Knyga: Dejan Atanacković "Luzitanija"

 Dejan Atanacković. „Luzitanija“ – Vilnius: Sofoklis, 2021. – 224 p.

 

Sveiki,

 

Kiek netikėtas mano rudeniniu literatūriniu skaitiniu tapo serbų rašytojo Dejan Atanacković (g. 1969) romanas Luzitanija (serb. Luzitanija), kuris savo tėvynėje 2017 metais tapo pripažintu geriausiu serbų romanu. Pats rašytojas gerai žinomas kaip itin spalvingas menininkas, kuris intensyviai dirba ne tik už stalo, bet nuolatos sukasi tarp žmonių: parodų kuratorius, vizualiųjų menų menininkas, žymus ir populiarus dėstytojas. Autorius taip pat dirba ir su psichiatrijos pacientais, taikydamas meninius dialogus. Būtent pastarasis požiūris į psichikos sutrikimą turinčius ligonius ir jų vietą visuomenėje inspiravo vieną iš pagrindinių šio distopinio romano motyvų.

 

Knygos istorinis kontekstas įdomus jau vien iš užkabinančios anotacijos. Fiktyvūs ir realūs įvykiais vaizduojami Pirmojo pasaulinio karo kontekste. Apsupus dabartinę Serbijos sostinę Belgradą, visas miestas tapo okupuotu kraštu, išskyrus tuometinį beprotnamį. Karui bepročiai nebuvo įdomūs, todėl jiems leista tvarkytis savo teritorijoje pagal savas išgales, nesikišant į politiką. Pasinaudojęs šiuo netikėtu istoriniu kompromisu autorius kuria distopinį Luzitanijos respublikos modelį, kur karų siautulyje staiga beprotnamis tampa savita ramybės ir išminties oazė, o beprotnamio pacientai ir gydytojai, atsisakę taikyti antihumaniškus tuo metu paplitusius gydymo būdus (karštos vonios, pririšimas prie lovos ir t. t.), sukuria liberalios pagarbos vertą valstybę kaip antitezę kvailų karų kamuojamai Europai.

 

Tirštas ir intelektualus autoriaus pasakojimas iškart nugramzdina į paradoksalių situacijų, įvykių tekstūrą, kurioje skaitytojas nardo tarsi Alisa po skirtingas tikroves. Pasitelkęs beprotnamyje manifestuojantį pacientų sudainuotą himną, kurio esmė: beprotybė yra lygi protui, o kvailiai valdo pasaulį, priimdami kvailiausius sprendimus. D. Atanackovičius imasi kryžminti istorinius faktus ir kurti realiai egzistavusių veikėjų hiperbolizuotus portretus, kurie vienaip ar kitaip nukentėję nuo pasaulyje įsivyravusios kvailybės, atsiduria Luzitanijoje, kitaip sakant, ten, kur galima apsisaugoti nuo pasaulio blogio – kvailių, sumaniusių karą ir kitus šiaip normas.

 

„Juk bepročiai nuo amžių amžinųjų suiminėjami ir metami į belangę, o kvailybė visais laikais iškilniai garbinama. Šiaip jau neįmanoma lyginti mažo žmogelio kvailybės su monumentalia net pačios mažiausios valstybės kvailybe. Toli driekiasi kvailybės horizontai ir jie yra romantiškai nepasiekiami (p. 143)“ – sako psichiatrijos daktaras Stojimirovičius, popietėmis pacientams vesdamas ilgas ir sudėtingas paskaitas apie kvailybę.

