Knyga: Annie Ernaux "Metai"

 

Annie Ernaux. „Metai“ – Baltos lankos, 2024. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš kelerius metus perskaičiau garsiosios prancūzų rašytojos ir 2022 metų Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux (g.1940) romaną Įvykis (Baltos lankos, 2023), pamaniau, kad patiko, tačiau į metų geriausius savo skaitinius neįtraukiau. Žinojau, kad kita jos knyga Metai (pranc. Les anne‘es), kurią į lietuvių kalbą išvertė Greta Štikelytė, bus geresnė, bet neskubėjau jos skaityti, todėl knyga truputį turėjo palaukti namų knygų lentynoje. Džiaugiuosi, kad prie jos grįžau ir nenuėjau ką tik išleistų karštų naujienų keliais ir nepalikau Metų tiesiog dūlėti.

 

Knyga originalų kalba pasirodė 2006 metais. Metai – tai Annie Ernaux vadinamas opus magnum, iškiliausias rašytojos kūrinys, patekęs į Tarptautinio Booker trumpąjį sąrašą. Tiesa, opus magnum šįkart apibūdina ne tiek romano storumą, o veikiau jo talpumą ir užmojį, nes autorė pasakoja savo suasmenintą istoriją nuo gimimo iki pat 2006 metų, bėgdama per Prancūzijos politinius ir socialinius dešimtmečius ir pasakodama drauge savo asmeninę istoriją. Įspūdis, jog autorei pavyko surasti tinkamą kalbos kodą ir visuminę romano pasakojimo struktūrą, daugiasluoksniškai papasakoti ne tik Prancūzijos istoriją, bet, sakyčiau, ir visos Europos, iš dalies ir Vakarų civilizacijos, kurių kontekste šiek tiek sušmėžuoja JAV dominavimas ir konkuravimas su Sovietų Sąjungą, o galų gale ir Berlyno sienos griūtis, Rytų bloko tautų pavasaris, kitaip sakant, Sovietų Sąjungos griūtis, pokyčiai visoje Europos Sąjungos plėtroje.

 

Lietuviai skaitytojai, manau, yra pakankamai išsilavinę, jie skiria istorijos pamokų ne tik nacionalistinei istorijai, bet nemažai bendrai Europos raidai, todėl bent jau iš istorijos pamokų nesunkiai atpažins XX amžiaus geležinės uždangos ir Vakarų Europos kultūrinę ir politinę  takoskyrą, pastaroji gana ryški knygoje. Annie Ernaux kuria iš esmės autofikciją, t. y. aiškiai implikuoja savo asmeninius biografinius faktus, įskaitant ir chronologine seka aprašomas asmenines iš kartotekos traukiamas nuotraukas, kuriose ji pati, tačiau pasakotojos balsas nutolęs nuo autobiografinio intymumo. Save pasakotoja perkuria kaip subjektą, kurią tyrinėja kaip kitą aš, todėl atsiranda daugiskaitos pirmasis asmuo mes, savitas būdas analizuoti subjektės ir pasaulio konjunktūras savosios kartos polifoniniu balsu.

 

Annie Ernaux Prancūzijoje laikoma feministinės bangos rašytoja, taip pat ji negaili kritikos savo tautiečiams vyrams rašytojais ir yra ne kartą atvirai kritikavusi šiaip jau labai populiarųjį Michel Houellebecq. Nors Metai nėra feministinis akibrokštas, tačiau autorė daug dėmesio skiria moters tapatybei, jos kūniškumui, seksualumui, reprodukcijai. Autorė perteikia didžiulę seksualinę kontrolę, kurią patyrė po karo užgimusi naujoji visuomenės jaunoji karta, ypač viešai šiuo klausimu buvo subordonuojamos jaunuolės, jos atvirai gėdinamos, o individės kaip žmogaus vertę iš esmės apsprendė seksualinis nekaltumas ir dorovingumas, o ne talentai ir gebėjimai.  „Besimasturbuojančius lovoje ar tualete mus stebėdavo visa visuomenė (p. 44).“

 

