Knyga: Solvej Balle "Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga"

Solvej Balle. „Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga“ – Vilnius: Hubris, 2024. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Labai puikiai prisimenu vaikystėje matytą filmą Švilpiko diena (angl. Groundhog Day, 1993), kai anuomet aktorius Bill Murray, atsibudęs naują rytą, susivokdavo, kad vėl ir vėl kartoja savo įprasto vieno gyvenimo dieną. Tas fantastinis metodas kartoti dieną nėra naujas dalykas, vėliau jį pasigavo televizijos serialai ir populiarioji literatūra, išplėtojo ir visaip varijavo žaisdami struktūriškai atsikartojančią dieną. Šį metodą savaip panaudoja žinoma danų literatūros kūrėja Solvej Balle (g. 1962) savo romanų cikle Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga (dan. Om beregning af volumen. Bog 1), pastarosios dvi dalys viena po kitos pasirodė lietuviškai ir jas išvertė viena žymiausių, mano galva, iš danų kalbos vertėjų – Ieva Toleikytė. Knyga nominuota ir įtraukta į Tarptautinio Booker sąrašą, tad ji neatsitiktinai reprezentuoja danų moderniąją literatūrą.

 

Šiaip šiemet iš danų jau skaičiau Olgos Ravn Vaško lėlė (Rara, 2025), kurią kaip ir Apie tūrio apskaičiavimą, priskirčiau idėjinių romanų kategorijai, tačiau Vaško lėlė man nepalyginamai geresnė. Labai galynėjausi su S. Balle knyga ir, galimas daiktas, kad tokia knyga, jeigu ją reiktų ilgai skaityti, mane būtų panardinusi į depresiją ir ilgą neskaitymo bloką. Kodėl?

Istorija projektuojama kaip Švilpiko diena. Vieną dieną, tiksliau – lapkričio 18 dieną, pagrindinė veikėja Tara Selter įsigyja iš Filipo ir jo draugės Mari seną monetą, nusidegina ranką ir nuo to laiko kažin kas jai nutinka, bet ji kasryt pabudusi jaučia, kad gyvena tą pačią lapkričio 18-osios dieną. Pasakojimas apie ypatingą dieną Tarai tampa, atrodo, tik iš pažiūros nereikšmingų detalių sankaupa: rytiniai Tomo pasikrebždėjimai ir šlapinimasis, Taros laiko leidimas sode, jos įsibrovimas į svetimus namus, apsipirkinėjimai ir daug mėginimų sudėlioti pasikartojimo logikos modelį, bet, deja, nesėkmingų. Kai atrodo, kad autorė šiame ganėtinai abstrakčiame pasakojime įves aiškumą ir stabilumą, ji iš skaitytojo atima bet kokias viltis tiesiogiai suprasti ir apibrėžti, kas per diena toji lapkričio 18-oji. „Parodžiau čekį su užrašu „lapkričio 18 d.“ ir „6 kiaušiniai“, parodžiau tikslų laiką, kada jie buvo parduoti. Tačiau šiukšliadėžėje nebuvo kiaušinių lukštų. Kiaušinių lukštai buvo dingę, bet viryklės metalinės grotelės, ant kurių kepėm kiaušinius, dar buvo šiltos, o čekis po mūsų apsipirkimo gulėjo mano krepšyje ir niekur nedingo. Laikas turėjo nesutapimų, ir buvo neįmanoma atrasti kokius nors logiškus dėsnius (p. 80).“

 

Visa tam Tara į savo egzistencinę atskirties nuo laiko ir sociumo savo suasmenintame dienoraščio formos fragmentuotame pasakojime naudoja metaforas, pavyzdžiui, įlūžęs laikas: „Ar ją lėmė įvykis, kurį galima paaiškinti, o gal atsitiktinumų seka, nelaimingas nutikimas? Kur įlūžo laikas? Ką aš padariau tą dieną, kai sulūžo laikas? Ar kas dėl to kaltas? Ar kas nors padarė klaidą. O jei taip, tai kokią? (p/ 70).“

Solvej Balle

 

