Esu tam tikra prasme šokiruotas tuo, kas pas mus
vyksta socialiniuose tinkluose, kai pasirodė jauno žmogaus Adrijaus, šokančio tautinius
šokius, pasisakymas viešojoje erdvėje apie karo prievolės privalomąją tarnybą.
Adrijus aiškiai išdėstė, kodėl jo nuomone neverta ginti Lietuvos, kitaip
sakant, ne pačią populiariausią nuomonę, tačiau kas po to atsitiko, nesunku
paaiškinti. Šitą vargšą jauną žmogų kandžioti pradėjo visi, kas netingi. Gerbiami
mokytojai savo forumuose dėjo jį į šuns dienas, senieji politikai, jaunieji
politikai paišė ant jo veido etiketes „vata“ ir platino, dergė, rodė visiems
kaip demoną, lyg jis jiems asmeniškai būtų ką nors padaręs, įskaudinęs, įžeidęs.
Laisvoje Lietuvoje negali pasisakyti savo politinių
pažiūrų, negali priešgyniauti nuleistai nacionalistinei ideologijai, turi mąstyti,
veikti ir įtikti TIK TEISINGAI, kitoks mąstymas, matymas ir pajautimas turi
būti gėdinamas, slepiamas, menkinamas. Baisiausia, kad iš Adrijaus dergėsi
išsilavinę žmonės, turintys aukštuosius, tačiau jų žodynas toks baisus, tokios
tirštos mužikiškos neapykantos, kad viską sumalė su rusiška propaganda,
neatsirinkdami jokių savų minčių.
Nežinau, kaip šiomis dienomis Adrijui jaustis
Lietuvoje, kurią čia piestu stojasi ginti teisuoliai, matyt, turį teisę
laisvoje Lietuvoje kitą sutepti mėšlu ir save iškelti ant pjedestalo. Tas parodomasis
kosmetinis savęs iškėlimas per kito pažeminimą – diagnozė, kuri neturi nieko
bendra su laisvos šalies piliečiais, priešingai, įkalinti vieno kurpaliaus grūmojimais
ir postringavimais leidžia sau būti ir tarpti populistiniame vienos ideologijos,
tiesos ir nuomonės pusėje. Apie kokią laisvę galime kalbėti, jeigu tebesame
vienas kito niekinimo ir neapykantos rėmuose. Nenoriu čionai nieko pamokslauti,
tačiau šiuo atveju labai palaikau Adrijų, kuris nebijo būdamas jaunas iškelti
prasmės klausimus: kodėl aš privalau valstybėje, kurioje esu niekinamas už
kitokias mintis ir kuri iki šiol negali sutvarkyti lygiateisiškai visų žmonių
teisių, ginti ir vaizduoti patriotines pozas, kurių nejaučia? Tai tik parodo, kokie
daugelis yra dvilypiai, vienkrypčiai, atjungę kritinio mąstymo ir priėmimo jungtis.
Bet kam, kas ne su mumis, užklijuokime ožio arba vatos etiketę ir nuplakime
viešai gėdindami. Tai kas iš tikrųjų elgiasi kaip vata? A?
Retai taip būna. Tikrai.
Atsidariau šiandien savo šokolado spintelę (taip, turiu tokią) ir ėmiau plėšti
per metus sugrūstas saldainių ir šokoladų pakuotes – kuo įmantresnis ir kuo
gražiau įpakuotas šokoladas, tuo jis neskanesnis, tuo labiau priminė trintą su
cukrumi molį, bet ragavau, nes NU TAIP NORĖJOSI TO ŠOKOLADO.
Šokolado spintelė, šalies
biudžetas – tai Pandoros skrynia.
O kodėl gi ne? Šalies
metų biudžetas patvirtintas ir NU BLEMBA, niekaip jo nesuprantu. (Gal cukraus
kiekis privers kiek mąstyti?). Gerai, dėstytojai „į rankas“ gaunantys, vos
kelis šimtus eurų, laksto iš vien universiteto į kitą ir dar dirba naktimis
taksistais – tiesiog levituoja kaip vaiduokliai Kasparai, o valstybė, ta pati
tarnaitė, kuri turėtų rūpintis švietimu ir šviesuomeninkais, nes tik dėl jų jie
sėdi Seime ir tik dėl to, kad jų galvose ne sriuba ir ne šokoladas (nors
nebeaišku), turi bučiuoti jiems kojas, bet ne, partiečiai nusprendžia
prioritetus skirstyti taip, kad ir tokiam kažkodėl itin „reikšmingam“ dalykui,
kaip krašto gynyba ir kariuomenė, net 2 procentus.
