip subjektą, kurią tyrinėja kaip kitą aš, todėl atsiranda daugiskaitos pirmasis asmuo mes, savitas būdas analizuoti subjektės ir pasaulio konjunktūras savosios kartos polifoniniu balsu.

 

Annie Ernaux Prancūzijoje laikoma feministinės bangos rašytoja, taip pat ji negaili kritikos savo tautiečiams vyrams rašytojais ir yra ne kartą atvirai kritikavusi šiaip jau labai populiarųjį Michel Houellebecq. Nors Metai nėra feministinis akibrokštas, tačiau autorė daug dėmesio skiria moters tapatybei, jos kūniškumui, seksualumui, reprodukcijai. Autorė perteikia didžiulę seksualinę kontrolę, kurią patyrė po karo užgimusi naujoji visuomenės jaunoji karta, ypač viešai šiuo klausimu buvo subordonuojamos jaunuolės, jos atvirai gėdinamos, o individės kaip žmogaus vertę iš esmės apsprendė seksualinis nekaltumas ir dorovingumas, o ne talentai ir gebėjimai.  „Besimasturbuojančius lovoje ar tualete mus stebėdavo visa visuomenė (p. 44).“

 

„Būtent dėl to kvaišinančio jausmo po lėto šokio atsidurdavome ant šezlongo ar pliaže su vyro varpa – anksčiau matyta tik nuotraukoje ir tai tik... – ir spermos pilna burna, nes atsisakėme išskėsti šlaunis, paskutinę akimirką prisiminusios Ogino kalendorių. Aušo diena, apsiblaususi, nereikšminga. Prie žodžių, kuriuos norėjome užmiršti vos išgirdę, imk mano bybį, pačiulpk, reikėjo pridėti meilės dainos žodžius, „tas rytas buvo vakar, jis buvo vakar ir dabar toli“, pagražinti, sukurti netikėtą, melancholija apgaubti nenusisekusį nekaltybės praradimą. Nepavykus nusipirkdavome eklerų ir saldainių, sielvartą skandindavome kreme ir cukruje arba apsivalydavome badaudami. Tačiau viena buvo aišku, niekada nebebus įmanoma prisiminti, koks pasaulis buvo, kai prie mūsų nuogo kūno dar nebuvo prisiglaudęs joks kitas (p. 64-65).“

 

Kita vertus, didelė seksualinė kontrolė ir viešas gėdinimas, religijos kišimasis į dorovės ir seksualumo sampratą paskatins kartos maištą ir Seksualinę revoliuciją, politinius šalies ir visos Europos pokyčius. Pasakotojai itin svarbūs esminiai 1968-ieji, kurie tampa romane leitmotyvu, esminiu Seksualinės revoliucijos, universitetų persitvarkymo metais, sutapusiais su pasakotojos integracija į Prancūzijos suaugusiųjų visuomenę. „Žurnalas „Tėvai“ frigidiškas moteris mokė, kaip stimuliuoti klitorį prieš veidrodį praskėtus kojas. Mokyklose dalijamoje brošiūroje daktaras Carpentier kvietė mokinius masturbuotis, kad išsklaidytų pamokų keliamą nuobodulį (p. 99).“ Kaip bepažiūrėsi, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje tai atrodo beprotiška, turint galvoje, kaip pačioje Lietuvoje dar visai neseniai tėvai tiesiog garsiai protestavo prieš gana paprastas gyvenimo įgūdžių pamokas, kai dar XX a. kai kur Vakaruose buvo mokoma tiesiog pasitenkinimo pamokų. Seksualumo tema Metuose autorei be galo svarbi, ji šią temą tęsiasi iki pačios senatvės, o kūniškumas perteikiamas be patetikos, neseksualizuojant ir nepoetizuojant moters geismo ir kūno.

