Knyga: Dejan Atanacković "Luzitanija"

 Dejan Atanacković. „Luzitanija“ – Vilnius: Sofoklis, 2021. – 224 p.

 

Sveiki,

 

Kiek netikėtas mano rudeniniu literatūriniu skaitiniu tapo serbų rašytojo Dejan Atanacković (g. 1969) romanas Luzitanija (serb. Luzitanija), kuris savo tėvynėje 2017 metais tapo pripažintu geriausiu serbų romanu. Pats rašytojas gerai žinomas kaip itin spalvingas menininkas, kuris intensyviai dirba ne tik už stalo, bet nuolatos sukasi tarp žmonių: parodų kuratorius, vizualiųjų menų menininkas, žymus ir populiarus dėstytojas. Autorius taip pat dirba ir su psichiatrijos pacientais, taikydamas meninius dialogus. Būtent pastarasis požiūris į psichikos sutrikimą turinčius ligonius ir jų vietą visuomenėje inspiravo vieną iš pagrindinių šio distopinio romano motyvų.

 

Knygos istorinis kontekstas įdomus jau vien iš užkabinančios anotacijos. Fiktyvūs ir realūs įvykiais vaizduojami Pirmojo pasaulinio karo kontekste. Apsupus dabartinę Serbijos sostinę Belgradą, visas miestas tapo okupuotu kraštu, išskyrus tuometinį beprotnamį. Karui bepročiai nebuvo įdomūs, todėl jiems leista tvarkytis savo teritorijoje pagal savas išgales, nesikišant į politiką. Pasinaudojęs šiuo netikėtu istoriniu kompromisu autorius kuria distopinį Luzitanijos respublikos modelį, kur karų siautulyje staiga beprotnamis tampa savita ramybės ir išminties oazė, o beprotnamio pacientai ir gydytojai, atsisakę taikyti antihumaniškus tuo metu paplitusius gydymo būdus (karštos vonios, pririšimas prie lovos ir t. t.), sukuria liberalios pagarbos vertą valstybę kaip antitezę kvailų karų kamuojamai Europai.

 

Tirštas ir intelektualus autoriaus pasakojimas iškart nugramzdina į paradoksalių situacijų, įvykių tekstūrą, kurioje skaitytojas nardo tarsi Alisa po skirtingas tikroves. Pasitelkęs beprotnamyje manifestuojantį pacientų sudainuotą himną, kurio esmė: beprotybė yra lygi protui, o kvailiai valdo pasaulį, priimdami kvailiausius sprendimus. D. Atanackovičius imasi kryžminti istorinius faktus ir kurti realiai egzistavusių veikėjų hiperbolizuotus portretus, kurie vienaip ar kitaip nukentėję nuo pasaulyje įsivyravusios kvailybės, atsiduria Luzitanijoje, kitaip sakant, ten, kur galima apsisaugoti nuo pasaulio blogio – kvailių, sumaniusių karą ir kitus šiaip normas.

 

„Juk bepročiai nuo amžių amžinųjų suiminėjami ir metami į belangę, o kvailybė visais laikais iškilniai garbinama. Šiaip jau neįmanoma lyginti mažo žmogelio kvailybės su monumentalia net pačios mažiausios valstybės kvailybe. Toli driekiasi kvailybės horizontai ir jie yra romantiškai nepasiekiami (p. 143)“ – sako psichiatrijos daktaras Stojimirovičius, popietėmis pacientams vesdamas ilgas ir sudėtingas paskaitas apie kvailybę.

 

Romane Luzitanija yra ir psichiatrijos klinika, ir toji utopinė valstybė, ir Portugalijos istorinis regionas, ir garsus XX amžiaus pradžioje nuskendęs laivas, kuriame, pasak romano, keliavo vienas serbas vardu Teofilovičius. Pastarasis tampa vienu ryškiausiu ir įdomiausiu romane vaizduojamų veikėjų. Architektas, kuris visą savo dėmesį skyrė savo būsimo kapo architektūros pompastikai, per stebuklą išsigelbsti iš nuskendusio laivo ir pėsčias per Pirmojo pasaulinio karo apkasus, urvus ir požeminius bunkerius atkeliauja kaip „žmogus legenda“ į Luzitaniją, dėvėdamas ir niekada nenusiimdamas Luzitanijos laivo gelbėjimo liemenės. Autorius, pasitelkęs magiškąjį realizmą, supina istorinius įvykius su pasakų personažais, taikydamas kaip anuomet Lewis Carroll Alisos stebuklų šalyje atvirkštinę pasaulio logiką. Šiaip ar taip juk joks sveiko proto žmogus neturėtų dalyvauti kare, nebent yra kvailys, priveiktas stačių, brutalių ir militaristinių idėjų, tampa pilkos paklusnios minios dalimi, kuri pasiryžusi mirti už tėvynę.