 

Romane Luzitanija yra ir psichiatrijos klinika, ir toji utopinė valstybė, ir Portugalijos istorinis regionas, ir garsus XX amžiaus pradžioje nuskendęs laivas, kuriame, pasak romano, keliavo vienas serbas vardu Teofilovičius. Pastarasis tampa vienu ryškiausiu ir įdomiausiu romane vaizduojamų veikėjų. Architektas, kuris visą savo dėmesį skyrė savo būsimo kapo architektūros pompastikai, per stebuklą išsigelbsti iš nuskendusio laivo ir pėsčias per Pirmojo pasaulinio karo apkasus, urvus ir požeminius bunkerius atkeliauja kaip „žmogus legenda“ į Luzitaniją, dėvėdamas ir niekada nenusiimdamas Luzitanijos laivo gelbėjimo liemenės. Autorius, pasitelkęs magiškąjį realizmą, supina istorinius įvykius su pasakų personažais, taikydamas kaip anuomet Lewis Carroll Alisos stebuklų šalyje atvirkštinę pasaulio logiką. Šiaip ar taip juk joks sveiko proto žmogus neturėtų dalyvauti kare, nebent yra kvailys, priveiktas stačių, brutalių ir militaristinių idėjų, tampa pilkos paklusnios minios dalimi, kuri pasiryžusi mirti už tėvynę.

 

Būtent patriotinės idėjos tampa viena labiausiai pašiepiamų vertybių, kritika nacionaliniam ir pervertintam pasididžiavimui, kurią primestinai ir dirbtinai turi garbinti kiekvienas serbas ar bet kuris savo šalies atstovas. Autorius pasitelkia anų dienų politikus, juos transformuoja tiek fotografijoje, tiek distopiniame pasaulyje į gyvūnus, iš dalies teikdamas, kad esame vedini prigimtinių instinktų ir kiekvienas dirbtinai vaidindami savo nacionalinį patriotiškumą užimame tam tikro žvėries vaidmenį po savo šalies vėliava.

Dejan Atanacković 

 

Svarbų romane vaidmenį, kaip seniai skaitytame Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk romane Bėgūnai, užima preparuotų egzempliorių galerija bei parsivežtos iš už jūrų ir marių aborigenų galvos. Anuomet žmogaus žiaurybėms ir siauraprotiškumui nebūta ribų, nes tie patys išsilavinę žmonės tolimame Australijos krašte kapojo vietos gyventojams galvas, o jas sudžiovinę nešiojo kaip sėkmės talismanus. Knyga nors ironiška, tačiau vis už teksto aidi nuolat aidintis civilizuotam žmogui užduodamas moralinis klausimas: kokio riboto proto, kitaip sakant, kvailumo turi būti homo sapiens, kad šitokiais barbariškais būdais išsikeltų save virš kitų?

 

Luzitanija, manding, kaip valstybė nėra savaime knygoje distopinė, ji, sakyčiau, utopinė, nes čia žmonės jaučiasi saugūs savo beprotybės laisvėje, o aplinkui realusis mūsų pasaulis, kuris kasdien Pirmajame pasauliniame kare praranda tūkstančius gyvybių yra – ir vėl paradoksas! – tikrų tikriausia distopinė įsitvirtinusi tikrovė. Autorius, paversdamas tik iš pirmo žvilgsnio sąvokas „kvailybė“ ir „sveikas protas“, it plūgu išvagoja pirmuosius XX amžiaus dešimtmečio Europos istoriją ir kaip iš po žemių dienos švieson išverčia prieštaringą tiesą: mes kuriame romanus apie distopijas, nesuvokdami, jog gyvenome (ir galbūt net šiandien gyvename) vienoje iš juodžiausių apsivertusių vertybių, politinių ir idėjų distopinėje tikrovėje.

 

Negaliu nepaminėti vieno labai svarbaus dalyko, kuriuo knygoje iš tikrųjų mėgavausi – Laimos Masytės labai geru vertimu. Kiek nuostabių veiksmažodinių sinonimų! Tokių itin retai sutinkamų (pavyzdžiui, vibždėti), ne vien verstinėje grožinėje literatūroje, bet ir itin gerai rašančių lietuvių autorių kūryboje. Nustebčiau, jeigu šis vertimas nebūtų minimas tarp geriausiai šiais metais išverstų kūrinių.

