Knyga: Solvej Balle "Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga"

Solvej Balle. „Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga“ – Vilnius: Hubris, 2024. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Labai puikiai prisimenu vaikystėje matytą filmą Švilpiko diena (angl. Groundhog Day, 1993), kai anuomet aktorius Bill Murray, atsibudęs naują rytą, susivokdavo, kad vėl ir vėl kartoja savo įprasto vieno gyvenimo dieną. Tas fantastinis metodas kartoti dieną nėra naujas dalykas, vėliau jį pasigavo televizijos serialai ir populiarioji literatūra, išplėtojo ir visaip varijavo žaisdami struktūriškai atsikartojančią dieną. Šį metodą savaip panaudoja žinoma danų literatūros kūrėja Solvej Balle (g. 1962) savo romanų cikle Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga (dan. Om beregning af volumen. Bog 1), pastarosios dvi dalys viena po kitos pasirodė lietuviškai ir jas išvertė viena žymiausių, mano galva, iš danų kalbos vertėjų – Ieva Toleikytė. Knyga nominuota ir įtraukta į Tarptautinio Booker sąrašą, tad ji neatsitiktinai reprezentuoja danų moderniąją literatūrą.

 

Šiaip šiemet iš danų jau skaičiau Olgos Ravn Vaško lėlė (Rara, 2025), kurią kaip ir Apie tūrio apskaičiavimą, priskirčiau idėjinių romanų kategorijai, tačiau Vaško lėlė man nepalyginamai geresnė. Labai galynėjausi su S. Balle knyga ir, galimas daiktas, kad tokia knyga, jeigu ją reiktų ilgai skaityti, mane būtų panardinusi į depresiją ir ilgą neskaitymo bloką. Kodėl?

Istorija projektuojama kaip Švilpiko diena. Vieną dieną, tiksliau – lapkričio 18 dieną, pagrindinė veikėja Tara Selter įsigyja iš Filipo ir jo draugės Mari seną monetą, nusidegina ranką ir nuo to laiko kažin kas jai nutinka, bet ji kasryt pabudusi jaučia, kad gyvena tą pačią lapkričio 18-osios dieną. Pasakojimas apie ypatingą dieną Tarai tampa, atrodo, tik iš pažiūros nereikšmingų detalių sankaupa: rytiniai Tomo pasikrebždėjimai ir šlapinimasis, Taros laiko leidimas sode, jos įsibrovimas į svetimus namus, apsipirkinėjimai ir daug mėginimų sudėlioti pasikartojimo logikos modelį, bet, deja, nesėkmingų. Kai atrodo, kad autorė šiame ganėtinai abstrakčiame pasakojime įves aiškumą ir stabilumą, ji iš skaitytojo atima bet kokias viltis tiesiogiai suprasti ir apibrėžti, kas per diena toji lapkričio 18-oji. „Parodžiau čekį su užrašu „lapkričio 18 d.“ ir „6 kiaušiniai“, parodžiau tikslų laiką, kada jie buvo parduoti. Tačiau šiukšliadėžėje nebuvo kiaušinių lukštų. Kiaušinių lukštai buvo dingę, bet viryklės metalinės grotelės, ant kurių kepėm kiaušinius, dar buvo šiltos, o čekis po mūsų apsipirkimo gulėjo mano krepšyje ir niekur nedingo. Laikas turėjo nesutapimų, ir buvo neįmanoma atrasti kokius nors logiškus dėsnius (p. 80).“

 

Visa tam Tara į savo egzistencinę atskirties nuo laiko ir sociumo savo suasmenintame dienoraščio formos fragmentuotame pasakojime naudoja metaforas, pavyzdžiui, įlūžęs laikas: „Ar ją lėmė įvykis, kurį galima paaiškinti, o gal atsitiktinumų seka, nelaimingas nutikimas? Kur įlūžo laikas? Ką aš padariau tą dieną, kai sulūžo laikas? Ar kas dėl to kaltas? Ar kas nors padarė klaidą. O jei taip, tai kokią? (p/ 70).“

Solvej Balle

 

Paties siužeto pasakojime ne tiek ir daug. Nors, atrodo, kad Tara stengiasi visais būdais ištrūkti ir išsiaiškinti laiko kilpos prasmę, tačiau visumoje ji atrodo bejėgė ir stacionari, įsišaldžiusi. Ėmiau kelti prielaidą, gal Tara kokia ligonė, gal ji serga ir jos tikrovės laiko matrica tėra tik sujaukto proto atspindys? Iš esmės netinka niekas, kas gali atrodyti elementaru. Daugiausia dėmesio skiriama Taros ir Tomo santykiams, kurie per bėgančias lapkričio 18 dienas keičiasi. Iš pradžių jie aistringai mylisi, o po to Tara pajaučia norą atsiskirti, todėl slapstosi Tomo namuose ir daug dienų jam nepasirodo. Galiausiai ji viliasi ištrūkti iš laiko kilpos, kai praeis 365 dienos.