 

Būtent patriotinės idėjos tampa viena labiausiai pašiepiamų vertybių, kritika nacionaliniam ir pervertintam pasididžiavimui, kurią primestinai ir dirbtinai turi garbinti kiekvienas serbas ar bet kuris savo šalies atstovas. Autorius pasitelkia anų dienų politikus, juos transformuoja tiek fotografijoje, tiek distopiniame pasaulyje į gyvūnus, iš dalies teikdamas, kad esame vedini prigimtinių instinktų ir kiekvienas dirbtinai vaidindami savo nacionalinį patriotiškumą užimame tam tikro žvėries vaidmenį po savo šalies vėliava.

Dejan Atanacković 

 

Svarbų romane vaidmenį, kaip seniai skaitytame Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk romane Bėgūnai, užima preparuotų egzempliorių galerija bei parsivežtos iš už jūrų ir marių aborigenų galvos. Anuomet žmogaus žiaurybėms ir siauraprotiškumui nebūta ribų, nes tie patys išsilavinę žmonės tolimame Australijos krašte kapojo vietos gyventojams galvas, o jas sudžiovinę nešiojo kaip sėkmės talismanus. Knyga nors ironiška, tačiau vis už teksto aidi nuolat aidintis civilizuotam žmogui užduodamas moralinis klausimas: kokio riboto proto, kitaip sakant, kvailumo turi būti homo sapiens, kad šitokiais barbariškais būdais išsikeltų save virš kitų?

 

Luzitanija, manding, kaip valstybė nėra savaime knygoje distopinė, ji, sakyčiau, utopinė, nes čia žmonės jaučiasi saugūs savo beprotybės laisvėje, o aplinkui realusis mūsų pasaulis, kuris kasdien Pirmajame pasauliniame kare praranda tūkstančius gyvybių yra – ir vėl paradoksas! – tikrų tikriausia distopinė įsitvirtinusi tikrovė. Autorius, paversdamas tik iš pirmo žvilgsnio sąvokas „kvailybė“ ir „sveikas protas“, it plūgu išvagoja pirmuosius XX amžiaus dešimtmečio Europos istoriją ir kaip iš po žemių dienos švieson išverčia prieštaringą tiesą: mes kuriame romanus apie distopijas, nesuvokdami, jog gyvenome (ir galbūt net šiandien gyvename) vienoje iš juodžiausių apsivertusių vertybių, politinių ir idėjų distopinėje tikrovėje.

 

Negaliu nepaminėti vieno labai svarbaus dalyko, kuriuo knygoje iš tikrųjų mėgavausi – Laimos Masytės labai geru vertimu. Kiek nuostabių veiksmažodinių sinonimų! Tokių itin retai sutinkamų (pavyzdžiui, vibždėti), ne vien verstinėje grožinėje literatūroje, bet ir itin gerai rašančių lietuvių autorių kūryboje. Nustebčiau, jeigu šis vertimas nebūtų minimas tarp geriausiai šiais metais išverstų kūrinių.

 

Romane minimas ir arbatos imperijos savininkas Liptonas, spiritizmo seanso mada, gydytojas Ervardas Rajanas bei kitos pavardės, apie kuriuos menkai žinantiems arba visai nežinantiems galima pasipildyti istorinių bei kultūrinių žinių bagažą ir save intelektualiai praturtinti. Autoriui pavyko išlaikyti tirštą literatūrinį pasakojimo ritmą, žaismingą, kitaip sakant, investuoti į knygos literatūriškumą, neprarandant turinio turtingumo. Luzitanija, nors nedidelė knyga, tačiau ją skaityti galima mėgautis lėtai ir turiningai. Tai intelektualios grožinės literatūros pavyzdys, kaip galima tam tikrais būdais, analizuojant pasaulį, rasti būdą, nusakyti šiaip dažnai nepastebimus paradoksus ir suabejoti sveiku protu, kuris neretai gali atsisukti pačiais žiauriausiais būdais prieš žmones, kad gali sunaikinti net ištisas tautas. Ieškodamas alternatyvios literatūros į Luzitaniją, pagavau save vėlei permąstant Eric Vuillard Darbotvarkė (Žara, 2020) bei vokiečio Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara (Sofoklis, 2014).

 

Jūsų Maištinga Siela