 

Romane minimas ir arbatos imperijos savininkas Liptonas, spiritizmo seanso mada, gydytojas Ervardas Rajanas bei kitos pavardės, apie kuriuos menkai žinantiems arba visai nežinantiems galima pasipildyti istorinių bei kultūrinių žinių bagažą ir save intelektualiai praturtinti. Autoriui pavyko išlaikyti tirštą literatūrinį pasakojimo ritmą, žaismingą, kitaip sakant, investuoti į knygos literatūriškumą, neprarandant turinio turtingumo. Luzitanija, nors nedidelė knyga, tačiau ją skaityti galima mėgautis lėtai ir turiningai. Tai intelektualios grožinės literatūros pavyzdys, kaip galima tam tikrais būdais, analizuojant pasaulį, rasti būdą, nusakyti šiaip dažnai nepastebimus paradoksus ir suabejoti sveiku protu, kuris neretai gali atsisukti pačiais žiauriausiais būdais prieš žmones, kad gali sunaikinti net ištisas tautas. Ieškodamas alternatyvios literatūros į Luzitaniją, pagavau save vėlei permąstant Eric Vuillard Darbotvarkė (Žara, 2020) bei vokiečio Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara (Sofoklis, 2014).

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eric Vuillard "Darbotvarkė"

Eric Vuillard. „Darbotvarkė“ – Vilnius: Žara, 2020. – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Serpantinai, konfeti, vėliavėlės. Kas nutiko toms merginoms, apimtoms beprotiško entuziazmo, kas nutiko jų šypsenoms, jų nerūpestingumui, jų nuoširdiems, linksmiems veidams? Ir visam tam džiaugsmui, tvyrojusiam 1938 metų kovą? Jei kuri nors iš tų merginų šiandien ekrane staiga atpažįsta save, ką galvoja? Tikrosios mintys visada būna slaptos, taip yra nuo pasaulio pradžios. Mes mąstome apokalipsėmis, apnėjos periodais. Apačioje gyvenimas teka it lėti, požeminiai syvai. Bet dabar, kai raukšlės išvagojo burną, vaivorykštės spalvomis nusidažė vokai, prislopo balsas, kai žvilgsnis klaidžioja daiktų paviršiumi, nuo archyvų vaizdus spjaudančio televizoriaus prie jogurto, kai aplinkui tūpčioja slaugė, – ji nieko apie tai nežino, nes pasaulinis karas buvo labai seniai, o kartos keičiasi lyg sargybiniai tamsią naktį, – kaip atskirti išgyventą jaunystę, vaisių aromatą, kvapą gniaužiantį syvų antplūdį nuo siaubo? Nežinau. Ar savo pensionate, kur tvyro prėskas eterio ir jodo tinktūros kvapas, šis gležnas paukštelis, ši sena surukusi mergaitė, atpažįstanti save trumpame filmuke, šaltame televizoriaus stačiakampyje, išgyvenusi karą, griuvėsius, amerikiečių ir rusų okupaciją, avinti linoleumą skrypiančiais sandalais, slaugei atidarius duris lėtai nusvarinanti nuo pinto fotelio atramų dėmėtas rankas, kartais padūsauja, traukdama iš formalino skaudžius prisiminimus? (p. 114-115).“

Pradedu šia neįtikėtina laiką skrodžiančią citata apie nusenusias austrų merginas, kurios kažkada buvo jaunos mergaitės ir besišypsodamos mojavo gėlių puokštėmis Hitleriui, kai jis įvažiavo į sostinę Vieną. Kai šis triumfas ir kartu prasidėsiantis visų siaubas dar buvo nežinomas. Kur tos moterys dabar ir tas apgaulingas džiaugsmas, kuris vėliau transformavosi į siaubą ir beprotybę? Visada prisimenu, kad ir Lietuvoje panašiomis ovacijomis ir jaunomis merginomis, vilkinčiomis tautiniais rūbais ir laikančiomis sveikinimui skirtomis gėlėmis, buvo pasitikti vokiečių okupantai ir Hitleris.