„Būtent dėl to kvaišinančio jausmo po lėto šokio atsidurdavome ant šezlongo ar pliaže su vyro varpa – anksčiau matyta tik nuotraukoje ir tai tik... – ir spermos pilna burna, nes atsisakėme išskėsti šlaunis, paskutinę akimirką prisiminusios Ogino kalendorių. Aušo diena, apsiblaususi, nereikšminga. Prie žodžių, kuriuos norėjome užmiršti vos išgirdę, imk mano bybį, pačiulpk, reikėjo pridėti meilės dainos žodžius, „tas rytas buvo vakar, jis buvo vakar ir dabar toli“, pagražinti, sukurti netikėtą, melancholija apgaubti nenusisekusį nekaltybės praradimą. Nepavykus nusipirkdavome eklerų ir saldainių, sielvartą skandindavome kreme ir cukruje arba apsivalydavome badaudami. Tačiau viena buvo aišku, niekada nebebus įmanoma prisiminti, koks pasaulis buvo, kai prie mūsų nuogo kūno dar nebuvo prisiglaudęs joks kitas (p. 64-65).“

 

Kita vertus, didelė seksualinė kontrolė ir viešas gėdinimas, religijos kišimasis į dorovės ir seksualumo sampratą paskatins kartos maištą ir Seksualinę revoliuciją, politinius šalies ir visos Europos pokyčius. Pasakotojai itin svarbūs esminiai 1968-ieji, kurie tampa romane leitmotyvu, esminiu Seksualinės revoliucijos, universitetų persitvarkymo metais, sutapusiais su pasakotojos integracija į Prancūzijos suaugusiųjų visuomenę. „Žurnalas „Tėvai“ frigidiškas moteris mokė, kaip stimuliuoti klitorį prieš veidrodį praskėtus kojas. Mokyklose dalijamoje brošiūroje daktaras Carpentier kvietė mokinius masturbuotis, kad išsklaidytų pamokų keliamą nuobodulį (p. 99).“ Kaip bepažiūrėsi, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje tai atrodo beprotiška, turint galvoje, kaip pačioje Lietuvoje dar visai neseniai tėvai tiesiog garsiai protestavo prieš gana paprastas gyvenimo įgūdžių pamokas, kai dar XX a. kai kur Vakaruose buvo mokoma tiesiog pasitenkinimo pamokų. Seksualumo tema Metuose autorei be galo svarbi, ji šią temą tęsiasi iki pačios senatvės, o kūniškumas perteikiamas be patetikos, neseksualizuojant ir nepoetizuojant moters geismo ir kūno.

Kitas svarbus Metų aspektas – vartotojiškos visuomenės augimas ir suklestėjimas. Autorei svarbus apsipirkinėjimo ir paslaugų prieinamumo, gero ir gausaus vakarietiškojo pasaulio galimybės. Vaikystėje ir paauglystėje neturėjusi net šaldytuvo, nes tai buvo didelė prabangos prekė, su laiku atsiranda greitai pakeičiami daiktai, kurie iš esmės siejami su jaunystės kultu ir atsisakymu žmonėms patiems senėti. Tai jie patyrė maždaug tada, kada mes, lietuviai, tik atsiskyrinėjome nuo Sovietų Sąjungos, o prancūzai jau gyveno maždaug taip, kaip mes dabar, stebėdamiesi skubėjimu ir komercinio vartojimo agresyvumu. „Mokyklinės prekės pasirodydavo lentynose dar neprasidėjus vaikų vasaros atostogoms, kalėdiniai žaisliukai – kitą dieną po Visų Šventųjų, o maudymosi kostiumėliai – vasarį. Daiktų laikas įtraukdavo mus ir versdavo be perstojo gyventi du mėnesius į priekį. Žmonės skubėdavo pasinaudoti „specialiu darbo laiku“ sekmadienį, vakarais iki vienuoliktos, pirmoji išpardavimų diena būdavo žiniasklaidoje aptariamas įvykis. „Apsipirkti“, „pasinaudoti pasiūlymais“ tapo nediskutuojamu elgesio principu, prievole (p. 180).“ Kas Lietuvoje beprisimena savaitgalio telereklamas iš dešimto dešimtmečio, kada agresyviai 20 minučių mums aiškindavo, kokia puiki ir mums mirtinai reikalinga stebuklinga keptuvė arba mikrobangų krosnelė? Prisiminus apie tai net nupurto.

