Agnės Širinskienės katinas Nuodėgulis – galingiausias valdžios katinas Lietuvoje ir visame Pasaulyje?

 

Sveiki!

 

Agnės Širinskienės katinas Nuodėgulis per neįtikėtinai trumpą laiką tapo bene garsiausiu Lietuvos gyvūnu, kurio vardas netikėtai atsidūrė oficialiuose Seimo dokumentuose. Šis buvęs benamis katinas, kurį politikė priglaudė ir išgydė, tapo politinio sarkazmo simboliu, kai parlamentarai svarstymo stadijoje pritarė pataisai, teigiančiai, jog LRT generalinį direktorių būtų galima atleisti tik katinui Nuodėguliui pareiškus nepasitikėjimą.

 

Nors šis įrašas įstatymo projekte atsirado kaip opozicijos bandymas absurdu atsakyti į valdančiųjų skubotą teisėkūrą, viešojoje erdvėje Nuodėgulis akimirksniu įgijo „įtakingiausio šalies katino“ statusą, konkuruojantį net su prezidento šunimi Grikiu. Be savo neoficialios politinės galios „spręsti“ valstybinių įstaigų vadovų likimus, Nuodėgulis pasižymi ir kur kas žemiškesniais gebėjimais, pavyzdžiui, sėkminga žvejyba politikės tvenkinyje, kur jo grobiu kartais tampa brangūs karpiai. Ši kurioziška situacija pavertė paprastą katiną ryškiausiu 2025-ųjų pabaigos politinio folkloro personažu, puikiai iliustruojančiu įkaitusią atmosferą Lietuvos parlamente.

 

Maištinga Siela

Aktualijos: Kaip skaldyti ir valdyti žmones pandemijos metu? Priklijuok žmogui kvailio etiketę.

 Edženas Delakrua (pranc Eugène Delacroix) "Laisvė barikaduose" (1830)

Šių dienų paveikslo interpretacija. Memas iš internetinio vandenyno. Autorius nežinomas.

Sveiki,

 

Lietuvoje dingo pustoniai ir laisvo pasirinkimo, neprarandant nieko, galimybė. Vakarykščiai įvykiai prie Seimo, turiu galvoje rugpjūčio 10 dienos nakties riaušes, buvo tai, kas, sakyčiau, neišvengiama. Žmonės pikti, žmonės surūgę, žmonės nebetiki nei valdžia, nei skiepais... Nepateisinu prasidėjusio smurto protrūkio. Didžioji dalis ten dalyvavusių, pripažinkime, yra iš to paties liūdnai pagarsėjusio Šeimos maršo sambūrio. Dar dalis prisijungė, kurie negali pakęsti to baisaus gąsdinimo ir mobingo, kurį patiria paskutiniosiomis savaitėmis. Pastebėjote, kad niekas jau nebekalba apie kaukes, o dezinfekciniai skysčių pakuotės prie įėjimo stovi nebeliečiamos, nes ir kvailiui aišku, kad tik skiepas „išgelbės“ pasaulį – toks susidaro įspūdis. Pasakysiu taip: jeigu vakar ir būčiau dalyvavęs mitinge, tai su aiškia intencija ir protestu prieš valdžios ir žiniasklaidos suregztą gąsdinimą, Galimybių pasą, kuris iš tikrųjų turėtų būti Negalimybių pasu vadinamas, nes jis užkerta tam tikrus dalykus, o ne išlaisvina, kaip mėgsta teigti A. Armonaitė.

 

