Knyga: Jón Kalman Stefánsson "Dangus ir pragaras"

 

Jón Kalman Stefánsson. „Dangus ir pragaras“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 208.

„Žodžiai turi magiškų galių, jie gali nužudyti Dievą, gali išgelbėti gyvybes ir jas pragaišinti. Žodžiai yra strėlės, kulkos, mitologiniai paukščiai, persekiojantys Dievą, žodžiai yra daugybės tūkstančių metų senumo žuvys, gelmėse susiduriančios su baisybėmis, jie tinklai, pakankamai talpūs, kad pagautų pasaulį, o ir dangų, tačiau kartais žodžiai yra visiškai niekas, nunešioti skarmalai, per kuriuos šaltis eina kiaurai, niekam tikę įtvirtinimai, kuriuos mirtis ir bėda be vargo peržengia (p. 193).“

Sveiki, skaitytojai!

Esate pastebėję, kad šiauriečiai žmonės yra ne tik santūresni ir uždaresni, bet ir labiau linkę į privatumą ir vienatvę? Kaskart šis stereotipas iškyla, kai pradedu skaityti rimtąją grožinę skandinavišką literatūrą. Štai lietuviai, kurie dažnai svetur taip pat apibūdinami kaip gana uždari, rašo kitaip nei skandinavai. Tą patį pasakyčiau ir apie britus, kurie labiau panašūs į amerikiečius savo literatūra, nei į skandinavus, nors irgi yra perpūsti Šiaurės jūros ir geografiškai stoja skersai kelio tarp norvegų ir islandų. Šie stereotipai, manau, ne iš piršto laužti, nes tautos charakteris ir filosofija vienaip ar kitaip pasireiškia literatūros tradicijoje ir iš tradicijos kylančioje šiuolaikinėje literatūroje, tad nieko čia blogo nėra. Islandų rašytojo Jón Kalman Stefánsson (g. 1963) romaną Dangus ir pragaras (isl. Himnaríki og helvíti) būčiau praleidęs pro akis, tačiau kažkur perskaičiau (tikėtina, kad Baltų lankų vyriausiosios redaktorės Saulinos Kochanskaitės metines leidyklos rekomendacijas, kurios dažnai sutinka su mano literatūriniu skoniu), tad pasitikėdamas įsigijau šią knygą ir, tiesą sakant, nepasigailėjau nuo pat pirmojo puslapio.

Knygą versta ne iš kokios antrinės verstinės knygos egzemplioriaus, o tiesiogiai iš islandų kalbos ir tai atliko Rasa Barauskienė. Kiek Lietuvoje mokančių sudėtingą islandų kalbą? Tikriausiai vienetai ir jie dirba literatūros srityje. Argi nenuostabu? Vertimas kaip ir paties rašytojo tekstas kaip kokia skandinaviška poezija, primenanti šiek tiek estų herojinį epą Kalevą. Buvau pasiilgęs tokios santūrios ir šiaurietiškos knygos, kurios istorija taip greitai skaitytųsi ir įtrauktų. Paskutinįkart, žinoma, skaičiau nobelisto norvego Jon Fosse Trilogiją (Aukso žuvys, 2025), kuri turi stebėtinai labai panašių pasakojimo elementų su knyga Dangus ir pragaras, jeigu nežinočiau, kad tai norvego ir islando skirtingi kūriniai, sakyčiau, kad juos galėjo parašyti vienas ir tas pats žmogus.

Nors autorius buvo 2017 nominuotas Tarptautiniam Bookeriui už mums, lietuviams, nežinomą kol kas romaną Žuvys neturi kojų, tačiau labiausiai pasaulyje autorius išgarsėjo dėl Trilogijos apie berniuką, o romanas Dangus ir pragaras yra pirmoji šios trilogijos dalis. Nežinau, ar šiuo metu leidykla ruošia kitas dalis, nes jau praėjo kone dveji metai nuo šio romano pasirodymo ir kol kas apie tęsinius nekalbama, bet paminėsiu, kad yra ir kitos dvi dalys: Angelų liūdesys ir Žmogaus širdis. Pirmosios dalies siužetas tik iš pažiūros atrodo romus ir nesudėtingas: atokiame Islandijos žvejų kaimelyje, sakyčiau, XIX amžiau antrojoje pusėje. Pagrindinis veikėjas – jaunas berniukas, kurio vardas tekste niekada neminimas. Jo geriausias draugas Baurduras žūsta jūroje per audrą, nes užsimiršęs (skaitydamas Miltono Prarastąjį rojų) namuose paliko savo neperšlampamą apsiaustą, todėl žvejyboje jį perpučia ledinis vėjas, jis sušlampa ir mirtinai sušąla. Berniukas, apimtas sielvarto, iškeliauja į pavojingą kelionę per sniegą ir ledą, nešinas ta lemtinga knyga, norėdamas ją grąžinti, o galbūt – ir pats pasitikti mirtį...

Knyga pritrenkiančiai graži, nors ir atšiauri. Santykiai mistifikuojami, atrodo, kad islandiškas šaltis taip šaldo tų žmonių kūnus, kad dažnai jie nebeatskiria tikrovės nuo iliuzijos, todėl retsykiais atrodo, jog viskas vyksta kaip sapnas. Veikėjai apspangę ne tik nuo šalčio, bet ir nuo poezijos, gražių žodžių, kurie tampa šiluma atšiauriai tikrovei. Labiausiai romane stebino vyrų pasiryžimas keliauti valtimis į žvejybą mirtinomis sąlygomis. Tie žvejai, užaugę prie šaltos jūros, bet stebina, kad beveik nė vienas nemoka plaukti. XIX amžius, žmonės skęsta kiekvieną sezoną ir žvejai neapmokyti ne tik išsikapanoti, bet realiai neturi net neperšlampamų, kaip tekste minima, neįkainojamų amerikoniškų batų. Nors tikriausiai nėra ko stebėtis, Islandija tuo metu skurdi, visuomenė kaimeliuose daro ką gali, todėl visur tvyro religinis pamaldumas. Tiek vyrai, tiek moterys užsiima ritualais ir užkalbėjimais, žegnojimais, kad tik niekas nenumirtų, žegnoja valtis, irklus ir net tinklus, tad racionalumą ir pasiruošimą žūklei pergali tik inertiškas bei ritualinis tikėjimas, kuris iš nūdienos perspektyvos atrodo radikaliai pražūtingas.

Stebino veikėjų suskirstymas į tuos, kurie trokšta žinių ir literatūros ir tuos, kurie niekina skaitančiuosius. Ar skaitymas Miltono poezijos ko nors išmokino paskenduolį Baurdurą? Tik tai, kad literatūra kaip ir religija gali apmaudžiai pražudyti, todėl negalima pasikliauti vien gražiais žodžiais. Tą lyg ir turėjo suprasti bevardis berniukas, kuris gal platoniškai buvo įsimylėjęs patį Baurdurą, o gal siejo jį su savimi kaip vyresnį brolį ar tėvą, kurio jam trūko, tad tas įsipareigojimas ir netekties šokas, kurį autorius bando potekstėje perteikti kaip berniuko kaltės jausmą dėl išdavystės, nes galiausiai berniukas pasirenka neprisijungti prie draugo pomirtiniame pasaulyje, o toliau pabandyti gyventi. Kitą vertus, reikia tokių knygų apie vyrišką draugystę, tai labai gražu, čia autorius visa tai sutaurina.

