Tai nebus nei pozityvus,
nei dar kažkuo ypatingas įrašas. Tiesiog iš egzistencinės pajautos, apmąstant
tai, kas vyksta.
Šiandien – Sausio 13-oji
ir visus, kurie išdidžiai socialiniuose tinkluose deklaruoja meilę Lietuvai ir
laisvei, nutariau susilaikyti nuo sveikinimų, vėliavų ir mėlynų žiedlapių.
Prisiminti neprisimenu, juk dar tą dieną buvau beveik kūdikis. Galiu tik
kolektyviškai imituoti tam tikras pajautas, imituoti patriotiškumą, tapatintis
su nepatirtais istoriniais įvykiais ir sakyti daugiskaitos pirmuoju asmeniu „mes
nepamiršome“, bet tiesa tame, kad šiandien nelabai tą jaučiu.
Taip, suprantu protu tų
dienų reikšmę istoriškai, taip, žinau, kad toji Sausio 13-oji svarbi mums,
lietuviams, tačiau kas atsitiko su laisve, kurią iškovojo kiti, man sunku
reflektuoti. Nors gyvenu Lietuvoje visą savo gyvenimą, tačiau nesijaučiu nei
priimtas lietuvių, nei suprastas žmonių – ir nebemanau, kad kada patirsiu kolektyvinės
vienybės džiaugsmą, kokį patyrė normalūs žmonės, augę šeimose, sulaukę
palaikymo ir pritarimo. Deja, mano gyvenimo atveju to nebuvo, todėl toji
atskirtis, kuri metais iš metų įsiėdė, leidžia kiek kitaip vertinti ir
šią Sausio 13-ąją. Galiu tik džiaugtis, kad laisvė davė man šiokią tokią mizantropiją,
galiu gyventi atskirtyje. Pernelyg dažnai susidurdavau su atmetimo reakcija, todėl
nepavadinčiau savęs patriotišku, nesu ir iš tų, kurie drąsiai rėžia, kad kilus
karui eitų herojiškai ginti Tėvynės. Deja. Manau, kad netgi tarp tų, kurie imituoja,
kad prisimena, iš tikrųjų dalis darytų tą patį: gelbėtųsi, o nemirtų.
Bandau suprasti anuometinę
situaciją. Žmones, kurie stojo už laisvę, palikę savo artimuosius. Kokia
galinga tikėjimo galia turėjo juos nešti į Sausio 13-osios įvykius. Tai buvo
kažkoks kolektyvinis darinys, man sunkiai nujaučiamas. Bijau baisiausios
tiesos: kad tokie stebuklai vyktų ir žmonės vienytųsi, jaustų kolektyvinį pulsą,
aukotųsi, reikia aiškaus priešo. Anuomet jis buvo. Šiandien? Bandoma prie to
privesti, tą matome kaip aiškiai artikuliuojama žiniasklaidoje. Dažnai užsimerkiu,
neskaitau, nesitapatinu, nes gyvenime nestinga asmeninių priešų. O juk dažnai gyvenime
nutinka taip, kad patys sukuriame tankus ir gulamės po savo žudymo įrankiais,
nes didžiausi priešai esame mes patys.
Aš nieko neprisimenu apie
Sausio 13-ąjį, nei apie kitas XX amžiaus tragedijas. Viskas yra iš kitų rankų
ir lūpų. Buvau mokytas tai gerbti, atkartoti kaip savo tautos patirtį, lyg pats
TEN būčiau buvęs, tačiau susiduriu su tuo, kad imituoju ir net ap(si)gaudinėju.
Sudėtinga man paaiškinti. Nors žiūrint „Baltijos kelio“ ar tų pačių Sausio
13-osios istorinius kadrus bėga ašaros.
Ką tik pradėjau skaityti
Virginios Woolf romaną „Bangos“. 10 puslapių skaičiau šokiruotas, nes
nesuvokiau, kaip reikės tą knygą pabaigti. Dar po 10 – koks keistai
burbuliuojantis literatūrinis šedevras. Vienoje vietoje vienas iš balsų pasako,
kad visi darome šiai akimirkai kažką tik dėl to, kad tai akimirka.
Kitaip sakant, privaidiname, kurdami save čia ir dabar. Šios atstumtiems
būsenos dieną klausiu savęs: kodėl taip viskas keistai butaforiška ir netikra?
Neapgauna manęs jausmas, jog dabar daug vaidybos ir kaip ją sunku pripažinti,
nes ji bus prilyginama išdavystei.