Kitas svarbus Metų aspektas – vartotojiškos visuomenės augimas ir suklestėjimas. Autorei svarbus apsipirkinėjimo ir paslaugų prieinamumo, gero ir gausaus vakarietiškojo pasaulio galimybės. Vaikystėje ir paauglystėje neturėjusi net šaldytuvo, nes tai buvo didelė prabangos prekė, su laiku atsiranda greitai pakeičiami daiktai, kurie iš esmės siejami su jaunystės kultu ir atsisakymu žmonėms patiems senėti. Tai jie patyrė maždaug tada, kada mes, lietuviai, tik atsiskyrinėjome nuo Sovietų Sąjungos, o prancūzai jau gyveno maždaug taip, kaip mes dabar, stebėdamiesi skubėjimu ir komercinio vartojimo agresyvumu. „Mokyklinės prekės pasirodydavo lentynose dar neprasidėjus vaikų vasaros atostogoms, kalėdiniai žaisliukai – kitą dieną po Visų Šventųjų, o maudymosi kostiumėliai – vasarį. Daiktų laikas įtraukdavo mus ir versdavo be perstojo gyventi du mėnesius į priekį. Žmonės skubėdavo pasinaudoti „specialiu darbo laiku“ sekmadienį, vakarais iki vienuoliktos, pirmoji išpardavimų diena būdavo žiniasklaidoje aptariamas įvykis. „Apsipirkti“, „pasinaudoti pasiūlymais“ tapo nediskutuojamu elgesio principu, prievole (p. 180).“ Kas Lietuvoje beprisimena savaitgalio telereklamas iš dešimto dešimtmečio, kada agresyviai 20 minučių mums aiškindavo, kokia puiki ir mums mirtinai reikalinga stebuklinga keptuvė arba mikrobangų krosnelė? Prisiminus apie tai net nupurto.

Rašytoja Annie Ernaux

 

Žodžiu, vartojimo mastas visuomenėje pasiekė netgi tam tikrą absurdo viršūnę, kurios tikriausiai nelabai reflektuojame. Nors esama šiuo metu įbauginti klimato pokyčių ir skatinami tvarumo idėjų, kurių nepaneigsi, bet visgi vis dar turime tai, ką taikliai romane perteikia Annie Ernaux. „Maistas buvo arba „nuriebintas“ arba „praturtintas“ nematomais priedais: vitaminais, omega 3, skaidulomis. Visa, kas egzistuoja – oras, šiluma ir šaltis, žolė ir skruzdės, prakaitas ir naktinis knarkimas, – galėjo sukurti begalę prekių ir produktų, be paliovos dalijant tikrovę ir daugint daiktus. Komercinė vaizduotė neturėjo ribų. Savo naudai ji pasitelkdavo kiekvieną diskursą: ekologinį, psichologinį, puošė humanizmu ir socialiniu teisingumu, liepdavo mums „kartu kovoti prieš brangstantį gyvenimą“, patardavo „suteikti sau malonumą“, „eiti apsipirkti“. Ji nurodydavo švęsti tradicines šventes: Kalėdas ir Šv. Valentiną, ėjo koja kojon su ramadanu. Ji tapo morale, filosofija, nenuginčijama mūsų gyvenimo forma (p. 199).“ Sakyčiau, kad šiuo metu vis dar gyvename reklamos, rinkos ir vartotojiškos ekonomikos, perkamosios galios ir paskolų, galimybių ir pasiūlymų burbule, nuo kurio esame priklausomi ir negalime visa tai sistemai pasipriešinti, na ir kas kad kaip garantiją pridedama įmonių išsipirktas ekologiją ir tvarumą ar perdirbimą garantuojančias emblemas, visgi šis pagerintas burbulas tapo mūsų tikrovės pamatu.

 

Dar vienas svarbus kūrinio aspektas – politika. Autorė nemažai skiria dėmesio Prancūzijos ir Alžyro santykiams, besikeičiančių dėl rinkimų prezidentų, kairiųjų ir dešiniųjų idėjoms, parodydama, kad prancūzai, kitaip sakant, vidurinė klasė, kurioje priklauso ir aptariama pasakotoja mokytoja, labai domisi politika ir dažnai su nekantrumu laukia pokyčių arba bijo radikalų. Paradoksalu, bet būtent kilusi iš po Seksualinės revoliucijos ir prijaučianti feministinėms ir liberaliosioms judėjimo jėgoms visgi suvokia, kad būtent liberaliosios politinės jėgos atvėrė kelius nesibaigiantiems imigrantų keliams, todėl per ilgus dešimtmečius pasikeitė prancūzų didmiesčių geopolitinis ir demografinis veidas, atsirado ištisi afrikiečių ir musulmonų getų kvartalai, kurie įnešė tiek švietime, tiek saugume, tiek sveikatos sistemose daug pokyčių. Labai įdomiai autorė perteikė esminius pasaulio įvykius, karus, kurie iš pirmo žvilgsnio saugioje Prancūzijoje atrodė per nuotolį taip, kaip eiliniam lietuviui kokie nors Taivano ir Kinijos santykiai – nepaveikūs, neaktualūs ir tolimi. „Sielvartą, kurį buvome įpratę jausti matydami žmones „po komunizmo jungu“, keitė kritiškas žvilgsnis į tai, kaip jie naudojasi įgyta laisve. Mums labiau patiko, kai jie eilėmis rikiavosi prie dešros ir knygų, nieko neturėdami, kad patirtų, kokia laimė ir pranašumas yra priklausyti „laisvajam pasauliui“ (p. 155).“

