Franco Kafkos (Franz Kafka) novelės "Metamorfozė" analizė ir interpretacija, remiantis ekspresionizmu ir rašytojo sąsajomis su tėvu

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Franco Kafkos „Metamorfozė“: tarp asmeninio košmaro ir meninės abstrakcijos
 
„Metamorfozė“ (vok. Die Verwandlung) yra vienas įdomiausių XX a. vokiškai parašytų literatūros kūrinių, kuriame Franco Kafkos (1883-1924) asmeninės traumos tampa universaliu žmogaus susvetimėjimo simboliu. Pagrindinio veikėjo Gregoro Zamzos virtimas „didžiuliu vabalu“ nėra fantastinis elementas tradicine prasme – tai fizinė manifestacija tos dvasinės būsenos, kurią Kafka jautė visą savo gyvenimą. Autoriaus kūryboje meninis pasaulis konstruojamas ne kaip logiška seka, o kaip košmariška tikrovė, kurioje neįmanomi dalykai priimami kaip kasdienybė, taip pabrėžiant egzistencinį žmogaus bejėgiškumą.
 
Kūrinio pradžia tiesiogiai atspindi paties Kafkos santykį su darbu ir pareiga. Kaip ir Kafka, Gregoras yra prekybos agentas, kurio gyvenimas priklauso nuo griežtų tvarkaraščių ir šeimos išlaikymo naštos. Jo virsmas įvyksta naktį, o pabudęs jis pirmiausia galvoja ne apie savo naują kūną, bet apie tai, kad pavėlavo į traukinį. Ši detalė atskleidžia kafkiškąjį absurdą: biurokratinė ir socialinė mašina yra tokia galinga, kad žmogus bijo vėlavimo labiau nei savo paties fizinės pražūties. Darbas Kafkai buvo „duonos tarnyba“, gniuždanti jo kūrybinį potencialą, o Gregoro metamorfozė tampa vieninteliu, nors ir tragišku, būdu ištrūkti iš šio mechanizmo.
 
Viena svarbiausių kūrinio ašių – Gregoro santykis su tėvu, kuris yra tiesioginis Franco Kafkos santykių su Hermannu Kafka atspindys. Autoriaus tėvas buvo dominuojanti, autoritariška asmenybė, privertusi sūnų jaustis menką ir nereikšmingą. Novelėje tėvas ne parodo užuojautą, o tampa agresoriumi. Simboliška scena, kurioje tėvas apmėto Gregorą obuoliais, vaizduoja šeimyninės meilės išsigimimą į smurtą. Vienas iš obuolių įstringa vabalo nugaroje ir pradeda pūti, simbolizuodamas gilią psichologinę žaizdą, kurią tėvas palieka sūnui. Kafka savo dienoraščiuose dažnai lygindavo save su „parazitu“ tėvo akyse, tad Gregoro pavidalas yra šios vidinės gėdos išraiška.
 
Meninis „Metamorfozės“ pasaulis glaudžiai susijęs su ekspresionizmu. Ekspresionistams būdinga iškreipti tikrovę, kad būtų parodyta vidinė žmogaus kančia, baimė ir vienatvė. Kafka naudoja groteską – derinį tarp to, kas baisu, ir to, kas juokinga ar buitiška. Tekste skaitome: „Kai Gregoras Zamza vieną rytą pabudo iš neramaus miego, išvydo lovoje pavirtęs baisiu vabalu“. Šis sakinys parašytas sausu, protokolišku stiliumi, kas dar labiau sustiprina šiurpų įspūdį. Nėra jokių paaiškinimų, kodėl tai įvyko, – skaitytojas įmetamas į absurdišką situaciją, kurioje žmogaus vertė matuojama tik jo naudingumu šeimai ir visuomenei.
 
Analizuojant tekstą, matyti nuoseklus Gregoro nužmoginimas ne tik aplinkinių, bet ir jo paties akyse. Iš pradžių sesuo Grėtė dar bando juo rūpintis, neša maistą, tačiau laikui bėgant net ir ji pradeda juo bjaurėtis. Sesers virsmas iš globėjos į didžiausią priešininkę Gregorui yra skaudžiausias. Tai Grėtė ištaria lemtingus žodžius: „Mes privalome stengtis juo atsikratyti“. Ši citata žymi galutinį moralinį šeimos lūžį – brolis nebėra žmogus, jis tapo „daiktu“, trukdančiu jų socialinei sėkmei. Kai asmuo nebegali nešti naudos, jis šeimos akyse nustoja egzistuoti kaip subjektas.
 
Kūrinio erdvė – uždaras kambarys – tampa Gregoro sąmonės kalėjimu. Kafka meistriškai naudoja erdvės simboliką: užrakintos durys skiria Gregorą nuo „normalaus“ pasaulio, tačiau tas pasaulis už durų yra ne mažiau žiaurus ir svetimas. Gregoras stebi pro langą pilką gatvę, kuri jam tampa vis labiau nepasiekiama. Tai paties Kafkos saviizoliacijos metafora – jis jautėsi galintis gyventi tik rašydamas, o rašymas reikalavo vienatvės, kuri tuo pat metu jį ir maitino, ir naikino.
 
Baigiamoji novelės dalis, Gregoro mirtis, pateikiama kaip išsivadavimas šeimai. Kai tarnaitė randa išdžiūvusį vabalo kūną ir jį išmeta, šeima jaučiasi palengvėjusi, o tėvai džiaugiasi Grėtės grožiu ir ateities perspektyvomis. Tai pats žiauriausias kafkiškojo pasaulio aspektas – individo tragedija yra visiškai nereikšminga bendram sociumo funkcionavimui. Gregoras miršta tyliai, su meile galvodamas apie savo šeimą, o tai pabrėžia jo kančios prigimtį. Jis buvo auka, paaukota ant materializmo ir dvasinio skurdumo aukuro.
 
Taigi, „Metamorfozė“ yra daugiasluoksnis kūrinys, kuriame asmeninis Kafkos tėvo kompleksas perauga į galingą modernaus žmogaus susvetimėjimo analizę. Pasitelkdamas ekspresionistinę deformaciją ir groteską, Kafka atskleidžia, koks trapus yra žmogaus identitetas ir kaip greitai meilė virsta neapykanta, kai susiduria su „kitokiu“, sergančiu ar nenaudingu nariu. Tai kūrinys apie tai, kaip sunku likti žmogumi pasaulyje, kuriame tėra vertinamos tik funkcijos.
 