Tiesą
sakant, ilgai vengiau šios temos, nes kažkaip ir pyktis ėmė, tai gal dėl to,
kad turėjau labai daug pasakyti ir kartais išsprūsdavo vienas kitas
necenzūrinis žodis. Paskutiniu metu tiesiog pasidarė bloga nuo žiniasklaidoje
prasidėjusio propagandinių nuomonių karo dėl karinės prievolės sugrąžinimo. Turiu
aiškią savo nuomonę, kurios su jokia vėzda neišmuši.
Manau,
kad grąžinti karinę tarnybos prievolė buvo pasityčiojimas iš jaunuomenės.
Suprantu
tą signatarų kartą ir tuos, kurie ten prie tanko stovėjo iškėlę rankas ir tą
patriotiškumo bumą, kurį jie išgyveno, tačiau siūlau į tai pažiūrėti šiandien
blaiviomis akimis ir šiek tiek plačiau. Karinė ginkluotė ir pasirengimas karui visais
laikais iššaukia priešingos genties atsaką ir ginklavimąsi, apskritai esu ne
tik prieš šauktinių grąžinimą, bet apskritai prieš karininkus, jų „profesiją“,
nes tai kelia grėsmę mūsų visų žmonių saugumui ir provokuoja aplinkines
valstybės imtis to paties. Ką šiuo metu ir matome Rusijoje. Reiktų nepamiršti
ir dar vieno dalyko, kad karas, ginkluotė, gynybinė parinktis visada buvo
verslas ir visada už kario kažkas stovėjo, trynė rankas, rinko kapitalą ir
lobo, o tautai primetė vertybių retorinę mišrainę ir moralės blizgučius, visa
tai įgalino tokias slidžias sąvokas kaip „meilė tėvynei“, „patriotas“, „vyriškumo
mokykla“, „mirk už tėvynę“ ir šiais žodžiais kuo puikiausiai pavergiama, nes
jie smūgiuoja kaip prievolė. Karo kapitalistams tai tik į naudą, o patiklioji
liaudis tiesiog nuostabiai įtikėjusi, kad ugdosi, kad turi savo vertybės, kad
gina savo žemę, o nemato toliau savo nosies – jie tėra fabriko mėsa, iš jų pelnomasi.
Griežtai pasisakau prieš prievolę, sąmoningai sakau ne ir raginu Lietuvos
jaunuolius visais įmanomais būdais tai parodyti valdžiai ir propagandininkams,
kad ši jaunuolių karta atsisako karo, atsisako ginklo, atsisako finansų į purvą
ir ginklą ir geriau finansuoja švietimo, kultūros, galų galiausiai sveikatos
sferoms, o ne karinei parengčiai, kuri labai gražiai vadinama „gynyba“.
Mane
siutina nuolat žiniasklaidą užplūstantys straipsniai, kaip gera atlikti
pilietinę pareigą, piešiama tai kaip kokia didžiulė garbė ir pasididžiavimas –
vėl plaunamos per vertybes ir moralės nuostatas vargšų ir menkai mąstančių
žmonių smegenėlės. O dar geriau – manipuliuojama vyriškumo sąvokomis, kai buvę
karininkai ima kalbėti apie discipliną ir vartoja tokias sąvokas kaip „bobiškumas,
turi skystus kiaušus“ ir kalba apie visai kitą plotmę – heteroseksualaus vyro
visuomenėje (o tiksliau karo kapitalizmo) normų atitikimą, o tai einama iki to,
jei tu netarnavai kariuomenėje, tai nesi tikras vyras, kaip antai, jei moteris
nepašaudė patranka penkių vaikų į pasaulį, ji „nelabai“ moteris. Iki kokių mes stereotipinių
smulkmenų nusigyvenome, kai kalbėdami apie žmonių išnaudojimą kaip barikadą
nevisai savo valia, gvildenama vyriškumo sąvoka, kuri neturi JOKIO sąlyčio su
vyro gyvenimo patirtimi, nes jos absoliučiai skirtingos ir per karinę prievolę
vienodinti vyrų standartus yra prigimties, sakyčiau, žaginimas. Juolab, kad į kariuomenę
gali eiti ir moterys – savo valia, o tai reiškia, kad jos tampa vyriškesnės už
vyrus netarnavusius? Protaukime, žmonės!
Aišku,
nieko prieš ir tą reklaminį papirkinėjimą, kad ten mokslus finansuos, kad
pasibaigus prievolę, galės atidėti darbus, niekas nieko neišmes, bus sudarytos
sąlygos tam ir anam. Ok, papirkinėjimas gerai, nes kažkas išlošia, jeigu nuo
kažko bėga. Sakau, viskas gerai, bet tik tiems savanoriams, kurie mato tikslą
karo ginkluotės žaidime, turi laiko, neturi kitų tikslų, tegu jiems, o ne išplėštiems
iš šeimų, darbų, karjeros, sumanymų, perspektyvų, planų. Nesąžininga eikvoti
kitų žmonių (jaunuomenės) laiko, juolab, kad visa sistema daugiau ar mažiau
pridengta moralės ir privilegijų lapais yra aiški kaip manipuliacinė.
