Marina Abramovič. „Eiti kiaurai sienas“ – Vilnius: Kitos
knygos, 2018 – 424 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Apie
iš Balkanų kilusią performanso meno divą Mariną
Abromovič (g. 1946) sužinojau gal prieš kokius penkerius metus iš filmo „Marina
Abramovič: Dalyvauja menininkė“. Pastarasis dokumentinis filmas apie jos alinantį
trijų mėnesio performansą būtent ir išgarsino ją pasaulyje, nes iki tol ji buvo
labiau žinoma tik šio meno atstovams. Na, apie M. Abramovič priskaldyta tiek
malkų, tiek legendų, kad net tarp pačių lietuvių atsiranda skeptikų, kurie
kaltina menininkę satanizmu, netgi prisidedančia prie vaikų išnaudojimo elite. Manau,
tokie kaltinimai absoliučiai yra nevykusių YouTube kanalo filmukų aukų
svaičiojimai. Teko ir man pamatyti tuos filmelius apie pasaulio sąmokslo
teorijas, kuriomis, neslėpsiu, iš dalies tikiu, tačiau, kad Marina Abramovič jiems
priklausytų – absoliuti nesąmonė.
Autobiografinė
knyga Eiti kiaurai sienas (angl. Walk
Through Walls) pasakoja ilgą ir turtingą jos gyvenimo istoriją, kaip tuometinėje
komunistinėje Tito valdomoje Jugoslavijoje ji augo prieštaringoje partizanų
šeimoje. Kadangi tėvai buvo karo didvyriai, jiems skurdžioje šalyje nieko
netrūko, kol kiti miniomis gyveno ankštuose butuose, Abramovičiai gyveno
plačiuose apartamentuose, bet nuo to Marinos vaikystė laimingesnė nebuvo. Knygoje
per 13 skyrių nupasakojamas visas menininkės gyvenimas. Labiausiai stebina
komunistinė Jugoslavija ir begalinė menininkės dvasios stiprybė, peržengianti žmogiškumo
ribas performenso metu.
Ši knyga
lyginama su prieš gal kiek seniau nei prieš metus pasirodžiusia Patti Smith
autobiografija Tiesiog vaikai, kuri
buvo pernai viena geriausių mano perskaitytų knygų apskritai. Labai smagu, kad
leidykla Kitos knygos leidžia tokias
knygas, kuriomis galima „pasisotinti“ netgi pusmečiui. Esu didelis tokio žanro
gerbėjas, o Kitos knygos apskritai
atskleidė, kad (auto)biografijos gali būti netgi įdomesnės knygos už grožinę
literatūrą. Beje, negalima nepaminėti, kad knygos dizainas yra išskirtinės
prabos. Nors iš pradžių skeptiškai vertinau „pergręžtą“ knygos pavidalą, bet
beskaitant, pro ją ne kartą žvilgtelėjau į savo kambario sieną. Kas žino, gal
net M. Abramovič akimi. Iš anglų kalbos tekstą vertė jau pamažu savo vardą nusipelnanti
vertėja Emilija Ferdmanaitė, kuri neseniai išvertė vieną geriausių praėjusių
metų verstinių romanų – Virginia Woolf Tarp
veiksmų.
Grįžtant
prie pačios knygos, norisi pasakyti, kad tai knyga po daugybės kitų knygų, kai
nesinori ją nagrinėti kaip literatūros, bet veikiau papasakoti paties skaitymo
įspūdžius. Skaitymas „su pieštuku“ rankoje, ieškant neapčiuopiamo performanso energetikos
paaiškinimo – ribos tarp realumo ir sakralumo, tarp proto ir dvasios. Tos istorijos,
kurias šioje knygoje papasakoja M. Abramovič, lengvai dokumentiškai
patikrinamos – ji perėjo Didžiąją Kinijos sieną, badavo dykumoje su
aborigenais, tris mėnesius sėdėjo Niujorko galerijoje ir pažvelgė į 850 000
žmonių į akis, mokė Lady Gagą, domėjosi šamanizmu Brazilijoje, pjaustė prieš
žiūrovus pilvą, šaldėsi, deginosi ir visaip kitaip, rodos, kone mazochistiškai
save naikino, visais įmanomais būdais kaip skausmo tyrėja (savotiška
mokslininkė) bandydama išgauti publikos emocijas ir pokytį.
Didžiausią
įspūdį šalia gana gausių knygoje pateiktų dokumentinių fotografijų iš
performansų, įspūdį daro pačios autorės apmąstymai – dėl ko visa tai daroma? Kaip
po kiekvieno svarbesnio jos performanso klostosi jos asmeninis gyvenimas, kaip
performansas išreiškia jos pačios skausmą, kaip jis randa formas, kad taptų
aktualus ir žiūrovui... Daugybė kelių ir vienas didžiulis M. Abramovič
pasaulis, kuris atrodo sunkus ir varginantis kaip kelionė per Didžiąją Kinų
sieną. „Kažkuri mano dalis mėgaujasi nežinomybe,
pačia rizikos idėja. Kai tenka rizikuoti, aš nesijaudinu. Tiesiog imu ir darau.
Tai nereiškia, kad esu bebaimė. Netgi atvirkščiai. Mintis apie mirtį man kelia
siaubą. Lėktuvui pakliuvus į oro duobę, drebu iš baimės. Mintyse pradedu rašyti
paskutinę valią ir testamentą. Bet, kalbant apie kūrybą, atsargumą paleidžiu pavėjui
(p. 80)“.
