Knyga: Kerstin Ekman "Virsti vilku"

 Kerstin Ekman. „Virsti vilku“ – Vilnius: baltos lankos, 2023. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dar viena švenčių akimirkomis perskaityta knyga – švedų rašytojos Kerstin Ekman (g. 1933) Virsti vilku (šved. Löpa varg), kurią į lietuvių kalbą išvertė Alma Braškytė, išleido Baltos lankos. Kerstin Ekman įtakinga švedų literatūros kūrėja, kuri ilgą laiką buvo komisijos nare, kuri teikia literatūros Nobelį, o Lietuvoje tikriausiai žinoma iš dar praėjusiame šimtmetyje išleisto romano Įvykiai prie vandenų (Tyto alba, 1995). Kažkur laikiau pastarąją knygą jau nudriskusiu viršeliu, paskolinau mamai paskaityti, o ji, pratusi prie saldesnės literatūros, tarstelėjo, kad knyga gerai parašyta, tačiau pasirodė per sudėtinga. Visgi nusprendžiau perskaityti Virsti vilku, kuri Švedijoje buvo parduota 180 tūkstančiu tiražu ir tapo tikru šalies bestseleriu, kurį tuoj ėmė verstis kaimyninės šalys. Įdomus dalykas: pernai autorė atšventė savo 90-tąjį gimtadienį. Dar gimusi prieš Antrąjį pasaulinį karą išgyveno savo laikmetyje didžiausius Europos paklydimus ir pakilimus.

 

Kalbant apie romaną Virsti vilku, tenka pasakyti iškart be užuolankų, kad tai skandinaviškos literatūros „sukirpimo“ knyga, kuri savyje, kaip skelbia ir atgalinis viršelis, talpina viską, kas geriausia literatūroje. Istorija pasakoja apie septyniasdešimtmetį Ulfą Norstingą, kuris beveik visą savo gyvenimą dirbo miškininku ir medžiotoju. Pastaruoju metu Ulfui labai negerai su širdimi, jis jaučia, kad bet kuri diena gali būti paskutinė, tačiau kol kas neatsisako savo kasdienybės ritualų: tūno su šunimi medžiotojo namelyje, geria kavą, kramsnoja žmonos suteptus sumuštinius su sūriu. Vieną žiemos dieną jis pamato vienišą klajūną vilką, apie kurį nepaliauja galvoti ir savo galvoje kurti istorijas. Jis net pamažu ima tapatintis su juo ir netrukus savo miestelyje, prieš išeidamas į pensiją, tampa nemėgstamu dėl savo netikėtai pasikeitusio požiūrio į medžioklę. Ulfas turi tarp medžiotojų priešų, kur kas jaunesnių, kurie kažkada patyrė skriaudą iš Ulfo, todėl besikeičiant valdžiai ir Ulfui netenkant galios, pagrindinis veikėjas tampa tarsi persekiojamu vilku, išvarytu iš genties.

 

Autorė susitelkusi į šiaurietišką Ulfo kasdienybę. Kaip tik per Kalėdas pas mus sniegas buvo nutirpęs, o šioje knygoje jo buvo nuotaikingai apstu. Tinkanti knyga šventėms. Nors pagrindinis veikėjas širdininkas, kuriam kyla infarkto tikimybė ir šiaip nelinksma skaityti apie senėjimą ir suvokimą, kad didžiausius gyvenimo darbus jau padarei, tačiau visoje toje istorijoje yra nemažai ir gyvenimiškos išminties, sąsajos su gamta, tvarumu ir ekologija. Švedijoje yra įteisintos tam tikros medžiojimo dienos, kada galima šaudyti briedžius ir stirnas, kada galima medžioti vilkus. Ulfas supranta, kad šalies įstatymai negali įtvirtinti profilaktinės licencijuotos medžioklės, nes žmonės yra sukčiai, jie moka išprovokuoti ir įteisinti savo tikrovę manipuliaciniais būdais. „Mes iškasėm griovius, nudrenavome dirvą. Todėl ji nebegalėjo išlaikyti vandens kaip anksčiau. Sudalijome plotus miškavežių keliais ir teikėm valstybės paramą šiems keliams tiesti. Purškėm nuodais lapuočių želmenis. Kirtimai buvo kilometro pločio ir tokio pat ilgio (p. 157)“.

