12 garsių rašytojų vyrų, kurie kentė dėl savo homoseksualumo. Nuo Jack Kerouaco iki Federico García Lorcos

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Dažnai mūsų požiūris į žmogaus seksualumą yra apipintas įvairiausių įsitikinimų ir prietaringumo. Šiandien čia pateiksiu mažai kam žinomus faktus apie 12 garsių pasaulyje vyrų rašytojų, kurie šiaip jau viešojoje erdvėje gyveno heteroseksualų gyvenimą, daugelis turėjo su moterimis ne vieną santuoką, netgi vaikų, tačiau privačiame ir uždarame gyvenime retsykiais leisdavo sau patirti homoerotinius nuotykius. Nežinau, kiek tai svarbu tikriems skaitytojams, man regis, netgi nelabai. Bet visgi esu gyvenime diskusijose susidūręs su tam tikrų skaitytojų (dažniausiai vyrų) nuostatomis, kad jeigu rašytojas turėjo homoseksualių santykių, jo literatūra nebedomina, nes įvyksta kažin kokia atmetimo reakcija. Esame labai jautrūs, kai kalbame apie žmogaus seksualumą, tada kategorizuojame, skirstome ir net niekiname, kas neatitinka mūsų pažiūrų. Šie vyrai rašytojai, bent jau daugelis iš jų, kentė visuomenės spaudimą, galima sakyti, jie patys save niekino ir smerkė už savo potraukį, o tai sukėlė didžiulę vidinę prieštarą, įtampą, nepriėmimą. Susipažinkime su jais.

 

1. Jack Kerouac (1922–1969)

 

Jackas Kerouacas visą gyvenimą grūmėsi su tragišku vidiniu skilimu tarp savo viešo „mačo“ įvaizdžio, katalikiško auklėjimo ir tikrosios seksualinės prigimties. Nors jis buvo vedęs tris kartus – Edith Parker, Joan Haverty ir Stella Sampas – nė viena ši sąjunga nesuteikė jam emocinio stabilumo, o moterys jo gyvenime dažnai likdavo jo paties egocentrizmo ir gilaus prisirišimo prie motinos šešėlyje. Jo intymūs ryšiai su vyrais, ypač su artimiausiais „bitnikų“ rato nariais, tokiais kaip Allenas Ginsbergas ir Nealas Cassady, buvo vieša paslaptis siaurame draugų rate, tačiau Kerouacas niekada nedrįso to pripažinti atvirai. Išlikę laiškai ir dienoraščių įrašai atskleidžia, kad jo santykiai su Ginsbergu nebuvo tik intelektualūs – juose būta fizinio artumo, kurį pats Kerouacas vėliau bandydavo sumenkinti arba pateikti kaip dvasinę brolystę, bijodamas prarasti vyriškumo įvaizdį.

Jack Kerouacas su Allanu Ginsbergu

 

Šis seksualinis dvilypumas rašytojui kėlė didžiulę egzistencinę kančią, kurią dar labiau kurstė jo pamaldumas ir konservatyvios pažiūros. Jis dažnai pasinerdavo į homofobišką retoriką, taip bandydamas atsiriboti nuo savo paties troškimų, kuriuos laikė nuodėmingais ar silpnais. Istorikų ir biografų teigimu, būtent šis nesugebėjimas priimti savęs tapo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jis skandino save alkoholizme ir savidestrukcijoje. Kerouacas mirė jausdamasis izoliuotas ir nesuprastas, palikęs po savęs tekstus, kuriuose vyriška draugystė aprašoma su tokiu aistringumu ir švelnumu, kokio jis niekada nesugebėjo pademonstruoti savo santuokose su moterimis. Galiausiai jo gyvenimo drama buvo nuolatinis bėgimas nuo tiesos, kurią jis užrašė tūkstančiuose puslapių, tačiau taip ir neišdrįso ištarti balsu.

 

2. Herman Melville (1819–1891)

 

Hermanas Melville’is didžiąją gyvenimo dalies praleido įkalintas griežtose XIX a. Viktorijos laikų moralės normose, kurios vertė jį puoselėti pavyzdingo šeimos vyro įvaizdį, nors viduje kunkuliavo visai kiti jausmai. Susituokęs su Elizabeth Shaw ir susilaukęs keturių vaikų, rašytojas šeimyninėje buityje dažnai jautėsi svetimas ir prislėgtas, o jo santykiai su žmona pasižymėjo emociniu atšalimu ir netgi pykčio proveržiais. Literatūros tyrinėtojai, analizuodami išlikusią Melville’io korespondenciją ir asmeninius užrašus, pastebi, kad tikrąją intelektualinę ir jausminę pilnatvę jis rasdavo tik bendraudamas su vyrais, o ryškiausias to pavyzdys – jo dvasinė bei fizinė trauka kolegai Nathanieliui Hawthorne’ui. Laiškuose jam Melville’is liejo aistrą, kurią modernioji kritika vienareikšmiškai vadina homoerotine, prisipažindamas, kad jaučia Hawthorne’ui „tokią meilę, kokios negalima paaiškinti“, ir nuolat trokšdamas visiško jų sielų susiliejimo.