Yra tokių gražų literatūrinių pasažų, kuriuos autorius kuria, kaip minėjau, literatūriškai apjungdamas vietovės kultūrinius elementus, filosofiją ir religiją, sukuria savotišką krikščionišką ir pagonišką mąstymo skandinavišką variaciją. „Žuvys nėra vien tuntas šaltakraujų stuburinių gyvūnų, gyvenančių vandenyje ir kvėpuojančių žiaunomis, žuvys yra daug daugiau. Dauguma Islandijos gyvenviečių pastatytos ant menkių kaulų, tie kaulai yra svajonių skliautų pilioriai (p. 65).“

Jón Kalman Stefánsson

Tiesa, antroji knygos dalis patiko kiek mažiau. Berniukas patenka į miestelį pas itin blogos reputacijos našlę Geirtrūdą, kuri lesina varnas, o prabangiuose iš vyro paveldėtuose namuose elgiasi kaip laisvo elgesio merginos bordeliuose (primena H. Wassmo Dinos knygos ištarmes, kuriant moters charakterį). Čia vėl man išniro prisiminimai iš skaityto Kim Leine Amžinybės fiordo pranašai (Kitos knygos, 2019), kuriame vaizduojama atšiaurioji Grenlandija ir kultūrinė dramatiška kaita. Autorius Danguje ir pragare perteikia sudėtingą Islandijos reformacijos pradžią, nes kas gi yra Geirtrūda, jeigu ne vien tik atvykėlė maištininkė, kuri nepriimama vietinių moterų, nes yra kitoniškos kultūros, kurios misija griauti senąją tvarką. Iš esmės antrojoje dalyje romanas tampa socialinių įtampu romanu, o konfrontacijoje atsiduria kitatautė Geirtrūda ir pastoriaus žmona su moterų sambūriu.

Geirtrūda ir jos aklasis globojamas kapitonas, turintis 400 knygų, (o į šią biblioteką netrukus taikysis berniukas), ženklina islandų modernizacijos pradžią: žinios ateina iš pasaulinės literatūros ir mokslo, o šiai  uždarai ir vien maldomis bei prietarais pasikliaujančiai visuomenei labiausiai reikia šviestis, tačiau dėl tų pačių prietarų ir tradicijų laikymosi visuomenė slopina galimus modernizacijos procesus. Rašydamas šias eilutes pagalvojau apie mūsų dalį lietuvių, kurie niekaip negali nuslopinti troškimo laikytis tariamų šeimos maršo ir apipintų mitų apie tariamas tradicines vertybes įsitikinimų ir gintis nuo susikurtų demonų.

Knygoje mirtis romantizuojama kaip daug geresnė tikrovės būsena už gyvenimą, nes po mirties gi viskas atleidžiama, kita vertus, tai pagrįsta, nes jūreiviai (jauni ir jau patyrę) skendo jūroje kaip musės, tad vaizduojamoje tikrovėje nebuvo šeimos, kuri nebūtų netekusio kokio nors artimojo. „Du įgulos nariai nuskendo, kūnų taip ir nesurado, jie prisijungė prie didžiulio būrio jūrininkų, klajojančių vandenyno gelmėse, šnekučiuojančių vienas su kitu apie lėtą laiko tėkmę, laukiančių kažkieno senovėje jiems pažadėto paskutinio šaukimo, laukiančių, kol Dievas juos ištrauks, sužvejos juos į savo žvaigždėtą vandenyną, išdžiovins šiltu pūstelėjimu, leis jiems sausutėlėmis kojomis vaikštinėti po dangaus karalystę (p. 162).“

Labai patiko knygos pabaiga, tokia perteikianti visos knygos esmę. Berniukas aptarnauja kavą geriantį aklą kapitoną, kuris visas savo prisiminimais tebegyvena audringoje jūroje, nebeskiria tikrovių, o šalia alų maukia kitas užgrūdintas jūreivis, kurio sąmonė tamsėja su kiekvienu bokalu, kad nebegali prisiminti net savo žmonos vardo, tačiau puikiai įsivaizduoja, jog yra drauge su alku kompanionu jūroje. Tam tikra prasme knyga apie gyvenimo paveiktą būvį, kuris transformuoja tikrovę į iliuzijų pasaulį, apie tam tikrą islandišką jūreivio filosofiją ir ribinių patirčių ir mirties baimės priveiktų individų sąmonę, sutraumuotus jūreivius, kurių trauma pergali net pačią mirties baimę, o adrenalinas, kadaise patirtas jūroje, žvelgiant mirčiai į akis, tampa jų dvasios įspaudu, nauja jaudinančio gyvenimo prasmė. Niekas iš jų grįžę į krantą nebegali gyventi normalaus gyvenimo, todėl jie nusideda, tampa smurtingi, plempia alų arba yra nubaudžiami paties likimo tapti neregiais. Berniukas stebi jų netikrą laivą Užeigoje ir tikriausiai pradeda suprasti, kad toji Miltino poezija, gali ne tik pražudyti kaip kad draugą, bet ir išgelbėti nuo visiško gyvenimo aklumo, pačių žvejų susikurto vidinio pragaro. Žaižaruojantis įvairiausiomis spalvomis šis romanas, gebantis iškelti ir išlaikyti skaitytoją iš gelmių virš jūros paviršiaus, kitaip sakant, tarp pragaro ir dangaus. Rekomenduoju!

Maištinga Siela

Knyga: Jon Fosse "Trilogija"

 

Jon Fosse. „Trilogija“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2025. – p. 184.

 

Sveiki, nuolatiniai ir atsitiktiniai skaitytojai,

 

Skaityti Nobelio literatūros laureatus – būtina, jeigu bandote susigaudyti literatūros madoje, nes bet kokios prestižinės premijos paskelbimas garantuoja, kad autorių išvers į daugelį kalbų, bus žinomas, populiarus, bent jau kurį laiką. Paprastai Lietuvoje greitai orientuojamasi į nobelistus, vos paskelbus laureatą, žiūrėkite, po pusmečio turime perleistą arba naujai kokį išverstą nobelisto knygą, tačiau tendencija tokia, kad po metų jis bemaž pamirštamas, apsiribojama maždaug tuo, kad paprastai užtenka ir tos vienos knygos. Bet gal ir užtenka, ką?

 

2023 metų Nobelio laimėtoju buvo paskelbtas norvegų rašytojas Jon Fosse (g. 1959), kuris per beveik 5 dešimtmečius trunkančią rašytojo veiklą rašė praktiškai visus įmanomas literatūros rūšis: pjeses, eilėraščius, prozą ir yra vertinamas pačių norvegų. Lietuviškai 2020 metais pasirodė jo Vaizdai iš vaikystės, po to apsakymas Baltybė (2024) ir naujausioji knyga Trilogija (norv. Andvake. Olavs Draumar. Kveldsvævd), kurią sudaro apie tuos pačius veikėjus besijungiantis pasakojimų triptikas Nakvišų klajonės (2007), Ulavo regėjimai (2012) ir Prievakario nuovargis (2014). Trilogiją į lietuvių kalbą išvertė vertėja Justė Nepaitė (g. 1988), o ją Keliautojai laiku serijoje išleido leidykla Aukso žuvys.