 

Autorė kritikuoja religiją, ją laiko vienu iš didelę politinę galią turėjusį šou, štai ką ji sako apie popiežių Joną Paulių II, kuris taip pat svečiavosi dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje, kai išlipęs pabučiavo Marijos žemę, o tą vaizdą dar galima pamatyti YouTubėje kaip memą: „Jo Rytų Europos akcentas, balta sutana, jo „nebijokite“ ir kaip bučiuodavo žemę lėktuvui nusileidus buvo šou dalis, visai kaip kelnaičių svaidymas Madonnos koncertuose (p. 141).“

 

Būtų dar galima tęsti mažiau akcentuojamas pasakojimo linijas ir aspektus, tačiau visuminis kūrinio įspūdis labai geras. Autorei pavyko suausti labai skirtingus aspektus ir perteikti žmogaus gyvenimo esmę. Mes tiek daug išvaistome brangaus laiko politikai, religijai, suvaržymams, kvailų taisyklių laikymuisi, beprasmiams rinkimams, apsipirkinėjimams, kad jie tampa net ne aplinkos kakofonijos triukšmu, o mūsų tikrovės suprojektuota tiesa, kurioje kiekvienas iš mūsų susikuria tuo metu esamą prasmę.

 

Norisi sakyti, kad, artėjant prie knygos pabaigos, Metai tampa tik dar atviresnis kūrinys, nes tai, kas anuomet buvo itin svarbu ir reikalinga, pamažu praranda prasmę, kadangi pasakotoja suvokia savo ribotumą, senatvę, gyvenimo pabaigą ir be apgailestavimo teigia, kad jos keturiasdešimtmečiai vaikai, kurie išaugo, peraugo, kurių kūnų ji nepažįsta, jai vis dar kaip vaikai, bet kartu ir svetimi, nebesukontroliuojami savosios kartos vėliavnešiai. Norėtųsi sakyti, kad knyga parašyta iš senėjimo impulso, pastaruoju metu man senatvės tema įdomi tiek kine, tiek literatūroje, nes būtent ši perspektyva leidžia panoramiškai apžvelgti gyvenimo trumpalaikiškumo prasmę, susitaikyti su prabėgusiu laiku ir pripažinti, kad tai, kas dažnai sureikšminama trumpalaikėje perspektyvoje, tėra tik užmaršties dulkė. Manau, rašytojai Annie Ernaux, kaip reta, pavyko užgriebti dešimtmečių dekadomis bėgantį laiką, kuriame ištirpsta konkretumas, daiktiškumas, o vis labiau išlieka emocinis spektras, keliantis nostalgiją ir nuostabą: štai baigiasi gyvenimas, liko ne tiek ir daug. Knyga ne veltui lyginama su M. Prousto Prarasto laiko beieškant, nes A. Ernaux išties per savo sukurtos antrininkės projekciją rekonstruoja laikmetį, kuris ateinančioms skaitytojų kartoms beveik kaip dokumentinis liudijimas kels ne vienam nuostabą, kaip galėjo išvis taip žmonės gyventi, jausti ir patirti. Knyga išties tapo skaitymo malonumu ir plečianti literatūros skaitymo patirtis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Brigitte Giraud "Gyvenk greitai"

 Brigitte Giraud. „Gyvenk greitai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – p.192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man patinka trumpos ir skaidrios knygos, kurias galima suskaityti per vieną vakarą ir dar ilgai apie jas galvoti. Apie jų paliktą emociją. Prancūzų rašytoja Brigitte Giraud (g. 1960) savo gimtinėje plačiai žinoma, tačiau tik 2022 metais pelnė garsiausią Prancūzijos literatūros premiją – Goncourt‘ų. Tiesą sakant, man ši knyga koreliuojasi su šiais metais skaityta ir neseniai Nobeliu įvertinta Annie Ernaux autofiksiniu romanu Įvykis (Baltos lankos, 2023). Abu romanus sieja autorių asmeniniai išgyvenimai, perpasakojami iš retrospektyvos, žvelgiant daug metų atgal į praeities įvykius. Apskritai tokios asmeninės patirtys, perskrodžiančios prancūzų praeities dešimtmečių tendencijas, šiuo metu labai madingos ir populiarios. Tokios knygos sulaukia labai daug dėmesio, tad Gyvenk greitai (pranc. Vivre vite) taip pat. Ją į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė.

