Jurga Ivanauskaitė. Novelė "Pakalnučių metai", 1981.

 Pakalnučių metai

 

Pakalnutės nužydėjo

Nuo geltono šiaurės vėjo.

Švytintis raudonas kūnas

Dangumi triskart praskriejo.

Senas aklas marių paukštis

Savo maldą man šnabždėjo, -

 

deklamavo Saulius, grakščiais, pantomimos ištreniruotais žingsniais stypčiodamas pakele. Jo patraukliame šaltų bruožų veide sklandė ištisas spiečius pačių netikėčiausių išraiškų. Saulius nusiėmė akinius, ir jo žvilgsnis tapo ypač aštrus, keista, kaip palietęs kokį daiktą neperrėždavo jo pusiau. Saulius buvo mūsų kompanijos idėjinis vadas, jį besąlygiškai garbinome, nevargindami savęs klausimais, kuo gi jis mus traukia. Penkiolikmetis Danas ištikimai šlepseno šalia Sauliaus. Jis - jauniausias iš mūsų, todėl turėjo tam tikrų privilegijų. Sakykime, jam buvo leidžiama žavėtis Džeku Kerua- ku, kai kiti gilinosi į dzenbudizmo apologetus ir Dostojevskį. Danas net išsikovojo teisę kalbėti apie tai, ką veiktų tapęs milijonieriumi ar roko žvaigžde. Vienintelė mūsų kompanijos „mis“ - Vilija - ėjo nenuleisdama akių nuo Sauliaus (tikriausiai nereikia aiškinti priežasties) ir todėl nuolatos kniubo. Na o aš nenuleidau akių nuo Vilės. Jei jūs ją pamatytumėt - pateisintumėt mano elgesį. Žinoma, jei jums patinka Holivudo žvaigždės, Renuaro ar Kustodijevo moterys, gal ir palaikytumėt mane bepročiu. Tačiau, turiu pasakyti, Vilė buvo tikras masalas vairuotojams. Kai ji atsistodavo vidury plento plevėsuodama raudonom drapanom, juodais plaukais ir smulkiais žydrais karoliukais, it koks augalas, iškirptas iš Makso Ernsto paveikslo, nė viena mašina nepralėkdavo pro šalį nesustojusi. (Prašau atleisti, kad vis kaišioju įžymybių pavardes!) Vilės veide, judesiuose, kalboje pulsavo sielos potvyniai ir atoslūgiai, kurie keitėsi kas akimirką ir juos buvo galima stebėti tiesiog nemirksint. Užtat aš buvau visų vairuotojų siaubas. Mano plikai skusta galva kažkodėl buvo įgavusi nemalonų pilkšvą atspalvį, o žalios galifė kelnės (jas radau savo dėdės palėpėje) amžinai plyšo nuo senatvės. Vilė turėjo jas adyti ir adyti.

Tikriausiai jau supratote: mes keliavome stabdydami pravažiuojančias mašinas. Kelionė sekėsi puikiai. Vakar anksti rytą išvykome iš Vilniaus, naktį praleidome Daugpilio autobusų stotyje ir štai dabar, apie pietus, buvome tik keliolika kilometrų nuo Pskovo. Taip, mes traukėme į Pskovą ir Novgorodą, baltą milijono cerkvių, varpų gaudesio karalystę.

 

Kai tas paukštis pračiulbėjo,

Pakalnutės nubyrėjo, -

toliau deklamavo Saulius.

 

Ir baisi geltona šmėkla

Prie manęs staiga priėjo, -

 

užbaigiau aš ir prikandau liežuvį.

- Romai, tu amžinai iš visko tyčiojies, - sumurmėjo Vilė.

Paskutinius dešimt kilometrų mes, tikriau - Saulius, nutarėme kulniuoti pėsčiomis. Buvo puikus metas, pati birželio pradžia, kai pirmasis griaustinis sprogdina debesis ir papila žemėn pasiutusią žalumą. Ta žaluma iki kraštų užpildė erdvę mumyse ir aplink mus.

 

Pakalnutės nužydėjo,

Cerkvėse varpai skambėjo!