Nesu antivakseris. Kiekvieno valia skiepytis ar nesiskiepyti, eiti išvien su mokslu, arba juo abejoti, ir tai nėra nieko gėdingo, kaip bandoma mums įpiršti. Jeigu nesiskiepiji, vadinasi, esi antivakseris, lūzeris, atsilikėlis, sąmokslo teoretikas ir tas, kuris skaldo šalį. Ar tikrai aš neturiu teisės abejoti, kai man grasinama ribojimais, darbo netekimu? Ar tikrai neturiu pagrindo niekuo šioje situacijoje abejoti? „Vakar mirė du.“ „Mano laisvė pasibaigia ten, kur prasideda kito laisvė“... Internete pasipylė daugybė visokiausių skambių ir užgaulių citatų. Žmonės priešinasi tarp savęs. Facebooko ženklelis „I trust science“ ragina ir tave tokiu tapti, bet baisiausia, tos „diskusijos“ (nes diskusijomis jų nepavadinsi), ardo net šeimas, draugus. Žmonės atvirai linkę pasisakyti, kad su vienais ar kitokiais asmenimis nutraukia santykius, nekenčia sučipuotų, arba pasiskiepiję nenori savo artimoje aplinkoje matyti jokių antivakserių ar kitokių įsitikinimo asmenų. Egzistuoja tik juoda ir balta. Kvestionuoti kitaip labai rizikinga, nes atsidursi vis tiek vienoje ar kitoje pusėje.

 

Kas čia vyksta? Senas geras: skaldyk ir valdyk. Nedrįsk abejoti, nes pasirodysi lūzeriu. Nedrįsk prieštarauti, nes mes žinome gerai, o tu neturi daktaro laipsnio. Mokslas visagalis. Nedrįsk juo abejoti. Neturėk kitos pozicijos, nes šįkart, perfrazuosiu šiaip jau labai gerbiamą A. Maldeikienę, kuri nesiskiepijusius prilygina mokinukams maištininkams, kurie nepaklūsta klasės taisyklėms ir skriaudžia vidutiniokus bei pirmūnus. Aišku, jeigu visuomenė yra klasė, kuriai diriguoja maestro, tačiau mes nesijaučiame klasėje. Klasėje pakėlus ranką, mokinys yra išklausomas. Vakar mitinguotojai, (nors jų tikrai neginu, tik bandau iš jų perspektyvos suprasti) panoro būti išgirsti, tačiau jų neišgirdo. Įspūdis toks, kad laukinių gauja su Lietuvos vėliava paklykaus ir praeis, o mes toliau vykdysime tai, kaip mums atrodo geriausia. Valdžios sprendimai nekoreliuoja su žmonių nei nuomone, nei poreikiais, todėl tai primena diktatūrą. Aš mitinguotojus pradedu suprasti, dažnai atsiduriu jų vietoje. Aš negirdimas, nematomas ir reikalingas tik per rinkimus ir mokesčiams mokėti. Ar mano būsena ir protestas nepaklusti toms taisyklėms, dėl kurių nesitarta, o tiesiog atkišama, gali būti mano pilietiškumo skaudi išraiška? Ar galiu turėti balsą ne tik prie balsadėžės? Mūsų atstovai nebeatstovauja žmonėms, jie atstovauja ekstremalioms situacijoms ir saviems interesams, o mes liekame tik fone. Bet ar buvo kada nors kitaip?

 

Visgi mitinge skambėjo žiaurūs pasakymai. Vakar suimta baisioji V. Račkova, dar ankstyvą pavasarį raginusi sušaudyti seimo narį Raskevičių, vienos liūdnai pagarsėjusius partijos vedlė N. Černiauskienė. Nuo tribūnos, norėčiau sakyti, „bajerius skaldė“ Astra Astrauskaitė – visos trys Šeimų maršo aktyvistės, jų retorika, minčių dėstymo eiga ir argumentai mažai kuo skyrėsi nuo homofobinių mitingų. Labai liūdna, kad šiuo atveju viskas susiplakė į vieną putą, kad prie šių asmenų, kur švystelėjo dar liūdniau pagarsėję Petras Gražulis, Mindaugas Puidokas. Mano įsitikinimai neleidžia dalyvauti šiame mitinge, kur šie aktyvistai reiškia savo pažiūras, nes tai reikštų jiems pritarti visais klausimais, o aš nepritariu. Jokiu būdu.