Tokiai mažai šaliai
išties labai išmintinga, kad tauta pavirstų guminiuose batuose tiesiog asilų
gauja, kuri pridėjusi ranką prie širdies beria automatinius Lietuvos himno
žodžius, kurie iš esmės militaristinių rūbų vyniotiniame reiškia tą pačią
užslėptą agresiją – mintys apie karą, agresiją, gynybą, kulkas, strategijas,
nušautus taikinius, rikiuotę... Visa tai agresijos pasaulis, ir baikime
fetišistiškai mąstyti, kad tai suteikia seksualinio vyriškumo, kad tai taip žiauriai gražu, kada vyras myli savo
šalį ar kitais smegenų nuskalautomis sąvokomis. O kad smegenys ir požiūriai
sukomponuoti vergauti, o ne mąstyti – tai švietėjiškos visuomenės ir teisinės
valstybės apsileidimo padarinys: turime, ką turime. Geriau toks pat Putinas,
tik kitoje rankoje, nei laisvai mąstantis žmogus.
Skaičiai yra parankūs
„praplauti“ smegenis ir, žinoma, pinigus. Kažkokie skaičiai militaristiniam
pasaulio kūrimui Lietuvoje skirta 2 procentai šalies biudžeto, nes, vaje,
stodami į NATO taip Lietuvėlė įsipareigojo, negerai, reikia viršyti vidurkį, o
kad toje pačioje Estijoje mokytojas ar dėstytojas „į rankeles“ gauna jau dukart
didesnį atlyginimą, tai čia ne tie skaičiai – čia nepatriotiškumas, nes patriotiškumas
ir žmogaus pajungimas prie šalies sistemos turi eiti per militarizmą ir
dirbtinai sulipdytą stabišką pareigą – primenu, kad joks sveiko proto lietuvis,
išsilavinęs lietuvis, neprivalo imituoti valstybei ir jos vėliavai pagarbos,
jeigu ji valdoma bukų avinų gaujos, kuri žiūri savo interesų, pliekiasi tarp
partijų ir tik menkomis, paviršutiniškomis „ale reformomis“ masturbuoja Seimo
krėslo atkaltes – tokias partijas von
kiaulių ganyti ar į tuos pačius guminius karių batus giedoti himno ir kitaip imituoti
šunišką atsidavimą – palyginimas negeras, nes šunys, kaip žinia, atsidavę, o
seimūnčikai, gi patys žinote.
Švietimas prieš karinės
tautos viziją. Kažkodėl visi iki vieno orientuoti į militariškumą – laikas grįžta,
iš istorijos nepasimokyta nė per nago juodymo, o ant slenksčio atsidūrę dėl
naujojo biudžeto 70 procentų šalies mokesčių mokėtojų mulų (nes žmonės šiaip
kažką imtų ir darytų, taigi liko tik mulai), toliau verks, kol galiausiai
užlipus ant absoliutaus susinaikinimo grėblio ims ir išvažiuos iš protiškai,
švietėjiškai ir kitaip nustekentos Lietuvos ir grįš nebent vyrija, atlikti
karinės prievolės ir palaidoti močiučių, kurios po lova net kojinėse nebeturi
eurų, nes juos išleido daktarų kyšiams, besidėdamos dantų protezus...
Tas šokoladas išties
kartais kraujui gerai, bet nuo jo taip pasidaro bloga, kai jis ryjamas be saiko
ir atsakomybės. Ne, geriau į šokolado spintelę nelįsti. Arba dar geriau: von
lauk visus tuos šokoladus! Von, von, von, kaip bukumą iš valstybės aparatų.
Bet...
...bet ir vėl ateis
diena, kai kraujas pareikalaus cukraus, o valstybė ir toliau minkys vynuogines
bukų žmonių galvas savo nendartalietiškomis kojomis, o juk Lietuva tokia graži,
tokia nuostabi, tokia perspektyvi, tokia saugi šalis, bet kai už vairo sėdi girti,
visi kelio ženklai išvartyti, kažin, ar beišeina džiaugtis, kad ir tuo retai
valgomu šokoladu, nes jį valdo iš esmės turtingieji ir emigrantai.
