12 garsių rašytojų vyrų, kurie kentė dėl savo homoseksualumo. Nuo Jack Kerouaco iki Federico García Lorcos

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Dažnai mūsų požiūris į žmogaus seksualumą yra apipintas įvairiausių įsitikinimų ir prietaringumo. Šiandien čia pateiksiu mažai kam žinomus faktus apie 12 garsių pasaulyje vyrų rašytojų, kurie šiaip jau viešojoje erdvėje gyveno heteroseksualų gyvenimą, daugelis turėjo su moterimis ne vieną santuoką, netgi vaikų, tačiau privačiame ir uždarame gyvenime retsykiais leisdavo sau patirti homoerotinius nuotykius. Nežinau, kiek tai svarbu tikriems skaitytojams, man regis, netgi nelabai. Bet visgi esu gyvenime diskusijose susidūręs su tam tikrų skaitytojų (dažniausiai vyrų) nuostatomis, kad jeigu rašytojas turėjo homoseksualių santykių, jo literatūra nebedomina, nes įvyksta kažin kokia atmetimo reakcija. Esame labai jautrūs, kai kalbame apie žmogaus seksualumą, tada kategorizuojame, skirstome ir net niekiname, kas neatitinka mūsų pažiūrų. Šie vyrai rašytojai, bent jau daugelis iš jų, kentė visuomenės spaudimą, galima sakyti, jie patys save niekino ir smerkė už savo potraukį, o tai sukėlė didžiulę vidinę prieštarą, įtampą, nepriėmimą. Susipažinkime su jais.

 

1. Jack Kerouac (1922–1969)

 

Jackas Kerouacas visą gyvenimą grūmėsi su tragišku vidiniu skilimu tarp savo viešo „mačo“ įvaizdžio, katalikiško auklėjimo ir tikrosios seksualinės prigimties. Nors jis buvo vedęs tris kartus – Edith Parker, Joan Haverty ir Stella Sampas – nė viena ši sąjunga nesuteikė jam emocinio stabilumo, o moterys jo gyvenime dažnai likdavo jo paties egocentrizmo ir gilaus prisirišimo prie motinos šešėlyje. Jo intymūs ryšiai su vyrais, ypač su artimiausiais „bitnikų“ rato nariais, tokiais kaip Allenas Ginsbergas ir Nealas Cassady, buvo vieša paslaptis siaurame draugų rate, tačiau Kerouacas niekada nedrįso to pripažinti atvirai. Išlikę laiškai ir dienoraščių įrašai atskleidžia, kad jo santykiai su Ginsbergu nebuvo tik intelektualūs – juose būta fizinio artumo, kurį pats Kerouacas vėliau bandydavo sumenkinti arba pateikti kaip dvasinę brolystę, bijodamas prarasti vyriškumo įvaizdį.

Jack Kerouacas su Allanu Ginsbergu

 

Šis seksualinis dvilypumas rašytojui kėlė didžiulę egzistencinę kančią, kurią dar labiau kurstė jo pamaldumas ir konservatyvios pažiūros. Jis dažnai pasinerdavo į homofobišką retoriką, taip bandydamas atsiriboti nuo savo paties troškimų, kuriuos laikė nuodėmingais ar silpnais. Istorikų ir biografų teigimu, būtent šis nesugebėjimas priimti savęs tapo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jis skandino save alkoholizme ir savidestrukcijoje. Kerouacas mirė jausdamasis izoliuotas ir nesuprastas, palikęs po savęs tekstus, kuriuose vyriška draugystė aprašoma su tokiu aistringumu ir švelnumu, kokio jis niekada nesugebėjo pademonstruoti savo santuokose su moterimis. Galiausiai jo gyvenimo drama buvo nuolatinis bėgimas nuo tiesos, kurią jis užrašė tūkstančiuose puslapių, tačiau taip ir neišdrįso ištarti balsu.

 

2. Herman Melville (1819–1891)

 

Hermanas Melville’is didžiąją gyvenimo dalies praleido įkalintas griežtose XIX a. Viktorijos laikų moralės normose, kurios vertė jį puoselėti pavyzdingo šeimos vyro įvaizdį, nors viduje kunkuliavo visai kiti jausmai. Susituokęs su Elizabeth Shaw ir susilaukęs keturių vaikų, rašytojas šeimyninėje buityje dažnai jautėsi svetimas ir prislėgtas, o jo santykiai su žmona pasižymėjo emociniu atšalimu ir netgi pykčio proveržiais. Literatūros tyrinėtojai, analizuodami išlikusią Melville’io korespondenciją ir asmeninius užrašus, pastebi, kad tikrąją intelektualinę ir jausminę pilnatvę jis rasdavo tik bendraudamas su vyrais, o ryškiausias to pavyzdys – jo dvasinė bei fizinė trauka kolegai Nathanieliui Hawthorne’ui. Laiškuose jam Melville’is liejo aistrą, kurią modernioji kritika vienareikšmiškai vadina homoerotine, prisipažindamas, kad jaučia Hawthorne’ui „tokią meilę, kokios negalima paaiškinti“, ir nuolat trokšdamas visiško jų sielų susiliejimo.