Rašytoja Annie Ernaux

 

Žodžiu, vartojimo mastas visuomenėje pasiekė netgi tam tikrą absurdo viršūnę, kurios tikriausiai nelabai reflektuojame. Nors esama šiuo metu įbauginti klimato pokyčių ir skatinami tvarumo idėjų, kurių nepaneigsi, bet visgi vis dar turime tai, ką taikliai romane perteikia Annie Ernaux. „Maistas buvo arba „nuriebintas“ arba „praturtintas“ nematomais priedais: vitaminais, omega 3, skaidulomis. Visa, kas egzistuoja – oras, šiluma ir šaltis, žolė ir skruzdės, prakaitas ir naktinis knarkimas, – galėjo sukurti begalę prekių ir produktų, be paliovos dalijant tikrovę ir daugint daiktus. Komercinė vaizduotė neturėjo ribų. Savo naudai ji pasitelkdavo kiekvieną diskursą: ekologinį, psichologinį, puošė humanizmu ir socialiniu teisingumu, liepdavo mums „kartu kovoti prieš brangstantį gyvenimą“, patardavo „suteikti sau malonumą“, „eiti apsipirkti“. Ji nurodydavo švęsti tradicines šventes: Kalėdas ir Šv. Valentiną, ėjo koja kojon su ramadanu. Ji tapo morale, filosofija, nenuginčijama mūsų gyvenimo forma (p. 199).“ Sakyčiau, kad šiuo metu vis dar gyvename reklamos, rinkos ir vartotojiškos ekonomikos, perkamosios galios ir paskolų, galimybių ir pasiūlymų burbule, nuo kurio esame priklausomi ir negalime visa tai sistemai pasipriešinti, na ir kas kad kaip garantiją pridedama įmonių išsipirktas ekologiją ir tvarumą ar perdirbimą garantuojančias emblemas, visgi šis pagerintas burbulas tapo mūsų tikrovės pamatu.

 

Dar vienas svarbus kūrinio aspektas – politika. Autorė nemažai skiria dėmesio Prancūzijos ir Alžyro santykiams, besikeičiančių dėl rinkimų prezidentų, kairiųjų ir dešiniųjų idėjoms, parodydama, kad prancūzai, kitaip sakant, vidurinė klasė, kurioje priklauso ir aptariama pasakotoja mokytoja, labai domisi politika ir dažnai su nekantrumu laukia pokyčių arba bijo radikalų. Paradoksalu, bet būtent kilusi iš po Seksualinės revoliucijos ir prijaučianti feministinėms ir liberaliosioms judėjimo jėgoms visgi suvokia, kad būtent liberaliosios politinės jėgos atvėrė kelius nesibaigiantiems imigrantų keliams, todėl per ilgus dešimtmečius pasikeitė prancūzų didmiesčių geopolitinis ir demografinis veidas, atsirado ištisi afrikiečių ir musulmonų getų kvartalai, kurie įnešė tiek švietime, tiek saugume, tiek sveikatos sistemose daug pokyčių. Labai įdomiai autorė perteikė esminius pasaulio įvykius, karus, kurie iš pirmo žvilgsnio saugioje Prancūzijoje atrodė per nuotolį taip, kaip eiliniam lietuviui kokie nors Taivano ir Kinijos santykiai – nepaveikūs, neaktualūs ir tolimi. „Sielvartą, kurį buvome įpratę jausti matydami žmones „po komunizmo jungu“, keitė kritiškas žvilgsnis į tai, kaip jie naudojasi įgyta laisve. Mums labiau patiko, kai jie eilėmis rikiavosi prie dešros ir knygų, nieko neturėdami, kad patirtų, kokia laimė ir pranašumas yra priklausyti „laisvajam pasauliui“ (p. 155).“

 

Autorė kritikuoja religiją, ją laiko vienu iš didelę politinę galią turėjusį šou, štai ką ji sako apie popiežių Joną Paulių II, kuris taip pat svečiavosi dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje, kai išlipęs pabučiavo Marijos žemę, o tą vaizdą dar galima pamatyti YouTubėje kaip memą: „Jo Rytų Europos akcentas, balta sutana, jo „nebijokite“ ir kaip bučiuodavo žemę lėktuvui nusileidus buvo šou dalis, visai kaip kelnaičių svaidymas Madonnos koncertuose (p. 141).“

 

Būtų dar galima tęsti mažiau akcentuojamas pasakojimo linijas ir aspektus, tačiau visuminis kūrinio įspūdis labai geras. Autorei pavyko suausti labai skirtingus aspektus ir perteikti žmogaus gyvenimo esmę. Mes tiek daug išvaistome brangaus laiko politikai, religijai, suvaržymams, kvailų taisyklių laikymuisi, beprasmiams rinkimams, apsipirkinėjimams, kad jie tampa net ne aplinkos kakofonijos triukšmu, o mūsų tikrovės suprojektuota tiesa, kurioje kiekvienas iš mūsų susikuria tuo metu esamą prasmę.