 

Ulfas supranta besikeičiančios gamtos reiškinius, bet atsivertimas į atjautą toks keistas knygoje, kad ilgą laiką buvo sudėtinga suvokti, kodėl visą gyvenimą pagal taisykles šaudęs žvėris, juos pjaustęs, lupęs odą, staiga gyvenimo pabaigoje ima atjausti? Ulfas skaito savo senus medžiotojo užrašus ir net nustemba, kad neranda emocijų, lyg būtų gyvenęs amžiną nemirtingą gyvenimą. Kitą vertus, kodėl per Amazon parsisiųsta knyga apie varlių išnykimą pažadina Ulfo nuovoką, jog kartais svarbiau už įstatymus yra gyvybė? Visgi Ulfas suvokia ir savo giminės gėdą, kuri įteisino visus tuos drenavimus ir kirtimus. „Atrodė, kad pats ten dalyvavau. Ir kertant, ir skelbiant išteisinamąjį nuosprendį, ir duodant kyšį. Nes iš visų paveldėtų giminės dalykų šitas laiškų ryšulėlis iš Norvegijos buvo vienintelis, kurį sudeginau koklinėje krosnyje didžiojoje salėje. Juk nesinori, kad giminė patirtų gėdą (p. 102).“

Kerstin Ekman

 

Ekologija ir įstatymai Švedijoje pasikeitė. Juk skandinavai vieni didžiausių IKEA baldų gamybos rinkoje, bet ar neįdomu, kad Lenkija ir po to Lietuva labiausiai kerta išparduotus skandinavams savo miškus ir medieną tiekia fabrikams, kai tuo tarpu švedai susirūpinę tik savo šalies miškų palikimu? Sakyčiau, gudri politika, susipirkti kitos valstybės miškus ir toliau penėti verslus. Apie tai galima pamąstyti tarp eilučių, nes knyga išties žadina kontekstines aplinkosaugos politikos dilemas.

 

Nors knyga parašyta iš Ulfo medžiotojo perspektyvos ir nemažai autorės kūrybinės jėgos skirta perteikti medžiotojų užrašų stilių, tačiau pasakojime įvestas ir detektyvinis elementas, kuris intriguoja ir sustiprina romano visumą. Kas padegė pensininko Ulfo medžiotojo būdelę? Galiausiai Ulfas visa tai išsiaiškina, tačiau pabaigoje savo skriaudėjui atleidžia ir paleidžia, nes suvokia, kad žmonės, kaip ir jis pats, jo šeima, daro didelių klaidų, todėl žmonėms reikia suteikti šansą. Kitas romano lygmuo, kuris nemažiau įdomus, tačiau sunkiau paaiškinamas – mistifikuojami folkloriniai motyvai, Ulfo dvasinės sąsajos su vilku. „Kartais naktimis virsdavau juo. Tapdavau vilkolakiu. Palėsdavau po eglėmis. Patyriau tai, kam neturiu žodžių (p. 146)“ – sako vyras savo žmonai, kuriai buvo sudėtinga prisipažinti, kad miške matė vilką. Kodėl sudėtinga? Vėlgi nelabai aišku, galimas daiktas, Ulfui, kuriam diagnozuota širdies angina, vienišo vilko pasirodymas yra šamaniškas pabaigos ženklas, t. y. ir profesine, ir egzistencine prasmėmis.

 

Galų gale Ulfas daug mąsto ne tik apie ekologiją, bet ir šiauriečių bendruomenę, kurioje jis tampa pamažu išvarytu senu vilku. Žmona jam po infarkto nuperka naują šunį, kurio jis nenori, nes šis reiškia, kad gyvenimas, kurio pabaigai buvo nusiteikęs, toliau tęsiasi ir reikia priimti pokyčius.

 

Knyga toli gražu nėra literatūrinis stebuklas. Virsti vilku nepretenzingas, tačiau talpina ne vieną temą. Be ekologijos politikos, daug pasako apie mus kaip žmones, apie susitaikymą, kad gyvenamas vieną dieną priartėja prie pabaigos ir tenka pripažinti, kad mes ne visada elgėmės teisingai. Taip pat knyga atskleidžia, kaip veikia žmogaus atmintis, Ulfas užčiuopia, kad anuometiniai įvykiai jam nebėra tokie, kokie buvo iš tikrųjų. Žmonės linkę dažnai romantizuoti praeitį, įvesti į prisiminimus emocijas. Klasikinė romano struktūra, medžiotojo maniera perteikiami egzistenciniai niuansai ir detektyvinė linija leidžia romaną neskaityti, o tiesiog lėkti puslapį po puslapio. Sudėtingos temos, bet autorė randa lengvas prozos formas, tad knyga ir dvelkia ne pretenzingumu į akrobatinę literatūrą. Buvau pamiršęs, kaip smagu skaityti lengvai apie sudėtingus dalykus, tokias knygas kaip ši ar Claire Keegan Tokie smulkūs dalykai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Patrik Svensson "Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija"