 

Brigitte Giraud rašydama romaną remiasi savo asmeniniais patyrimais, įvykusiais 1999 metų birželio mėnesį, kai persikraustant į naujus namus motociklo avarijoje žuvo jos gyvenimo meilė, muzikos kritikas Klodas ir ji liko našle su augančiu vaiku. Pasakojimą nuo anų įvykių skiria du dešimtmečiai, tačiau skaitant akivaizdu – aštrus skausmas ir bandymai suvokti, kodėl tą lemtingą dieną sugriuvo gyvenimas, yra patys svarbiausi ir tikriausiai neatsakomi iki galo.

 

Autorė lyg detektyvė apmąsto namo pirkimo istoriją ir sudaro ištisą sąrašą, kas būtų nutikę, jeigu tą dieną nebūtų to ar ano atsitikę. Tai tarsi matrica, atskiras sudarytas įvykių žemėlapis, kuris lemia ir viso romano analitinę struktūrą. Kiekvienam įvykiui autorė skiria po tam tikrą apmąstymo skyrelį, pastaruosiuose retsykiais „prasimuša“ tam tikras kaltinimas ir apgailestavimas. Iš vienos pusės, galima pagalvoti, kad knyga pikta, o autorė pernelyg giliai kapstosi po įvykių, kurių negalėjo pakeisti, tad atrodo, jog nuskyla ir motinai, ir broliui, ir net japonų motociklų gamybos kampanijai. Visų pirma, autorė atskleidžia, kaip jai ir Klodui anuomet buvo svarbu persikraustyti, kokia ji buvo apsėsta naujo namo pirkimu. „Man patiko mintis, kad į namus bus įeinama per sodą, kurį dar reikės įveisti. Viename kampe ketinau pastatyti pašiūrę dviračiui, nes tame geresniame pasaulyje įsivaizdavau save apsipirkti važiuojančią dviračiu, tokią tikrą miestietę, supercool, kuria planavau tapti. Tais laikais tokių dar niekas nevadino bohemiškais buržua (p. 53).“

 

Tikiu, kad prancūzai šią knygą perskaitys dar kitaip. Per du dešimtmečius jų socialiniai luomai, jeigu galima taip pavadinti, labai smarkiai pakito, kaip ir, beje, miestų kvartalai, vertybės, gyvenimo ir pragyvenimo kokybės supratimas. „... spekuliacija nekilnojamuoju turtu, pradėjusi sukti galvas devintojo dešimtmečio pabaigoje. Nuperki už 320 000 frankų, po dešimties metų parduodi už dvigubą sumą. Bingo. Mus supo smulkūs pasipūtę sukčiai, taigi, netgi jeigu ir dėjomės tuo neužsiimą, galiausiai išsitraukdavome skaičiuotuvą ir skaičiuodavomės apie kvadratinio metro kainą po remonto (p. 32).“ Tiesą sakant, šitas spekuliacinis naujų būstų supirkimas ir perpardavimas visai neseniai pačioje Lietuvoje sukėlė nepataisomą žalą, kad jau nebeįmanoma tiesiog paprastam žmogui nusipirkti nuosavo būsto nepardavus velniui sielos.

