Aktualijos: Kaip skaldyti ir valdyti žmones pandemijos metu? Priklijuok žmogui kvailio etiketę.

 Edženas Delakrua (pranc Eugène Delacroix) "Laisvė barikaduose" (1830)

Šių dienų paveikslo interpretacija. Memas iš internetinio vandenyno. Autorius nežinomas.

Sveiki,

 

Lietuvoje dingo pustoniai ir laisvo pasirinkimo, neprarandant nieko, galimybė. Vakarykščiai įvykiai prie Seimo, turiu galvoje rugpjūčio 10 dienos nakties riaušes, buvo tai, kas, sakyčiau, neišvengiama. Žmonės pikti, žmonės surūgę, žmonės nebetiki nei valdžia, nei skiepais... Nepateisinu prasidėjusio smurto protrūkio. Didžioji dalis ten dalyvavusių, pripažinkime, yra iš to paties liūdnai pagarsėjusio Šeimos maršo sambūrio. Dar dalis prisijungė, kurie negali pakęsti to baisaus gąsdinimo ir mobingo, kurį patiria paskutiniosiomis savaitėmis. Pastebėjote, kad niekas jau nebekalba apie kaukes, o dezinfekciniai skysčių pakuotės prie įėjimo stovi nebeliečiamos, nes ir kvailiui aišku, kad tik skiepas „išgelbės“ pasaulį – toks susidaro įspūdis. Pasakysiu taip: jeigu vakar ir būčiau dalyvavęs mitinge, tai su aiškia intencija ir protestu prieš valdžios ir žiniasklaidos suregztą gąsdinimą, Galimybių pasą, kuris iš tikrųjų turėtų būti Negalimybių pasu vadinamas, nes jis užkerta tam tikrus dalykus, o ne išlaisvina, kaip mėgsta teigti A. Armonaitė.

 

Nesu antivakseris. Kiekvieno valia skiepytis ar nesiskiepyti, eiti išvien su mokslu, arba juo abejoti, ir tai nėra nieko gėdingo, kaip bandoma mums įpiršti. Jeigu nesiskiepiji, vadinasi, esi antivakseris, lūzeris, atsilikėlis, sąmokslo teoretikas ir tas, kuris skaldo šalį. Ar tikrai aš neturiu teisės abejoti, kai man grasinama ribojimais, darbo netekimu? Ar tikrai neturiu pagrindo niekuo šioje situacijoje abejoti? „Vakar mirė du.“ „Mano laisvė pasibaigia ten, kur prasideda kito laisvė“... Internete pasipylė daugybė visokiausių skambių ir užgaulių citatų. Žmonės priešinasi tarp savęs. Facebooko ženklelis „I trust science“ ragina ir tave tokiu tapti, bet baisiausia, tos „diskusijos“ (nes diskusijomis jų nepavadinsi), ardo net šeimas, draugus. Žmonės atvirai linkę pasisakyti, kad su vienais ar kitokiais asmenimis nutraukia santykius, nekenčia sučipuotų, arba pasiskiepiję nenori savo artimoje aplinkoje matyti jokių antivakserių ar kitokių įsitikinimo asmenų. Egzistuoja tik juoda ir balta. Kvestionuoti kitaip labai rizikinga, nes atsidursi vis tiek vienoje ar kitoje pusėje.

 

