Kas bus, jeigu nesiskiepysiu nuo koronos (COVID-19)? Ar turiu pasirinkimą ir teisę atsisakyti skiepo įstatymiškai?

Sveiki,

 

Skiepytis ar nesiskiepyti? Ar turiu teisę rinktis? Kas, jeigu mane verčia, spaudžia ar kitaip manipuliuoja? Dabar labai daug žiniasklaidoje straipsnių, kurie baugina ir gąsdina žmones, jog jeigu jie nesiskiepys, jie negalės toliau dirbti, kad negalės išvykti į užsienį, jeigu neturės skiepo dokumento (vadinamo paso) bus apriboti nuo tam tikros veiklos, privalės nuolat darytis testus, liudijančius, kad jie neserga koronos virusu. Mokytojai jau dabar iš kai kurių mokyklos vadovų patiria vadinamą mobingą – manipuliacinį spaudimą ir grasinimą skiepytis. Ką reikia žinoti?

 

Europos žmogaus teisių konvencijos 8 ir 9 straipsnis sako, kad neturite ir neprivalote pasiduoti šiam spaudimui, niekas neturi teisės be jūsų pačių sutikimo į jūsų organizmą kišti medikamentų kaip ir piršto į jūsų išangę ir jūsų darbo vadovas nėra joks dievas. Paprastai tai patys vadovai yra spaudžiami savo vadovų iš viršaus „paspausti“, kad skiepytųsi kiti. Dabar vykstanti masinė pedagogų skiepų manija. Nesu nei už skiepus, nei prieš juos. Manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę apsispręsti, ar jam reikia to skiepo, ar nereikia, todėl žmonės turi žinoti, kad turi absoliučią teisę atsisakyti skiepo, net jeigu jie dėl to pašiepiami ir išvadinami antivakceriais.

 

Jūsų Maištinga Siela

Esė: Mąstyti apie mirtį per karantiną, arba apie mirties baimės mąstymo algoritmo sukūrimą

Sveiki,

 

Šiandien mirė žymi Lietuvoje kultūros ir meno veikėja Irena Veisaitė. Šiandien Latvijoje mirė anuomet mane pribloškęs Pietų Korėjos režisierius Kim Ki-Dukas. Gruodžio 11 diena. Pasaulyje galbūt dar mirė dešimtys labai talentingų ir man menkai arba visai nežinomų žinomų, kurie savo kultūros nišoje nuveikė Nobelio vertus darbus.

 

Britai jau turi vakciną ir pamažu pradės skiepytis. Lietuviai sėdi prie televizijos ekranų, linksniuoja mirusiųjų pavardes, varto „Maximos“ nuolaidų kalėdinius leidinius (tarp jų yra net pyrago receptas!) ir nereikia turėti daugiau nei šuns smegenų, kad suvoktum, jog gyveni trečiojoje pasaulio šalyje, kur vakcina bus tik tada, kai ją išsidalys „svarbesnės“ šalys. Na, aš visai nepavydžiu nei britams, nei rusams, nei amerikiečiams. Vis tiek nesiskiepyčiau. Ne dėl to, kad netikiu COVID-19. Tikiu. Jau įtikinote, juk mirė Kim Ki-Dukas, juk mirė Irena Veisaitė, mirė dar kiti man nežinomi žmonės. Kodėl tikiu ir nesiskiepysiu – tai jau kitas klausimas, kurio neaptarinėsiu.

 

Visgi „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“ (2003) anuomet ežero saloje nufilmuotas pasakiško grožio filmas, kurį per savo gyvenimą žiūrėjau kokius keturis kartus, laikau pačiu gražiausiu ir geriausiu Kim Ki-Duko filmu. Begalinio švelnumo ir kartu brutalumo, persunktas rytų išminties filmas pasakiško grožio keturių metų laikų fone – kažkaip priešinga tam, ką mačiau paskutiniuose jo suvakarietiškėjusiuose filmuose. Autorius pasirinko Latviją, norėjo gyventi Jūrmaloje, tarp baltų, kitoje pasaulio pusėje nuo saviškių. Manau, mes jam būtume tikę, tačiau pasaulio planai kiek kitokie.

Kadras iš filmo "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris".

