Jón Kalman Stefánsson. „Dangus ir pragaras“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 208.
„Žodžiai turi magiškų galių, jie gali nužudyti Dievą, gali išgelbėti gyvybes ir jas pragaišinti. Žodžiai yra strėlės, kulkos, mitologiniai paukščiai, persekiojantys Dievą, žodžiai yra daugybės tūkstančių metų senumo žuvys, gelmėse susiduriančios su baisybėmis, jie tinklai, pakankamai talpūs, kad pagautų pasaulį, o ir dangų, tačiau kartais žodžiai yra visiškai niekas, nunešioti skarmalai, per kuriuos šaltis eina kiaurai, niekam tikę įtvirtinimai, kuriuos mirtis ir bėda be vargo peržengia (p. 193).“
Sveiki, skaitytojai!
Esate pastebėję, kad šiauriečiai žmonės yra ne tik santūresni ir uždaresni, bet ir labiau linkę į privatumą ir vienatvę? Kaskart šis stereotipas iškyla, kai pradedu skaityti rimtąją grožinę skandinavišką literatūrą. Štai lietuviai, kurie dažnai svetur taip pat apibūdinami kaip gana uždari, rašo kitaip nei skandinavai. Tą patį pasakyčiau ir apie britus, kurie labiau panašūs į amerikiečius savo literatūra, nei į skandinavus, nors irgi yra perpūsti Šiaurės jūros ir geografiškai stoja skersai kelio tarp norvegų ir islandų. Šie stereotipai, manau, ne iš piršto laužti, nes tautos charakteris ir filosofija vienaip ar kitaip pasireiškia literatūros tradicijoje ir iš tradicijos kylančioje šiuolaikinėje literatūroje, tad nieko čia blogo nėra. Islandų rašytojo Jón Kalman Stefánsson (g. 1963) romaną Dangus ir pragaras (isl. Himnaríki og helvíti) būčiau praleidęs pro akis, tačiau kažkur perskaičiau (tikėtina, kad Baltų lankų vyriausiosios redaktorės Saulinos Kochanskaitės metines leidyklos rekomendacijas, kurios dažnai sutinka su mano literatūriniu skoniu), tad pasitikėdamas įsigijau šią knygą ir, tiesą sakant, nepasigailėjau nuo pat pirmojo puslapio.
Knygą versta ne iš kokios antrinės verstinės knygos egzemplioriaus, o tiesiogiai iš islandų kalbos ir tai atliko Rasa Barauskienė. Kiek Lietuvoje mokančių sudėtingą islandų kalbą? Tikriausiai vienetai ir jie dirba literatūros srityje. Argi nenuostabu? Vertimas kaip ir paties rašytojo tekstas kaip kokia skandinaviška poezija, primenanti šiek tiek estų herojinį epą Kalevą. Buvau pasiilgęs tokios santūrios ir šiaurietiškos knygos, kurios istorija taip greitai skaitytųsi ir įtrauktų. Paskutinįkart, žinoma, skaičiau nobelisto norvego Jon Fosse Trilogiją (Aukso žuvys, 2025), kuri turi stebėtinai labai panašių pasakojimo elementų su knyga Dangus ir pragaras, jeigu nežinočiau, kad tai norvego ir islando skirtingi kūriniai, sakyčiau, kad juos galėjo parašyti vienas ir tas pats žmogus.
Nors autorius buvo 2017 nominuotas Tarptautiniam Bookeriui už mums, lietuviams, nežinomą kol kas romaną Žuvys neturi kojų, tačiau labiausiai pasaulyje autorius išgarsėjo dėl Trilogijos apie berniuką, o romanas Dangus ir pragaras yra pirmoji šios trilogijos dalis. Nežinau, ar šiuo metu leidykla ruošia kitas dalis, nes jau praėjo kone dveji metai nuo šio romano pasirodymo ir kol kas apie tęsinius nekalbama, bet paminėsiu, kad yra ir kitos dvi dalys: Angelų liūdesys ir Žmogaus širdis. Pirmosios dalies siužetas tik iš pažiūros atrodo romus ir nesudėtingas: atokiame Islandijos žvejų kaimelyje, sakyčiau, XIX amžiau antrojoje pusėje. Pagrindinis veikėjas – jaunas berniukas, kurio vardas tekste niekada neminimas. Jo geriausias draugas Baurduras žūsta jūroje per audrą, nes užsimiršęs (skaitydamas Miltono Prarastąjį rojų) namuose paliko savo neperšlampamą apsiaustą, todėl žvejyboje jį perpučia ledinis vėjas, jis sušlampa ir mirtinai sušąla. Berniukas, apimtas sielvarto, iškeliauja į pavojingą kelionę per sniegą ir ledą, nešinas ta lemtinga knyga, norėdamas ją grąžinti, o galbūt – ir pats pasitikti mirtį...