Maištinga Siela

Bitė Vilimaitė novelė "Dvi žvakės" ir rašinio pavyzdys pagal probleminį klausimą

 

Bitė Vilimaitė

Dvi žvakės

Maža zakristija buvo pilna žmonių. Kunigas sėdėjo už stalo, priešais pasidėjęs storiausią knygą, į kurią surašinėjo užsakymus. Poros, atėjusios susitarti dėl jungtuvių dienos, jautėsi pranašesnės už tuos, kurie atėjo užpirkti mišias už mirusius. Tačiau visą tą šurmulį staiga nutraukė pusamžė moteris, energingai prasibrovusi prie kunigo. Tuoj prasidės mišios, ir ji nori atlikti išpažintį. Kunigas užvertė talmudą ir išskubėjo į klausyklą. Žmonės liko it musę kandę. O du ypač nusiminę vyrai išėjo lauk. Jie susidūrė tarpdury, pažinę vienas kitą kilstelėjo skrybėles. Dar kai lankydavo savo žmonas ligoninėj, jie susidurdavo koridoriuje. Dabar, deja, jau buvo likę vieni, visiškai vieni, ir, atėję užpirkti mišias už mirusias žmonas į šią mažą bažnytėlę miesto pakraštyje, jie tarėsi dar sustabdysią galutinį išsiskyrimą. Dabar jie ėjo vienas šalia kito tamsia liepų alėja. Tas, kuris vyresnis, buvo aukštas, stambus, rudo gymio, nekreipiąs dėmesio į savo išvaizdą. Jo vardas buvo Petras. Antrasis – jaunyvas, liesas, inteligentiško veido. Jis prisistatė: „Povilas.“ Pasirodo, jiedu gyveno netoli vienas kito, ir Petras pasisiūlė Povilą pavėžėti.

– Nagi, sėskitės, – atidaręs mašinos dureles tarė Petras, nubraukdamas nuo sėdynės visokį šlamštą. – Važiuokime pas mane. Turiu dvi žvakes. Uždegsime, pasėdėsime, pasikalbėsime.

Jo butas, kažkada gražiai įrengtas, dabar buvo šaltas ir apleistas. Povilas, nenusirengdamas palto, susmuko į fotelį. Priešais kabojo didelis moters portretas. Moteris sėdėjo krėsle, laikydama rankoje mažutį kavos puodelį. Jos lūpose buvo sustingusi klastinga šypsena.

– Kur čia tos žvakės, – murmėjo Petras, jau įsispyręs į veltines šlepetes. Jis tyliai čiužinėjo po kambarį. Galiausiai uždegė dvi žvakes: vieną – baltą, kitą – mėlyną.

– Neturiu kuo pavaišinti. Pamirštu nusipirkti cukraus ir arbatos. Paprasčiausiai man dabar nieko nereikia.

Povilas linktelėjo įsistebeilijęs į mažą virpančią liepsnelę. Jis pasirinko mėlynąją žvakę. Tačiau ji ėmė rūkti ir jis pirštais nugnybo dagtį. Abu tylėjo. Atrodo, juos stebi ta moteris iš portreto. Petras mostelėjo į sieną:

– Veikia, ar ne? Kaip gyva. Sumokėjau nemažus pinigus. Dailininkas perpiešė iš nuotraukos. Kiek paprašė, tiek ir daviau.

Povilas nepakėlė akių. Jam ir į galvą`neatėjo, kad galima užsakyti portretą iš nuotraukos. Kam to reikia? Čia, standartiniame bute, toks didelis paveikslas…

Mėlynoji žvakė vėl ėmė rūkti. Jiedu žadėjo kalbėtis. Bet… apie ką?

Petras stebėjo lygiai degančią savąją žvakę. O Povilas ir vėl pirštais nugnybo savosios dagtį.

– Na, – ištarė, – kas čia su ta žvake darosi?

Tada Petras, kaip šeimininkas, pasiūlė:

– Verčiau susikeiskime. Tegu tavoji būna balta.

– Ne, aš jau pasirinkau šitą. Mėlyną.

– Gerai.

Abu sėdėjo paskendę mintyse. Povilui atrodė, kad nieko beprasmiškiau nebuvo galima sugalvoti – sušalus, alkaniems, beveik išvytiems iš zakristijos sėdėti tamsiame kambaryje prie žvakių šviesos. Apie mirusią žmoną jis visai negalvojo.

– Gerai, tai aš jau eisiu, – pasimuistęs tarė.

– Kaip nori. Tačiau, žiūrėk, tavoji žvakė dar nesudegė, – kažkaip reikšmingai pasakė Petras.

Povilas pakilo. Džiaugėsi, kad yra su paltu ir nereikės prieškambaryje trypinėti rengiantis ir atsisveikinant. Petras seniokiškai atkakliai kalbėjo:

– Tai iki pasimatymo. Šįkart neišėjo pasikalbėti. Susitiksime bažnyčioje per mišias. Jei kartais nesusidurtume, tai žinok, toje vardų litanijoje, kur skaitys kunigas, išgirsi ir manosios vardą… Kunigas pasakys: už Olimpiją… Ar nepamirši?

O kam atsiminti?! – beveik bėgdamas gatve galvojo Povilas. Vėjas bloškė jam į veidą lapus ir dulkes. Greičiau užmiršti, viską užmiršti… Jam buvo ir gėda, ir graudu.

Jis susikišo rankas į kišenes ir tada pajuto, kaip skauda nudeginti pirštai.

Bitė Vilimaitė. "Papartynų saulė" – Vilnius: Tyto alba, 2002.

Kas trukdo žmonėms išgirsti ir suprasti vienas kito kančią?
 