Kas čia vyksta? Senas geras: skaldyk ir valdyk. Nedrįsk abejoti, nes pasirodysi lūzeriu. Nedrįsk prieštarauti, nes mes žinome gerai, o tu neturi daktaro laipsnio. Mokslas visagalis. Nedrįsk juo abejoti. Neturėk kitos pozicijos, nes šįkart, perfrazuosiu šiaip jau labai gerbiamą A. Maldeikienę, kuri nesiskiepijusius prilygina mokinukams maištininkams, kurie nepaklūsta klasės taisyklėms ir skriaudžia vidutiniokus bei pirmūnus. Aišku, jeigu visuomenė yra klasė, kuriai diriguoja maestro, tačiau mes nesijaučiame klasėje. Klasėje pakėlus ranką, mokinys yra išklausomas. Vakar mitinguotojai, (nors jų tikrai neginu, tik bandau iš jų perspektyvos suprasti) panoro būti išgirsti, tačiau jų neišgirdo. Įspūdis toks, kad laukinių gauja su Lietuvos vėliava paklykaus ir praeis, o mes toliau vykdysime tai, kaip mums atrodo geriausia. Valdžios sprendimai nekoreliuoja su žmonių nei nuomone, nei poreikiais, todėl tai primena diktatūrą. Aš mitinguotojus pradedu suprasti, dažnai atsiduriu jų vietoje. Aš negirdimas, nematomas ir reikalingas tik per rinkimus ir mokesčiams mokėti. Ar mano būsena ir protestas nepaklusti toms taisyklėms, dėl kurių nesitarta, o tiesiog atkišama, gali būti mano pilietiškumo skaudi išraiška? Ar galiu turėti balsą ne tik prie balsadėžės? Mūsų atstovai nebeatstovauja žmonėms, jie atstovauja ekstremalioms situacijoms ir saviems interesams, o mes liekame tik fone. Bet ar buvo kada nors kitaip?

 

Visgi mitinge skambėjo žiaurūs pasakymai. Vakar suimta baisioji V. Račkova, dar ankstyvą pavasarį raginusi sušaudyti seimo narį Raskevičių, vienos liūdnai pagarsėjusius partijos vedlė N. Černiauskienė. Nuo tribūnos, norėčiau sakyti, „bajerius skaldė“ Astra Astrauskaitė – visos trys Šeimų maršo aktyvistės, jų retorika, minčių dėstymo eiga ir argumentai mažai kuo skyrėsi nuo homofobinių mitingų. Labai liūdna, kad šiuo atveju viskas susiplakė į vieną putą, kad prie šių asmenų, kur švystelėjo dar liūdniau pagarsėję Petras Gražulis, Mindaugas Puidokas. Mano įsitikinimai neleidžia dalyvauti šiame mitinge, kur šie aktyvistai reiškia savo pažiūras, nes tai reikštų jiems pritarti visais klausimais, o aš nepritariu. Jokiu būdu.

 

Nepritariu tik žmonių skirstymui į skiepytus ir neskiepytus bei ribojimams ir pasiskiepijusiųjų privilegijoms. Jau nesikartosiu, kad mokame PSD mokestį, o mums užkertamas kelias gauti sveikatos paslaugas. Kur tai matyta? Kiek beviltiškumo reikia turėti, kad žmonės šitaip mobinguotų? Baisiausia dar ne tie ribojimai, ne šis gaisras, bet įsiplieskęs ideologinis pozicinis tarp pasiskiepijusių ir nepasiskiepijusių karas, į kurį įtraukiami, nori nenori, visi, nes visi turi ką pasakyti tiek vienai, tiek kitai pusei, nes visus tai liečia. Ir tai tikrai nėra pagarbos ir supratimo tonacijoje, tai pustonius praradęs reikalas, nes Lietuvoje vis dažniau mąstoma tik dviem kategorijom: gerai arba blogai. Jei abejoji, vadinasi, esi pilka masė, skystakiaušis (epitetų daugiau galite rasti daugelyje facebooko profilių). Todėl nesiveliu viešojoje erdvėje į jokias diskusijas šiais klausimais, stengiuosi kiek įmanoma tylėti ir ištylėti, kad nereikėtų bergždžiai draskytis, nes tai juk karas tarp žmonių įsitikinimų, juodos aistros, teisybių karai ir, deja, turiu pripažinti, kad prie to prisideda valdžia ir tai yra nepalankiausias jų laikas. Prie to prisideda plačioji žiniasklaida ir sąmokslo teoretikai, galimas daiktas ir, kaip teigė Bilotaitė, ir hibridinio karo organizatoriai.