 

Knyga pristatoma kaip meditacija, tačiau, kai pasiekiau knygos vidurį, supratau, kad nieko gero iš jos paprasčiausiai nebus. Knyga pernelyg filosofiška ir beformė, pernelyg postmoderni, kad intriguotų. Šiaip mėgstu eksperimenius intelektualiuosius grožinius romanus, tačiau netgi man šįkart viskas buvo be aistros ir konkretumo. S. Balle dreifuoja per tekstą imituodama sulėtėjusią pačią kasdienybę triukšme, t. y. paradoksalus pasakojimas, kur galimai pati Tara tėra tik instrumentas pasakoti apie kur kas abstraktesnius dalykus: laiką, gyvenimo tėkmę, vartotojiškumą. Tarai sustojęs laikas – tai galimybė tyrinėti tikrovę iš neskubėjimo skubos pasaulyje, kiekvieną daiktą ir debesėlį. Taip autorė pristabdo intrigos ir dinamikos literatūros mechanizmą, todėl tekstas tampa siurrealistinis ir, bent jau man, kažkodėl japoniškas, kuriame pilna vardijimų ir ritualų, mechaniškų atsikartojimų, kurie veda Tarą dvasiškai į visai kitokius pažinimo ir suvokimo etapus. Apie tūrio apskaičiavimą, man pasirodė, kaip tokia knyga, kuri maištauja prieš greitį ir pokytį, bet tuo pačiu paradoksaliai perteikia nežymių pokyčių pastebėjimo stebuklą, kurį esame savo skubotame pasaulyje pamiršę.

 

Kartu tai romanas apie daiktų ir vartojimo pasaulį. Racionalų taupymo pasaulį, kuriame šiaip iš mūsų gyvenimo greitai dingstantys suvartoti daiktai užmirštami, tačiau Tara juos tyrinėja nuolat akcentuodama kokias nors užrašines, knygas, monetas, klibančius vazonus, o jos dėmesio sutelkimas į daiktus pakeičia jų esminę vertę ir net... prigimtį. Iš vienos pusės suprantu šio romano filosofinį matmenį, jis itin prityrusius literatūros gurmanus gali priblokšti, tačiau man knyga buvo, kaip čia pasakius? Beskonė. Matyt, pasimatavau, kad man sunku pačiam nuolat besikeičiančiame pasaulyje vertinti ir nuolat reflektuoti kokį seną dantų šepetėlį ar kokį prieš kelis dešimtmečius išleistą Jurgos Ivanauskaitės novelių rinkinį Pakalnučių metai, kuriame, beje, yra pasakojimas Diena, kurios nebuvo, pastarosios nebuvo kalendoriuje ir išvedė pagrindinės veikėjos gyvenimą iš įprastos rikiuotis, kaip ir Tarą S. Balle romane. Pačia bendriausia prasme, laikas – galingas dalykas literatūroje, per jo sukurtą fantastinę perspektyvą galima atrasti šiaip aplink mus nepastebimus, bet esamus dalykus. Deja, antram tomui Apie tūrio apskaičiavimą nesu nusiteikęs, tad džiaugiuosi, kad iškart nepirkau abiejų knygų. Viena nuobodžiausių ir neįdomiausių knygų, skaitytų šiemet. Labai nuvylė.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Danų rašytoja Solvej Balle – gyvenimas ir literatūros bruožai

 

Sveiki,

 

Kadangi baiginėju danų rašytojos Solvej Balle knygą „Apie tūrio apskaičiavimą“, tad sugalvojau plačiau pasidomėti apie pačią rašytoją.

 

Solvej Balle (g. 1962 m. rugpjūčio 29 d.) yra viena iš labiausiai gerbiamų ir kartu paslaptingiausių šiuolaikinės Danijos rašytojų. Ji iškilo 1990-aisiais ir įsitvirtino kaip mąsli, konceptuali prozininkė, kurios kūryba dažnai tyrinėja laiko, atminties ir realybės suvokimo filosofinius klausimus. Rašytoja kilusi iš nedidelio Hemmet miestelio Vakarų Jutlandijoje. Nors jos vaikystė ir jaunystė plačiajai visuomenei menkai žinoma, manoma, kad ji nuo pat mažens buvo smalsi ir linkusi į meną bei filosofiją, kuri vėliau tapo jos kūrybos ašimi.