H. Melville su N. Hawthorne

 

Šis seksualinis dvilypumas tapo Melville’io kūrybos varikliu, tačiau kartu ir jo asmenine tragedija, nes to meto visuomenėje atviras savo prigimties pripažinimas būtų prilygęs socialinei mirčiai. Jo garsiausiuose kūriniuose, ypač „Mobis Dikas“ ar „Billy Budd“, vyriška bendrystė, jūreivių tarpusavio ryšiai ir apnuoginto vyriško kūno estetika aprašomi su tokiu jusliškumu, kuris gerokai peržengia paprastos draugystės ribas. Rašytojas nuolat išgyveno vidinį konfliktą tarp prigimtinio geismo ir kalvinistinio auklėjimo primestos nuodėmės baimės, todėl savo troškimus maskavo sudėtingomis metaforomis ir bibliniais simboliais. Melville’io gyvenimo pabaiga buvo pažymėta vienatve ir kūrybine izoliacija, o jo slaptieji jausmai liko užrakinti tekstuose, kuriuos pasaulis pradėjo teisingai perskaityti tik praėjus šimtmečiui po jo mirties.

 

3. Tennessee Williams (1911–1983)

 

Tennessee Williamsas visą gyvenimą praleido itin aštriame konflikte tarp savo viešojo įvaizdžio ir gniuždančios vidinės gėdos, kurią jam įskiepijo puritoniškas auklėjimas JAV Pietuose. Nors jis turėjo ilgalaikių santykių su vyrais, ypač su savo didžiąja meile Franku Merlo, Williamsas niekada nesugebėjo visiškai išsivaduoti iš seksualinio dvilypumo gniaužtų, nuolat jausdamas kaltę ir baimę dėl savo „kitoniškumo“. Jo santykiai su moterimis, nors ir nebuvo vedybiniai, pasižymėjo itin giliu dvasiniu ryšiu, ypač su seserimi Roze, kurios tragiškas likimas tapo jo kūrybos pamatu. Williamsas savo intymiausius išgyvenimus perkėlė į moteriškus personažus, suteikdamas jiems savo trapumą, neurozes ir nepasotinamą meilės alkį, o jo išlikę asmeniniai dienoraščiai („Memuarai“) atskleidžia purviną, skausmingą ir narkotikų bei alkoholio aptemdytą kovą už teisę tiesiog būti savimi.

T. Williams su partneriu F. Merlo

 

Ši vidinė drama tapo pagrindine jėga, suformavusia tokius šedevrus kaip „Geismų tramvajus“ (A Streetcar Named Desire), „Stiklinis žvėrynas“ (The Glass Menagerie) bei „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (Cat on a Hot Tin Roof). Pastarajame kūrinyje autorius itin drąsiai tam laikmečiui palietė užslėpto homoseksualumo temą per Briko personažą, kuris kenčia dėl prarasto draugo ir negali rasti vietos šeimoje. Williamsas jautė, kad jo seksualumas yra neatsiejamas nuo jo kūrybinio genijaus, tačiau kartu tai buvo jo prakeiksmas, vertęs jį nuolat ieškoti užuovėjos trumpalaikiuose romanuose ir savidestrukcijoje. Iki pat mirties jis išliko viena tragiškiausių literatūros figūrų, kurios visas gyvenimas buvo tarsi begalinis bandymas išpažinti savo paslaptis per scenos herojų lūpas, tikintis, kad publika jį supras ir atleis.

 

4. Somerset Maugham (1874–1965)

 

Somersetas Maughamas savo gyvenimą pavertė meistriškai sukonstruotu fasadu, kuriame po santūraus Edvardo laikų džentelmeno kauke slėpėsi gilus seksualinis dvilypumas ir nuolatinė skandalo baimė. Nors jis buvo vedęs Syrie Wellcome ir su ja susilaukė dukters, ši santuoka buvo kupina abipusės neištikimybės ir galiausiai virto tikra neapykanta, kurią rašytojas negailestingai aprašė savo memuaruose. Tikrąją emocinę užuovėją Maughamas rado vyrų draugijoje, o ilgiausias ir reikšmingiausias jo gyvenimo ryšys buvo su Geraldu Haxtonu – energingu amerikiečiu, kuris tapo jo sekretoriumi, meilužiu ir kelionių palydovu. Išlikę laiškai ir amžininkų prisiminimai piešia paveikslą vyro, kuris, viena vertus, mėgavosi prabanga ir aukštuomenės pagarba, kita vertus, jautėsi įkalintas būtinybėje slėpti savo prigimtį dėl tuometinių griežtų Didžiosios Britanijos įstatymų.