 

Mes vis dairomės vieni į kitus, mėgdžiojame, atkartodami šokame, pykstame, įrodinėjame svetimomis tezėmis, reikšdami savo tiesą prieš kito tiesą, ir manome, kad tokiu būdu prisidedame prieš kažkokio pilietinio geresnio ir teisingesnio darinio, bet, deja, tikriausiai taip nėra; kiekvienas iš mūsų, apsupti tariamų ir dirbtinai sukurtų priešų, esame vienišos ledo lytys dideliame vandenyne, kur kartais labai skaudžiai susikalame ledinėmis kaktomis vien tam, kad iš tos susidūrimo inercijos dar vienas nuo kito labiau nutoltume.

 

Jūsų Maištinga Siela

Karantino dienoraščiai: beprasmybė, karai su homofobais, apokalipsinis sodomiškas sekso vakarėlis

 Sveiki,

 

Antrasis karantino etapas po vasaros ir rudens labai sunkus. Negalvojau, kad jis taip tvos tarsi su kočėlu per mano smegenis. Man atrodo, kad aš jau visą pusmetį nieko gero nenuveikiau, kad keliuosi, einu į darbą, atidirbu, kelias dešimtis kartų atidarau šaldytuvo dureles, prilaikinu gausybę įkeltų naujienų ir fotografijų, ginčijuosi su homofobais, kurie teigia, kad visi mes be išimties esame tik tam, kad darytume vaikus, o jei nedarai, turėsi po mirties atsiteisti su Dievu dėl sodomijos, kam ėjai prieš gamtą. Esu išvadinamas kvailu propagandininku, kuris kaip vyskupas tepa šūdą kitiems ant kaktos. Tiesą sakant, beveik pramoga.

 

Vėl tada žiūriu pro langą. Vasaris šaltas, sniegingas. Kaip reta. Tiesos internete nėra, tačiau lendu ir komentaruose atsikertu homofobui, po to per dantis suduodu daugiavaikei mamai iš Kretingos, pasveikinu su šv. Valentino diena įsimylėjėlius, po to vėl apvemiu kokį homofobo komentarą, nes negaliu pakęsti, kaip neapykanta vadinama „nuomone“. Graužiuosi, kad galėčiau ir turėčiau daryti jogą, spinduliuoti palaikymą ir meilę, o dabar tik naglai bandau įrodinėti, kad kiti neturi teisės įrodinėti, kaip gyventi. Sveistas sviestuotas, dešra dešruota, bulvė bulviuota ir... Nėra visame tame prasmės. Nematau. Ir vakar nebuvo, ir rytoj vėl viskas kartosis iš naujo, ir nebus kaip užpildyti to slogumo, beprasmybės.

 

Palaukit, ar aš kankinuosi? Taip. Miegu, jeigu galiu, po 14-15 valandų, nes kai nubundu, žinau iki menkiausių smulkmenų, ką veiksiu. Baisiausia, kad nežinau, ką galėčiau pakeisti, todėl lendu į internetą ir susikolioju su nepažįstamais dėl vertybių, įsitikinimų ir beveik jaučiu, kad tai primena masturbaciją, nes nei jie pakeis mano nuomonės, nei aš pakeisiu jų. Jie bijo įvairovės, fetišo, juoda oda apsitraukusių gėjų su botagėliais, nes jie neturi teisės tokiais būti. Juokinga, kai galime nuspręsti, kaip ir koks turi būti pasaulis žmonėms. Tik tarškiname ir barškiname klavišais, beveik kaip italai, kai vakare iš balkonų šaukštais, puodais ir keptuvėm pasveikina vieni kitus su dar viena beprotiškos izoliacijos diena. Daug triukšmo. Tokio nebylaus, internetinio, analfabetiškai sumiksuoto su rusiškais ir angliškais teksto hibridais. Dažnai skauda galvą, nieko nenoriu, nebent skaniai ir visąlaik valgyti arba pliektis su homofobais. Sustorėjau kaip šernas. Žiema nuobodi, nors ir graži, tačiau grožis nejaudina, nes jis praeis, o tu vis tiek būsi toje karantino būsenoje. Nenoriu dėl nieko stengtis, nenoriu keltis į darbą, skaityti ir žiūrėti rimtų filmų, net nenoriu ginčytis su homofobais, bet tenka, nes kitaip be to beprasmiško veiksmo būtų dar blogiau. Būtų žiūrėjimas į vieną tašką. Veikimas, kad ir kokia iliuzija, yra geriau, negu nieko.