 

Trilogijoje pasakojama tragiška jaunuolių Alidos ir Aslės meilės istorija. Sulaukę kiek daugiau nei Šekspyro Romeo ir Džuljetai metų, jiedu ryžtasi pabėgti iš gimtosios gyvenvietės. Aslės tėvas jau kuris laikas dingo, o motina ne per seniausiai mirė, Alidos motina dukros nemyli ir su ja elgiasi prasčiau nei pamotė su Pelene, todėl jiedu, kurį laiką pagyvenę pas žvejį pašiūrėje, nusprendžia gyvenimą susikurti svetur. Trilogijos Nakvišų klajonės dalis būtent ir yra skirta Alidos ir Aslės naujų namų paieškoms ir socialinei adaptacijai, tačiau niekas jaunuolių poros svetur nenori priimti, nes jiedu nesusituokę, o Alidė nėščia, jai jau metas gimdyti. Iš esmės įvyksta keletas kriminalinių nusikaltimų, kuriuos padaro Aslė dėl savo mylimosios ir būsimo vaiko, tad autorius skiria dėmesį būtent norvegų tamsiam prietaringumui ir antihumaniškumui, kurį socialiai įgalina religija. Nepatyrę atjautos ir nesuprasti Aslė ir nėščia Alida yra palikti tiesiog miesto gatvėje be galimybės išsigelbėti atšiauriomis tiek gamtinėmis, tiek socialinėmis sąlygomis.

 

Antroji trilogijos dalis Ulavo regėjimai vaizduoja įvykius po kažkiek mėnesių, kada Alida ir Aslė pakeitė savo vardus, kad nutrintų prisiminimus iš praėjusio gyvenimo, jie nori pradėti gyventi iš naujo su mažuoju sūneliu. Šios dalies pasakojimas sukasi apie tai, kad Aslė, kuris pasivadino Ulavu, praeitis pasiveja, jį prisimena tolimas gimtosios vietos gyventojas ir ima šantažuoti, tačiau kartu Aslė trokšta sužavėti Alidę, nupirkdamas jai nuostabaus grožio apyrankę su mėlynais perlais. Visas pasakojimas beveik sutalpinamas į vieną dieną, kuri Aslei tampa lemtinga. Hiperbolizuodas Aslės naivumas ir patiklumas (pavyzdžiui, už parduotą smuiką jis nori įsiteikti Alidai, o ne išmaitinti šeimą) rodo, koks neracionalus ir romantizuotas yra Aslė, neturintis socialinių įgūdžių galvoti ir veikti dėl savo šeimos gerovės, nes jis nežino, kas yra geriausia.

 

Trečiojoje dalyje Prievakario nuovargis išryškėja atminties tema. Alidos palikuoniai pasakoja istoriją iš ateities apie jau mirusios Alidos istoriją po Aslės dingimo, kaip atsiranda kekšės pamesta apyrankė, kaip ji sudėtingai vedina išgyvenimo pasirinkimų galiausiai nusprendžia tapti žvejo Osleiko namų patarnautoja, o galiausiai ir jo žmona. Nuvargęs žmogus, galvojantis apie savo vaiko gyvybę, yra pasiruošęs nelengviems, bet būtiniems sprendimams. Šioje dalyje kuriama tolimų prisiminimų ir pasakojimų distancija, rodanti, kad kiekviena giminė turi savo sagą, savo negailestingą protėvių pasakojimą, perduodamą iš lūpų į lūpas, kol gyvuoja atmintis ir žodinė perdavimo tradicija.

 

Visos trys dalys parašytos telkiant pagrindinių veikėjų pastangas išgyventi. Iš vienos pusės Aslė niekada nebuvo blogas ir jo poelgiai tėra socialinio neteisingumo padiktuoti instinktyvūs veiksmai iš nevilties. Iš kitos pusės Trilogija nagrinėja individo ir kolektyvinio saugumo ir smurto sąsajas, t. y. kaip mažesnis blogis inspiruoja rastis dideliam blogiui. Pasakojimas sąlygotas, atmosferiškai slogus, nes kažin, ar kartais gyvenime užtenka idealų, svajonių ir sąžiningumo, kad galėtum išgyventi. Aslė, sakyčiau, išgyvena Dostojevskio sukurto Raskolnikovo gyvenimo variantą, tik J. Fosse atsisako aiškinti ir analizuoti, tad baimė lieka už tekstinės periferijos, tačiau vis tiek skaitytojui intuityviai juntama.

 

Esama ir Froidui būdingos akivaizdžios psichoanalizės elementų, pvz., „<...> kai dingo tėvas Aslakas, jai buvo treji, jis taip ir negrįžo, o jo dainavimas yra vienintelis Alidos prisiminimas, ir tada, sako ji, niekaip negalinti suprasti, bet tada, kai ji išgirdo Aslę griežiantį, jo muzikoje suskambo tėvo Aslako balsas <...> (p. 46).“ Alida įsimyli Aslę pagal savo prisimenamo tėvo paveikslą, o Aslė parduoda savo brangiausią iš tėvo paveldėtą smuiką, kad galėtų išmaitinti savo šeimą. Kitaip sakant, Trilogija yra apie nuolatinę meilės auką: kiek žmogus yra pasiryžęs paaukoti dėl savo laimės – prisiminimus, žmogiškumą, tapatybę. Iš kitos pusės – tai pasakojimas apie bandymą save perkurti iš naujo nepalankiais istoriniais laikais, tačiau J. Fosse, sakyčiau, nemoralizuodamas visgi laikosi tos pačios vertybinės sistemos, t. y. deklaruoja, kad visgi žiauriomis priemonėmis gero gyvenimo nesusikursi.

Jon Fosse

 

Pasakojimas yra sapniškas, neišlaikoma vientisa tikrovė, todėl atrodo, kad veikėjai skendėja tam tikrose iliuzijose, nes negali pakelti tikrovės. Klausimas – ar Alida iš tikrųjų nenutuokia, koks monstras yra Aslė? Kas nutiko jos motinai, senei ir žvejui? Pasakojimas postmoderniškai trūkinėja, sakinių sintaksė sulieja šnekamąją kalbą su pasakotojų balsais ir išgauna tokį savitą sąmonės srautą, dreifuojantį nuo tikrovės iki naivių veikėjų iliuzijų apie gerą gyvenimą. Panašiai kaip Juozapota iš Jono Biliūno apsakymo Liūdna pasaka.

 

Jon Fosse pasakojimai pasižymi kruopščiais lakoniškais pasakojimais. Daugelis skaitytojų mėgsta skandinavų literatūrą dėl šiaurietiškos atmosferos ir kiek kitokio pasakojimo būdo, kurį tikriausiai daugiau ar mažiau diktuoja skandinaviškos literatūros tradicija. Manau, Jon Fosse labai remiasi norvegų literatūros tradicija, tačiau ją modernizuoja savitu pasakojimo būdu. Istorija pasakoja apie neapibrėžtus senus norvegų laikus, kada dar buvo vykdomos mirties bausmės, o žmonės iš miesto į miestą migruodavo dėl to, kad nuo ko nors pabėgtų arba pakeistų savo gyvenimą, o tai galėtų būti daugmaž XIX a. pradžia. Perteikti gan slogią šiaurietišką socialinę aplinką rašytojui padeda pasirinktas ir senovinis pasakojimo tonas, primenantis epinius pasakojimus – sagas, kurie buvo paplitę Skandinavijoje XII-XV amžiuje ir turi žodinę tradiciją. Apskritai autorius stengiasi perteikti įspūdį, jog istorija tik iš dalies yra literatūrinė, rašytinė, stilistiškai jis kuria pasakos iš lūpų į lūpas perpasakojimo istoriją, įterpdamas daugybę ritmiškų pasikartojimų, kurie kuria iš vienos pusės ritmingos prozos įspūdį, o iš kitos – žodinės pasakojimo tradicijos įspūdį, būdingą skandinavų sagoms.