Viena geidžiamiausių Vilniaus knygų mugės 2020 knygų buvo prancūzų rašytojo Eric Vuillard (g. 1968) mažytis romanas neįprastu pavadinimu Darbotvarkė (pranc. L‘orde du jour), kuri autoriui atnešė pačią prestižiškiausią prancūzų literatūros premiją – Goncourt. Įdomu, bet tiesa, niekur internete daugiau patvirtinimo neradau, todėl neteigiu kaip fakto, bet, kiek pamenu, kažkur užskaitytą informaciją, jog autorius yra gyvenęs Lietuvoje, pačiame Kaune net 18 metų, todėl galime numanyti, kokį poveikį jam padarė Kaunas ir kaip žmogui, ir kaip rašytojui.

Darbotvarkė – juvelyrinė knyga, kurią iš prancūzų kalbos išvertė patyrusi vertėja Stasė Banionytė ir skaitoma ji labai lengvai, tačiau tas pirminis lengvo skaitymo įspūdis gana apgaulingas. Jeigu reiktų su kuo nors palyginti, tikriausiai, į galvą pirmiausia šautų neseniai skaityta vokiečių rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kuri buvo gausiai dokumentuota, o faktų virtinė išmoningai struktūrizuota ir pritaikyta atskleisti universalioms laikmečio tendencijomis. Darbotvarkė irgi dokumentinės prozos knyga, kurioje autorius išradingai žaidžia istorinėmis asmenybėmis savotišką šešėlių teatrą, atvesdamas skaitytoją prie gana šiurpą keliančios akistatos: mes visi esame to šešėlio teatro padarinys ir dalyviai.

Knyga prasideda svarbiu vokiečių biznierių ir turtuolių susirinkimu, kai iš užkulisių pasirodo rinkimų triumfo manijos apsėstas Hitleris, pastarasis iš esmės niekuo nesiskiria nuo Donaldo Trumpo, sakančio: „Pirmiausia – Amerika!“. Hitleris savo kalbomis pribloškia snobus ir inteligentiją, pakeri juos savo charizma ir hipnotizuojančiomis akimis. Galiausiai autorius stebina aiškia įžvalga, kad po Antrojo pasaulinio karo mes vis dar savo buityje naudojame tų pačių verslo imperijas įkūrusių maklerių produkciją, pradedant buitiniais prietaisais ir baigiant metalu. Šie žmonės nusprendžia remti nacionalistinę Hitlerio pergalę ir invaziją į Europą, dėl jų prasideda Antrasis pasaulinis karas, dėl jų finansavimo miršta milijonai, kas ironiškiausia, kad dalis iš jų po to atsidūrę Niurnbergo teismo suoluose, vis tiek sugebėjo išsaugoti savo įkurtas imperijas, kurių nepergalėjo joks karas ar Berlyno siena...

Autorius tiesiog pritrenkiančiai dėlioja istorinius faktus, diskredituojančius mus kaip vartotojus, kurie nebeatseka istorinės tiesos ir iš esmės kaip vartotojus, kurie naudoja jų produkciją, popina tuos pačius fabrikus, kuriuose kadaise dirbo koncentracijos stovyklos žydai. Taip, šiandien tie fabrikai dar yra ir labai garsūs, kai kurie pakeitę pavadinimus, tačiau ne giminės paveldimą imperiją. Ant knygos viršelio panaudota maklerio Gustav Krupp archyvinę nuotrauką, pastarasis veikėjas knygos finalinėje scenoje vaizduojamas kaip susenęs beprotis, spoksąs į valgomojo kertę, iš kurios lenda jo fabrike tūkstančiais numirusių nuo išsekimo lagerio kalinių vaiduokliai, jo paikas klausimas: „Bet kas visi tie žmonės?“ skrodžia kiaurai skaitytoją ir primena, bent man, garsųjį Munko paveikslą, kuriame ir siaubas, ir nuostaba, ir beprotybė – viskas vienu kartu ir viskas sukurta to paties žmogaus.  