 

Norisi sakyti, kad, artėjant prie knygos pabaigos, Metai tampa tik dar atviresnis kūrinys, nes tai, kas anuomet buvo itin svarbu ir reikalinga, pamažu praranda prasmę, kadangi pasakotoja suvokia savo ribotumą, senatvę, gyvenimo pabaigą ir be apgailestavimo teigia, kad jos keturiasdešimtmečiai vaikai, kurie išaugo, peraugo, kurių kūnų ji nepažįsta, jai vis dar kaip vaikai, bet kartu ir svetimi, nebesukontroliuojami savosios kartos vėliavnešiai. Norėtųsi sakyti, kad knyga parašyta iš senėjimo impulso, pastaruoju metu man senatvės tema įdomi tiek kine, tiek literatūroje, nes būtent ši perspektyva leidžia panoramiškai apžvelgti gyvenimo trumpalaikiškumo prasmę, susitaikyti su prabėgusiu laiku ir pripažinti, kad tai, kas dažnai sureikšminama trumpalaikėje perspektyvoje, tėra tik užmaršties dulkė. Manau, rašytojai Annie Ernaux, kaip reta, pavyko užgriebti dešimtmečių dekadomis bėgantį laiką, kuriame ištirpsta konkretumas, daiktiškumas, o vis labiau išlieka emocinis spektras, keliantis nostalgiją ir nuostabą: štai baigiasi gyvenimas, liko ne tiek ir daug. Knyga ne veltui lyginama su M. Prousto Prarasto laiko beieškant, nes A. Ernaux išties per savo sukurtos antrininkės projekciją rekonstruoja laikmetį, kuris ateinančioms skaitytojų kartoms beveik kaip dokumentinis liudijimas kels ne vienam nuostabą, kaip galėjo išvis taip žmonės gyventi, jausti ir patirti. Knyga išties tapo skaitymo malonumu ir plečianti literatūros skaitymo patirtis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vanessa Springora - "Abipusiu sutikimu: (ne)uždraustų santykių istorija"

 Vanessa Springora. „Abipusiu sutarimu: (ne)uždraustų santykių istorija“ – Baltos lankos, 2020. – p. 144.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Absoliučiai neplanavau skaityti atsiminimų knygos, nors tenka pripažinti, kad tokios knygos labai įdomios, paveikios, netgi galima sakyti „arti skaitytojo“, kadangi visai nesunku įsivaizduoti, jog tokie įvykiai ar gyvenimas vyksta tau už sienos. 2020 metų pradžioje Prancūzijoje pasirodžiusi Vanessos Springoros (g. 1972) atsiminimų knyga Abipusiu sutikimu: (ne)uždraustų santykių istorija (pranc. Le Consentement) sudrebino šalį ir tam buvo nemenkų priežasčių. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Greta Štikelytė dar tais pačiais metais, kai knyga pasirodė originalo kalba.

Vanessa Springola šiuo metu užsiima knygų leidyba, ji atstovauja vienai garsiai prancūzų knygų leidyklai Julliard, o ši atsiminimų knyga – tai ilgus dešimtmečius brandinta jos pačios asmeninė gyvenimo istorija. Prancūzijoje gyvena toks itin vertinamas rašytojas Gabriel Matzneff (g. 1936), kuris per savo rašytojo karjerą pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o jo kūryba, laisvai pasakojanti apie suaugusio vyro ir paauglių seksualinius santykius, pakerėjo didžiąją skaitančiųjų visuomenę. Kai V. Springorai buvo trylika metų, ji pirmąkart susitiko su G. – taip visoje knygoje įvardijamas Gabrielius – tuomet garsiam rašytojui jau buvo penkiasdešimt. Kelerius metus Vanessa susitikinėjo su G., išgyvendama ankstyvą seksualinį potraukį, atsainios motinos poziciją, ją palikusio tėvo šaltumą ir abejingumą.