 

Aš nebetrikdžiau poetiškos mūsų kompanijos nuotaikos, juo labiau kad pakalnučių aplinkui tikrai buvo stulbinamai daug. Jos augo abipus plento, stangrių vėsių lapų beveik nesimatė, vien balti marmuriniai žiedeliai.

Pirmoji į pakalnutes įpuolė Vilė ir ėmė jas su neapsakomu azartu rauti. Paskui ją - Danas, kuris buvo ištikimas „gėlių vaikų“ tradicijoms. Saulius valandėlę dvejojo (tikriausiai mąstė, ką apie tai byloja dzen estetika), bet irgi nusimovė batus ir įbrido tarsi į pieno šaltinį. Pakalnutės buvo tokios tobulos, nuo jų sklindanti vėsa - tokia gundanti, jog ir aš įplaukiau kvapion augalijon. Džiūgavom it maži kumeliukai, išleisti palaigyti į pievą.

Vilija staiga šūktelėjo ir paslika nėrė į pačią baltų gėlyčių tankmę. Man tai buvo panašu į maudymąsi šampane, paniekinamai išsiviepiau. Tačiau kai Saulius su Danu atsisėdo pakalnutėse, aš, žinoma, pasekiau jų pavyzdžiu. Tarp mūsų it koks užklydęs angelas sklandė pakalnučių kvapas.

Saulius atsigulė, o Vilė ėmė raškyti pakalnutes ir krauti jam ant veido. Žiūrėjau, kaip žiedai juda nuo virpančių akių vokų ir besiskleidžiančios šypsenos.

- Kodėl tavo žmona nevažiavo su mumis? Jai čia taip patiktų, - pasakė Vilė, nubraukdama pakalnutes Sauliui nuo veido ir uždedama delną jam ant kaktos.

- Man rodos, jau daug kartų aiškinau. Ji dirba, rašo disertaciją. Ir, beje, tai dar nereiškia, kad jos nėra su mumis.

Ko gero, paties svarbiausio jums nepapasakojau! Sauliaus žmona! Būdamas vienuoliktoje klasėje, Saulius kažkokioje brošiūroje perskaitė, jog Buriatuos ATSR yra budistų. Jis susiskolino iš mūsų pinigų ir vienas - prieš pat egzaminus - išvažiavo pasižiūrėti šventojo Alchanajaus kalno ir stebuklingojo Aršano šaltinio. O sugrįžo... su žmona, dešimčia metų už save vyresne, tačiau jos tėvai, seneliai ir proseneliai buvo tikrų tikriausi budistai! Jos vardas buvo Cagansa- ra - „baltasis mėnuo“! Ji buvo graži, egzotiška, pikantiška, ekscentriška, temperamentinga... tačiau visai nesidomėjo budizmu! Mums visiems atrodė, kad Saulius klaikiausiai apsigavo. Jos intelektas buvo be kraštų, ji domėjosi semantika, politika, parapsichologija, archeologija, antropologija, fizionomika, egzobiologija, piešė plakatus ir rašė eilėraščius, dainas, pjeses, raginančias kovoti už taiką. Saulius, visiškai apolitiškas ir „įtūžęs“ ant pasaulio vaikas, mūsų akyse per kelis mėnesius tapo vyru, skelbiančiu meilę žmonėms, pacifistines idėjas, nuoširdžiai sielvartaujančiu dėl įvykių PAR ar Olsteryje.

Mūsų mokyklos ansamblyje jis ėmė groti politinių dainų melodijas. Nuodugniai žinojo, kas vyksta Salvadore ar Kuveite. Įstojo į žurnalistiką, nors buvo svajojęs apie tapybą.

Visi buvo priblokšti, bet ne taip lengva dievinamąjį Saulių nuversti nuo altoriaus! Neapykanta susitelkė ties vargše Cagansara (ji kartais motociklu atvažiuodavo pasiimti Sauliaus po paskaitų). Tačiau pyktis staiga kuo keisčiausiai virto susižavėjimu, labai greitai Cagansara tapo tokiu pat garbinamu objektu kaip ir Saulius. Dabar ji rašo disertaciją pritrenkiančiu pavadinimu: „Kultūros krizė ir totali filosofo atsakomybė“.