Patrik Svensson. „Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Su paslaptingu ungurių atsiradimo ir gyvenimo istorija pirmąkart susidūriau skaitydamas Graham Swift romaną Vandenų žemė. Jau tada ungurių klausimas atrodė mažų mažiausiai keistas: kaip šiuolaikiniai žmonės, kurie sutvėrė internetą, milijonines oro skraidymo linijas niekaip negali išsiaiškinti, kaip atsiranda, dauginasi ir kiek gyvena unguriai. G. Swift, tiksliau jo pasakotojas, romane teigia, kad kai žmogus atsakys į visus gyvenime kylančius klausimus „kodėl?“, tada šis pasaulis nustos egzistuoti. Galima tą suprasti pažodžiui, bet tikriausiai tai filosofinė mintis, kada grius ribas turintis žinojimo pasaulis, tačiau švedų rašytojas Patrik Svensson (g. 1972), kuris savo veikale Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija (šved. Ålevangeliet) nagrinėja ungurio klausimą, G. Swift mintį perfrazuoja gana funkcionaliai ir praktiškai: jeigu nesirūpinsime kitų rūšių išlikimu, įskaitant ir paslaptingųjų ungurių, vieną dieną žmonija kaip rūšis pati prieis liepto galą.

Apie ungurius ir žmones knyga pristatoma kaip tarptautinis bestseleris, kaip viena perkamiausių negrožinės literatūros knygų Švedijoje, tačiau visą tekstą skaičiau absoliučiai kaip grožinį literatūros kūrinį. Autorius šiuo veikalu pasiekia absoliutų žanrų sulydimą į tai, kas emocionaliai paveiku, teikia ir žinių, ir filosofinio džiaugsmo. Struktūriškai knyga nėra sudėtinga, ji primena biskvito pyragą su uogienės pertepimais: kas antras skyrius skirtas autoriaus autobiografinei fikcijai, jo praeities apmąstymais, ypač apie vaikystėje patirtus nuotykiais su tėvu, kada jie Švedijoje atokiai žvejodavo ungurius, o kiti skyriai skirti iš mokslinės perspektyvos, nagrinėjant ungurių klausimą kaskart vis kitokiu nors požiūriu.

Autoriui pavyko stilistiškai suderinti mokslinį stilių su grožinės literatūros skyriais. Tikriausiai to stiliaus lengvumo perteikimui didelį indelį įdėjo vertėja Alma Braškytė. Paskutiniu metu mokslinės knygos dvelkia beletristika, Apie ungurius ir žmones nėra išimtis. Iš vienos pusės taip jaučiamas asmeninis autoriaus santykis su ungurių tema, o iš kitos – tai universalus būdas kalbėti paskutiniu metu apie itin skvarbiai besismelkiančią klimato kaitos ir nykstančių rūšių problemą literatūroje. Moksliniai faktai žinių visuomenėje nebėra pajėgūs sukrėsti, todėl natūralu, kad daugelis mokslininkų ir tiriamosios žurnalistikos rašytojų stengiasi savo istorijas papasakoti asmeniškai, neprarandant individualaus santykio, tačiau teksto neapsunkinant perdėtais mokslinių straipsnių, citatų gausa. Būtent literatūrinė gelmė šios knygos pusė būtų, sakyčiau, stipresnė pusė.

Nepaisant literatūriškumo, autorius leidžia sau daug ką perfrazuoti, neretai šios pažintinės su ungurio klausimu teksto dalys primena esė žanrą, kur iškeliama aktualizacija, dabarties santykis su praeitimi. Autorius laikosi sinchroninio laiko, nuo Aristotelio laikų žmoniją kamuojantis klausimas, tampa ir nemirtingumo simboliu, mat ungurys, kuris esti beveik visuose Europos gėlavandenių telkiniuose, atsiranda Sargasų jūroje, kuri yra kiek žemiau už Floridą ir neturi savo krantų. Maži stiklinukai, pirmosios stadijos unguriai, keliauja į Europą ir čia per upes patenka į ežerus, tvenkinius, netgi šulinius. Neįtikėtina ungurių kelionė, kurios paslaptys pranoksta daugelį detektyvų, šioje knygoje tampa išties jaudinančia mįsle.