Šiuolaikinis pasaulis, nors ir deklaruojantis empatiją bei emocinį intelektą, paradoksaliai tampa vis didesne susvetimėjimo erdve. Mes gyvename nuolatinio triukšmo ir skubėjimo sąlygomis, kur kito žmogaus skausmas dažnai suvokiamas ne kaip kvietimas bendrystei, o kaip trikdys mūsų asmeniniam komfortui. Gebėjimas atjauti reikalauja pauzės, tylos ir, svarbiausia, drąsos susidurti su savo paties mirtingumu bei pažeidžiamumu. Tačiau kodėl net ir giliausios humanistinės tradicijos akivaizdoje mes dažnai pasirenkame dvasinį kurtumą? Panašu, kad suprasti kito kančią mums trukdo ne tik laiko stygius, bet ir giliai įsišaknijusi egzistencinė baimė prarasti savo dvasinę pusiausvyrą bei nesugebėjimas pripažinti, jog kito tragedija yra ir mūsų pačių trapumo atspindys.
 
Vienas didžiausių trukdžių suprasti kito skausmą yra mūsų polinkis į dvasinį egoizmą, kuris paradoksaliai suaktyvėja būtent tada, kai patys esame pažeidžiami. Kai žmogus išgyvena netektį ar dvasinį nuosmukį, jo vidinis pasaulis susitraukia iki vieno taško – savo paties žaizdos. Tokioje būsenoje kito žmogaus kančia tampa nebe užuojautos objektu, o papildoma, nepakeliama našta. Šią būseną meistriškai aktualizuoja Bitė Vilimaitė novelėje „Dvi žvakės“. Nors kūrinyje vaizduojami du vyrai, kuriuos suvienijo ta pati lemtis, jų susitikimas netampa dvasine atrama. Petras, bandydamas materializuoti savo gedulą per brangius portretus ar ritualinį žvakių deginimą, užsidaro savo paties sukurtoje šaltoje erdvėje. Tuo tarpu Povilas, jausdamas svetimo skausmo svorį, patiria ne artumą, o norą bėgti, „viską užmiršti“. Tai puikiai iliustruoja šiuolaikinę problemą: mes dažnai vengiame kenčiančiųjų, nes jų buvimas šalia reikalauja iš mūsų dvasinių išteklių, kurių patys jaučiamės stokojantys. Rūkstanti mėlynoji žvakė Povilo rankose tampa simboliu nesėkmingos komunikacijos, kai du skausmai ne susilieja, o atsimuša vienas į kitą. Tai leidžia daryti prielaidą, jog suprasti kitą mums trukdo baimė, kad kito nelaimė mus „užkrės“ ar dar labiau padidins mūsų pačių vidinį chaosą. Mes renkamės atsiribojimą, nes jis atrodo saugesnis už tikrą, apnuogintą pokalbį.
 
Be asmeninių psichologinių barjerų, kito kančią išgirsti trukdo ir visuomeninis spaudimas išlikti „produktyviam“, „pozityviam“ ir nuolat orientuotam į sėkmę. Šiuolaikinė kultūra kančią traktuoja kaip klaidą sistemoje, kurią reikia kuo greičiau ištaisyti arba paslėpti po optimizmo kauke. Todėl kenčiantis žmogus dažnai tampa nepatogus – jis tarsi sustabdo laiką, kai visi kiti privalo bėgti. Tokį visuomenės abejingumą ir „moralinį aklumą“ aktualizuoja Jono Biliūno apysaka „Liūdna pasaka“. Nors kūrinys pasakoja apie istorinę tragediją, Juozapotos „stiklo akys“ yra amžinas priekaištas tiems, kurie pasirenka nematyti. Žmonės vengia Juozapotos ne todėl, kad būtų iš prigimties blogi, o todėl, kad jos tragedija verčia juos abejoti savo pačių saugumu ir pasaulio teisingumu. Pripažinti kito žmogaus nepakeliamą naštą reiškia pripažinti, kad sėkmė ir laimė yra trapūs dalykai. Kaip ir Vilimaitės zakristijoje, kur kunigas skuba prie savo „storiausios knygos“, ignoruodamas žmonių dvasinį alkį, taip ir mes šiandien dažnai pasislepiame už darbų, technologijų ar skubotų frazių („viskas bus gerai“), kad tik nereikėtų įsižiūrėti į kito žmogaus skausmą. Biliūno humanizmas mums primena, kad kito kančią blokuoja mūsų dvasinis tingumas ir noras išlaikyti patogią iliuziją, jog nelaimė nutinka tik „kitiems“. Tikrasis supratimas reikalauja ne gailesčio iš aukšto, o drąsos pripažinti, kad mes visi esame tos pačios „liūdnos pasakos“ veikėjai.
 
Taigi, suprasti kito kančią mums trukdo ne gebėjimų stoka, o sąmoningas ar pasąmoningas atsiribojimas, siekiant apsaugoti savo dvasinį komfortą. Bitės Vilimaitės ir Jono Biliūno kūryba mums tarnauja kaip veidrodis, parodantis, jog bėgimas nuo svetimo skausmo galiausiai veda į dar didesnę asmeninę izoliaciją. Tik pripažinę, kad kito „nudeginti pirštai“ yra ir mūsų bendros būties ženklas, galime tikėtis rasti kelią vienas į kitą.
 
Vadinasi, išgirsti kito kančią mums trukdo tiek asmeninis pažeidžiamumas, verčiantis mus užsisklęsti savyje, tiek socialinis spaudimas vengti „negatyvių“ patirčių. Literatūra mums primena, kad tikrasis žmogiškumas prasideda ten, kur baigiasi savisaugos instinktas ir prasideda kantrybė ištverti kito skausmą. Tad kyla esminis klausimas: ar mes esame pasirengę pripažinti kito nelaimę kaip galimybę augti, ar ir toliau rinksimės saugią, bet gūdžią vienatvę už uždarų durų?
 
Maištinga Siela

Jurga Ivanauskaitė. Novelė "Pakalnučių metai", 1981.

 Pakalnučių metai

 

Pakalnutės nužydėjo

Nuo geltono šiaurės vėjo.

Švytintis raudonas kūnas

Dangumi triskart praskriejo.