Saulius ir Cagansara gyvena drauge štai jau ketveri metai, ir jų meilei nėra ribų! Tiesa, prieš dvejus metus jiems gimė sūnus, Prusto garbei pavadintas Marseliu.

-Jūs taip mylit vienas kitą, kaip galit pakelti išsiskyrimą? - kažkokiu labai dirbtiniu balsu paklausė Vilija.

- Mes visą laiką kartu - ir ji, ir aš, ir Marselis, - pasakė Saulius įsikąsdamas pakalnutę. - Nesvarbu, kad mūsų materialūs apvalkalai ne visą laiką šalia. Aš jaučiu, kad jos meilė tarsi šilti vėjo gūsiai atsklinda iš kažkokių geltonų tolimų erdvių ir glosto mane ilgais, laike sustingstančiais prisilietimais...

- Tačiau, sprendžiant iš tavo žmonos pasakojimų, kūnas jums taip pat šį tą reiškia. Pati girdėjau ją sakant, jog absoliutus dviejų žmonių bendrumas įmanomas tik fizine prasme, - pareiškė Vilė. (Toji Cagansara tikrai papasakodavo labai intymių ir pikantiškų dalykėlių apie juodu su Sauliumi. Ir toli gražu ne prakilniu stiliumi...)

- Toji dvasinė jėga ir sielų žaidimai visoje jūsų fantastiškoje meilės istorijoje labai nedaug tereiškia, - tęsė Vilė. - Pakalbėk taip Froidui, ir jis pasakys, jog tai nieko daugiau, o tik nepatenkintas libido. Viskas gerokai paprasčiau, nei tu norėtum.

Aš žiūrėjau į Vilę ir mačiau, kaip jos veide blykčioja išgąstis. Žinojau, ji suvokia: užuot priartėjus prie Sauliaus, tolsta nuo jo, degindama tiltus ir statydama užtvaras. Žinojau, kad ji netiki nė vienu savo žodžiu. Pastebėjau, kaip išgąstis joje ėmė tiesiog nepakenčiamai spengti, kai išvydo Sauliaus akis tviskant liūdesiu, o ne pykčiu, ironija ar abejingumu (kaip dažniausiai mes įpratę gintis). Puikiausiai ją supratau. Pamenu, kartą Saulius man ilgai kalbėjo apie karą Vietname. Aš sėdėjau ir stengiausi dėtis visiškai abejingas politikai, apskritai - aplinkiniam pasauliui, tačiau nervingai tabaluojanti koja mane išdavė, kad daug mieliau pasiklausyčiau apie juodviejų su Cagansara naktinius žaidimus. Staiga Saulius išsiėmė kažkokią nuotrauką. Amerikiečių kareivis, laikydamas už kojų kelių mėnesių vietnamietį vaiką, teškia jį į milžinišką akmeninio Budos galvą. Salia jau guli keli kruvini kūneliai ir stovi nuogai išrengta tų vaikų motina. Prisimenu, su kažkokiu šlykščių godumu puolęs prie tos nuotraukos, pasakiau keletą pasibaisėtinai ciniškų žodelių. Pažvelgiau į Saulių, ir mane it verdančiu vandeniu nuplikė. Jo gražiame įkvėptame veide buvo tiek liūdesio ir nuostabos it mažo berniuko, staiga suvokusio, kad niekada nesuras stebuklingosios lazdelės ir nepajėgs skraidyti.

Dabar man irgi lyg kas už liežuvio timptelėjo.

- Vilė priklauso Saulių Mylinčių Vienišų Panelių Klubui. Kurioms pavyko su tavim praleisti naktelę kitą, tos pasakoja stulbinančius dalykus...

Kad nematyčiau Sauliaus veido, žiūrėjau, kaip oranžiniai Dano plaukai degte dega pakalnutėse.