 

Nepritariu tik žmonių skirstymui į skiepytus ir neskiepytus bei ribojimams ir pasiskiepijusiųjų privilegijoms. Jau nesikartosiu, kad mokame PSD mokestį, o mums užkertamas kelias gauti sveikatos paslaugas. Kur tai matyta? Kiek beviltiškumo reikia turėti, kad žmonės šitaip mobinguotų? Baisiausia dar ne tie ribojimai, ne šis gaisras, bet įsiplieskęs ideologinis pozicinis tarp pasiskiepijusių ir nepasiskiepijusių karas, į kurį įtraukiami, nori nenori, visi, nes visi turi ką pasakyti tiek vienai, tiek kitai pusei, nes visus tai liečia. Ir tai tikrai nėra pagarbos ir supratimo tonacijoje, tai pustonius praradęs reikalas, nes Lietuvoje vis dažniau mąstoma tik dviem kategorijom: gerai arba blogai. Jei abejoji, vadinasi, esi pilka masė, skystakiaušis (epitetų daugiau galite rasti daugelyje facebooko profilių). Todėl nesiveliu viešojoje erdvėje į jokias diskusijas šiais klausimais, stengiuosi kiek įmanoma tylėti ir ištylėti, kad nereikėtų bergždžiai draskytis, nes tai juk karas tarp žmonių įsitikinimų, juodos aistros, teisybių karai ir, deja, turiu pripažinti, kad prie to prisideda valdžia ir tai yra nepalankiausias jų laikas. Prie to prisideda plačioji žiniasklaida ir sąmokslo teoretikai, galimas daiktas ir, kaip teigė Bilotaitė, ir hibridinio karo organizatoriai.

 

Mes vis dairomės vieni į kitus, mėgdžiojame, atkartodami šokame, pykstame, įrodinėjame svetimomis tezėmis, reikšdami savo tiesą prieš kito tiesą, ir manome, kad tokiu būdu prisidedame prieš kažkokio pilietinio geresnio ir teisingesnio darinio, bet, deja, tikriausiai taip nėra; kiekvienas iš mūsų, apsupti tariamų ir dirbtinai sukurtų priešų, esame vienišos ledo lytys dideliame vandenyne, kur kartais labai skaudžiai susikalame ledinėmis kaktomis vien tam, kad iš tos susidūrimo inercijos dar vienas nuo kito labiau nutoltume.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Lietuviška siaubo istorija: kaip Remigijus Žemaitaitis ir Paulius Saudargas draudimus įteisina

Sveiki,

Sulaukėme dar vienų Žolinių, dar vienų metų, kai imama Mergelė Marija į dangų.

Mergaitė pasiuntė šikti LRT laidų vedėją Igną Krupavičių. Mačiau įrašą kokius penkis kartus ir nenustojau juoktis, nors pats atsidūręs Igno vietoje nesijuokčiau. Baisu būti pasiųstam „ant visos Lietuvos“, tiesiogiai per eterį. Dar baisiau, kai žmonės užsipuola tėvus dėl auklėjimo, kai tėvai raudonuoja, traumuojasi ir... vis tiek šalia vaikų keikiasi. Nieko nuostabaus, kad esame kartais veidmainiai, nes esame nesuderinami savo elgesiu. Užkulisiuose mes spjaudomės ir keikiamės kartu su vaikais, o viešumoje norime, kad vaikas būtų cirko beždžionėlė ir šypsotųsi, kirpdamas tik teisingos spalvos laidelius ties etiketo detonatoriumi. Aišku, kad kada nors nukirps ne tą ir visi išlėksime į orą su pertekliniu suvaidintu etiketu.

Šekspyras yra pasakęs, kad visas pasaulis yra scena!

Vakar Remigijus Žemaitaitis ir ponas Paulius Saudargas (šlykštesni tikriausiai Seime sėdi tik Aurelijus Veryga, Jurgita Petrauskienė ir buvęs „sėdėtojas“ Petras Gražulis) vėl kišo savo kvailas pataisas dėl alkoholio ir vaikiško šampano. Matavo, kas yra stiprus alus, o kas ne, ir siūlė uždrausti uždrausti UŽDRAISTI! Tas prakeiktas žodis UŽDRAUSTI kartojasi kasdien, kai įsijungiu kokį žinių portalą. Tiesiog nepakenčiu, kai kas nors žmonėms ribojama, atimama ir kitaip kenkiama. Bet kur tau, šventai tikiu, kad Žemaitaitis ir Saudargas tiki esantys išvirkščiatriūsikiais Betmanais, kurie gelbsti žmones nuo jų priklausomybių.