 

Klausiate, ar bloga diena? Ne. YouTubeje peržiūrėjau tikriausiai visus įmanomus linksmus vaizdo įrašus su šuniukais, kačiukais, su girtuokliais, vaiduokliais, NSO, raganom, su snieglentėm ir buitinėm nelaimėm. Niekas nebejaudina. Kaip niekada jaučiu, jog užmušinėju net ne laiką, o savo jaunystę, gyvenimą. Bijau, kad po karantino ir nebenorėsiu grįžti, nes savaime būsiu atbukęs, atpratęs nuo adrenalino – ar jaudulys iš tikrųjų dar egzistuoja? Ar yra stresas ir savirealizacija, būna neatrastų dalykų? Jau dabar kažkaip dingsta tie pojūčiai, būti nuolatiniam kažkokiam virsme, dabar tiesiog blunku kaip senas laikraštis balkone prieš saulę. Geltonuoju ir gangrenuoju. Lendu vėl į komentarų mūšį, ten mano savotiška „Sostų karų“ imitacija, bet skauda galvą, mane ten užsipuola 20 homofobų, nė vienas beveik manęs negirdi, niekas nestoja mano pusėn, kiekvienam privalau atsikirsti – argi būna dar beprasmiškiau, kai minia daužo vieną vyruką? Prisimenu vaizdus iš „Sostų karų“, prisimenu vaizdus iš Baltarusijos mitingų. Bet ir tai netikra, atrodo, kad neegzistuoja ši tikrovė, esu tik robotas, algoritminė programa. Vėl skauda galvą, vėl puola homofobai... Turėčiau vėl grįžti prie sveikesnės mitybos, daugiau judėti, sportuoti, bet nenoriu, neturiu nė gramo motyvacijos, o ir jėgų nėra, vien amžinas tingėjimas ir bezdėjimas. Išsikvėpęs šampanas po baliaus prie lauko tualeto kur nors kaimo turizmo vienkiemyje. Kam aš dar esu? Mano mielas karantinas, mano kalėjimas be grotų, bandelė be razinos, alkanos katės pusnyse tyko žvirblių, apsnigti ir apšikti paukščių automobilių stogai, net BMW ir tą apdergė – iš viršaus visos transporto priemonės lygios, gaila, kad žmonės visgi lygesni už kai kuriuos kitus žmones.

 

Norėčiau pakeisti pasaulį, padaryti ką nors prasmingo, bet net negaliu pakeisti savo kvailos būsenos. Galiu tik išeiti į šaltą balkoną, pamirkti karštam vandeny, apsukti apie kvartalą ratą, nuo kaukės užrasotais ir užšalusiais akiniais, pusaklė nukaršusi katė, įpuolanti į medžius, tačiau nenoriu, nebejaudina, neįdomu, nėra prasmės net valkiotis... Kažkas turėtų įvykti, sukrėsti žaibiškai, bet plūduriuoju kaip luotas, išprievartauto berniuko lavonėlis Karibų paplūdimyje, mano darbalaukio žydros jūros fone, kuris neturi prasmės, nes gali būti, kad niekada neatsidursiu panašiame rojuje, todėl galiu nebent apgailestauti, vargingai ir apgailėtinai graužtis, kad viskas eina šuniui ant uodegos ir nėra pasaulyje teisybės, nes tikriausiai jos nebeliko ir manyje.