- Aš juk puikiausiai žinau, kad jūs tokie nesate, kaip dabar norite atrodyti. Jūsų idėjos tos pačios kaip ir mano, kitaip jūs neįstengtumėt gyventi, - staiga prabilo Saulius. - Atsimenate Kanto kategoriškąjį imperatyvą? Žmogus daro gera, nes jis geras ir taurus iš esmės, nepriklausomai nei nuo tikslų, nei nuo aplinkybių. Jūs tiek energijos išeikvoja- te pykčio, sarkazmo priepuoliams, o galėtumėt gyventi vien gėriu, meile. Juk matau, kaip jūsų veiduose nervingai trūkčioja abejingumas, kai aš sakau, kad visi žmonės lygūs ne tik socialine, bet ir dvasine prasme, nesvarbu koks jų talentas, intelektas, mąstymo struktūra, kad didžiausias menas pasaulyje - mylėti žmones, o noras pirmauti ir mėgavimasis savo pranašumu tėra sielos skurdumo požymis.

- Bet klausyk, - įsiterpė Danas, - atsimeni Keruaką? Arba pankus? Juos nuskriaudė gyvenimas, ir jie savo pykčiu protestuoja prieš miesčioniją, - ir nuraudo pasakęs tokią „drąsią“ mintį.

- Pyktis ir nusivylimas - tai ne protestas, o konformizmas atvirkščiąja puse. Ir lietaus, ir saulės šviesos gyvenimas visiems dalija po lygiai. Yra amžinų šventų dalykų, kurie gali įlieti harmonijos ir gėrio net į labiausiai išdraskytas sielas. Japonų menas, Bacho muzika, Šagalo tapyba, net ir šios pakalnutės, - pasakė jis ir atsistojo, paskui tyliai pridūrė: - Žinoma, yra ir kitų dalykų - karai, prievarta, nelygybė, tačiau gana apie tai, jus ir taip verčia vemti nuo mano pamokslavimų.

- Bepigu tau taip kalbėti, - pareiškė Vilė, irgi atsistodama, - kai tau viskas gerai. Tu turi moterį, kuri tave myli ir kurią tu myli, jūs. turit žavingą vaiką. Apskritai visi tave myli, lengva ir tau visus mylėti. O aš? Aš myliu tave ir tai yra viskas, kuo aš egzistuoju. Jei tu staiga išnyktum, aš už- dusčiau, aš sprogčiau lyg patekus į vakuumą. Viską, ką aš darau, darau dėl tavęs: vaikščioju, miegu, valgau, skaitau, piešiu, galvoju, domiuosi, kas dedasi pasaulyje, stengiuosi būti gera kitiems. Tačiau aš žinau, jog tu myli tik ją, ir negaliu iš tavęs reikalauti, kad nors truputėlį domėtumeis manimi. Jei parpulčiau prieš tave ant kelių kaip prieš Dievą, tavo basas dulkinas pėdas savo ašarom numazgočiau, savo plaukais nu- šluostyčiau, jei susideginčiau tavo akivaizdoje, jei išsipjaus- tyčiau ant veido tavo vardą, tu vis tiek mylėtum ją, o ne mane, ir būtum absoliučiai teisus! - Vilė ūmai atsiklaupė ir apkabino jo kojas. Saulius įsitempė tarsi styga, paskui staigiai pasilenkęs pakėlė ją, priglaudė ir pabučiavo. Aš ir baisiausiai nuraudęs Danas stovėjome gniaužydami pakalnučių puokštes ir spoksojome į juos it kokie idiotai. Pagaliau aš tariau:

- Ak Vile Vile, ką tau pasakytų didysis Buda Sakjamuni! Savo prakalboje tu keliolika kartų pavartojai asmeninius įvardžius „aš“, „mano“, „man“ ir taip toliau!

-Tu vis tiek myli tik ją, - pasakė Vilė.

- Aš myliu visus, - atsakė Saulius, užsidėdamas akinius.

- Taip, žinoma. Tu myli visą žmoniją. Gal tikrai tavyje įsikūnijęs Buda? Aš visą savo meilę sukroviau ant tavo altoriaus, kitiems - nebeliko. Tu sakai, kad yra amžinos gėrio idėjos, o aš sakau, kad yra amžinos griaunančios jėgos. Jėgos, o ne idėjos. Kad ir karas. Visi nori taikos, bet kyla karas. Tai stichija. Tu ir tavo žmona savo gyvenimą skiriat kovai už taiką, tačiau tai tolygu šamano pastangom atitolinti uraganą ar žemės drebėjimą. Kokia nors estrados žvaigždė paaukoja savo koncerto lėšas badaujantiems Bangladešo vaikams, bet tai bandymas šaukštu išsemti jūrą. Tu sakai, jog myli visą žmoniją, bet niekuo negali padėti vienui vienam žmogui, kad ir man.