Man, šventam alkoholikui, labai svarbu, kad alus būtų pilstomas bambaliuose, o ne taip, kaip pasakė Žemaitaitis ir degtinė jogurto indeliuose visai net ne nuodas, o vaistas, kurio nereikia lėkti, Verygai prie vartelių lojant, pas šeimos gydytoją maldauti recepto. Būtų sąžiningi alkoholikai, nueitų ir išbarškintų plytomis veidrodinius Siemo langus kaip 2008 metais. Kiek galima tyčiotis iš lietuvių? Virstame populistų genamų avių banda, vienas sugalvoja kokį draudimą, žiūrėk, Seimas ir patvirtina. O kur skurdo ir pensijos, ir motyvacijos nebūvimo, emigracijos, mažų atlyginimų (600 tūkstančiai, kai mūsų 2,8 milijono, skurstančiųjų!) kur tikrieji bėdų sprendimai? Kur Žemaitaičio ir Saudargo siūlymai šiais klausimais? Kas garantuos man senatvę? Bet ne, reikia apie bambalius, paskutinį lengvą užpilą nuo šių politikierių beprotybės atimti ir palikti vien tik (ak, gaila, dar neapmokestino, bet palaukite) virvę ant kaklo.

O kaip tas anądien absurdiškas įstatymas, kad darželinukai ir pradinukai turi privalomai išgerti po stiklinę pieno! Alergijų pažymos, tyrimai, laiko atėmimas ir švaistymas – tiesiog visokie įstatymai baisiai įvelia į nesibaigiantį nepatogumų sūkurį ir taip viską apsunkina, kad šlykštu vien nuo to žodžio Seimas, Žemaitaitis, Veryga ir kiti klounai.

Dar vienas „pagerinimas“ – neleisti prekybos centrams dirbti sekmadieniais, riboti laiką savaitgaliais. Nes mes norime kaip vakaruose. Kažkoks siaubas. Bijau ryt įsijungti žinias, nes kokia nors Petrauskienė ar Veryga sugalvos savo projektą, kad žmonėms dar būtų sunkiau. Kuo toliau, tuo baisiau su šiuo Seimu, su valstiečiais, su įsisukusiu noru viską riboti ir drausti, riboti ir drausti, riboti ir drausti... Pagalbos? Jūs juokaujate. Nesulauksite. Arba stokite į eilę pas šeimos gydytoją, nes šis purškalas kvėpavimui pagerinti jau su receptu, nes uždrausta.

Kartais atsibundi Žolinių rytą, Mergelės ėmimo dangun šventės rytą ir suvoki, kad nori, jog ji ir tave pasiimtų su savimi ant debesies nuo tos beprotiškos save intelektualiai, protiškai ir morališkai siaurinančios, ribojančios ir visaip kitaip dusinančios valstybės.

Kaip ten sakė mergaitė Ignui Krupavičiui per tiesioginę eterį? Tą patį sakau Remigijui Žemaitaičiui ir Pauliui Saudargui, Aurelijui Verygai ir kitiems paviršutiniškų ir vaikiškų ribojimų kūrėjams.

P. S. Sakysite, tekstas vien emocija, bet aš sakau, kad tai terapija (psichologas Veryga pritars, o jei ne, tai siunčiu jį pas šeimos daktarą). Iš tikrųjų išsiliejęs čia ant menkystų (neneigiu, gal ir pats toks esu) jaučiuosi kaip po išpažinties. Tiesiog apsivalęs. Dabar galiu jau eiti gerti alų iš bambalio, kol jo neatėmė koks pro šalį pupsintis Žemaitaitis.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Velykinis šeimos pokalbis apie tai, kaip Agnė Širinskienė ir Aurelijus Veryga žolę rūkė

Sveiki,

Velykinių kiaušinių dažymo procesas gali būti labai smagus. Tikrai! Karpant pėdkelnes, rišant kiaušinius į kojinę, čežant svogūnų lukštams nejučia su artimaisiais prisimeni, kas nuo paskutiniųjų metų užderėjo, o kas nunyko.