Geltonuoju ir gangrenuoju. Senstu su kiekvienu kavos puodeliu, iškritusiu plauku, menkstančiomis kasmet akių dioptrijomis. Vasaris tuoj įpusės, tuoj praeis Valentino diena, praeis Vasario 16-oji, praeis lygiadienis, praeis atlydys, praeis pavasaris... Ir kas iš to, kai receptoriai ir hormonai, atsakingi už gyvenimo aistrą ir troškimą patirti kažką naujo, ima ir dingsta? Šuo, kuris neės padėtos skrudintos anties, nes manys, kad ji vis vien guminė. Juk uoslė atbukusi, klaidinga. Kas lieka, kai nelieka gyvenimo džiaugsmo? Kas gi po to? Belieka vaidyba. Vienuolės apsitraukia lateksinius sijonėlius, heteroseksualai gėjiškus odinius rūbus ir prasideda, (ko taip trokšta visi be išimties homofobai), prasideda sodomiška pasaulio pabaiga. Apokalipsinis venecijietiškas karantininis karnavalas. Bet ar tai besugebės mus sujaudinti?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Leïla Slimani apie pervertintas technologijas ir nuvertinamą žmogaus vaizduotę ir fantaziją

 Sveiki,

Apie ką girdime karantino metu per visus žiniasklaidos forumus? Ogi tai, kad reikia apsirūpinti, kaip trūksta mokiniams ir mokytojams technologijų, priemonių, kaip išgyventi šį laikotarpį patogiau ir tęsti tą vartotojišką gyvenimą pasaulyje. Žmonės komentarų skiltyse tiesiog sproginėja pykčiu, vieni kitus žemindami, ypač piktindamiesi valdžia, kad ji nesiskubina išspręsti jų nepritekliaus, technologijų ir kitų materialių sąlygų išgyventi šį laikotarpį. Galiausiai netgi šis poreikis pamirštamas, smagu tik vien įsisukti į internetinių patyčių, dergimosi ir žeminimo kultūrą ir ką nors apdergti, kad būtų kompensuota bejėgystė ir agresijos perviršis. Vakar tokią nuomonę susidariau iš to, kaip žmonės po straipsniais piktinasi tai žiema, tai politikais, tai kainomis, tai plikledžiu, tai neišvežtomis šiukšlėmis... Nepasitenkinimo tiek daug, kad jo užkratas užteršia ir vos vieną kitą tolumoje aidintį pozityvų straipsnį, viskas užverčiama cinizmu ir polinkiu „kas riebiau ir galingiau bei šmaikščiau pažemins kitus“ gestikuliacija ir dar už tai surinks patiktukų. Seniai neskaičiau komentarų, buvau pamiršęs, kaip jie neigiamai veikia mane ir kad tai vis dar egzistuoja ir egzistavo prieš karantiną – tai ne karantino padarinys. Žmonės pikti, jie žemina kitus, jie suskaldyti įsitikinimuose, netikrose vertybėse ir panirę į reikalavimo gerbūvio kultūrą. Tai primena civilizacijos kanibalizmą.

Visgi prancūzų rašytoja Leila Slimani, pastarosios turime lietuviškai išverstas dvi puikiais knygas – „Lopšinė“, „Žmogėdros sode“ – primena seną gerą tiesą, kad ne technologijos ir apsirūpinimas bei aprūpinimas yra svarbiausia (nors tai irgi svarbu), bet apskritai nuvertinamos žmogaus vidinės galios ir lobiai. Vaizduotė ir fantazijos galia taip nunykusi, kad ji kaip Pelenė išvyta šveisti virtuvės grindų. Jau girdžiu: „bet juk iš vaizduotės neprivalgysi ir šeimos neišmaitinsi!“. Bet ne apie tai kalbama, o apie vaizduotės stebuklą nusiraminti, nebebūti tokiems piktiems, susikurti viltį, gražesnę tikrovę, valdomą labiau vidinių minčių tėkmės, o ne primestų iš išorės piktų komentarų, antraščių, bauginimų, mirusių žmonių statistikų, kurioje dažnas diena iš dienos murgdosi su siaubu ir pasitenkinimu. Tai sadomazochizmas, kuris veda į niekur. Šie išmintingi Leilos Slimani žodžiai, bent man, vėl priminė senas tiesas, kad esame gniuždomi ir tik mūsų pačių vidinė jėga ir vienas kito palaikymas padeda gyventi visai kitokioje kokybėje.

