Rašytojai, kurie važiavo parvežti "Stalino saulės": laikraščio "Tiesa" 1940 m. liepos 22 dienos faksimilės

 

Sveiki,

 

Šiandien šiek tiek istorijos.

 

Laikraštis „Tiesa“ Lietuvoje, su pertraukomis, ėjo nuo 1917 iki 1994 metų. Pirmasis jo numeris pasirodė 1917 m. Petrograde, o vėliau leidimas persikėlė į Maskvą. Lietuvoje, Kaune, „Tiesa“ pradėta leisti 1926 metais, nors komunistų partija tuo metu buvo nelegali, todėl laikraštis buvo spausdinamas pogrindyje. Po sovietų okupacijos 1940 m., „Tiesa“ tapo pagrindiniu LKP(b) CK ir oficialiu sovietinės valdžios laikraščiu. Nuo 1944 m. rugpjūčio 9 d. dienraštis buvo leidžiamas Vilniuje. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m., „Tiesa“ buvo reformuota, o 1992 m. tapo privačiu leidiniu. 1994 m. liepos 1 d. leidyba buvo nutraukta, o vietoj jo pradėtas leisti dienraštis „Diena“.

 

Prieš Jus – 1940 m. liepos 22 dienos laikraščio pirmojo puslapio faksimilė, kuri skelbia, kad Lietuva savo noru įstojo į SSSR, o šį prašymą pasirašė visas būrys tuometinių garsių lietuvių rašytojų, kurie pastaruoju metu vis garsiau vadinami tautos išdavikais. Bet pasižiūrėkite į jų veidus – nelaimingesnių „Stalino saulės“ delegatų sunkiai surasi. Ar tarp jų iš tikrųjų buvo tikinčių komunizmo galia? Galimas daiktas, kad taip, bet buvo ir tokių, kurie vaikščiojo taip, tarsi jiems būtų į nugarą įremti ginklai. Lietuva buvo prievarta įjungta į Sovietų Sąjungos sudėtį 1940 m. rugpjūčio 3 d. Šis įvykis buvo dalis sovietų okupacijos ir aneksijos, kuri prasidėjo po 1940 m. birželio 15 d., kai sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvos teritoriją.

Deklaraciją pasirašo „Liaudies Seimo“ pirmininkas L. Adomauskas. Iš kairės: „signatarai“ M. Gedvilas, A. Veclova, P. Cvirka.

P. Cvirka, A. Veclova, L. Gira, S. Nėris, K. Korsakas.

Maištinga Siela

Laikraštis "Šilalės artojas": istorija, tiražas, naujienos, žinios, prenumerata

 

Labi, žmonės,

 

„Šilalės artojas“ – tai ne tik vietinis laikraštis, bet ir ilgaamžis Šilalės rajono veidrodis, atspindintis krašto gyvenimą, istoriją bei visuomeninius pokyčius. Jo kelionė prasidėjo dar 1951 metais, kai leidinys pasirodė pavadinimu „Spalio pergalė“. Tais laikais, sovietmečiu, laikraščio turinys ir jo leidybos mastas buvo griežtai kontroliuojamas valstybės, o pagrindinė funkcija siejosi su oficialios ideologijos ir partijos nurodymų sklaida rajono gyventojams. Dėl to ir jo tiražai buvo dideli, nes tai buvo vienas iš nedaugelio prieinamų informacijos šaltinių.

 

Lemtingi pokyčiai atėjo su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu. 1989 metais, siekiant atspindėti naująjį, laisvės ir atgimimo dvasią, laikraštis pakeitė pavadinimą į „Šilalės artojas“. Šis pavadinimas, pasirinktas neatsitiktinai, puikiai simbolizavo glaudų krašto žmonių ryšį su žeme ir ilgametes žemdirbystės tradicijas, pabrėžiant vietos bendruomenės darbštumą ir atkaklumą.

 

Per savo gyvavimo metus „Šilalės artojas“ nuolat keitėsi, prisitaikydamas prie besikeičiančios aplinkos. Nuo ideologizuoto sovietinio leidinio jis transformavosi į labiau atvirą ir įvairiapusišką žiniasklaidos priemonę. Laikraštis fiksavo ir tebefiksuoja visus svarbiausius rajono įvykius: nuo kasdienio gyventojų gyvenimo, kultūrinių ir sportinių renginių iki vietos valdžios sprendimų ir ekonominių tendencijų. Jis tapo savotišku rajono istorijos metraščiu, dokumentuojančiu perėjimą iš sovietmečio į nepriklausomą Lietuvą, Europos Sąjungos integraciją, socialines problemas ir švietimo ar sveikatos apsaugos sistemos pokyčius. Nors interneto ir skaitmeninių platformų atsiradimas keitė žiniasklaidos kraštovaizdį ir turėjo įtakos jo tiražams, „Šilalės artojas“, kaip ir daugelis regioninės spaudos leidinių, stengėsi prisitaikyti, siekdamas išlikti aktualiu ir patikimu vietinės informacijos šaltiniu savo bendruomenei.