 

„ <...> ji tokia pavargusi, tokia pavargusi, tikriausiai nuo viso šito, galvoja, nuo kelionės į Bjorgviną, klaidžiojimo Bjorvino gatvėmis, plaukimo čia, nuo viso šito, nuo viso šito kartu, galvoja, galvoja apie Aslę, kad jo nebėra, nors jis ir šalia, ji pavargo nuo viso šito, nuo viso šito, galvoja Alida ir atsigula ant suolo, užsimerkia, ji tokia pavargusi, tokia pavargusi<...> (p. 176).“ Iš tikrųjų šis ritmiškas pasikartojimas sukuria nuovargio ir bejėgystės atmosferą, pasakojimas banguoja kaip jūra, ritmas ir pasakojimas žaidžia žodinės tradicijos intonacijomis.

 

Taigi Trilogija iš tikrųjų atspindi skandinaviškosios prozos tradicijas ir modernumą, autoriui sagos pasakojimo tradicija pasitarnauja naujam somnambuliškam kalbėjimui apie žmonių naivumą, blogio prigimtį, laiką ir klasikines šekspyriškas temas. Savo neskubiu pasakojimo ir atidumu detalėms autorius šiek tiek primena kitą savo kraštietį – Roy Jacobsen ir jo ištisą romano ciklą Neregimieji, Balta jūra ir kt. Trilogija kaip ir pastarojo rašytojo literatūra yra lėtojo skaitymo knyga, kurioje svarbi sukonstruota atmosfera, autorius vengia analizės, todėl siekia kaip skandinaviškose sagose vaizduoti, o analizę palikti patiems skaitytojams. Labai smagu, kad nebuvo šįkart primigtinų pažodinių paaiškinimų kas, kaip ir kodėl, o tai dar labiau išplečia Trilogijos sapnišką atmosferą, kur skaitytojas pats sau tampa oneirologu, sapnų aiškintoju. Šiaip knyga lengvai ir gana įtraukiai persiskaitė, labiausiai ji ir įsimins dėl atmosferos ir pasakojimo technikos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Ravn "Vaško lėlė"

  

Olga Ravn. „Vaško lėlė“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Mūsų čia net nėra. Buvome čia. Išgirsite mane naktį, po miegančio kūdikio alsavimu. Išgirsite mane, kai pavasarį keis vasara ir šviesoje atsivers kiaurymė, Elizabete, ateisi į Liucijos šventę, ką, Elizabete? Kerai – tai galimybė. Juokas – tai galimybė. Išeitis yra, Elizabete, išeitis yra... (p. 152).“

 

Prieš kelerius metus teko skaityti danų poetės ir prozininkės Olgos Ravn (g. 1986) novatoriškąjį romaną Darbuotojai (Rara, 2023), kuris mane keistai paveikė. Knyga buvo nominuota Tarptautiniam Bookeriui. Labai smagu, kad leidykla Rara pasirūpino, jog šioji įdomi danų rašytoja su vienu kūriniu nepaskęstų verčiamos literatūros sraute, tad po kelerių metų pristatė vieną naujesnių autorės romanų Vaško lėlė (dan. Voksbarnet), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė. Nežinau, kas dar be Raros apsiimtų leisti tokius literatūrinius eksperimentinius kūrinius, gal dar kokia mažesnė leidykla, kuri iš idėjos nori pristatyti alternatyviąją šiuolaikinę literatūrą, o tam reikia paminti troškimą, kad knyga bus pastebėta ir itin perkama. Dažniausiai visgi literatūros kritikai parašo kokią vieną recenziją, knyga pareklamuojama, tačiau išskirtinio skaitytojo skoniui. Be jokios abejonės Olgos Ravn literatūra būtent tokia ir yra – ne kiekvienam.

 

Naujausiame savo romane Vaško lėlė Olga Ravn gilinasi į raganavimą. Autorė kruopščiai rinko medžiagą apie Šiaurės Europoje (Norvegijoje ir Danijoje) vykusius raganų teismus, kurių archyviniai duomenys, t. y. teismų įrašai, laiškai ir t. t. fiksavo kadaise tikrai vykusias Olbergo miestelio prie fiordų teismus apie 1595-1621 metus. Pats Oblergo raganų teismas, kuriuo ir remiamasi rekonstruojant veikėjos Christenze Kruckow (knygoje Kristenzė Krukovė) (tikroji nukirsdinimo data 1621 m. birželio 26 d.) istoriją, į kurią įtraukia ir kitų tos vietos moterų istorijas: Dorte Jkearulf, Apelone Ibsdater, Maren Kneppis. Kitaip sakant, autorė fiktyviai sukuria jų istorinius balsus, paverčia literatūrinėmis personažėmis sudėtingais Danijos ir Norvegijos laikais, kai pamažu pradėjo pliekstis reformatų ir kontrreformatų karai, atnešę didelį prietaringumą ir gąsdinimo eretikų laužais, kitaip sakant, situacija padėjo pamatus prieštaringam Barokui. Apie raganų persiakėjimus paprastai mes matome amerikiečių-britų serialuose ar filmuose, kuriuose vaizduojame kolonistinė JAV, paprastai Salemo raganų persekiojimas ir teismai, kuriuos rengė puritonai. Olga Ravn šiuo romanu primena, kad raganų persekiojimo idėja visų pirma atsirado Europoje ir čionai taip pat labai daug nukentėjusių nuo religinio fanatizmo ir noro kontroliuoti moters gyvenimą.

 

Iš tikrųjų knygą sudaro dvi poetiškai dokumentuotos dalys. Pirmojoje vaizduojamos nuskurusios kilmingosios Kristenzės gyvenimas, jos pagalba daugybę kūdikių praradusiai Anei, kuri galiausiai Kritenzę Krukovę apkaltina dėl nesėkmių raganavimu ir jai tenka bėgti iš gimtojo Nakebiolės dvaro Danijoje. Visa tai pasakoja ne Kristenzė, o jos rankomis pagaminta vaškinė lėlė, kuri tampa visažiniu pasakotoju ir kartu stilizuoja polifoninius moterų pasišnekučiavimus bei mintis. Vaško lėlė savaimė nieko nelemia, nors ji sukurta sustiprinti, kitaip sakant, ne žaisti, o iš tikrųjų paveikti kitus, jos prigimtis yra valdyti ir stebėti, nors ką konkrečiai – knygoje nelabai aišku.

 

Galiausiai Kristenzė pabėga į Olborgę ir kurį laiką randa prieglobstį draugiškoje moterų bendruomenėje, kurios lyderę galima laikyti Maren Kneppis. Autorė gana subtiliai kuria erotiškumą tarp Maren ir Kristenzės. Jos ne tik padeda lėlę į skrynią, bet ir retkarčiais išties užsiima seksu. Kitaip sakant, pati Kristenzė yra netekėjusi ir kažkada galimai mylėjo savo buvusio dvaro ponią, kuri ją įskundė raganavimu. Kitaip sakant, romane labai subtiliai ne kartą užsimena apie kitokią Kristenzės seksualinę tapatybę, kuri vėlgi negalėjo pasireikšti to meto tikrovėje viešai, kai moters likimą nulemdavo vyrai. (Čia man šiek tiek priminė pernai skaitytą Lauren Groff romaną Matrix (Baltos lankos) apie vienuolyne esančias kitokias moteris). Kam Kristenzei toji lėlė? Kam rizikuoti ir kurti įkalčius, netgi sukviesti bendruomenės moteris keistam ritualui? Manau, tai yra savitas moterų maištas prieš patriarchatą, prieš vyrų ir kunigų/pastorių/teisėjų/burmistrų/karalių valdomą pasaulį, o žinojimas, kad gali moterų bendruomenėje daryti kerėjimus ir ritualus, iš esmės moterims suteikia psichologinio pranašumo, žinojimo, kad to negali sukontroliuoti vyrai, kuriems priklauso šis pasaulis. Deja, vaško lėlė, lėliukas nuo pat pradžių neslepia, kad Kristenzė ir kitos neišvengs ne tik teismo, bet ir pačios griežčiausios bausmės.