- Individo išgyventos kančios fakto negali nuplauti ištisas universalaus gėrio okeanas, yra pasakęs Santajana, - pareiškiau užsirūkydamas (jūs jau tikriausiai pastebėjote, kad esu visai kvaištelėjęs?).

- Kai praeina noras griauti, dingsta ir kančia. O tu be reikalo apsiriboji tokia meile. Man rodos, jei myli žmogų, myli jame visą pasaulį, visus šjnones. Nežinau, ar gali tikra meilė sukelti pykčio ar nevilties protrūkius, net jei ji būtų be atsako. Jei meilė daro tave svetimą visam pasauliui, jei tolina nuo žmonių, vadinasi, tu, nors ir susijusi su manim, manęs nemyli. Tu myli kažką savyje, tačiau ne mane. Svarbu net ne meilės objektas, o jos ypatinga kokybė. Jei aš myliu žmogų, aš myliu jame visą žmoniją, visa, kas gyva, kartu ir save. Reikia susyti su aplinkiniu pasauliu taip, kad jaustum jį kaip savo dvynį. Užuot mėgavęsis savo kančia, turi užsimerkti ir sugebėti išgirsti, kaip iškalbingai gaudžia tyla. Ištirpti akimirkoje, įtraukdamas save į visatos ritmą, be jokios refleksijos, taip kaip mėnuo kad nesvarsto, ar atsispindėti jam ežero vandenyje, ar ne, - Saulius nutilo ir sukluso.

Iš netolimos gyvenvietės sklido keista nenusakoma muzika.

Pakalnučių glėbiais nešini, mes išėjome į kelią. Muzika tebeskambėjo. Mano pamėlusiai plikei toptelėjo, kad čia bus laidotuvių maršas. Ir tikrai, netrukus iš šunkelio į plentą išsuko laidotuvių procesija. Gavom įsimaišyti į juodai apsitaisiusių žmonių būrį. Jie slinko užtvindydami visą kelią, nepraleisdami mašinų, kurios įkyriai, nepagarbiai tūtavo. Velionį nešė atvirame karste. Mane apėmė keistas susižavėjimas. Netikėjau, jog tas mirusysis nemato pavasarinės laukų ir dangaus erdvės, paskutinįkart atsiveriančios prieš jo užmerktas akis. Vilė drąsiai priėjo prie karsto ir padėjo pakalnučių puokštę mirusiajam ant krūtinės. Pamačiau, kaip jos ranka staiga virptelėjo, o žvilgsnis sustingo ties velionio veidu. Arčiausia karsto ėjusi moteris stvėrė pakalnutes ir nusviedė žemėn.

- Нет, нет, голубушка, только не ландыши,- pasakė ji.

Vilija atšoko į šalį, įsikibdama Sauliui į ranką. Aiškiai mačiau, kad ji labai išsigandusi.

Prasidėjo visai keisti dalykai. Aš vilkausi nuošaly, nesi- maišydamas į tą juodą būrį, tačiau ir prie manęs priėjo kokių šešiolikos metų mergaitė ir atėmė pakalnučių puokštę.

- Не надо ландышей,-pasakė ji, braukdama sugniaužta sauja per gėles. Vienoje jos rankoje liko pliki stiebeliai, o kitoje - sauja smulkių baltų žiedų.

- Не надо слушать, как звенят эти колокола, - pasakė ji ir nuėjo, pabėrūsi baltus varpelius ant žemės.

Pažvelgiau į Saulių, Daną. Jų puokštės taip pat buvo atimtos, numestos ant žemės, sumaigytos.

Mes atsilikome nuo procesijos. Ji pasuko į šalį, kur pamiškėje stūksojo kapinės.

Vėl susėdome pakalnutėse, šalia kelio.