Brigitte Giraud

 

Pamenu 1999 metų saulės užtemimą, kada mes, dar būdami vaikai, nudeginę stiklą žiūrėjome vieną didžiausių Europoje matomų saulės užtemimų, jis, beje, minimas ir pačioje knygoje. Esama laikmečio, naujojo tūkstantmečio ženklų, kuriuos atpažins ir lietuviai skaitytojai. Visgi autorė nestokoja meilės Klodui ir po daugel metų. Pasakodama apie jį, negali išvengti muzikos, kuri pasakotojai tampa jungiamuoju elementu su prisiminimais. „Mano atminty išliko tas ypač neužmirštamas momentas, kai jis parėjo su pirmuoju Dominique A albumu „La Fossette“ ir liepė man nejudėti, kitaip tariant, atsisėsti virtuvėje ant mažos kanapos ir klausytis nieko nedarant (prisimenu tą paliepimą). Ir kaip lietėsi mūsų pečiai, kaip ieškojome vienas kito akimis, kai išgirdome pirmąsias „Le Courage Des Oiseaux“ gaidas, dainos, kuri tapo mūsų kodu, ir kaip ji tapo visos kartos simboliu (p.137).“ Man asmeniškai labai patinka tie muzikiniai saitai su prisiminimais, todėl skaitant galima pasijunti muziką, lengviau perprasti prisiminimų ir teksto ritmą, perprasti asociacijų nostalgiją, sklindančią iš pasakotojos tono. Beje, daug muzikos yra ir kitos prancūzų autorės Virginie Despentes trilogijoje Vernonas Subutexas. Tas, kas skaitė, žino, kaip aliuzija į muziką veikia tekstą ir skaitytoją.

 

Romane mane nustebino ir keletas visiškai atsitiktinių faktų, apie kuriuos nežinojau. Vienas iš jų – amerikiečių siaubo romanų karaliaus Stephen King avarija, kuri įvyko kelios dienos iki Klodo mirties. Autorė kelia prielaidą, kad ir kaip makabriškai beskambėtų, jeigu rašytojas būtų žuvęs, Klodas būtų atkreipęs dėmesį ir kitaip važiavęs brolio motociklu, o gal išvis nesėdęs už vairo. Pasirodo, S. Kingas šią avariją visgi išgyveno ir iki šiol rašo, slogiam pasakotojos nusivylimui. Kitas dalykas – japonų motociklų kampanijos produktas, kuris pačioje Japonijoje buvo uždraustas, nes nesaugus, tačiau dėl tam tikros eksporto politikos šie nesaugūs modeliai vis dar buvo parduodami Europoje, su tokiu važiavo pats Klodas. „Panašiai buvo ir su „900 CBR“, mašina įšventintiesiems, bomba kamikadzėms. Uždrausta pas japonus, nenorėjusius atsidurti griovyje savo dažnai siauruose ir vingiuotuose keliuose (p. 99).“

 

Knygoje visgi daug savigraužos, autorė labiausiai kaltina save, kad išvyko į savo knygos pristatymą, o vakare, plepėdama su lesbiete drauge, taip ir nepaskambino savajam Klodui. Tie minimi jeigu aš, jeigu mama, jeigu Klodas, jeigu brolis... bando aprėpti tą skausmą, kuris pulsuoja iš puslapio į puslapį. Kas tokių klausimų nėra kėlęs, kai buvo arti savo mylimojo ar artimojo mirties? Kas išvengė kaltinimo ir savigraužos? Visgi tenka sutikti su Goncourto premijos komisija, kad knyga, nors ir apie baisius prisiminimus, visgi joje sušvinta ir pats gyvenimas, jo laikinai trapus grožis, kuris buvo kuriamas, juo buvo mėgaujamasi. Knygą labai rekomenduoju perskaityti per vakarą ar du, kad pajustumėte to gyvenimo greitį, aistrą, kuriais reikia džiaugtis kiekvieną dieną, nes juk niekada nežinai... Knyga toli gražu nėra stebuklas, bet džiaugiuosi, kad ji pabaigoje paliko nemažai emocijų. Mėgstu skaityti gulomis, prieš užmiegant. Tąkart, užvertus knygos paskutinį puslapį, mano akys neužsimerkė, jos užsižiūrėjo į lubas, ir galiu prisiekti, kad ką tik grįžau iš visai kito pasaulio, kuris vis dar neužsivėrė.

