5 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Romas Zabarauskas, Lauren Groff, Laima Kreivytė, Shehan Karunatilaka, Jurga Tumasonytė

 

Romas Zabarauskas (gimęs 1990 m.) yra lietuvių kino režisierius, scenaristas, prodiuseris ir aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra vienas ryškiausių Lietuvos kino kūrėjų, atvirai kalbančių apie įvairovės, tapatybės ir politikos temas savo filmuose, tokiuose kaip „Porno melodrama“ (2011), „Streikas“ (2013), „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016) ir „Advokatas“ (2020). Romas Zabarauskas yra atviras gėjus ir LGBTQ+ aktyvistas, nuosekliai kovojantis už žmogaus teises ir lygybę Lietuvoje.

Arcana Femina yra talentinga Lietuvos fotografė, dirbanti su portretais ir dokumentine fotografija. Jos kūryba neretai koncentruojasi į žmogaus tapatybę, intymumą ir emocijas. Bendradarbiaudama su Romu Zabarausku prie projekto „Lietuva atsiskleidžia“, ji prisidėjo vizualiai dokumentuodama knygos herojų istorijas, suteikdama veidus ir estetinę išraišką pasakojimams.

Romo Zabarausko ir Arcanos Feminos (Samantos Matuizaitės) knyga „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“ ir jos sąsajos su LGBTQ+ temomis

Romo Zabarausko ir fotografės Arcanos Feminos (Samantos Matuizaitės) sudaryta knyga „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“ originalo kalba (lietuvių) pasirodė 2016 metais. Šis leidinys yra unikalus dokumentinis projektas, siekiantis supažindinti visuomenę su Lietuvos LGBTQ+ asmenų gyvenimais ir patirtimis. Knygoje surinktos 99 skirtingos Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės narių istorijos, apimančios įvairias profesijas ir socialinius sluoksnius – nuo teisininkų ir elektrikų iki šokėjų, aktyvistų ir studentų. Kiekvieną istoriją papildo Arcanos Feminos fotografuoti herojų portretai, suteikiantys pasakojimams dar daugiau asmeniškumo ir matomumo.

Šios knygos sąsajos su LGBTQ+ temomis yra tiesioginės ir pagrindinės. „Lietuva atsiskleidžia“ yra sukurta būtent siekiant matomumo ir normalizavimo tikslų.

Pirmiausia, knyga yra unikalus Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės portretas. Ji suteikia balsą ir erdvę tiems, kurių istorijos ilgą laiką buvo nutylimos ar ignoruojamos viešojoje erdvėje. Pateikdama 99 skirtingus pasakojimus apie atsiskleidimą, santykius, iššūkius ir džiaugsmus, knyga parodo Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės įvairovę ir paneigia stereotipus. Kiekviena istorija yra individuali, tačiau kartu atspindi universalias žmogaus teisių, meilės ir priėmimo temas.

Antra, knyga skirta šviesti ir mažinti homofobiją bei transfobiją Lietuvos visuomenėje. Atsiskleidimo (coming out) istorijos yra itin svarbios, nes jos padeda „žmoginti“ LGBTQ+ patirtis, parodyti, kad homoseksualūs ar translyčiai asmenys yra tokie patys visuomenės nariai, turintys panašių siekių ir iššūkių kaip ir visi kiti. Knyga siekia sukurti empatiją ir skatinti diskusijas apie priėmimą, lygybę ir žmogaus teises Lietuvoje, šalyje, kurioje LGBTQ+ teisės ir toliau susiduria su dideliais iššūkiais.

Galiausiai, „Lietuva atsiskleidžia“ yra svarbus istorinis dokumentas, atspindintis LGBTQ+ judėjimo padėtį ir pasiekimus Lietuvoje 2010-ųjų viduryje. Ji fiksuoja konkrečių žmonių patirtis ir prisideda prie LGBTQ+ istorijos kūrimo, parodydama, kad nepaisant sunkumų, šios bendruomenės nariai egzistuoja, gyvena ir kovoja už savo teises. Tai yra knyga, kuri skirta ne tik LGBTQ+ bendruomenei, bet ir plačiajai visuomenei, siekiančiai geriau suprasti įvairovę ir skatinti toleranciją.