 

 „Jie [vyrai] skaitė demagogijos vadovėlius, knygas apie velnią, kur buvo rašoma: moterį šėtonui sugundyti paprasčiau, nes ji silpnesnė už vyrą tiek kūnu, tiek siela. Ir skaitė: moteris yra piktas ir netobulas gyvūnas. Moteris verkia tik norėdama apgauti vyrą (p. 67).“ Kitaip sakant, autorė priešina vyrų ir moterų pasaulį, o tai tampa valdžios, galios ir aukos kūrimo strategija. Ilgus šimtmečius patriarchato padiktuoti stereotipai apie moters veikė krikščioniškojo pasaulio visuomenę. Manau, bijodami prarasti kontrolę ir tariamą garbę, būti pranokti moterų, jie šią brutalią sistemą įsteigė ir kaip raganų (kitokių moterų persekiojimu) santvarka. Iš esmės tai klišė literatūroje, bet iš kitos pusės O. Ravn remiasi istoriniais priežasčių ir pasekmių sąsajomis, todėl neišradinėja dviračio.

 

Tai kur tas romano Vaško lėlė novatoriškumas? Manau, glūdi pačioje pasakojimo poetikoje ir fabuloje. Autorė mėgsta istoriją kurti fragmentiškai. Nors šįkart iš lakoniškų skyrelių galima susidėlioti aiškų siužetą, tačiau lyrinių nukrypimų labai daug. Autorė įterpia skirtingas perspektyvas, polifoninį moterų kalbėjimą, kalba labai metaforiškai ir įpinta labai daug šiaurietiškos mitologijos, pvz., Apelonė nuolat galvoja apie šaltuose vandenyse esančią mitinę Silkių karalienę, o Marenos dukra Karen teisme teigia, kad motina pagimdė trolį, nors iš tikrųjų buvo imituojamas paprastas gimdymas ir iš po kojų ištraukta vaško lėlė. Savaime aišku, vaško lėlės balsas tampa mistinio pasakojimo sąrangos tam tikra teksto kūrimo burtų lazdele, nes pasakojimas gali nusikelti ir perteikti, ką galvoja ir kalba vyrai, kokį laišką rašo karalius dėl raganų teismo, o pats pasakojimas prikaišiotas (dėl poetinių sumetimų) autorės išrankiotais ir istoriškai užrašytas užkalbėjimais, burtais, kerais, prietarais. „Kitaip papulsi burtininkams į nagus, paaiškino Kristenzė. Pakaks tų raganiškų kalbų, nukirto Elizabetė ir netyčia įsipjovė pirštą (p. 49).“ Kitaip sakant, kai kada autorė kuria tekstą imituodama skandinaviškas užkalbėjimo formules, pvz., su gausiais ritmingais pasikartojimais.

Olga Ravn

 

Pranašiški ženklai, tautosakinė leksika leidžia autoriai plėtoti romaną dviem kryptimis, t. y. kurti burtais ir kerais grįstą magiškąją pasakojimo plotmę ir istoriškai dokumentuotą bei tikrais įvykiais pagrįsta istoriją. Visgi autorė sulydo šias dvi pasakojimo plotmes ir iš tikrųjų eksperimentuoja, neįsipareigodama istorinio romano žanriniam tikslumui, todėl tai žaidybinė literatūra, rodanti savo išmonės galią ir gebėjimą pasakoti prozą tarsi poemą. Nesuklysiu sakydamas, kad Olgos Ravn visgi stipresnioji pusė yra lyriškumas ir eksperimentavimas, matyt, atėjęs iš poezijos kūrimo technikos, nes autorė, kaip minėjau, yra dar ir poetė.

 

Kur didžiausias šios knygos dramatizmas? Tikriausiai ne dėl to, kad moterys buvo sunaikintos – nekilmingos sudegintos, o kilmingoji nukirsdinta, – bet tai, kad patriarchatas galiausiai kankinimais ir liudijimais suskaldė pačių moterų įsipareigojimą laikytis savosios tiesos. Jos viena kita teismuose išduoda, neatlaikiusios savo smerkiamų vyrų ir vaikų. Galiausiai autorė palieka vietos ir tikrajam raganavimui – ar moterys iš tikrųjų yra vien tik vyrų aukos, ar jos iš tikrųjų užsiminėjo kerėjimu (juk atliko ritualus, tikėjo prietarais, sklido kalbos, mylėjosi su tos pačios lyties atstovėmis). Sudėtinga atsakyti apie tai, kai kalba eina apie XVI-XVII a. pradžią. Bet man ryškėja ta pati tendencija: kaip nemokėjome priimti kitų žmonių ir pasiduodavome daugumos primestai demagogijai ir socialiniam normatyvui, taip iki šiol tą darome. Pilnas mūsų internetas baisiausių komentarų kitokiems, tad raganų teismai vyksta netgi iš esmės rašant šias eilutes. Ir tikrai ne Šiaurės Korėjoje, o pačioje Lietuvoje.

 

Romanas Vaško lėlė labai poetizuotas, vietomis gal ir per daug jau tampantis nebe proza, o poetiniu tekstu, tačiau man patinka užuominos ir metaforiškumas, simboliai ir folkloriniai bei krikščioniškojo demonizuoto pasaulio įvaizdžiai, tad išties konteksto nepritrūko. Būtų sudėtinga man panašų romaną skaityti 500 puslapių su kas-kaip-kodėl išaiškinimais. Tiems, kurie nemėgsta abstraktesnės prozos, knyga gali pasirodyti pernelyg išdrikusi, reikalaujanti papildomų žinių. Nepaisant visko, man romanas patiko, ypač labai sėkmingą laikyčiau daug žadančią finalinę sceną, kada Kristenzė atsiduria karaliaus rūmuose, kai šis žaidžia Aklą vištą, o ji apsimeta mergaitė, kuri galiausiai leidžiasi sugauna – simboliška: patriarchas sugauna savąją raganaitę ir, deja... Stebuklų nebūna, karalius turi savoje epochoje elgtis pagal patriarchato vaidmenį. Šią sceną įsivaizdavau labai aiškiai, kaip kokį filmo pabaigoje nustelbiantį istorijos apgaulingai viltingą finalą. Visgi kažkiek romano naratyvas, t. y. vyrai – teisėjai, o moterys – raganos aukos man priminė kadaise skaitytą gerai išplėtotą ir dokumentuotą Hannah Kent romaną Paskutinės apeigos (Baltos lankos, 2016) apie paskutinę Islandijoje įvykdytą mirties bausmę moteriai. Knygos, sakyčiau, turi sąsajų ir laukia savų skaitytojų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Tine Høeg "Tour de chambre"

 

Tine Høeg. „Tour de chambre“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 336.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Skandinavai garsėja ne tik savo gerais ir Lietuvoje gerai parduodamais detektyvais, bet ir rimtąja literatūra. Tiesa, nedaug jos tenka perskaityti, tačiau tiek norvegų, tiek švedų, tiek danų literatūra lengvai skaitoma ir dar daugiau apmąstoma. Neseniai leidyklos Raros teko perskaityti danų novatoriškosios rašytojos Olgos Ravn romaną Darbuotojai, gal dėl to su kitos danų rašytojos Tine Høeg (g. 1985) kūriniu Tour de chambre randu nemažai panašumų, ypač romano forma. Romaną į lietuvių kalbą išvertė patyrusi vertėja Ieva Toleikytė.