Senas aklas marių paukštis

Savo maldą man šnabždėjo, -

 

deklamavo Saulius, grakščiais, pantomimos ištreniruotais žingsniais stypčiodamas pakele. Jo patraukliame šaltų bruožų veide sklandė ištisas spiečius pačių netikėčiausių išraiškų. Saulius nusiėmė akinius, ir jo žvilgsnis tapo ypač aštrus, keista, kaip palietęs kokį daiktą neperrėždavo jo pusiau. Saulius buvo mūsų kompanijos idėjinis vadas, jį besąlygiškai garbinome, nevargindami savęs klausimais, kuo gi jis mus traukia. Penkiolikmetis Danas ištikimai šlepseno šalia Sauliaus. Jis - jauniausias iš mūsų, todėl turėjo tam tikrų privilegijų. Sakykime, jam buvo leidžiama žavėtis Džeku Kerua- ku, kai kiti gilinosi į dzenbudizmo apologetus ir Dostojevskį. Danas net išsikovojo teisę kalbėti apie tai, ką veiktų tapęs milijonieriumi ar roko žvaigžde. Vienintelė mūsų kompanijos „mis“ - Vilija - ėjo nenuleisdama akių nuo Sauliaus (tikriausiai nereikia aiškinti priežasties) ir todėl nuolatos kniubo. Na o aš nenuleidau akių nuo Vilės. Jei jūs ją pamatytumėt - pateisintumėt mano elgesį. Žinoma, jei jums patinka Holivudo žvaigždės, Renuaro ar Kustodijevo moterys, gal ir palaikytumėt mane bepročiu. Tačiau, turiu pasakyti, Vilė buvo tikras masalas vairuotojams. Kai ji atsistodavo vidury plento plevėsuodama raudonom drapanom, juodais plaukais ir smulkiais žydrais karoliukais, it koks augalas, iškirptas iš Makso Ernsto paveikslo, nė viena mašina nepralėkdavo pro šalį nesustojusi. (Prašau atleisti, kad vis kaišioju įžymybių pavardes!) Vilės veide, judesiuose, kalboje pulsavo sielos potvyniai ir atoslūgiai, kurie keitėsi kas akimirką ir juos buvo galima stebėti tiesiog nemirksint. Užtat aš buvau visų vairuotojų siaubas. Mano plikai skusta galva kažkodėl buvo įgavusi nemalonų pilkšvą atspalvį, o žalios galifė kelnės (jas radau savo dėdės palėpėje) amžinai plyšo nuo senatvės. Vilė turėjo jas adyti ir adyti.

Tikriausiai jau supratote: mes keliavome stabdydami pravažiuojančias mašinas. Kelionė sekėsi puikiai. Vakar anksti rytą išvykome iš Vilniaus, naktį praleidome Daugpilio autobusų stotyje ir štai dabar, apie pietus, buvome tik keliolika kilometrų nuo Pskovo. Taip, mes traukėme į Pskovą ir Novgorodą, baltą milijono cerkvių, varpų gaudesio karalystę.

 

Kai tas paukštis pračiulbėjo,

Pakalnutės nubyrėjo, -

toliau deklamavo Saulius.

 

Ir baisi geltona šmėkla

Prie manęs staiga priėjo, -

 

užbaigiau aš ir prikandau liežuvį.

- Romai, tu amžinai iš visko tyčiojies, - sumurmėjo Vilė.

Paskutinius dešimt kilometrų mes, tikriau - Saulius, nutarėme kulniuoti pėsčiomis. Buvo puikus metas, pati birželio pradžia, kai pirmasis griaustinis sprogdina debesis ir papila žemėn pasiutusią žalumą. Ta žaluma iki kraštų užpildė erdvę mumyse ir aplink mus.

 

Pakalnutės nužydėjo,

Cerkvėse varpai skambėjo!

 

Aš nebetrikdžiau poetiškos mūsų kompanijos nuotaikos, juo labiau kad pakalnučių aplinkui tikrai buvo stulbinamai daug. Jos augo abipus plento, stangrių vėsių lapų beveik nesimatė, vien balti marmuriniai žiedeliai.

Pirmoji į pakalnutes įpuolė Vilė ir ėmė jas su neapsakomu azartu rauti. Paskui ją - Danas, kuris buvo ištikimas „gėlių vaikų“ tradicijoms. Saulius valandėlę dvejojo (tikriausiai mąstė, ką apie tai byloja dzen estetika), bet irgi nusimovė batus ir įbrido tarsi į pieno šaltinį. Pakalnutės buvo tokios tobulos, nuo jų sklindanti vėsa - tokia gundanti, jog ir aš įplaukiau kvapion augalijon. Džiūgavom it maži kumeliukai, išleisti palaigyti į pievą.

Vilija staiga šūktelėjo ir paslika nėrė į pačią baltų gėlyčių tankmę. Man tai buvo panašu į maudymąsi šampane, paniekinamai išsiviepiau. Tačiau kai Saulius su Danu atsisėdo pakalnutėse, aš, žinoma, pasekiau jų pavyzdžiu. Tarp mūsų it koks užklydęs angelas sklandė pakalnučių kvapas.

Saulius atsigulė, o Vilė ėmė raškyti pakalnutes ir krauti jam ant veido. Žiūrėjau, kaip žiedai juda nuo virpančių akių vokų ir besiskleidžiančios šypsenos.

- Kodėl tavo žmona nevažiavo su mumis? Jai čia taip patiktų, - pasakė Vilė, nubraukdama pakalnutes Sauliui nuo veido ir uždedama delną jam ant kaktos.

- Man rodos, jau daug kartų aiškinau. Ji dirba, rašo disertaciją. Ir, beje, tai dar nereiškia, kad jos nėra su mumis.