Paties siužeto pasakojime ne tiek ir daug. Nors, atrodo, kad Tara stengiasi visais būdais ištrūkti ir išsiaiškinti laiko kilpos prasmę, tačiau visumoje ji atrodo bejėgė ir stacionari, įsišaldžiusi. Ėmiau kelti prielaidą, gal Tara kokia ligonė, gal ji serga ir jos tikrovės laiko matrica tėra tik sujaukto proto atspindys? Iš esmės netinka niekas, kas gali atrodyti elementaru. Daugiausia dėmesio skiriama Taros ir Tomo santykiams, kurie per bėgančias lapkričio 18 dienas keičiasi. Iš pradžių jie aistringai mylisi, o po to Tara pajaučia norą atsiskirti, todėl slapstosi Tomo namuose ir daug dienų jam nepasirodo. Galiausiai ji viliasi ištrūkti iš laiko kilpos, kai praeis 365 dienos.

 

Knyga pristatoma kaip meditacija, tačiau, kai pasiekiau knygos vidurį, supratau, kad nieko gero iš jos paprasčiausiai nebus. Knyga pernelyg filosofiška ir beformė, pernelyg postmoderni, kad intriguotų. Šiaip mėgstu eksperimenius intelektualiuosius grožinius romanus, tačiau netgi man šįkart viskas buvo be aistros ir konkretumo. S. Balle dreifuoja per tekstą imituodama sulėtėjusią pačią kasdienybę triukšme, t. y. paradoksalus pasakojimas, kur galimai pati Tara tėra tik instrumentas pasakoti apie kur kas abstraktesnius dalykus: laiką, gyvenimo tėkmę, vartotojiškumą. Tarai sustojęs laikas – tai galimybė tyrinėti tikrovę iš neskubėjimo skubos pasaulyje, kiekvieną daiktą ir debesėlį. Taip autorė pristabdo intrigos ir dinamikos literatūros mechanizmą, todėl tekstas tampa siurrealistinis ir, bent jau man, kažkodėl japoniškas, kuriame pilna vardijimų ir ritualų, mechaniškų atsikartojimų, kurie veda Tarą dvasiškai į visai kitokius pažinimo ir suvokimo etapus. Apie tūrio apskaičiavimą, man pasirodė, kaip tokia knyga, kuri maištauja prieš greitį ir pokytį, bet tuo pačiu paradoksaliai perteikia nežymių pokyčių pastebėjimo stebuklą, kurį esame savo skubotame pasaulyje pamiršę.

 

Kartu tai romanas apie daiktų ir vartojimo pasaulį. Racionalų taupymo pasaulį, kuriame šiaip iš mūsų gyvenimo greitai dingstantys suvartoti daiktai užmirštami, tačiau Tara juos tyrinėja nuolat akcentuodama kokias nors užrašines, knygas, monetas, klibančius vazonus, o jos dėmesio sutelkimas į daiktus pakeičia jų esminę vertę ir net... prigimtį. Iš vienos pusės suprantu šio romano filosofinį matmenį, jis itin prityrusius literatūros gurmanus gali priblokšti, tačiau man knyga buvo, kaip čia pasakius? Beskonė. Matyt, pasimatavau, kad man sunku pačiam nuolat besikeičiančiame pasaulyje vertinti ir nuolat reflektuoti kokį seną dantų šepetėlį ar kokį prieš kelis dešimtmečius išleistą Jurgos Ivanauskaitės novelių rinkinį Pakalnučių metai, kuriame, beje, yra pasakojimas Diena, kurios nebuvo, pastarosios nebuvo kalendoriuje ir išvedė pagrindinės veikėjos gyvenimą iš įprastos rikiuotis, kaip ir Tarą S. Balle romane. Pačia bendriausia prasme, laikas – galingas dalykas literatūroje, per jo sukurtą fantastinę perspektyvą galima atrasti šiaip aplink mus nepastebimus, bet esamus dalykus. Deja, antram tomui Apie tūrio apskaičiavimą nesu nusiteikęs, tad džiaugiuosi, kad iškart nepirkau abiejų knygų. Viena nuobodžiausių ir neįdomiausių knygų, skaitytų šiemet. Labai nuvylė.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Danų rašytoja Solvej Balle – gyvenimas ir literatūros bruožai

 

Sveiki,

 

Kadangi baiginėju danų rašytojos Solvej Balle knygą „Apie tūrio apskaičiavimą“, tad sugalvojau plačiau pasidomėti apie pačią rašytoją.

 

Solvej Balle (g. 1962 m. rugpjūčio 29 d.) yra viena iš labiausiai gerbiamų ir kartu paslaptingiausių šiuolaikinės Danijos rašytojų. Ji iškilo 1990-aisiais ir įsitvirtino kaip mąsli, konceptuali prozininkė, kurios kūryba dažnai tyrinėja laiko, atminties ir realybės suvokimo filosofinius klausimus. Rašytoja kilusi iš nedidelio Hemmet miestelio Vakarų Jutlandijoje. Nors jos vaikystė ir jaunystė plačiajai visuomenei menkai žinoma, manoma, kad ji nuo pat mažens buvo smalsi ir linkusi į meną bei filosofiją, kuri vėliau tapo jos kūrybos ašimi.

 

S. Balle studijavo literatūros mokslus Kopenhagos universitete, kur gilinantis į literatūros teoriją ir estetiką susiformavo jos išskirtinis, intelektualus stilius. Jos akademinė patirtis atsispindi jos prozos struktūroje ir temų gvildenime. Iškart po studijų baigimo ji staiga įsiliejo į Danijos literatūrinį gyvenimą 1980-ųjų pabaigoje ir 1990-ųjų pradžioje.

 

S. Balle kūryba yra žinoma dėl savo filosofinio, fragmentiško ir eksperimentinio pobūdžio. Jai patinka mažas tūris, tačiau didelė prasmė. Ji nėra masinės rinkos rašytoja – jos tekstai reikalauja atidaus, mąslaus skaitytojo. Balle debiutavo 1986 m. romanu „Øvelse” (liet. „Pratimas“), bet didžiausios sėkmės sulaukė 1992 m. išleista knyga „Ifølge loven” (liet. „Pagal įstatymą“). Tai buvo aštuonių trumpų, konceptualių prozos tekstų rinkinys, kuris iškart pelnė jai avangardinės ir konceptualios prozos atstovės reputaciją.

 

Po dešimtmečius trukusios pertraukos, per kurią ji mažai publikavo grožinės literatūros, Balle sugrįžo su trilogija (vėliau tapusia net 7 knygų serija) „Om udregning af rumfang” (liet. „Apie tūrio apskaičiavimą”). Tai – naujausias, pats garsiausias jos darbas. Ši serija pasakoja apie moterį, kuri, pergyvendama gyvenimo krizę, pradeda kiekvieną dieną išgyventi iš naujo, įstrigdama toje pačioje dienoje – motyvas, primenantis „Švilpiko dieną“, tačiau traktuojamas su giliu egzistenciniu apmąstymu.

 

Būtent „Apie tūrio apskaičiavimą” jai pelnė tarptautinį pripažinimą. Jos pirmoji trilogijos dalis, išversta į anglų kalbą pavadinimu „On Calculation of Volume“, 2023 m. buvo nominuota prestižinei Tarptautinei „Booker“ premijai (angl. International Booker Prize). Ši nominacija patvirtino Balle, kaip vienos ryškiausių Danijos rašytojų, statusą pasaulinėje arenoje. Danijos literatūros kritikai Solvej Balle vertina kaip „rašytojų rašytoją“ – rašytoją, kuri yra itin stipri idėjiniu lygmeniu ir yra lyg lakmuso popierėlis literatūrinei Danijos kokybei.

 

Paprasti skaitytojai S. Balle knygas vertina nevienareikšmiškai. Nors daugelis pripažįsta jos intelektualumą ir teksto kokybę, jos kūriniai, ypač ankstyvieji, gali atrodyti sudėtingi, šalti ar pernelyg abstrakčiai filosofiški vidutiniam skaitytojui. Vis dėlto, pastaroji trilogija tapo populiaresnė, nes „įstrigimo laike“ motyvas yra pakankamai patrauklus ir sujungia aukštąją literatūrą su universaliu siužeto kabliu. Jos vieta Danijos literatūroje yra esminė ir nepakeičiama: ji atstovauja nepriklausomai, konceptualiai ir šaltai analitiškai literatūros srovei, kuri veikia kaip atsvara tradiciniam realizmui ir biografinei prozai.

 

Apie Solvej Balle asmeninį gyvenimą žinoma labai nedaug. Ji yra viena iš tų rašytojų, kurios kruopščiai saugo savo privatumą. Balle beveik nesirodo viešumoje, vengia didelių interviu ir leidžia kalbėti savo kūriniams. Šis privatumo pasirinkimas tik dar labiau sustiprina jos, kaip keistos, konceptualios mąstytojos ir atsiskyrėlės reputaciją Danijos literatūros scenoje. Ji gyvena už Kopenhagos ribų, toliau nuo intensyvaus literatūrinio šurmulio.

 

Viena iš didžiausių S. Balle keistenybių yra jos ilgos kūrybinės pertraukos. Po sėkmės 1990-aisiais ji tylėjo beveik du dešimtmečius, o 2005 metais netgi išleido esė rinkinį apie „rašymo nutraukimą“ – „Det umadelige“. Tai neabejotinai sustiprino legendą apie ją kaip apie rašytoją, kuriai rūpi tik aukščiausios kokybės ir tikslingumo idėjos, o ne nuolatinė buvimo viešumoje būtinybė. Jos sugrįžimas su trilogija po tokios pertraukos buvo didelis įvykis Danijos kultūroje, patvirtinantis jos unikalų statusą kaip sąžinės balsą modernioje Danijos literatūroje.

 

Maištinga Siela

Solvej Balle "Apie tūrio apskaičivimą" arba kiek išgerti džino karštą dieną virš Vilniaus stogų?

 

Sveiki, vasarotojai ir praeiviai,

 

Vakar turėjau puikią popietę virš Vilniaus stogų. Kaip tik nusipirkau danų rašytojos Solvej Balle knygą „Apie tūrio apskaičiavimą“ ir taip jau nutiko, kad užsisakėme nerealiai didelį koktelį, po kurio teko atskirai gaivintis. Nepaisant to, atostogos einasi puikiai. Šiandien Vilnius maudosi lietuje, tad vakarykštė saulėta diena kaip koks atskiras šviesos tūris – tik prisiminimas.

 

Maištinga Siela

Trumpasis Tarptautinis Booker Prize 2025 knygų sąrašas / The International Booker Prize shortlist 2025

 

Sveiki, skaitytojai,

2025 metų balandžio 8  dieną buvo paskelbtas trumpasis Tarptautinio Booker premijos sąrašas. Deja, su ilguoju dėl užimtumo nespėjau susipažinti, tačiau tendencija tokia: Tarptautinis Bookeris įdomesnis, dar ne taip politiškai niuansuotas, bet jaučiu, kad čionai braunasi politkorektiškumas ir noras įtikti rinkai. 6 knygos trumpajame sąraše su labai skirtingom temoms, dalis jų, beveik neabejoju, bus verčiama ir į lietuvių kalbą, todėl norisi visada susipažinti, apie ką rašo pasaulis šiomis dienomis. Galutinį laimėtoją skelbs šių metų gegužės 20 dieną.

1. Solvej Balle (Danija), „Apie tūrį: 1 dalis“ („On the Calculation of Volume I“), vertė Barbara J. Haveland

Šis novatoriškas romanas meta skaitytoją į keistą laiko kilpą. Tara Selter kiekvieną rytą nubunda tą pačią lapkričio 18-ąją. Aplink ją pasaulis keičiasi, tačiau ji lieka įstrigusi šioje pasikartojančioje dienoje. „Apie tūrį I“ yra pirmasis iš septynių planuojamų tomų, kuriuose nagrinėjama laiko, atminties ir egzistencijos prasmės tema. Tai filosofiškai įžvalgus ir literatūriškai eksperimentinis kūrinys, verčiantis susimąstyti apie mūsų suvokimą apie realybę ir laiko tėkmę.

