Knyga: Florian Illies "1913. Šimtmečio vasara"

Florian Illies. „1913 Šimtmečio vasara“ – Vilnius: Sofoklis, 2014, p. 304.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

Pro akis anuomet praslydusi knygų lentynose buvo vokiečių rašytojo Florian Illies (g. 1971) romanas 1913. Šimtmečio vasara. Šįkart į rankas įkrito visai netikėtai. Besidairant kitokio romano naratyvo, knietėjo atrasti neįprastą, bet sodrų bei intelektualų beletristinį tekstą. Romanas Lietuvoje tapo pastebėtas rafinuotos literatūros skaitytojų, tą byloja internete ir spaudoje publikuotos recenzijos, knyga įtraukta kaip viena vertingiausių verstinių metų knygų grožinės literatūros kategorijoje. Tiesa, visai neseniai leidyklos Sofoklio išleista ir antroji šios knygos dalis 1913. Ką norėjau būtinai dar papasakoti.

Autorius romanui pasirinko vieną istoriškai ryškų laikmetį – 1913 metus, kada Europa ir visas likęs pasaulis, apgaubtas dekadanso euforijos, iš esmės nė nežinant amžininkams, klojamas naujos XX amžiaus meno ir politinės santvarkos tendencijos. Autorius įžvalgiai, naudodamasis istoriniais šaltiniais, romane sudeda esminius akcentus, nubrėždamas ne tik tų metų dokumentinius įvykius, bet ir atskleidžia priežastis viso likusio amžiaus. Iki Pirmojo pasaulinio karo liko visai ne daug, niekas nė įtarti negalėjo – Kafka, Picasso, Stalinas, Hitleris, Claudel, – kad netrukus per ateinančius kelis dešimtmečius Europa pasikeis visiems laikams ir to kaina bus sveiku protu nesuvokiama auka – milijoninės žmonių gyvybės.

Knygos fabula primena archyvinę dokumentinę prozą, tačiau tai tik iliuzija. Iš esmės skirtingas istorijos sąsajas jungia pasakotojas, ieškodamas pačių netikėčiausių jungčių. Dingęs iš Luvro Mona Lizos paveikslas, kuris iš mėnesio į mėnesį vis atsikartoja kaip tuščio indo skambesys, rezonuoja dvasinį Europos alkį ir mentalinius persitvarkymus: kažkas turi stoti į senas vėžias naujo. Galiausiai romano pabaigoje atsiradęs paveikslas tampa 1913-ųjų metų persitvarkymo, naujų stabų, mentalinio lūžio, naujų vertybių simboliu, vienijančiu vienoje pasakojimo plokštumoje skirtingus veikėjų likimus literatūriniame tekste, o iš kitos – pasaulio persitvarkymo vaizdinyje.

Autorius pasirenka kultūros epicentrą Vokietiją ir Austriją, todėl atrodo, kad antraeiliai knygos veikėjai, kurie yra tolėliau nuo šių žemių, pavyzdžiui, Virginia Woolf, nėra tokie svarbūs 1913 metų kontekste. Tai, savaime aišku, pateisinama, nes autorius vokiečių kilmės ir jis rašydamas romaną labiau išmano savo tautos istorinius niuansus. Kitą vertus, romano įtaiga labai tvirta – būtent Europos viduryje esti novatoriškas kultūros židinys. Naujas literatūrines ir dailės idėjas skleidžia būtent germaniškų šaknų meno kūrėjai, o prancūziškų, ispaniškų ir angliškų menininkų banga, atrodo, šio romano kontekste kiek prislopusi. Tai susiję su tuo, kad Berlynas pamažu ima kilti kaip vienas iš kultūros ir meno sostinių Europoje.

Florian Illies pasirenka kelis pagrindinius meno pasaulio veikėjus. Labiausiai išryškina Kafką, kuris rašo meilės laiškus savo mylimajai, poetą Rilkę, Budenbrokų romanistą Tomą Maną. Nors romane sekama įkandin istorinių asmenybių – autorius gerai išstudijavęs memuarus, dokumentines knygas bei autentiškus menininkų laiškus, – bet nepamiršta perteikti ir to meto Europos politinių tendencijų. Tiesą sakant, man pačiam mažai žinoma Stalino ir Hitlerio jaunystės laikų sankirta Europoje.