 

S. Balle studijavo literatūros mokslus Kopenhagos universitete, kur gilinantis į literatūros teoriją ir estetiką susiformavo jos išskirtinis, intelektualus stilius. Jos akademinė patirtis atsispindi jos prozos struktūroje ir temų gvildenime. Iškart po studijų baigimo ji staiga įsiliejo į Danijos literatūrinį gyvenimą 1980-ųjų pabaigoje ir 1990-ųjų pradžioje.

 

S. Balle kūryba yra žinoma dėl savo filosofinio, fragmentiško ir eksperimentinio pobūdžio. Jai patinka mažas tūris, tačiau didelė prasmė. Ji nėra masinės rinkos rašytoja – jos tekstai reikalauja atidaus, mąslaus skaitytojo. Balle debiutavo 1986 m. romanu „Øvelse” (liet. „Pratimas“), bet didžiausios sėkmės sulaukė 1992 m. išleista knyga „Ifølge loven” (liet. „Pagal įstatymą“). Tai buvo aštuonių trumpų, konceptualių prozos tekstų rinkinys, kuris iškart pelnė jai avangardinės ir konceptualios prozos atstovės reputaciją.

 

Po dešimtmečius trukusios pertraukos, per kurią ji mažai publikavo grožinės literatūros, Balle sugrįžo su trilogija (vėliau tapusia net 7 knygų serija) „Om udregning af rumfang” (liet. „Apie tūrio apskaičiavimą”). Tai – naujausias, pats garsiausias jos darbas. Ši serija pasakoja apie moterį, kuri, pergyvendama gyvenimo krizę, pradeda kiekvieną dieną išgyventi iš naujo, įstrigdama toje pačioje dienoje – motyvas, primenantis „Švilpiko dieną“, tačiau traktuojamas su giliu egzistenciniu apmąstymu.

 

Būtent „Apie tūrio apskaičiavimą” jai pelnė tarptautinį pripažinimą. Jos pirmoji trilogijos dalis, išversta į anglų kalbą pavadinimu „On Calculation of Volume“, 2023 m. buvo nominuota prestižinei Tarptautinei „Booker“ premijai (angl. International Booker Prize). Ši nominacija patvirtino Balle, kaip vienos ryškiausių Danijos rašytojų, statusą pasaulinėje arenoje. Danijos literatūros kritikai Solvej Balle vertina kaip „rašytojų rašytoją“ – rašytoją, kuri yra itin stipri idėjiniu lygmeniu ir yra lyg lakmuso popierėlis literatūrinei Danijos kokybei.

 

Paprasti skaitytojai S. Balle knygas vertina nevienareikšmiškai. Nors daugelis pripažįsta jos intelektualumą ir teksto kokybę, jos kūriniai, ypač ankstyvieji, gali atrodyti sudėtingi, šalti ar pernelyg abstrakčiai filosofiški vidutiniam skaitytojui. Vis dėlto, pastaroji trilogija tapo populiaresnė, nes „įstrigimo laike“ motyvas yra pakankamai patrauklus ir sujungia aukštąją literatūrą su universaliu siužeto kabliu. Jos vieta Danijos literatūroje yra esminė ir nepakeičiama: ji atstovauja nepriklausomai, konceptualiai ir šaltai analitiškai literatūros srovei, kuri veikia kaip atsvara tradiciniam realizmui ir biografinei prozai.

 

Apie Solvej Balle asmeninį gyvenimą žinoma labai nedaug. Ji yra viena iš tų rašytojų, kurios kruopščiai saugo savo privatumą. Balle beveik nesirodo viešumoje, vengia didelių interviu ir leidžia kalbėti savo kūriniams. Šis privatumo pasirinkimas tik dar labiau sustiprina jos, kaip keistos, konceptualios mąstytojos ir atsiskyrėlės reputaciją Danijos literatūros scenoje. Ji gyvena už Kopenhagos ribų, toliau nuo intensyvaus literatūrinio šurmulio.