Manau, svarbus ir istorinis Prancūzijos to meto kultūrinis kontekstas. Kai visi šie pedofiliniai įvykiai dėjosi šalyje kone atvirai prie mokyklų ir kavinių, reikia paminėti, kad visuomenė tam tikra prasme išgyveno seksualinę revoliuciją. 1968 metais daugelis menininkų pasisakė už nevaržomus, neįpareigotus hedonistinius santykius, todėl visuomenės nuostatos taip pat buvo paveiktos šių principų t. y. reikia atsisakyti puritoniškų seksualinių santykių suvaržymų, primestų stigmų, perdėto gėdos jausmo, religinių pančių, o tai tapo puikia terpe G. Matzneffui pateisinti savo seksualinius poreikius. Knygoje randame kiek novatorišką ir retai kur sutinkamą efebofilas terminą, kuris reiškia suaugusiojo seksualinį potraukį ką tik bręsti pradėjusiems berniukams arba mergaitėms (nepriklausomai nuo lyties). Tai tam tikra prasme seksualinis sutrikimas, sietinas su žmogaus individualiu „užstrigimu“ paauglystėje, kai individui atrodo, jog jis pats dar tebėra ankstyvosios stadijos paauglys, o jo lytiniai veiksmai nedaro jokios žalos. Pasirodo, kad mes, lietuviai, taip ir neturime nė vieno G. Matzneffo išversto kūrinio, kad galėtume palyginti, kaip toks psichologinis sutrikimas atsiskleidžia talentingai rašomoje literatūroje.

Visgi labiau už G. Matzneffo sutrikimą knygoje šokiruoja plačioji visuomenė, žmonių pozicija, kuri, manau, paveikė ir V. Springoros motiną. Iš pradžių smerkusi keturiolikmetės dukters santykius su penkiasdešimtmečiu, vėliau ji pasiduoda šiems santykiams, įsivaizduodama, kad V. Springora pajėgi pati kaip suaugusi spręsti savo meilės istorijos dramas. „Tą ketvirtadienį motina nuo nervų susuktu pilvu laukia žinių iš apklausos. Ji supranta, kad ir pati gali būti patraukta atsakomybėn. Sutikusi nuslėpti dukters ir G. santykius ji taip pat rizikuoja būti nuteista. Ji gali netgi netekti mano globos, o aš iki pilnametystės būčiau globėjų šeimoje (o. 67)“. Visgi V. Springoros įsitraukimas į neleistinus santykius lėmė ne vien palanki seksualinės revoliucijos situacija šalyje, bet ir vidiniai šeimos reikalai: „Tylos siena atsitvėręs tėvas mano gyvenime paliko beribę tuštumą. Stiprų polinkį knygoms. Kiek ankstyvą seksualinį prabudimą. Ir, svarbiausia, nepasotinamą norą būti matomai. Aplinkybės nepaprastai palankios (p. 27).“

Vanessa Springora

Paauglės Vanessos naivumas ir santykių idealizavimas pateisinamas, ji iš tikrųjų nesuvokia, kad G. ja naudojasi, o motinos artimų draugų ratelis netgi žino ir savotiškai toleruoja V. santykius su garsiu menininku. Žinoma, kad ilgai tai tęstis negali ir pamažu Vanessai atsiveria akys, ji perskaito asmeninius G. užrašus, sužino, kaip jis pirkdavo Filipinuose Maniloje devynmečius ir vienuolikmečius berniukus seksualiniams poreikiams tenkinti, o vėliau savo potyrius pertransformuodavo į literatūrą. Galiausiai V. ryžtasi palikti rašytoją, suvokusi, kad ji tėra tik sekso žaisliukas, o jos neatliepti jausmai nelabai tam rašytojui rūpi. Vėliau autorė štrichais „perbėga“ apie šių buvusių santykių žalą jos asmeniniame gyvenime, kurie neatšaukiamai sužalojo ją visiems laikams. „Kaskart, kai koks nors vyras norėdavo suteikti man malonumo arba, dar blogiau, patirti malonumo pasinaudodamas manimi, turėdavau grumtis su kažkokiu šešėlyje besigūžiančiu ir netrunkančius mane užlieti pasišlykštėjimu, turėjau stengtis nematyti žiaurumo veiksmuose, kuriuose jo nebuvo nė krislelio (p. 119).“