H. Melville su N. Hawthorne

 

Šis seksualinis dvilypumas tapo Melville’io kūrybos varikliu, tačiau kartu ir jo asmenine tragedija, nes to meto visuomenėje atviras savo prigimties pripažinimas būtų prilygęs socialinei mirčiai. Jo garsiausiuose kūriniuose, ypač „Mobis Dikas“ ar „Billy Budd“, vyriška bendrystė, jūreivių tarpusavio ryšiai ir apnuoginto vyriško kūno estetika aprašomi su tokiu jusliškumu, kuris gerokai peržengia paprastos draugystės ribas. Rašytojas nuolat išgyveno vidinį konfliktą tarp prigimtinio geismo ir kalvinistinio auklėjimo primestos nuodėmės baimės, todėl savo troškimus maskavo sudėtingomis metaforomis ir bibliniais simboliais. Melville’io gyvenimo pabaiga buvo pažymėta vienatve ir kūrybine izoliacija, o jo slaptieji jausmai liko užrakinti tekstuose, kuriuos pasaulis pradėjo teisingai perskaityti tik praėjus šimtmečiui po jo mirties.

 

3. Tennessee Williams (1911–1983)

 

Tennessee Williamsas visą gyvenimą praleido itin aštriame konflikte tarp savo viešojo įvaizdžio ir gniuždančios vidinės gėdos, kurią jam įskiepijo puritoniškas auklėjimas JAV Pietuose. Nors jis turėjo ilgalaikių santykių su vyrais, ypač su savo didžiąja meile Franku Merlo, Williamsas niekada nesugebėjo visiškai išsivaduoti iš seksualinio dvilypumo gniaužtų, nuolat jausdamas kaltę ir baimę dėl savo „kitoniškumo“. Jo santykiai su moterimis, nors ir nebuvo vedybiniai, pasižymėjo itin giliu dvasiniu ryšiu, ypač su seserimi Roze, kurios tragiškas likimas tapo jo kūrybos pamatu. Williamsas savo intymiausius išgyvenimus perkėlė į moteriškus personažus, suteikdamas jiems savo trapumą, neurozes ir nepasotinamą meilės alkį, o jo išlikę asmeniniai dienoraščiai („Memuarai“) atskleidžia purviną, skausmingą ir narkotikų bei alkoholio aptemdytą kovą už teisę tiesiog būti savimi.

T. Williams su partneriu F. Merlo

 

Ši vidinė drama tapo pagrindine jėga, suformavusia tokius šedevrus kaip „Geismų tramvajus“ (A Streetcar Named Desire), „Stiklinis žvėrynas“ (The Glass Menagerie) bei „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (Cat on a Hot Tin Roof). Pastarajame kūrinyje autorius itin drąsiai tam laikmečiui palietė užslėpto homoseksualumo temą per Briko personažą, kuris kenčia dėl prarasto draugo ir negali rasti vietos šeimoje. Williamsas jautė, kad jo seksualumas yra neatsiejamas nuo jo kūrybinio genijaus, tačiau kartu tai buvo jo prakeiksmas, vertęs jį nuolat ieškoti užuovėjos trumpalaikiuose romanuose ir savidestrukcijoje. Iki pat mirties jis išliko viena tragiškiausių literatūros figūrų, kurios visas gyvenimas buvo tarsi begalinis bandymas išpažinti savo paslaptis per scenos herojų lūpas, tikintis, kad publika jį supras ir atleis.

 

4. Somerset Maugham (1874–1965)

 

Somersetas Maughamas savo gyvenimą pavertė meistriškai sukonstruotu fasadu, kuriame po santūraus Edvardo laikų džentelmeno kauke slėpėsi gilus seksualinis dvilypumas ir nuolatinė skandalo baimė. Nors jis buvo vedęs Syrie Wellcome ir su ja susilaukė dukters, ši santuoka buvo kupina abipusės neištikimybės ir galiausiai virto tikra neapykanta, kurią rašytojas negailestingai aprašė savo memuaruose. Tikrąją emocinę užuovėją Maughamas rado vyrų draugijoje, o ilgiausias ir reikšmingiausias jo gyvenimo ryšys buvo su Geraldu Haxtonu – energingu amerikiečiu, kuris tapo jo sekretoriumi, meilužiu ir kelionių palydovu. Išlikę laiškai ir amžininkų prisiminimai piešia paveikslą vyro, kuris, viena vertus, mėgavosi prabanga ir aukštuomenės pagarba, kita vertus, jautėsi įkalintas būtinybėje slėpti savo prigimtį dėl tuometinių griežtų Didžiosios Britanijos įstatymų.

S. Maugham

 

Ši vidinė įtampa ir cinizmas tiesiogiai atsispindėjo jo garsiausiuose kūriniuose, tokiuose kaip „Vergovė“ (Of Human Bondage), „Mėnulis ir šešios pensas“ (The Moon and Sixpence) bei „Pyragai ir alus“ (Cakes and Ale). Maughamas dažnai rašydavo apie nelaimingas, destruktyvias vyrų ir moterų sąjungas, tarsi jose projektuotų savo paties nusivylimą tradicine šeima. Jo prozoje dominuojantis stebėtojo žvilgsnis, šaltas objektyvumas ir ironija buvo savotiškas gynybos mechanizmas, saugojęs jį nuo per didelio atvirumo. Nors vėliau jo gyvenime atsirado kitas ilgametis partneris Alanas Searle'as, Maughamas iki pat mirties liko „senosios mokyklos“ atstovu, kuris savo seksualumą laikė privačia našta, o ne išsilaisvinimo šaltiniu, taip ir neleidęs sau iki galo nusimesti visuomenės primestų pančių.