Jūsų Maištinga Siela

Esė: Mąstyti apie mirtį per karantiną, arba apie mirties baimės mąstymo algoritmo sukūrimą

Sveiki,

 

Šiandien mirė žymi Lietuvoje kultūros ir meno veikėja Irena Veisaitė. Šiandien Latvijoje mirė anuomet mane pribloškęs Pietų Korėjos režisierius Kim Ki-Dukas. Gruodžio 11 diena. Pasaulyje galbūt dar mirė dešimtys labai talentingų ir man menkai arba visai nežinomų žinomų, kurie savo kultūros nišoje nuveikė Nobelio vertus darbus.

 

Britai jau turi vakciną ir pamažu pradės skiepytis. Lietuviai sėdi prie televizijos ekranų, linksniuoja mirusiųjų pavardes, varto „Maximos“ nuolaidų kalėdinius leidinius (tarp jų yra net pyrago receptas!) ir nereikia turėti daugiau nei šuns smegenų, kad suvoktum, jog gyveni trečiojoje pasaulio šalyje, kur vakcina bus tik tada, kai ją išsidalys „svarbesnės“ šalys. Na, aš visai nepavydžiu nei britams, nei rusams, nei amerikiečiams. Vis tiek nesiskiepyčiau. Ne dėl to, kad netikiu COVID-19. Tikiu. Jau įtikinote, juk mirė Kim Ki-Dukas, juk mirė Irena Veisaitė, mirė dar kiti man nežinomi žmonės. Kodėl tikiu ir nesiskiepysiu – tai jau kitas klausimas, kurio neaptarinėsiu.

 

Visgi „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“ (2003) anuomet ežero saloje nufilmuotas pasakiško grožio filmas, kurį per savo gyvenimą žiūrėjau kokius keturis kartus, laikau pačiu gražiausiu ir geriausiu Kim Ki-Duko filmu. Begalinio švelnumo ir kartu brutalumo, persunktas rytų išminties filmas pasakiško grožio keturių metų laikų fone – kažkaip priešinga tam, ką mačiau paskutiniuose jo suvakarietiškėjusiuose filmuose. Autorius pasirinko Latviją, norėjo gyventi Jūrmaloje, tarp baltų, kitoje pasaulio pusėje nuo saviškių. Manau, mes jam būtume tikę, tačiau pasaulio planai kiek kitokie.

Kadras iš filmo "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris".

 

Likimo ironija, iš gruodžio 10 į gruodžio 11 dieną visą naktį galvojau apie mirtį. Naktį nemiegojau. (Atsikėliau ir rašiau, nors dar jaučiau išgertos degtinės kvaitulį. Taip, vėl vakarais gėriau. Kaltas, bet kad nebėra kas daryti, nebežinau, kaip beišbūti blaiviam šiame pamišusiame pasaulyje). Jau kuris laikas mano minčių sraute toji mirtis dažniau pasireiškia kaip natūraliai iškylanti mintis. Žiniasklaida įdiegė, kad pravėrus langą su oro molekulėmis gali įskrieti ir mirtis. Bokačo „Dekamerono“ viduramžių veikėjai kaime taip pat jaučia mirtį, tačiau gyvena įprastą kaimietišką gyvenimą, nes nėra jokio laikraščio ir TV kanalo, kad jiems primintų, jog siautėja maras ir, tarp kitko, nepamirškite bijoti, neatsipalaiduoti. Mums primena, perspėja taip, kad atrodo kaip koks kibernetinis išpuolis prieš sveiką protą: žiūrėkit tie, kurie netikėjote COVID-19, ar dabar tikite? 39 žmonės mirė, ar tikite? Reikia daugiau kraujo? Bus! Ei, netikintieji, pulkite gėdintis, viešai atsiprašykite, atgailaukite, patartina – persirkite patys.

