Aktualijos: Godi ranka atidaro šokolado spintelę arba Švietimas prieš Krašto apsaugos finansavimą (Metinis šalies biudžeto tvirti(ki)nimo cirkas)

Sveiki,

Retai taip būna. Tikrai. Atsidariau šiandien savo šokolado spintelę (taip, turiu tokią) ir ėmiau plėšti per metus sugrūstas saldainių ir šokoladų pakuotes – kuo įmantresnis ir kuo gražiau įpakuotas šokoladas, tuo jis neskanesnis, tuo labiau priminė trintą su cukrumi molį, bet ragavau, nes NU TAIP NORĖJOSI TO ŠOKOLADO.

Šokolado spintelė, šalies biudžetas – tai Pandoros skrynia.

O kodėl gi ne? Šalies metų biudžetas patvirtintas ir NU BLEMBA, niekaip jo nesuprantu. (Gal cukraus kiekis privers kiek mąstyti?). Gerai, dėstytojai „į rankas“ gaunantys, vos kelis šimtus eurų, laksto iš vien universiteto į kitą ir dar dirba naktimis taksistais – tiesiog levituoja kaip vaiduokliai Kasparai, o valstybė, ta pati tarnaitė, kuri turėtų rūpintis švietimu ir šviesuomeninkais, nes tik dėl jų jie sėdi Seime ir tik dėl to, kad jų galvose ne sriuba ir ne šokoladas (nors nebeaišku), turi bučiuoti jiems kojas, bet ne, partiečiai nusprendžia prioritetus skirstyti taip, kad ir tokiam kažkodėl itin „reikšmingam“ dalykui, kaip krašto gynyba ir kariuomenė, net 2 procentus.

Tokiai mažai šaliai išties labai išmintinga, kad tauta pavirstų guminiuose batuose tiesiog asilų gauja, kuri pridėjusi ranką prie širdies beria automatinius Lietuvos himno žodžius, kurie iš esmės militaristinių rūbų vyniotiniame reiškia tą pačią užslėptą agresiją – mintys apie karą, agresiją, gynybą, kulkas, strategijas, nušautus taikinius, rikiuotę... Visa tai agresijos pasaulis, ir baikime fetišistiškai mąstyti, kad tai suteikia seksualinio vyriškumo, kad tai taip žiauriai gražu, kada vyras myli savo šalį ar kitais smegenų nuskalautomis sąvokomis. O kad smegenys ir požiūriai sukomponuoti vergauti, o ne mąstyti – tai švietėjiškos visuomenės ir teisinės valstybės apsileidimo padarinys: turime, ką turime. Geriau toks pat Putinas, tik kitoje rankoje, nei laisvai mąstantis žmogus.

Skaičiai yra parankūs „praplauti“ smegenis ir, žinoma, pinigus. Kažkokie skaičiai militaristiniam pasaulio kūrimui Lietuvoje skirta 2 procentai šalies biudžeto, nes, vaje, stodami į NATO taip Lietuvėlė įsipareigojo, negerai, reikia viršyti vidurkį, o kad toje pačioje Estijoje mokytojas ar dėstytojas „į rankeles“ gauna jau dukart didesnį atlyginimą, tai čia ne tie skaičiai – čia nepatriotiškumas, nes patriotiškumas ir žmogaus pajungimas prie šalies sistemos turi eiti per militarizmą ir dirbtinai sulipdytą stabišką pareigą – primenu, kad joks sveiko proto lietuvis, išsilavinęs lietuvis, neprivalo imituoti valstybei ir jos vėliavai pagarbos, jeigu ji valdoma bukų avinų gaujos, kuri žiūri savo interesų, pliekiasi tarp partijų ir tik menkomis, paviršutiniškomis „ale reformomis“ masturbuoja Seimo krėslo atkaltes – tokias partijas von kiaulių ganyti ar į tuos pačius guminius karių batus giedoti himno ir kitaip imituoti šunišką atsidavimą – palyginimas negeras, nes šunys, kaip žinia, atsidavę, o seimūnčikai, gi patys žinote.

Švietimas prieš karinės tautos viziją. Kažkodėl visi iki vieno orientuoti į militariškumą – laikas grįžta, iš istorijos nepasimokyta nė per nago juodymo, o ant slenksčio atsidūrę dėl naujojo biudžeto 70 procentų šalies mokesčių mokėtojų mulų (nes žmonės šiaip kažką imtų ir darytų, taigi liko tik mulai), toliau verks, kol galiausiai užlipus ant absoliutaus susinaikinimo grėblio ims ir išvažiuos iš protiškai, švietėjiškai ir kitaip nustekentos Lietuvos ir grįš nebent vyrija, atlikti karinės prievolės ir palaidoti močiučių, kurios po lova net kojinėse nebeturi eurų, nes juos išleido daktarų kyšiams, besidėdamos dantų protezus...