Skaitant romaną, neapleidžia jausmas, kad šios istorinės asmenybės, palikusios didelį poveikį meno ir kultūros pasaulyje, yra kiek literatūriškai nuštrichuotos. Pavyzdžiui, beveik visi vyrai menininkai tuo metu apsėsti meilės – neurotiškos, aistringos, nesąmoningos, maniakiškos, – vyrukai, ar jie būtų homoseksualūs, ar jie būtų heteroseksualūs, visi desperatiškai įklimpę savo asmeninių santykių dramose. „Sunku atskirti vis didesnę Brechto hipochondriją nuo tikro širdies ritmo sutrikimo. Bent jau gydytojas, pas kurį jis netrukus apsilanko, konstatuoja „nervų ligą“. Tad išdidų penkiolikmetį Brechtą gali kamuoti tie patys simptomai kaip ir Franzą Kafką ar Robertą Musilį. (p. 134)“ Froido ir Jungo karai paženklinti nauja tėvystės nužudymo idėja. Du garsiausi to meto filosofai ir pasąmonės tyrėjai taip smarkiai susipyksta, kad jie amžiams nutyla. Europa skilinėja idėjiškai, persiskirsto ir politinės jėgos: Austrijos-Vengrijos imperija, Serbijos karo neramumai, sustiprinta vokiečių karo prievolė, Hitleris tapatintis akvarele... Visa tai tampa vienu istoriniu priežasčių ir pasekmių orkestru.

Florian Illies

„Kartais ištisą dieną ramiai sėdi su dažais. Tačiau kambaryje kilusi politinė diskusija jį tarsi nusmelkia. Tuojau pat meta teptuką, akys sužiba, jis sako liepsningas kalbas apie niekam tikusią padėtį pasaulyje apskritai ir Vienoje konkrečiai. Juk negali taip tęstis, rėkte rėkia jis, kad Vienoje gyvena daugiau čekų nei Prahoje, daugiau žydų nei Jeruzalėje ir daugiau kroatų nei Zagrebe. Nubloškia juodą sruogą atgal. Prakaituoja. Ir staiga nutraukęs kalbą atsisėda toliau lieti akvarelių (p. 105).“

Kartais nuostabą keliančių istorinių faktų, kurių nė neįtariai esant, pavyzdžiui, kad Rilkė atvirai žavėjosi šiaip jau kitų rašytojų niekinamu Prusto romanu Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje, kuris irgi pasirodė pirmąkart 1913 metais: „Rilke knygą perskaito praėjus vos porai dienų po jos išleidimo. Prasideda ji auksiniais žodžiais „Ilgą laiką miegoti eidavau anksti“ – šitaip Proustas užgauna pervargusio avangardo nervą, man šis visas, nuo Kafkos iki Joyce‘o, nuo Musilio iki Thomo Manno, savo dienoraščiuose girdėdavosi, jei pavykdavo nueiti miegoti iki vidurnakčio. Anksti eiti miegoti – nuolatos neišsimiegojusiems modernybės šaukliams tai buvo drąsiausia kova prieš depresiją, gėrimą, beprasmį prasiblaškymą ir į priekį besiveržiantį laiką (p. 250-251).“

Esminiu mentaliniu laikmečio lūžiu tampa šokiruojantis Malevičiaus Juodojo kvadrato paveikslas, kuris absoliučiai „nunulina“ iki tol visas sukurtas ir besikuriančias meno formas. Juodasis kvadratas tampa nauju meno suvokimo atskaitos tašku, taigi, kaip ir 1913 metų perversmas turėjo pakylėti visus į naujas meno aukštumas, tačiau skaitytojas nuolat žino daugiau, nei 1913 laiko vakuume gyvenantys veikėjai; skaitytojas žino, kad visų jų laukia karai ir mirtys. Atrodo, tai, kas turėjo užgimti itin galingo ir reikšmingo nuo naujos epochos, XX amžiuje karo kontekste išlieka ir iškyla tik nedidelė viso to dalis, daro įspūdį, kad žmonijos potencialas buvo iššvaistytas karams...

Šis romanas – tai literatūrinis atradimas, kuris siūlo naują dokumentinį kalbėjimo būdą grožinėje literatūroje. Iš faktų „sulipdytas“ emocionalus ir skvarbus XX amžiaus pradžios pasaulis, kur galiausiai faktografiją įveikia literatūrinis talentas išgauti iš to prozos melodiją, kurios orkestruotę jaučia akylesnis skaitytojas. Romanas kaip laikmečio muzika, kelia ir nuostabą, ir susidomėjimą, kad gyvenimas ir istorija tėra tik literatūros kūrinys, visada besikeičiantis nuo dirigento interpretacijos. Galiausiai romanas – tai istorinių asmenybių, jungčių (tikėtų ir netikėtų) žemėlapis, kuris atskleidžia, kaip kiekvienos epochos kartos atstovai „serga“ savomis aistromis. Toji aistra, kuri kartais tokia gniuždanti, nepakeliama ir destruktyvi, tampa visa ko grožiu, suskamba laikmečio natoje kaip gyvas visuotinis organizmas, keliantis melancholišką nuostabą, jog visas gyvenimo grožis vyksta tada, kai tu nežinai, kas tavęs laukia rytoj.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Robert Menasse "Sostinė"

Robert Menasse. „Sostinė“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 431 p.