Kol unguriai šį kelią įveikinėja, (nes ir tekstas primena tam tikrą kelionę, ungurio augimo, brendimo ir mirimo stadijas), supažindinama su ungurių paslaptimi. Didelę nuostabą kelia, pavyzdžiui, Zigmundo Froido sąsajos su unguriu prieš tampant žymiu psichoanalitiku. Jis iš tikrųjų nagrinėjo ungurius ir negalėjo įminti mįslės apie ungurių lytį, galimas daiktas, kad toji aistra išsiaiškinti realius faktus, mokslininką pakreipė tyrinėti pasąmonę ir žmogaus seksualumą. Galimas daiktas, jeigu ne unguriai, mes net neturėtume Froido. P. Svensson ir kitus žymius mokslininkus pristato knygoje, brėžia ungurių žymes žmonijos pasaulėžiūros žemėlapyje, kurios tokios nematomos, kad unguriai iš tikrųjų atrodo nereikšmingi, tačiau jie pakeitė žmonių istoriją.

Būtent tų sąsajų tarp ungurių ir žymių mokslininkų gyvenimo išryškinimas pateikia naują pasekmių ir priežasties istorinį vaizdinį, kuris ir stebina, ir jaudina skaitytojus. Stebina ir tai, kad didelė dalis unguriais susidomėjusių mokslininkų ir tyrėjų irgi turi panašių dėsnių. Vienas iš jų – jų pačių pažeistas santykis su gimdytojais, pradedant Aristoteliu ir baigiant pasakotojo tėvo atsiradimo kilme. Tarsi tyrinėti pasaulio istoriją, ungurių klausimą ir kitus dalykus, yra viena sąlygiškai būtinoji priežastis, (tikriausiai įrašyta mūsų pasąmonėje), suprasti ir suvokti savo pačių kilmės istoriją ir priežastį. Knyga siūlo du kelionės maršrutus per pažinimą: savo dvasinį, individualų ir ungurių nuo Sargasų jūros iki mūsų vandens telkinių.

Patrik Svensson

Paskutiniu metu Lietuvoje regime, kaip gamtininkai ir žalieji stengiasi protestais atkreipti dėmesį, kad mūsų medžiotojai linksminasi žudydami gyvūnus, kad medžiotojų požiūris į sezoninį „malonumą“ yra grindžiamas kaip žmogaus būtinoji sanitarinė veikla. Esu absoliučiai žaliasis, tačiau regėjau ir tikrai neblogų medžiotojų, kurie tikrai nėra jokie alkoholikai sadistai, tačiau jų argumentuose kažko trūko, negalėjau niekaip suprasti, kodėl jiems taip svarbu ritualinė gyvulių medžioklė (daugelis iš jų turi tiesioginį priėjimą prie įstatymų kūrimo, todėl žalieji mažai turi šansų ką pakeisti). Ir štai P. Svensson knygoje randu aiškų atsakymą: „Ne jie mano, jog tiesa jų pusėje. Nes jie tiksliai žino, kad kaip tik taip iki jų elgėsi jų protėviai ir kad būtent toks ungurių gaudymo būdas tinkamas, be to, tas užsiėmimas duoda pajamų, daro juos tuo, kas jie yra. Tai formuoja jų tapatybę (p. 90).“ Būtent medžiotojo tapatybė, sąjunga su panašiais į save, kurie anksti ryte keliasi ir važiuoja į mišus, yra bendrystės išraiška ir jie bijo, kad neteks šios medžiotojo tapatybės, kurią bando išsaugoti įstatymiškai. Manau, gyvūnų gyvybės kaina yra per didelė tokiai tapatybei palaikyti.