 

Romaną perskaičiau nepaprastai greitai, per kelias dienas, nors esu didelis lėtojo skaitymo šalininkas, todėl knyga mano rankose užsibūna. Istorija papasakota nepaprastai ritmingai ir šiuolaikiškai. Pagrindinė veikėja Asta, kuriai 33, yra kviečiama į Gėlę, kurioje bus minimos Augusto netekties dešimtmetis. Netrukus romano pasakojimas įsišakoja į dvi laiko atkarpas: vienoje Astai 23-24 ir ji atsikrausto į danišką bendrabutį, susipažįsta su draugės Mai, kuri ir pasiūlo draugei įsikraustyti, aplinkiniais draugais. Mišri komuną primenanti bendruomenė dalijasi svetaine, šaldytuvu ir kitais buities įrankiais, todėl netrukus ir Asta pasijunta bendrabučio dalimi, nors ir sunkokai sekasi rašyti romaną apie lenkų skulptorių. Netrukus Asta įsimyli savo geriausios draugės draugą Augustą, jiedu nuolat susižvalgo ir toje ankštoje erdvėje pamažu ima kilti įtampos...

 

Iš vienos pusės romanas lyg ir lėkštokas, nes pasakojama apie jaunos moters Astos pavydą savo draugei Mai. Toks daniškas bohemiškas gastrolių po kambarius romanas, kuriame gvildenamos myliu-noriu-negaliu temos, tačiau būtent romano fabula, forma ir pasirinkta pasakojimo kompozicija yra nepaprastai žavi. Skaitydamas vis galvojau, kodėl man taip malonu skaityti tą netaisyklingos gramatikos „sukapotą“ tekstą? Ogi dėl to, kad akys jau pripratusios socialiniuose tinkluose, būtent smegenys yra pripratusios prie tokio pasakojimo, bėgimo kaskadomis tekstu. Tai greitojo skaitymo malonumas, turint galvoje, kad tai romanas. Iš tikrųjų lyg ir primintų išsikvėpusį fragmentuotą postmodernizmą, tačiau postmodernūs kūriniai jau seniai Europoje prarado populiarumą, todėl Tour de chambre, kaip ir Olgos Ravn Darbuotojai atveria naują asociatyvų rašymo būdą, kuris turi postmodernizmui būdingo suskaidymo, tačiau priešingai nei ankstesnis rašymo stilius, Tour de chambre kažkoks artimas, keistai atpažįstamas, todėl netrikdo facebookinis srautas.

Tine Høeg

 

Kita vertus, yra papilkintų skyrelių, kurie imituoja whatsupo ir messengerio susirašinėjimus – tai nėra jokia naujovė, mes, lietuviai, taip pat jau turime ne vieną kūrinį, paveiktų socialinio tinklų susirašinėjimo formų, tačiau autorė tą daro ne bet kaip, o poetiškai ir organiškai išgaudama dviprasmybes, o situacijos dažnai atrodo paradoksalios dėl išskirtinės poetikos. Pavyzdžiui, vienas veikėjas Hanibalas, kuris nuolat kuičiasi virtuvėje, paskleidė nemalonų kitiems kvapą: „Kas čia taip smirda? // vėlai vakare iš socminio pareina Sifė // Hanibalo kepenėlės sakau (p. 113)“. Tas toks metaforinis ir metoniminis kalbėjimas kelia intelektualaus humoro įspūdį. Autorė kai kada piešia ir buitinius poetinius vaizdinius, pvz., „kai kam tikru kampu atsistoju / po dušo galva, atrodo kad // iš mano spenelių trykšta vanduo (p. 82).“ Ir visa šioji spalvų, nutylėjimų ir sutrumpinimų rašymo technika socialinės aplinkos ne tik neprislopina ir neapriboja, bet ją kaip tik išplečia ir sukuria vaizduotės siautulį, lyg vėlei žiūrėtum serialą Draugai.

 

Ir visgi, ką reiškia šis prancūziškas terminas Tour de chambre? Tikriausiai dažnas prieš skaitydamas jau spėjote pasidomėti. Šiuo atveju, tai teminis vakarėlis, kada nuomininkai keliauja iš vieno kambario į kitą ir geria, linksminasi žaisdami įvairius kambario teminius iššūkių žaidimus, flirtuoja ir dūsauja dėl savo gyvenimo. Man tai kažkuo priminė mano paties studijų bendrabutį, tik kad teminių kambarių turo nedarydavome. Bet romanas nėra, sakyčiau, paveiktas vien tik socialinių medijų, jis konstruojamas ir kaip šiuolaikinio meno idėjinė instaliacija. Vieno iš veikėjo mama – garsi Danijos menininkė, pripažinta visame pasaulyje, kuri rengia parodą apie gyvenimo tamsumą, ribas. Asta jaučia turinti ryšį su šiuo meniniu kūrinių, ji taip pat ieško šviesos kūryboje ir meilės reikaluose, bet pernelyg dažnai jaučiasi bejėgė ką nors pakeisti. Tour de chambre irgi veikia kaip instaliacija, veikėjai kaip lėlių namelis, erdvėje uždaryti tarsi realybės šou sąlygomis, kurie ieško savo gyvenimuose šviesos ir bando suvokti, kas jie tokie esą.

 

Gal mažiausiai mane įtikino perdėtas Astos kaltės jausmas prieš geriausią draugę Mai. Visą dešimtmetį ruošėsi papasakoti apie savo santykius su Augustu, tačiau padaro tai kaip tikra menininkė – parašo romaną, duoda perskaityti ir, žinoma, sulaukia draugės pritarimo. Visgi romano visumos audinys man labai plastiškas, dinamiškas, šmaikštus ir poetiškas. Perskaičiau kaip išgalvoto kokio nors žmogaus socialinio profilio įrašus, tačiau gavau ir tikros literatūros. Rekomenduočiau Tour de chambre kaip kitokią skaitymo patirtį, kurią, manau, daugelis iš jūsų tikrai priimsite teigiamai.

 

Maištinga Siela

Knyga: Kerstin Ekman "Virsti vilku"

 Kerstin Ekman. „Virsti vilku“ – Vilnius: baltos lankos, 2023. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dar viena švenčių akimirkomis perskaityta knyga – švedų rašytojos Kerstin Ekman (g. 1933) Virsti vilku (šved. Löpa varg), kurią į lietuvių kalbą išvertė Alma Braškytė, išleido Baltos lankos. Kerstin Ekman įtakinga švedų literatūros kūrėja, kuri ilgą laiką buvo komisijos nare, kuri teikia literatūros Nobelį, o Lietuvoje tikriausiai žinoma iš dar praėjusiame šimtmetyje išleisto romano Įvykiai prie vandenų (Tyto alba, 1995). Kažkur laikiau pastarąją knygą jau nudriskusiu viršeliu, paskolinau mamai paskaityti, o ji, pratusi prie saldesnės literatūros, tarstelėjo, kad knyga gerai parašyta, tačiau pasirodė per sudėtinga. Visgi nusprendžiau perskaityti Virsti vilku, kuri Švedijoje buvo parduota 180 tūkstančiu tiražu ir tapo tikru šalies bestseleriu, kurį tuoj ėmė verstis kaimyninės šalys. Įdomus dalykas: pernai autorė atšventė savo 90-tąjį gimtadienį. Dar gimusi prieš Antrąjį pasaulinį karą išgyveno savo laikmetyje didžiausius Europos paklydimus ir pakilimus.