 

Viena iš didžiausių S. Balle keistenybių yra jos ilgos kūrybinės pertraukos. Po sėkmės 1990-aisiais ji tylėjo beveik du dešimtmečius, o 2005 metais netgi išleido esė rinkinį apie „rašymo nutraukimą“ – „Det umadelige“. Tai neabejotinai sustiprino legendą apie ją kaip apie rašytoją, kuriai rūpi tik aukščiausios kokybės ir tikslingumo idėjos, o ne nuolatinė buvimo viešumoje būtinybė. Jos sugrįžimas su trilogija po tokios pertraukos buvo didelis įvykis Danijos kultūroje, patvirtinantis jos unikalų statusą kaip sąžinės balsą modernioje Danijos literatūroje.

 

Maištinga Siela

Knyga: Olga Ravn "Vaško lėlė"

  

Olga Ravn. „Vaško lėlė“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Mūsų čia net nėra. Buvome čia. Išgirsite mane naktį, po miegančio kūdikio alsavimu. Išgirsite mane, kai pavasarį keis vasara ir šviesoje atsivers kiaurymė, Elizabete, ateisi į Liucijos šventę, ką, Elizabete? Kerai – tai galimybė. Juokas – tai galimybė. Išeitis yra, Elizabete, išeitis yra... (p. 152).“

 

Prieš kelerius metus teko skaityti danų poetės ir prozininkės Olgos Ravn (g. 1986) novatoriškąjį romaną Darbuotojai (Rara, 2023), kuris mane keistai paveikė. Knyga buvo nominuota Tarptautiniam Bookeriui. Labai smagu, kad leidykla Rara pasirūpino, jog šioji įdomi danų rašytoja su vienu kūriniu nepaskęstų verčiamos literatūros sraute, tad po kelerių metų pristatė vieną naujesnių autorės romanų Vaško lėlė (dan. Voksbarnet), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė. Nežinau, kas dar be Raros apsiimtų leisti tokius literatūrinius eksperimentinius kūrinius, gal dar kokia mažesnė leidykla, kuri iš idėjos nori pristatyti alternatyviąją šiuolaikinę literatūrą, o tam reikia paminti troškimą, kad knyga bus pastebėta ir itin perkama. Dažniausiai visgi literatūros kritikai parašo kokią vieną recenziją, knyga pareklamuojama, tačiau išskirtinio skaitytojo skoniui. Be jokios abejonės Olgos Ravn literatūra būtent tokia ir yra – ne kiekvienam.

 

Naujausiame savo romane Vaško lėlė Olga Ravn gilinasi į raganavimą. Autorė kruopščiai rinko medžiagą apie Šiaurės Europoje (Norvegijoje ir Danijoje) vykusius raganų teismus, kurių archyviniai duomenys, t. y. teismų įrašai, laiškai ir t. t. fiksavo kadaise tikrai vykusias Olbergo miestelio prie fiordų teismus apie 1595-1621 metus. Pats Oblergo raganų teismas, kuriuo ir remiamasi rekonstruojant veikėjos Christenze Kruckow (knygoje Kristenzė Krukovė) (tikroji nukirsdinimo data 1621 m. birželio 26 d.) istoriją, į kurią įtraukia ir kitų tos vietos moterų istorijas: Dorte Jkearulf, Apelone Ibsdater, Maren Kneppis. Kitaip sakant, autorė fiktyviai sukuria jų istorinius balsus, paverčia literatūrinėmis personažėmis sudėtingais Danijos ir Norvegijos laikais, kai pamažu pradėjo pliekstis reformatų ir kontrreformatų karai, atnešę didelį prietaringumą ir gąsdinimo eretikų laužais, kitaip sakant, situacija padėjo pamatus prieštaringam Barokui. Apie raganų persiakėjimus paprastai mes matome amerikiečių-britų serialuose ar filmuose, kuriuose vaizduojame kolonistinė JAV, paprastai Salemo raganų persekiojimas ir teismai, kuriuos rengė puritonai. Olga Ravn šiuo romanu primena, kad raganų persekiojimo idėja visų pirma atsirado Europoje ir čionai taip pat labai daug nukentėjusių nuo religinio fanatizmo ir noro kontroliuoti moters gyvenimą.

 

Iš tikrųjų knygą sudaro dvi poetiškai dokumentuotos dalys. Pirmojoje vaizduojamos nuskurusios kilmingosios Kristenzės gyvenimas, jos pagalba daugybę kūdikių praradusiai Anei, kuri galiausiai Kritenzę Krukovę apkaltina dėl nesėkmių raganavimu ir jai tenka bėgti iš gimtojo Nakebiolės dvaro Danijoje. Visa tai pasakoja ne Kristenzė, o jos rankomis pagaminta vaškinė lėlė, kuri tampa visažiniu pasakotoju ir kartu stilizuoja polifoninius moterų pasišnekučiavimus bei mintis. Vaško lėlė savaimė nieko nelemia, nors ji sukurta sustiprinti, kitaip sakant, ne žaisti, o iš tikrųjų paveikti kitus, jos prigimtis yra valdyti ir stebėti, nors ką konkrečiai – knygoje nelabai aišku.

 

Galiausiai Kristenzė pabėga į Olborgę ir kurį laiką randa prieglobstį draugiškoje moterų bendruomenėje, kurios lyderę galima laikyti Maren Kneppis. Autorė gana subtiliai kuria erotiškumą tarp Maren ir Kristenzės. Jos ne tik padeda lėlę į skrynią, bet ir retkarčiais išties užsiima seksu. Kitaip sakant, pati Kristenzė yra netekėjusi ir kažkada galimai mylėjo savo buvusio dvaro ponią, kuri ją įskundė raganavimu. Kitaip sakant, romane labai subtiliai ne kartą užsimena apie kitokią Kristenzės seksualinę tapatybę, kuri vėlgi negalėjo pasireikšti to meto tikrovėje viešai, kai moters likimą nulemdavo vyrai. (Čia man šiek tiek priminė pernai skaitytą Lauren Groff romaną Matrix (Baltos lankos) apie vienuolyne esančias kitokias moteris). Kam Kristenzei toji lėlė? Kam rizikuoti ir kurti įkalčius, netgi sukviesti bendruomenės moteris keistam ritualui? Manau, tai yra savitas moterų maištas prieš patriarchatą, prieš vyrų ir kunigų/pastorių/teisėjų/burmistrų/karalių valdomą pasaulį, o žinojimas, kad gali moterų bendruomenėje daryti kerėjimus ir ritualus, iš esmės moterims suteikia psichologinio pranašumo, žinojimo, kad to negali sukontroliuoti vyrai, kuriems priklauso šis pasaulis. Deja, vaško lėlė, lėliukas nuo pat pradžių neslepia, kad Kristenzė ir kitos neišvengs ne tik teismo, bet ir pačios griežčiausios bausmės.

 

 „Jie [vyrai] skaitė demagogijos vadovėlius, knygas apie velnią, kur buvo rašoma: moterį šėtonui sugundyti paprasčiau, nes ji silpnesnė už vyrą tiek kūnu, tiek siela. Ir skaitė: moteris yra piktas ir netobulas gyvūnas. Moteris verkia tik norėdama apgauti vyrą (p. 67).“ Kitaip sakant, autorė priešina vyrų ir moterų pasaulį, o tai tampa valdžios, galios ir aukos kūrimo strategija. Ilgus šimtmečius patriarchato padiktuoti stereotipai apie moters veikė krikščioniškojo pasaulio visuomenę. Manau, bijodami prarasti kontrolę ir tariamą garbę, būti pranokti moterų, jie šią brutalią sistemą įsteigė ir kaip raganų (kitokių moterų persekiojimu) santvarka. Iš esmės tai klišė literatūroje, bet iš kitos pusės O. Ravn remiasi istoriniais priežasčių ir pasekmių sąsajomis, todėl neišradinėja dviračio.

 

Tai kur tas romano Vaško lėlė novatoriškumas? Manau, glūdi pačioje pasakojimo poetikoje ir fabuloje. Autorė mėgsta istoriją kurti fragmentiškai. Nors šįkart iš lakoniškų skyrelių galima susidėlioti aiškų siužetą, tačiau lyrinių nukrypimų labai daug. Autorė įterpia skirtingas perspektyvas, polifoninį moterų kalbėjimą, kalba labai metaforiškai ir įpinta labai daug šiaurietiškos mitologijos, pvz., Apelonė nuolat galvoja apie šaltuose vandenyse esančią mitinę Silkių karalienę, o Marenos dukra Karen teisme teigia, kad motina pagimdė trolį, nors iš tikrųjų buvo imituojamas paprastas gimdymas ir iš po kojų ištraukta vaško lėlė. Savaime aišku, vaško lėlės balsas tampa mistinio pasakojimo sąrangos tam tikra teksto kūrimo burtų lazdele, nes pasakojimas gali nusikelti ir perteikti, ką galvoja ir kalba vyrai, kokį laišką rašo karalius dėl raganų teismo, o pats pasakojimas prikaišiotas (dėl poetinių sumetimų) autorės išrankiotais ir istoriškai užrašytas užkalbėjimais, burtais, kerais, prietarais. „Kitaip papulsi burtininkams į nagus, paaiškino Kristenzė. Pakaks tų raganiškų kalbų, nukirto Elizabetė ir netyčia įsipjovė pirštą (p. 49).“ Kitaip sakant, kai kada autorė kuria tekstą imituodama skandinaviškas užkalbėjimo formules, pvz., su gausiais ritmingais pasikartojimais.