 

5. Truman Capote (1924–1984)

 

Trumanas Capote visą gyvenimą balansavo tarp ekstravagantiško viešumo ir gilios vidinės vienatvės, kurią diktavo jo neįprasta asmenybė ir seksualumas. Nors Capote niekada neslėpė savo polinkių taip griežtai kaip ankstesnių kartų rašytojai, jis vis tiek išgyveno milžinišką įtampą tarp noro būti priimtam Niujorko aukštuomenės ir savo paties prigimties, kurią elitas dažnai traktavo tik kaip pramogą. Ilgiausias ir stabiliausias jo gyvenimo ryšys buvo su rašytoju Jacku Dunphy, tačiau jų santykiai buvo kupini dramų, išsiskyrimų ir Capote neištikimybės. Rašytojas nuolat ieškojo meilės tarp heteroseksualių vyrų, dažnai juos idealizuodamas ir vėliau skaudžiai nusivildamas, o tai vedė į vis didesnę izoliaciją ir priklausomybes.

T. Capote

 

Šis emocinis trapumas ir svetimumo jausmas tapo pagrindine gija jo šedevruose, tokiuose kaip „Pusryčiai pas Tifani“ (Breakfast at Tiffany's) bei dokumentiniame romane „Šaltu krauju“ (In Cold Blood). Pastarajame kūrinyje Capote užmezgė itin dviprasmišką ir emociškai sekinantį ryšį su vienu iš žudikų, Perry Smithu, kuriame tyrinėtojai įžvelgia gilią homoerotinę identifikaciją – rašytojas teigė, kad jie su Perry buvo tarsi užaugę tame pačiame name, tik jis išėjo pro priekines duris, o Perry – pro galines. Paskutiniais gyvenimo metais Capote išgyveno tragišką nuopolį, kai jo nebaigtas romanas „Atsakytos maldos“ (Answered Prayers) supykdė jo turtingąsias drauges, palikdamas jį visiškai vieną su savo demonais. Jis mirė taip ir neradęs ramybės tarp savo blizgančio socialinio gyvenimo ir tamsių, nepatenkintų sielos troškimų.

 

6. Yukio Mishima (1925–1970)

 

Yukio Mishima visą gyvenimą kūrė ir puoselėjo itin griežtą, ultrapatriotišką šeimos vyro ir disciplinuoto kario įvaizdį, tačiau po šiuo šarvu slėpėsi kankinantis seksualinis dvilypumas. Nors jis buvo vedęs Yoko Sugiyamą ir susilaukė dviejų vaikų, ši santuoka japonų visuomenėje buvo labiau pareigos ir tradicijos išraiška, skirta paslėpti jo tikruosius polinkius. Rašytojas slapta lankėsi Tokijo gėjų baruose ir palaikė intymius ryšius su vyrais, tačiau viešai tai neigė, baimindamasis sugriauti savo, kaip tautos moralinio autoriteto, reputaciją. Jo asmeniniuose užrašuose ir liudijimuose išryškėja žmogus, kuris savo kūną bandė paversti „plieniniu paminklu“, taip bandydamas suvaldyti vidinį chaosą ir gėdą dėl savo prigimties.

Y. Mishima

 

Ši nuolatinė kova tarp kaukės ir tikrojo „aš“ tapo pagrindine ašimi jo žymiausiuose kūriniuose, pradedant autobiografišku romanu „Kaukės išpažintis“ (Kamen no Kokuhaku), kuriame jis atvirai analizavo savo ankstyvąjį potraukį vyrams ir mirties estetikai. Kituose šedevruose, tokiuose kaip „Auksinė šventykla“ (Kinkaku-ji) ar tetralogijoje „Vaisingumo jūra“ (Hōjō no Umi), Mishima tyrinėjo grožio, naikinimo ir vyriškos bendrystės temas, kurios buvo persunktos homoerotine įtampa. Galiausiai jo gyvenimas baigėsi dramatiška ritualine savižudybe (seppuku) po nesėkmingo bandymo įvykdyti valstybės perversmą – daugelis tyrinėtojų šį aktą laiko galutiniu bandymu suvienyti savo prieštaringą seksualumą, politinius įsitikinimus ir estetinį mirties idealą į vieną neišardomą visumą.

 

7. Langston Hughes (1901–1967)

 

Langstonas Hughesas visą gyvenimą praleido akylai saugodamas savo privatų gyvenimą, nes jo, kaip juodaodžių bendruomenės balso ir „Harlemo renesanso“ lyderio, statusas reikalavo nepriekaištingo moralinio įvaizdžio. Nors jis niekada nebuvo vedęs ir viešumoje nepalaikė jokių romantiškų ryšių su moterimis, jo intymus gyvenimas buvo nuolatinių spėliojimų objektas, o artimiausi draugai žinojo apie jo polinkį į vyrus. Hughesas išgyveno sudėtingą dvilypumą: jis privalėjo išlikti priimtinas konservatyviai afroamerikiečių visuomenei, kurioje homoseksualumas buvo laikomas „baltųjų liga“ arba silpnumu, todėl savo tikruosius jausmus jis slėpė po santūraus, vienišo intelektualo kauke. Išlikę laiškai ir amžininkų liudijimai rodo, kad jis palaikė trumpalaikius, bet reikšmingus ryšius su vyrais kelionių metu, tačiau niekada neleido šiems santykiams tapti viešais.

L. Hughes

 

Šis tylus vidinis konfliktas ir ilgesys persmelkė jo poeziją bei prozą, kurioje vyriška draugystė ir brolybė dažnai įgyja gilesnį, juslingesnį atspalvį. Jo kūryboje, pavyzdžiui, eilėraščių rinkiniuose „Nuovargio bliuzas“ (The Weary Blues) ar poemoje „Montažas atidėtai svajonei“ (Montage of a Dream Deferred), už paprastų socialinės neteisybės temų dažnai slepiasi vienatvės ir nepasiekiamos meilės motyvai. Rašytojas meistriškai naudojo džiazo ir bliuzo ritmiką, kad užmaskuotų savo asmenines kančias, paversdamas jas kolektyviniu visos rasės skausmu. Hughesas mirė taip ir neišdrįsęs atvirai prabilti apie savo seksualumą, tačiau jo palikimas išlieka kaip tylus paminklas žmogui, kuris paaukojo asmeninę laimę dėl didingos misijos – suteikti balsą savo tautai.

 

8. Marcel Proust (1871–1922)

 

Marcelis Proustas savo gyvenimą praleido prabangiuose Paryžiaus salonuose, kur jo seksualinis dvilypumas tapo viena didžiausių jo gyvenimo ir kūrybos mįslių. Nors jis oficialiai nebuvo vedęs, Proustas nuolat sukinėjosi aukštuomenės damų aplinkoje, o jo motina jį spaudė laikytis tradicinių šeimos vertybių, kurias jis viešumoje uoliai imitavo. Tačiau už uždarų durų rašytojas puoselėjo aistringus, pavydo ir dramų kupinus santykius su vyrais, ypač su savo vairuotoju ir sekretoriumi Alfredu Agostinelli bei kompozitoriumi Reynaldo Hahnu. Išlikę intymūs laiškai atskleidžia Proustą kaip žmogų, kuris dėl savo polinkių jautė ne tik didžiulį malonumą, bet ir slegiančią kaltę bei nuolatinį nerimą, kad tiesa gali sugriauti jo prestižinį socialinį statusą.

M. Proust (sėdintis)

 

Ši užgniaužta aistra ir būtinybė maskuotis tapo pagrindine medžiaga jo monumentaliam septynių tomų ciklui „Prarasto laiko beieškant“ (À la recherche du temps perdu). Viename iš tomų, pavadintame „Sodoma ir Gomora“ (Sodome et Gomorrhe), jis bene pirmą kartą literatūroje taip plačiai ir analitiškai tyrinėjo homoseksualumo (kurį vadino „inversija“) reiškinį visuomenėje. Įdomu tai, kad savo paties meilės objektus romane jis dažnai „paversdavo“ moterimis – manoma, kad garsusis Albertinos personažas iš dalies yra įkvėptas jo meilės Agostinelliui. Proustas meistriškai aprašė pavydą, troškimą savintis ir socialines kaukes, kurias pats turėjo dėvėti iki pat mirties, o jo kūryba tapo giliausia žmogaus sielos anatomija, kurioje asmeninis seksualinis dvilypumas virto universalia tiesa apie meilės prigimtį.

 

9. Walt Whitman (1819–1892)

 

Waltas Whitmanas visą gyvenimą kūrė mitą apie save kaip apie idealų „amerikietišką vyrą“, broliškos meilės ir demokratinės laisvės pranašą, tačiau po šiuo monumentaliu įvaizdžiu slėpėsi sudėtingas seksualinis dvilypumas. Nors jis oficialiai niekada nebuvo vedęs, viešumoje jis dažnai kūrė istorijas apie savo tariamus romanus su moterimis ir netgi tvirtino turintis šešis nesantuokinius vaikus, kad nukreiptų dėmesį nuo skandalingų įtarimų dėl homoseksualumo. Whitmano asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susietas su paprastais darbininkais, autobusų vairuotojais ir kareiviais, kuriems jis puoselėjo itin gilius, jausmingus jausmus. Išlikę jo laiškai jaunam airiui Peteriui Doyle’ui atskleidžia švelnų, intymų ir beveik tėvišką-romantišką ryšį, kuris to meto konservatyvioje Amerikoje būtų buvęs visiškai nepriimtinas.

W. Whitman (iš kairės)

 

Ši užslėpta aistra tapo jo gyvybingiausios kūrybos šaltiniu, ypač pagrindiniame gyvenimo kūrinyje „Žolės lapai“ (Leaves of Grass). Eilėraščių cikle „Kalama“ (Calamus) poetas šlovino „vyrų meilę vienas kitam“ (vadinamąją adhesiveness), kurią jis laikė idealios demokratijos pagrindu. Kai britų kritikas Johnas Addingtonas Symondsas tiesiai paklausė Whitmano, ar šios eilės turi seksualinę potekstę, poetas paniškai išsigando ir griežtai tai paneigė, bijodamas socialinės izoliacijos ir cenzūros. Whitmanas išgyveno nuolatinę įtampą tarp noro skelbti universalią meilę ir būtinybės cenzūruoti savo paties geismą, todėl jo poezija tapo unikaliu metaforų rinkiniu, kuriame kūno jusliškumas ir dvasinė brolybė susilieja į vieną neišskiriamą visumą, palikdami skaitytojui teisę patiems rasti tiesą tarp eilučių.

 

10. E. M. Forster (1879–1970)

 

E. M. Forsteris didžiąją gyvenimo dalį praleido kaip santūrus britų intelektualas, kurio viešasis įvaizdis puikiai derėjo prie viduriniosios klasės padorumo standartų, tačiau už šios kaukės slėpėsi gilus seksualinis dvilypumas ir nuolatinė socialinės atskirties baimė. Nors jis niekada nebuvo vedęs, rašytojas palaikė itin artimą ryšį su savo motina, su kuria gyveno iki pat jos mirties, o tai kūrė saugaus, šeimyniško bakalauro iliuziją. Tikrąją emocinę ir fizinę pilnatvę jis patyrė tik vyresniame amžiuje, užmezgęs ilgalaikį, nors ir slaptą ryšį su policininku Bobu Buckinghamu. Šie santykiai buvo neįtikėtinai sudėtingi: Bobas buvo vedęs, o Forsteris tapo artimu šeimos draugu, finansiškai ir emociškai remiančiu abu sutuoktinius, taip sukurdamas keistą, bet jam saugią „šeimą“, kurioje jo seksualumas liko paslėptas po draugystės šydu.

E. M. Forster

 

Ši vidinė įtampa ir negalėjimas viešai pripažinti savo prigimties tapo pagrindine jėga, suformavusia tokius klasika tapusius kūrinius kaip „Kelias į Indiją“ (A Passage to India), „Kambarys su vaizdu“ (A Room with a View) bei „Hovards Endas“ (Howards End). Šiuose romanuose Forsteris meistriškai nagrinėjo socialinių klasių barjerus, nesugebėjimą užmegzti nuoširdaus ryšio ir „vidinės dykumos“ temas, kurios tiesiogiai atspindėjo jo paties izoliaciją. Tačiau drąsiausias jo pareiškimas buvo romanas „Morisas“ (Maurice) – kūrinys apie laimingą gėjų porą, kurį jis parašė dar 1913 metais, tačiau uždraudė publikuoti iki pat savo mirties, baimindamasis teisinio persekiojimo ir reputacijos žlugimo. Išlikę jo dienoraščiai atskleidžia žmogų, kuris jautėsi gyvenantis „paskolintą“ gyvenimą, o jo garsusis šūkis „Tik užmegzkite ryšį“ (Only connect) buvo ne tik literatūrinė idėja, bet ir asmeninis, skausmingas šauksmas žmogaus, kuriam visuomenė neleido iki galo susijungti su savo tikruoju „aš“.

 

11. John Cheever (1912–1982)

 

Johnas Cheeveris visą gyvenimą praleido meistriškai kurdamas tobulo Amerikos priemiesčio šeimos vyro įvaizdį, po kuriuo slėpėsi triuškinantis seksualinis dvilypumas ir nuolatinė neapykanta sau. Nors jis buvo vedęs Mary Winternitz ir susilaukė trijų vaikų, jų šeimyninis gyvenimas buvo persmelktas Cheeverio neištikimybės, nesibaigiančio alkoholio ir gilios depresijos. Rašytojas jautė nepaaiškinamą trauką vyrams, kurią visą laiką bandė užgniaužti arba paversti atsitiktiniais, trumpalaikiais nuotykiais, tačiau šie potyriai jam kėlė tik dar didesnę moralinę kančią. Išlikę jo asmeniniai dienoraščiai, kurie po mirties tapo literatūrine sensacija, atskleidžia kraujuojantį vidinį pasaulį: juose jis su žiauriu atvirumu aprašė savo geismą jauniems vyrams ir kartu giliausią pasibjaurėjimą šiuo geismu, kurį laikė savo dvasiniu žlugimu.

J. Cheever

 

Ši nuolatinė kova tarp fasadinio padorumo ir tamsių sielos užkaborių tapo pagrindine tema jo šedevruose, tokiuose kaip romanas „Vapšotų kronika“ (The Wapshot Chronicle) bei žymusis apsakymas „Plaukikas“ (The Swimmer). Cheeverio prozoje viduriniosios klasės gyvenimas vaizduojamas kaip švytintis, bet kartu trapus ir grėsmingas, kur už nupjautų vejų ir kokteilių vakarėlių slepiasi nepakeliamas ilgesys bei dvasinė tuštuma. Paskutiniais gyvenimo metais, ypač po sėkmingo gydymosi nuo alkoholizmo, jis tapo šiek tiek atviresnis savo prigimčiai ir užmezgė ryšį su mokiniu Maxu Zimmeriu, tačiau net ir tada jis neatsikratė „dvilypio agento“ jausmo. Cheeverio palikimas – tai tragiškas liudijimas apie žmogų, kuris tapo savo paties sukurto „amerikietiškos svajonės“ narvo įkaitu, o jo tikrasis balsas visu garsu suskambo tik tada, kai jo paties jau nebebuvo tarp gyvųjų.

 

12. Federico García Lorca (1898–1936)

 

Federico García Lorca visą gyvenimą praleido itin konservatyvioje ir katalikiškoje Ispanijos visuomenėje, kurioje jo seksualinis dvilypumas buvo ne tik asmeninė drama, bet ir nuolatinis pavojus gyvybei. Nors poetas niekada nebuvo vedęs, jis nuolat jautė šeimos ir aplinkos spaudimą laikytis tradicinio vyriškumo normų, todėl savo intymius ryšius su vyrais, ypač audringą ir kūrybiškai vaisingą draugystę su dailininku Salvadoru Dalí bei vėlesnę aistrą kritikui Rafaeliui Rodríguezui Rapúnui, turėjo slėpti po metaforų ir simbolių šydu. Išlikę laiškai Dalí atskleidžia gilų emocinį prisirišimą ir erotinę įtampą, kurią Lorca išgyveno kaip dvasinį pakilimą, tačiau kartu ir kaip kankinančią negalimybę iki galo atsiskleisti pasauliui, nuolat bijant pasmerkimo.

F. G. Lorca (dešinėje) su Salvadoru Dali

 

Šis užgniaužtas geismas ir mirties nuojauta tapo pagrindine jėga, suformavusia tokius dramos šedevrus kaip „Kruvinos vestuvės“ (Bodas de sangre), „Jerma“ (Yerma) bei „Bernardos Albos namai“ (La casa de Bernarda Alba). Šiuose kūriniuose Lorca vaizdavo moteris, įkalintas visuomenės konvencijų, garbės kodeksų ir nepasotinamos aistros gniaužtuose, taip subtiliai projektuodamas savo paties, kaip homoseksualaus vyro, izoliaciją ir dvasinį kalėjimą. Jo poezijos rinkinys „Tamsios meilės sonetai“ (Sonetos del amor oscuro), parašytas gyvenimo pabaigoje, yra bene atviriausias jo jausmų liudijimas, tačiau dėl cenzūros ir šeimos baimės jis buvo išspausdintas tik praėjus beveik pusei amžiaus po poeto mirties. Lorcos gyvenimas nutrūko tragiškai – prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui, jis buvo sušaudytas frankistų, o jo seksualumas tapo vienu iš neoficialių kaltinimų, pavertusių jį amžinu kankiniu, kurio balsas tapo laisvės ir nuslopinto troškimo simboliu visame pasaulyje.

 

Šįkart tiek.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytojas Jack Kerouac (Džekas Keruakas), knygos, kūrybos bruožai, biografija, romanas "Kelyje", bitnikų karta

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Tęsiu garsiausių pasaulio rašytojų biografijas, istorijas ir apžvelgiu jų svarbiausias kūrybos temas bei kūrinius. Ir šįkart – amerikiečių rašytojas Džekas Keruakas (Jack Kerouac)!

 

ANKSTYVASIS JACK KEROUAC GYVENIMAS

 

Jackas Kerouacas gimė 1922 metų kovo 12 dieną pramoniniame Lovelio mieste, Masačusetse, trečias vaikas prancūzakalbių kanadiečių šeimoje. Jo šaknys siekė Kvebeką, tad ankstyvoji vaikystė prabėgo uždaroje ir religingoje bendruomenėje, kurioje Jackas iki pat šešerių metų kalbėjo tik vietiniu prancūzų kalbos dialektu, o anglų kalbą pradėjo jaukintis tik pradėjęs lankyti mokyklą. Šis kalbinis ir kultūrinis dvilypumas visą gyvenimą jam kėlė jausmą, jog jis yra pašalietis, stebintis Amerikos gyvenimą iš šalies, tačiau būtent ši pozicija vėliau leido jam pastebėti tai, ko nematė kiti.

 

Lemtingu įvykiu jo vaikystėje tapo vyresniojo brolio Gerardo mirtis nuo reumatinio drugio, kai Jackui tebuvo ketveri. Ši netektis paliko neišdildomą pėdsaką berniuko sieloje, nes brolis šeimoje buvo laikomas kone šventuoju, o jo išėjimas sustiprino namuose tvyrojusį katalikišką misticizmą ir mirties pojūtį, kuris vėliau persmelkė visą rašytojo kūrybą. Motina Gabrielle tapo pagrindine Jacko gyvenimo ašimi ir emocine atrama, tačiau šis ryšys buvo itin glaudus ir kartais net slegiantis, lydėjęs jį iki pat brandos. Tuo pat metu tėvas Léo, buvęs energingas spaustuvininkas, po verslą sužlugdžiusio potvynio pasidavė nusivylimui ir alkoholiui, o jo autoriteto žlugimas sūnaus akyse sėjo pirmąsias maišto sėklas.

 

Paauglystėje Jackas Kerouacas išsiskyrė ne tik jautrumu, bet ir neeiliniais fiziniais duomenimis, tapdamas vietine amerikietiškojo futbolo žvaigžde. Sportas jam tapo bilietu į geresnę ateitį, mat sėkmingas žaidimas Lovelio vidurinėje mokykloje atvėrė duris į prestižinius universitetus ir suteikė stipendiją studijoms Niujorke. Nors aikštelėje jis buvo vertinamas kaip tvirtas ir disciplinuotas atletas, viduje jis vis labiau domėjosi literatūra, naktimis slapta rašydamas dienoraščius ir skaitydamas Jacko Londono nuotykius, jausdamas augantį konfliktą tarp sportininko įvaizdžio ir troškimo būti menininku.

 

Atvykęs į Niujorką ruoštis studijoms Kolumbijos universitete, jaunuolis pakliuvo į kultūrinį sūkurį, kuris jį visiškai pakerėjo savo džiazu ir naktiniu gyvenimu. Tačiau futbolo karjera universitete greitai nutrūko dėl kojos lūžio ir nesutarimų su treneriu, o prarasta stipendija privertė Jacką pasukti nepramintais takais. Jis metė mokslus ir pasidavė klajonių dvasiai, Antrojo pasaulinio karo metais tarnaudamas prekybiniame laivyne, o vėliau trumpam pabuvojęs ir kariniame jūrų laivyne, iš kurio buvo atleistas dėl nesugebėjimo paklusti griežtai drausmei ir diagnozuotos šizoidinės asmenybės.

Jacką Kerouacą ir Alleną Ginsbergą siejo, pasak jų gyvenimo tyrėjų, vienas intensyviausių ir sudėtingiausių ryšių literatūros istorijoje, kuriame persipynė dvasinė brolystė, kūrybinė mentorystė ir epizodiški intymūs santykiai. Nors Kerouacas viešumoje dažniausiai pabrėždavo savo heteroseksualumą ir vyrišką įvaizdį, jo dienoraščiai ir biografiniai šaltiniai patvirtina, kad ankstyvaisiais „bitnikų“ formavimosi metais Niujorke tarp jo ir atvirai homoseksualaus Ginsbergo būta seksualinių patirčių. Ginsbergas visą gyvenimą išliko emociškai prisirišęs prie Jacko, laikydamas jį savo pagrindine mūza, tačiau pačiam Keruacui šie santykiai kėlė vidinį konfliktą: dėl gilaus katalikiško auklėjimo ir konservatyvių pažiūrų jis dažnai jautė kaltę bei gėdą, todėl bėgant laikui emociškai atsiribojo nuo Alleno, nors jų intelektualinis ryšys neabejotinai tapo pamatu visai „bitnikų“ kartos estetikai.

 

Sugrįžęs į Niujorką, Kerouacas įsiliejo į bohemišką aplinką, kur užmezgė lemtingas pažintis su Allenu Ginsbergu ir Williamu S. Burroughsu, kurie kartu su juo suformavo būsimosios „bitnikų“ kartos branduolį. Tai buvo intensyvus intelektualinių ieškojimų, eksperimentų ir filosofinių diskusijų laikas, kai jie kartu kvestionavo visas tradicines vertybes ir ieškojo naujos tiesos. Visą šį laikotarpį, draskomas finansinių nepriteklių ir asmeninių dramų po tėvo mirties, Jackas kantriai dirbo prie savo pirmojo didelio romano, siekdamas įsitvirtinti kaip rimtas rašytojas klasikinėje literatūros tradicijoje.

 

Po beveik dešimtmetį trukusių kūrybinių kančių ir daugybės perrašymų, 1950 metais pagaliau pasirodė jo debiutinė knyga „Miestas ir miestas“. Nors šis kūrinys dar buvo stipriai įtakotas tradicinio Thomaso Wolfe’o rašymo stiliaus ir nesulaukė milžiniško populiarumo, jis oficialiai pripažino Jacką Kerouacą rašytoju. Visgi pasirodžius pirmajam romanui, pats autorius jau jautėsi pasikeitęs ir suprato, kad jo tikrasis pašaukimas bei originalus balsas slypi ne akademinėse taisyklėse, o spontaniškame gyvenimo kelyje, kurį jis dar tik rengėsi aprašyti.

 

JACKO KERUACO ATĖJIMAS Į LITERATŪROS PASAULĮ, BITNIKŲ KARTA, KŪRYBOS BRUOŽAI IR SVARBIAUSI KŪRINIAI

 

Išleidęs savo pirmąjį romaną, Jackas Kerouacas vis labiau tolo nuo klasikinės literatūros rėmų ir pradėjo karštligiškai ieškoti naujos formos, kuri galėtų perteikti džiazo ritmą bei nenutrūkstamą gyvenimo srovę. Lemtingu posūkiu tapo jo pažintis su Nealu Cassady – charizmatišku, energija trykštančiu avantiūristu, kuris Jackui tapo ne tik geriausiu draugu, bet ir dvasiniu mokytoju bei pagrindiniu herojumi. Jų bendros kelionės per Amerikos greitkelius, naktiniai pokalbiai ir džiazo klubų dulkės suformavo viziją kūriniui, kuris vėliau pakeis visą Vakarų kultūrą. Kerouacas suprato, kad tradicinis rašymas yra per lėtas ir per daug dirbtinis, todėl jis pasinėrė į tai, ką pavadino „spontaniška proza“, siekdamas rašyti taip, kaip groja saksofonininkas – be redagavimo, pasiduodant grynam impulsui.

 

Garsiausias jo romanas „Kelyje“ sukurtas per neįtikėtiną kūrybinį protrūkį 1951 metais: Jackas per tris savaites parašė tekstą ant vieno ilgo, 37 metrų ilgio popieriaus ritinio, kad jam nereikėtų stabtelėti ir keisti lapų rašomojoje mašinėlėje. Nors pasakojimuose sakoma, kad tai buvo gryna improvizacija, iš tiesų jis ilgus metus nešiojosi šias idėjas savo užrašų knygelėse. Šiame kūrinyje jis aprašė klajones po šalį, laisvės troškimą ir bandymą pabėgti nuo konformistinės pokario Amerikos pilkumos. Knyga tapo bitnikų kartos manifestu, šlovinančiu dvasinį alkį, intelektualinį smalsumą ir „šventąjį pamišimą“, tačiau jos kelias į viešumą buvo sunkus – leidėjai šešerius metus bijojo spausdinti tokį chaotišką ir provokuojantį tekstą.