Lauren Groff (gimusi 1978 m. liepos 23 d. Cooperstowne, Niujorko valstijoje) yra viena iš žymiausių šiuolaikinių amerikiečių romanisčių ir apsakymų rašytojų. Ji yra baigusi Amhersto koledžą ir įgijusi menų magistro laipsnį (MFA) Viskonsino universitete Madisone. Groff kūryba pasižymi giliu psichologizmu, turtinga kalba ir gebėjimu nagrinėti sudėtingas istorines bei egzistencines temas per ryškių moterų personažų prizmę. Jos darbai dažnai tyrinėja moterų galią, nepriklausomybę, bendruomenės svarbą ir tikėjimo prigimtį. Groff yra daugelio apdovanojimų laureatė, o jos romanai „Fates and Furies“ ir „Matrix“ buvo nominuoti Nacionalinei knygos premijai. Ji gyvena Gainsvilyje, Floridoje.

Lauren Groff romanas „Matrix“ originalo kalba pasirodė 2021 metų rugsėjo 7 dieną. Tai istorinis romanas, nukeliantis skaitytoją į XII amžiaus Angliją ir pasakojantis apie tikrosios istorinės asmenybės – poetės ir religinės veikėjos Marie de France – gyvenimą. Knygoje septyniolikmetė Marija, laikoma per stambia ir negražia santuokai ar dvaro gyvenimui, yra išsiunčiama į skurdžią abatiją Anglijoje, kad taptų jos priore. Marijos vizija ir ryžtas veda ją į tai, kad abatija virsta galinga, savarankiška ir klestinčia moterų bendruomene, atskirta nuo vyrų pasaulio.

Romane LGBTQ+ temos yra itin ryškios ir neatsiejamos nuo pagrindinio pasakojimo, nors tai nėra „šiuolaikinis“ gėjų romanas šiuolaikine prasme. Groff sąmoningai kuria erdvę, kurioje moterų meilė, aistra ir ryšiai yra centre.

Pirmiausia, „Matrix“ yra gilus moteriškos meilės ir intymumo tyrinėjimas. Pagrindinė veikėja Marija, atstumta ir išsiųsta į vienuolyną, išsiugdo gilius, romantiškus jausmus karalienei Eleonorai Akvitanietei, o vėliau užmezga artimus, įvairialypius santykius su kitomis abatijos vienuolėmis. Nors XII amžiuje nebuvo modernios „lesbietės“ ar „queer“ tapatybės sąvokų, romanas atvirai vaizduoja moterų tarpusavio meilę, aistrą ir intymumą dvasinėje, bet ir labai žemiškoje aplinkoje. Groff, duodama interviu, pati yra sakiusi, kad Marijos personažas jai buvo aiškiai homoseksualus (ar biseksualus), ir kad jai buvo svarbu įtraukti seksą į knygą be vyrų. Ji pabrėžia, kad moterų seksualumas dažnai buvo ignoruojamas istoriniuose įrašuose, ir romanas siekia užpildyti šią spragą.

Antra, knyga kuria utopinę, tačiau realistinę, visiškai moterišką erdvę, kurioje vyrauja stiprios moterų bendruomenės ir vadovavimas. Abatija tampa prieglobsčiu moterims, atstumtoms nuo patriarchalinio pasaulio. Šioje uždaroje bendruomenėje moterys randa saugumą, paramą ir galią, kurios joms būtų buvusios neprieinamos išoriniame pasaulyje. Ši visiškai moteriška aplinka leidžia joms laisvai tyrinėti savo jausmus ir ryšius be visuomenės apribojimų, atspindėdama „pasirinktos šeimos“ idėją, kuri yra itin svarbi LGBTQ+ bendruomenėms. Nors Marijos autoritetas kartais gali atrodyti tironiškas, jos vizija ir įgyvendinimas padeda sukurti erdvę, kurioje moterų galia ir tarpusavio priklausomybė yra švenčiamos.

Galiausiai, „Matrix“ yra svarbus lyties ir galios dekonstravimas. Knyga apverčia tradicines galios struktūras, kuriose dominuoja vyrai, parodydama moteris, kurios imasi lyderystės, stato, kuria ir net ginkluojasi, kad apsaugotų savo bendruomenę. Nors tai istorinis romanas, jame keliami klausimai apie lyties vaidmenis, autonomiją ir moters vietą visuomenėje, kurie yra labai aktualūs ir šiuolaikinėms LGBTQ+ diskusijoms. „Matrix“ pripažintas ir apdovanotas už savo indėlį į LGBTQ+ literatūrą, būdamas Lambda Literary Award už lesbiečių grožinę literatūrą finalistas. Tai knyga, kuri drąsiai permąsto istoriją, suteikdama balsą ir erdvę tiems, kurie dažnai liko paraštėse.