Po to, kai sulaukiau iš
savo draugų ir pažįstamų smerktino žvilgsnio dėl asmeninės nuostatos dėl ginkluotės
prieš Rusiją ir negatyvaus žvilgsnio į šauktinius, ilgai galvojau, gal aš kažko
nesuprantu? Kaip žmonės gali eiti ginti, paveikti patriotinių romantinių idėjų,
filosofuoti ir žavėtis smurtu ir karu, kai pasaulyje visi žmonės yra kaip
žmonės? Kaip jie gali lengvai pasiduoti manipuliuojančioms valdžios formoms,
kai smegenys plaunamos tokiomis sąvokomis kaip tėvynė, gintis nuo priešų, mes
geresni už kitus ir t. t.?
Juk tai taip akivaizdu!
Kad visas tas patriotinis reikalas tėra dar viena idėjų lygmenyje valdžios
forma pajungti žmones ir juos išnaudoti, kuriant valstybės vargšės Izauros
vaidmenį. Kai visi, rodos, mane suėdė savo kontrargumentais, nustojau apie tai
galvojęs. Gal aš kažko nesuprantu ir klystu, tačiau vakar, beskaitydamas puikią
kroato Tomislav Budak dvasinio
teoretiko ir praktiko knygą „Karmos keitimas“, staiga radau aiškiai
juodu ant balto parašytas tas tiesas, kurias bandžiau paaiškinti žmonėm.
Kadangi nesu nušvitęs ir nesu joks pranašas, į mano nuomonę buvo galima ir
numoti, tačiau kai randi netikėtai bendraminčių, tiesiog pasijauti nebe toks
nesusipratėlis. Šįkart cituoju Tomislav Budak:
„Tą
patį daro valdžios, kai nori savo žmones įtraukti į karą. Valdžios atstovai
visada stengiasi išlaikyti žmones paklusnius, priklausomus ir savęs
nerealizavusius – nesuvokiančius savo galimybių ir tikrųjų politinių veiksmų
bei sprendimo motyvų. Todėl joks kvietimas kariauti nėra reklamuojamas,
pateikiant tikruosius tikslus arba tai, kas nuolatos vyksta karuose: civilių
žmonių žudymas, moterų ir vaikų prievartavimą, mirtis arba galūnių praradimą. Valstybė
kviečia mus kariauti dėl „garbingų priežasčių“, dėl patriotizmo, savo kaimynų
apsaugos arba „demokratijos“ išsaugojimo. Valdžia kuria iliuziją, kad esame
pavojuje, aiškiai įvardija priešą, tą, kuris kaltas dėl mūsų problemų, o karą
apibūdina labai romantiškai, lyg tai būtų nuotykis stovyklaujant. Įdomu tai,
kad militaristinės logistikos atstovai į mūsų lauką pristato didžiulį kiekį
karstų, kojų protezų ir opiatų, nes puikiai žino, kas iš tikrųjų ten vyksta.
Neracionalia
idėja, kuria teisinamas kariavimas, dažniausiai siekiama spekuliuoti
kolektyviniu žmogaus nepilnavertiškumo-pranašumo kompleksu. Šis kompleksas
lengvai nugalės logiką ir sveiką protą, nes yra įvyniotas į patrauklų mūsų
pačių pranašumo ir dorybių paketą, pateikiamas kaip didžiausias delikatesas,
kuriam neįmanoma atsispirti. Kol visi neigiami pasąmonės modeliai veikia, labai
lengva manipuliuoti žmonėmis, kurie turi daugybę ribojančių įsitikinimų. Jie panašūs
į mašinas ir, žinant tam tikrus mygtukus, galima jais groti kaip smuiku. (p.
89-90)“.
Būtų galima dar tęsti ir
tęsti, tačiau akivaizdu, kad dažnas lietuvis visgi rinksis patriotinę netikrų „vertybių“
paketą, nei nukreips savo gyvenimą kita linkme. Štai, kodėl taip smagiai
pasiduodame visokioms militaristinėms idėjoms ir su džiugesiu regime savo
vaikus karinėse uniformose, o iš tikrųjų?
Tiesą
sakant, ilgai vengiau šios temos, nes kažkaip ir pyktis ėmė, tai gal dėl to,
kad turėjau labai daug pasakyti ir kartais išsprūsdavo vienas kitas
necenzūrinis žodis. Paskutiniu metu tiesiog pasidarė bloga nuo žiniasklaidoje
prasidėjusio propagandinių nuomonių karo dėl karinės prievolės sugrąžinimo. Turiu
aiškią savo nuomonę, kurios su jokia vėzda neišmuši.
Manau,
kad grąžinti karinę tarnybos prievolė buvo pasityčiojimas iš jaunuomenės.