Goodreads reitingas: 3.74 (9 985 balsų)

2. Vincent Delecroix (Prancūzija), „Mažas laivas“ („Small Boat“), vertė Helen Stevenson

Remdamasis tragiškais realiais įvykiais, kai 2021 m. lapkritį Lamanšo sąsiauryje apvirto migrantų pilnas pripučiamas laivas, nusinešdamas dvidešimt septynių žmonių gyvybes, Vincent Delecroix romanas „Mažas laivas“ vaizduoja šiuos įvykius ir yra gilus bei jaudinantis šios nelaimės tyrimas. Autorius ne tik atkuria įvykių seką, bet ir kelia svarbius klausimus apie migracijos priežastis, Europos šalių atsakomybę ir žmogiškąją tragedijos kainą. Tai galingas ir reikšmingas kūrinys, skatinantis empatiją ir apmąstymus apie šiuolaikinio pasaulio krizes.

Goodreads reitingas: 3.93  (679 balsų)

3. Hiromi Kawakami (Japonija), „Po Didžiojo paukščio akimi“ („Under the Eye of the Big Bird“), vertė Asa Yoneda

Hiromi Kawakami meistriškai sujungia subtilų realizmą su spekuliatyviniais elementais šiame įtraukiančiame romane. „Po Didžiojo paukščio akimi“ vaizduoja ateitį, kurioje žmonijos populiacija sparčiai mažėja. Pasakojimas seka naratorę, kuri gyvena šiame nykstančiame pasaulyje, bandydama suvokti savo vietą ir ateitį. Knyga tyrinėja vienatvės, gamtos ir žmogaus ryšio temas, o Kawakami būdingas jautrus ir melancholiškas stilius, kuria unikalią ir įsimintiną atmosferą.

Goodreads reitingas: 3.80 (1 866 balsų)

4. Vincenzo Latronico (Italija), „Tobulumas“ („Perfection“), vertė Sophie Hughes

Vincenzo Latronico romanas „Tobulumas“ yra įtemptas ir intelektualiai provokuojantis žvilgsnis į šiuolaikinę visuomenę ir jos obsesijas. Knygos centre – prabangus ir modernus būstas, kuriame susipina kelių veikėjų gyvenimai. Per jų istorijas autorius nagrinėja tokias temas kaip turtas, vartotojiškumas, socialinė atskirtis ir emocinis tuštumas, slypintis po blizgančiu paviršiumi. „Tobulumas“ yra kandus ir kartu paveikus romanas, atskleidžiantis šiuolaikinės egzistencijos paradoksus.

Goodreads reitingas: 3.58 (5 729 balsų)

5. Banu Mushtaq (Indija), „Širdies lempa“ („Heart Lamp“), vertė Deepa Bhasthi

„Širdies lempa“ yra dvylikos novelių rinkinys, kuriame Banu Mushtaq su subtilumu ir įžvalgumu atskleidžia kasdienį moterų ir mergaičių gyvenimą musulmonų bendruomenėse Pietų Indijoje. Kiekviena istorija yra tarsi atskiras žiburys, apšviečiantis įvairius patyrimus, iššūkius, džiaugsmus ir svajones. Mushtaq meistriškai perteikia savo veikėjų balsus ir emocijas, sukurdama turtingą ir niuansuotą portretą apie šeimos ryšius, tradicijas, asmeninius troškimus ir moterų stiprybę dažnai konservatyvioje aplinkoje.

Goodreads reitingas: 3.59 (249 balsų)

6. Anne Serre (Prancūzija), „Leopardo odos skrybėlė“ („A Leopard-Skin Hat“), vertė Mark Hutchinson

Anne Serre romanas „Leopardo odos skrybėlė“ yra intymus ir neįprastas pasakojimas apie sudėtingą ir intensyvią pasakotojo draugystę su Fanny. Nuo vaikystės juos sieja ypatingas ryšys, tačiau Fanny kovoja su giliais psichologiniais sutrikimais. Serre subtiliai narsto jų santykių dinamiką, tyrinėdama meilės, atjautos ir ribų tarp normalumo ir beprotybės temas. Tai atmosferiškas ir introspektyvus romanas, paliekantis ilgalaikį įspūdį savo emocionalumu ir neapibrėžtumu.

Goodreads reitingas: 3.51 (812 balsų)

Jūsų Maištinga Siela