Iš tikrųjų autorius smaginasi didžiąją dalį teksto kurdamas tarsi karo satyrą, kartais atrodo, kad net parodiją, kuri besanti tikriausia tiesa. Kokiomis absurdiškomis aplinkybėmis Hitleris okupuoja Austriją? Didžioji dalis pasakojimo yra skirta tai absurdiškai beprotybei, kuri pilna kuriozų, pavyzdžiui, kaip Hitleris nori įžygiuoti į Vieną kaip nugalėtojas, tačiau pigūs konservų dėžes primenantys tankai smenga į purvą ir negali pajudėti. „Mat sugedo ne keli atskiri tankai, ne vienur kitur užstrigo mažas šarvuotis, ne, sustojo didžioji dauguma milžiniškos vokiečių armijos, ir dabar buvo užblokuotas visas kelias. O, tai buvo lyg komiškas filmas: fiureris virė pykčiu, ant plento zujo mechanikai, aidėjo skubūs įsakymai, šūkaliojami šiurkščia, irzlia Trečiojo reicho kalba (p. 92). Tai tragiškai juokinga, nes tokia pirmojo žingsnio apmaudi Hitlerio klaida man priminė neseniai matytą „Oskaru“ nominuotą Taikos Waititi filmą „Triušis Džodžo“, kur Hitleris kaip komediantas vaizduojamas bailaus berniuko nematomu draugu.

Eric Vuillard 

Arba koks skystablauzdis austrų kanclerio Šušnigo bendravimas su vokiečių kancleriu. „Kai dar jaunas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo įkalintas Italijoje, Šušnigas skaitė ne meilės romanus, o Gramšio straipsnius ir galbūt rado tokias eilutes: „Ginčydamasis su priešu, pamėgink įlįsti į jo kailį.“ Bet jis niekada nebuvo įlindęs į niekieno kailį, daugių daugiausiai apsivilko Dolfuso kostiumą, keletą metų laižęs jam batus (p. 62-63).“ Neretai knygoje aiškiai ironijos būdu išsakoma pasakotojo pozicija, niekinanti austrų lyderį Šušnigą ir priešingai – palankiai vertinanti Hitlerio lyderio savybes. Akivaizdu, kad tai meninė priemonė, už tokias, pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje „suėdama“ iškart. Prisiminkime M. Ivaškevičiaus atvejį.

Knyga pilna paradoksalių, mane, kaip skaitytoją, stebinančių niuansų, apie kurias nė nebūčiau susimąstęs. Didžiausias talentas yra autoriaus gebėjimas istorinėmis ir žmogaus sąžinės, moralinėmis vertybėmis kurti nematomą, trikdantį linijinėje žmonijos istorijoje nusidriekusį ir dažnai nebematomą kolektyvinio skausmo ir atsakomybės sutrūkinėjusią paradoksų grandinę. Vienas prancūzų rašytojas yra pasakęs: „Rašau todėl, kad jums būtų gėda“. Kaip niekada šis pasakymas tinka E. Vuillard knygai, kurioje išradingai nupasakojama, pavyzdžiui, Holivudas, kuriame buvo suvežta dalis koncentracijos stovyklos atributų kaip filmų dekoracijos, man tikras atradimas: „Kokia ironija, pažymi Giunteris Šternas, jų batus valo žydas. Juk visas tas senienas reikia prižiūrėti! Kaip ir kiekvienas Holivudo rūmų tarnautojas, Giunteris Šternas turi šveisti nacių batus taip pat stropiai, kaip valo gladiatorių koturnas arba kinų sandalus (p. 103).“ Pasirodo, net už Atlanto, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, socialinis nacių ir semitų atšvaitas labai panašus. Žydai šveičia pasiturinčių Holivude gyvenančių vokiečių batus ir istorija kiek kitokiais rakursais kartojasi iš naujo.