Suprantu
tą signatarų kartą ir tuos, kurie ten prie tanko stovėjo iškėlę rankas ir tą
patriotiškumo bumą, kurį jie išgyveno, tačiau siūlau į tai pažiūrėti šiandien
blaiviomis akimis ir šiek tiek plačiau. Karinė ginkluotė ir pasirengimas karui visais
laikais iššaukia priešingos genties atsaką ir ginklavimąsi, apskritai esu ne
tik prieš šauktinių grąžinimą, bet apskritai prieš karininkus, jų „profesiją“,
nes tai kelia grėsmę mūsų visų žmonių saugumui ir provokuoja aplinkines
valstybės imtis to paties. Ką šiuo metu ir matome Rusijoje. Reiktų nepamiršti
ir dar vieno dalyko, kad karas, ginkluotė, gynybinė parinktis visada buvo
verslas ir visada už kario kažkas stovėjo, trynė rankas, rinko kapitalą ir
lobo, o tautai primetė vertybių retorinę mišrainę ir moralės blizgučius, visa
tai įgalino tokias slidžias sąvokas kaip „meilė tėvynei“, „patriotas“, „vyriškumo
mokykla“, „mirk už tėvynę“ ir šiais žodžiais kuo puikiausiai pavergiama, nes
jie smūgiuoja kaip prievolė. Karo kapitalistams tai tik į naudą, o patiklioji
liaudis tiesiog nuostabiai įtikėjusi, kad ugdosi, kad turi savo vertybės, kad
gina savo žemę, o nemato toliau savo nosies – jie tėra fabriko mėsa, iš jų pelnomasi.
Griežtai pasisakau prieš prievolę, sąmoningai sakau ne ir raginu Lietuvos
jaunuolius visais įmanomais būdais tai parodyti valdžiai ir propagandininkams,
kad ši jaunuolių karta atsisako karo, atsisako ginklo, atsisako finansų į purvą
ir ginklą ir geriau finansuoja švietimo, kultūros, galų galiausiai sveikatos
sferoms, o ne karinei parengčiai, kuri labai gražiai vadinama „gynyba“.
Mane
siutina nuolat žiniasklaidą užplūstantys straipsniai, kaip gera atlikti
pilietinę pareigą, piešiama tai kaip kokia didžiulė garbė ir pasididžiavimas –
vėl plaunamos per vertybes ir moralės nuostatas vargšų ir menkai mąstančių
žmonių smegenėlės. O dar geriau – manipuliuojama vyriškumo sąvokomis, kai buvę
karininkai ima kalbėti apie discipliną ir vartoja tokias sąvokas kaip „bobiškumas,
turi skystus kiaušus“ ir kalba apie visai kitą plotmę – heteroseksualaus vyro
visuomenėje (o tiksliau karo kapitalizmo) normų atitikimą, o tai einama iki to,
jei tu netarnavai kariuomenėje, tai nesi tikras vyras, kaip antai, jei moteris
nepašaudė patranka penkių vaikų į pasaulį, ji „nelabai“ moteris. Iki kokių mes stereotipinių
smulkmenų nusigyvenome, kai kalbėdami apie žmonių išnaudojimą kaip barikadą
nevisai savo valia, gvildenama vyriškumo sąvoka, kuri neturi JOKIO sąlyčio su
vyro gyvenimo patirtimi, nes jos absoliučiai skirtingos ir per karinę prievolę
vienodinti vyrų standartus yra prigimties, sakyčiau, žaginimas. Juolab, kad į kariuomenę
gali eiti ir moterys – savo valia, o tai reiškia, kad jos tampa vyriškesnės už
vyrus netarnavusius? Protaukime, žmonės!
Aišku,
nieko prieš ir tą reklaminį papirkinėjimą, kad ten mokslus finansuos, kad
pasibaigus prievolę, galės atidėti darbus, niekas nieko neišmes, bus sudarytos
sąlygos tam ir anam. Ok, papirkinėjimas gerai, nes kažkas išlošia, jeigu nuo
kažko bėga. Sakau, viskas gerai, bet tik tiems savanoriams, kurie mato tikslą
karo ginkluotės žaidime, turi laiko, neturi kitų tikslų, tegu jiems, o ne išplėštiems
iš šeimų, darbų, karjeros, sumanymų, perspektyvų, planų. Nesąžininga eikvoti
kitų žmonių (jaunuomenės) laiko, juolab, kad visa sistema daugiau ar mažiau
pridengta moralės ir privilegijų lapais yra aiški kaip manipuliacinė.