Iš tikrųjų praėjus 30 metų nuo tų santykių nutraukimo, V. Springora buvo terorizuojama garsiojo rašytojo laiškais, nuolat primenamas jos nutrūkęs ryšys su efebofilu. Šiuo metu autorė turi paauglį sūnų, sutuoktinį, tad net sunku įsivaizduoti, kodėl tas G. vis dar kabinasi prie jos, kai pačiam jau 84 metai! Visgi šokiruoja G. gebėjimas manipuliuoti, pateikti savo kūryboje mergaičių sutikimą kaip dvasinį potyrį, netgi remdamasis antikoje buvusiais seksualiniais santykių normomis, kurti šių dienų manifestą, jog nenaudojant prievartos galima „pamokyti“ paauglį patirti seksualinio gyvenimo malonumus. Žodžiu, rašytojas atrodo tiek „nušokęs nuo proto“, kad nelabai įsivaizduoju, jog mūsų puritoniškoje lietuviškoje visuomenėje galėtų vykti kažkas panašaus. Prisiminkime, kaip Drąsiaus Kedžio byla sudrebino mus visus, kaip jautriai reagavome į tokius slaptus vaiką išniekinančius santykius. Visgi Prancūzija nėra Lietuva, ten menininko statusas reiškia atskirą visuomenės elitą, tam tikrą nedegančią zoną, kurioje iš dalies gali vykdyti nusikaltimus ir netgi tai pertransformuoti savotiškai į meną... Skamba keistai, tačiau labiausiai knygoje „susmūgiuoja“ būtent vieši istoriniai faktai.

„1977 metais laikraštis Le Monde publikavo atvirą laišką, pavadintą „Apie teismo procesą“, pasisakantį už nepilnamečių ir suaugusiųjų seksualinių santykių dekriminalizavimą; laišką pasirašė ir jam pritarė žymūs intelektualai, psichoanalitikai ir gerbiami filosofai, šlovės viršūnę pasiekę rašytojai, daugiausia kairieji. Tarp pavardžių šmėžuoja Ronald‘as Berthes‘as, Gilles‘is Deleuze‘as, Somone de Beauvoir, Jeanas-Paulis Sartre‘as, Andre Glucksmannas, Louis Aragonas... Laiškas piktinasi trijų vyrų įkalinimu jiems laukiant teismo už tai, kad turėjo seksualinių santykių su trylikos ir keturiolikos metų nepilnamečiais (ir tai fotografavo) <...> tarp atsisakiusiųjų – Marguerite Duras, Helene Cixous ir... Michelis Foucault, kuris tikrai nebūdavo paskutinis pasmerkti įvairių formų represijas (p.45).“

Knygoje klausiama, ar literatūra ir žmogaus talentas kurti iš tikrųjų pateisina ir išteisina lytinius santykius su nepilnamečiais, kurie iš esmės dar nelabai suvokia, ką daro? Nieko nuostabaus, kad Vanessos Springoros knyga sudrebino Prancūziją, kadangi ji leido dirstelėti į literatūrinius dievukus pro tam tikrą dumblą, kurio nesinorėjo nei matyti, nei įvardyti. Nežinau, ar rašytoja šiuo metu užsipuolama visuomenės, nes G. M. vis dar turi palaikančiųjų komandą. Aš pats nesu puritonas, pasisakau už seksualinę revoliuciją, tačiau tam tikras išsilaisvinimas neturėtų būti proga tokiems santykiams – na, ne santykiams, o kriminalui, kurį patyrė V. Springora. Trumpais ir esminiais sakiniais perpasakota skaudi drama tampa ne tik autorės išpažintimi, bet ir tam tikra visuotine pareiga gelbėti tokias kaip ji – tai savotiškas manifestas, viešas pripažinimas kaip apsivalymas, kuris veikia autorę asmeniškai, o mums nubrėžia visuomenės dvilypumą: kodėl vieniems taip lengvai atleidžiame seksualinius nusikaltimus, o kitus nuteisiame iki gyvos galvos? Ar tik tas dvilypumas, gebėjimas pateisinti nėra kiekvieno iš mūsų asmenyje? Puiki knyga ir kaip moralinis termometras kiekvienam iš mūsų, bei kaip literatūrinis pasakojimo perliukas.

Jūsų Maištinga Siela