S. Maugham

 

Ši vidinė įtampa ir cinizmas tiesiogiai atsispindėjo jo garsiausiuose kūriniuose, tokiuose kaip „Vergovė“ (Of Human Bondage), „Mėnulis ir šešios pensas“ (The Moon and Sixpence) bei „Pyragai ir alus“ (Cakes and Ale). Maughamas dažnai rašydavo apie nelaimingas, destruktyvias vyrų ir moterų sąjungas, tarsi jose projektuotų savo paties nusivylimą tradicine šeima. Jo prozoje dominuojantis stebėtojo žvilgsnis, šaltas objektyvumas ir ironija buvo savotiškas gynybos mechanizmas, saugojęs jį nuo per didelio atvirumo. Nors vėliau jo gyvenime atsirado kitas ilgametis partneris Alanas Searle'as, Maughamas iki pat mirties liko „senosios mokyklos“ atstovu, kuris savo seksualumą laikė privačia našta, o ne išsilaisvinimo šaltiniu, taip ir neleidęs sau iki galo nusimesti visuomenės primestų pančių.

 

5. Truman Capote (1924–1984)

 

Trumanas Capote visą gyvenimą balansavo tarp ekstravagantiško viešumo ir gilios vidinės vienatvės, kurią diktavo jo neįprasta asmenybė ir seksualumas. Nors Capote niekada neslėpė savo polinkių taip griežtai kaip ankstesnių kartų rašytojai, jis vis tiek išgyveno milžinišką įtampą tarp noro būti priimtam Niujorko aukštuomenės ir savo paties prigimties, kurią elitas dažnai traktavo tik kaip pramogą. Ilgiausias ir stabiliausias jo gyvenimo ryšys buvo su rašytoju Jacku Dunphy, tačiau jų santykiai buvo kupini dramų, išsiskyrimų ir Capote neištikimybės. Rašytojas nuolat ieškojo meilės tarp heteroseksualių vyrų, dažnai juos idealizuodamas ir vėliau skaudžiai nusivildamas, o tai vedė į vis didesnę izoliaciją ir priklausomybes.

T. Capote

 

Šis emocinis trapumas ir svetimumo jausmas tapo pagrindine gija jo šedevruose, tokiuose kaip „Pusryčiai pas Tifani“ (Breakfast at Tiffany's) bei dokumentiniame romane „Šaltu krauju“ (In Cold Blood). Pastarajame kūrinyje Capote užmezgė itin dviprasmišką ir emociškai sekinantį ryšį su vienu iš žudikų, Perry Smithu, kuriame tyrinėtojai įžvelgia gilią homoerotinę identifikaciją – rašytojas teigė, kad jie su Perry buvo tarsi užaugę tame pačiame name, tik jis išėjo pro priekines duris, o Perry – pro galines. Paskutiniais gyvenimo metais Capote išgyveno tragišką nuopolį, kai jo nebaigtas romanas „Atsakytos maldos“ (Answered Prayers) supykdė jo turtingąsias drauges, palikdamas jį visiškai vieną su savo demonais. Jis mirė taip ir neradęs ramybės tarp savo blizgančio socialinio gyvenimo ir tamsių, nepatenkintų sielos troškimų.

 

6. Yukio Mishima (1925–1970)

 

Yukio Mishima visą gyvenimą kūrė ir puoselėjo itin griežtą, ultrapatriotišką šeimos vyro ir disciplinuoto kario įvaizdį, tačiau po šiuo šarvu slėpėsi kankinantis seksualinis dvilypumas. Nors jis buvo vedęs Yoko Sugiyamą ir susilaukė dviejų vaikų, ši santuoka japonų visuomenėje buvo labiau pareigos ir tradicijos išraiška, skirta paslėpti jo tikruosius polinkius. Rašytojas slapta lankėsi Tokijo gėjų baruose ir palaikė intymius ryšius su vyrais, tačiau viešai tai neigė, baimindamasis sugriauti savo, kaip tautos moralinio autoriteto, reputaciją. Jo asmeniniuose užrašuose ir liudijimuose išryškėja žmogus, kuris savo kūną bandė paversti „plieniniu paminklu“, taip bandydamas suvaldyti vidinį chaosą ir gėdą dėl savo prigimties.

Y. Mishima

 

Ši nuolatinė kova tarp kaukės ir tikrojo „aš“ tapo pagrindine ašimi jo žymiausiuose kūriniuose, pradedant autobiografišku romanu „Kaukės išpažintis“ (Kamen no Kokuhaku), kuriame jis atvirai analizavo savo ankstyvąjį potraukį vyrams ir mirties estetikai. Kituose šedevruose, tokiuose kaip „Auksinė šventykla“ (Kinkaku-ji) ar tetralogijoje „Vaisingumo jūra“ (Hōjō no Umi), Mishima tyrinėjo grožio, naikinimo ir vyriškos bendrystės temas, kurios buvo persunktos homoerotine įtampa. Galiausiai jo gyvenimas baigėsi dramatiška ritualine savižudybe (seppuku) po nesėkmingo bandymo įvykdyti valstybės perversmą – daugelis tyrinėtojų šį aktą laiko galutiniu bandymu suvienyti savo prieštaringą seksualumą, politinius įsitikinimus ir estetinį mirties idealą į vieną neišardomą visumą.