Dominique A – Le Courage Des Oiseaux

Dieu que cette histoire finit mal

On imagine jamais très bien

Qu'une histoire puisse finir si mal

Quand elle a commence si bien

 

On imagine pourtant très bien

Voir un jour les raisons d'aimer

Perdues quelque part dans le temps

Mille tristesses découlent de l'instant

 

Alors, qui sait ce qui nous passe en tête

Peut être

Finissons nous par nous lasser

 

Si seulement nous avions le courage des oiseaux

Qui chantent dans le vent glace

 

Tourne ton dos contre mon dos

Que vois tu je ne te vois plus

Si c'est ainsi qu'on continue

Je ne donne pas cher de nos peaux

 

Parfois, qui sais ce qui nous passe en tête

Peut être finissons nous par nous lasser

 

Si seulement nous avions le courage des oiseaux

Qui chantent dans le vent glace

 

Si seulement nous avions le courage des oiseaux

Qui chantent dans le vent glace

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Édouard Louis "Edžio Belgelio pabaiga"

 Edouard Louis. „Edžio Belgelio pabaiga“ – Vilnius: Kitos knygos, 2023. – p. 184.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Mane stebina pasipylusi verstinių knygų gausa LGBTQ temomis, nes mano paauglystėje tokių knygų niekas neleido, tiesą sakant, niekas nekūrė ir nerodė jokių serialų šia tema ir tik vienas kitas homoerotinis bučinys pasirodęs kokiame amerikietiškame muzikos vaizdo klipe jau keldavo tam tikrus aplinkinių pasipiktinimus (išjunk! išjunk! išjunk!). Šiandien vaivorykštės vėliavą pasikabinti balkone yra visiškai natūralus pilietiškumo solidarizavimosi aktas, o knygos lietuvių kalba su LGBTQ literatūriniu indeksu absoliučiai normalus dalykas, ir visiems dzin, jog daliai visuomenės nepatinka. Visiškai nesitikėjau perskaityti prancūzų teatro aktoriaus ir romanisto Eduard Louis (g. 1992) knygos Edžio Belgelio pabaiga (pranc. En finir avec Eddy Bellegueule), kurį į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, bet ilgi pirštai ir nesaikingumas įmetė šią knygą į pirkinių krepšį. Prancūzijoje ši knyga pasirodė 2014 metais, kai autoriui tebuvo viso labo kiek daugiau nei dvidešimt, ir jį iškart ištiko populiarumas. Knyga įvertinta premijomis, išvesta į daug kalbų.

 

Istorija išties autobiografinė, todėl knygoje sudėtos autoriaus patirtys, įgavusios literatūrinę formą, vis tiek yra savaime suprantamos ir autentiškos, nesunkiai skaitytojas gali susitapatinti. Iš tikrųjų autorius, išvykęs studijuoti aktorystės iš Prancūzijos provincijos Edžio Belgelio pavardę pakeitė į Edouard Louis. Ankstesnioji pavardė reiškė gražus snukis, kuri labai pritiko anuometinei autoriaus šeimai ir netgi tuo buvo didžiuojamasi, tačiau tarp viduriniosios klasės žmonių kėlė juoką. Iškart darau lankstą ir pereinu konkrečiai prie knygoje vaizduojamo jaunojo Edžio, kuris ir pasakoja savo prisiminimus nuo pat mažų dienų iki maždaug 15-16 metų, kai įstojo į teatro meno licėjų.

 

Knyga sulaukė daug dėmesio, nes ją iš esmės parašė juodadarbių-pašalpinių šeimos vaikas, pastarieji net nešneka bendrine prancūzų kalba ir vaizduoja tai, ką paprastai prancūzai literatūroje retai perteikia arba toji literatūra dažnai nepastebima. Ką reiškia augti homoseksualiu berniuku brutalioje provincijoje, kur vyro vertę apibrėžia tai, kiek ir kaip jis prisigėręs geba talžyti kitus? Skaitant šiek tiek sunku patikėti, jog istorija vyksta XXI amžiaus pačioje pradžioje, civilizuotoje Prancūzijoje, tačiau tiek olandų rašytojos Marieke Lucas Rijneveld Vakaro nejauka, tiek šioji knyga parodo, kad toli gražu Vakarų civilizacijos lopšiais laikomos šalys negyvena liberaliuose vystykluose ir nesismagina lengvabūdiškai, kaip gali mums, Rytų blogo valstybėms, atrodyti. Provincijose įsigalėjusi homofobija ir rasizmas, žmonės, norintys būti pripažinti, turi būti vieno vertybinio kurpalio, keikti valdžią, nekęsti kitataučių ir kitokių asmenų, gėdytis turto ir perdėto etiketo bei viską daryti, kad žmona nedirbtų, tačiau vaikai užtikrintų reguliarias pašalpas.