– Šiemet įsižiebė ne viena ryški žvaigždė lietuviškoje padangėje.

– Žvaigždė? Kaip tai?

– Na tai žinomi žmonės, pavyzdžiui, Veryga su Širinskiene.

– Agnė Širinskienė? Ta pati, kur prieš abortus ir jos portretą menininkai iš prezervatyvų sukūrė?

– Ta pati, ta pati... Įsivaizduoji, kaip ji guli su Veryga vienoje lovoje, rūko žolytę ir galvoja naujus draudimus?

– Aha, pavyzdžiui, kaip sumažinti alaus tarą nuo litrinio iki pusės litro ir... Palauk, sakai rūko jiedu lovoje žolytę?

– Rūko, rūko...

– Bet tikiuosi, kad pagal gydytojo receptą, nes juk pats Veryga ant savęs persiustų, jeigu nereceptinis „vaistas“.

– Bet, blemba, buvo TV laida, kur pasakojo, kad Seimo salėje niekas prie Agnės Širinskienės nenori sėdėti.

– Tokius vėjus dabar per žinias pasakoja. Vat, Donaldas Trumpas pakirbino porno žvaigždę ir niekas nė cypt, o štai Monika Levinski apkaltino Bilą Klintoną – visa tauta buvo sukilusi. Laikai keičiasi, prezidentai dulkina porno žvaigždes ir kas čia tokio. Lietuvoje greit, kad gautume pleistro, turėsim skambint šeimos gydytojui.

– Bet tai, blemba, tu įsivaizduoji Širinskienę su Veryga vienoje lovoje rūkant žolę?

– Che, che... Manau, mano kiaušiniai išeis gražūs!

– Negražesni, nei virš Lietuvos sužibusios naujos žvaigždės.

– Einam parūkyt į balkoną?

– Einam, kol dar neuždraudė rūkyt ir neuždraudė pačių balkonų.

Jūsų Maištinga Siela

P. S. Ar šis nutekintas pokalbis turėtų įžeisti politikus? Galbūt, bet ne daugiau nei šių politikų kalbos ir ketinimai eiliniam lietuviui, iš kurio tyčiojamasi kaip iš kvailos avies. Mūsų ganyti kaip bandos nereikia, o tuo labiau pagal siaurapročių politikų pasaulio supratimo tamsumą.

Aktualijos: Godi ranka atidaro šokolado spintelę arba Švietimas prieš Krašto apsaugos finansavimą (Metinis šalies biudžeto tvirti(ki)nimo cirkas)

Sveiki,

Retai taip būna. Tikrai. Atsidariau šiandien savo šokolado spintelę (taip, turiu tokią) ir ėmiau plėšti per metus sugrūstas saldainių ir šokoladų pakuotes – kuo įmantresnis ir kuo gražiau įpakuotas šokoladas, tuo jis neskanesnis, tuo labiau priminė trintą su cukrumi molį, bet ragavau, nes NU TAIP NORĖJOSI TO ŠOKOLADO.

Šokolado spintelė, šalies biudžetas – tai Pandoros skrynia.

O kodėl gi ne? Šalies metų biudžetas patvirtintas ir NU BLEMBA, niekaip jo nesuprantu. (Gal cukraus kiekis privers kiek mąstyti?). Gerai, dėstytojai „į rankas“ gaunantys, vos kelis šimtus eurų, laksto iš vien universiteto į kitą ir dar dirba naktimis taksistais – tiesiog levituoja kaip vaiduokliai Kasparai, o valstybė, ta pati tarnaitė, kuri turėtų rūpintis švietimu ir šviesuomeninkais, nes tik dėl jų jie sėdi Seime ir tik dėl to, kad jų galvose ne sriuba ir ne šokoladas (nors nebeaišku), turi bučiuoti jiems kojas, bet ne, partiečiai nusprendžia prioritetus skirstyti taip, kad ir tokiam kažkodėl itin „reikšmingam“ dalykui, kaip krašto gynyba ir kariuomenė, net 2 procentus.