- Keisti papročiai, lyg Rubliovo laikais, - tarė Saulius, - kuo gi jiems užkliuvo tos pakalnutės?

- Nežinau, ar labai tu susižavėtum, - pasakiau, - jei tokie siaubūnai kaip mes ant mirusio tavo artimo užmestų pakelės žolių puokštę?

- Tai aišku. Ciagi provincija. Ką jie išmano? Jie apie bit- nikus, hipius, Keruaką ir visą kitą avangardą nė girdėti negirdėjo, - tikriausiai suprantate, jog taip pasakė Danas.

-Jie nei supyko, nei aprėkė. Tik labai mandagiai išplėšė tas gėles mums iš rankų, - sumurmėjo Saulius užsirūkydamas.

Vilė tylėjo. Paskui prisidegė nuo Sauliaus cigaretę.

- Sauliau, - prašneko labai tyliai, - aš buvau visai arti jo. Jo visas veidas, kaklas ir rankos nusėta smulkiom smulkiom žaizdelėm, lyg būtų adatom subadyta.

Mums tai nepasirodė keista. Ligų būna visokiausių.

Pavakare pasiekėm miestą. Prisiminiau, kaip kažkada Saulius mums pasakojo: „Jeigu kada keliausit į Pskovą, būtinai pasistenkit pirmą kartą įžengt į jį pavakare, kai dienos šviesą užlieja klampi prieblanda. Nesuskaičiuojamos baltos cerkvės, apgaubtos varpų gaudesio ir juodų klegančių paukščių, palengva sūpuodamosi, blykčiodamos variniais kupolais, staiga kyla į žalią dangų. Lygiai taip pat netikėtai, kaip pakilo, klesteli ant neaukštų kalniukų net neišguldydamos žolės. Tai įvyksta akimirksniu, jūs galite net nepastebėti, tik į veidą tvokstelės drėgnas vėjo šuoras - lyg iš milžiniško rūsio“.

Keletą valandų bastėmės po miestą, nuo cerkvės prie cerkvės. Prisipirkom varinių varpelių, plonyčių kvepiančių žvakių. Vilė ir Saulius kas penkios minutės bučiavosi. Bet paskui Saulių it kas būtų uždaręs į dėklą veidrodiniais stiklais. Mes jį matėm, o jis mūsų - ne.

Patraukėme į priemiesčius ieškoti nakvynės. Vėl miegoti stotyje nebesinorėjo, be to - paprasčiausiai buvom pasiilgę normalių žmonių (juk tarp mūsų tokių nebuvo). O šiame krašte žmonės - puikūs!

Vos išėjus iš miesto centro, vėl prasidėjo pakalnutės. Jos bolavo mėlynoje prieblandoje, it kas pievose būtų pridrabs- tęs kefyro. Gaivaus kvapo buvo sklidinas oras. Mes pavargo ше ir tylėjome. Tik Danas pasakė, jog mes visi esam bai- šiai mieli, tarsi nužengę iš „Dharmos bastūnų“ ar „Satori Paryžiuje“ puslapių. Aš bandžiau įsivaizduoti, ką dabar veikia mano mažoji sesutė Rasa (jai buvo tiek pat metų kiek ir Marseliui). Vilė ėjo įsmeigusi akis į Saulių, ir jos lūpos krutėjo.

Prasidėjo neaukšti mediniai priemiesčio namukai. Atsidarę vartelius, įžengėme į vieną kiemą. Jame, kaip ir daugelyje kitų, liepsnojo laužas. Kiemas buvo tiesiog užtvindytas nušienautomis pakalnutėmis. Prie laužo stovintis vyras rankose laikė dalgį. Mažas berniukas raudona vilnone kepuraite mėtė pakalnutes ugnin. Prie laužo gulėjo katinas. Priėjau jo paglostyti. Pasilenkiau ir išvydau, jog jis - negyvas. Visas nusėtas smulkiom žaizdelėm, lyg jį kas būtų subadęs vinimis ar adatomis.

