Filmas: "Šokoladas" / "Chocolat"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Šokoladas“ (Chocolat) (2000), kurį režisavo „Kas kamuoja Gilbertą Greipą“ ir „Sidro namų taisyklės“ Lasse Hallstrom‘as. Filmas – tai garsaus romano (jį turime ir lietuviškai!) ekranizacija. Pamaniau, kad pats laikas pažiūrėti ką nors saldaus, tad jau vien pats pavadinimas „Šokoladas“ nuteikia optimistiškai, nors pats filmas gal ir nėra toks saldus, kadangi nuolat iš vienos vietos į kitą besikraustančiai herojai su dukrele ir nematoma kengūra tenka susigrumti ne tik su savimi, bet ir dievobaimingu grafu bei viso miestelio skeptikais.

Gražus filmas, kuris, mano akimis, turi dvasią, turi tą keistą filmo aurą, kuri verčia žiūrėti ir žiūrėti dar kartą. Tikrai labai vykęs filmas apie tai, kaip reikia džiaugtis gyvenimu. Miestelyje atsidariusi šokoladinė tampa tikra oazė visaip save mėgstantiems riboti gyventojams ir natūralu, jog ji dar vadinama ir nuodėmių užeiga, nesvarbu, kad kitoje gatvės pusėje vyrai geria alų ir lošia kortomis. Malonumas ir religija – štai kas šiame filme grumiasi, apsimestinis davatkiškumas ir būvimas savimi. O gal reikia labiau sakyti, kad religija daigoja besikeičiančio pasaulio šakas, kurioms anksčiau ar vėliau lemta užaugti ir pakeisti pasaulį. 

Pagrindinį vaidmenį šiame sukuria „Oskaro“ savininkė Juliette Binoche – jos būvimas šiame kine vėlgi kaip koks dvigubas šokolado įdaras – pilnas nepaaiškinamos ir tokios savaime suprantamos energijos. Filme taip pat pasirodo pirmo ryškumo žvaigždės – puikioji Judi Dench, Johnny Depp, kuris šįkart visgi manęs nenervino, bet vis tiek negaliu jo pakęsti, „Matricos“ žvaigždė Carrie-Anne Moss. Aktorių būvimas beveik pasakinio pobūdžio filme nuteikia ypatingai maloniai. Gerai, kad šalia turėjau kelis itališko recepto lietuviškus saldainius, nes nebuvo jau taip pavydu žiūrėti, kaip J. Binoche nuolat trina šokolado pupeles ir maišo ypatingai viliojančias mases. 

Pats filmas ne šiaip sau apie šokoladą ir jo magišką galią priminti, kad reikia mėgautis gyvenimu ir pats mėgavimasis savaime nėra jokia nuodėmė, bet atrodo, kad režisieriui daugiau ar mažiau pavyko patį filmą sukurti kaip šokoladą. Nors jame iš esmės yra tokie patys vaizdai, kaip ir daugelyje filmų, tačiau jie kažkaip ypatingai išplakti, pasakos tipo pasakojimas apie realius žmones savaime virpina vaizduotės stygą. Nesitikėjau, kad filmas šitaip patiks, tad belieka laukti, kad ir į Lietuvos kaimus atkeliautų moteris su raudona mantija ir atidarytų kažką panašaus, ką galime išvysti „Šokolade“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kas graužia Gilbertą Greipą" / "What's Eating Gilbet Grape"

Sveiki visi,

Retkarčiais žvilgsnis nukrypsta į senesnį kiną, kuriame yra daug ko gero dar nepamatytų ir neįvertintų ne tik vidutiniokų, bet ir šedevrų. Šįkart noriu pakomentuoti žiūrovų puikiai įvertintą dramą „Kas graužia Gilbertą Greipą“ (What‘s Eating Gilbert Grape) (1993 m.). Na, filmas ganėtinai senstelėjęs – dviejų dešimtmečių, kai pirmuosius savo karjeros žingsnelius pradeda žengti dar labai jauni Johnny Depp ir Leonardo DiCaprio, vėliau tapsiantys tikros šiuolaikinio kino legendos. Nežinau, kodėl nusprendžiau pažiūrėti šią juostą – gal dėl aktorių, gal dėl gerų atsiliepimų, o gal dėl to, kad gali daugiau tokios progos nebepasitaikyti.