Olga Ravn

 

Pranašiški ženklai, tautosakinė leksika leidžia autoriai plėtoti romaną dviem kryptimis, t. y. kurti burtais ir kerais grįstą magiškąją pasakojimo plotmę ir istoriškai dokumentuotą bei tikrais įvykiais pagrįsta istoriją. Visgi autorė sulydo šias dvi pasakojimo plotmes ir iš tikrųjų eksperimentuoja, neįsipareigodama istorinio romano žanriniam tikslumui, todėl tai žaidybinė literatūra, rodanti savo išmonės galią ir gebėjimą pasakoti prozą tarsi poemą. Nesuklysiu sakydamas, kad Olgos Ravn visgi stipresnioji pusė yra lyriškumas ir eksperimentavimas, matyt, atėjęs iš poezijos kūrimo technikos, nes autorė, kaip minėjau, yra dar ir poetė.

 

Kur didžiausias šios knygos dramatizmas? Tikriausiai ne dėl to, kad moterys buvo sunaikintos – nekilmingos sudegintos, o kilmingoji nukirsdinta, – bet tai, kad patriarchatas galiausiai kankinimais ir liudijimais suskaldė pačių moterų įsipareigojimą laikytis savosios tiesos. Jos viena kita teismuose išduoda, neatlaikiusios savo smerkiamų vyrų ir vaikų. Galiausiai autorė palieka vietos ir tikrajam raganavimui – ar moterys iš tikrųjų yra vien tik vyrų aukos, ar jos iš tikrųjų užsiminėjo kerėjimu (juk atliko ritualus, tikėjo prietarais, sklido kalbos, mylėjosi su tos pačios lyties atstovėmis). Sudėtinga atsakyti apie tai, kai kalba eina apie XVI-XVII a. pradžią. Bet man ryškėja ta pati tendencija: kaip nemokėjome priimti kitų žmonių ir pasiduodavome daugumos primestai demagogijai ir socialiniam normatyvui, taip iki šiol tą darome. Pilnas mūsų internetas baisiausių komentarų kitokiems, tad raganų teismai vyksta netgi iš esmės rašant šias eilutes. Ir tikrai ne Šiaurės Korėjoje, o pačioje Lietuvoje.

 

Romanas Vaško lėlė labai poetizuotas, vietomis gal ir per daug jau tampantis nebe proza, o poetiniu tekstu, tačiau man patinka užuominos ir metaforiškumas, simboliai ir folkloriniai bei krikščioniškojo demonizuoto pasaulio įvaizdžiai, tad išties konteksto nepritrūko. Būtų sudėtinga man panašų romaną skaityti 500 puslapių su kas-kaip-kodėl išaiškinimais. Tiems, kurie nemėgsta abstraktesnės prozos, knyga gali pasirodyti pernelyg išdrikusi, reikalaujanti papildomų žinių. Nepaisant visko, man romanas patiko, ypač labai sėkmingą laikyčiau daug žadančią finalinę sceną, kada Kristenzė atsiduria karaliaus rūmuose, kai šis žaidžia Aklą vištą, o ji apsimeta mergaitė, kuri galiausiai leidžiasi sugauna – simboliška: patriarchas sugauna savąją raganaitę ir, deja... Stebuklų nebūna, karalius turi savoje epochoje elgtis pagal patriarchato vaidmenį. Šią sceną įsivaizdavau labai aiškiai, kaip kokį filmo pabaigoje nustelbiantį istorijos apgaulingai viltingą finalą. Visgi kažkiek romano naratyvas, t. y. vyrai – teisėjai, o moterys – raganos aukos man priminė kadaise skaitytą gerai išplėtotą ir dokumentuotą Hannah Kent romaną Paskutinės apeigos (Baltos lankos, 2016) apie paskutinę Islandijoje įvykdytą mirties bausmę moteriai. Knygos, sakyčiau, turi sąsajų ir laukia savų skaitytojų.

 

Jūsų Maištinga Siela