 

1989 metais tiražas siekė 8300 egzempliorių, apie 1997 metus siekė jau 4500. Šiandien „Šilalės artojas“ yra du kartus per savaitę leidžiamas laikraštis. Tai reiškia, kad naują numerį skaitytojai gali rasti antradieniais ir penktadieniais. Toks leidybos dažnumas yra būdingas daugeliui regioninių leidinių Lietuvoje, siekiant reguliariai pateikti naujausią vietinę informaciją. Kalbant apie dabartinį tiražą, laikraščio „Šilalės artojas“ deklaruojamas tiražas yra 3600 egzempliorių.

 

Maištinga Siela

Laikraštis "Tiesa", 1940 m. gruodžio 5 d. : Salomėja Nėris "Mum konstitucija kaip saulė šviečia" (eilėraštis)

 

Sveiki,

 

KOKIUS IŠ TIKRŲJŲ SALOMĖJA NĖRIS KŪRĖ KŪRINIUS APIE STALINĄ IR BOLŠEVIKUS? Kontekstai, istorija, faktai

 

Salomėjos Nėries kūryba, ypač sukurta 1940 m. ir vėlesniais metais, yra viena jautriausių ir prieštaringiausių temų lietuvių literatūros istorijoje. Šiuo laikotarpiu poetė aktyviai įsitraukė į sovietinės ideologijos propagavimą, o tai paliko gilų ir kompleksišką pėdsaką jos palikime ir visuomenės sąmonėje.

 

Eilėraščiai laikraštyje „Tiesa“ ir „Poema apie Staliną“. Po Lietuvos okupacijos 1940 metais, Salomėja Nėris tapo viena iš penkių Liaudies Seimo delegacijos narių, vykusių į Maskvą „prašyti“ Lietuvos prijungimo prie SSRS. Šios kelionės metu ir po jos ji aktyviai kūrė ideologizuotus eilėraščius, kurie buvo spausdinami tuometinėje sovietinėje spaudoje, įskaitant laikraštį „Tiesa“. Minimas eilėraštis „Mum Konstitucija kaip saulė šviečia“ nėra tikslus pavadinimas (jį tokį suteikė, matyt, „Tiesa“), tačiau jis atspindi tos poezijos dvasią. Jos kūriniuose, publikuotuose 1940 m., buvo šlovinamas sovietinis režimas, džiaugiamasi „išlaisvinimu“ ir garbinamas Josifas Stalinas.

 

Vienas žinomiausių ir labiausiai diskutuojamų kūrinių yra „Poema apie Staliną“, kurią, pasak šaltinių, S. Nėriai buvo pavesta parašyti. Šios poemos ištrauką ji perskaitė 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, kai buvo sprendžiamas Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungos sudėtį klausimas. Ši poema, apimanti daugiau nei 40 posmelių, vertinama kaip itin mechaniška, konvejerinė propagandinė eilė, išskyrus vieną kitą posmą. Ji įsiminė tautos atmintyje kaip ryškus kolaboravimo su okupaciniu režimu pavyzdys. Šalia jos greitai buvo išspausdintas ir Leninui skirtas „Bolševiko kelias“. Šie kūriniai nuo pat pradžių buvo plačiai perskaityti ir žinomi iš spaudos.

 

Pačio poetės Salomėjos Nėries požiūris į savo prosovietinę kūrybą laikui bėgant keitėsi ir buvo sudėtingas. Iš pradžių, 1940 m., tikėtina, kad ji iš tiesų galėjo patikėti „Stalino saule“ ir komunizmo idėjomis, galbūt veikiama iliuzijų, asmeninių ambicijų ir tuo metu plačiai skleistos propagandos, kuri žadėjo „šviesias galimybes“ ir didelį pripažinimą. Kai kurie istorikai teigia, kad ji tikėjo, jog sovietų režimas pasiūlė dideles galimybes ir pripažinimą menininkams.

 

Tačiau 1941 m. birželio 14-osios trėmimai, palietę ir jos artimuosius, ir baisios karo metų sąlygos (gyvenimas Penzoje, vėliau Ufoje, vargas, maisto ir drabužių trūkumas) išblaivino ją iš šios euforijos būsenos. Jos vėlyvojoje kūryboje, ypač rinkinyje „Prie didelio kelio“ (kurį cenzūra vėliau pertvarkė), aiškiai matomi atgailos, skausmo, tėvynės ilgesio ir kaltės motyvai. Eilėraštis „Maironiui“, kuriame poetė tarsi atsiprašo dėl savo klaidų, liudija apie gilų asmeninį lūžį ir atgailą. Yra pasakojimų, kad prieš pat mirtį, pamačiusi cenzūros pakeistą savo paskutinį rinkinį, ji apsiverkė ir atstūmė knygą. Tai rodo, kad ji nepritarė jai primestai ideologijai ir galbūt gailėjosi dėl savo ankstesnių politinių pasirinkimų. Tačiau viešai, aiškiai ji niekada neišsižadėjo savo veiklos dėl tuometinių politinių aplinkybių.

 

Šiandien Salomėjos Nėries politizuota kūryba ir jos biografija vertinama itin prieštaringai ir yra nuolatinių diskusijų objektas. Desovietizacijos kontekste Lietuvoje kyla diskusijos dėl jos vardo gatvių, mokyklų pavadinimų keitimo. Komisijos ir dalies visuomenės aktyvistų nuomone, Nėris prisidėjo prie sovietinės okupacijos įtvirtinimo, todėl jos garbinimas per gatvių pavadinimus yra nepriimtinas. Ji vertinama kaip akivaizdi kolaborantė ir „tautos išdavikė“, kuri „vežė Stalino saulę“.

 

Talento ir politikos atskyrimas: Kita dalis visuomenės, įskaitant kai kuriuos istorikus ir literatūrologus, linkusi atskirti poetės talentą nuo jos politinių sprendimų. Jie pabrėžia, kad S. Nėris buvo išskirtinio talento poetė, kurios lyrika yra neatsiejama lietuvių literatūros dalis. Manoma, kad jos kūryba turėtų būti nagrinėjama kartu su biografiniu kontekstu, aiškiai nurodant jos kolaboravimo faktą, tačiau visiškai jos neatmetant. Argumentuojama, kad tuo metu, kai ji važiavo į Maskvą, trėmimų ir okupacijos žiaurumų lietuviai dar nebuvo patyrę, o informacija apie tikrąjį sovietų režimo veidą buvo ribota.

 

Istorinės atminties sudėtingumas: Diskusijos atspindi sudėtingą Lietuvos istorinės atminties procesą. Yra bandymų išmokti gyventi su kontroversiškomis asmenybėmis, pripažįstant tiek jų indėlį į kultūrą, tiek jų moralines klaidas. Literatūros pamokose S. Nėries poezija vis dar dėstoma, bet akcentuojamas ir sudėtingas istorinis kontekstas bei jos biografijos prieštaringumas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Laikraštyje "Vakaro žinios" pasirodė Zita Šličytė: leidinys moko moralės, nors pats amoralus?

Sveikučiai,

Kartais norisi pozityvumo, tačiau ima ir patraukia už liežuvio ta mano teisuolio pusė, kuriai sunku pasiduoti. Po audringo skandalo, kurį sukėlė Zita Šličytė savo homofobinėje kalboje Kovo 11-osios proga, regis pergalingas teisininkės ir kankinės Kristaus kelias tik prasideda vis labiau pažerdamas visuomenei pramogos ir apkalbų.

Apie homofobo Vito Tomkaus diriguojamą (Vitas Tomkus) leidinį „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ tikriausiai daug kalbėti nereikia, nes visi suvokia, kad tai kliedesiai. Štai prisimenu paauglystę, kai vasaron suvažiavę kaimo paprūdžiais pienburniai dalydavosi „Vakaro žiniomis“ kaip pornografiniu leidiniu, nes ten nuolat publikavo nuogas ir itin erotiškas, šlapius marškinėlius dėvinčias pupytes. Ne vienas tikriausiai iš pornografijos tuo metu bado ir nusimasturbuodavo žiūrėdamas į tą erotiką, o kur dar telefono numeriai, kuriuos šis leidinys reklamuodavo (atrodo, lyg 5 eurai už minutę) pakalbėti su laisvo elgesio moterimi kitapus ragelio. Šiandien šiame leidinyje Zita Šličytė (jeigu netikėti, perskaityti antraštę) suokia apie „Laisvės partijos“ palaidumą?

Žmonės, apie ką mes čia šnekame? Erotinis leidinys, prieinamas vaikams prie „Naminuko“ ir kitų vaikiškų žurnalų mums pasakoja apie politikų paleistuvystę, kai pats siūlo KĄ?

Tiesiog nuostabu, kad šie leidiniai dingo iš prekybos centrų. Juokas suėmė, kai kažkas po mano įrašu šiame poste pakomentavo, jog nervinuosi, kad galimas laisvas žodis. Čia iš serijos: kas apgins Zitą Šličytę? Reikia tam tikriausiai smegenų ir bukumo...

Ir tiesa, „Laisvės partija“ ir Aušrinės Armonaitės saulėlydis jau greitas ir skaudus, ši partija galutinai nuvylė savo rinkėjus ir apskritai jaunus žmones, tačiau ne jų tariamos nuodėmės, mados ir profiliai domina šiame kontekste, o Zitos Šličytės straipsnis pačiame amoraliausiame leidinyje apie moralę. Tai tarsi Užgavėnės per Kūčių vakarienę. Tenka pritarti komentatoriui po Šličytės įrašu, kad ir kaip bebūtų graudu, suokti tokias nesąmones irgi yra žodžio laisvė.

Jūsų Maištinga Siela