Žinoma, šį mažytį literatūros šedevrą būtų galima nagrinėti mažomis teksto ištraukomis ir atrasti nepaprastų paradoksų, liudijančių iš vienos pusės mūsų moralinį ir socialinio teisingumo aklumą, o iš kitos – atveriančius pačią kolektyvinio skausmo šerdį. Paskutinieji knygos skyriai pargriauna ant menčių, suskamba aukštoji žmogiškosios tragikomedijos nata, kurioje išryškėja civilizacijos tariamo teisingumo iliuzija; pasakotojas šiurkščiai „paglosto“ skaitytoją prieš plauką ir palieka neišdildomą įspūdį, kad teisingumas niekada nebuvo atstatytas, kad Niurnbergo procesas tebuvo mažytis makabriškas maskaradas numaldyti kolektyviniam skausmui, bet tai tebuvo iliuzija. Tikrasis karas – mūsų siauraprotiškumas, negebėjimas įžvelgti toliau sprindžio ir suvokti tikruosius ilgalaikius procesus, galiausiai sulipdyti iki šių dienų besitęsiančią žmonijos ne civilizacijos, bet tikrų tikriausią monstrų siaubo istoriją. Manau, tokios prasmės atodangos ir platybių atskleidimas tokioje mažoje knygelėje yra begalinio talento, skvarbaus holistinio žvilgsnio, troškimo transformuoti neteisybės nematomą kultą ir kolektyvinį skausmą, pasikartosiu, yra ne kas kita, o literatūrinis talentas.

Retai sakau, bet šįkart pasakysiu: lenkiuosi. Esu be galo sujaudintas, kad net negalėjau visą savaitę rašyti šios recenzijos, nes nežinojau, nei kaip ją pradėti, nei kaip ją dabar užbaigti. O užbaigsiu vėlgi tuo pačiu paradoksu. Kai Hitleris įžengė į Vieną, o pasauliui ši okupacija buvo pateikta kaip „draugystė ir susivienijimas“, žydai buvo velkami į gatves, izoliuojami kvartaluose ir skelbiama: „Austrų kampanija atsisakė tiekti žydams dujas todėl, kad jie dažniausiai žudydavosi dujomis ir palikdavo neapmokėtas sąskaitas. Klausiu savęs, ar tai tiesa, – nes ta epocha, skatinama neregėto pragmatizmo, prigalvojo aibes baisenybių, – ar toks juokelis, niūrus juokelis, sugalvotas graudulingų žvakių šviesoje. Bet nesvarbu, ar tai kandus juokelis, ar tikrovė; kai humoras pritvinksta tokio juodulio, jis byloja tiesą (p. 117).“

Jūsų Maištinga Siela    

Knyga: Florian Illies "1913. Šimtmečio vasara"

Florian Illies. „1913 Šimtmečio vasara“ – Vilnius: Sofoklis, 2014, p. 304.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

Pro akis anuomet praslydusi knygų lentynose buvo vokiečių rašytojo Florian Illies (g. 1971) romanas 1913. Šimtmečio vasara. Šįkart į rankas įkrito visai netikėtai. Besidairant kitokio romano naratyvo, knietėjo atrasti neįprastą, bet sodrų bei intelektualų beletristinį tekstą. Romanas Lietuvoje tapo pastebėtas rafinuotos literatūros skaitytojų, tą byloja internete ir spaudoje publikuotos recenzijos, knyga įtraukta kaip viena vertingiausių verstinių metų knygų grožinės literatūros kategorijoje. Tiesa, visai neseniai leidyklos Sofoklio išleista ir antroji šios knygos dalis 1913. Ką norėjau būtinai dar papasakoti.

Autorius romanui pasirinko vieną istoriškai ryškų laikmetį – 1913 metus, kada Europa ir visas likęs pasaulis, apgaubtas dekadanso euforijos, iš esmės nė nežinant amžininkams, klojamas naujos XX amžiaus meno ir politinės santvarkos tendencijos. Autorius įžvalgiai, naudodamasis istoriniais šaltiniais, romane sudeda esminius akcentus, nubrėždamas ne tik tų metų dokumentinius įvykius, bet ir atskleidžia priežastis viso likusio amžiaus. Iki Pirmojo pasaulinio karo liko visai ne daug, niekas nė įtarti negalėjo – Kafka, Picasso, Stalinas, Hitleris, Claudel, – kad netrukus per ateinančius kelis dešimtmečius Europa pasikeis visiems laikams ir to kaina bus sveiku protu nesuvokiama auka – milijoninės žmonių gyvybės.