Ko gero, paties svarbiausio jums nepapasakojau! Sauliaus žmona! Būdamas vienuoliktoje klasėje, Saulius kažkokioje brošiūroje perskaitė, jog Buriatuos ATSR yra budistų. Jis susiskolino iš mūsų pinigų ir vienas - prieš pat egzaminus - išvažiavo pasižiūrėti šventojo Alchanajaus kalno ir stebuklingojo Aršano šaltinio. O sugrįžo... su žmona, dešimčia metų už save vyresne, tačiau jos tėvai, seneliai ir proseneliai buvo tikrų tikriausi budistai! Jos vardas buvo Cagansa- ra - „baltasis mėnuo“! Ji buvo graži, egzotiška, pikantiška, ekscentriška, temperamentinga... tačiau visai nesidomėjo budizmu! Mums visiems atrodė, kad Saulius klaikiausiai apsigavo. Jos intelektas buvo be kraštų, ji domėjosi semantika, politika, parapsichologija, archeologija, antropologija, fizionomika, egzobiologija, piešė plakatus ir rašė eilėraščius, dainas, pjeses, raginančias kovoti už taiką. Saulius, visiškai apolitiškas ir „įtūžęs“ ant pasaulio vaikas, mūsų akyse per kelis mėnesius tapo vyru, skelbiančiu meilę žmonėms, pacifistines idėjas, nuoširdžiai sielvartaujančiu dėl įvykių PAR ar Olsteryje.

Mūsų mokyklos ansamblyje jis ėmė groti politinių dainų melodijas. Nuodugniai žinojo, kas vyksta Salvadore ar Kuveite. Įstojo į žurnalistiką, nors buvo svajojęs apie tapybą.

Visi buvo priblokšti, bet ne taip lengva dievinamąjį Saulių nuversti nuo altoriaus! Neapykanta susitelkė ties vargše Cagansara (ji kartais motociklu atvažiuodavo pasiimti Sauliaus po paskaitų). Tačiau pyktis staiga kuo keisčiausiai virto susižavėjimu, labai greitai Cagansara tapo tokiu pat garbinamu objektu kaip ir Saulius. Dabar ji rašo disertaciją pritrenkiančiu pavadinimu: „Kultūros krizė ir totali filosofo atsakomybė“.

Saulius ir Cagansara gyvena drauge štai jau ketveri metai, ir jų meilei nėra ribų! Tiesa, prieš dvejus metus jiems gimė sūnus, Prusto garbei pavadintas Marseliu.

-Jūs taip mylit vienas kitą, kaip galit pakelti išsiskyrimą? - kažkokiu labai dirbtiniu balsu paklausė Vilija.

- Mes visą laiką kartu - ir ji, ir aš, ir Marselis, - pasakė Saulius įsikąsdamas pakalnutę. - Nesvarbu, kad mūsų materialūs apvalkalai ne visą laiką šalia. Aš jaučiu, kad jos meilė tarsi šilti vėjo gūsiai atsklinda iš kažkokių geltonų tolimų erdvių ir glosto mane ilgais, laike sustingstančiais prisilietimais...

- Tačiau, sprendžiant iš tavo žmonos pasakojimų, kūnas jums taip pat šį tą reiškia. Pati girdėjau ją sakant, jog absoliutus dviejų žmonių bendrumas įmanomas tik fizine prasme, - pareiškė Vilė. (Toji Cagansara tikrai papasakodavo labai intymių ir pikantiškų dalykėlių apie juodu su Sauliumi. Ir toli gražu ne prakilniu stiliumi...)

- Toji dvasinė jėga ir sielų žaidimai visoje jūsų fantastiškoje meilės istorijoje labai nedaug tereiškia, - tęsė Vilė. - Pakalbėk taip Froidui, ir jis pasakys, jog tai nieko daugiau, o tik nepatenkintas libido. Viskas gerokai paprasčiau, nei tu norėtum.

Aš žiūrėjau į Vilę ir mačiau, kaip jos veide blykčioja išgąstis. Žinojau, ji suvokia: užuot priartėjus prie Sauliaus, tolsta nuo jo, degindama tiltus ir statydama užtvaras. Žinojau, kad ji netiki nė vienu savo žodžiu. Pastebėjau, kaip išgąstis joje ėmė tiesiog nepakenčiamai spengti, kai išvydo Sauliaus akis tviskant liūdesiu, o ne pykčiu, ironija ar abejingumu (kaip dažniausiai mes įpratę gintis). Puikiausiai ją supratau. Pamenu, kartą Saulius man ilgai kalbėjo apie karą Vietname. Aš sėdėjau ir stengiausi dėtis visiškai abejingas politikai, apskritai - aplinkiniam pasauliui, tačiau nervingai tabaluojanti koja mane išdavė, kad daug mieliau pasiklausyčiau apie juodviejų su Cagansara naktinius žaidimus. Staiga Saulius išsiėmė kažkokią nuotrauką. Amerikiečių kareivis, laikydamas už kojų kelių mėnesių vietnamietį vaiką, teškia jį į milžinišką akmeninio Budos galvą. Salia jau guli keli kruvini kūneliai ir stovi nuogai išrengta tų vaikų motina. Prisimenu, su kažkokiu šlykščių godumu puolęs prie tos nuotraukos, pasakiau keletą pasibaisėtinai ciniškų žodelių. Pažvelgiau į Saulių, ir mane it verdančiu vandeniu nuplikė. Jo gražiame įkvėptame veide buvo tiek liūdesio ir nuostabos it mažo berniuko, staiga suvokusio, kad niekada nesuras stebuklingosios lazdelės ir nepajėgs skraidyti.

Dabar man irgi lyg kas už liežuvio timptelėjo.

- Vilė priklauso Saulių Mylinčių Vienišų Panelių Klubui. Kurioms pavyko su tavim praleisti naktelę kitą, tos pasakoja stulbinančius dalykus...

Kad nematyčiau Sauliaus veido, žiūrėjau, kaip oranžiniai Dano plaukai degte dega pakalnutėse.

- Aš juk puikiausiai žinau, kad jūs tokie nesate, kaip dabar norite atrodyti. Jūsų idėjos tos pačios kaip ir mano, kitaip jūs neįstengtumėt gyventi, - staiga prabilo Saulius. - Atsimenate Kanto kategoriškąjį imperatyvą? Žmogus daro gera, nes jis geras ir taurus iš esmės, nepriklausomai nei nuo tikslų, nei nuo aplinkybių. Jūs tiek energijos išeikvoja- te pykčio, sarkazmo priepuoliams, o galėtumėt gyventi vien gėriu, meile. Juk matau, kaip jūsų veiduose nervingai trūkčioja abejingumas, kai aš sakau, kad visi žmonės lygūs ne tik socialine, bet ir dvasine prasme, nesvarbu koks jų talentas, intelektas, mąstymo struktūra, kad didžiausias menas pasaulyje - mylėti žmones, o noras pirmauti ir mėgavimasis savo pranašumu tėra sielos skurdumo požymis.