 

Edis gyvena septynių asmenų šeimoje. Motina turi vaikų iš ankstesnės santuokos, susilaukė vos septyniolikos ir keikia savo likimą. Apskritai visa aplinka, – tiek namai, tiek mokykla, tiek provincijos susibūrimo vietos – yra žalingos jautriam, manieringam Edžiui. „Man sakydavo: „Raminkis gi, mesk pagaliau tuos gaidiškus gestikuliavimus.“ Manė, kad aš sąmoningai pasirinkau būti moteriškas, tarsi tam tikrą estetikos modelį būčiau susikūręs tyčia, jiems panervinti (p. 24).“ Iš esmės visos knygos šerdis yra Edžio seksualinės tapatybės ir elgsenos problema, kylanti iš to, kad sociumas t. y., fabriko darbininkų klasė, jo nepriima. Dargi blogiau, Edis kasdien už tai, kad yra toks, sulaukia patyčių iš šeimos ir mokykloje. Jį persekioja, jį muša, jį apspjaudo ir dar priverčia laižyti snarglius. Neturėdamas atsvaros, Edis tampa dar ir prastu mokiniu, o tai yra normalu tarp darbininkų klasės mokinių. Namų sąlygas diktuoja despotas tėvas, kuriam niekas neturi trukdyti kaskart žiūrėti televizoriaus ir gurkšnoti alkoholinius gėrimus. Pats Edis net neturi normalaus kambario, jo išdaužtas langas pridengtas kartonu, o permirkusi ir sukiužusi dviaukštė lova bemiegant nukrenta ant sesers...

 

Autorius bando jautriai perteikti, ką reiškia gyventi tomis baisingomis sąlygomis, kur aplinkoje visi brutalūs, o šeimoje žodis myliu ištariamas nebent atsitikus kokiai nors nedovanotinai nelaimei. Tie elgsenos modeliai perduodami iš kartos į kartą. „Nežinau, ar tie berniukai iš koridoriaus savo elgesį būtų vadinę smurtingu. Iš kaimo vyrų lūpų niekada neišgirsi žodžio „smurtas“, jiems jis tiesiog neegzistavo. Vyrui smurtas – natūralus, savaime suprantamas reiškinys (p. 37).“ Edis vis bando kaip nors įtikti tėvui, vos prakutęs paauglys bando susirasti panelę, sesuo jį bando suguldyti su penkeriais metais vyresne drauge, tačiau niekas, žinoma, iš to neišeina. Galiausiai būdamas dešimties patiria ne pačius geriausius seksualinius dalykus su pusbroliu ir jo draugais, apie kuriuos ima kalbėti mokyklos vaikai. Edis gyvena amžinoje ir slogioje lūkesčių priespaudoje, tad, žinoma, nekenčia savo tapatybės dalies, bando save per prievartą perauklėti, o galiausiai romano pabaigoje jam tampa aišku, jog vienintelis būdas išlikti yra palikti šeimą ir šią toksišką provinciją, o sukauptas pyktis nukreipiamas ir prieš tėvą, ir prieš motiną.

 

Motinos vaidmuo irgi tipinis fabriko darbininkės, ji, kaip ir daugelis aplinkos čionykščių, yra vyrui po padu. „Ji – daug pykčio prikaupusi moteris, tačiau nežino, kaip su ta nuolatine neapykanta elgtis. Ji protestuoja viena prie televizoriaus ekrano arba su kitomis motinomis prie mokyklos vartų (p. 52).“ Akivaizdus patriarchalinis luominis įsigalėjimas absoliučiai neleidžia uždirbti Edžio motinai, nes tai žemina tėvo orumą. „Kai vieną dieną motina ėmė uždirbti daugiau nei tėvas – kiek per tūkstantį eurų, o jis tuo metu uždirbdavo vos septynis šimtus, – jam trūko kantrybė (p. 60).“ Galiausiai šie įsisenėję modeliai atsiliepia provincialiam kokybės gyvenimui, jis tampa metai iš metų stereotipiškai toksiškas.