Įvairūs Jacko Kerouaco knygų leidimai lietuvių kalba.

 

Kerouaco santykiai su moterimis buvo komplikuoti ir dažnai paženklinti jo gilaus prisirišimo prie motinos. Nors jis buvo triskart vedęs – Edith Parker, Joan Haverty ir Stella Sampas – nė viena santuoka nesuteikė jam ramybės. Jis nuolat blaškėsi tarp troškimo sukurti šeimą ir nevaldomo poreikio būti laisvam kelyje. Maža to, jo seksualumas neapsiribojo vien moterimis; bohemiškoje Niujorko aplinkoje Jackas turėjo intymių patirčių ir su vyrais, įskaitant artimą ryšį su Allenu Ginsbergu. Nepaisant šių nuotykių, jis išliko giliai katalikiškas ir dažnai jautė didžiulę kaltę dėl savo gyvenimo būdo, o tai sukurdavo tragišką įtampą tarp jo kūnui būdingo hedonizmo ir sielos asketizmo.

 

Bitnikų judėjimas, kurio centre atsidūrė Kerouacas, Ginsbergas ir Burroughsas, nebuvo tik literatūrinė grupė – tai buvo kultūrinė revoliucija, kvestionavusi vartotojiškumą, militarizmą ir socialines normas. Jackas savo kūryboje kėlė egzistencines problemas: asmenybės autentiškumo paieškas, dvasinį išsekimą ir ryšį su gamta. Jo kūrybos bruožas buvo subjektyvumas, paverčiantis rašytoją metraštininku, kuris nieko neišgalvoja, o tik fiksuoja tikrovę. Temų spektras svyravo nuo budistinės filosofijos iki džiazo ritmikos, o problemos dažnai lietė vienatvę triukšmingoje minioje ir bandymą rasti dieviškumą kasdieniuose, purvinuose gatvės elementuose.

 

Po „Kelyje“ sėkmės 1957 metais Kerouacas akimirksniu tapo įžymybe, tačiau ši šlovė jam buvo nepakeliama. Jį gąsdino žiniasklaidos dėmesys ir tai, kad visuomenė jį pavertė „bitnikų karaliumi“, nors jis pats jautėsi esąs rimtas vienišas menininkas, o ne maištingo jaunimo lyderis. Šiuo laikotarpiu jis parašė kitus svarbius kūrinius, pavyzdžiui, „Dharmos valkatos“, kur atsispindėjo jo susidomėjimas budizmu ir kopimas į kalnus ieškant vidinės tylos. Visgi populiarumas tik dar labiau pastūmėjo jį į alkoholizmą, kuris tapo jo pagrindiniu pabėgimo būdu nuo aplinkos spaudimo ir vidinės tuštumos.

 

Įdomu tai, kad Kerouacas niekada nebuvo toks laimingas mieste, koks būdavo vienumoje ar judėjime. Jis turėjo fenomenalią atmintį ir sugebėdavo atkurti prieš kelerius metus vykusius pokalbius žodis žodin, o tai suteikė jo knygoms dokumentiškumo pojūtį. Jis darė milžinišką įtaką ne tik rašytojams, bet ir muzikantams, pavyzdžiui, Bobui Dylanui, Jimui Morrisonui ir grupei „The Beatles“, kurie perėmė jo laisvės ir spontaniškumo estetiką. Pats Kerouacas savo ruožtu sėmėsi įkvėpimo iš džiazo genijų, tokių kaip Charlie Parkeris, bandydamas sakinių struktūra imituoti bebopo improvizacijas.

 

Vėlyvieji jo gyvenimo metai buvo tragiški ir kupini izoliacijos. Jackas vis labiau užsidarė motinos namuose Floridoje ir Long Ailende, tapdamas vis didesniu ciniku ir atsiribodamas nuo savo buvusių draugų bitnikų, kurių politinės pažiūros jam tapo svetimos. Jis vis dar rašė, tačiau jo kūriniai, tokie kaip „Big Sur“, tapo vis tamsesni, atskleidžiantys dvasinį lūžį ir kovą su kliedesiais bei alkoholine psichoze. Rašytojas, kuris kažkada šlovino jaunystės energiją ir kelyje patiriamą ekstazę, virto palūžusiu žmogumi, praradusiu tikėjimą savo paties sukurtu mitu.

 

Jacko Kerouaco mirtis 1969 metų spalio 21 dieną buvo dėsninga jo pasirinkto destruktyvaus kelio pabaiga. Eidamas vos 47-uosius metus, jis mirė ligoninėje Floridoje nuo vidinio kraujavimo, kurį sukėlė kepenų cirozė. Jo organizmas paprasčiausiai nebeatlaikė dešimtmečius trukusio besaikio alkoholio vartojimo. Jis mirė beveik vienas, prižiūrimas tik savo motinos ir paskutinės žmonos Stellos, palikdamas po savęs milžinišką literatūrinį palikimą ir legendą apie žmogų, kuris tiesiog norėjo surasti „tai“, bet pakeliui sudegė savo paties liepsnoje. Jo pelenai ilsisi gimtajame Lovelyje, tačiau jo dvasia liko gyva kiekviename, kuris bent kartą gyvenime pajuto nenugalimą norą tiesiog eiti tolyn į horizontą.

 

Maištinga Siela