Tas šokoladas išties kartais kraujui gerai, bet nuo jo taip pasidaro bloga, kai jis ryjamas be saiko ir atsakomybės. Ne, geriau į šokolado spintelę nelįsti. Arba dar geriau: von lauk visus tuos šokoladus! Von, von, von, kaip bukumą iš valstybės aparatų. Bet...

...bet ir vėl ateis diena, kai kraujas pareikalaus cukraus, o valstybė ir toliau minkys vynuogines bukų žmonių galvas savo nendartalietiškomis kojomis, o juk Lietuva tokia graži, tokia nuostabi, tokia perspektyvi, tokia saugi šalis, bet kai už vairo sėdi girti, visi kelio ženklai išvartyti, kažin, ar beišeina džiaugtis, kad ir tuo retai valgomu šokoladu, nes jį valdo iš esmės turtingieji ir emigrantai.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Šokoladas" / "Chocolat"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Šokoladas“ (Chocolat) (2000), kurį režisavo „Kas kamuoja Gilbertą Greipą“ ir „Sidro namų taisyklės“ Lasse Hallstrom‘as. Filmas – tai garsaus romano (jį turime ir lietuviškai!) ekranizacija. Pamaniau, kad pats laikas pažiūrėti ką nors saldaus, tad jau vien pats pavadinimas „Šokoladas“ nuteikia optimistiškai, nors pats filmas gal ir nėra toks saldus, kadangi nuolat iš vienos vietos į kitą besikraustančiai herojai su dukrele ir nematoma kengūra tenka susigrumti ne tik su savimi, bet ir dievobaimingu grafu bei viso miestelio skeptikais.

Gražus filmas, kuris, mano akimis, turi dvasią, turi tą keistą filmo aurą, kuri verčia žiūrėti ir žiūrėti dar kartą. Tikrai labai vykęs filmas apie tai, kaip reikia džiaugtis gyvenimu. Miestelyje atsidariusi šokoladinė tampa tikra oazė visaip save mėgstantiems riboti gyventojams ir natūralu, jog ji dar vadinama ir nuodėmių užeiga, nesvarbu, kad kitoje gatvės pusėje vyrai geria alų ir lošia kortomis. Malonumas ir religija – štai kas šiame filme grumiasi, apsimestinis davatkiškumas ir būvimas savimi. O gal reikia labiau sakyti, kad religija daigoja besikeičiančio pasaulio šakas, kurioms anksčiau ar vėliau lemta užaugti ir pakeisti pasaulį. 

Pagrindinį vaidmenį šiame sukuria „Oskaro“ savininkė Juliette Binoche – jos būvimas šiame kine vėlgi kaip koks dvigubas šokolado įdaras – pilnas nepaaiškinamos ir tokios savaime suprantamos energijos. Filme taip pat pasirodo pirmo ryškumo žvaigždės – puikioji Judi Dench, Johnny Depp, kuris šįkart visgi manęs nenervino, bet vis tiek negaliu jo pakęsti, „Matricos“ žvaigždė Carrie-Anne Moss. Aktorių būvimas beveik pasakinio pobūdžio filme nuteikia ypatingai maloniai. Gerai, kad šalia turėjau kelis itališko recepto lietuviškus saldainius, nes nebuvo jau taip pavydu žiūrėti, kaip J. Binoche nuolat trina šokolado pupeles ir maišo ypatingai viliojančias mases. 

Pats filmas ne šiaip sau apie šokoladą ir jo magišką galią priminti, kad reikia mėgautis gyvenimu ir pats mėgavimasis savaime nėra jokia nuodėmė, bet atrodo, kad režisieriui daugiau ar mažiau pavyko patį filmą sukurti kaip šokoladą. Nors jame iš esmės yra tokie patys vaizdai, kaip ir daugelyje filmų, tačiau jie kažkaip ypatingai išplakti, pasakos tipo pasakojimas apie realius žmones savaime virpina vaizduotės stygą. Nesitikėjau, kad filmas šitaip patiks, tad belieka laukti, kad ir į Lietuvos kaimus atkeliautų moteris su raudona mantija ir atidarytų kažką panašaus, ką galime išvysti „Šokolade“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela