Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 106: gerai, kai kartais reikia tiek nedaug!

 

Sveiki,

Man šiemet Šv. Velykos – tai kava į lovą, ramus skaitymas spaudos, kuri dar kvepia dažais, šaldytuve gerai įmirkusi iš vakar paruošta baltoji mišrainė ir žolių kvapas. Reiktų nusiskusti, reiktų ką nors dalyti, bet lėtai, neskubant, kartu kaip kokį tango ar ritualą, kurio velnias nepaskubins, nepastums, nesupainios.

Buvau šventai nusprendęs nedažyti jokių kiaušinių, nes niekas jų nesuvalgo, tačiau praeina mintys ir tradicijos nugali, o galų gale juk veiksme, kurį darai atsiveria ir kasdieniškosios gyvenimiškosios išminties lobiai.

Patiko man šis paveikslas, kur Van Gogas sėdi su paveikslo Mergina su perlo auskaru karikatūriniame prancūziško stiliaus Monmartro kvartalėlyje. Spalvingame kaip koks velykinis kiaušinis. Bandau susidėlioti praėjusią chaotišką ir nelengvą emociškai savaitę, kažkaip išvalyti priplėkusias tamsias mintis ir galvoju, kad pats laikas po visko prisipilti karštą vonią ir pamirkti tamsoje prie žvakių sūriame vandenyje. Savotiškame namų SPA.

Kiek nedaug, kiek nedaug, kiek nedaug... Reikia.

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela sveikina visus su šv. Velykomis!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šventų Velykų proga labiau kaip niekada prisimenu vaikystės Velykas. Močiutę, kuri didžiuliame bidone gamindavo naminį alaus ir giros gėrimą. Prisimenu, koks kildavo jaudulys žiūrint animacinius filmus apie Jėzaus nukryžiavimą, apie pamaldumą namuose, įprotį pabučiuoti kiekvieną narį Velykų rytą, net ir tuos, kurių labai nemėgdavai, nes, anot močiutės, Velykos buvo sakralus reikalas, atleidimo metas ir, žinoma, valgių bei kiaušinių dažymo reikalai. Visada tradiciškai – svogūnų lukštais taip, kaip dabar matote šioje mano fotografijoje. Tai tikriausiai vienas iš nedaugelio dalykų, ką kaip savaime suprantamą dalyką kartoju per kiekvienas Velykas. Ne dėl to, kad būčiau katalikas, o tiesiog tai daugiau nei krikščioniška šventė, tai saviti naujieji metai, nauja atgimimo pradžia, kokią maniausi turėjęs vaikystėje.

 

Sveikinu visus su dar vieneriomis Velykomis ir linkiu, kad niekada nedingtų šviesa, nepriklausomai nuo to, ar Jums tai religinė šventė, ar tiesiog šventė, kai gali susitvarkyti namus ir pasijausti, jog besitvarkydamas atsinaujinai, išvalei ir save patį, vadinasi, savotiškai atgimei. Nuolatinio atgimimo ir sveikatos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Velykinis šeimos pokalbis apie tai, kaip Agnė Širinskienė ir Aurelijus Veryga žolę rūkė

Sveiki,

Velykinių kiaušinių dažymo procesas gali būti labai smagus. Tikrai! Karpant pėdkelnes, rišant kiaušinius į kojinę, čežant svogūnų lukštams nejučia su artimaisiais prisimeni, kas nuo paskutiniųjų metų užderėjo, o kas nunyko.

– Šiemet įsižiebė ne viena ryški žvaigždė lietuviškoje padangėje.

– Žvaigždė? Kaip tai?

– Na tai žinomi žmonės, pavyzdžiui, Veryga su Širinskiene.

– Agnė Širinskienė? Ta pati, kur prieš abortus ir jos portretą menininkai iš prezervatyvų sukūrė?

– Ta pati, ta pati... Įsivaizduoji, kaip ji guli su Veryga vienoje lovoje, rūko žolytę ir galvoja naujus draudimus?

– Aha, pavyzdžiui, kaip sumažinti alaus tarą nuo litrinio iki pusės litro ir... Palauk, sakai rūko jiedu lovoje žolytę?

– Rūko, rūko...

– Bet tikiuosi, kad pagal gydytojo receptą, nes juk pats Veryga ant savęs persiustų, jeigu nereceptinis „vaistas“.

