Franco Kafkos (Franz Kafka) novelės "Metamorfozė" analizė ir interpretacija, remiantis ekspresionizmu ir rašytojo sąsajomis su tėvu

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Franco Kafkos „Metamorfozė“: tarp asmeninio košmaro ir meninės abstrakcijos
 
„Metamorfozė“ (vok. Die Verwandlung) yra vienas įdomiausių XX a. vokiškai parašytų literatūros kūrinių, kuriame Franco Kafkos (1883-1924) asmeninės traumos tampa universaliu žmogaus susvetimėjimo simboliu. Pagrindinio veikėjo Gregoro Zamzos virtimas „didžiuliu vabalu“ nėra fantastinis elementas tradicine prasme – tai fizinė manifestacija tos dvasinės būsenos, kurią Kafka jautė visą savo gyvenimą. Autoriaus kūryboje meninis pasaulis konstruojamas ne kaip logiška seka, o kaip košmariška tikrovė, kurioje neįmanomi dalykai priimami kaip kasdienybė, taip pabrėžiant egzistencinį žmogaus bejėgiškumą.
 
Kūrinio pradžia tiesiogiai atspindi paties Kafkos santykį su darbu ir pareiga. Kaip ir Kafka, Gregoras yra prekybos agentas, kurio gyvenimas priklauso nuo griežtų tvarkaraščių ir šeimos išlaikymo naštos. Jo virsmas įvyksta naktį, o pabudęs jis pirmiausia galvoja ne apie savo naują kūną, bet apie tai, kad pavėlavo į traukinį. Ši detalė atskleidžia kafkiškąjį absurdą: biurokratinė ir socialinė mašina yra tokia galinga, kad žmogus bijo vėlavimo labiau nei savo paties fizinės pražūties. Darbas Kafkai buvo „duonos tarnyba“, gniuždanti jo kūrybinį potencialą, o Gregoro metamorfozė tampa vieninteliu, nors ir tragišku, būdu ištrūkti iš šio mechanizmo.
 
Viena svarbiausių kūrinio ašių – Gregoro santykis su tėvu, kuris yra tiesioginis Franco Kafkos santykių su Hermannu Kafka atspindys. Autoriaus tėvas buvo dominuojanti, autoritariška asmenybė, privertusi sūnų jaustis menką ir nereikšmingą. Novelėje tėvas ne parodo užuojautą, o tampa agresoriumi. Simboliška scena, kurioje tėvas apmėto Gregorą obuoliais, vaizduoja šeimyninės meilės išsigimimą į smurtą. Vienas iš obuolių įstringa vabalo nugaroje ir pradeda pūti, simbolizuodamas gilią psichologinę žaizdą, kurią tėvas palieka sūnui. Kafka savo dienoraščiuose dažnai lygindavo save su „parazitu“ tėvo akyse, tad Gregoro pavidalas yra šios vidinės gėdos išraiška.
 
Meninis „Metamorfozės“ pasaulis glaudžiai susijęs su ekspresionizmu. Ekspresionistams būdinga iškreipti tikrovę, kad būtų parodyta vidinė žmogaus kančia, baimė ir vienatvė. Kafka naudoja groteską – derinį tarp to, kas baisu, ir to, kas juokinga ar buitiška. Tekste skaitome: „Kai Gregoras Zamza vieną rytą pabudo iš neramaus miego, išvydo lovoje pavirtęs baisiu vabalu“. Šis sakinys parašytas sausu, protokolišku stiliumi, kas dar labiau sustiprina šiurpų įspūdį. Nėra jokių paaiškinimų, kodėl tai įvyko, – skaitytojas įmetamas į absurdišką situaciją, kurioje žmogaus vertė matuojama tik jo naudingumu šeimai ir visuomenei.
 
Analizuojant tekstą, matyti nuoseklus Gregoro nužmoginimas ne tik aplinkinių, bet ir jo paties akyse. Iš pradžių sesuo Grėtė dar bando juo rūpintis, neša maistą, tačiau laikui bėgant net ir ji pradeda juo bjaurėtis. Sesers virsmas iš globėjos į didžiausią priešininkę Gregorui yra skaudžiausias. Tai Grėtė ištaria lemtingus žodžius: „Mes privalome stengtis juo atsikratyti“. Ši citata žymi galutinį moralinį šeimos lūžį – brolis nebėra žmogus, jis tapo „daiktu“, trukdančiu jų socialinei sėkmei. Kai asmuo nebegali nešti naudos, jis šeimos akyse nustoja egzistuoti kaip subjektas.
 
Kūrinio erdvė – uždaras kambarys – tampa Gregoro sąmonės kalėjimu. Kafka meistriškai naudoja erdvės simboliką: užrakintos durys skiria Gregorą nuo „normalaus“ pasaulio, tačiau tas pasaulis už durų yra ne mažiau žiaurus ir svetimas. Gregoras stebi pro langą pilką gatvę, kuri jam tampa vis labiau nepasiekiama. Tai paties Kafkos saviizoliacijos metafora – jis jautėsi galintis gyventi tik rašydamas, o rašymas reikalavo vienatvės, kuri tuo pat metu jį ir maitino, ir naikino.
 
Baigiamoji novelės dalis, Gregoro mirtis, pateikiama kaip išsivadavimas šeimai. Kai tarnaitė randa išdžiūvusį vabalo kūną ir jį išmeta, šeima jaučiasi palengvėjusi, o tėvai džiaugiasi Grėtės grožiu ir ateities perspektyvomis. Tai pats žiauriausias kafkiškojo pasaulio aspektas – individo tragedija yra visiškai nereikšminga bendram sociumo funkcionavimui. Gregoras miršta tyliai, su meile galvodamas apie savo šeimą, o tai pabrėžia jo kančios prigimtį. Jis buvo auka, paaukota ant materializmo ir dvasinio skurdumo aukuro.
 
Taigi, „Metamorfozė“ yra daugiasluoksnis kūrinys, kuriame asmeninis Kafkos tėvo kompleksas perauga į galingą modernaus žmogaus susvetimėjimo analizę. Pasitelkdamas ekspresionistinę deformaciją ir groteską, Kafka atskleidžia, koks trapus yra žmogaus identitetas ir kaip greitai meilė virsta neapykanta, kai susiduria su „kitokiu“, sergančiu ar nenaudingu nariu. Tai kūrinys apie tai, kaip sunku likti žmogumi pasaulyje, kuriame tėra vertinamos tik funkcijos.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Franz Kafka (Francas Kafka): biografija, kūryba, gyvenimas, istoriniai-kultūriniai kontekstai ir įdomybės

Sveiki, skaitytojai!
 
Tęsiu pažintį su garsiausiais pasaulio rašytojais ir šįkart Jums tikrai ne vieną kartą girdėtas (ir tikėtina, kad skaitytas) Francas Kafka ir jo gyvenimas, kūryba bei įdomybės. Į straipsnį sudėjau viską, ką radau įdomaus, bet, žinoma, norint sužinoti daugiau, reiktų skaityti biografijas ir monografijas ar pasižiūrėti kokius nors apie šį įtakingą rašytoją dokumentinius filmus.
 
FRANCO KAFKOS GYVENIMO IR KŪRYBOS SĄSAJOS
 
Francas Kafka (vok. Franz Kafka) gimė 1883 metų liepos 3 d. Prahoje, kuri tuo metu priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, pasiturinčioje žydų šeimoje. Jo kilmė buvo komplikuota: jis buvo vokiškai kalbantis žydas čekų dominuojamoje Prahoje, o ši kultūrinė bei kalbinė izoliacija tapo pamatine jo kūrybos ašimi. Franco tėvas Hermanas Kafka buvo sėkmingas, bet itin despotiškas prekybininkas, o motina Julija – išsilavinusi, tačiau nuolanki vyro valiai moteris. Augdamas tokioje aplinkoje, Francas nuo mažens jautėsi svetimas tiek savo šeimoje, tiek visuomenėje, o šis ankstyvas vienatvės ir netikrumo jausmas vėliau virto egzistenciniu siaubu jo literatūros puslapiuose.
 
Santykiai su tėvu Hermanu Kafka tapo pagrindine rašytojo gyvenimo trauma ir svarbiausiu kūrybiniu impulsu. Tėvas buvo fiziškai didelis, triukšmingas ir autoritariškas žmogus, kuris nevertino sūnaus jautrumo ir literatūrinių siekių, laikydamas juos silpnumo požymiu. Šis konfliktas geriausiai dokumentuotas 1919 metais parašytame, bet niekada neišsiųstame „Laiške tėvui“, kuriame Francas atvirai analizuoja savo baimę ir tėvo šešėlyje patirtą dvasinį paralyžių. Grožinėje kūryboje ši tema atsispindėjo per nepasiekiamų, baudžiančių autoritetų figūras, kurios slegia mažąjį žmogų, pavyzdžiui, novelėje „Nuosprendis“ arba „Metamorfozė“.
 
Franco išsilavinimas ir karjera taip pat buvo nulemti tėvo valios – jis studijavo teisę Prahos Karolio universitete, nors šios studijos jam neteikė jokio džiaugsmo. 1906 metais gavęs teisės daktaro laipsnį, jis pradėjo dirbti draudimo bendrovėje, kurioje praleido didžiąją dalį savo profesinio gyvenimo. Ši patirtis jam suteikė unikalią įžvalgą į biurokratijos mechanizmus: jis matė, kaip sudėtingos sistemos, skirtos padėti žmonėms, virsta nelogiškais labirintais, gniuždančiais asmenybę. Dienomis jis buvo pavyzdingas valdininkas, o naktimis rašė tekstus, kuriuose biurokratija virto metafiziniu košmaru, ryškiausiai aprašytu romane „Procesas“.
 
Literatūrinis proveržis įvyko 1912 metais, kai Francas per vieną naktį parašė apsakymą „Nuosprendis“. Tais pačiais metais buvo sukurta ir garsioji „Metamorfozė“, pasakojanti apie Gregorą Zamzą, vieną rytą prabudusį baisiu vabzdžiu, nors publikuota tik 1915 metais. Tai buvo laikas, kai Francas pradėjo formuoti savo unikalų stilių, vėliau pavadintą „kafkišku“ – tai situacija, kurioje žmogus susiduria su absurdiška, negailestinga jėga, kurios negali suprasti ar suvaldyti. Nors Francas rašė daug, jis buvo itin savikritiškas ir didžiąją dalį savo kūrinių laikė nepabaigtais ar nevertais spausdinti, tad gyvam esant pasirodė tik nedidelė jo kūrybos dalis.
 
Rašytojo charakteris buvo sudėtingas: nors dienoraščiuose jis atsiskleidžia kaip nuolatos dvejojantis, hipochondrijos kamuojamas ir dvasinių krizių draskomas asmuo, amžininkai jį prisiminė kaip žavingą, švelnų, puikų humoro jausmą turintį pašnekovą. Jis buvo vegetaras, domėjosi natūralia medicina ir fiziniu lavinimu, tačiau visą gyvenimą kovojo su nemiga ir baimėmis. Šis vidinis susiskaidymas neleido jam sukurti šeimos, nors jis kelis kartus buvo susižadėjęs. Žymiausia jo meilės istorija susijusi su Felice Bauer, kuriai jis per penkerius metus parašė šimtus laiškų, dukart siūlė tekėti, bet abu kartus sužadėtuves nutraukė, bijodamas, kad vedybos sugriaus jo galimybę rašyti.
 
Vėlesniuose etapuose Franco gyvenime atsirado kitos svarbios moterys – čekų vertėja Milena Jesenská ir paskutinė jo gyvenimo palydovė Dora Diamant. Laiškai Milenai yra laikomi vienais gražiausių ir skausmingiausių meilės laiškų pasaulio literatūroje, atskleidžiančių begalinį dvasinį artumą ir kartu neįmanomybę būti kartu. Pagal šiuos laiškus Klaipėdos dramos teatre režisierė Laura Kutkaitė 2025 metais pastatė spektaklį „Milena“. Gyvendamas su Dora Diamant Berlyne paskutiniaisiais metais Francas pagaliau pajuto trumpą ramybę ir atsiskyrimą nuo tėvo įtakos, tačiau tuo metu jo sveikata jau buvo negrįžtamai pašlijusi.
 
Politinė situacija Franco gyvenimo metu buvo itin nestabili – jis stebėjo Austrijos-Vengrijos imperijos žlugimą, Pirmojo pasaulinio karo baisumus ir naujos Čekoslovakijos valstybės sukūrimą. Nors Francas nebuvo politinis aktyvistas, jis jautė augantį antisemitizmą ir nacionalizmą, kurie gniuždė daugiakultūrę Prahos dvasią. Jo kūryboje jaučiama nuojauta apie artėjančias katastrofas ir totalitarines sistemas, nors jis pats nebuvo tiesioginis politinis pranašas. Jo kūriniai, tokie kaip „Pataisos darbų kolonijoje“, šiandien skaitomi kaip šiurpi prognozė apie XX amžiaus smurtą.
 
Francas mirė 1924 metų birželio 3 d. Kierlingo sanatorijoje netoli Vienos nuo gerklų tuberkuliozės. Ligos pabaiga buvo itin kankinanti – dėl gerklų pažeidimų jis negalėjo nei kalbėti, nei praryti maisto, todėl mirė praktiškai iš bado. Prieš mirtį Francas paprašė savo artimiausio draugo Maxo Brodo sudeginti visus jo rankraščius, dienoraščius ir laiškus. Laimei, Brodas šio prašymo neįvykdė, suvokdamas genialią savo draugo palikimo vertę. Po rašytojo mirties jis išleido romanus „Procesas“, „Pilis“ ir „Amerika“, kurie pavertė Francą vienu svarbiausių XX amžiaus pasaulio literatūros klasikų.
 
Mažiau žinomi faktai apie Francą atskleidžia jį kaip spalvingesnę asmenybę nei įprasta manyti. Pavyzdžiui, jis labai mėgo kino teatrą, nors skundėsi, kad vaizdai jį per daug jaudina, ir buvo aistringas plaukikas bei baidarininkas Vltavos upėje. Be to, Francas turėjo keistą įprotį kiekvieną kąsnį kramtyti dešimtis kartų (fletčerizmas), tikėdamas, kad tai pagerins jo sveikatą. Nors jis dažnai vaizduojamas kaip asocialus atsiskyrėlis, studijų metais jis aktyviai lankėsi viešnamiuose ir kavinėse, kur vykdavo audringos literatūrinės diskusijos.
 
Franco palikimas yra ne tik literatūrinis, bet ir filosofinis – jis suformulavo klausimą apie asmens atsakomybę sistemoje, kurioje nėra aiškių taisyklių. Jo gyvenamosios vietos Prahoje, ypač mažas namelis Auksinėje gatvelėje, šiandien yra tapę kulto vietomis. Nors jis mirė būdamas tik 40-ies metų ir manė, kad jo kūryba bus pamiršta, šiandien Franco vardas tapo bendriniu žodžiu apibūdinti žmogaus būties sudėtingumą, absurdą ir nepalaužiamą viltį, net kai visos durys yra užrakintos.
 
KAFKOS SEKSUALINIS GYVENIMAS

Franco Kafkos seksualinis gyvenimas buvo paženklintas gilaus vidinio konflikto tarp biologinių instinktų ir dvasinio pasibjaurėjimo kūniškumu. Jis lytinį aktą suvokė ne kaip malonumą, o kaip „bausmę už meilės buvimą kartu“, kuri teršia jo dvasinę švarą ir atima kūrybinę energiją. Šis paradoksalus požiūris vertė jį skaldyti intymumą į dvi nesuderinamas dalis: jaunystėje jis buvo nuolatinis viešnamių lankytojas, kur ieškojo gryno, beasmenio fiziškumo, tačiau po kiekvieno tokio apsilankymo jį grauždavo milžiniška kaltė ir savigrauža.
 
Emociniuose santykiuose su moterimis Kafka dažniausiai rinkosi „meilę per atstumą“, kuri jam buvo saugesnė už realų artumą. Su tokiomis mylimosiomis kaip Felice Bauer ar Milena Jesenská jis bendravo tūkstančiais laiškų, kuriuose aistra virsdavo intelektualiniu ir dvasiniu ryšiu, tačiau priartėjus prie vedybų ar fizinio suartėjimo, rašytoją apimdavo paniška baimė. Milena Jesenská yra taikliai pastebėjusi, kad Franco baimė kyla iš jo ypatingo „skaistumo“ – jis tiesiog fiziškai negalėjo pakelti kūno svorio, kuris jam atrodė gąsdinantis ir svetimas.
 
Šis nesugebėjimas suderinti meilės ir sekso tapo viena iš pagrindinių jo kūrybos ašių, kurioje dažnai sutinkami nepasiekiami autoritetai, bausmės ir egzistencinis gėdos jausmas. Tik paskutiniaisiais gyvenimo metais, būdamas su Dora Diamant, Kafka, regis, bent trumpam surado ramybę ir sugebėjo priimti paprastą žmogišką artumą be ankstesnio siaubo. Vis dėlto, didžiąją gyvenimo dalį jis praleido jausdamasis esąs už normalaus žmonių gyvenimo ribų, o jo intymumo baimė liko viena iš didžiausių jo asmeninės bei literatūrinės kančios versmių.
 
KAFKOS KŪRYBOS VERTINIMAS IR BRUOŽAI
 
Francas Kafka į savo rašymą žiūrėjo ne kaip į laisvalaikio užsiėmimą, o kaip į vienintelę įmanomą egzistencijos formą, kurią pats vadino „maldos forma“ arba „atsivėrimu dvasinei gelmei“. Savo dienoraščiuose jis ne kartą pabrėžė, kad rašymas jam yra dvasinis išsivalymas, tačiau kartu ir kankinantis procesas, sukeliantis milžiniškas abejones. Kaip jau minėjau, jis buvo negailestingas savo tekstų kritikas, daugelį jų laikydamas nepavykusiais, nepakankamai tiksliais ar tiesiog „šiukšlėmis“.
 
Nors šiandien Kafka laikomas genijumi, jo gyvenimo metu publikuoti kūriniai sulaukė palyginti nedidelio atgarsio, nors intelektualų ir literatų sluoksniuose jis buvo pastebėtas. Tokie amžininkai kaip Robertas Musilis ar Hermannas Hesse jautė jo prozos svorį ir neįprastą galią, tačiau platesnei visuomenei jo novelės, pavyzdžiui, „Metamorfozė“ ar „Nuosprendis“, atrodė pernelyg keistos, slegiančios ir sunkiai suprantamos. Tuometinė kritika dažnai nežinojo, kaip klasifikuoti jo darbus, nes jie drastiškai skyrėsi nuo tuo metu vyravusio realizmo. Tik po mirties, kai Brodas nepaisė autoriaus valios ir išleido stambiuosius romanus, pasaulis suprato, kad Kafka užfiksavo kažką esminio apie modernaus žmogaus būklę.

 
Literatūros istorijoje Kafka dažniausiai priskiriamas modernizmui, o konkrečiau – jo kūryba stipriai siejama su vokiečių ekspresionizmu ir egzistencializmo užuomazgomis. Ekspresionizmui būdingas subjektyvių išgyvenimų iškėlimas virš išorinės realybės, groteskas ir dvasinis rėksmas Kafkos tekstuose įgauna specifinį pavidalą: vidinis košmaras čia pasakojamas itin šaltu, dalykišku, beveik teisiniu stiliumi. Tai sukuria šiurpų kontrastą tarp neįtikėtinų, absurdiškų įvykių (pavyzdžiui, virtimo vabzdžiu) ir absoliutaus jų priėmimo kaip kasdienybės, kas vėliau tapo vienu iš pagrindinių jo stiliaus bruožų.
 
Svarbiausias Kafkos kūrybos bruožas yra „kafkiškas“ absurdas, pasižymintis logikos trūkumu situacijose, kurios reikalauja maksimalios tvarkos. Jo veikėjai dažnai patenka į begalinius biurokratinius labirintus, kuriuose taisyklės nepaaiškinamos, o bausmė skiriama už nežinomą kaltę. Šiose sistemose nėra aiškaus blogio personifikacijos – pati sistema yra blogis, veikiantis anonimiškai ir nepermaldaujamai. Veikėjas niekada negali pasiekti tikslo, nesvarbu, ar tai būtų įėjimas į įstatymo rūmus, ar patekimas į pilį, tad begalinis atidėliojimas ir beviltiškas procesas tampa pagrindine pasakojimo dinamika.
 
Kitas ryškus bruožas yra kūniškumo ir bausmės estetika, glaudžiai susijusi su autoriaus jaučiamu svetimumu savo paties kūnui. Kafkos kūryboje gausu fizinės kančios, transformacijų ir detalių mechanizmų aprašymų, kurie tarnauja kaip dvasinės būsenos projekcijos. Visą šį literatūrinį pasaulį jungia gilus egzistencinis vienatvės jausmas ir tėvo, kaip visagalio teisėjo, autoriteto šešėlis, kuris transformuojasi į metafizines aukštesnes jėgas. Kafka nerašė atsakymų – jo kūryba yra nuolatinis, nebaigtas klausimas apie žmogaus galimybę išlikti savimi pasaulyje, kuris savo esme jam yra svetimas ir nesuprantamas.
 
KAFKOS ĮTAKA XX-XXI a. RAŠYTOJAMS
 
Francas Kafka paliko tokį gilų pėdsaką pasaulio literatūroje, kad jo pavardė tapo bendriniu žodžiu, o jo kūrybos šešėlis pasiekė pačius įvairiausius autorius, pradedant egzistencialistais ir baigiant magiškojo realizmo meistrais. Vienas ryškiausių jo sekėjų buvo Albert Camus, kuris savo esė „Sizifo mitas“ analizavo Kafkos kūrybą kaip esminį absurdo pavyzdį. Camus perėmė kafkišką idėją apie žmogų, besigrumiantį su nelogiška, jam svetima ir slegiančia sistema, o tai tapo pamatu jo paties kūriniams, tokiems kaip „Svetimas“, kuriuose individas stovi prieš nepermaldaujamą teisingumo mechanizmą.
 
Panašią įtaką pajuto ir argentiniečių genijus Jorge Luis Borges, kuris ne tik vertė Kafkos darbus į ispanų kalbą, bet ir savo trumpose istorijose plėtojo begalinių labirintų, bibliotekų ir biurokratinių galvosūkių motyvus. Borgesą žavėjo Kafkos gebėjimas sukurti košmarišką logiką ten, kur jos neturėtų būti, ir ši intelektualinė įtampa tapo neatsiejama paties Borgeso metafizinės prozos dalimi. Taip pat Gabriel García Márquez prisipažino, kad būtent perskaitęs „Metamorfozę“ jis suprato, jog literatūroje galima rašyti apie neįtikėtinus dalykus taip, tarsi jie būtų visiškai natūrali kasdienybė, o tai paskatino jį sukurti magiškojo realizmo pamatą.
 
Japonų rašytojas Haruki Murakami taip pat atvirai pripažįsta savo dvasinę giminystę su Prahos autoriumi, ką tiesiogiai deklaravo romane „Kafka pakrantėje“. Murakami perėmė kafkišką siurrealizmą ir jausmą, kai veikėjas pasiklysta tarp realybės ir sapno, susidurdamas su keistomis, simbolinėmis figūromis, kurios nepaklūsta įprastoms taisyklėms. Britų rašytojas Kazuo Ishiguro savo romane „Nepaguodžiamieji“ taip pat meistriškai naudoja kafkišką atmosferą, kurioje pagrindinis veikėjas klaidžioja po neatpažįstamą miestą, bandydamas įvykdyti neaiškias užduotis, o laiko ir erdvės logika nuolat slysta jam iš rankų.
 
Salman Rushdie savo kūryboje dažnai naudoja Kafkos pamėgtas transformacijų ir alegorijų technikas, siekdamas atskleisti politinį ir socialinį absurdą. Jo kūriniuose, kaip ir Kafkos, asmeninė tapatybė dažnai tampa sistemos ar istorijos įkaite, o groteskiškos situacijos pasitelkiamos kaip priemonė apnuoginti valdžios prigimtį. Visi šie autoriai, nors ir būdami labai skirtingi, suvienyti tos pačios „kafkiškos“ genetinės linijos, kuri moko matyti pasaulį kaip paslaptingą, dažnai negailestingą, bet nepaprastai turtingą simbolių labirintą.
 
Iš lietuvių ir žydų literatūros konteksto verta paminėti Icchoką Merą, kuris savo kūryboje nagrinėjo tragiškas Holokausto ir geto patirtis. Jo romane „Lygiosios trunka akimirką“ pasirenkama griežta, beveik matematinė struktūra, primenanti Kafkos loginę šaltakraujystę vaizduojant žiaurumą. Mero herojai atsiduria kraštutinėse situacijose, kur mirtis ir gyvybė priklauso nuo absurdiškų taisyklių ar žaidimo partijos, o tai tiesiogiai siejasi su Kafkos nagrinėta bausmės be aiškios kaltės tema.
 
Galiausiai, šiuolaikinėje lietuvių literatūroje Kafkos pėdsakų galima rasti Sigito Parulskio kūryboje. Jo prozoje dažnai sutinkamas ironiškas, savęs nekenčiantis herojus, susiduriantis su kūniškumo bjaurastimi, tėvo figūros autoritetu ir religiniu absurdu. Parulskis, kaip ir Kafka, naudoja groteską ir paradoksą, kad apnuogintų dvasinę tuštumą, o jo personažų bandymai susitarti su Dievu ar likimu dažnai baigiasi kafkiška aklaviete, kurioje vienintelė tiesa yra pati kančia.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Alius Avčininkas švietimo biurokratiją palygina su Kafkos pavaizduotomis sistemomis

 

Sveiki,

 

Dienos citata, skirta nesibaigiančiai NŠA ir Ministerijos mėsmalei. Niekas nieko nekeičia, tik biurokratines pasenusias dešras permala į naujas ir vėl į tas pačias lentynas. Citata priklauso lietuvių kalbos mokytojui Aliui Avčininkui, kuris pastaruosius sprendimus palygino su Kafkos sukurto pasaulio modeliais.

 

„NŠA ėmė kurti dalyko ugdymo tarybas. O tą darydama, rodos, kuria dar vieną procedūrinę dalyvavimo imitaciją. Formaliai viskas skamba demokratiškai: visi gali prisidėti, teikti pasiūlymus, būti išgirsti. Iš tiesų tai yra subtilus atsakomybės perkėlimas į apačias. Klasikinis ėjimas: valdžia nebesprendžia, bet vertina, kaip sprendžia kiti. Ji nebeplanuoja ugdymo turinio, bet prižiūri, kaip bendruomenė tą turinį „stumia“. <...> Aukščiausios prabos iliuzija – visi įtraukti, bet be galios; visi dalyvauja, bet be atlygio; visi atsakingi, bet niekas už nieką neatsako. <...> Kafkos pasaulyje sistema egzistuoja ne tam, kad spręstų problemas, o tam, kad įrodytų savo būtinybę. Švietimo biurokratija šiandien veikia panašiai: ji kuria biurokratinius vaidmenis, kurie neatneša realios naudos, bet sukuria užimtumo iliuziją ir palaiko hierarchinį „status quo“. Kafka parodė, kad biurokratija žudo žmogaus sielą. Šūdmalos teorija – kad ji žudo jo laiką. O švietimo reforma šiandien žudo abu.“

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Franz Kafka apie nuodėmes, nekantrumą, lengvabūdiškumą ir rojų

 

Sveiki,

 

„Yra dvi pagrindinės žmonių nuodėmės, iš kurių kyla visos kitos – nekantrumas ir lengvabūdiškumas. Dėl nekantrumo jie buvo išvaryti iš rojaus, o dėl lengvabūdiškumo tyen nebegrįš. Tačiau galbūt yra tik viena pagrindinė nuodėmė – nekantrumas. Dėl nekantrumo jie buvo išvaryti ir dėl nekantrumo nebegrįš.“ Franz Kafka

 

Šie Franzo Kafkos žodžiai yra dalis jo aforizmų ir užrašų, kurie buvo rasti ir paskelbti po jo mirties. Jie nėra iš konkretaus romano ar novelės, o veikiau atspindi jo filosofines mintis ir apmąstymus apie žmogaus prigimtį, nuodėmes ir egzistenciją.

 

Konkrečiai, ši mintis dažnai siejama su Kafkos „Zürau aforizmais“ (angl. „Zürau Aphorisms“), kurie buvo užrašyti 1917–1918 metais, jam sveikstant nuo tuberkuliozės Zürau kaime. Šiuose aforizmuose Kafka gilinasi į įvairias temas, tokias kaip tiesa, melas, nuodėmė, kančia, atpirkimas ir Dievas.

 

Šis aforizmas apie nekantrumą ir lengvabūdiškumą (arba tingumą, priklausomai nuo vertimo) yra vienas žinomiausių, nes jis gvildena esminę žmogaus būseną – nuolatinę kovą su savo trūkumais ir nesugebėjimą grįžti į „rojų“ (galbūt dvasinės ramybės ar tobulumo būseną) dėl tų pačių trūkumų. Mintis, kad galbūt egzistuoja tik viena pagrindinė nuodėmė – nekantrumas – pabrėžia Kafkos polinkį į gilią, kartais niūrią savianalizę ir nuolatinį klausimų kėlimą, net jei atsakymai nėra galutiniai.

 

Franz Kafka (1883–1924) – tai vienas žymiausių ir įtakingiausių XX amžiaus vokiškai rašiusių prozininkų. Nors jo kūryba buvo plačiai pripažinta tik po mirties, ji padarė milžinišką įtaką moderniajai literatūrai ir filosofijai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Franz Kafka apie literatūrą, rašymą, kūrybą (Francas Kafka)

 

Sveiki,

„Esu visiškai susitelkęs kūrybai. Kai mano esybė pajuto, jog rašymas man yra vasingiausia gyvenimo kryptis, viskas pakrypo tik į tai, „atsijungė“ visi sugebėjimai, susiję su kūno, valgymo, gėrimo, filosofinių apmąstymų ir pirmučiausia su muzikos džiaugsmais. Visose šiose srityse ėmiau nykti. Tai buvo būtina, nes mano jėgos apskritai buvo tokios menkos, jog tik smarkiai sutelktos galėjo tarnauti rašymui. Tikslą rašyti, žinoma, atradau ne savarankiškai ar kaip nors sąmoningai; jis pats atsirado, ir dabar jam kliudo tik kontora, bet kliudo jau iš esmės.“ Franz Kafka

Francas Kafka – vienas reikšmingiausių XX amžiaus rašytojų, kurio kūryba ir asmenybė paliko gilų pėdsaką literatūros istorijoje. Gimęs Prahoje, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje, Kafka patyrė sudėtingą vidinį pasaulį, atsispindintį jo kūriniuose. Jo kūryba išsiskiria absurdo, egzistencinio nerimo ir biurokratinio absurdo temomis, kurios atspindi modernaus žmogaus susvetimėjimą ir bejėgiškumą prieš nepažinias jėgas.

Kafka literatūrą laikė ne tik profesija, bet ir būdu išreikšti savo vidinius išgyvenimus ir egzistencinius klausimus. Rašymas jam buvo tarsi terapija, leidžianti susidoroti su nerimu ir baimėmis. Jis buvo itin reiklus savo kūrybai, dažnai abejodamas savo talentu ir vertindamas kiekvieną žodį. Nepaisant to, Kafka rašė nuosekliai ir atsidavęs, palikdamas po savęs gausų literatūrinį palikimą.

Rašytojo dienoraščiai atskleidžia jo vidinį pasaulį, mintis ir jausmus. Juose galima rasti įrašų apie jo santykius su šeima, ypač su valdingu tėvu, kuris turėjo didelę įtaką jo gyvenimui ir kūrybai. Dienoraščiuose taip pat atsispindi Kafkos abejonės dėl savo rašymo, jo ligos ir mirties nuojauta. Šie dienoraščiai yra vertingas šaltinis, leidžiantis geriau suprasti Kafkos asmenybę ir jo kūrybos kontekstą.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: "Scanoramos" vadovė Gražina Arlickaitė apie Franco Kafkos sąsajas su mūsų tikrove ir kinu

 

Sveiki,

 

„Kafkos kūriniai prieš daug metų nupiešė mūsų dabartinio gyvenimo paveikslą, kupiną sutrikimo, priverstinio užimtumo, subyrėjusių tarpusavio ryšių ir kančios. O šių dienų sociologai rimtai nagrinėja pagreičio visuomenės paradoksą, kai normalūs gyvenimo aspektai tampa prabanga ir deficitu. Šių dienų žmogui nebėra kada susimąstyti, sustoti <...> Jį įsuka kafkiškas procesas, versdamas nenatūraliai elgtis, daryti, bėgti, siekti, orientuotis į rezultatą, bet ne į turinį. <...> Būtent Kafkos sukurtas kančios pasaulis šiandien tampa didžiąja inspiracija keistis, atsigręžti į alternatyvų egzistencijos būda, gyvenimą be televizoriaus, nepervertinant socialinių tinklų, nuomonės formuotojų poveikio ir dirbtinio intelekto visagalybės, bruzdesį pakeičiant lėtu ir prasmingu savo kelio ieškojimu.“  Gražina Arlickaitė

 

Puikus ir įžvalgus „Scanoramos“ festivalio interviu su Europos šalių kino festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadove Gražina Arlickaitė. Kafkiška ne tik literatūra, bet ir kinas, tačiau abi šios meno šakos, sakyčiau, labai panašiai geba atliepti šiandienos tikrovę.

 

Maištinga Siela

Rašytojai: Garsių rašytojų kūrybos ritualai ir keistenybės

Sveiki,

Jau seniai šį įrašą norėjau padaryti. Apie keistus garsių rašytojų rašymo ritualus, be kurių tikriausiai neįsivaizduotume didelės dalies klasika tapusių kūrinių, tiksliau, galbūt jie nebūtų niekada parašyti, jeigu autoriai nebūtų laikęsi šių jiems svarbių ritualų. Vis kur nors užklysdavau ir perskaitydavau apie vieno ar kito rašytojo kūrybinės dirbtuvės faktus, todėl nusprendžiau pasidomėti apie tai plačiau ir įdomesnius perliukus pasidalyti su Jumis.

1.Vladimiras Nabokovas (Vladimir Nabokov) mėgo savo kūrinius rašyti ant lipnių lapelių, kad galėtų po to lengviau keisti pasakojimo struktūrą ir eigą. Nors didelį darbo dalį atlikdavo žmona, bandydama tuos lapelius sudėti chronologine seka.

2.Agata Kristi (Agata Kristi) – tai moteris paslaptis, ji ne tik kad buvo prieš rašytojos karjerą praradusi atmintį, bet ir turėjo keistų rašymo ritualų. Mėgdavo prisileidusi vonią ilgai gulėti vandenyje ir ten valgyti vaisius, galvodama apie savo knygos veikėjus.

3.Denas Braunas (Dan Brown). „Da Vinčio kodas“ ir daugelį kitų detektyvinio ir intelektualių šaradinio pobūdžio knygų autorius sako, kad geriausiai prieš rašant jį atpalaiduoja kabėjimas aukštyn kojomis. Autorius turi specialų stalą, kurį panaudoja stovėdamas aukštyn kojomis, ir teigia, kad tai jį labai atpalaiduoja ir leidžia susikoncentruoti į kūrybą.

4.Gerdtrūda Stein (Gertrude Stein) laikoma viena garsiausių gėjų ir lesbiečių gretų rašytojų, man beveik nežinoma, tik girdėta. Jos rašymo įprotis buvo važinėjimas vingiais, kas atrodo absoliučiai susikaupimui anomalija. Jos draugė vairuodavo Fordą, o ji keleivio pusėje atkakliai bandydavo viską užrašyti. Manoma, kad tai atkaklumo pratybos, davusios kitokį kūrybinį postūmį.

5.Čarlzas Dikensas (Charles Dickens). Sakoma, kad „Didžiųjų lūkesčių“ autorius stengėsi visada miegoti galva į šiaurę ir netgi su savimi nešiojosi kompasą, kad nuolat kryptingai būtų nusigręžęs į šią pusę, nors pagal Feng Shui ši pusė nėra rašytojui palanki kūrybiškai.

6.Virdžinija Vulf (Virginia Woolf) savo geriausius kūrinius parašė stovinti prie specialaus aukšto stalo. Panašiai rašė ir Ernestas Hemingvėjus, ir dar keletas garsių rašytojų. Tai buvo laikmečio mada.

7.Haruki Murkami (Haruki Murakami) labai svarbus fizinis pasirengimas ir judėjimas, jis mėgsta bėgti ilgas distancijas, netgi yra parašęs mažą memuarų knygutę apie tai „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“.

8. Viktoras Hugo (Victor Hugo). Žvelgiant į šį rūstų veidą, atrodo, kad žmogus itin konservatyvus, tačiau, kaip tikina amžininkai, rašytojas mėgo rašyti būdamas nuogas ir dar priešai veidrodį.

9. Stivenas Kingas (Stephan King). Siaubo knygų karalius labai produktyvus, o taip yra dėl griežtos disciplinos, kurios laikosi ne vieną dešimtmetį. Kasdien rašytojas bėgioja ir turi parašyti po 2 tūkstančius žodžių, netgi per savo gimtadienį ir kitas šventes. Dažniausiai tą jis padaro iki pusės dviejų dienos, o likusią dieną skiria šeimai ir pramogoms.

10. Francas Kafka (Franz Kafka) savo literatūrine erdve negalėjo pasigirti, kadangi maždaug nuo 1900 jis pradėjo dirbti Prahoje gydytoju ir gyvento ankštuose namuose su šeima. Dažniausiai vyrukas rašydavo jau artėjant vidurnakčiui ir rašydavo, kol užsinorėdavo miego, palūždavo. Retsykiais ir iki šešių ryto.

11.Markas Tvenas (Mark Twain) turėjo įprotį rašyti gulėdamas, bet labiausiai garsėjo kaip reiklus rašytojas. Anksti ryte pavalgydavo ir dirbdavo be pertraukos iki penkių vakaro. Neleido šeimai brautis į darbo kambarį. Laisvadieniai būdavo tik sekmadieniai, kada jis leisdavo su šeima laiką ir rūkydavo cigarus.

12. Kurtas Vonegutas (Kurt Vonnegut) keldavosi pusę šešių ir dirbdavo iki 8 ryto, po to tvarkydavo savo reikalus, pusryčiaudavo, eidavo į miestą, skirdavo pusvalandį plaukimui. Dieną užbaigdavo gerdamas škotišką viskį.

13. Isabelė Aljendė (Isabel Allende) savo romanus, man asmeniškai sunku patikėti, pradeda visada rašyti sausio 8 dieną. Pirmasis romanas „Dvasių namai“ buvo pradėtas 1981 metais sausio 8 dieną, kai ji sunkiai stebėjo merdintį senelį ir tai tapo jai paguoda. Rašytoja sako, kad šią dieną pradeda rašyti ir kitus savo romanus, anksčiau dėl sentimentalumo ir debiutinės sėkmės, o dabar tiesiog dėl to, kad visi jau žino, jog jai šią dieną negalima trukdyti.

14. Literatūros Nobelio ir Pulitzerio premijos autorius Džonas Steinbekas (John Steinbeck) savo kūrinius rašė vien pieštukais. Buvo pamišęs dėl pieštukų, domėjosi jų gamyba, firmomis ir rūšimis, todėl ant jo stalo buvo bent 20 aštriai padrožtų pieštukų.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Tumasonytė "Dirbtinė muselė"

Jurga Tumasonytė. „Dirbtinė muselė“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 112 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šią Jurgos Tumasonytės (g. 1988) debiutinę trumposios prozos knygelę Dirbtinė muselė nešiojausi savo darbo portfelyje pusantros savaitės ir išsitraukdavau per  pertraukas ir skaitydavau pienių ir saulės geltoname kiemelyje, sėdėdamas ant medinio suolelio. 2011 metais Pirmosios knygos konkurse su šiais tekstais laimėjusi autorė šiais metais pristatys jau kitą tekstų rinkinį Undinės.

Šie trumpieji tekstai nepaprastai gaivūs, juos lengva skaityti, kai kur nors „užstringi“, tarkim, važiuojant traukiniu ar miestiniu viešuoju transportu. Žanriniu požiūriu kai kurie tekstai gali būti laikomi novelėmis – vienas reikšmingas įvykis, netikėta, kaip J. Tumasonytei būdinga, makabriška istorijos pabaiga.

Kai kurie tekstai be idėjinės sąvaržos, tiesiog komponuojami fragmentinėmis nuotrupomis, iš kurių skaitytojais „baltąsias dėmes“ susilopo savo vaizduotės pastangomis, taigi, neužbaigtumas kartu mezga ir bendrą kūrybos lauką su skaitytoju. Tekstuose išryškėja keletas svarbių teminių aspektų. Vienas svarbiausių – lokalių asmeninių santykių peripetijos. Dažnai tai šeiminiai santykiai, kurie iliustruojami buitiškoje aplinkoje, įpinant kafkiškas transformacijas. Įspūdis toks, kad autorė byloja apie itin svarbius kasdieniškus dalykus, tačiau probleminį lauką užgožia literatūrinių dispersijų spektakliais, todėl tikrasis probleminis laukas lieka iš centro nustumtas į kontekstą – toks efektas neretai naudojamas kine, dar dažniau – teatre. Bet lygiai tą patį regime ir Kafkos Metamorfozėse – sūnus vieną dieną pabunda ir supranta esąs vabalu, tačiau aplinkinių absurdiška logika ir abejingumas, nepaisant aplinkybių, verčia skaitytoją kraupti ne pačia metamorfozės idėja, bet „normaliųjų“ reakcijomis į metamorfozės atvejį.

Priešingai nei Kafkos prozoje, kur aiškus dualumas, agresoriaus ir aukos pozicija, J. Tumasonytės tekstuose priešingų stovyklų beveik nėra, kadangi nuo kasdienybės nesveikų santykių – vienatvės, apleidimo, nemeilės sau, meilės be atsako ir t. t. – virtinėje kenčia visi. Štai tekste Lipumas, motina, užauginusi ir į pasaulį paleidusi vaiką, tampa gyvuliu: „Gegužę ji virto margu ir masyviu pitbuliu. Visi nutarė, kad dabartinė mamos būsena reikalauja atsidavimo, o Liolei pats laikas pradėti gyvenimą (p. 61).“

Užtenka ir įžūlumo, ir ekspresijos, ir galingos vaizduotės, kai, pav., tekste Malonė, moteris užuot pagimdžiusi vaiką, paleidžia vandenį ir plunksnuotą baltą balandį. Transformuojami ne tik veikėjai, situacijos, bet ir literatūros klasika. Jono Biliūno baltoji katytė viename iš tekstų atlieka kiek kitokį didaktinį niuansą, tiesa, kur kas ironizuotą ir apgaubtą simbolinių prasmių.

Jurga Tumasonytė

Kitas svarbus aspektas, nepaminėtas anotacijoje, yra ir „atvirieji“ rinkinio tekstai, kur išryškinami visuomenės absurdiškumo, chaoso, nesusikalbėjimo motyvai. Pavyzdžiui, tekste Skaistykla, kur prie miesto pagrindinės aikštės kasdien vyksta absurdiškomis problemomis lozunguojami mitingai. Dar absurdiškesni tampa mitinguojančiųjų norai ir troškimai, pavyzdžiui, protestuojama prieš ką tik išklotas naujas juodas šaligatvio plyteles: „Juoda spalva skatina miesto žmonių pesimizmą, auga savižudybių skaičius... <...> Toks kelias dargi diskriminuoja juodaodžius (p. 84)“.

Beveik visi tekstai pasižymi dinamišku ir savita ekspresija, varijuojama tarp kafkiškų metamorfozių, ironiškų paradoksų ir gotikinių siaubo elemento įvaizdžių: „Blogas žinias pranešantys telefono skambučiai yra kaip juodi varnai, įskrendantys į ausį ir iškapojantys kažkurią tavo esybės dalį (p. 94)“. Esti ir absoliučiai priešingos, subtilios, jautrios ir simbolinės, primenančios tradicinę lyrinę prozą, atvejų, pavyzdžiui, šis itin padarė stiprų įspūdį: „Lyginu seną paklodę su apsitrynusiomis našlaitėmis ir tik dabartiniu savo žvilgsniu galiu nustatyti, kad paklodė, per kurios paviršių važinėja lygintuvas, yra ypač sentimentali. Po tuo skuduru galėjo slėptis mama, tuberkulioze sirgęs senelis, sunkios močiutės kojos su tvinksinčiomis upėmis blauzdose, retai užklystantis tėvas, mažytė mažytė aš. Vietomis paklodė susiūta ir gali atrodyti, kad liečiu randus (p. 106).“ Štai taip subtiliai per vieną buitinį gestą – patalynės lyginimą – galima papasakoti visos šeimos santykių žemėlapį.

Kai kurie tekstai turi ekshibisionistinės pasakojimo raiškos (Martynenko literatūrinis efektas), kada išvardijami išgalvoti ir realūs (auto)biografiniai faktai, dažnai sausi, tarp jų inkorporuojamos pikantiškos ir intymios detalės, stengiantis sukurti ekspresinį pasakotojo apsinuoginimą – toks tekstas Atspindžiai. Bet autorė neužsižaidžia, nes ji tik į (auto)biografijas „atsiremia“ tam, kad vėl panirtų į savo gan savitu stiliumi kuriamą makabrišką, paradoksų ir ironijos kupiną pasaulį, kuriame išties įdomu ir netgi šiek tiek egzotiška palandžioti, tikintis nestandartinių teksto kūrimo sprendimų ir originalių logikos taisyklių nesilaikymo pavyzdžių.

Jūsų Maištinga Siela

Gailė Garnelytė "Ramybės diena" (apsakymas publikuotas žurnale "Metai", 2018 Nr. 7)

Sveiki,

Netikėtai perskaičiau „Metuose“ publikuotą Gailės Garnelytės (g. 1987) apsakymą „Ramybės diena“. Tiesą sakant, apie G. Garnelytę niekada nieko nebuvau girdėjęs. Trumpame pristatyme, sakoma, kad ji baigė lietuvių kalbą ir kino dramaturgiją, rengia kūrybinio rašymo kursus.

Perskaitęs „Ramybės dieną“, pamaniau, kad G. Garnelytė galėtų išleisti vykusių apsakymų rinkinį. Tekste pasakojimo personažą pasirinko Bertą (Bertoldo trumpinys) vyriškosios lyties, kuris praeityje turėjęs sunkumų, jau ilgą laiką gyvena intensyvų kūrybinį gyvenimą, bet nori pasiskirti sau ramią dieną, per kurią galėtų medituoti, atlikti ritualus. Jau nuo pat pradžių aiškus pasakojimo kodas, kuris primena F. Kafkos „Proceso“ absurdo kodą. Juo labiau Bertas trokšta ramybės, tuo labiau lemta tai ramybei drumstis – mamos skambutis, pagalba tetai, rūpesčiai dėl šuns ir kt. Iš esmės tai yra lekiančio, laiko nerandančio ir kasdienybės darbams besiaukojančio dažno šiuolaikinio žmogaus problema. Ramybės ir dvasinio augimo troškimas dažnai būna užgriozdintas nuolat atliekamų darbų gausa, kad galėtum apmokėti sąskaitas ir kaip nors išgyventi. Apsakymas iš dalies kritikuoja tokią nesveiką prievolėmis ir vergovine santvarka grįstą gyvenimo būdą.

Kitą vertus pasakojimo ritme „prasimuša“ Berto praeitis – alkoholiko mergišiaus gyvenimo ritmas, kuriam senasis Bertas pavydi. Negavęs ramybės dozės ir pamatęs, kaip gyvena jo konkurentas, jis desperatiškai neria į anų laikų girtuoklystę, bet ir čia, kaip ir buvo galima tikėtis, jį persekioja nesėkmė. Dėl šuns jis neįleidžiamas į barą, tada eina pirkti alkoholio ir nesveiko maisto į parduotuvę. Atrodo, tuoj tuoj veikėjas pasiduos silpnybei, sąmonės užtemimui, kurį autorė labai gerai psichologiškai grindžia pasidavimui, tačiau finalinė Berto pabėgimo ir juoko scena iš tikrųjų užbaigia apsakymą skaidriai ir netikėtai. Ramybės dienos vos netapo beprotiško nuopuolio diena.

Apsakyme sukurta priartėjimo prie destrukcijos intriga, tačiau viską vainikuoja nepasidavimas. Štai kur yra būdas nustebinti skaitytoją. Sekant jau žinomą pasakojimo ritmą, galima už įvykių vingio tikėtis paties blogiausio – ramybės troškimas sunaikina dvasinio augimo troškusį Bertą. Bet ne, priartėjimas prie destrukcijos tampa dvasiniu gyvenimo išbandymu, kurį Bertas, padedamas savo angelo sargo šuns Barto, išlaiko, ir priešingai nei F. Kafkos „Procese“, šis apsakymas palieka skaidrias ir pozityvias mintis tarsi būtų, žargonu tariant, linksma istorija apie susifeilinimą, menkniekį, iš kurio galima pasijuokti. Bet kartu tai istorija apie, koks gali būti galingas impulsas ir perspėjimas, kad už to juoko ir pabėgimo nuo policininko, visgi buvo grėsmingas nuopuolis ir jis visada yra ir bus, kol kaip detonatoriaus laikrodukas tiksės Berto širdis.

Sveikinu autorę su geru apsakymu. Ir visiems linkiu ramybės dienų ne vien tik išbandymų.

Jūsų Maištinga Siela