 

7. Langston Hughes (1901–1967)

 

Langstonas Hughesas visą gyvenimą praleido akylai saugodamas savo privatų gyvenimą, nes jo, kaip juodaodžių bendruomenės balso ir „Harlemo renesanso“ lyderio, statusas reikalavo nepriekaištingo moralinio įvaizdžio. Nors jis niekada nebuvo vedęs ir viešumoje nepalaikė jokių romantiškų ryšių su moterimis, jo intymus gyvenimas buvo nuolatinių spėliojimų objektas, o artimiausi draugai žinojo apie jo polinkį į vyrus. Hughesas išgyveno sudėtingą dvilypumą: jis privalėjo išlikti priimtinas konservatyviai afroamerikiečių visuomenei, kurioje homoseksualumas buvo laikomas „baltųjų liga“ arba silpnumu, todėl savo tikruosius jausmus jis slėpė po santūraus, vienišo intelektualo kauke. Išlikę laiškai ir amžininkų liudijimai rodo, kad jis palaikė trumpalaikius, bet reikšmingus ryšius su vyrais kelionių metu, tačiau niekada neleido šiems santykiams tapti viešais.

L. Hughes

 

Šis tylus vidinis konfliktas ir ilgesys persmelkė jo poeziją bei prozą, kurioje vyriška draugystė ir brolybė dažnai įgyja gilesnį, juslingesnį atspalvį. Jo kūryboje, pavyzdžiui, eilėraščių rinkiniuose „Nuovargio bliuzas“ (The Weary Blues) ar poemoje „Montažas atidėtai svajonei“ (Montage of a Dream Deferred), už paprastų socialinės neteisybės temų dažnai slepiasi vienatvės ir nepasiekiamos meilės motyvai. Rašytojas meistriškai naudojo džiazo ir bliuzo ritmiką, kad užmaskuotų savo asmenines kančias, paversdamas jas kolektyviniu visos rasės skausmu. Hughesas mirė taip ir neišdrįsęs atvirai prabilti apie savo seksualumą, tačiau jo palikimas išlieka kaip tylus paminklas žmogui, kuris paaukojo asmeninę laimę dėl didingos misijos – suteikti balsą savo tautai.

 

8. Marcel Proust (1871–1922)

 

Marcelis Proustas savo gyvenimą praleido prabangiuose Paryžiaus salonuose, kur jo seksualinis dvilypumas tapo viena didžiausių jo gyvenimo ir kūrybos mįslių. Nors jis oficialiai nebuvo vedęs, Proustas nuolat sukinėjosi aukštuomenės damų aplinkoje, o jo motina jį spaudė laikytis tradicinių šeimos vertybių, kurias jis viešumoje uoliai imitavo. Tačiau už uždarų durų rašytojas puoselėjo aistringus, pavydo ir dramų kupinus santykius su vyrais, ypač su savo vairuotoju ir sekretoriumi Alfredu Agostinelli bei kompozitoriumi Reynaldo Hahnu. Išlikę intymūs laiškai atskleidžia Proustą kaip žmogų, kuris dėl savo polinkių jautė ne tik didžiulį malonumą, bet ir slegiančią kaltę bei nuolatinį nerimą, kad tiesa gali sugriauti jo prestižinį socialinį statusą.

M. Proust (sėdintis)

 

Ši užgniaužta aistra ir būtinybė maskuotis tapo pagrindine medžiaga jo monumentaliam septynių tomų ciklui „Prarasto laiko beieškant“ (À la recherche du temps perdu). Viename iš tomų, pavadintame „Sodoma ir Gomora“ (Sodome et Gomorrhe), jis bene pirmą kartą literatūroje taip plačiai ir analitiškai tyrinėjo homoseksualumo (kurį vadino „inversija“) reiškinį visuomenėje. Įdomu tai, kad savo paties meilės objektus romane jis dažnai „paversdavo“ moterimis – manoma, kad garsusis Albertinos personažas iš dalies yra įkvėptas jo meilės Agostinelliui. Proustas meistriškai aprašė pavydą, troškimą savintis ir socialines kaukes, kurias pats turėjo dėvėti iki pat mirties, o jo kūryba tapo giliausia žmogaus sielos anatomija, kurioje asmeninis seksualinis dvilypumas virto universalia tiesa apie meilės prigimtį.