Laima Kreivytė yra žymi šiuolaikinė Lietuvos meno istorikė, kritikė, kuratorė ir rašytoja. Ji yra žinoma dėl savo išsamaus ir įžvalgaus požiūrio į šiuolaikinį meną, taip pat aktyviai domisi ir tyrinėja tapatybės, lyčių studijų bei queer teorijos temas. Kreivytė savo darbuose dažnai analizuoja meną ir kultūrą per socialinių, politinių ir asmeninių patirčių prizmę, o jos kūryba pasižymi intelektualiniu gilumu ir drąsa kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas, įskaitant ir LGBTQ+ aspektus.

Laima Kreivytė (gimusi 1972 metais) yra iškili Lietuvos meno istorikė, kritikė, kuratorė ir rašytoja. Ji yra žinoma dėl savo išsamaus ir įžvalgaus požiūrio į šiuolaikinį meną, taip pat aktyviai domisi ir tyrinėja tapatybės, lyčių studijų bei queer teorijos temas. Kreivytė savo darbuose dažnai analizuoja meną ir kultūrą per socialinių, politinių ir asmeninių patirčių prizmę, o jos kūryba, įskaitant ir poeziją, pasižymi intelektualiniu gilumu bei drąsa kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas, įskaitant ir LGBTQ+ aspektus. Jos balsas yra svarbus šiuolaikinėje lietuvių kultūros scenoje, atveriantis naujas perspektyvas ir skatinantis diskusijas.

Laimos Kreivytės poezijos rinkinys „Artumo aritmetika“, pasirodęs 2019 metais, yra svarbus šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrinys, kuris ryškiai siejasi su LGBTQ+ literatūra per savo tematiką, požiūrį į tapatybę ir intymumo sampratą. Šiame poezijos rinkinyje Kreivytė nagrinėja įvairius artumo, santykių, kūno, atminties ir socialinių normų aspektus, dažnai juos dekonstruodama ir permąstydama per queer teorijos prizmę.

Pagrindinė knygos sąsaja su LGBTQ+ literatūra yra queer perspektyvos taikymas tiriant artumą ir santykius. Kreivytės eilėraščiuose tyrinėjamos įvairios intymumo formos, kurios neapsiriboja heteronormatyvinėmis ribomis. Ji paliečia meilės ir santykių sudėtingumą, įtraukdama ir homoseksualius, ir kitokius netradicinius ryšius, pabrėždama, kad meilė ir artumas yra daugialypiai ir negali būti suvesti tik į vieną, visuomenės primestą modelį. Poezija atveria erdvę, kurioje „kitokie“ santykiai egzistuoja ir atspindi platesnes socialines bei kultūrines normas. Eilėraščiuose juntamas atvirumas ir jautrumas lyčių tapatybės ir seksualinės orientacijos įvairovei, leidžiantis pajusti gilesnę emocinę laisvę.

Antra, poezijos rinkinys svarbus tuo, kad jis plečia „šeimos“ ir „bendruomenės“ sampratas, įtraukdamas ir LGBTQ+ bendruomenės patirtis. Kreivytės eilėraščiai kalba apie tai, kaip žmonės randa artumą ir palaikymą už biologinės šeimos ribų, kuriant „pasirinktas šeimas“ – koncepciją, itin svarbią LGBTQ+ asmenims, kurie dažnai susiduria su atstūmimu savo biologinėse šeimose. Rinkinys gilinasi į solidarumo, priklausomybės ir identiteto kūrimą per bendras patirtis ir pasirinktus ryšius, kuriant jausmą, kad priklausomybė gali atsirasti įvairiose formose, peržengiančiose tradicinius apibrėžimus.

Galiausiai, „Artumo aritmetika“ yra intelektualus ir jautrus indėlis į LGBTQ+ temų normalizavimą ir matomumą Lietuvos kultūriniame lauke. Kreivytė, pasitelkdama poetinę kalbą ir meninį jautrumą, suteikia balsą ir erdvę diskusijai apie lyties, seksualumo ir tapatybės įvairovę. Rinkinys ne tik atspindi jau esamas LGBTQ+ patirtis, bet ir provokuoja mąstyti apie tai, kaip visuomenė galėtų būti atviresnė ir priimanti visų formų artumą ir meilę. Jos poezija, nors ir nesiekia tiesmuko deklaratyvumo, subtiliai, bet tvirtai įsilieja į LGBTQ+ literatūros ir teorijos diskursą, praturtindama jį naujomis perspektyvomis.