Sveiki,

Kuo dabar gyvena europiečiai? Tikriausiai kiekvienas savo daržo lysvėje seka vietinės politikos gyvenimą, o sekdami tarsi imituoja pilietiškumą ir palaiko demokratijos iliuziją bent jau teorijos lygmenyje. Nedaug ką žinome apie pačią Europos Sąjungą – nebent tai, kad iš ten ateina dideli pinigai, kuriuos labai dažnai nemokame įsisavinti arba įsisaviname ne ten, kur reikia. Daugelis Europos Bendriją (bent lietuvių) mato kaip melžiamą karvę, kuri turi duoti mums pinigų, o mes maždaug rikiuojamės prie tos karvės pasturgalio su visais apie uodegą skrendančiais bimbalais, o kas toji Europos Sąjunga iš tikrųjų neretam trūksta paprasčiausio išprusimo.

Austrų rašytojas Robert Menasse (g. 1954), neseniai svečiavosi Lietuvoje ir pristatė išverstą iš vokiečių kalbos romaną Sostinė (vok. Die Hauptstadt), ir susakė puikiuose interviu, kodėl mums Europos Sąjunga yra tokia svarbi. Iš esmės rašytojas labai simpatizuoja Bendrijai ir ją labai palaiko, nors pradėjęs skaityti jo romaną (jau po perskaitytų interviu) nustebau, kad šmaikštus romanas apie šių dienų Europos politiką iš tikrųjų bus ne odė, pašlovinanti Bendriją, bet ir kritika jos nelabai matomai politinei virtuvei.

Nors recenzijos pradžioje minėjau karvę, tačiau pačiame romane įvykių centre atsiduria didelė riebi kiaulė, kuri sukelia Briuselio gatvėse tikrą sumaištį. Dinamiškame tekste žaismingumo, juoko ir ironijos priemonėmis perteikiama iš pradžių išsišakojusi daugiasiužetinė istorija su itin margais personažais ir savitomis jų biografijomis, kurios kartu papasakoja ne tiek Briuselio gyvenimą, bet iš ko toji Sąjungos sostinė susideda. Čia yra ir vokiečių, ir lenkų, ir prancūzų, ir graikų, kurie atkeliavę Europos takeliais ir keliais į sostinę tam, kad kažkuo taptų. Nacionalistinė tapatybė „suplakama“ į europietišką, kurios vienas iš esminių išsilaikymo būdų Briuselyje yra ambicingumas, pažintys, biurokratija, valdžios galia valdyti pėstininkus. Iš tikrųjų labai panašu ir į lietuviškos politikos turškimąsi nacionalinio lygio baloje, tik mums kartais atrodo, kad ES kur kas brandesnė vykdyti ir priimti sprendimus.

Beskaitant ne kartą kilstelėjau antakį dėl tokios kartais absurdiškai sizifiškos atmosferos, kada europarlamentarai kruopščiai dirba prie kokio nors vieno tikrai puikaus projekto, tačiau galutiniame sprendimo priėmime užtenka atsistoti kokiam nors vengrui ir pareikšti, kad idėja susikerta su jo tautos interesais ir visas puikus metų darbas atšaukiamas – tai nacionalistinių pakraipų, patekusių į parlamentą nereta raiška, o jų rietenos tampa ES žlugdymu ir už tai nacionalistas gauna – ot, koks paradoksas! – dar ir didelį atlyginimą. Mes dažniausiai nematome tos kruvinosios interesų kovos, kuri neretai pasižymi specialiai kišamais pagaliais į ratus arba, kad pablogintų Europos Komisijos įvaizdį.

Būtent Europos Komisijos įvaizdžio kūrimas šiame romane tampa vienas juokingiausių įvykių, kurio imasi Kultūros sritį kuruojanti graikė Fenia (ambicinga ir žemo emocinio intelekto karjeristė), kuri žūtbūt nori ištrūkti į kur kas geresnę valdančiųjų sritį. Kultūros niekinimas ir nereikšmingumas Europos Sąjungoje išties perteiktas vykusiai, tačiau kultūros ignoravimas yra ir Lietuvoje, ir kitose ES šalyse, nes ją reikia remti, o pelno ji nenašinti kaip antai kiaulienos eksportas.