Édouard Louis

 

Tikriausiai nesumeluosiu sakydamas, kad šioje knygoje labai daug panašumo su Bookerio laureato Douglas Stuart puikiu romanu Šugis Beinas, tik pastarasis vaizdavo slogią septinto ir aštunto dešimtmečio ekonominės krizės ištiktą Airijos darbininkų klasę. Tačiau netgi prancūziškame variante yra beveik tos pačios orumo, vertybių, alkoholizmo ir homofobijos apraiškos, kylančios iš paveldimos brutalios ir griežtai kultūriškai atsilikusios sociumo aplinkos, patriarchalinio fabrikinio mačo valdžios paveldo. Sunkiausia yra homoseksualams vaikams ir paaugliams, kuriuos pirmiau pradeda identifikuoti dėl jų balso, manieros ir elgesio aplinkiniai, nei tą padaro patys subjektai, tad natūralu, kad jie pažeidžiamai vertina save kitų pasakymais. Šugis Beinas ir Edis Belgelis literatūroje atėję iš autorių asmeninės patirties liudija ne atsitiktinius ir retus dalykus, bet visus panašioje socialinėje aplinkoje augančius homoseksualus, kurie yra priversti perfiltruoti mačistinį psichologinį per(si)auklėjimo filtrą, galų gale dėl kitų pradėti nekęsti savęs ir galiausiai per kančią priimti save. Kitaip sakant, tai, ką padarė Edis. Žinoma, ne be psichologinių traumų, kitaip sakant, žymės, kuri lydi žmogų iki gyvenimo pabaigos, nesvarbu, kur jis beatsidurtų.

 

Nepaisant sudėtingos šeiminės aplinkos, vienas skaudžiausių Edžio momentų yra troškimas pergalėti savo prigimtį ir tapti kaip visi, dėl to jis sulaukia dar daugiau patyčių ir atstūmimo. „Šiandien aš būsiu kietas“ (ir aš verkiu rašydamas šias eilutes; verkiu, nes ši frazė, kuri lydėjo mane daugelį metų ir apie kurią tam tikra prasme – nemanau, kad perdedu, – sukosi visas mano gyvenimas, dabar man atrodo juokinga ir pasibjaurėtina) (p. 141).“ Didžiausia Edžio atsvara tampa teatro trupė už penkiolikos kilometrų, į kurį Edžio tėvas jo neveža, nes jo įsitikinimu vaidinti yra pernelyg moteriška, todėl jam kaskart tenka eiti pėsčiomis laukais, tačiau būtent užsispyrimas stoti į aktorinį tampa Edžio įsigelbėjimu, nes kitaip nebūtų šios knygos, o galgi ir paties autoriaus, jis būtų likęs savo provincijoje, pradėjęs gerti arba miręs kaip jo pusbrolis Silveris.

 

Žodžiu, į Edžio Belgelio pabaigą iš esmės yra sudėtos pagrindinės visų Lietuvos gėjų problemos, jas nesunkiai atseksite skaitydami. Šiuo metu padėtis drastiškai keičiasi, nes mūsų žiniasklaidoje LGBTQ žmonės nebepiešiami kaip sekso marginalai tamsiuose klubuose, priešingai – sulaukia kaskart vis daugiau viešojo palaikymo, tik kad įstatymai pas mus labai stringa. Manau, knygą reiktų perskaityti ne tik tiems, kurie sėdi kur nors provincijoje ir išgyvena atstūmimą, nerasdami jokios saugios atsvaros, bet ir tiems, tariamų tradicinių homofobinių įsitikinimų sergėtojams, dėl kurių stringa įstatymai ir kurie kuria sąlygas tam tikrai visuomenės daliai patirti tai, ką patyrė Edis. Pagal šią knygą režisierius Naubertas Jasinskas sukūrė spektaklį, tiesa, jo nemačiau, negaliu palyginti su knygos turiniu, tačiau vėlgi knyga, spektaklis įrodo, kad kultūra visada buvo progresyvesnė, o įstatymai visada vilkosi paskui pakitusią žmonių tikrovę ir vėluodama ją įteisina. Visgi knyga manyje įžiebė politinių klausimų, tam tikra prasme, pamatyti priežastis, kodėl vis dar tai vyksta kažkur Prancūzijos provincijoje, kodėl vis dar tai vyksta ir pas mus. Šią knygą įsigijau Vilniuje, netikėtai ją radęs tarp vampyriškos paauglių skyriaus literatūros. Pagalvojau, kokie apdovanoti mūsų penkiolikmečiai, kuriems prieinama šiandien toji literatūra, kuri visai gali suveikti ir kaip terapinė paguodžiamoji; ne tu toks vienintelis pasaulyje. Deja, mano laikais tokios literatūros neturėjome, bet turėjome apsčiai apie geriančius kolkozninkus ir žemdirbiškąją kultūrą, kuri jau tada neatliepė pakitusios tikrovės.

 

Jūsų Maištinga Siela