Iš namo išėjo moteris su glėbiu pakalnučių. Paprašėme nakvynės. Mus priėmė, pavalgydino arbata su bulvėmis ir parodė visiškai tuščią kambarį. Jame nebuvo nė vieno daikto, tiktai keli pakalnučių lapai ant grindų. Suskardeno futbolo komentatoriaus balsas, kažkas už sienos žiūrėjo televizorių. Seimininkė davė mums kelias antklodes, turėjome ir savų. Su didžiausiu malonumu mes, ypač Danas, išsitiesė- me asloje.

- Если что-нибудь почувствуете, зовите нас. Спокойной ночи, ребята, - meiliai mus nužvelgė šeimininkė ir išėjo.

- Kiek mistikos, brangieji! - pasakiau. - Jei kas nakčia išvysite ties savim pasilenkusį vampyrą, šaukit, rėkit. Šių namų šeimininkė - įsikūnijęs kunigaikštis Drakula. Dabar jis žiūri televizorių, tačiau naktį, brangieji, naktį...

 - Naktį prasivers po mumis oranžinė praraja ir krisime jon, o paukščiai klyks, ir mums prieš akis prabėgs visi mūsų gyvenimai, nuo dabarties momento iki pradžių pradžios, - tarė Saulius.

Vilė atidarė langą ir prie rėmo rankenos pririšo mūsų varinius varpelius.

- Gal neatidarinėk, - Danas nejaukiai apsidairė. Jis pasiklojo savo užtiesalą tolimiausiame kampe.

Aš pasitiesiau milžinišką polietileno plėvę, lyg ketinčiau miegoti pelkės vidury. Atsigulėme ir šį kartą kažkodėl ne- žaidėme savo mėgstamiausio žaidimo: sakyti viską, kas tik ateina į galvą. Žinote, susidaro stačiai fantastiškos grandininės žodžių reakcijos, sklindančios tiesiai iš pasąmonės. Pamėginkit ir jūs kada prieš užmigdami. Seniai svajoju tokį dalykėlį įsirašyti į magnetofoną. Tačiau dabar visi tylėjo, nes tylėjo Saulius. Kartą jis sakė, jog nenorėtų, kad mes bendrautume tik žodžiais. Jis niekada nesipasakojo apie savo sielos laimėjimus.

Naktį pabudau nuo keisto jausmo: lyg kas adatėlėmis badytų man ranką, kurią laikiau padėjęs ant grindų. Oras buvo pilnas pakalnučių aromato ir vos girdimo tilindžiavimo. Maniau, jog kvapas sklinda pro langą, o skamba mūsų pirkti varpeliai. Tačiau skimbčiojimas nebuvo varinis, o aromatas buvo ne tik aplink mane, bet ir manyje.

Ūmai aštrus skausmas pervėrė man dešinę ranką. Atsimerkęs pakėliau galvą. Aplinkui - vien pakalnutės. Dešinįjį delną vėl suskaudo. Pažvelgęs apstulbau - kiaurai perdygę du pakalnučių stiebeliai. Aš pašokau ant kojų, nustėrau - mano draugai buvo sužydę pakalnutėmis. Tarsi prikalti prie grindų trapiais skambančiais stiebeliais, jie negalėjo pajudėti. Mano basas pėdas badė nesmarkus skausmas - it uodo įkandimas. Pradėjau nesavu balsu šaukti.

Į kambarį įpuolė šeimininkė.

- Ах, это год, год ландышей, - vaitojo ji ir, prišokusi prie mano draugų, ėmė rauti iš jų nebegyvų kūnų pakalnutes.

Aš vos atplėšiau pėdas nuo žemės (jos jau buvo sužydėjusios) ir puoliau prie atviro lango. Į mane trenkėsi kažkoks stiprus vėjo, o gal tuštumos sūkurys, aš loštelėjau, alkūne išmaliau stiklą. Atsisukęs išvydau, kaip pakalnutės ant Sauliaus kūno ėmė lėtai siūbuoti. Cagansara?

Iššokau pro langą ir pasileidau bėgti.

Jau minėjau, kad mus siejo tik žodžiai. O pakalnučių metai galutinai išskyrė.

Norite, kad imčiau teisintis?

Prašom!

Luktelėkit, kažkas skambina į duris.

Tai Cagansara ir Marselis, abu su pakalnučių puokštėmis rankose...

 

1981