 

Likimo ironija, iš gruodžio 10 į gruodžio 11 dieną visą naktį galvojau apie mirtį. Naktį nemiegojau. (Atsikėliau ir rašiau, nors dar jaučiau išgertos degtinės kvaitulį. Taip, vėl vakarais gėriau. Kaltas, bet kad nebėra kas daryti, nebežinau, kaip beišbūti blaiviam šiame pamišusiame pasaulyje). Jau kuris laikas mano minčių sraute toji mirtis dažniau pasireiškia kaip natūraliai iškylanti mintis. Žiniasklaida įdiegė, kad pravėrus langą su oro molekulėmis gali įskrieti ir mirtis. Bokačo „Dekamerono“ viduramžių veikėjai kaime taip pat jaučia mirtį, tačiau gyvena įprastą kaimietišką gyvenimą, nes nėra jokio laikraščio ir TV kanalo, kad jiems primintų, jog siautėja maras ir, tarp kitko, nepamirškite bijoti, neatsipalaiduoti. Mums primena, perspėja taip, kad atrodo kaip koks kibernetinis išpuolis prieš sveiką protą: žiūrėkit tie, kurie netikėjote COVID-19, ar dabar tikite? 39 žmonės mirė, ar tikite? Reikia daugiau kraujo? Bus! Ei, netikintieji, pulkite gėdintis, viešai atsiprašykite, atgailaukite, patartina – persirkite patys.

 

Štai ką regiu antraštėse, nuo pjedės stalo nueinančių politikų susuktų veidų istorijose (ar aš niekinu valdžios žmones? Gink Dieve!). Mane perspėja, kad būčiau kaip visi, neturiu teisės abejoti, privalu baugintis, ta baime dalytis viešai, o dar geriau – panikuoti, gyventi tais skaičiais, tarp antraščių. Ar ne šitokia programa slypi po „mes tik perspėjame, kad būtų imtasi visų atsargumo priemonių“ ir šalia papuošimui, nepykit, tarp kitko – statistika, mirčių sąrašas, Kim Ki-Dukas... Beprotybė visu tuo tikėti ir tuo netikėti. Turiu galvoje, kad jau sunku bepatikėti šiomis netektimis, pasiekėme atvirkštinį netikėjimo apogėjų. Kol kas.

 

Prisimenu filmą „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“. Ten yra toks mažas berniukas, kuris prie gyvūnų pririša po akmenėlį, jiems kaip koks dievukas sukuria gyvenimo naštą, kol galiausiai randa juos neišgyvenusius, jau nuo suraišiojimo pastipusius gyvius. Kiek akmenų mes turime prisirišę? Kiek velkame diena iš dienos, kad vis dažniau ir dažniau imame galvoti apie mirtį kaip apie nuobodžią kasdienybę. Žydai koncentracijos stovyklose mirtį laikė pačia natūraliausia kasdienybės drama, gal net išsivadavimu iš kančių. Kiek dar būsime paminti, kol irgi mūsų mąstymas dar keliais laipsniais pasikeis ir iš tikrųjų imsime galvoti koncentracijos stovyklų sąvokomis. Sakote mirė? Na ir kas! Darysimės cinikai, nes neįmanoma visų apraudoti. Ypač, kai patys galime jau bet kada „papuošti“ tą statistiką. Būti akmeniu, kaip filme, pribaigtu driežu ar gyvačiuku. Vis dažniau ir dažniau šalia tų piktų minčių apie mirtį prisimenu ir tam tikrą paguodžiančią mintį: gyvenimas baigiasi, juk dėl to jis yra gražus, kad neamžinas. Menka paguoda. Tokia menka, kad per graži ir kiek per didelė.

Kadrai iš filmo "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris".

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Skęstanti Venecija, arba kaip pandemija nuslopino mano smalsumą gyventi

Sveiki,

 

Kaip gyvenate? Jau daugiau nei mėnesį dirbu vien tik nuotoliniu būdu. Manau, kad ant savo kėdės su ratukais ir gyvenu. Užpakalis tampa plokščias kaip keptuvės dugnas, bet ne tai baisiausia. Visada yra fizinio lavinimo pratimų, kuriuos galima pasidaryti pertraukėlių metu, o svarbiausia taisyklė – nepirkti daugiau maisto, nei reikia iš tikrųjų. Juk niekas nenori sustorėti?

 

Vakar Veneciją užliejo jūros vanduo. Be abejo, tai apokalipsės ženklas. Rodė per žinias.

Naktį prastai miegojau. Kraujavo nosis. Laukiau, kol mano lovą irgi pamažu užlies vanduo ir šitaip nuskandins. Nejaučiu Kalėdų. Visą naktį mintys nešė į prisiminimus ir, atrodo, kad anuomet buvo tikrai geriau. Jaučiau Kalėdas, norėjau jų. Dabar nebenoriu, nes tai automatiška, nėra dvasios. Pastaruoju metu ištinka apmaudas, kad pabundu iš miego. Norisi nepabusti. Norisi sapnuoti, nes ten įdomiau. Nesupykčiau, jeigu ten užstrigčiau. Be abejo, atsinaujinusios depresijos požymiai.

 

Bet sako, priimk savo jausmus! Ir gerus, ir blogus! Vis galvoju, kur aš pats dingau, bepriiminėdamas blogus jausmus ir juos pripažindamas? Kur pasidėjo mano gyvenimo džiaugsmas? Atrodo, viskas prėska, niekas nebejaudina, viskas automatizuota: darbas dėl pinigų, atsibudimas dėl darbo, maistas dėl alkio... Tik ėsti ir šikti: mano funkcija, mano gyvenimas. Kaip anuomet, kaip ir visada. Visas tas automatinis algoritmas, įrėmintas beprasmiškame karantine, kur mus gąsdina skaičiais, griežtesniais apribojimais, sankcijomis – sociumas yra beprotybė! ar aš priklausau tos beprotybės daliai? ar ten irgi esu aš? tuose statistiniuose skaičiuose? tuose apklausų rezultatuose, kuriuose gyvenime nesu dalyvavęs, bet esu priskiriamas kažkieno valia? – bandoma sukiršinti dėl kaukių, netgi dviejų metrų nesilaikymo politika.

 

Aną dieną mačiau piktą pensininkę, kuri rėkė ant vidutinio amžiaus moters, kad jos nosis kyšo iš po kaukės:

 

– Tu ką? Nori, kad aš per tave į kapus anksčiau laiko nueičiau?!!

 

Bet ar ne to ir siekiama? Kiršinti? Prisimenu, kaip politikai iniciavo skundimo kultūrą, sukurdami facebooke puslapį, kuriame žmonės skųstų kitus už kaukių nedėvėjimą. Galiausiai žmonės ten krovė tik pačių politikų fotografijas be kaukių. Neišėjo. Bet kitais atvejais visada išeina kiršinti, nes Venecija skęsta, į Europą ateina amžinoji žiema, kuriamas nesaugumo pojūtis, įtariamaisiais tampa visi. Panašiai kaip „Sostų karuose“, belieka sulaukti baltųjų klajūnų iš šiaurės, mutavusių dėl COVID-19 nemirtingų ir neperšaunamų baltųjų lokių, kurie ropšis per langą ir pavers mus kažkuo, kas galbūt buvome, bet neigėme. Zombiais. Pilkaisiais numirėliais.

 

Esminis klausimas: kaip susijaudinti karantino metu? Kaip pajusti, kad nesi vien tik vergovės sistemos už 5 eurus per valandą samdomas „laisvasis“ vergas prie kompiuterio, spręsdamas kitų problemas, kai negali išspręsti savųjų? Kas už to automatizmo dar yra, kad galėtų sujaudinti? Filmai? Knygos? Menas? Jie čia, dabar kartu su manimi, ant sukamosios kėdės, pasiekiami ranka, vienos pelės klavišo paspaudimu. Nebejaudina. Nebeįdomu. Nepakrauna. Tai fiktyvus potyris, kuris neprilygs šuoliui su guma ar parašiutu. Gal labiausiai trūksta adrenalino? Tiesa ir teisingumas nebejaudina. Neteisybė ir patyčios nebejaudina. Nebėra stimulo kovoti, nes pasaulio ir žmonių savo lojimu nepakeisi, o ir, pripažinkime, kad ir nebūtina.

 

Kur pasidėti savo unikalumą? Jis stigmatizuotame ir atomatiškame pasaulyje nereikalingas. Tu tik nesirk, būk sveikas, atlik darbus, funkcionuok, mokėk mokesčius, be priežasties neik į lauką, kurį laiką nesidaugink, jei gali, tyliai bankrutuok, tačiau nesiskųsk. Žmonėms nepatinka, kai sekasi ir nepatinka, kai skundžiamasi dėl nesėkmių. Geriau pilkas viduriukas. Tokie žmonės toleruojami. Venecija skęsta, bet mes kaip „Titanike“ makabriškai grokime instrumentais, niūniuokime paguodos ritualus bent sau, nesitikėdami, kad kas išgirs, kad kas išgelbės.

 

Kaip save patenkinti dvasiškai? Nebėra naujų metodų, praktikų, žodžių. Daugelį jau išbandžiau, kol pastebėjau, kad viskas daugmaž kartojasi algoritmu. Paskutiniu metu nebetikiu Dievu. Tik gyvenimu sąmonėje, kurios dalies išraiška aš ir esu. Laukiu, kol įvyks pabudimas, bet vis labiau jaučiu, kad neįvyks, nes taip ir pasensiu ant šios kėdės su ratukais. Vis labiau tikiu, kad esu pats Dievas, tiek įsižeminęs, praradęs dieviškumą, kad nebeatpažįstu savęs kaip Dievo. Jeigu kam nors pasakyčiau, kad esu Dievas, arba jūs pasakytumėt? Numirtų visi iš juoko. Juokčiausi ir aš, žinoma, lyg pasakęs kokį nors juokelį.

 

Venecija skęsta ir nėra pripučiamų bemiegių lovų, kurios išplukdytų mane į kitą realybę. Kol kas esu čia. Dievas be dieviškumo. Rambėju, tampu nebejautrus ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Vis prisimenu Vinco Krėvės „Dangaus ir žemės sūnūs“ vaizduojama Iskarijotą, kuris nusivylė viskuo. Tai baisiausia, kas gali nutikti. Nes pyktis, nepasitenkinimas, kova – kad ir kaip destruktyviai atrodytų, tie jausmai teikia užtaiso gyventi, o apatija, nusivylimas, abejingumas – tai, kas nebeatitaisoma. Atrodo, kad vaikštau Judo Iskarijoto veidu, pridengtu kiniškomis medicininėmis kaukėmis. Ir atrodo, kad svarbiau už sveikatą visiems yra tik taisyklės, būtina kaukė kaip egzistencijos žymė, nes kitokiu atveju esi kenksmingas, tu, po ta kauke, nieko nereiški, tu vertę turi tik tada, kai nešioji kaukę, panašiai kaip sovietiniai spaliukai su Leninu ženkliuku. Aš visuomenei esu vertingas tik tiek, kiek susimoku mokesčių ir, kad vykdau įsakymus, kitais atvejais esu tik priešas.

 

Pasruvusioje Venecijoje azijiečiai fotografuojasi. Jie šypsosi. Norėčiau ir aš taip jausti gyvenimo džiaugsmą. Džiaugtis mus ištikusia maža tragedija. Tiesiog nuspręsti, kad galiu pajudėti ir kažką padaryti, kad jausčiausi geriau. Ne tik apsisukti aplink savo karintino krėslą – geležinį „Sostų karų“ sostą. Būti daugiau nei tik nudrengtu karantininiu skuduru. Piliečiu, kurį reikia perspėti, kas nutiks, kai šis nesilaikys įstatymo. Galiausiai tie įstatymai man ir neberūpi. Kaip ir Kalėdos. Nebejaudina nei karantinas, nei kaukės, nei baudos, nei Veryga, nei skęstanti Venecija, nei darbas, nebeturiu tikslų, svajoju labai minimaliai, dažniausiai intencija tokia: kaip pratempti dieną, kad vėl galėčiau užmigti? Nuo kada manęs nebepiktina neteisybė, sistema, kuri kiršina, kurioje tiek daug absurdo, kuris nebežeidžia? Kur toji aistra gyventi? Nugalėti, būtinai įrodyti savo tiesą? Ar tai pirmas požymis, kad prigimtinis dieviškumas grįžta į mane? Kai nebelieka kovos? Aš tokio Dievo savyje beskonio ir beaistrio nepažįstu.

 

Venecijos pamatus skalauja kanalų vandenys. Seklūs ir šalti. Balandžiams vis mažiau vietos kur nors nutūpti. Pasaulis skęsta, o dieviškumo nedaugėja. Vien tik išpūsti iš pradžių bauginę, o dabar apatiškai pasitinkami apokalipsės ženklai. Apokalipsė, kuri neturi pabaigos, kurios datos keičiamos, nukeliamos, nes apokalipsė jau įvyko, tik bėda, kad ji nepripažinta ir neįteisinta kaip vienos lyties asmenų partnerytė: visi supranta, kad reiškinys egzistuoja, bet kol nėra įstatymiškai įteisinta, todėl patogu apsimesti, kad tikrovėje tai neegzistuoja.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Saulius Keturakis apie socialinę distanciją, suomius ir laimę

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos citata priklauso Sauliui Keturakiui iš jo publikuoto „Nemune“ (Nr. 10, 2020) straipsnio „Socialinė distancija, arba elkimės kaip suomių rašytojai“. Saulius Keturakis šiame straipsnyje apžvelgia garsių praeityje buvusių rašytojų manifestus, kūrinius, kuriuose skelbiama apie žmogaus egzistavimo realybę nebendraujant ir išlaikant distanciją. Vienas įdomiausių pavyzdžių E. M. Forsterio tekstas „Mašina sustoja“ bei J. Austen laiškai.

Galiausiai teksto pabaigoje pateikiama netikėtai ironiškas laimės receptas – būkime suomiais, kurie konservatyvūs, vieniši, nelinkę bendrauti. Suomiai laimingiausia pasaulio tauta (vis dar nežinau, kaip tas laimingumas nustatomas), nes kai nebendrauji su kitais, tai ir problemų neturi. Kaip tai tinka COVID-19 atveju. Kažin, kiek užsikrėtusių suomių?

Jūsų Maištinga Siela