Atsisakymas šauktinių buvo, mano galva, žengtas didelis žingsnis į laisvę ir
taiko, o jo grąžinimas vėl mus grąžino į rektūrinius laikus.
Gaila,
kad jaunuomenė nesukėlė masinių protestų, nejausdami, kaip valstybė kėsinasi į
jų savotišką laisvę ir kažkas iš to lobsta. Juokingi buvo ir tie
paskaičiavimai, kad neva šauktinis atsieis pigiau nei profesionalas karys,
tačiau profesionalų karių niekas nesumažino, o paskaičiavus realiai šauktinio
išlaidas, skaičiai išaugo kone 6 karus – štai jums ir matematika. Čiut nenugriuvau
nuo kėdės, kai kažkas parašė straipsnį, kad Izraelis yra pavyzdys, kaip turi
būti tvarkoma gynybą, nes ten skiriami net 7-9 proc. nuo bendrų šalies pajamų.
Nemanau, kad tas žmogus buvo blaivas, kad sugebėtų suvokti, kad kuo ginkluotesnė
šalis, tuo daugiau ji priešų turi, o Izraelis nėra ta šalis, kuri būtų taikos
pavyzdys mums ir pasauliui. Galų galiausiai reiktų prisiminti Gandžio
filosofiją, o ne nuolat ugnyje gyvenantį Izraelį.
Žodžiu,
ką aš noriu pasakyti? Šauktinio grąžinimas yra daug daugiau nei tik karinė
prievolė – tai demokratinės valstybės dūmas, už kurio pinigus skaičiuojasi
kapitalistai, žmonės mulkinami ir nepabijosiu grubaus žodžio „dūchinami“
vertybėmis, farširuojami meilėmis tėvynei ir kitomis abstrakčiomis romantinėmis
sąvokomis, kurios kėsinasi į žmogaus orumą. Atsibuskite, valstybė tai mes, o ne
pieštuku apvestas plotas žemėlapyje, ne ta vištidė Seimas, kuris nedelsiant
įtvirtino grąžinimą, mes turime palaikyti taiką, o ne pelnyti kažkam pinigą,
mes turime mokytis valdyti savo valdžią. O tie, kurie euforijoje skendi apie
savo patirtis atlikę karinę prievolę ir išplautomis smegenimis pasakoja apie
vyriškumo pamokas Lazdijų pasienyje, siūlau nepasiduoti, nes skalbimas skatina
kitą smegenų skalbimą, kol galiausiai tampa norma ir niekas nebeklausia, o kam reikia
tos prievolės, užmigdo žmogaus sąmonę. Todėl jaunuomenę skatinu atsigręžti į
save, artimuosius, savo tikslus, o manipuliacijas, kurias dar prilaiko
įstatymai, palikti politikams. Taip, gausite per galvą, gausite baudos kvitą, bet
žinosite, kad turite galvą ir mąstote, ginate savo teisę spręsti, ką daryti su
savo gyvenimo laiku. Būkite laimingi, sąmoningi ir ne visada darykite tai, ką
liepia kiti dėl to, kad liepia, juk šiaip ar taip, kiekvienas jūsų veiksmas
iškeliauja į kosmosą ir nulemia jūsų likimą ir mūsų visų likimus.
Pridedu
ištrauką iš Rasos Aškinytės interviu Bernardinai.lt,
kuris nusako mano mintis iš šio konteksto – kas yra žmogus, kas yra
patriotizmas ir apskritai, kaip fundamentaliai vertinu žmogaus gyvenimą, o ne
abstrakčias manipuliacines sąvokas:
Esate tokia kosmopolitiška. O koks Jūsų
požiūris į patriotiškumą?
Patriotiškumą suprantu labai paprastai. Jei esi patriotas, šiandien pat
eik ir surink šiukšles savo gatvėje, nuoširdžiai nusišypsok kaimynui, nesvarbu,
kokia jo tautybė, rasė, religija, lytinė orientacija, socialinė padėtis. Gali
tuos keletą kartų per metus nemojuoti vėliava, geriau padaryk taip, kad tavo
artimiausioje aplinkoje būtų gera gyventi ir tau, ir kitokiems nei tu.
Jums atrodo svarbiau valstybė ir jos gynyba
ar atskiras individas, jo saugumas ir gyvybė?
Politiniai dariniai yra politikų žaidimo pasekmė. Gyvybė man atrodo
svarbesnė.