 

Kalbant apie romaną Virsti vilku, tenka pasakyti iškart be užuolankų, kad tai skandinaviškos literatūros „sukirpimo“ knyga, kuri savyje, kaip skelbia ir atgalinis viršelis, talpina viską, kas geriausia literatūroje. Istorija pasakoja apie septyniasdešimtmetį Ulfą Norstingą, kuris beveik visą savo gyvenimą dirbo miškininku ir medžiotoju. Pastaruoju metu Ulfui labai negerai su širdimi, jis jaučia, kad bet kuri diena gali būti paskutinė, tačiau kol kas neatsisako savo kasdienybės ritualų: tūno su šunimi medžiotojo namelyje, geria kavą, kramsnoja žmonos suteptus sumuštinius su sūriu. Vieną žiemos dieną jis pamato vienišą klajūną vilką, apie kurį nepaliauja galvoti ir savo galvoje kurti istorijas. Jis net pamažu ima tapatintis su juo ir netrukus savo miestelyje, prieš išeidamas į pensiją, tampa nemėgstamu dėl savo netikėtai pasikeitusio požiūrio į medžioklę. Ulfas turi tarp medžiotojų priešų, kur kas jaunesnių, kurie kažkada patyrė skriaudą iš Ulfo, todėl besikeičiant valdžiai ir Ulfui netenkant galios, pagrindinis veikėjas tampa tarsi persekiojamu vilku, išvarytu iš genties.

 

Autorė susitelkusi į šiaurietišką Ulfo kasdienybę. Kaip tik per Kalėdas pas mus sniegas buvo nutirpęs, o šioje knygoje jo buvo nuotaikingai apstu. Tinkanti knyga šventėms. Nors pagrindinis veikėjas širdininkas, kuriam kyla infarkto tikimybė ir šiaip nelinksma skaityti apie senėjimą ir suvokimą, kad didžiausius gyvenimo darbus jau padarei, tačiau visoje toje istorijoje yra nemažai ir gyvenimiškos išminties, sąsajos su gamta, tvarumu ir ekologija. Švedijoje yra įteisintos tam tikros medžiojimo dienos, kada galima šaudyti briedžius ir stirnas, kada galima medžioti vilkus. Ulfas supranta, kad šalies įstatymai negali įtvirtinti profilaktinės licencijuotos medžioklės, nes žmonės yra sukčiai, jie moka išprovokuoti ir įteisinti savo tikrovę manipuliaciniais būdais. „Mes iškasėm griovius, nudrenavome dirvą. Todėl ji nebegalėjo išlaikyti vandens kaip anksčiau. Sudalijome plotus miškavežių keliais ir teikėm valstybės paramą šiems keliams tiesti. Purškėm nuodais lapuočių želmenis. Kirtimai buvo kilometro pločio ir tokio pat ilgio (p. 157)“.

 

Ulfas supranta besikeičiančios gamtos reiškinius, bet atsivertimas į atjautą toks keistas knygoje, kad ilgą laiką buvo sudėtinga suvokti, kodėl visą gyvenimą pagal taisykles šaudęs žvėris, juos pjaustęs, lupęs odą, staiga gyvenimo pabaigoje ima atjausti? Ulfas skaito savo senus medžiotojo užrašus ir net nustemba, kad neranda emocijų, lyg būtų gyvenęs amžiną nemirtingą gyvenimą. Kitą vertus, kodėl per Amazon parsisiųsta knyga apie varlių išnykimą pažadina Ulfo nuovoką, jog kartais svarbiau už įstatymus yra gyvybė? Visgi Ulfas suvokia ir savo giminės gėdą, kuri įteisino visus tuos drenavimus ir kirtimus. „Atrodė, kad pats ten dalyvavau. Ir kertant, ir skelbiant išteisinamąjį nuosprendį, ir duodant kyšį. Nes iš visų paveldėtų giminės dalykų šitas laiškų ryšulėlis iš Norvegijos buvo vienintelis, kurį sudeginau koklinėje krosnyje didžiojoje salėje. Juk nesinori, kad giminė patirtų gėdą (p. 102).“

Kerstin Ekman

 

Ekologija ir įstatymai Švedijoje pasikeitė. Juk skandinavai vieni didžiausių IKEA baldų gamybos rinkoje, bet ar neįdomu, kad Lenkija ir po to Lietuva labiausiai kerta išparduotus skandinavams savo miškus ir medieną tiekia fabrikams, kai tuo tarpu švedai susirūpinę tik savo šalies miškų palikimu? Sakyčiau, gudri politika, susipirkti kitos valstybės miškus ir toliau penėti verslus. Apie tai galima pamąstyti tarp eilučių, nes knyga išties žadina kontekstines aplinkosaugos politikos dilemas.

 

Nors knyga parašyta iš Ulfo medžiotojo perspektyvos ir nemažai autorės kūrybinės jėgos skirta perteikti medžiotojų užrašų stilių, tačiau pasakojime įvestas ir detektyvinis elementas, kuris intriguoja ir sustiprina romano visumą. Kas padegė pensininko Ulfo medžiotojo būdelę? Galiausiai Ulfas visa tai išsiaiškina, tačiau pabaigoje savo skriaudėjui atleidžia ir paleidžia, nes suvokia, kad žmonės, kaip ir jis pats, jo šeima, daro didelių klaidų, todėl žmonėms reikia suteikti šansą. Kitas romano lygmuo, kuris nemažiau įdomus, tačiau sunkiau paaiškinamas – mistifikuojami folkloriniai motyvai, Ulfo dvasinės sąsajos su vilku. „Kartais naktimis virsdavau juo. Tapdavau vilkolakiu. Palėsdavau po eglėmis. Patyriau tai, kam neturiu žodžių (p. 146)“ – sako vyras savo žmonai, kuriai buvo sudėtinga prisipažinti, kad miške matė vilką. Kodėl sudėtinga? Vėlgi nelabai aišku, galimas daiktas, Ulfui, kuriam diagnozuota širdies angina, vienišo vilko pasirodymas yra šamaniškas pabaigos ženklas, t. y. ir profesine, ir egzistencine prasmėmis.

 

Galų gale Ulfas daug mąsto ne tik apie ekologiją, bet ir šiauriečių bendruomenę, kurioje jis tampa pamažu išvarytu senu vilku. Žmona jam po infarkto nuperka naują šunį, kurio jis nenori, nes šis reiškia, kad gyvenimas, kurio pabaigai buvo nusiteikęs, toliau tęsiasi ir reikia priimti pokyčius.

 

Knyga toli gražu nėra literatūrinis stebuklas. Virsti vilku nepretenzingas, tačiau talpina ne vieną temą. Be ekologijos politikos, daug pasako apie mus kaip žmones, apie susitaikymą, kad gyvenamas vieną dieną priartėja prie pabaigos ir tenka pripažinti, kad mes ne visada elgėmės teisingai. Taip pat knyga atskleidžia, kaip veikia žmogaus atmintis, Ulfas užčiuopia, kad anuometiniai įvykiai jam nebėra tokie, kokie buvo iš tikrųjų. Žmonės linkę dažnai romantizuoti praeitį, įvesti į prisiminimus emocijas. Klasikinė romano struktūra, medžiotojo maniera perteikiami egzistenciniai niuansai ir detektyvinė linija leidžia romaną neskaityti, o tiesiog lėkti puslapį po puslapio. Sudėtingos temos, bet autorė randa lengvas prozos formas, tad knyga ir dvelkia ne pretenzingumu į akrobatinę literatūrą. Buvau pamiršęs, kaip smagu skaityti lengvai apie sudėtingus dalykus, tokias knygas kaip ši ar Claire Keegan Tokie smulkūs dalykai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Tarjei Vesaas "Ledo rūmas"

 Tarjei Vesaas. „Ledo rūmas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 192.