Galiausiai autorius svarsto ir pačiais abstrakčiausiais, bet esmingiausiais filosofiniais klausimais, kaip antai gyvenimas ir mirtis. Žmogaus gyvenimas akivaizdžiai gretinamas su ungurio, jie turi gyvenimo tarpsnio panašumų ir autorius juos randa, išryškina, tačiau visada tekste tvyro neatsakytas klausimas, jog ne viską žinome apie ungurius (kaip ir apie save pačius). Galiausiai pasakotojo tėvas miršta, o vaikystėje sužvejotas ungurys, (kuris vienu šaltiniu, pasirodo, gali išgyventi ir 150 metų), įmestas į kibirą po kelių akimirkų prisikelia. Čia autoriaus aliuzija į Jėzų Kristų, ungurį kaip nemirtingumo, gyvenimo paslapties neįminimo raktą, simbolį, kuris kartu brėžia žmogaus žinojimo ir tikėjimo ribas. Tikėti stebuklo tikėjimo galia ir pačiu stebuklu yra du skirtingi dalykai; galiausiai autorius priveda šiuos stebėjimus prie savo netekties patirčių apmąstymo, tai tampa skaudžia gyvenimiška pamoka, susitaikant su tėvų, savo ir savo vaikų trumpalaikiškumu. „Tai nebūtinai susiję su Dievu. Metafizika – greičiau mėginimas aprašyti tikrąją būties prigimtį, visą tikrovę. Sakoma, kad esama skirtumo tarp būties ir būties savybių. Taip pat teigiama, jog šiuodu klausimai yra atskiri. Ungurys yra. Visų pirma – egzistencija. Tačiau kas jis yra – visiškai kitas dalykas (p. 31).“ Kaip ir žmogus.

Antrojoje knygos dalyje jaučiama, kad autorius stipriai tekstą aktualizuoja ir pradeda ryškinti socialinę žinią pasauliui: unguriai nyksta. „Remiantis patikimais duomenimis, atplaukiančių stiklinių ungurėlių Europoje šiandien siekia vos penkis procentus kiekio, buvusio praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje. Iš šimto mažyčių perregimų stiklo lazdelių, kasmet atplaukiančių į upę, kai buvau vaikas, šiandien tokį kelią teįveikia daugių daugiausia saujelę (p. 198)“. Tekste minima ir amerikiečių mokslininkė Elizabeth Kolbert ir jos Pulitzerio premija įvertintas veikalas Šeštasis išnykimas (Baltos lankos, 2018), kuris iš esmės paantrina ungurių nykimą kaip nematomą (ar nenorimą matyti) rūšių išmirimo grėsmės pranašą. Visa toji paslaptinga ungurių istorija iš esmės yra ir apie mus pačius kaip civilizaciją, kuri toli gražu, kad ir kaip gintume savo įstatymus, šeimas, sakytume, kad mylime vienas kitą, klijuotume Valentino dienos proga širdeles ir kitaip vaizduotume taikius gyventojus, mes iš tikrųjų žudome ungurius, žudome medžius, kasdien, kas sekundę smaugiame, skrodžiame, valgome vieni kitus ir tai... Tai yra baisu, taip baisu, kad apsimetame, jog tai priklauso ne nuo mūsų, kad tokia ekonomika, tokia santvarka, taip darė mūsų protėviai ir visaip kitai gename tą žudymo vaizdinį iš savo galvos.

Apie ungurius ir žmones – tai išminties knyga, kurioje lengvu stiliumi perteikiama žmogaus ir ungurių gyvenimo istorija, o jos yra veikiamos panašių dėsnių. Autorius turtingais istorinius, filosofiniais, moksliniais, metafiziniais, biblijiniais ir individualiosios patirties pjūviais perteikia trapų Žemės planetos kaip vieno organizmo pasaulį, kuriame esame vieni nuo kitų priklausomi. Gal ir kiek liūdna, kad pasakotojo tėvas knygos pabaigoje miršta nuo vėžio, gal kiek ir simboliška, nes būtent žmonija atrodo kaip šios planetos auglys, pasaulio bamba, kuri naikina viską savo kelyje. Jautriai, asmeniškai ir kiekvienam iš mūsų P. Svensson nori pasakyti kasdien vis dažniau girdimas frazes, kad ne apie ekonomikos atsinaujinimą reiktų galvoti, ne apie koronoviroso grėsmės atmetimą ir grįžimą prie tų pačių kenksmingų, toksiškų gyvenimo modelių, bet keisti save kaip protaujančią rūšį, visų pirma dvasiškai, keisti galų galiausiai požiūrį į save, kitus ir išteklių panaudojimą, jų atsinaujinimą. Tai labai sunku, nes žmonės nelinkę keistis, bet gyvenimo patirties ir istorinė atmintis sako, kad labiausiai padeda keisti, kad ir kaip bebūtų skaudu, būtent nelaimės ir tragedijos. Labai gera knyga, sakyčiau, net ne apie ungurius ir žmones, o apie viską.

Jūsų Maištinga Siela