- Bet klausyk, - įsiterpė Danas, - atsimeni Keruaką? Arba pankus? Juos nuskriaudė gyvenimas, ir jie savo pykčiu protestuoja prieš miesčioniją, - ir nuraudo pasakęs tokią „drąsią“ mintį.

- Pyktis ir nusivylimas - tai ne protestas, o konformizmas atvirkščiąja puse. Ir lietaus, ir saulės šviesos gyvenimas visiems dalija po lygiai. Yra amžinų šventų dalykų, kurie gali įlieti harmonijos ir gėrio net į labiausiai išdraskytas sielas. Japonų menas, Bacho muzika, Šagalo tapyba, net ir šios pakalnutės, - pasakė jis ir atsistojo, paskui tyliai pridūrė: - Žinoma, yra ir kitų dalykų - karai, prievarta, nelygybė, tačiau gana apie tai, jus ir taip verčia vemti nuo mano pamokslavimų.

- Bepigu tau taip kalbėti, - pareiškė Vilė, irgi atsistodama, - kai tau viskas gerai. Tu turi moterį, kuri tave myli ir kurią tu myli, jūs. turit žavingą vaiką. Apskritai visi tave myli, lengva ir tau visus mylėti. O aš? Aš myliu tave ir tai yra viskas, kuo aš egzistuoju. Jei tu staiga išnyktum, aš už- dusčiau, aš sprogčiau lyg patekus į vakuumą. Viską, ką aš darau, darau dėl tavęs: vaikščioju, miegu, valgau, skaitau, piešiu, galvoju, domiuosi, kas dedasi pasaulyje, stengiuosi būti gera kitiems. Tačiau aš žinau, jog tu myli tik ją, ir negaliu iš tavęs reikalauti, kad nors truputėlį domėtumeis manimi. Jei parpulčiau prieš tave ant kelių kaip prieš Dievą, tavo basas dulkinas pėdas savo ašarom numazgočiau, savo plaukais nu- šluostyčiau, jei susideginčiau tavo akivaizdoje, jei išsipjaus- tyčiau ant veido tavo vardą, tu vis tiek mylėtum ją, o ne mane, ir būtum absoliučiai teisus! - Vilė ūmai atsiklaupė ir apkabino jo kojas. Saulius įsitempė tarsi styga, paskui staigiai pasilenkęs pakėlė ją, priglaudė ir pabučiavo. Aš ir baisiausiai nuraudęs Danas stovėjome gniaužydami pakalnučių puokštes ir spoksojome į juos it kokie idiotai. Pagaliau aš tariau:

- Ak Vile Vile, ką tau pasakytų didysis Buda Sakjamuni! Savo prakalboje tu keliolika kartų pavartojai asmeninius įvardžius „aš“, „mano“, „man“ ir taip toliau!

-Tu vis tiek myli tik ją, - pasakė Vilė.

- Aš myliu visus, - atsakė Saulius, užsidėdamas akinius.

- Taip, žinoma. Tu myli visą žmoniją. Gal tikrai tavyje įsikūnijęs Buda? Aš visą savo meilę sukroviau ant tavo altoriaus, kitiems - nebeliko. Tu sakai, kad yra amžinos gėrio idėjos, o aš sakau, kad yra amžinos griaunančios jėgos. Jėgos, o ne idėjos. Kad ir karas. Visi nori taikos, bet kyla karas. Tai stichija. Tu ir tavo žmona savo gyvenimą skiriat kovai už taiką, tačiau tai tolygu šamano pastangom atitolinti uraganą ar žemės drebėjimą. Kokia nors estrados žvaigždė paaukoja savo koncerto lėšas badaujantiems Bangladešo vaikams, bet tai bandymas šaukštu išsemti jūrą. Tu sakai, jog myli visą žmoniją, bet niekuo negali padėti vienui vienam žmogui, kad ir man.

- Individo išgyventos kančios fakto negali nuplauti ištisas universalaus gėrio okeanas, yra pasakęs Santajana, - pareiškiau užsirūkydamas (jūs jau tikriausiai pastebėjote, kad esu visai kvaištelėjęs?).

- Kai praeina noras griauti, dingsta ir kančia. O tu be reikalo apsiriboji tokia meile. Man rodos, jei myli žmogų, myli jame visą pasaulį, visus šjnones. Nežinau, ar gali tikra meilė sukelti pykčio ar nevilties protrūkius, net jei ji būtų be atsako. Jei meilė daro tave svetimą visam pasauliui, jei tolina nuo žmonių, vadinasi, tu, nors ir susijusi su manim, manęs nemyli. Tu myli kažką savyje, tačiau ne mane. Svarbu net ne meilės objektas, o jos ypatinga kokybė. Jei aš myliu žmogų, aš myliu jame visą žmoniją, visa, kas gyva, kartu ir save. Reikia susyti su aplinkiniu pasauliu taip, kad jaustum jį kaip savo dvynį. Užuot mėgavęsis savo kančia, turi užsimerkti ir sugebėti išgirsti, kaip iškalbingai gaudžia tyla. Ištirpti akimirkoje, įtraukdamas save į visatos ritmą, be jokios refleksijos, taip kaip mėnuo kad nesvarsto, ar atsispindėti jam ežero vandenyje, ar ne, - Saulius nutilo ir sukluso.

Iš netolimos gyvenvietės sklido keista nenusakoma muzika.

Pakalnučių glėbiais nešini, mes išėjome į kelią. Muzika tebeskambėjo. Mano pamėlusiai plikei toptelėjo, kad čia bus laidotuvių maršas. Ir tikrai, netrukus iš šunkelio į plentą išsuko laidotuvių procesija. Gavom įsimaišyti į juodai apsitaisiusių žmonių būrį. Jie slinko užtvindydami visą kelią, nepraleisdami mašinų, kurios įkyriai, nepagarbiai tūtavo. Velionį nešė atvirame karste. Mane apėmė keistas susižavėjimas. Netikėjau, jog tas mirusysis nemato pavasarinės laukų ir dangaus erdvės, paskutinįkart atsiveriančios prieš jo užmerktas akis. Vilė drąsiai priėjo prie karsto ir padėjo pakalnučių puokštę mirusiajam ant krūtinės. Pamačiau, kaip jos ranka staiga virptelėjo, o žvilgsnis sustingo ties velionio veidu. Arčiausia karsto ėjusi moteris stvėrė pakalnutes ir nusviedė žemėn.

- Нет, нет, голубушка, только не ландыши,- pasakė ji.

Vilija atšoko į šalį, įsikibdama Sauliui į ranką. Aiškiai mačiau, kad ji labai išsigandusi.

Prasidėjo visai keisti dalykai. Aš vilkausi nuošaly, nesi- maišydamas į tą juodą būrį, tačiau ir prie manęs priėjo kokių šešiolikos metų mergaitė ir atėmė pakalnučių puokštę.

- Не надо ландышей,-pasakė ji, braukdama sugniaužta sauja per gėles. Vienoje jos rankoje liko pliki stiebeliai, o kitoje - sauja smulkių baltų žiedų.

- Не надо слушать, как звенят эти колокола, - pasakė ji ir nuėjo, pabėrūsi baltus varpelius ant žemės.

Pažvelgiau į Saulių, Daną. Jų puokštės taip pat buvo atimtos, numestos ant žemės, sumaigytos.

Mes atsilikome nuo procesijos. Ji pasuko į šalį, kur pamiškėje stūksojo kapinės.

Vėl susėdome pakalnutėse, šalia kelio.

- Keisti papročiai, lyg Rubliovo laikais, - tarė Saulius, - kuo gi jiems užkliuvo tos pakalnutės?

- Nežinau, ar labai tu susižavėtum, - pasakiau, - jei tokie siaubūnai kaip mes ant mirusio tavo artimo užmestų pakelės žolių puokštę?

- Tai aišku. Ciagi provincija. Ką jie išmano? Jie apie bit- nikus, hipius, Keruaką ir visą kitą avangardą nė girdėti negirdėjo, - tikriausiai suprantate, jog taip pasakė Danas.

-Jie nei supyko, nei aprėkė. Tik labai mandagiai išplėšė tas gėles mums iš rankų, - sumurmėjo Saulius užsirūkydamas.

Vilė tylėjo. Paskui prisidegė nuo Sauliaus cigaretę.

- Sauliau, - prašneko labai tyliai, - aš buvau visai arti jo. Jo visas veidas, kaklas ir rankos nusėta smulkiom smulkiom žaizdelėm, lyg būtų adatom subadyta.

Mums tai nepasirodė keista. Ligų būna visokiausių.

Pavakare pasiekėm miestą. Prisiminiau, kaip kažkada Saulius mums pasakojo: „Jeigu kada keliausit į Pskovą, būtinai pasistenkit pirmą kartą įžengt į jį pavakare, kai dienos šviesą užlieja klampi prieblanda. Nesuskaičiuojamos baltos cerkvės, apgaubtos varpų gaudesio ir juodų klegančių paukščių, palengva sūpuodamosi, blykčiodamos variniais kupolais, staiga kyla į žalią dangų. Lygiai taip pat netikėtai, kaip pakilo, klesteli ant neaukštų kalniukų net neišguldydamos žolės. Tai įvyksta akimirksniu, jūs galite net nepastebėti, tik į veidą tvokstelės drėgnas vėjo šuoras - lyg iš milžiniško rūsio“.

Keletą valandų bastėmės po miestą, nuo cerkvės prie cerkvės. Prisipirkom varinių varpelių, plonyčių kvepiančių žvakių. Vilė ir Saulius kas penkios minutės bučiavosi. Bet paskui Saulių it kas būtų uždaręs į dėklą veidrodiniais stiklais. Mes jį matėm, o jis mūsų - ne.

Patraukėme į priemiesčius ieškoti nakvynės. Vėl miegoti stotyje nebesinorėjo, be to - paprasčiausiai buvom pasiilgę normalių žmonių (juk tarp mūsų tokių nebuvo). O šiame krašte žmonės - puikūs!

Vos išėjus iš miesto centro, vėl prasidėjo pakalnutės. Jos bolavo mėlynoje prieblandoje, it kas pievose būtų pridrabs- tęs kefyro. Gaivaus kvapo buvo sklidinas oras. Mes pavargo ше ir tylėjome. Tik Danas pasakė, jog mes visi esam bai- šiai mieli, tarsi nužengę iš „Dharmos bastūnų“ ar „Satori Paryžiuje“ puslapių. Aš bandžiau įsivaizduoti, ką dabar veikia mano mažoji sesutė Rasa (jai buvo tiek pat metų kiek ir Marseliui). Vilė ėjo įsmeigusi akis į Saulių, ir jos lūpos krutėjo.

Prasidėjo neaukšti mediniai priemiesčio namukai. Atsidarę vartelius, įžengėme į vieną kiemą. Jame, kaip ir daugelyje kitų, liepsnojo laužas. Kiemas buvo tiesiog užtvindytas nušienautomis pakalnutėmis. Prie laužo stovintis vyras rankose laikė dalgį. Mažas berniukas raudona vilnone kepuraite mėtė pakalnutes ugnin. Prie laužo gulėjo katinas. Priėjau jo paglostyti. Pasilenkiau ir išvydau, jog jis - negyvas. Visas nusėtas smulkiom žaizdelėm, lyg jį kas būtų subadęs vinimis ar adatomis.

Iš namo išėjo moteris su glėbiu pakalnučių. Paprašėme nakvynės. Mus priėmė, pavalgydino arbata su bulvėmis ir parodė visiškai tuščią kambarį. Jame nebuvo nė vieno daikto, tiktai keli pakalnučių lapai ant grindų. Suskardeno futbolo komentatoriaus balsas, kažkas už sienos žiūrėjo televizorių. Seimininkė davė mums kelias antklodes, turėjome ir savų. Su didžiausiu malonumu mes, ypač Danas, išsitiesė- me asloje.

- Если что-нибудь почувствуете, зовите нас. Спокойной ночи, ребята, - meiliai mus nužvelgė šeimininkė ir išėjo.

- Kiek mistikos, brangieji! - pasakiau. - Jei kas nakčia išvysite ties savim pasilenkusį vampyrą, šaukit, rėkit. Šių namų šeimininkė - įsikūnijęs kunigaikštis Drakula. Dabar jis žiūri televizorių, tačiau naktį, brangieji, naktį...

 - Naktį prasivers po mumis oranžinė praraja ir krisime jon, o paukščiai klyks, ir mums prieš akis prabėgs visi mūsų gyvenimai, nuo dabarties momento iki pradžių pradžios, - tarė Saulius.

Vilė atidarė langą ir prie rėmo rankenos pririšo mūsų varinius varpelius.

- Gal neatidarinėk, - Danas nejaukiai apsidairė. Jis pasiklojo savo užtiesalą tolimiausiame kampe.

Aš pasitiesiau milžinišką polietileno plėvę, lyg ketinčiau miegoti pelkės vidury. Atsigulėme ir šį kartą kažkodėl ne- žaidėme savo mėgstamiausio žaidimo: sakyti viską, kas tik ateina į galvą. Žinote, susidaro stačiai fantastiškos grandininės žodžių reakcijos, sklindančios tiesiai iš pasąmonės. Pamėginkit ir jūs kada prieš užmigdami. Seniai svajoju tokį dalykėlį įsirašyti į magnetofoną. Tačiau dabar visi tylėjo, nes tylėjo Saulius. Kartą jis sakė, jog nenorėtų, kad mes bendrautume tik žodžiais. Jis niekada nesipasakojo apie savo sielos laimėjimus.

Naktį pabudau nuo keisto jausmo: lyg kas adatėlėmis badytų man ranką, kurią laikiau padėjęs ant grindų. Oras buvo pilnas pakalnučių aromato ir vos girdimo tilindžiavimo. Maniau, jog kvapas sklinda pro langą, o skamba mūsų pirkti varpeliai. Tačiau skimbčiojimas nebuvo varinis, o aromatas buvo ne tik aplink mane, bet ir manyje.

Ūmai aštrus skausmas pervėrė man dešinę ranką. Atsimerkęs pakėliau galvą. Aplinkui - vien pakalnutės. Dešinįjį delną vėl suskaudo. Pažvelgęs apstulbau - kiaurai perdygę du pakalnučių stiebeliai. Aš pašokau ant kojų, nustėrau - mano draugai buvo sužydę pakalnutėmis. Tarsi prikalti prie grindų trapiais skambančiais stiebeliais, jie negalėjo pajudėti. Mano basas pėdas badė nesmarkus skausmas - it uodo įkandimas. Pradėjau nesavu balsu šaukti.

Į kambarį įpuolė šeimininkė.

- Ах, это год, год ландышей, - vaitojo ji ir, prišokusi prie mano draugų, ėmė rauti iš jų nebegyvų kūnų pakalnutes.

Aš vos atplėšiau pėdas nuo žemės (jos jau buvo sužydėjusios) ir puoliau prie atviro lango. Į mane trenkėsi kažkoks stiprus vėjo, o gal tuštumos sūkurys, aš loštelėjau, alkūne išmaliau stiklą. Atsisukęs išvydau, kaip pakalnutės ant Sauliaus kūno ėmė lėtai siūbuoti. Cagansara?

Iššokau pro langą ir pasileidau bėgti.

Jau minėjau, kad mus siejo tik žodžiai. O pakalnučių metai galutinai išskyrė.

Norite, kad imčiau teisintis?

Prašom!

Luktelėkit, kažkas skambina į duris.

Tai Cagansara ir Marselis, abu su pakalnučių puokštėmis rankose...

 

1981

Apie Virginios Woolf apsakymą "Palikimas"

 

Sveiki,

 

Paprastai nieko nerašau apie atsitiktinius kūrinius, perskaitytus periodinėje spaudoje, bet šiandien darbe per pertrauką įveikiau Virginios Woolf apsakymą Palikimas, kuris buvo publikuotas leidinyje Literatūra ir menas (Nr. 3711) ir šį kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Gražvydas Kirvaitis. Perskaičiau ir nustėrau! Kaip talentingai ir gerai parašyta. Tai įprasta man manyti, kai skaitau Virginios Woolf kūrinius (paskutinis vertimas, kiek pamenu, buvo vienas paskutiniųjų autorės rankraščių Tarp veiksmų).

 

Palikime subtiliai pasakojama apie vyrą, kuris, palaidojęs žmoną, skaito paliktus jos dienoraščius, kurių žmona neleido jai gyvai esant skaityti. Kas pažįsta V. Woolf kūrybą ir asmenybę, tas žino, kad rašytoja nepakentė tiesmukaus literatūrinio sentimentalumo, todėl, kad to išvengtų kaip moteris rašytoja, ji įtvirtino modernios prozos manierą, rašymas tarsi sąmonės srautu, bet išlaikomi klasikinės prozos elementai. Esminis V. Woolf technikos elementas yra per buities detales byloti, ką mintija, jaučia ir vienas apie kitą mąsto veikėjai, bet mąsto ne šiaip sau dabarties kategorijoje, bet aprėpia biografines praeities plotmes, todėl dienoraščio rašymas Palikime vyrui sužadina ir atskleidžia visą žmonos psichofizinių veiksmų analizę, taigi atskleidžiama ir žmonos didžioji paslaptis.

 

Daug trumpų ir tikslių sakinių, veržlus, tapus, bet neskurdus stilius smelkiasi per kelis lygmenis ir pabaigoje suskamba tai, ką galima pavadinti klasikine lietuvių novele – trumpa proza, mažai įvykių, netikėta pabaiga. Nežinau, kodėl tai vadinama apsakymu, man iš ritmo ir stiliaus, ir literatūros kanonų akivaizdu, jog tai novelė, tačiau ne žanras čia svarbiausia, o literatūrinis juvelyrinis malonumas.

 

Gal bus „Džeikobo knyga“ išversta į lietuvių kalbą? Arba „Bangos“?

 

Jūsų Maištinga Siela