 

9. Walt Whitman (1819–1892)

 

Waltas Whitmanas visą gyvenimą kūrė mitą apie save kaip apie idealų „amerikietišką vyrą“, broliškos meilės ir demokratinės laisvės pranašą, tačiau po šiuo monumentaliu įvaizdžiu slėpėsi sudėtingas seksualinis dvilypumas. Nors jis oficialiai niekada nebuvo vedęs, viešumoje jis dažnai kūrė istorijas apie savo tariamus romanus su moterimis ir netgi tvirtino turintis šešis nesantuokinius vaikus, kad nukreiptų dėmesį nuo skandalingų įtarimų dėl homoseksualumo. Whitmano asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susietas su paprastais darbininkais, autobusų vairuotojais ir kareiviais, kuriems jis puoselėjo itin gilius, jausmingus jausmus. Išlikę jo laiškai jaunam airiui Peteriui Doyle’ui atskleidžia švelnų, intymų ir beveik tėvišką-romantišką ryšį, kuris to meto konservatyvioje Amerikoje būtų buvęs visiškai nepriimtinas.

W. Whitman (iš kairės)

 

Ši užslėpta aistra tapo jo gyvybingiausios kūrybos šaltiniu, ypač pagrindiniame gyvenimo kūrinyje „Žolės lapai“ (Leaves of Grass). Eilėraščių cikle „Kalama“ (Calamus) poetas šlovino „vyrų meilę vienas kitam“ (vadinamąją adhesiveness), kurią jis laikė idealios demokratijos pagrindu. Kai britų kritikas Johnas Addingtonas Symondsas tiesiai paklausė Whitmano, ar šios eilės turi seksualinę potekstę, poetas paniškai išsigando ir griežtai tai paneigė, bijodamas socialinės izoliacijos ir cenzūros. Whitmanas išgyveno nuolatinę įtampą tarp noro skelbti universalią meilę ir būtinybės cenzūruoti savo paties geismą, todėl jo poezija tapo unikaliu metaforų rinkiniu, kuriame kūno jusliškumas ir dvasinė brolybė susilieja į vieną neišskiriamą visumą, palikdami skaitytojui teisę patiems rasti tiesą tarp eilučių.

 

10. E. M. Forster (1879–1970)

 

E. M. Forsteris didžiąją gyvenimo dalį praleido kaip santūrus britų intelektualas, kurio viešasis įvaizdis puikiai derėjo prie viduriniosios klasės padorumo standartų, tačiau už šios kaukės slėpėsi gilus seksualinis dvilypumas ir nuolatinė socialinės atskirties baimė. Nors jis niekada nebuvo vedęs, rašytojas palaikė itin artimą ryšį su savo motina, su kuria gyveno iki pat jos mirties, o tai kūrė saugaus, šeimyniško bakalauro iliuziją. Tikrąją emocinę ir fizinę pilnatvę jis patyrė tik vyresniame amžiuje, užmezgęs ilgalaikį, nors ir slaptą ryšį su policininku Bobu Buckinghamu. Šie santykiai buvo neįtikėtinai sudėtingi: Bobas buvo vedęs, o Forsteris tapo artimu šeimos draugu, finansiškai ir emociškai remiančiu abu sutuoktinius, taip sukurdamas keistą, bet jam saugią „šeimą“, kurioje jo seksualumas liko paslėptas po draugystės šydu.

E. M. Forster

 

Ši vidinė įtampa ir negalėjimas viešai pripažinti savo prigimties tapo pagrindine jėga, suformavusia tokius klasika tapusius kūrinius kaip „Kelias į Indiją“ (A Passage to India), „Kambarys su vaizdu“ (A Room with a View) bei „Hovards Endas“ (Howards End). Šiuose romanuose Forsteris meistriškai nagrinėjo socialinių klasių barjerus, nesugebėjimą užmegzti nuoširdaus ryšio ir „vidinės dykumos“ temas, kurios tiesiogiai atspindėjo jo paties izoliaciją. Tačiau drąsiausias jo pareiškimas buvo romanas „Morisas“ (Maurice) – kūrinys apie laimingą gėjų porą, kurį jis parašė dar 1913 metais, tačiau uždraudė publikuoti iki pat savo mirties, baimindamasis teisinio persekiojimo ir reputacijos žlugimo. Išlikę jo dienoraščiai atskleidžia žmogų, kuris jautėsi gyvenantis „paskolintą“ gyvenimą, o jo garsusis šūkis „Tik užmegzkite ryšį“ (Only connect) buvo ne tik literatūrinė idėja, bet ir asmeninis, skausmingas šauksmas žmogaus, kuriam visuomenė neleido iki galo susijungti su savo tikruoju „aš“.