Skaitant
knygą, kartais atrodo nesuderinamos dvi Marinos – viena kiek baili, kuri
nepatiria pakankamai meilės ir yra išduodama, o kita – talentinga performanso
meistrė. Tai liudija apie skirtingas žmogaus energijas tam tikromis sąlygomis
ir pati autorė tai puikiai jaučia ir suvokia, tad skaitantysis gali trokšti
kartu priartėti ar pajusti tą besikeičiančios energijos adrenaliną, kai prieš
minią, atrodo, gali padaryti bet ką, o nulipus nuo scenos vėl tapti ribotu
žmogumi.
Marina Abramovič
Knyga
tarsi gyvenimo anatomija, M. Abramovič labai atvira ir atvirai kalba apie savo
nesėkmingos meilės santykius su Ulajumi, o vėliau ir su Paolo. Tik perkopusi
50-metį ji tapo žinomesnė pasaulyje, iki tol, ji daug keliavo ir gyveno
neįtikėtinai skurdžiai. Apie gyvenimą furgone, apie jos sutvarkytą ir per
stebuklą įsigytą narkomanų namą Amsterdame... Galima tik pasvajoti, kaip gyvenime
galima daryti tiek staigių pokyčių, kurie nulemtų ne tik dvasinį virsmą, bet ir
socialinį statusą. Pati Marina ilgai meditavo Indijoje, bandydama apsivalyti
nuo ją nuolat supančio skausmo. „...begalinis
mantros kartojimas turi stabilizuojantį poveikį kūnui ir protui: miegas ir
būdravimas susieja į vieną; sapnai persismelkia į realybę. Ir tada, kai įžengi į
šią pakitusią proto būseną, – patenki į beribės energijos srautą, tokią vietą,
kur gali daryti, ką panorėjęs. Tu jau nebesi mažasis „aš“ su visais savo
apribojimais – „vargšelė Marina“, kuri apsiverkia kaip kūdikis, jei smulkindama
svogūną įsipjauna pirštą. Kai stoja šitokia laisvė, jautiesi tarytum susijungęs
su kosmine sąmone. Tai tas pats, kaip netrukus supratau, kas įvyksta per
kiekvieną gerą performansą: atsiduri didesnėje skalėje; nelieka jokių
apribojimų (p. 207)“.
Iš esmės
M. Abromovič patirties liudijimai scenoje yra susiję su sąmonės išplėtimu,
baimės ir skausmo peržengimo ribomis. Vieniems tai gali atrodyti mazochistiškas
menas, viešas savęs prievartavimas, kitiems – nepaprastas dvasingas menas. Pačiai
menininkei tai buvo gyvenimo misija ir savo asmeninių psichologinių aspektų
tvarkymosi ir raiškos būdas. Daugelis dalykų visgi „subėga“ į neįtikėtinai
atšiaurius jos ir motinos Danicos santykius. Motina šioje knygoje atrodo kaip
šaltas partizaninis (gal kiek net stoiškai šaržuotas) portretas, kuris niekada
neskyrė meilės Marinai. Tas begalinio švelnumo ir meilės trūkumas, anot autorės,
tikriausiai buvo priežastis ir jos nelaimingų ilgalaikių santykių su dviem
vyrais priežastis.
Labiau
už literatūrą šioje knygoje galima analizuoti pačios M. Abramovič asmenybę,
peikti ir žavėtis, niekinti ir pateisinti. Knygoje ji visapusiška – čia nenugalima,
čia kamuojama neįveikiamo fizinio ir emocinio skausmo, bet kartu šias dvi
Marinas sieja iš esmės misticizmas, kitaip šios moters meno ir likimo
racionaliai neaprėpsime. Iš karų talžomo Belgrado, iš begalinio kompleksų ir
baimių „prifarširuoto“ vaiko tapti kiaurai sienas einančia moterimi yra
nepaprastas dvasinis užtaisas ir pavyzdys nuolat vėl ir vėl kiekvienam iš mūsų
peržengti savo pačių ribas – čia kaip feniksas, save sunaikinant ir vėl
pertransformavus sukuriant save iš naujo.
Mano
akimis, tai buvo nuostabus skaitymas, „įkritęs“ į rankas pačiu laiku – tarp senųjų
ir naujųjų metų lūžio. Knyga, kuri įkvepia, knyga, kuri sustiprina, knyga, kuri
verčia pačiam kažką gyvenime atlikti iracionalaus, kas išmuša iš įprastinio
sisteminio lietuviško gyvenimo ir verčia nors šiek tiek į savo iš esmės
kryptingai veikiantį gyvenimą priberti prieskonių, ieškoti ribų. Jeigu gali
Marina Abramovič, o kodėl negalime mes? – manau, su viena iš tų netiesioginių didaktinių
poteksčių šioji knyga kaip manifestas parašytas plačiajam pasauliui. „Ar galėtų ir turėtų menas būti atskirtas
nuo gyvenimo? Vis stipriau jaučiu, kad menas privalo būti gyvenimu – jis privalo
priklausyti visiems. Stipriau nei bet kada jaučiu, kad tai, ką sukūriau, turi
tikslą (p. 257)“.
Jūsų
Maištinga Siela