Shehan Karunatilaka (gimęs 1975 m. Galėje, Šri Lankoje) yra šri Lankos rašytojas, geriausiai žinomas dėl savo romanų, kuriuose humoras ir satyra pinami su skausmingomis ir sudėtingomis šalies istorijos temomis. Jis yra dirbęs reklamos agentūrose, rašęs dainas ir scenarijus, o jo kūryba pasižymi išskirtiniu balsu, gebėjimu derinti fantazijos elementus su brutalios realybės atspindžiu. Karunatilaka nevengia aštrios socialinės kritikos, gilinasi į politinius konfliktus, korupciją ir žmogaus teisių pažeidimus, tačiau tai daro pasitelkdamas originalų pasakojimo būdą ir kartais absurdišką humorą. 2022 metais jis pelnė prestižinę „Booker Prize“ premiją už romaną „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“.

Shehano Karunatilakos romanas „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ (orig. „The Seven Moons of Maali Almeida“) pirmą kartą pasirodė 2022 metais. Šis romanas yra makabriška, satyriška ir stebėtinai humoristinė istorija, pasakojanti apie karo fotografą ir lošėją Malį Almeidą, kuris pabunda pomirtiniame pasaulyje (vadinamajame „Tarpe“ arba „Tranzito“ vietoje) ir turi septynis mėnulius, kad išsiaiškintų, kas jį nužudė ir kur paslėptos jo jautrios nuotraukos, galinčios sudrebinti šalį. Veiksmas vyksta kruviname 1990 metų Šri Lankos pilietinio karo fone, ir knyga yra aštri politinė satyra, persmelkta egzistencinių apmąstymų apie mirtį, gyvenimą ir tiesą.

Pirmiausia, pagrindinis veikėjas Malis Almeida yra gėjus. Jo homoseksualumas nėra tik šalutinė detalė, bet yra neatsiejama jo asmenybės dalis, kuri veikia jo santykius, motyvaciją ir patiriamus iššūkius tiek gyvenant, tiek ir po mirties. Romane gilinamasi į jo intymius santykius su dviem mylimaisiais: Dž. L. (Džeiku Lali) – vyriausybės pareigūnu, ir Dido – jauna moterimi, kuri yra jo artimiausia draugė ir mylimoji (nors Dido išteka už Džeiko, jų ryšys su Maliu išlieka gilūs ir komplikuoti). Šie santykiai yra kompleksiški, kupini aistros, išdavystės ir meilės, ir jie rodo homoseksualių santykių realybę visuomenėje, kuri nėra visiškai atvira.

Antra, knyga atskleidžia LGBTQ asmenų padėtį ir iššūkius Šri Lankoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Romane nuolat pabrėžiama, kad Malio homoseksualumas yra tai, ką jis privalo slėpti viešumoje, ypač atsižvelgiant į konservatyvią visuomenę ir pilietinio karo brutalumą, kurio metu „kitoniškumas“ galėjo būti mirtinas. Knygoje kalbama apie stigmatizavimą, slaptus santykius ir nuolatinę baimę būti demaskuotam. Malis nuolat manevruoja tarp savo tikrosios tapatybės ir visuomenės lūkesčių, o tai sukuria nuolatinę įtampą ir parodo, kad homoseksualumas konservatyvioje aplinkoje gali tapti ne tik asmeniniu, bet ir egzistenciniu iššūkiu. Jo santykiai su Džeiku yra pavojingi, kupini slaptumo ir politinių pasekmių.

Galiausiai, romanas pasitelkia Malio homoseksualumą kaip vieną iš elementų, per kuriuos kritikuojama visuomenė ir jos veidmainystė. Malis yra ciniškas, bet kartu ir jautrus stebėtojas, kuris mato aplinkinių korupciją, brutalumą ir veidmainystę. Jo seksualinė orientacija jam leidžia būti „išoriniu“ stebėtoju, kuris mato „normalios“ visuomenės absurdą ir moralinį nuosmukį. Knyga, nors ir linksma bei kupina juodo humoro, yra skaudus pareiškimas apie tai, kaip karas ir socialinės normos gali sunaikinti individų gyvenimus ir privesti prie tragedijos. Per Malio patirtis, romanas prisideda prie LGBTQ temų matomumo literatūroje, atskleisdamas homoseksualių asmenų kasdienybę sudėtingame politiniame ir socialiniame kontekste. Tai ne tik įtraukianti detektyvinė istorija, bet ir svarbus indėlis į diskusijas apie tapatybę, karą ir teisingumą.