 

Sveiki skaitytojai,

 

Skandinavų literatūra ne vien tik vienas po kito Lietuvoje verčiami ir leidžiami detektyviniai veiksmo trileriai, bet ir įdomios bei provokuojančios istorijos. Štai vienas garsiausių XX amžiaus norvegų rašytojų Tarjei Vesaas (1897-1970) buvo netgi dukart nominuotas Nobelio premijai pelnyti, rašytojas kuria, atrodo, tai kas nepopuliaru, arba tai, ką būtų galima pavadinti „rimtąja literatūra“, kurios nesuskaitysi kaip iš kojų verčiančio nūdienos bestselerio. Jo mažas juvelyrinis romanas Ledo rūmas (roveg. Is-slottet), parašytas XX amžiaus viduryje, laikomas vienu geriausiu rašytojo kūrinių. Daugelis literatūros kritikų tvirtina, kad vienas iš pagrindinių geros ir aukštos prabos literatūros kriterijų yra laikas. Būtent nesenstanti literatūra, kuri aktualijomis „nenusidėvi“ per tam tikrą laiką, yra tvarumo ženklas. Šią knygą į lietuvių kalbą išvertė Justė Nepaitė.

 

Kažkada prikeltas John Williams romanas Stouneris, taip ir T. Vesaas su Ledo rūmu, vis išlenda iš mums, lietuviams, mažai žinomo pasaulietinės literatūros lobyno ir byloja apie tai, kad literatūra nesenstanti. Bent jau iš dalies ne taip greitai, kaip kartais galvojame, skaitydami tik naujausią ir tik populiariausią literatūrą. Visgi šioji norvego literatūra be esminių laiko žymių, sunku pasakyti, kada vyksta veiksmas. Atokiame Norvegijos miestelyje, o gal net gyvenvietėje, šis pasakojimas galėjo vykti šią žiemą, o gal ir prieš 100 metų. Autorius išskirtinai grynindamas tekstą, atsisako istorinių epochos atributų, nesistengia pasakojimo įkomponuoti nei į socialinius, nei į nacionalistinius rėmus. Lieka tik žmogus ir gamta.

 

Šiaurietiškos gamtos atmosferoje istorija pasakoja mums apie dvi mergaites. Savo klasės lyderė Sisė ir neseniai savo mamos netekusi ir į šiuos kraštus atsikrausčiusi Unė. Unė mokykloje atsiskyrėlė, galgi net drovi keistuolė, tačiau Sisė iškart pajunta dvasinį prielankumą naujokei ir bando užmegzti ryšį. „Vaikai susivokė, kad Unė kur kas svarbesnė, nei jiems patiems atrodė. O gal tai nujautė visą laiką. Turėjo girdėti, kokia ji sumani. Bet visada likdavo nuošalyje. Jei ir įsitraukdavo į kokį nors žaidimą, tai jam pasibaigus vėl atitoldavo, stovėdavo nuošalyje, lyg būtų aukščiau kitų (p. 69).“

 

Šį ryšį autorius perteikia taip magiškai, abstrakčiai ir neįvardijamai, lyg tarp mergaičių būtų kokia nors energetinė trauka, pats likimas. Mergaitės jaučia tarpusavyje kunkuliuojančią jėgą ir tapatumą. Vieną dieną Unė pasikviečia Sisę pas save į namus ir mergaitės susidraugavusios ima dūkti, tačiau atsitinka ir visiškai netikėtas, tekste taip iki galo ir neįvardytas dalykas: mergaitės žaidžia veidrodžiu, jos pamato viena kitą ir Sisė išsigąsta tos jėgos, kurią pamatė veidrodyje. Nuolat kirba klausimas: o kas tai? Ar autorius mistifikuoja? Ar jis kuria skandinavišką magišką realizmą? Sunku tą jausmą tekste įvardyti, nes T. Vesaas iš tikrųjų yra tylos ir nutylėjimo, neįvardijimo meistras. Visas teksto magiškas magnetizmas lieka už pasakojimo. Kitą vertus, kadangi pačios mergaitės negali to įvardyti, nes neturi tinkamų žodžių besimezgantiems seseriškiems ryšiams nusakyti, lieka tik jausmas be verbalinės išraiškos. Vaikai dar nemoka konkretizuoti ir įvardyti. Panašių nutylėjimų, kaip vieną pagrindinių teksto meninių priemonių, perteikiant augančio ir savo patirtis pradedančių suvokti vaikų, naudoja ir Ray Bradbury romane Pienių vynas. Iš mūsų – Ieva Simonaitytė epinėje knygoje O buvo taip...

Tarjei Vesaas

 

Knygos audinį sustiprina ir šiaurietiška atmosfera – kaimynystėje tekančios upės krioklys, kuris kasmet dėl šalčių ir vėjų suformuoja įspūdingą žalsvo ledo rūmus. Po lemtingo Sisės ir Unės susitikimo viena mergaitė pasiklysta ir dingsta tuose ledo rūmuose. Kitą dieną jos susiruošia ieškoti visas miestelis. „Buvo priversti pralaimėti ledo rūmui. Lyg juos kas būtų apsėdęs – karštligiškai ieško kažko brangaus, ko nevalia netekti, bet patys pajunta grėsmę. Pavargę, rūstūs vyrai, besiaukojantys dėl rūmo kerų ir sakantys: čia ta vieta. Stovintys ledo mūro papėdėje niūriais veidais, kone pratrūkstantys rauda uždaro viliojančio rūmo akivaizdoje – jei kuris išdrįstų užgiedoti, įsitrauktų visi iki vieno (p. 90).“

 

Ledo rūmas, jo įšalas ir pavasarinis tirpimas tiesiogiai koreliuoja su Sisės būsenomis. Mergaitė duoda pažadą Unei, kad ši jos neišduos ir niekada negrįš į klasės lyderės poziciją, kitaip sakant, jos širdis įšalusi kartu su Unės dingimu. Sisė ilgai kankinasi ir mąsto apie mergaitę, ji nešiojasi tikriausiai pirmąjį savo aiškų suvokimą, kad pasaulyje egzistuoja mirtis ir ji gali pasiglemžti ne tik senolius ir ligonius, bet ir tokio pat amžiaus kaip ir Unę. Sisė vis galvoja, kad suaugusieji pamiršo Unę, kad tik ji viena neša mirties suvokimo ir žmogaus laikinumo suvokimo naštą. Subtiliai perteiktas mergaitę traumuojantis įvykis iš tikrųjų byloja, kad mes visi augame ir bręstame ne vien saugiame pasaulyje, mus formuoja ir netektys. Galiausiai pavasarį Sisė grįžta į sociumą, ji vėl bando tapti tokia, kokia buvo, bet net ir skaitytojas, ir net pati Sisė supranta, kad nutirpęs ledo rūmas iš tikrųjų nebeatveria tokių pačių vandenų. Kartą gyvenime pažinę tai, kas sunku, toji patirtis mus pakenčia amžiams.

 

Graži ir taupi pasakojimo estetika, kurioje veriasi giluminiai augančių ir netrukus bręsti pradėsiančių vaikų dvasiniai potyriai. Jie pirmąkart bando suvokti faktą, kad net ir jie yra mirtingi ir kad šis gyvenimas vieną dieną pasibaigs. Tai absoliučiai viskio amžiaus grupėms paskaitomas kūrinys. Romaną gali skaityti ir paaugliai, ir jaunuoliai, ir tėvai, ir seneliai. Manau, kiekvienas iš šios trumpos, neskubrios ir į vieną įvykį sutelktos istorijos, gali pasisemti ne vien tik gyvenimo išminties, bet ir mėgautis kondensuotu, išgrynintu ir magišku, literatūriškai juvelyriškai parašytu romanu, kuris ugdo literatūros estetinį jausmą ir leidžia suvokti, kas yra geras ir meistriškas pasakojimas.

 

Jūsų Maištinga Siela