Sveiki,
Tie senieji devinto ir dešimto dešimtmečio amerikiečių
vaidybiniai filmai apie Vietnamo karą tikriausiai ne vieną vyresnės kartos
žiūrovą sukrėtė. Bet tai buvo anuomet, kai dar nebuvome išpuikę puikiais kino
teatro garso elementais ir persotintais kompiuterinės grafikos vaizdiniais. Aš pats
drąsiai galiu teigti, kad vieni geriausių to tipažo filmų yra T. Malick „Plona
raudona linija“ (1998) bei M. Cimino „Elnių medžiotojas“ (1979). Na, gal prie
to priskirčiau ir puiko C. Estwoodo „Laiškai iš Ivo Džimos“ (2006), tačiau jis ne
apie Vietnamo, o JAV ir Japonijos karą. Šįkart, besivaikant tokių filmų
nostalgijos, nusprendžiau pažiūrėti O. Stone „Būrys“ (angl. Platoon)
(1986), kurį man labai rekomendavo kino maniakai.
Filmas vėlgi labai panašiai kaip T. Malick filme „Plona
raudona linija“ ir pasakoja apie būrį, kurie Vietnamo džiunglėse atlieka
specialias karines operacijas. Būrys keliauja po džiungles, apsilanko
vietnamiečių ūkininkų kaimeliuose ir čia tiesiog išryškėja tam tikrų būryje
esančių vyrų skirtingos pozicijos. Kai kas sužvėrėję nuo karo ir pasijutę
pusdieviais linksminasi tiesiog kankindami ir šaudydami, o kai kas iš šių
vyrukų, atjausdami vietos gyventojus, pasižymi humanistinėmis vertybėmis. Netrunka
būryje įvykti susiskaldymas dėl požiūrio į karo, dominuojantys lyderiai verčiami
nuo valdžios, o į jų vietą kėsinasi ne pačių tyriausių širdžių kariai.
Iš tikrųjų šis epinis karinis pasakojimas turi vieną
gerą pliusą. Jis nesistengia parodyti amerikiečių karių kaip super didvyrių, o
tam tikros nacionalinės nuostatos filme atrodo išties antiamerikietiškos. Ir tai
yra puiku, nes karuose dažnai kovojama ne tik už tiesą, bet jame pasireiškia žiaurumas,
antžmogiškumas. Tą mes ir regime šiame pirmajame iš O. Stone filmų trilogijos
dalių.
Visgi tik įpusėjus filmui atgaminau, jog giliai
vaikystėje šį filmą visgi buvau matęs ir kai kurios išnyrančios scenos priminė
anuomet sunkiai suvokiamą karinį pasaulį, kai mes, būdami maži berniukai,
manėme, kad kariauti yra puiku, kad turėti ginklą, šaudyti į tariamus priešus
yra sveikintinas dalykas, galima sakyti, panašus į tarakonų naikinimą. Mes žinome,
kad dažnai prisižiūrėję panašių smurtinių nuotykinių filmų apie karą taip ir
neišaugame, tampame militaristinės kultūros šalininkais, neapmąstydami viso
konteksto. Šis filmas, galima sakyti, iš dalies parodo, kad karas yra
siaubingas dalykas, nes tu visada kariauji dvigubaisiais frontais: savyje
kovoji moralinį karą ir tą jau išorinį-politinį. Šiaip filmas nenustebino, daug
kas matyta, regėta, puikiai žinoma, todėl vietomis susižiūrėjo gana nuobodokai,
nes filmas pagrįstas vien vertybiniu kontrastu, o veikėjai pernelyg suskirstyti
į juodus ir baltus. Stebino nebent gerai žinomų aktorių jauni anuometiniai
veidai.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 92/100
IMDb: 8.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą