Esė: Mąstyti apie mirtį per karantiną, arba apie mirties baimės mąstymo algoritmo sukūrimą

Sveiki,

 

Šiandien mirė žymi Lietuvoje kultūros ir meno veikėja Irena Veisaitė. Šiandien Latvijoje mirė anuomet mane pribloškęs Pietų Korėjos režisierius Kim Ki-Dukas. Gruodžio 11 diena. Pasaulyje galbūt dar mirė dešimtys labai talentingų ir man menkai arba visai nežinomų žinomų, kurie savo kultūros nišoje nuveikė Nobelio vertus darbus.

 

Britai jau turi vakciną ir pamažu pradės skiepytis. Lietuviai sėdi prie televizijos ekranų, linksniuoja mirusiųjų pavardes, varto „Maximos“ nuolaidų kalėdinius leidinius (tarp jų yra net pyrago receptas!) ir nereikia turėti daugiau nei šuns smegenų, kad suvoktum, jog gyveni trečiojoje pasaulio šalyje, kur vakcina bus tik tada, kai ją išsidalys „svarbesnės“ šalys. Na, aš visai nepavydžiu nei britams, nei rusams, nei amerikiečiams. Vis tiek nesiskiepyčiau. Ne dėl to, kad netikiu COVID-19. Tikiu. Jau įtikinote, juk mirė Kim Ki-Dukas, juk mirė Irena Veisaitė, mirė dar kiti man nežinomi žmonės. Kodėl tikiu ir nesiskiepysiu – tai jau kitas klausimas, kurio neaptarinėsiu.

 

Visgi „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“ (2003) anuomet ežero saloje nufilmuotas pasakiško grožio filmas, kurį per savo gyvenimą žiūrėjau kokius keturis kartus, laikau pačiu gražiausiu ir geriausiu Kim Ki-Duko filmu. Begalinio švelnumo ir kartu brutalumo, persunktas rytų išminties filmas pasakiško grožio keturių metų laikų fone – kažkaip priešinga tam, ką mačiau paskutiniuose jo suvakarietiškėjusiuose filmuose. Autorius pasirinko Latviją, norėjo gyventi Jūrmaloje, tarp baltų, kitoje pasaulio pusėje nuo saviškių. Manau, mes jam būtume tikę, tačiau pasaulio planai kiek kitokie.

Kadras iš filmo "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris".

 

Likimo ironija, iš gruodžio 10 į gruodžio 11 dieną visą naktį galvojau apie mirtį. Naktį nemiegojau. (Atsikėliau ir rašiau, nors dar jaučiau išgertos degtinės kvaitulį. Taip, vėl vakarais gėriau. Kaltas, bet kad nebėra kas daryti, nebežinau, kaip beišbūti blaiviam šiame pamišusiame pasaulyje). Jau kuris laikas mano minčių sraute toji mirtis dažniau pasireiškia kaip natūraliai iškylanti mintis. Žiniasklaida įdiegė, kad pravėrus langą su oro molekulėmis gali įskrieti ir mirtis. Bokačo „Dekamerono“ viduramžių veikėjai kaime taip pat jaučia mirtį, tačiau gyvena įprastą kaimietišką gyvenimą, nes nėra jokio laikraščio ir TV kanalo, kad jiems primintų, jog siautėja maras ir, tarp kitko, nepamirškite bijoti, neatsipalaiduoti. Mums primena, perspėja taip, kad atrodo kaip koks kibernetinis išpuolis prieš sveiką protą: žiūrėkit tie, kurie netikėjote COVID-19, ar dabar tikite? 39 žmonės mirė, ar tikite? Reikia daugiau kraujo? Bus! Ei, netikintieji, pulkite gėdintis, viešai atsiprašykite, atgailaukite, patartina – persirkite patys.

 

Štai ką regiu antraštėse, nuo pjedės stalo nueinančių politikų susuktų veidų istorijose (ar aš niekinu valdžios žmones? Gink Dieve!). Mane perspėja, kad būčiau kaip visi, neturiu teisės abejoti, privalu baugintis, ta baime dalytis viešai, o dar geriau – panikuoti, gyventi tais skaičiais, tarp antraščių. Ar ne šitokia programa slypi po „mes tik perspėjame, kad būtų imtasi visų atsargumo priemonių“ ir šalia papuošimui, nepykit, tarp kitko – statistika, mirčių sąrašas, Kim Ki-Dukas... Beprotybė visu tuo tikėti ir tuo netikėti. Turiu galvoje, kad jau sunku bepatikėti šiomis netektimis, pasiekėme atvirkštinį netikėjimo apogėjų. Kol kas.

 

Prisimenu filmą „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“. Ten yra toks mažas berniukas, kuris prie gyvūnų pririša po akmenėlį, jiems kaip koks dievukas sukuria gyvenimo naštą, kol galiausiai randa juos neišgyvenusius, jau nuo suraišiojimo pastipusius gyvius. Kiek akmenų mes turime prisirišę? Kiek velkame diena iš dienos, kad vis dažniau ir dažniau imame galvoti apie mirtį kaip apie nuobodžią kasdienybę. Žydai koncentracijos stovyklose mirtį laikė pačia natūraliausia kasdienybės drama, gal net išsivadavimu iš kančių. Kiek dar būsime paminti, kol irgi mūsų mąstymas dar keliais laipsniais pasikeis ir iš tikrųjų imsime galvoti koncentracijos stovyklų sąvokomis. Sakote mirė? Na ir kas! Darysimės cinikai, nes neįmanoma visų apraudoti. Ypač, kai patys galime jau bet kada „papuošti“ tą statistiką. Būti akmeniu, kaip filme, pribaigtu driežu ar gyvačiuku. Vis dažniau ir dažniau šalia tų piktų minčių apie mirtį prisimenu ir tam tikrą paguodžiančią mintį: gyvenimas baigiasi, juk dėl to jis yra gražus, kad neamžinas. Menka paguoda. Tokia menka, kad per graži ir kiek per didelė.

Kadrai iš filmo "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris".

 

Jūsų Maištinga Siela