– Bet, blemba, buvo TV laida, kur pasakojo, kad Seimo salėje niekas prie Agnės Širinskienės nenori sėdėti.

– Tokius vėjus dabar per žinias pasakoja. Vat, Donaldas Trumpas pakirbino porno žvaigždę ir niekas nė cypt, o štai Monika Levinski apkaltino Bilą Klintoną – visa tauta buvo sukilusi. Laikai keičiasi, prezidentai dulkina porno žvaigždes ir kas čia tokio. Lietuvoje greit, kad gautume pleistro, turėsim skambint šeimos gydytojui.

– Bet tai, blemba, tu įsivaizduoji Širinskienę su Veryga vienoje lovoje rūkant žolę?

– Che, che... Manau, mano kiaušiniai išeis gražūs!

– Negražesni, nei virš Lietuvos sužibusios naujos žvaigždės.

– Einam parūkyt į balkoną?

– Einam, kol dar neuždraudė rūkyt ir neuždraudė pačių balkonų.

Jūsų Maištinga Siela

P. S. Ar šis nutekintas pokalbis turėtų įžeisti politikus? Galbūt, bet ne daugiau nei šių politikų kalbos ir ketinimai eiliniam lietuviui, iš kurio tyčiojamasi kaip iš kvailos avies. Mūsų ganyti kaip bandos nereikia, o tuo labiau pagal siaurapročių politikų pasaulio supratimo tamsumą.

Šv. Velykų apreiškimai: tarp vištienos keptuvėje ir ryte prisikėlusio sniego

Sveiki,

Velykos... Atsikeli ir matai, kad už lango... hummm... pusnys, su kuriomis, rodos, atsisveikinai beveik prieš mėnesį. Ir atrodo, kad iš tikrųjų prisikėlė ne koks Kristus, o žiema, atėjusi Kristaus pavidalu – jeigu nenuskambės pernelyg šventvagiškai. Bet jau nuskambėjo.

Žolelėmis dažėme kiaušinius. Mane (kaip žolių ekspertą) išsiunti jų parnešti. Kaip ir kasmet. Atitirpę šaligatviai sugrąžino žalumą ir prisikėlimas kaip ir nuostaba jau buvo pasibaigę, tačiau niekaip negalėjau rasti tinkamų žolių, vien pienių lapai, tie kartūs, kuriuos nuskynus, kraujuoja karčiu pienu ir lieka ilgai žymės ant rankos, o rūbų išvis nepavyksta ilgai išskalbti. Joks prisikėlimo ženklas, bet... aplėkęs rajoną, pririnkau pilną kišenę ir galutinis rezultatas aukščiau pavaizduotoje fotografijoje. Tiesiai iš išmanaus nešiojamojo, kaip dabar jau įprastą, tiesiai po facebooko padidinamuoju stiklu... Be abejo, tai jau prisikėlimo ženklas.

Velykos. Pusė dienos prie viryklės, kepant vištieną migdoluose, kepant ją ant obuolių, kepant salotom, kepant... Sakyčiau antiprisikėlimo gestas. Ir žinoma, nervas, nes nieko valgyti nėra, o pagrindiniai patiekalai dar nepagaminti. Velykos ir tik rūpestis pilvu, sakytų, močiutė, bet nesako, nes ji mirusi. Tik sapnavau naktį, kol snigo, o nusnigęs sniegas virto rytiniu apsireiškimu, davė tikslius nurodymus, kokias žoleles rinkti prisikėlimo rytą. 

Tokios tos Velykos. Skrandžio rūpinimosi diena, tęsiant tradicijas ir tik retkarčiais tarp keptuvių ir žolelių rinkimų stebint pasaulį net ne akies krašteliu, o išsproginant sraigiškas akis iš akiduobių ir bandant lyg A. Tarkovskio filme įspėti apsireiškimo ženklus, būtinai prisikėlimo ir būtinai stebuklo, nes reikia tikėtis ir tikėti, o kaip kitaip. Juk ir tarp vištienos gabalų, margučių ir rytinio sniego turi būti Kristus. Ir būtinai prisikėlęs. Kas, kad nematomas, bet sukuriamas iš stebėtojų juslių ir tikėjimo kaip tai darydavo mūsų protėviai, tęsdami Velykų tradicijas. 

Tradicijos? O tai jau absoliutus prisikėlimo ženklas.

Jūsų Maištinga Siela