Atsisakymas šauktinių buvo, mano galva, žengtas didelis žingsnis į laisvę ir
taiko, o jo grąžinimas vėl mus grąžino į rektūrinius laikus.
Gaila,
kad jaunuomenė nesukėlė masinių protestų, nejausdami, kaip valstybė kėsinasi į
jų savotišką laisvę ir kažkas iš to lobsta. Juokingi buvo ir tie
paskaičiavimai, kad neva šauktinis atsieis pigiau nei profesionalas karys,
tačiau profesionalų karių niekas nesumažino, o paskaičiavus realiai šauktinio
išlaidas, skaičiai išaugo kone 6 karus – štai jums ir matematika. Čiut nenugriuvau
nuo kėdės, kai kažkas parašė straipsnį, kad Izraelis yra pavyzdys, kaip turi
būti tvarkoma gynybą, nes ten skiriami net 7-9 proc. nuo bendrų šalies pajamų.
Nemanau, kad tas žmogus buvo blaivas, kad sugebėtų suvokti, kad kuo ginkluotesnė
šalis, tuo daugiau ji priešų turi, o Izraelis nėra ta šalis, kuri būtų taikos
pavyzdys mums ir pasauliui. Galų galiausiai reiktų prisiminti Gandžio
filosofiją, o ne nuolat ugnyje gyvenantį Izraelį.
Žodžiu,
ką aš noriu pasakyti? Šauktinio grąžinimas yra daug daugiau nei tik karinė
prievolė – tai demokratinės valstybės dūmas, už kurio pinigus skaičiuojasi
kapitalistai, žmonės mulkinami ir nepabijosiu grubaus žodžio „dūchinami“
vertybėmis, farširuojami meilėmis tėvynei ir kitomis abstrakčiomis romantinėmis
sąvokomis, kurios kėsinasi į žmogaus orumą. Atsibuskite, valstybė tai mes, o ne
pieštuku apvestas plotas žemėlapyje, ne ta vištidė Seimas, kuris nedelsiant
įtvirtino grąžinimą, mes turime palaikyti taiką, o ne pelnyti kažkam pinigą,
mes turime mokytis valdyti savo valdžią. O tie, kurie euforijoje skendi apie
savo patirtis atlikę karinę prievolę ir išplautomis smegenimis pasakoja apie
vyriškumo pamokas Lazdijų pasienyje, siūlau nepasiduoti, nes skalbimas skatina
kitą smegenų skalbimą, kol galiausiai tampa norma ir niekas nebeklausia, o kam reikia
tos prievolės, užmigdo žmogaus sąmonę. Todėl jaunuomenę skatinu atsigręžti į
save, artimuosius, savo tikslus, o manipuliacijas, kurias dar prilaiko
įstatymai, palikti politikams. Taip, gausite per galvą, gausite baudos kvitą, bet
žinosite, kad turite galvą ir mąstote, ginate savo teisę spręsti, ką daryti su
savo gyvenimo laiku. Būkite laimingi, sąmoningi ir ne visada darykite tai, ką
liepia kiti dėl to, kad liepia, juk šiaip ar taip, kiekvienas jūsų veiksmas
iškeliauja į kosmosą ir nulemia jūsų likimą ir mūsų visų likimus.
Pridedu
ištrauką iš Rasos Aškinytės interviu Bernardinai.lt,
kuris nusako mano mintis iš šio konteksto – kas yra žmogus, kas yra
patriotizmas ir apskritai, kaip fundamentaliai vertinu žmogaus gyvenimą, o ne
abstrakčias manipuliacines sąvokas:
Esate tokia kosmopolitiška. O koks Jūsų
požiūris į patriotiškumą?
Patriotiškumą suprantu labai paprastai. Jei esi patriotas, šiandien pat
eik ir surink šiukšles savo gatvėje, nuoširdžiai nusišypsok kaimynui, nesvarbu,
kokia jo tautybė, rasė, religija, lytinė orientacija, socialinė padėtis. Gali
tuos keletą kartų per metus nemojuoti vėliava, geriau padaryk taip, kad tavo
artimiausioje aplinkoje būtų gera gyventi ir tau, ir kitokiems nei tu.
Jums atrodo svarbiau valstybė ir jos gynyba
ar atskiras individas, jo saugumas ir gyvybė?
Politiniai dariniai yra politikų žaidimo pasekmė. Gyvybė man atrodo
svarbesnė.