Knyga pritrenkiančiai graži, nors ir atšiauri. Santykiai mistifikuojami, atrodo, kad islandiškas šaltis taip šaldo tų žmonių kūnus, kad dažnai jie nebeatskiria tikrovės nuo iliuzijos, todėl retsykiais atrodo, jog viskas vyksta kaip sapnas. Veikėjai apspangę ne tik nuo šalčio, bet ir nuo poezijos, gražių žodžių, kurie tampa šiluma atšiauriai tikrovei. Labiausiai romane stebino vyrų pasiryžimas keliauti valtimis į žvejybą mirtinomis sąlygomis. Tie žvejai, užaugę prie šaltos jūros, bet stebina, kad beveik nė vienas nemoka plaukti. XIX amžius, žmonės skęsta kiekvieną sezoną ir žvejai neapmokyti ne tik išsikapanoti, bet realiai neturi net neperšlampamų, kaip tekste minima, neįkainojamų amerikoniškų batų. Nors tikriausiai nėra ko stebėtis, Islandija tuo metu skurdi, visuomenė kaimeliuose daro ką gali, todėl visur tvyro religinis pamaldumas. Tiek vyrai, tiek moterys užsiima ritualais ir užkalbėjimais, žegnojimais, kad tik niekas nenumirtų, žegnoja valtis, irklus ir net tinklus, tad racionalumą ir pasiruošimą žūklei pergali tik inertiškas bei ritualinis tikėjimas, kuris iš nūdienos perspektyvos atrodo radikaliai pražūtingas.
Stebino
veikėjų suskirstymas į tuos, kurie trokšta žinių ir literatūros ir tuos, kurie
niekina skaitančiuosius. Ar skaitymas Miltono poezijos ko nors išmokino
paskenduolį Baurdurą? Tik tai, kad literatūra kaip ir religija gali apmaudžiai
pražudyti, todėl negalima pasikliauti vien gražiais žodžiais. Tą lyg ir turėjo
suprasti bevardis berniukas, kuris gal platoniškai buvo įsimylėjęs patį
Baurdurą, o gal siejo jį su savimi kaip vyresnį brolį ar tėvą, kurio jam trūko,
tad tas įsipareigojimas ir netekties šokas, kurį autorius bando potekstėje
perteikti kaip berniuko kaltės jausmą dėl išdavystės, nes galiausiai berniukas
pasirenka neprisijungti prie draugo pomirtiniame pasaulyje, o toliau pabandyti
gyventi. Kitą vertus, reikia tokių knygų apie vyrišką draugystę, tai labai
gražu, čia autorius visa tai sutaurina.
Yra tokių gražų literatūrinių pasažų, kuriuos autorius kuria, kaip minėjau, literatūriškai apjungdamas vietovės kultūrinius elementus, filosofiją ir religiją, sukuria savotišką krikščionišką ir pagonišką mąstymo skandinavišką variaciją. „Žuvys nėra vien tuntas šaltakraujų stuburinių gyvūnų, gyvenančių vandenyje ir kvėpuojančių žiaunomis, žuvys yra daug daugiau. Dauguma Islandijos gyvenviečių pastatytos ant menkių kaulų, tie kaulai yra svajonių skliautų pilioriai (p. 65).“
Jón Kalman Stefánsson
Tiesa, antroji knygos dalis patiko kiek mažiau. Berniukas patenka į miestelį pas itin blogos reputacijos našlę Geirtrūdą, kuri lesina varnas, o prabangiuose iš vyro paveldėtuose namuose elgiasi kaip laisvo elgesio merginos bordeliuose (primena H. Wassmo Dinos knygos ištarmes, kuriant moters charakterį). Čia vėl man išniro prisiminimai iš skaityto Kim Leine Amžinybės fiordo pranašai (Kitos knygos, 2019), kuriame vaizduojama atšiaurioji Grenlandija ir kultūrinė dramatiška kaita. Autorius Danguje ir pragare perteikia sudėtingą Islandijos reformacijos pradžią, nes kas gi yra Geirtrūda, jeigu ne vien tik atvykėlė maištininkė, kuri nepriimama vietinių moterų, nes yra kitoniškos kultūros, kurios misija griauti senąją tvarką. Iš esmės antrojoje dalyje romanas tampa socialinių įtampu romanu, o konfrontacijoje atsiduria kitatautė Geirtrūda ir pastoriaus žmona su moterų sambūriu.