 

11. John Cheever (1912–1982)

 

Johnas Cheeveris visą gyvenimą praleido meistriškai kurdamas tobulo Amerikos priemiesčio šeimos vyro įvaizdį, po kuriuo slėpėsi triuškinantis seksualinis dvilypumas ir nuolatinė neapykanta sau. Nors jis buvo vedęs Mary Winternitz ir susilaukė trijų vaikų, jų šeimyninis gyvenimas buvo persmelktas Cheeverio neištikimybės, nesibaigiančio alkoholio ir gilios depresijos. Rašytojas jautė nepaaiškinamą trauką vyrams, kurią visą laiką bandė užgniaužti arba paversti atsitiktiniais, trumpalaikiais nuotykiais, tačiau šie potyriai jam kėlė tik dar didesnę moralinę kančią. Išlikę jo asmeniniai dienoraščiai, kurie po mirties tapo literatūrine sensacija, atskleidžia kraujuojantį vidinį pasaulį: juose jis su žiauriu atvirumu aprašė savo geismą jauniems vyrams ir kartu giliausią pasibjaurėjimą šiuo geismu, kurį laikė savo dvasiniu žlugimu.

J. Cheever

 

Ši nuolatinė kova tarp fasadinio padorumo ir tamsių sielos užkaborių tapo pagrindine tema jo šedevruose, tokiuose kaip romanas „Vapšotų kronika“ (The Wapshot Chronicle) bei žymusis apsakymas „Plaukikas“ (The Swimmer). Cheeverio prozoje viduriniosios klasės gyvenimas vaizduojamas kaip švytintis, bet kartu trapus ir grėsmingas, kur už nupjautų vejų ir kokteilių vakarėlių slepiasi nepakeliamas ilgesys bei dvasinė tuštuma. Paskutiniais gyvenimo metais, ypač po sėkmingo gydymosi nuo alkoholizmo, jis tapo šiek tiek atviresnis savo prigimčiai ir užmezgė ryšį su mokiniu Maxu Zimmeriu, tačiau net ir tada jis neatsikratė „dvilypio agento“ jausmo. Cheeverio palikimas – tai tragiškas liudijimas apie žmogų, kuris tapo savo paties sukurto „amerikietiškos svajonės“ narvo įkaitu, o jo tikrasis balsas visu garsu suskambo tik tada, kai jo paties jau nebebuvo tarp gyvųjų.

 

12. Federico García Lorca (1898–1936)

 

Federico García Lorca visą gyvenimą praleido itin konservatyvioje ir katalikiškoje Ispanijos visuomenėje, kurioje jo seksualinis dvilypumas buvo ne tik asmeninė drama, bet ir nuolatinis pavojus gyvybei. Nors poetas niekada nebuvo vedęs, jis nuolat jautė šeimos ir aplinkos spaudimą laikytis tradicinio vyriškumo normų, todėl savo intymius ryšius su vyrais, ypač audringą ir kūrybiškai vaisingą draugystę su dailininku Salvadoru Dalí bei vėlesnę aistrą kritikui Rafaeliui Rodríguezui Rapúnui, turėjo slėpti po metaforų ir simbolių šydu. Išlikę laiškai Dalí atskleidžia gilų emocinį prisirišimą ir erotinę įtampą, kurią Lorca išgyveno kaip dvasinį pakilimą, tačiau kartu ir kaip kankinančią negalimybę iki galo atsiskleisti pasauliui, nuolat bijant pasmerkimo.

F. G. Lorca (dešinėje) su Salvadoru Dali

 

Šis užgniaužtas geismas ir mirties nuojauta tapo pagrindine jėga, suformavusia tokius dramos šedevrus kaip „Kruvinos vestuvės“ (Bodas de sangre), „Jerma“ (Yerma) bei „Bernardos Albos namai“ (La casa de Bernarda Alba). Šiuose kūriniuose Lorca vaizdavo moteris, įkalintas visuomenės konvencijų, garbės kodeksų ir nepasotinamos aistros gniaužtuose, taip subtiliai projektuodamas savo paties, kaip homoseksualaus vyro, izoliaciją ir dvasinį kalėjimą. Jo poezijos rinkinys „Tamsios meilės sonetai“ (Sonetos del amor oscuro), parašytas gyvenimo pabaigoje, yra bene atviriausias jo jausmų liudijimas, tačiau dėl cenzūros ir šeimos baimės jis buvo išspausdintas tik praėjus beveik pusei amžiaus po poeto mirties. Lorcos gyvenimas nutrūko tragiškai – prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui, jis buvo sušaudytas frankistų, o jo seksualumas tapo vienu iš neoficialių kaltinimų, pavertusių jį amžinu kankiniu, kurio balsas tapo laisvės ir nuslopinto troškimo simboliu visame pasaulyje.

 

Šįkart tiek.

 

Maištinga Siela

10 žymiausių ir garsiausių XX a. homoseksualų rašytojų: nuo V. Woolf iki T. Capote

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ruošdamas santrumpas apie 10 pačių didžiausių ir populiariausių XX a. homoseksualų rašytojų, kurių kūriniai priklauso iki šių dienų queer ar LGBTQ kategorijai (ir ne tik), pastebėjau, kad rašytojų asmenybės ir literatūros inovacijos padarė progresą visai LGBTQ suvokimo ir priėmimo raidai, pats ėmiau ir nustebau, kad turime visai nemažai išverstų kūrinių į lietuvių kalbą. Ir dar visai neseniai, net neišpirktų iš knygyno lentynų. Gal kas susidomės, tad pateikiu.