 

Štai ką regiu antraštėse, nuo pjedės stalo nueinančių politikų susuktų veidų istorijose (ar aš niekinu valdžios žmones? Gink Dieve!). Mane perspėja, kad būčiau kaip visi, neturiu teisės abejoti, privalu baugintis, ta baime dalytis viešai, o dar geriau – panikuoti, gyventi tais skaičiais, tarp antraščių. Ar ne šitokia programa slypi po „mes tik perspėjame, kad būtų imtasi visų atsargumo priemonių“ ir šalia papuošimui, nepykit, tarp kitko – statistika, mirčių sąrašas, Kim Ki-Dukas... Beprotybė visu tuo tikėti ir tuo netikėti. Turiu galvoje, kad jau sunku bepatikėti šiomis netektimis, pasiekėme atvirkštinį netikėjimo apogėjų. Kol kas.

 

Prisimenu filmą „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“. Ten yra toks mažas berniukas, kuris prie gyvūnų pririša po akmenėlį, jiems kaip koks dievukas sukuria gyvenimo naštą, kol galiausiai randa juos neišgyvenusius, jau nuo suraišiojimo pastipusius gyvius. Kiek akmenų mes turime prisirišę? Kiek velkame diena iš dienos, kad vis dažniau ir dažniau imame galvoti apie mirtį kaip apie nuobodžią kasdienybę. Žydai koncentracijos stovyklose mirtį laikė pačia natūraliausia kasdienybės drama, gal net išsivadavimu iš kančių. Kiek dar būsime paminti, kol irgi mūsų mąstymas dar keliais laipsniais pasikeis ir iš tikrųjų imsime galvoti koncentracijos stovyklų sąvokomis. Sakote mirė? Na ir kas! Darysimės cinikai, nes neįmanoma visų apraudoti. Ypač, kai patys galime jau bet kada „papuošti“ tą statistiką. Būti akmeniu, kaip filme, pribaigtu driežu ar gyvačiuku. Vis dažniau ir dažniau šalia tų piktų minčių apie mirtį prisimenu ir tam tikrą paguodžiančią mintį: gyvenimas baigiasi, juk dėl to jis yra gražus, kad neamžinas. Menka paguoda. Tokia menka, kad per graži ir kiek per didelė.

Kadrai iš filmo "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris".

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Olga Tokarczuk apie pasaulį po karantino, pranašystės rytojui

Sveiki,

Manau, kad daugelis iš jūsų skaitėte Olgos Tokarczuk publikuotą 15min.lt portale straipsnį „Ateina nauji laikai“, kuriame garsi lenkų rašytoja išdėsto mintis, kilusias saviizoliacijos periode. Tai puiki pranašiška esė, parašyta labai paprasta ir taupia kalba apie moters pojūčius, kai žmonių pasaulis sulėtėjo. Straipsnis baigiasi būtent tokiomis iš kojų verčiančiomis prognozėmis apie būsimą ekonomikos nuosmukį, po kurio pasaulis ir mūsų realybė gerokai pasikeis. Ir tai gali būti visai kas kito nei 2008-2009 metais, tai gali būti netgi bankų viešpatavimo griūtis, o mes, vidutinės klasės darbininkėliai, žinoma, už tai turėsime labiausiai sumokėti...

Šiandien vis drąsiau per žiniasklaidą kalbama apie būsimą atsigavimą, bet ar atsigavimas čia svarbiausia, kai tikroji padėtis, juodžiausios visuomenės naktys mūsų dar tik laukia? Labai norėčiau, kad visa tai pavirstų į kažkokią kitą, daug humaniškesnę sistemą, kurioje Žemės ištekliai ir žmonių gyvenimo būdas, jų veikla ir darbas pasikeistų iš esmės tik į gera. Ar mums reikia realybės tos, kuria gyvenome paskutinį dešimtmetį, kuri nuveda mus į susinaikinimą, išsekimą ir Žemės išgręžimą?

Teisingo atsakymo nežinau. Baisu, kaip ir pati rašytoja teigė, kad labiausiai nukentės tie, kurie neteko darbo per šį laiką ir nebegali susimokėti paprasčiausių mokesčių ir išlaikyti šeimų. Tam yra atveri visi keliai į visuotinę paniką, plėšikavimą, protestą. Labai norėčiau, kad to nenutiktų. Labai.

Jūsų Maištinga Siela