Kaip pagerinti Komisijos įvaizdį Europoje ir susigrąžinti europiečių prielankumą Sostinės romane tampa pačiu kurioziškiausiu, bet iš esmės ir labiausiai interesų grupes atskleidžiančiu įvykiu. Ieškomi Aušvice išgyvenusiųjų sąrašai, kad į ES įkūrimo jubiliejinį minėjimą būtų sugūžėta su „rimtais veidais“. Nors nė vienam iš jų nerūpi humanistinės vertybės, o tik prestižas ir populiarumas, tačiau smagumas istorijose kuriasi tada, kai cinikai (savotiški tartiufai) bando sukurti humanistinį įvykį, kadangi prieš daug metų ES buvo įkurta tam, kad nepasikartotų Antrojo pasaulinio karo įvykiai. Kai visa Europa tikisi gerų kiaulienos eksporto kainų, vėl prisimenama žydų tragedija. „Kol bus kapinės, bus civilizacijos pažadas (p.81)“. Tačiau nuolat alų kavinėse begurkšnojantiems politikams akivaizdu, kad „šviečia vienodai“.

Rašytojas Robert Menasse

Derybos su Kinija dėl kiaulienos taip pat brėžia tam tikras iš principo nesuderinamas ekonomines ir politines pozicijas. Pavyzdžiui, austrai susitaria su Kinija, bet eksportas vyksta iš visos Bendrijos, todėl Kinija daro su kiekviena šalimi atskirus kontraktus ir dėl aukštesnių kainų vyksta konkurencija, nors ES yra bendra. Iš esmės knygoje veikia paradoksalios priešpriešos tarp to, kas yra bendra, o kas priklauso nacionaliniu lygmeniu, atrodo, kad sostinė – tai sumišusių vertybių ir interesų kovos kloaka, kurioje taip retai „sublizga“ paprastas žmogiškumas. Skaitant ir suvokiant autoriaus hiperbolizavimą, vis tiek kyla nuostaba, kaip toks tvarinys kaip ES galėjo tiek ilgai išsilaikyti? Vis tikėjausi, kad breksitui bus skiriama labai daug dėmesio, tačiau nė velnio – breksitas tik fone skambanti tyli melodija, o šių interesų katile verda visai kitos intrigos.

Medžiagos romanui autorius turi į valias, galima nuspėti, kad ne visas idėjas jis panaudojo, nes tai jau būtų didžiulis epinis kūrinys – tam, manau, reiktų tomų. Šalia visų šių politinių istorijų yra ir fiktyvioji kriminalinė linija apie nužudymą ir didžiulį per Lenkiją ir Vatikaną nusidriekusį politinį tinklą, kuris neva (o gal iš tikrųjų?) yra veikiamas korumpuotų specialiųjų kunigų agentų – čia tai išvis neįtikėtina! – tinklas suinteresuotas įsilieti į tą šešėlinę ES politikos pusę.

Knygos meniškumo žavesį sudaro ne kokia nors įspūdingai unikali poetinė kalba, (nes ji iš esmės kiek veržli, primenanti žurnalistinį stilių), bet autoriaus gebėjimas kasdieninėmis kalbos normomis sukurti netikėtas prasmių sąsajas. Pavyzdžiui, vyrukas ateina pasidaryti tatuiruotės ant labai nesveikos odos ir meistras atsisako ją daryti. Jis norėjo pasidaryti Europos žemėlapį: „Aš tos vietos neliesčiau. O po poros savaičių ji vis tiek išnyks. Tada turėtumėt žvaigždes, bet pagrindas būtų išnykęs, kodėl – / Taigi, nykstanti Europa lieka be žvaigždžių? (p. 247)“. Štai tokiomis kone kasdieninėmis buitinėmis detalėmis perteikiamas europietiškas požiūris į apokaliptines ES nuotaikas. Arba labai panašiai apie blužnį, organą, anot nušalinto detektyvo, kuris atsakingas už viso kūno organų veiklą. Kitaip sakant, blužnimi tampa Briuselis, o veikiantys organai atskiros Bendrijos narės. Tokios biologinio matmens sąsajos su ES veikimo idėjomis išties R. Menasse tekstuose labai žavingai veikia.

Tokių grožinės literatūros knygų į mano rankas neateina, tai pirmas atvejis, kada susidomėjau šiuolaikiniu ES vaizdavimu grožinėje literatūroje. Norėčiau pasakyti, kad romanas buvo vien skaitymo malonumas, tačiau taip nebuvo. Yra tikrai vykusių ir stebinančių literatūrinių pasažų, tokių lengvai ir kone genialiai perteiktų, bet tikriausiai didžiausias Roberto Menasse Sostinės privalumas yra edukacija, savišvieta apie pačios Bendrijos veikimo mechanizmą. Tai gera proga ne vien iš žiniasklaidos antraščių ir trumpų pranešimų per Panoramą sužinoti apie ES, bet artėliau susipažinti su Bendrija kaip veikimo aparatu, taip dažnai paradoksaliu ir prieštaravimais grįstu, kad (vėl pasikartosiu) stebuklas, kaip ji išvis gyvuoja, ir, žinoma, šiek tiek pasijuokti iš kartais perdėtai rimtos politikos.

Jūsų Maištinga Siela