Knygos fabula primena archyvinę dokumentinę prozą, tačiau tai tik iliuzija. Iš esmės skirtingas istorijos sąsajas jungia pasakotojas, ieškodamas pačių netikėčiausių jungčių. Dingęs iš Luvro Mona Lizos paveikslas, kuris iš mėnesio į mėnesį vis atsikartoja kaip tuščio indo skambesys, rezonuoja dvasinį Europos alkį ir mentalinius persitvarkymus: kažkas turi stoti į senas vėžias naujo. Galiausiai romano pabaigoje atsiradęs paveikslas tampa 1913-ųjų metų persitvarkymo, naujų stabų, mentalinio lūžio, naujų vertybių simboliu, vienijančiu vienoje pasakojimo plokštumoje skirtingus veikėjų likimus literatūriniame tekste, o iš kitos – pasaulio persitvarkymo vaizdinyje.

Autorius pasirenka kultūros epicentrą Vokietiją ir Austriją, todėl atrodo, kad antraeiliai knygos veikėjai, kurie yra tolėliau nuo šių žemių, pavyzdžiui, Virginia Woolf, nėra tokie svarbūs 1913 metų kontekste. Tai, savaime aišku, pateisinama, nes autorius vokiečių kilmės ir jis rašydamas romaną labiau išmano savo tautos istorinius niuansus. Kitą vertus, romano įtaiga labai tvirta – būtent Europos viduryje esti novatoriškas kultūros židinys. Naujas literatūrines ir dailės idėjas skleidžia būtent germaniškų šaknų meno kūrėjai, o prancūziškų, ispaniškų ir angliškų menininkų banga, atrodo, šio romano kontekste kiek prislopusi. Tai susiję su tuo, kad Berlynas pamažu ima kilti kaip vienas iš kultūros ir meno sostinių Europoje.

Florian Illies pasirenka kelis pagrindinius meno pasaulio veikėjus. Labiausiai išryškina Kafką, kuris rašo meilės laiškus savo mylimajai, poetą Rilkę, Budenbrokų romanistą Tomą Maną. Nors romane sekama įkandin istorinių asmenybių – autorius gerai išstudijavęs memuarus, dokumentines knygas bei autentiškus menininkų laiškus, – bet nepamiršta perteikti ir to meto Europos politinių tendencijų. Tiesą sakant, man pačiam mažai žinoma Stalino ir Hitlerio jaunystės laikų sankirta Europoje.

Skaitant romaną, neapleidžia jausmas, kad šios istorinės asmenybės, palikusios didelį poveikį meno ir kultūros pasaulyje, yra kiek literatūriškai nuštrichuotos. Pavyzdžiui, beveik visi vyrai menininkai tuo metu apsėsti meilės – neurotiškos, aistringos, nesąmoningos, maniakiškos, – vyrukai, ar jie būtų homoseksualūs, ar jie būtų heteroseksualūs, visi desperatiškai įklimpę savo asmeninių santykių dramose. „Sunku atskirti vis didesnę Brechto hipochondriją nuo tikro širdies ritmo sutrikimo. Bent jau gydytojas, pas kurį jis netrukus apsilanko, konstatuoja „nervų ligą“. Tad išdidų penkiolikmetį Brechtą gali kamuoti tie patys simptomai kaip ir Franzą Kafką ar Robertą Musilį. (p. 134)“ Froido ir Jungo karai paženklinti nauja tėvystės nužudymo idėja. Du garsiausi to meto filosofai ir pasąmonės tyrėjai taip smarkiai susipyksta, kad jie amžiams nutyla. Europa skilinėja idėjiškai, persiskirsto ir politinės jėgos: Austrijos-Vengrijos imperija, Serbijos karo neramumai, sustiprinta vokiečių karo prievolė, Hitleris tapatintis akvarele... Visa tai tampa vienu istoriniu priežasčių ir pasekmių orkestru.