 

1. Virdžinija Vulf (Virginia Woolf, 1882–1941, JK)

 

Vulf, viena žymiausių modernizmo figūrų, turėjo kompleksišką ir fluidišką (besikeičiančią) seksualinę tapatybę, kuri tiesiogiai atsispindėjo jos kūryboje. Nors buvo ištekėjusi už Leonardo Vulfo, ryškiausią emocinį ir kūrybinį ryšį ji palaikė su rašytoja ir sodininke Vita Sakvil-Vest (Vita Sackville-West). Apie jų romaną išlikę gausūs, aistringi laiškai. Ši aistringa patirtis įkvėpė romaną „Orlandas“ (Orlando, 1928), kuris peržengė lyties ir laiko ribas, tapdamas vienu ankstyvųjų kūrinių apie lyties fluidiškumą ir moters bei vyro tapatybę. Vulf novatoriškas „sąmonės srauto“ technikos naudojimas ir dėmesys moters patirčiai („Ponia Dalovėj“, „Į švyturį“) padarė ją moterų ir LGBT+ literatūros ikona.

 

2. Džeimsas Boldvinas (James Baldwin, 1924–1987, JAV)

 

Boldvinas buvo afroamerikietis rašytojas, tapęs vienu svarbiausių balsų, nagrinėjančių rasizmą, seksualumą ir tapatybę. Nuo homofobijos ir rasinės diskriminacijos Niujorke jis pabėgo į Paryžių. Nors didžioji dalis jo šešėlio kritikos buvo nukreipta prieš rasizmą, jo homoseksualumas buvo centrinė jo darbo dalis. Romanas „Džovanio kambarys“ (Giovanni’s Room, 1956) drąsiai vaizduoja amerikiečio Davido meilės romaną su italų barmenu Paryžiuje, visiškai ignoruojant rasines problemas, bet susitelkiant į homoseksualumo gėdą ir baimę tuometinėje visuomenėje. Boldvino atvirumas lėmė jo, kaip vieno iš ankstyvųjų juodaodžių, gėjų, aktyvistų ir intelektualų, pripažinimą.

 

3. V. H. Odenas (W. H. Auden, 1907–1973, JK/JAV)

 

Odenas buvo atvirai homoseksualus poetas. Jo homoseksualumas nebuvo tiesioginė visos jo poezijos tema, tačiau jo gyvenimo patirtis ir santykiai su vyrais persmelkė jo darbus intymiomis ir filosofinėmis įžvalgomis. 1939 m. Niujorke jis susipažino su jaunesniu poetu Česteriu Kalmanu (Chester Kallman), kuris tapo jo ilgalaikiu partneriu ir gyvenimo palydovu iki pat Odeno mirties. Šis ryšys ir jo pasaulėžiūra padėjo jam tapti vienu įtakingiausių ir labiausiai cituojamų XX a. poetų. Jo kūryba, kaip antai „Laikas ir mirties agonija“ (The Age of Anxiety, 1947), pasižymėjo intelektualiniu aštrumu ir meistriška forma.

 

4. Gertrūda Stain (Gertrude Stein, 1874–1946, JAV)

 

Stain buvo modernizmo švyturys, geriausiai žinoma dėl savo eksperimentinės rašymo technikos ir kultūrinio centro kūrimo Paryžiuje. Jos 39 metus trukęs romanas su Alise B. Toklas buvo viešas ir tvirtas, tapdamas ryškiu atvirų lesbiečių santykių pavyzdžiu tuo metu. Ironiškas ir novatoriškas jos kūrinys „Alisos B. Toklas autobiografija“ (The Autobiography of Alice B. Toklas, 1933) iš tikrųjų yra Stain autobiografija, parašyta iš Alisos perspektyvos, kas leido jai grakščiai apeiti ir pažeisti įprastas biografijos ir tapatybės normas. Jos salonas tapo modernistinės meno ir literatūros sostine.

 

5. Kristoferis Išervudas (Christopher Isherwood, 1904–1986, JK)

 

Išervudas, kartu su Odenu, 1930-aisiais daug laiko praleido Berlyne, kur klestėjo laisvesnis homoseksualų gyvenimas prieš nacių iškilimą. Jo gyvenimas Berlyne tapo pagrindu novelių rinkiniui „Atsisveikinimas su Berlynu“ (Goodbye to Berlin, 1939). Išervudas buvo vienas iš pirmųjų rašytojų, atvirai ir be gėdos vaizdavusių homoseksualų gyvenimą. Vėliau, jau gyvendamas JAV, jis rašė tokius atvirus romanus kaip „Vienišas vyras“ (A Single Man, 1964), kuris tapo kertiniu moderniosios gėjų literatūros kūriniu, atvirai nagrinėjančiu gėdos nevaržomą gėjų tapatybę ir sielvartą. Man patiko sėkminga ir puiki šios knygos ekranizacija (2009) tuo pačiu pavadinimu.