Tokiai mažai šaliai išties labai išmintinga, kad tauta pavirstų guminiuose batuose tiesiog asilų gauja, kuri pridėjusi ranką prie širdies beria automatinius Lietuvos himno žodžius, kurie iš esmės militaristinių rūbų vyniotiniame reiškia tą pačią užslėptą agresiją – mintys apie karą, agresiją, gynybą, kulkas, strategijas, nušautus taikinius, rikiuotę... Visa tai agresijos pasaulis, ir baikime fetišistiškai mąstyti, kad tai suteikia seksualinio vyriškumo, kad tai taip žiauriai gražu, kada vyras myli savo šalį ar kitais smegenų nuskalautomis sąvokomis. O kad smegenys ir požiūriai sukomponuoti vergauti, o ne mąstyti – tai švietėjiškos visuomenės ir teisinės valstybės apsileidimo padarinys: turime, ką turime. Geriau toks pat Putinas, tik kitoje rankoje, nei laisvai mąstantis žmogus.

Skaičiai yra parankūs „praplauti“ smegenis ir, žinoma, pinigus. Kažkokie skaičiai militaristiniam pasaulio kūrimui Lietuvoje skirta 2 procentai šalies biudžeto, nes, vaje, stodami į NATO taip Lietuvėlė įsipareigojo, negerai, reikia viršyti vidurkį, o kad toje pačioje Estijoje mokytojas ar dėstytojas „į rankeles“ gauna jau dukart didesnį atlyginimą, tai čia ne tie skaičiai – čia nepatriotiškumas, nes patriotiškumas ir žmogaus pajungimas prie šalies sistemos turi eiti per militarizmą ir dirbtinai sulipdytą stabišką pareigą – primenu, kad joks sveiko proto lietuvis, išsilavinęs lietuvis, neprivalo imituoti valstybei ir jos vėliavai pagarbos, jeigu ji valdoma bukų avinų gaujos, kuri žiūri savo interesų, pliekiasi tarp partijų ir tik menkomis, paviršutiniškomis „ale reformomis“ masturbuoja Seimo krėslo atkaltes – tokias partijas von kiaulių ganyti ar į tuos pačius guminius karių batus giedoti himno ir kitaip imituoti šunišką atsidavimą – palyginimas negeras, nes šunys, kaip žinia, atsidavę, o seimūnčikai, gi patys žinote.

Švietimas prieš karinės tautos viziją. Kažkodėl visi iki vieno orientuoti į militariškumą – laikas grįžta, iš istorijos nepasimokyta nė per nago juodymo, o ant slenksčio atsidūrę dėl naujojo biudžeto 70 procentų šalies mokesčių mokėtojų mulų (nes žmonės šiaip kažką imtų ir darytų, taigi liko tik mulai), toliau verks, kol galiausiai užlipus ant absoliutaus susinaikinimo grėblio ims ir išvažiuos iš protiškai, švietėjiškai ir kitaip nustekentos Lietuvos ir grįš nebent vyrija, atlikti karinės prievolės ir palaidoti močiučių, kurios po lova net kojinėse nebeturi eurų, nes juos išleido daktarų kyšiams, besidėdamos dantų protezus...

Tas šokoladas išties kartais kraujui gerai, bet nuo jo taip pasidaro bloga, kai jis ryjamas be saiko ir atsakomybės. Ne, geriau į šokolado spintelę nelįsti. Arba dar geriau: von lauk visus tuos šokoladus! Von, von, von, kaip bukumą iš valstybės aparatų. Bet...

...bet ir vėl ateis diena, kai kraujas pareikalaus cukraus, o valstybė ir toliau minkys vynuogines bukų žmonių galvas savo nendartalietiškomis kojomis, o juk Lietuva tokia graži, tokia nuostabi, tokia perspektyvi, tokia saugi šalis, bet kai už vairo sėdi girti, visi kelio ženklai išvartyti, kažin, ar beišeina džiaugtis, kad ir tuo retai valgomu šokoladu, nes jį valdo iš esmės turtingieji ir emigrantai.

Jūsų Maištinga Siela