Florian Illies

„Kartais ištisą dieną ramiai sėdi su dažais. Tačiau kambaryje kilusi politinė diskusija jį tarsi nusmelkia. Tuojau pat meta teptuką, akys sužiba, jis sako liepsningas kalbas apie niekam tikusią padėtį pasaulyje apskritai ir Vienoje konkrečiai. Juk negali taip tęstis, rėkte rėkia jis, kad Vienoje gyvena daugiau čekų nei Prahoje, daugiau žydų nei Jeruzalėje ir daugiau kroatų nei Zagrebe. Nubloškia juodą sruogą atgal. Prakaituoja. Ir staiga nutraukęs kalbą atsisėda toliau lieti akvarelių (p. 105).“

Kartais nuostabą keliančių istorinių faktų, kurių nė neįtariai esant, pavyzdžiui, kad Rilkė atvirai žavėjosi šiaip jau kitų rašytojų niekinamu Prusto romanu Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje, kuris irgi pasirodė pirmąkart 1913 metais: „Rilke knygą perskaito praėjus vos porai dienų po jos išleidimo. Prasideda ji auksiniais žodžiais „Ilgą laiką miegoti eidavau anksti“ – šitaip Proustas užgauna pervargusio avangardo nervą, man šis visas, nuo Kafkos iki Joyce‘o, nuo Musilio iki Thomo Manno, savo dienoraščiuose girdėdavosi, jei pavykdavo nueiti miegoti iki vidurnakčio. Anksti eiti miegoti – nuolatos neišsimiegojusiems modernybės šaukliams tai buvo drąsiausia kova prieš depresiją, gėrimą, beprasmį prasiblaškymą ir į priekį besiveržiantį laiką (p. 250-251).“

Esminiu mentaliniu laikmečio lūžiu tampa šokiruojantis Malevičiaus Juodojo kvadrato paveikslas, kuris absoliučiai „nunulina“ iki tol visas sukurtas ir besikuriančias meno formas. Juodasis kvadratas tampa nauju meno suvokimo atskaitos tašku, taigi, kaip ir 1913 metų perversmas turėjo pakylėti visus į naujas meno aukštumas, tačiau skaitytojas nuolat žino daugiau, nei 1913 laiko vakuume gyvenantys veikėjai; skaitytojas žino, kad visų jų laukia karai ir mirtys. Atrodo, tai, kas turėjo užgimti itin galingo ir reikšmingo nuo naujos epochos, XX amžiuje karo kontekste išlieka ir iškyla tik nedidelė viso to dalis, daro įspūdį, kad žmonijos potencialas buvo iššvaistytas karams...

Šis romanas – tai literatūrinis atradimas, kuris siūlo naują dokumentinį kalbėjimo būdą grožinėje literatūroje. Iš faktų „sulipdytas“ emocionalus ir skvarbus XX amžiaus pradžios pasaulis, kur galiausiai faktografiją įveikia literatūrinis talentas išgauti iš to prozos melodiją, kurios orkestruotę jaučia akylesnis skaitytojas. Romanas kaip laikmečio muzika, kelia ir nuostabą, ir susidomėjimą, kad gyvenimas ir istorija tėra tik literatūros kūrinys, visada besikeičiantis nuo dirigento interpretacijos. Galiausiai romanas – tai istorinių asmenybių, jungčių (tikėtų ir netikėtų) žemėlapis, kuris atskleidžia, kaip kiekvienos epochos kartos atstovai „serga“ savomis aistromis. Toji aistra, kuri kartais tokia gniuždanti, nepakeliama ir destruktyvi, tampa visa ko grožiu, suskamba laikmečio natoje kaip gyvas visuotinis organizmas, keliantis melancholišką nuostabą, jog visas gyvenimo grožis vyksta tada, kai tu nežinai, kas tavęs laukia rytoj.

Jūsų Maištinga Siela