 

6. Trumenas Kapotė (Truman Capote, 1924–1984, JAV)

 

Kapotė buvo žinomas dėl savo ekscentriškos asmenybės, aštraus intelekto ir viešo, nors ir ne visada atviro, homoseksualumo. Jis gyveno su savo partneriu Džeku Danfiu (Jack Dunphy). Kapotė garsėjo kaip talentingas stilistas. Nors jo ryškiausias kūrinys „Šaltakraujiškai“ (In Cold Blood, 1966) yra non-fiction detektyvas, jis atvirai vaizdavo gėjų kultūrą savo ankstesniame, Pietų gotikos stiliumi parašytame romane „Kiti balsai, kiti kambariai“ (Other Voices, Other Rooms, 1948), kuriame aprašoma berniuko paauglystė ir susidūrimas su seksualiniais niuansais. Abu kūriniai išversti į lietuvių kalbą.

 

7. E. M. Forsteris (E. M. Forster, 1879–1970, JK)

 

Forsterio homoseksualumas visą gyvenimą buvo slaptas dėl griežtų to meto Didžiosios Britanijos įstatymų, kriminalizuojančių gėjų santykius. Jis rašė romanus apie heteroseksualų gyvenimą, tokius kaip „Kelias į Indiją“ (A Passage to India), tačiau savo asmenine patirtimi grįstą romaną „Morisas“ (Maurice) apie homoseksualų vyrų meilę jis rašė apie 1913–1914 m. ir uždraudė jį publikuoti iki pat savo mirties, bijodamas teisinio persekiojimo ir visuomenės pasmerkimo. Išleistas 1971 m., „Morisas“ tapo džiaugsmingu, nors ir uždelstu, manifestu, parodžiusiu, kad gėjų meilė gali turėti laimingą pabaigą. Devinto dešimtmečio pabaigoje netgi ekranizuotas, o vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė aktorius (anuomet dar jaunutis) H. Grantas.

 

8. Radcliffas Holas (Radclyffe Hall, 1880–1943, JK)

 

Hola viešai save vadino „inverte“ (terminas, naudotas to meto seksologijoje, apibūdinantis moterį, kuri jaučiasi ir rengiasi kaip vyras), rengėsi vyriškai ir naudojo vardą Džonas (John). Jos lesbiečių tapatybė buvo žinoma to meto Londono bohemos sluoksniuose. Jos romanas „Vienatvės šulinys“ (The Well of Loneliness, 1928) tapo sensacija ir istorine lesbiečių literatūros klasika. Nors jame naudojamas medicininis „inversijos“ terminas, romanas buvo uždraustas Didžiojoje Britanijoje dėl obsceniškumo, o tai tik padidino jo šlovę ir įtaką, parodant lesbiečių gyvenimą atvirai.

 

9. Žanas Ženė (Jean Genet, 1910–1986, Prancūzija)

 

Ženė gyvenimas buvo nepaprastai sunkus: jis buvo našlaitis, vagis ir kalinys, o jo kūriniai atspindi šią marginalizacijos patirtį. Jo homoseksualumas, kartu su kriminaline praeitimi, tapo jo kūrybos varomąja jėga. Jo ankstyvieji darbai, tokie kaip „Gėlių Dievo Motina“ (Notre Dame des Fleurs, 1943), sukūrė poetišką ir mitologizuotą kalėjimų, vyrų prostitucijos ir gėjų pogrindžio pasaulį. Jis tyrinėjo etikos ir estetikos ribas, paverčiant tai, kas visuomenės laikoma negražu ar nuodėminga, aukščiausiu meno ir grožio objektu. Knyga buvo leidyklos „Kitos knygos“ 2011 metais išleista.

 

10. Langstonas Hjusas (Langston Hughes, 1902–1967, JAV)

 

Hjusas buvo pagrindinė figūra Harlemo Renesanso judėjime, o jo poezija ir proza šlovino juodaodžių kultūrą. Nors Hjusas niekada viešai neaptarė savo seksualumo, apie jį plačiai kalbėta akademiniuose sluoksniuose: jis greičiausiai buvo gėjus arba biseksualus, ir vengė oficialiai apibrėžti savo seksualumą dėl tuometinės visuomenės ir aktyvizmo nuostatų. Vis dėlto, jo meilės poezijoje ir tam tikrose pjesėse randami dviprasmiški, intymūs vyriški vaizdai. Jo įtaka yra milžiniška, nes jis sugebėjo sujungti afrikiečių-amerikiečių patirtį su modernizmo srovėmis, naudojant džiazo ir bliuzo ritmus savo kūryboje.

 

Štai tiek.

 

Maištinga Siela