Geirtrūda ir jos aklasis globojamas kapitonas, turintis 400 knygų, (o į šią biblioteką netrukus taikysis berniukas), ženklina islandų modernizacijos pradžią: žinios ateina iš pasaulinės literatūros ir mokslo, o šiai uždarai ir vien maldomis bei prietarais pasikliaujančiai visuomenei labiausiai reikia šviestis, tačiau dėl tų pačių prietarų ir tradicijų laikymosi visuomenė slopina galimus modernizacijos procesus. Rašydamas šias eilutes pagalvojau apie mūsų dalį lietuvių, kurie niekaip negali nuslopinti troškimo laikytis tariamų šeimos maršo ir apipintų mitų apie tariamas tradicines vertybes įsitikinimų ir gintis nuo susikurtų demonų.
Knygoje mirtis romantizuojama kaip daug geresnė tikrovės būsena už gyvenimą, nes po mirties gi viskas atleidžiama, kita vertus, tai pagrįsta, nes jūreiviai (jauni ir jau patyrę) skendo jūroje kaip musės, tad vaizduojamoje tikrovėje nebuvo šeimos, kuri nebūtų netekusio kokio nors artimojo. „Du įgulos nariai nuskendo, kūnų taip ir nesurado, jie prisijungė prie didžiulio būrio jūrininkų, klajojančių vandenyno gelmėse, šnekučiuojančių vienas su kitu apie lėtą laiko tėkmę, laukiančių kažkieno senovėje jiems pažadėto paskutinio šaukimo, laukiančių, kol Dievas juos ištrauks, sužvejos juos į savo žvaigždėtą vandenyną, išdžiovins šiltu pūstelėjimu, leis jiems sausutėlėmis kojomis vaikštinėti po dangaus karalystę (p. 162).“
Labai patiko knygos pabaiga, tokia perteikianti visos knygos esmę. Berniukas aptarnauja kavą geriantį aklą kapitoną, kuris visas savo prisiminimais tebegyvena audringoje jūroje, nebeskiria tikrovių, o šalia alų maukia kitas užgrūdintas jūreivis, kurio sąmonė tamsėja su kiekvienu bokalu, kad nebegali prisiminti net savo žmonos vardo, tačiau puikiai įsivaizduoja, jog yra drauge su alku kompanionu jūroje. Tam tikra prasme knyga apie gyvenimo paveiktą būvį, kuris transformuoja tikrovę į iliuzijų pasaulį, apie tam tikrą islandišką jūreivio filosofiją ir ribinių patirčių ir mirties baimės priveiktų individų sąmonę, sutraumuotus jūreivius, kurių trauma pergali net pačią mirties baimę, o adrenalinas, kadaise patirtas jūroje, žvelgiant mirčiai į akis, tampa jų dvasios įspaudu, nauja jaudinančio gyvenimo prasmė. Niekas iš jų grįžę į krantą nebegali gyventi normalaus gyvenimo, todėl jie nusideda, tampa smurtingi, plempia alų arba yra nubaudžiami paties likimo tapti neregiais. Berniukas stebi jų netikrą laivą Užeigoje ir tikriausiai pradeda suprasti, kad toji Miltino poezija, gali ne tik pražudyti kaip kad draugą, bet ir išgelbėti nuo visiško gyvenimo aklumo, pačių žvejų susikurto vidinio pragaro. Žaižaruojantis įvairiausiomis spalvomis šis romanas, gebantis iškelti ir išlaikyti skaitytoją iš gelmių virš jūros paviršiaus, kitaip sakant, tarp pragaro ir dangaus. Rekomenduoju!
Maištinga Siela