Filmas nėra nei sudėtingas, nei perdėtai sentimentalus, taip, jame yra nemažai dramatizmo, bet jis toli gražu neperspaustas, taktiškas. Gera jaunųjų aktorių vaidyba irgi pagirtina, nors komentaruose visi giria Leonardo DiCaprio, kuris suvaidina atsilikusio proto vaikinuką, tačiau būtent tai kine ir yra daryti lengviausia, šįkart visas svoris ant pečių atiteko Johnny Depp‘ui, kuriam patikėta sukurti sudėtingą atsakomybės ir sveiko proto personažą, viduje ir išorėje besiblaškantį tarp savo vertybių, norų ir savo šeimos prioritetų. Pirmosios meilės, bepročio brolio kvailionės, skurdus gyvenimas, darbas bankrutuojančioje parduotuvėlyje, griūvantys namai, mamos antsvoris ir nesutarimai su paaugle sese bei priverstinė „meilužystė“ su ištekėjusia moterimi toli gražu jaunam vaikinukui nelengva gyvenime viską suvaldyti ir sudėlioti į savas lentynas, o tuo labiau perteikti tą sunkumą per kadrus, tačiau manau, kad Depp‘ui tai pavyko, gal ne stulbinamai, tačiau tikrai gerai. 

Nors filmas ir apie liūdnus dalykus, tačiau čia įpaišoma ir estetinė romantika – gamtos peizažai, pirmoji jaunystės meilė, šėlionės... Kartais pagalvodavau – ar kartais filmas ne per ilgas? Tačiau pasižiūri, kad taip ir bėga tas kančių ir trumpalaikių džiaugsmų kamuojamas gyvenimas, ir atrodo, viskas lyg ir vietoje, lyg ir gerai, ir priekaištų didesnių filmui nebesurandi. Manau, kad juosta patiks visiems to meto epinių filmų maratono gerbėjams: „Rudens legendos“, „Forestas Gampas“, „Sidro namų taisyklės“ ir t.t. Žinoma, filmas turi savotiško žavesio, tačiau žiūrint iš šių dienų, jame jau jaučiasi 20 metų kultūrinis ir istorinis atotrūkis visame kame.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tai nutiko Jemene" / "Salmon Fishing in the Yemen"

Sveiki visi,

Filmas „Tai nutiko Jemene“ (Salmon Fishing in the Jemen) (2011 m.) dar vienas britiškas kotletukas šiek tiek įdomesniam žiūrovui. Britiška romantinė drama, kuri iškart išsiskiria iš krūvos amerikietiškų romantinių dramų. Kuo ji išskirtinė? Gal ne tiek savo idėja ir realizacijos pobūdžiu – ji vis dar romantinė drama, bet savo siužetu ir atrastos meilės tam tikru nesubanalinimo lygiu. O ir britai nepašykštėjo dalį filmo iš tikrųjų nufilmuoti Jemene. Šiaip filmą kūrė švedų kilmės režisierius Lasse Hallsrom‘as, kuris jau yra sukūręs ir Oskarui nominuotų tokių darbų kaip „Mano šuniškas gyvenimas“ ar „Sidro namų tiesyklės“. 

Smagiai susižiūrėjo filmas, nesu nieko žiūrėjęs tokio apie žūklę. Idėja gan paprasta – tikėjimas yra neatsiejamas nuo žūklės, tai galiausiai supranta ir pagrindinis veikėjas Alfredas, kuriam tenka žūklauti ne tik upėje lašišas, bet ir realiame gyvenime – meilėje. Holivudinė utopinė idėja – neįmanomą padaryti įmanomu šiek tiek atrodo absurdiška lašišas veisti būtent Jemene, tačiau Don Kichotiškai žavi. Filmas nenuobodus, savotiškai žavus ir mielas. Jį labai papuošė tokie aktoriai kaip Ewan McGregor, Emily Blunt bei netikėtame amplua pamatyta Kristin Scott Thomas, kuri lyg „persidažiusi“ būtų po regėto „Mielas draugas“ vaidmens ir netgi beveik prilygo Meryl Streep filme „Ir velnias dėvi pradą“ – telefonais ir arogancija apsikarsčiusi kritiška darboholikė.

Nors ir erzino kai kurios romantinės klišės, nuotykinio pobūdžio per ryškios aliuzijos, bet turiu pripažinti, kad man šis filmas labai patiko. Patiko istorija, aktoriai, režisūra. Manau, kad filmas gal ir ne šedevras, bet pakankamai vykęs. Pats Ewan McGregor‘as spaudai prasitarė, kad jam sunkiai sekėsi filmavimo aikštelėje išlikti rimtam, nes už kadro su kolege Emily Blunt juokiasi iš visko, kas tik kruta ir prisijuokę taip, kad net tekdavo daryti pauzes tarp filmavimų ir atsikratyti juoko priepuolių. Tikriausiai tokį filmą iš tikrųjų turėjo kurti smagi kompanija.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 58/100
IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela