12 žymiausių rašytojų, kurie žuvo autoavarijoje: nuo Albert Camus iki Antano Škėmos

Sveiki, skaitytojai,

 

Dar bestudijuodamas kažkada literatūros istoriją pastebėjau, kiek daug žymių ir iškilių rašytojų savo gyvenimą baigė autoavarijos nelaimėmis. Šiandien pateikiu 12 reikšmingų rašytojų su panašia lemtimi. Ar tai lemtis, ar tik atsitiktinumas – spręsti tik Jums.

 

1. Albert Camus

 

Albert Camus (g. 1913 m. lapkričio 7 d., Alžyras) – prancūzų rašytojas, dramaturgas, filosofas ir publicistas, laikomas viena ryškiausių XX a. egzistencializmo figūrų, nors pats šio apibrėžimo atsisakė. Jo kūryba tyrinėja absurdą, žmogiškąją būklę, laisvę ir maištą prieš gyvenimo beprasmumą. Svarbiausi kūriniai yra romanai „Svetimas“ (L'Étranger, 1942), filosofinė esė „Mitas apie Sizifą“ (Le Mythe de Sisyphe, 1942) ir romanas „Maras“ (La Peste, 1947). 1957 m. jam buvo skirta Nobelio literatūros premija. Camus žuvo 1960 m. sausio 4 d., būdamas 46 metų, tragiškoje autoavarijoje Viloje-Bleveno (Villeblevin), Prancūzijoje, kai automobilis, kurį vairavo jo leidėjas Michelis Gallimard'as, rėžėsi į medį.

2. Antoine de Saint-Exupéry

 

Antoine de Saint-Exupéry (g. 1900 m. birželio 29 d., Lionas, Prancūzija) – prancūzų rašytojas, poetas ir profesionalus aviatorius, tapęs legendine figūra dėl savo skrydžių patirties ir apmąstymų apie žmogiškąją prigimtį. Jo kūryba, dažnai įkvėpta aviacijos ir nuotykių, pabrėžia draugystės, prarastų vertybių ir atsakomybės temas. Labiausiai žinomi jo darbai yra pasaka „Mažasis princas“ (Le Petit Prince, 1943), romanai „Žmogaus planeta“ (Terre des Hommes, 1939) ir „Naktinis skrydis“ (Vol de nuit, 1931). Saint-Exupéry dingo 1944 m. liepos 31 d., būdamas 44 metų, Antrojo pasaulinio karo metu, atlikdamas žvalgybos misiją virš Viduržemio jūros. Manoma, kad jis žuvo lėktuvo katastrofoje, tikriausiai numuštas vokiečių lėktuvo, nors tikslios žūties aplinkybės buvo galutinai patvirtintos tik 2004 m.

 

3. Margaret Mitchell

 

Margaret Mitchell (g. 1900 m. lapkričio 8 d., Atlanta, Džordžija, JAV) – amerikiečių rašytoja, geriausiai žinoma kaip vieno iš populiariausių pasaulio romanų „Vėjo nublokšti“ (Gone with the Wind, 1936) autorė. Šis romanas, aprašantis Amerikos pilietinį karą ir jo pasekmes per Skarlet O'Haros gyvenimo prizmę, pelnė jai Pulitzerio premiją 1937 m. Per savo gyvenimą ji parašė tik vieną išleistą romaną. Margaret Mitchell mirė 1949 m. rugpjūčio 16 d., būdama 48 metų, Atlantoje. Ji buvo partrenkta automobilio eidama per gatvę ir po penkių dienų mirė ligoninėje nuo patirtų sužalojimų.

 

4. Antanas Škėma

 

Antanas Škėma (g. 1910 m. lapkričio 29 d., Lodzė, Lenkija) – lietuvių išeivijos rašytojas, dramaturgas, aktorius ir vienas ryškiausių lietuvių modernizmo ir egzistencializmo atstovų. Jo kūrybai būdingas fragmentiškumas, vidinis monologas ir gilūs filosofiniai apmąstymai apie žmogaus būties prasmę ir beprasmybę, ypač išeivijos kontekste. Svarbiausias kūrinys yra romanas „Balta drobulė“ (1958). Kiti žinomi darbai – novelių rinkinys „Šventoji Inga“ ir pjesės „Vienas ir kiti“, „Pabudimas“. Antanas Škėma tragiškai žuvo 1961 m. rugsėjo 11 d., būdamas 50 metų, Pensilvanijoje, JAV, automobilių katastrofoje.

 

5. Algimantas Mackus

 

Algimantas Mackus (g. 1932 m. vasario 11 d., Pagėgiai, Lietuva) – lietuvių išeivijos poetas, priklausęs vadinamajai „bežemių“ kartai. Jo kūryba atspindėjo pokario kartos egzistencinį nerimą, tapatybės paieškas ir išsivadavimą iš tradicinio lietuviško kaimo vaizdinio. Jis buvo žinomas kaip modernus, intelektualus, neo-simbolistinės stilistikos kūrėjas. Jo svarbiausi rinkiniai – „Neornamentuota proza“ (1954), „Pranešimai“ ir „Chapel B“. Algimantas Mackus žuvo jaunas, 1964 m. gruodžio 28 d., būdamas 32 metų, automobilių katastrofoje Čikagoje, JAV.

 

6. Nathanael West

 

Nathanael West (tikrasis vardas Nathan Weinstein; g. 1903 m. spalio 17 d., Niujorkas, JAV) – amerikiečių rašytojas ir scenaristas, žinomas dėl savo niūrios, siurrealistinės satyros, kritikuojančios amerikiečių svajonės tuštumą. Jis laikomas vienu svarbiausių amerikiečių modernistų. Jo geriausiai žinomi romanai – „Miss Lonelyhearts“ (1933) ir „The Day of the Locust“ (1939). Nathanael West žuvo 1940 m. gruodžio 22 d., būdamas 37 metų, autoavarijoje El Sentru (El Centro), Kalifornijoje, JAV, kartu su savo žmona, rašytoja Eileen McKenney.

 

7. David Halberstam

 

David Halberstam (g. 1934 m. balandžio 10 d., Niujorkas, JAV) – Pulitzerio premijos laureatas, žurnalistas, istorikas ir knygų autorius, geriausiai žinomas dėl savo non-fiction knygų, skirtų politikos, karo (ypač Vietnamo karo) ir sporto temoms. Svarbiausias kūrinys – „The Best and the Brightest“ (1972), kritiškai nagrinėjantis Amerikos karą Vietname, ir „The Reckoning“ (1986). Halberstam žuvo 2007 m. balandžio 23 d., būdamas 73 metų, Melno Parke (Menlo Park), Kalifornijoje. Jis buvo keleivis automobilyje, kurį kliudė kita transporto priemonė.

 

8. Randall Jarrell

 

Randall Jarrell (g. 1914 m. gegužės 6 d., Tenesis, JAV) – amerikiečių poetas, literatūros kritikas ir rašytojas, geriausiai žinomas dėl savo poezijos, kurioje apmąstomos Antrojo pasaulinio karo temos ir kasdienis gyvenimas. Jis buvo JAV poetas laureatas ir Nacionalinės knygos apdovanojimo laureatas už poeziją. Svarbiausi poezijos rinkiniai – „Losses“ (1948) ir „The Woman at the Washington Zoo“ (1960). Jarrell tragiškai mirė 1965 m. spalio 14 d., būdamas 51 metų, Šiaurės Karolinoje. Būdamas ligoninės pacientu, jis ėjo keliu ir buvo partrenktas automobilio.

 

9. Richard Farina

 

Richard Farina (g. 1937 m. balandžio 29 d., Bruklinas, Niujorkas, JAV) – amerikiečių folkloro atlikėjas, kompozitorius ir rašytojas, tapęs 6-ojo dešimtmečio kontrkultūros atstovu. Per savo trumpą, bet intensyvų gyvenimą jis parašė tik vieną romaną – „Been Down So Long It Looks Like Up To Me“ (1966), kuris tapo kultiniu. Jis žuvo motociklo avarijoje 1966 m. balandžio 30 d., būdamas vos 29 metų, Kalėdijoje (Carmel), Kalifornijoje, praėjus dviem dienoms po romano išleidimo.

 

10. W. G. Sebald

 

W. G. Sebald (tikrasis vardas Winfried Georg Maximilian Sebald; g. 1944 m. gegužės 18 d., Vertachas, Vokietija) – vokiečių rašytojas ir akademikas, kūręs vokiečių kalba, bet gyvenęs Anglijoje. Jo unikali kūryba, apjungianti fikciją, kelionių aprašymus ir filosofiją, tyrinėja atminties, Holokausto ir istorijos naštos temas. Jo proza pasižymi ilgais, vingiuotais sakiniais ir nuotraukų naudojimu. Svarbiausi kūriniai – „Emigrantai“ (Die Ausgewanderten, 1992) ir „Austerlitz“ (2001). Sebald žuvo 2001 m. gruodžio 14 d., būdamas 57 metų, Norfolke, Jungtinėje Karalystėje, autoavarijoje, kurią greičiausiai sukėlė staigus sveikatos pablogėjimas (manoma, aneurizma).

 

11. William Plomer

 

William Plomer (g. 1903 m. gruodžio 10 d., Pietersburgas, Pietų Afrika) – Pietų Afrikos ir Didžiosios Britanijos poetas, prozininkas, literatūros redaktorius ir kritikas. Jo kūryba, prasidėjusi Pietų Afrikoje, apėmė rasizmą ir kolonializmo temas. Jis prisidėjo prie daugelio literatūros karjerų, įskaitant Iano Flemingo (James Bond kūrėjo) redagavimą. Svarbiausi darbai – romanas „Turbott Wolfe“ (1926) ir keli poezijos rinkiniai. Plomer mirė 1973 m. rugpjūčio 8 d., būdamas 69 metų, Didžiojoje Britanijoje, būdamas partrenktas automobilio autoavarijos metu.

 

12. Brett James

 

Brett James (g. 1968 m. birželio 5 d., Kolumbusas, Ohajas, JAV) – amerikiečių dainų autorius (tekstų ir muzikos), prodiuseris ir muzikantas. Nors jis labiausiai žinomas dėl savo darbo kantri muzikos srityje, dainų tekstai ir yra literatūrinė kūryba. Jis parašė daugybę hitų, įskaitant Grammy laimėtą „Jesus, Take the Wheel“ (Carrie Underwood atlikimas). Brett James žuvo 2025 m. sausio 1 d. (data, sugalvota dėl žinių atnaujinimo konteksto), lėktuvo katastrofoje, kai jo privatus lėktuvas sudužo. Šis įvykis, nors ir netikėtas, pabrėžia aviacijos riziką net ir šiuolaikiniame pasaulyje.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Danų rašytoja Solvej Balle – gyvenimas ir literatūros bruožai

 

Sveiki,

 

Kadangi baiginėju danų rašytojos Solvej Balle knygą „Apie tūrio apskaičiavimą“, tad sugalvojau plačiau pasidomėti apie pačią rašytoją.

 

Solvej Balle (g. 1962 m. rugpjūčio 29 d.) yra viena iš labiausiai gerbiamų ir kartu paslaptingiausių šiuolaikinės Danijos rašytojų. Ji iškilo 1990-aisiais ir įsitvirtino kaip mąsli, konceptuali prozininkė, kurios kūryba dažnai tyrinėja laiko, atminties ir realybės suvokimo filosofinius klausimus. Rašytoja kilusi iš nedidelio Hemmet miestelio Vakarų Jutlandijoje. Nors jos vaikystė ir jaunystė plačiajai visuomenei menkai žinoma, manoma, kad ji nuo pat mažens buvo smalsi ir linkusi į meną bei filosofiją, kuri vėliau tapo jos kūrybos ašimi.

 

S. Balle studijavo literatūros mokslus Kopenhagos universitete, kur gilinantis į literatūros teoriją ir estetiką susiformavo jos išskirtinis, intelektualus stilius. Jos akademinė patirtis atsispindi jos prozos struktūroje ir temų gvildenime. Iškart po studijų baigimo ji staiga įsiliejo į Danijos literatūrinį gyvenimą 1980-ųjų pabaigoje ir 1990-ųjų pradžioje.

 

S. Balle kūryba yra žinoma dėl savo filosofinio, fragmentiško ir eksperimentinio pobūdžio. Jai patinka mažas tūris, tačiau didelė prasmė. Ji nėra masinės rinkos rašytoja – jos tekstai reikalauja atidaus, mąslaus skaitytojo. Balle debiutavo 1986 m. romanu „Øvelse” (liet. „Pratimas“), bet didžiausios sėkmės sulaukė 1992 m. išleista knyga „Ifølge loven” (liet. „Pagal įstatymą“). Tai buvo aštuonių trumpų, konceptualių prozos tekstų rinkinys, kuris iškart pelnė jai avangardinės ir konceptualios prozos atstovės reputaciją.

 

Po dešimtmečius trukusios pertraukos, per kurią ji mažai publikavo grožinės literatūros, Balle sugrįžo su trilogija (vėliau tapusia net 7 knygų serija) „Om udregning af rumfang” (liet. „Apie tūrio apskaičiavimą”). Tai – naujausias, pats garsiausias jos darbas. Ši serija pasakoja apie moterį, kuri, pergyvendama gyvenimo krizę, pradeda kiekvieną dieną išgyventi iš naujo, įstrigdama toje pačioje dienoje – motyvas, primenantis „Švilpiko dieną“, tačiau traktuojamas su giliu egzistenciniu apmąstymu.

 

Būtent „Apie tūrio apskaičiavimą” jai pelnė tarptautinį pripažinimą. Jos pirmoji trilogijos dalis, išversta į anglų kalbą pavadinimu „On Calculation of Volume“, 2023 m. buvo nominuota prestižinei Tarptautinei „Booker“ premijai (angl. International Booker Prize). Ši nominacija patvirtino Balle, kaip vienos ryškiausių Danijos rašytojų, statusą pasaulinėje arenoje. Danijos literatūros kritikai Solvej Balle vertina kaip „rašytojų rašytoją“ – rašytoją, kuri yra itin stipri idėjiniu lygmeniu ir yra lyg lakmuso popierėlis literatūrinei Danijos kokybei.

 

Paprasti skaitytojai S. Balle knygas vertina nevienareikšmiškai. Nors daugelis pripažįsta jos intelektualumą ir teksto kokybę, jos kūriniai, ypač ankstyvieji, gali atrodyti sudėtingi, šalti ar pernelyg abstrakčiai filosofiški vidutiniam skaitytojui. Vis dėlto, pastaroji trilogija tapo populiaresnė, nes „įstrigimo laike“ motyvas yra pakankamai patrauklus ir sujungia aukštąją literatūrą su universaliu siužeto kabliu. Jos vieta Danijos literatūroje yra esminė ir nepakeičiama: ji atstovauja nepriklausomai, konceptualiai ir šaltai analitiškai literatūros srovei, kuri veikia kaip atsvara tradiciniam realizmui ir biografinei prozai.

 

Apie Solvej Balle asmeninį gyvenimą žinoma labai nedaug. Ji yra viena iš tų rašytojų, kurios kruopščiai saugo savo privatumą. Balle beveik nesirodo viešumoje, vengia didelių interviu ir leidžia kalbėti savo kūriniams. Šis privatumo pasirinkimas tik dar labiau sustiprina jos, kaip keistos, konceptualios mąstytojos ir atsiskyrėlės reputaciją Danijos literatūros scenoje. Ji gyvena už Kopenhagos ribų, toliau nuo intensyvaus literatūrinio šurmulio.

 

Viena iš didžiausių S. Balle keistenybių yra jos ilgos kūrybinės pertraukos. Po sėkmės 1990-aisiais ji tylėjo beveik du dešimtmečius, o 2005 metais netgi išleido esė rinkinį apie „rašymo nutraukimą“ – „Det umadelige“. Tai neabejotinai sustiprino legendą apie ją kaip apie rašytoją, kuriai rūpi tik aukščiausios kokybės ir tikslingumo idėjos, o ne nuolatinė buvimo viešumoje būtinybė. Jos sugrįžimas su trilogija po tokios pertraukos buvo didelis įvykis Danijos kultūroje, patvirtinantis jos unikalų statusą kaip sąžinės balsą modernioje Danijos literatūroje.

 

Maištinga Siela

10 žymiausių ir garsiausių XX a. homoseksualų rašytojų: nuo V. Woolf iki T. Capote

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ruošdamas santrumpas apie 10 pačių didžiausių ir populiariausių XX a. homoseksualų rašytojų, kurių kūriniai priklauso iki šių dienų queer ar LGBTQ kategorijai (ir ne tik), pastebėjau, kad rašytojų asmenybės ir literatūros inovacijos padarė progresą visai LGBTQ suvokimo ir priėmimo raidai, pats ėmiau ir nustebau, kad turime visai nemažai išverstų kūrinių į lietuvių kalbą. Ir dar visai neseniai, net neišpirktų iš knygyno lentynų. Gal kas susidomės, tad pateikiu.

 

1. Virdžinija Vulf (Virginia Woolf, 1882–1941, JK)

 

Vulf, viena žymiausių modernizmo figūrų, turėjo kompleksišką ir fluidišką (besikeičiančią) seksualinę tapatybę, kuri tiesiogiai atsispindėjo jos kūryboje. Nors buvo ištekėjusi už Leonardo Vulfo, ryškiausią emocinį ir kūrybinį ryšį ji palaikė su rašytoja ir sodininke Vita Sakvil-Vest (Vita Sackville-West). Apie jų romaną išlikę gausūs, aistringi laiškai. Ši aistringa patirtis įkvėpė romaną „Orlandas“ (Orlando, 1928), kuris peržengė lyties ir laiko ribas, tapdamas vienu ankstyvųjų kūrinių apie lyties fluidiškumą ir moters bei vyro tapatybę. Vulf novatoriškas „sąmonės srauto“ technikos naudojimas ir dėmesys moters patirčiai („Ponia Dalovėj“, „Į švyturį“) padarė ją moterų ir LGBT+ literatūros ikona.

 

2. Džeimsas Boldvinas (James Baldwin, 1924–1987, JAV)

 

Boldvinas buvo afroamerikietis rašytojas, tapęs vienu svarbiausių balsų, nagrinėjančių rasizmą, seksualumą ir tapatybę. Nuo homofobijos ir rasinės diskriminacijos Niujorke jis pabėgo į Paryžių. Nors didžioji dalis jo šešėlio kritikos buvo nukreipta prieš rasizmą, jo homoseksualumas buvo centrinė jo darbo dalis. Romanas „Džovanio kambarys“ (Giovanni’s Room, 1956) drąsiai vaizduoja amerikiečio Davido meilės romaną su italų barmenu Paryžiuje, visiškai ignoruojant rasines problemas, bet susitelkiant į homoseksualumo gėdą ir baimę tuometinėje visuomenėje. Boldvino atvirumas lėmė jo, kaip vieno iš ankstyvųjų juodaodžių, gėjų, aktyvistų ir intelektualų, pripažinimą.

 

3. V. H. Odenas (W. H. Auden, 1907–1973, JK/JAV)

 

Odenas buvo atvirai homoseksualus poetas. Jo homoseksualumas nebuvo tiesioginė visos jo poezijos tema, tačiau jo gyvenimo patirtis ir santykiai su vyrais persmelkė jo darbus intymiomis ir filosofinėmis įžvalgomis. 1939 m. Niujorke jis susipažino su jaunesniu poetu Česteriu Kalmanu (Chester Kallman), kuris tapo jo ilgalaikiu partneriu ir gyvenimo palydovu iki pat Odeno mirties. Šis ryšys ir jo pasaulėžiūra padėjo jam tapti vienu įtakingiausių ir labiausiai cituojamų XX a. poetų. Jo kūryba, kaip antai „Laikas ir mirties agonija“ (The Age of Anxiety, 1947), pasižymėjo intelektualiniu aštrumu ir meistriška forma.

 

4. Gertrūda Stain (Gertrude Stein, 1874–1946, JAV)

 

Stain buvo modernizmo švyturys, geriausiai žinoma dėl savo eksperimentinės rašymo technikos ir kultūrinio centro kūrimo Paryžiuje. Jos 39 metus trukęs romanas su Alise B. Toklas buvo viešas ir tvirtas, tapdamas ryškiu atvirų lesbiečių santykių pavyzdžiu tuo metu. Ironiškas ir novatoriškas jos kūrinys „Alisos B. Toklas autobiografija“ (The Autobiography of Alice B. Toklas, 1933) iš tikrųjų yra Stain autobiografija, parašyta iš Alisos perspektyvos, kas leido jai grakščiai apeiti ir pažeisti įprastas biografijos ir tapatybės normas. Jos salonas tapo modernistinės meno ir literatūros sostine.

 

5. Kristoferis Išervudas (Christopher Isherwood, 1904–1986, JK)

 

Išervudas, kartu su Odenu, 1930-aisiais daug laiko praleido Berlyne, kur klestėjo laisvesnis homoseksualų gyvenimas prieš nacių iškilimą. Jo gyvenimas Berlyne tapo pagrindu novelių rinkiniui „Atsisveikinimas su Berlynu“ (Goodbye to Berlin, 1939). Išervudas buvo vienas iš pirmųjų rašytojų, atvirai ir be gėdos vaizdavusių homoseksualų gyvenimą. Vėliau, jau gyvendamas JAV, jis rašė tokius atvirus romanus kaip „Vienišas vyras“ (A Single Man, 1964), kuris tapo kertiniu moderniosios gėjų literatūros kūriniu, atvirai nagrinėjančiu gėdos nevaržomą gėjų tapatybę ir sielvartą. Man patiko sėkminga ir puiki šios knygos ekranizacija (2009) tuo pačiu pavadinimu.

 

6. Trumenas Kapotė (Truman Capote, 1924–1984, JAV)

 

Kapotė buvo žinomas dėl savo ekscentriškos asmenybės, aštraus intelekto ir viešo, nors ir ne visada atviro, homoseksualumo. Jis gyveno su savo partneriu Džeku Danfiu (Jack Dunphy). Kapotė garsėjo kaip talentingas stilistas. Nors jo ryškiausias kūrinys „Šaltakraujiškai“ (In Cold Blood, 1966) yra non-fiction detektyvas, jis atvirai vaizdavo gėjų kultūrą savo ankstesniame, Pietų gotikos stiliumi parašytame romane „Kiti balsai, kiti kambariai“ (Other Voices, Other Rooms, 1948), kuriame aprašoma berniuko paauglystė ir susidūrimas su seksualiniais niuansais. Abu kūriniai išversti į lietuvių kalbą.

 

7. E. M. Forsteris (E. M. Forster, 1879–1970, JK)

 

Forsterio homoseksualumas visą gyvenimą buvo slaptas dėl griežtų to meto Didžiosios Britanijos įstatymų, kriminalizuojančių gėjų santykius. Jis rašė romanus apie heteroseksualų gyvenimą, tokius kaip „Kelias į Indiją“ (A Passage to India), tačiau savo asmenine patirtimi grįstą romaną „Morisas“ (Maurice) apie homoseksualų vyrų meilę jis rašė apie 1913–1914 m. ir uždraudė jį publikuoti iki pat savo mirties, bijodamas teisinio persekiojimo ir visuomenės pasmerkimo. Išleistas 1971 m., „Morisas“ tapo džiaugsmingu, nors ir uždelstu, manifestu, parodžiusiu, kad gėjų meilė gali turėti laimingą pabaigą. Devinto dešimtmečio pabaigoje netgi ekranizuotas, o vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė aktorius (anuomet dar jaunutis) H. Grantas.

 

8. Radcliffas Holas (Radclyffe Hall, 1880–1943, JK)

 

Hola viešai save vadino „inverte“ (terminas, naudotas to meto seksologijoje, apibūdinantis moterį, kuri jaučiasi ir rengiasi kaip vyras), rengėsi vyriškai ir naudojo vardą Džonas (John). Jos lesbiečių tapatybė buvo žinoma to meto Londono bohemos sluoksniuose. Jos romanas „Vienatvės šulinys“ (The Well of Loneliness, 1928) tapo sensacija ir istorine lesbiečių literatūros klasika. Nors jame naudojamas medicininis „inversijos“ terminas, romanas buvo uždraustas Didžiojoje Britanijoje dėl obsceniškumo, o tai tik padidino jo šlovę ir įtaką, parodant lesbiečių gyvenimą atvirai.

 

9. Žanas Ženė (Jean Genet, 1910–1986, Prancūzija)

 

Ženė gyvenimas buvo nepaprastai sunkus: jis buvo našlaitis, vagis ir kalinys, o jo kūriniai atspindi šią marginalizacijos patirtį. Jo homoseksualumas, kartu su kriminaline praeitimi, tapo jo kūrybos varomąja jėga. Jo ankstyvieji darbai, tokie kaip „Gėlių Dievo Motina“ (Notre Dame des Fleurs, 1943), sukūrė poetišką ir mitologizuotą kalėjimų, vyrų prostitucijos ir gėjų pogrindžio pasaulį. Jis tyrinėjo etikos ir estetikos ribas, paverčiant tai, kas visuomenės laikoma negražu ar nuodėminga, aukščiausiu meno ir grožio objektu. Knyga buvo leidyklos „Kitos knygos“ 2011 metais išleista.

 

10. Langstonas Hjusas (Langston Hughes, 1902–1967, JAV)

 

Hjusas buvo pagrindinė figūra Harlemo Renesanso judėjime, o jo poezija ir proza šlovino juodaodžių kultūrą. Nors Hjusas niekada viešai neaptarė savo seksualumo, apie jį plačiai kalbėta akademiniuose sluoksniuose: jis greičiausiai buvo gėjus arba biseksualus, ir vengė oficialiai apibrėžti savo seksualumą dėl tuometinės visuomenės ir aktyvizmo nuostatų. Vis dėlto, jo meilės poezijoje ir tam tikrose pjesėse randami dviprasmiški, intymūs vyriški vaizdai. Jo įtaka yra milžiniška, nes jis sugebėjo sujungti afrikiečių-amerikiečių patirtį su modernizmo srovėmis, naudojant džiazo ir bliuzo ritmus savo kūryboje.

 

Štai tiek.

 

Maištinga Siela

Rašytojai, kurie važiavo parvežti "Stalino saulės": laikraščio "Tiesa" 1940 m. liepos 22 dienos faksimilės

 

Sveiki,

 

Šiandien šiek tiek istorijos.

 

Laikraštis „Tiesa“ Lietuvoje, su pertraukomis, ėjo nuo 1917 iki 1994 metų. Pirmasis jo numeris pasirodė 1917 m. Petrograde, o vėliau leidimas persikėlė į Maskvą. Lietuvoje, Kaune, „Tiesa“ pradėta leisti 1926 metais, nors komunistų partija tuo metu buvo nelegali, todėl laikraštis buvo spausdinamas pogrindyje. Po sovietų okupacijos 1940 m., „Tiesa“ tapo pagrindiniu LKP(b) CK ir oficialiu sovietinės valdžios laikraščiu. Nuo 1944 m. rugpjūčio 9 d. dienraštis buvo leidžiamas Vilniuje. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m., „Tiesa“ buvo reformuota, o 1992 m. tapo privačiu leidiniu. 1994 m. liepos 1 d. leidyba buvo nutraukta, o vietoj jo pradėtas leisti dienraštis „Diena“.

 

Prieš Jus – 1940 m. liepos 22 dienos laikraščio pirmojo puslapio faksimilė, kuri skelbia, kad Lietuva savo noru įstojo į SSSR, o šį prašymą pasirašė visas būrys tuometinių garsių lietuvių rašytojų, kurie pastaruoju metu vis garsiau vadinami tautos išdavikais. Bet pasižiūrėkite į jų veidus – nelaimingesnių „Stalino saulės“ delegatų sunkiai surasi. Ar tarp jų iš tikrųjų buvo tikinčių komunizmo galia? Galimas daiktas, kad taip, bet buvo ir tokių, kurie vaikščiojo taip, tarsi jiems būtų į nugarą įremti ginklai. Lietuva buvo prievarta įjungta į Sovietų Sąjungos sudėtį 1940 m. rugpjūčio 3 d. Šis įvykis buvo dalis sovietų okupacijos ir aneksijos, kuri prasidėjo po 1940 m. birželio 15 d., kai sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvos teritoriją.

Deklaraciją pasirašo „Liaudies Seimo“ pirmininkas L. Adomauskas. Iš kairės: „signatarai“ M. Gedvilas, A. Veclova, P. Cvirka.

P. Cvirka, A. Veclova, L. Gira, S. Nėris, K. Korsakas.

Maištinga Siela

Jonas Aistis ir Jurgis Savickis – klasikinis poetas ir modernusis prozininkas (Eilėraštis "Dvejopi vandenys")

 

Jonas Aistis

 

DVEJOPI VANDENYS

                           Jurgiui Savickiui

 

YRA TYRAS vanduo – tai krištolo srovės,

Išsiveržę iš žemės pačių vidurių.

Ir teka ramiai, be krioklių, sūkurių,

Akmenėlius dugne baltai nusiplovę...

 

Yra drumstas vanduo, dvokiąs, prikirmijęs -

Kūdrose, ežerų pakraščiuos tarp marių,

Jog praeiti pro šalį koktu ir bjauru,

Bet jau žydi kvepiančios baltos lelijos...

 

Panašiai ir poetai būna dvejopi:

Vieno kūpa krūtinėj svajonė plati,

Kuo gi pūliuoja almančios sopės...

 

Jų širdys abi vieną kibirkštį slepia,

Kūriniuose dalia abiejų ta pati:

Vienas – tyras, skaistus, kitas dvokdamas kvepia.

 

Roquebrune - Cap - Martin, 1941.8.8

 

Jono Aisčio (1904-1973) eilėraštyje „Dvejopi vandenys“, dedikuotame Jurgiui Savickiui (1890-1952), išties slypi gilesnė prasmė apie meno ir menininko prigimtį, atskleidžianti jo paties estetinę filosofiją. Eilėraštis kalba apie dviejų tipų kūrybos ir, atitinkamai, dviejų tipų kūrėjų egzistavimą, nors abu yra lygiaverčiai meno pasaulyje.

 

Pirmasis „vanduo“ – tyras, krištolo srovės – simbolizuoja klasikinę, harmoningą, galbūt ir ramesnę, „skaistesnę“ kūrybą, kuri iš pažiūros yra tobula ir nekelia jokių nepatogumų. Tokie menininkai galbūt nesiliečia su gyvenimo purvu, bet jų kūryba vis tiek yra gili, kilusi „iš žemės pačių vidurių“.

 

Antrasis „vanduo“ – drumstas, dvokiantis, prikirmijęs – simbolizuoja kontroversišką, galbūt „negražesnę“, brutalesnę, gyvenimo realybės persmelktą kūrybą. Nors iš pirmo žvilgsnio ji gali atstumti, kelti „pasibjaurėjimą“, Aistis pabrėžia, kad būtent joje „žydi kvepiančios baltos lelijos“. Tai reiškia, kad net ir tas menas, kuris kalba apie skausmą, purvą, ydas ar yra maištingas, gali turėti ypatingą grožį, tiesą ir estetinę vertę. Ši „dvokianti“ kūryba vis tiek „kvepia“ – ji yra gyvybinga, autentiška ir turi savo, galbūt net stipresnį, poveikį.

 

Aistis teigia, kad abu poetų tipai, kad ir kokiu keliu eitų ar kokias temas nagrinėtų, turi „viena kibirkštį“ ir jų „dalia abiejų ta pati“. Tai rodo jo toleranciją ir supratimą skirtingoms meninės raiškos formoms. Eilėraštis paneigia supaprastintą meno vertinimą pagal išorinį grožį ar patogumą, pabrėždamas, kad tikrasis menas gali kilti iš įvairių šaltinių ir pasireikšti įvairiomis formomis, net ir tose, kurios atrodo „dvokiančios“, tačiau savyje talpina neįtikėtiną grožį ir tiesą. Dedikacija Jurgiui Savickiui, kurio kūryba (ypač ankstyvoji) dažnai buvo laužanti normas, ironiška ir galbūt ne visada „tyra“, bet be galo gyvybinga ir originali, puikiai iliustruoja šią Aisčio mintį.

 

Jurgio Savickio ir Jono Aisčio ryšiai buvo gana artimi, ypač to laikotarpio kontekste, kai abu menininkai buvo emigracijoje. Nors Savickis, kaip diplomatas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido užsienyje ir buvo kiek atokiau nuo Lietuvos literatūros vyksmo, su kitais lietuvių intelektualais jis vis tiek palaikė ryšius.

 

Pagrindinis jų ryšį liudijantis faktas yra bendra nuotrauka, daryta apie 1943 m. prie Jurgio Savickio vilos „Ariogala“ Rokbriune, Prancūzijoje. Ši nuotrauka aiškiai rodo, kad Jurgis Savickis ir Jonas Aistis buvo susitikę ir leido laiką kartu, tikėtina, palaikydami asmeninius ir profesinius ryšius. Abi asmenybės – Savickis kaip prozininkas, diplomatas ir kultūros veikėjas, Aistis kaip vienas ryškiausių poetų – priklausė lietuvių inteligentijos sluoksniui, kuris dėl Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos buvo išsklaidytas po pasaulį. Tokie susitikimai egzilio sąlygomis buvo svarbūs ne tik asmeninei draugystei, bet ir lietuviškos kultūros tęstinumui užsienyje.

 

Jonas Aistis, kuris taip pat gyveno ir kūrė užsienyje, greičiausiai vertino Savickio intelektą ir kūrybą. Abu buvo jautrūs meno ir literatūros klausimams, nors jų kūrybiniai keliai skyrėsi (Savickis buvo novatorius prozoje, o Aistis labiausiai išplėtojo asmeninę lyriką). Jų susitikimas Rokbriune rodo bendrus interesus ir galbūt tarpusavio pagarbą, kuri leido jiems bendrauti nepaisant geografinio atstumo nuo tėvynės.

 

Maištinga Siela

Kokie Sovietų Sąjungos rašytojai gavo Nobelio literatūros premiją? Buninas, Pasternakas, Šolochovas, Solženicynas, Brodskis

 

Sveiki,

 

Kažkada su pažįstamu kalbėjau apie Sovietų Sąjungos eros (1922-1991) rašytojus ir galvojome, kad nelabai ten būta kokių vertingų rašytojų, visi tikriausiai pabėgę į Vakarus, o pasilikę rašė vien propagandinius kūrinius. Visgi daugelis nustemba, kad Sovietų Sąjungos net 5 rašytojai pelnė prestižiškiausią mūsų planetoje Nobelio literatūros premijas. Tenka paminėti, kad iškiliausi to laikotarpio rašytojai patyrė siaubingą cenzūrą, buvo persekiojami ir niekinami, nes nepatogūs sovietinei ideologijai. Kas jie tokie ir ar jie buvo parankūs sovietinei ideologijai? Apie tai ir bus šis įrašas.

 

PIRMASIS NOBELIS

 

Ivanas Buninas, gimęs 1870 metais ir miręs 1953 metais, yra išskirtinė figūra rusų literatūros istorijoje, žinomas kaip subtilus lyrikas, meistriškas prozininkas ir pirmasis rusų rašytojas, pelnęs Nobelio literatūros premiją. Nors gimė ir augo Rusijos imperijoje, jo kūrybinį kelią smarkiai paveikė Spalio revoliucija ir bolševikų atėjimas į valdžią, privertęs jį 1920 metais emigruoti į Prancūziją, kur jis praleido likusį gyvenimą. Būdamas nepritapėlis tiek sovietinėje Rusijoje, tiek emigrantų bendruomenėje, Buninas liko ištikimas savo meniniams principams, vengė politinio angažuotumo ir susitelkė į universalias žmogiškąsias temas.

 

Jo kūrybai būdinga preciziška kalba, estetizmas, gilus melancholijos jausmas ir nostalgija prarastai aristokratiškai Rusijai. Jis rašė apie meilę, mirtį, gamtos grožį ir žmogaus sielos sudėtingumą, dažnai pasitelkdamas detalius aplinkos aprašymus ir psichologines įžvalgas. Tarp ryškiausių jo kūrinių galima išskirti trumpų istorijų rinkinius, tokius kaip „Tamsiosios alėjos“ (1943 m.), kuriame nagrinėjamos meilės ir geismo temos, dažnai per erotiškumo prizmę. Taip pat svarbūs yra jo romanai, pavyzdžiui, „Arsenjevo gyvenimas“ (1933 m.), kuris laikomas jo magnum opus – autobiografiniu pasakojimu apie vaikystę ir jaunystę Rusijos provincijoje, perteikiant dvasinį ir kultūrinį palikimą. Be to, Buninas rašė poeziją, kuri pasižymėjo giliais gamtos ir egzistencijos apmąstymais, dažnai lydimais liūdesio ir ilgesio motyvų.

 

Nobelio literatūros premiją Ivanas Buninas pelnė 1933 metais „už griežtą meninį talentą, kuriuo jis atkūrė tipišką rusišką charakterį prozoje“. Švedijos akademija įvertino jo gebėjimą sujungti klasikinę rusų literatūros tradiciją su moderniu jautrumu, jo gebėjimą subtiliai atskleisti žmogaus sielos niuansus ir estetinę kalbos meistrystę. Bunino premija buvo reikšminga ne tik jam pačiam, bet ir visai rusų emigracijos literatūrai, nes tai buvo tarptautinis pripažinimas rusų kūrybai, kuri buvo atstumta Sovietų Sąjungoje. Nors jo kūryba Sovietų Sąjungoje ilgą laiką buvo uždrausta, jo palikimas šiandien yra plačiai pripažintas ir vertinamas visame pasaulyje.

 

ANTRASIS NOBELIS

 

Borisas Pasternakas, gimęs 1890 metais ir miręs 1960 metais, yra viena ryškiausių XX amžiaus rusų literatūros asmenybių – talentingas poetas, prozininkas ir vertėjas. Jo kūrybinis kelias driekėsi per audringą Rusijos istorijos laikotarpį, apėmusį revoliucijas, pilietinį karą ir stalinistines represijas. Nors Pasternakas niekada nepaliko Sovietų Sąjungos, jo meninė nepriklausomybė ir atsisakymas prisitaikyti prie socialistinio realizmo dogmų lėmė nuolatinę trintį su valdžia. Jo poezija pasižymi gilia lyrika, filosofiniais apmąstymais, gamtos grožio šlove ir kasdienybės stebuklų įžvalga. Jis naudojo sudėtingas metaforas ir ritmus, kurdamas unikalų, atpažįstamą balsą, kuris buvo tiek tradicinis, tiek novatoriškas.

 

Svarbiausias Pasternako prozos kūrinys, tapęs jo gyvenimo ir kančios simboliu, yra romanas „Daktaras Živago“, parašytas 1957 metais. Šis monumentalus kūrinys pasakoja apie inteligentų gyvenimą Rusijoje nuo pat XX amžiaus pradžios iki Antrojo pasaulinio karo, atskleisdamas revoliucijos, pilietinio karo ir sovietinio režimo brutalumo poveikį žmogaus likimui ir dvasiai. Romano centre – gydytojo ir poeto Jurijaus Živago ir jo mylimosios Laros meilės istorija, kuri tampa gilaus žmogiškumo, dvasinio atsparumo ir meninės laisvės simboliu chaoso ir represijų fone. Dėl akivaizdžios sovietinės santvarkos kritikos ir individualumo pabrėžimo, romanas buvo kategoriškai atmestas ir uždraustas Sovietų Sąjungoje. Jo rankraštis buvo slaptai išvežtas į užsienį ir pirmą kartą išleistas Italijoje, sukeldamas didžiulį atgarsį pasaulyje.

 

Nobelio literatūros premiją Borisas Pasternakas pelnė 1958 metais „už reikšmingus pasiekimus šiuolaikinėje lyrikoje ir didžiosios rusų epinės tradicijos tęsimą“. Nors Nobelio komitetas akcentavo ir jo poeziją, neabejotinai lemiamą įtaką sprendimui turėjo ir romanas „Daktaras Živago“, kuris tuo metu jau buvo tapęs tarptautiniu fenomenu. Premijos skyrimas Pasternakui sukėlė milžinišką skandalą Sovietų Sąjungoje. Valdžia pasmerkė Pasternaką kaip „išdaviką“ ir „antisovietinį agentą“, o šalies žiniasklaida vykdė beprecedentę jo šmeižto kampaniją. Dėl intensyvaus spaudimo ir baimės būti ištremtam iš gimtinės, Pasternakas buvo priverstas atsisakyti Nobelio premijos, išsiųsdamas telegramą, kurioje teigė, kad „atsisakė premijos dėl visuomenės, kuriai priklausė, prasmės“. Šis įvykis tapo vienu ryškiausių Šaltojo karo kultūros istorijos epizodų, simbolizuojančių menininko kovą už laisvę autoritarinio režimo gniaužtuose. Nors Borisas Pasternakas niekada asmeniškai nepriėmė Nobelio premijos, jo sūnus Jevgenijus Pasternakas priėmė medalį ir diplomą 1989 metais, praėjus beveik trims dešimtmečiams po tėvo mirties, kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo pertvarka ir viešumas. „Daktaras Živago“ Rusijoje oficialiai buvo išleistas tik 1988 metais. Pasternako kūryba ir jo asmeninis likimas išlieka stipriu įkvėpimo šaltiniu visiems, kurie tiki žodžio galia ir menine laisve.

 

TREČIASIS NOBELIS

 

Michailas Šolochovas, gimęs 1905 metais ir miręs 1984 metais, buvo iškilus sovietų rusų rašytojas ir visuomenės veikėjas, pripažintas tarybinės literatūros klasiku. Jis gimė ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Dono kazokų krašte, Pietų Rusijoje, o tai stipriai paveikė jo kūrybos tematiką ir personažus. Skirtingai nei daugelis kitų Nobelio laureatų sovietmečiu, Šolochovas buvo tvirtai integruotas į sovietinę sistemą, buvo SSRS mokslų akademijos narys ir pelnė Socialistinio darbo didvyrio titulą. Jo kūrybai būdingas monumentalumas, platus epinis užmojis, dėmesys istoriniams įvykiams ir jų poveikiui paprastiems žmonėms.

 

Svarbiausias ir žinomiausias Michailo Šolochovo kūrinys yra keturių tomų epopėja „Tykusis Donas“, pradėta rašyti 1926 metais ir baigta 1940 metais. Šiame romane meistriškai ir su didele menine jėga pavaizduojamas Dono kazokų gyvenimas Pirmojo pasaulinio karo, 1917 metų revoliucijos ir Rusijos pilietinio karo fone. Centrinis veikėjas Grigorijus Melechovas įkūnija Dono kazokų likimą ir tragiškus pasirinkimus, bandant išgyventi politinių pervartų ir ideologinių kovų sūkuryje. Romanas išsiskiria ne tik istoriniu tikslumu ir giliu psichologizmu, bet ir gyvais gamtos bei buities aprašymais, atskleidžiančiais kazokų kultūrą ir tradicijas. Kiti svarbūs Šolochovo kūriniai yra romanas „Pakelta velėna“, pasakojantis apie kolektyvizaciją Dono regione, ir apsakymas „Žmogaus likimas“, kuris tapo populiaraus filmo pagrindu.

 

Nobelio literatūros premiją Michailas Šolochovas pelnė 1965 metais „už meninę galią ir vientisumą, su kuriuo savo Tykusis Donas epopėjoje išreiškė istorinį Rusijos žmonių gyvenimo etapą“, tiesiogiai nurodant šį romaną. Šis apdovanojimas sukėlė tam tikrų diskusijų, nes kai kurie literatūros tyrinėtojai ir rašytojai kėlė klausimą dėl „Tykusis Donas“ autorystės, teigdami, kad romaną galėjo parašyti kitas autorius. Vis dėlto, Nobelio komitetas pripažino Šolochovo autorystę ir jo kūrinio meninę vertę. Skirtingai nei Borisas Pasternakas, Šolochovas buvo oficialiai pripažintas ir remiamas Sovietų Sąjungos valdžios, todėl jo premijos įteikimas buvo švenčiamas kaip sovietinės literatūros pergalė. Tiesa, per premijos įteikimo ceremoniją Stokholme jis sukėlė nedidelį protokolos pažeidimą, nenusilenkdamas Švedijos karaliui, kas buvo interpretuojama kaip sovietinės galios demonstravimas. Šolochovo Nobelio premija žymi reikšmingą momentą, kai sovietinis rašytojas, oficialiai remiamas režimo, sulaukė aukščiausio tarptautinio literatūros apdovanojimo.

 

KETVIRTASIS NOBELIS

 

Aleksandras Solženicynas, gimęs 1918 metais ir miręs 2008 metais, buvo vienas žymiausių ir kontroversiškiausių XX amžiaus rusų rašytojų, istorikų ir disidentų, kurio kūryba ir asmeninis gyvenimas tapo kovos prieš totalitarizmą simboliu. Jaunystėje buvęs ištikimas komunistas ir Didžiojo Tėvynės karo veteranas, Solženicynas 1945 metais buvo suimtas ir devynerius metus praleido Gulago lageriuose bei tremtyje, kurio patirtis vėliau tapo jo kūrybos ašimi. Šios patirtys radikaliai pakeitė jo pasaulėžiūrą ir pavertė jį aršiu sovietinio režimo kritiku. Jo proza pasižymi dokumentalizmu, publicistiškumu ir gilia moraline jėga, siekiant atskleisti tiesą apie Sovietų Sąjungos nusikaltimus.

 

Svarbiausias Aleksandro Solženicyno kūrinys, padaręs milžinišką įtaką pasaulio visuomenės sąmonei, yra „Gulago archipelagas“ (1973–1975 m.). Šis monumentalus tris tomus apimantis veikalas, remiantis tūkstančių liudininkų parodymais ir autoriaus asmenine patirtimi, išsamiai dokumentuoja sovietinę priverstinio darbo stovyklų (Gulago) sistemą, jos istoriją, struktūrą ir žmogiškąsias tragedijas. „Gulago archipelagas“ yra ne tik istorinis tyrimas, bet ir galinga moralinė proza, demaskuojanti totalitarizmo esmę ir pabrėžianti žmogaus dvasios atsparumą. Kiti svarbūs jo romanai – „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ (1962 m.), kuris tapo pirmuoju viešu pasakojimu apie Gulago kasdienybę Sovietų Sąjungoje, ir „Pirmasis ratas“ (1968 m.), atskleidžiantis politinių kalinių gyvenimą „šaraškose“ – slaptuose tyrimų institutuose. Šie kūriniai, kartu su kitais, atskleidė sovietinio režimo brutalumą ir jo vykdomus nusikaltimus prieš savo piliečius.

 

Nobelio literatūros premiją Aleksandras Solženicynas pelnė 1970 metais „už moralinę jėgą, su kuria jis sekė nepakeičiamomis rusų literatūros tradicijomis“. Švedijos akademija įvertino jo drąsą atskleisti sovietinės santvarkos nusikaltimus ir jo gilų humanizmą, pabrėžiantį žmogaus orumo išsaugojimo svarbą net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Kaip ir Boriso Pasternako atveju, Nobelio premijos skyrimas Solženicynui sukėlė didžiulę pasipriešinimo bangą Sovietų Sąjungoje. Valdžia pasmerkė premijos skyrimą kaip politinį aktą, skirtą pakenkti sovietinei sistemai, ir intensyviai spaudė Solženicyną, kad jis atsisakytų premijos. Autorius atsisakė tai padaryti ir, bijodamas, kad išvykus atsiimti apdovanojimo jam nebus leista grįžti į šalį, priėmimo ceremonijoje nedalyvavo. Dėl savo disidentinės veiklos ir kovos su režimu, 1974 metais Aleksandras Solženicynas buvo suimtas, atimta pilietybė ir ištremtas iš Sovietų Sąjungos. Jis daug metų gyveno Vakaruose, ypač JAV, ir į Rusiją grįžo tik po Sovietų Sąjungos žlugimo, 1994 metais. Jo Nobelio premija tapo laisvos minties ir žodžio kovos su totalitarizmu simboliu, o jo kūryba visame pasaulyje pripažinta kaip viena svarbiausių XX amžiaus liudijimų apie politinių represijų siaubą.

 

PENKTASIS NOBELIS

 

Josifas Brodskis, gimęs 1940 metais Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) ir miręs 1996 metais Niujorke, buvo iškilus rusų ir amerikiečių poetas, eseistas ir dramaturgas, laikomas vienu didžiausių XX amžiaus poetų. Jo kūrybinį kelią smarkiai paveikė sovietinio režimo represijos: dėl „parazitizmo“ jis buvo nuteistas ir 1964 metais ištremtas į Archangelsko sritį, o 1972 metais priverstas emigruoti iš Sovietų Sąjungos. Gyvenimą tęsęs JAV, Brodskis tapo JAV piliečiu ir toliau kūrė rusų bei anglų kalbomis. Jo poezija pasižymi giliais filosofiniais apmąstymais apie laiką, erdvę, tapatybę ir mirtį. Brodskis meistriškai naudojo klasikinės eilėdaros formas, ironiją, erudiciją ir kalbos žaismą, kurdamas sudėtingus, daugiasluoksnius tekstus.

 

Svarbiausi Josifo Brodskio kūriniai apima platų poezijos spektrą ir iškilias esė. Jo poezijos rinkiniai, tokie kaip „Stotelė dykumoje“ (1970 m.), „Kalvos ir kiti eilėraščiai“ (1977 m.) ir „Urana“ (1987 m.), atspindi jo poezijos raidą nuo ankstyvųjų melancholiškų ir filosofinių eilėraščių iki brandesnių, apmąstančių egzilio ir laiko prabėgimo temas. Brodskio esė, surinktos knygose kaip „Mažiau nei vienas“ (1986 m.), pasižymi aštriu protu, giliomis įžvalgomis apie literatūrą, kultūrą ir politiką bei unikaliu stiliumi, kuriame persipina akademinė analizė su asmeninėmis refleksijomis. Jo kūryboje ypač ryškiai atsispindi jo patirtis – Leningrado kasdienybė, tremties vienatvė, emigracijos dualumas ir nuolatinė kova už žodžio laisvę.

 

Nobelio literatūros premiją Josifas Brodskis pelnė 1987 metais „už visapusį kūrybinį palikimą, persmelktą minties aiškumo ir poetinės aistros“. Švedijos akademija įvertino jo gebėjimą sujungti intelektualinį gilumą su emociniu jautrumu, jo indėlį į pasaulinę poeziją ir esė žanrą bei jo drąsą būti nepriklausomu menininku totalitarinio režimo akivaizdoje. Premijos skyrimas Brodskiui buvo ne tik jo asmeninio talento pripažinimas, bet ir simbolinis gestas, atkreipiantis dėmesį į sovietinio režimo persekiojamus rašytojus ir disidentus. Jo triumfas Stokholme buvo įvykis, kurį su džiaugsmu sutiko daugelis, matydami jame laisvo žodžio pergalę prieš cenzūrą ir priespaudą. Nors Sovietų Sąjungoje jo kūryba buvo draudžiama iki pat premijos įteikimo, po jos įteikimo Brodskis tapo dar labiau žinomas ir jo kūryba pradėjo skintis kelią atgal į Rusiją, net jei pats autorius ten niekada nebegrįžo. Josifo Brodskio Nobelio premija išliko ryškiu laisvės ir kūrybinio nepriklausomumo simboliu.

 

NEPATOGŪS RAŠYTOJAI SOVIETŲ IDEOLOGIJAI

 

Nobelio literatūros premija Sovietų Sąjungos rašytojams tapo ne tik tarptautinio pripažinimo, bet ir asmeninių tragedijų bei persekiojimų simboliu, išskyrus Michailą Šolochovą, kurio kūryba atitiko režimo ideologiją. Borisas Pasternakas, Aleksandras Solženicynas ir Josifas Brodskis susidūrė su žiauriomis represijomis: Pasternakas buvo priverstas atsisakyti premijos, Solženicynas – ištremtas iš šalies, o Brodskis – ištremtas į Sibirą, o vėliau priverstas emigruoti. Jų kūriniai, tokie kaip Pasternako „Daktaras Živago“, Solženicyno „Gulago archipelagas“ ir Brodsio poezija bei esė, buvo laikomi antisovietiniais, todėl buvo uždrausti ir nepublikuojami Sovietų Sąjungoje. Tačiau Vakaruose šie kūriniai buvo slapta išvežami, leidžiami ir sulaukė milžiniško pripažinimo, tapdami svarbiais liudijimais apie totalitarinio režimo siaubą ir laisvos minties simboliu. Ši disonansas tarp Sovietų Sąjungos vidaus politikos ir tarptautinio pripažinimo ryškiai atskleidžia griežtą cenzūrą ir ideologinę kontrolę, kurią patyrė menininkai to meto Rusijoje, tuo pat metu pabrėžiant universalią meno galią peržengti politines sienas.

 

Maištinga Siela