Jurga Tumasonytė (g. 1983) yra viena iš iškiliausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, kritikė ir publicistė. Jos kūryba pasižymi išskirtiniu stiliumi – dažnai tamsia, net niūria atmosfera, stipria emocija ir gebėjimu kalbėti apie sudėtingas, skausmingas žmogaus būties puses. Tumasonytė drąsiai nagrinėja egzistencines temas, tokias kaip mirtis, gedulas, vienatvė, santykiai, tapatybė ir trapumas, neretai pasitelkdama grotesko, fantasmagorijos ar subtilaus siaubo elementus. Jos proza išsiskiria psichologiniu gilumu ir poetine kalba, kuri skaitytojui leidžia pasinerti į unikalius personažų vidinius pasaulius. Autorė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą už savo kūrybą.

Jurgos Tumasonytės romanas „Naujagimiai“  yra psichologiškai įtemptas ir atmosfera tirštas kūrinys, kuris, nors tiesiogiai neįvardijamas kaip LGBTQ romanas, vis dėlto giliai tyrinėja temas, kurios artimai siejasi su LGBTQ patirtimis. Knyga pasakoja apie moterį, kuri po sudėtingos patirties grįžta į atokų namą, kupiną praeities šešėlių ir paslapčių, kur jai tenka susidurti su savo baime, gedulu ir tapatybės fragmentiškumu. „Naujagimiai“ yra apie ribines būsenas, priklausomybę ir meilę, kuri gali būti tiek išganinga, tiek pražūtinga.

Pirmiausia, knygoje ryškiai atsispindi netradicinių santykių ir meilės formų tyrinėjimas. Nors pasakojimas koncentruojasi į pagrindinės veikėjos patirtis su vyrais, romane itin svarbus tampa moters santykis su kita moterimi. Šis ryšys, nors ir ne visada aiškiai apibrėžiamas kaip romantiškas ar seksualus tradicine prasme, yra kupinas gilaus emocinio artumo, priklausomybės ir paslapties. Tumasonytė vengia tiesmukiškų etikečių, tačiau šis moterų ryšys įgauna išskirtinę svarbą, prilygstančią ar net pranokstančią heteronormatyvinius santykius. Tai leidžia skaitytojui interpretuoti jį platesniame meilės ir intymumo spektre, apimančiame ir LGBTQ+ patirtis. Knyga atveria duris į emocinius labirintus, kur meilė yra sudėtinga, įvairiapusė ir ne visada telpanti į visuomenės nustatytus rėmus.

Antra, romanas gilinasi į tapatybės trapumą, ribines būsenas ir „kitoniškumo“ patirtį. Pagrindinė veikėja yra nuolat kintanti, ieškanti savęs, susidurianti su savo praeities „šmėklomis“ ir sunkiai apibrėžianti savo vietą pasaulyje. Šis egzistencinis „neįsitvirtinimas“ ir vidinis susiskaldymas gali rezonuoti su LGBTQ asmenų patirtimis, kurie dažnai susiduria su tapatybės paieškomis visuomenėje, kuri ne visada priima jų autentišką „aš“. „Kitoniškumo“ jausmas, susijęs su pagrindinės veikėjos patirtimis, gali atspindėti ir LGBTQ asmenų išgyvenimus dėl jų seksualinės orientacijos ar lyties tapatybės.

Galiausiai, knyga narplioja giliausių baimių, užgniaužtų troškimų ir nepripažintų potraukių temas. „Naujagimiai“ priverčia skaitytoją pažvelgti į tamsiausias sielos gelmes, kur glūdi paslėpti norai ir tabu. Šis požiūris į psichologinę gilumą, į tai, kas yra už visuomenės normų ribų, gali būti pritaikomas ir LGBTQ kontekste, kur asmenys dažnai priversti slėpti savo tikruosius jausmus ir troškimus dėl visuomenės spaudimo. Nors romanas nėra politinis pareiškimas, jo atvirumas ir drąsa kalbėti apie sudėtingą žmogaus prigimtį, įskaitant emocinius ir fizinius potraukius, prisideda prie platesnės diskusijos apie meilės ir tapatybės įvairovę.

Maištinga SIela

Geriausios 2023 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

 

Artėjant šių metų pabaigai skubu padaryti geriausių šiais metais perskaitytų knygų ataskaitą ir rekomendacijas Jums, mielieji. 2023 metai nebuvo mano literatūriniai metai, perskaičiau rekordiškai mažai knygų, nes buvau „įkritęs“ į neskaitymo blokus, domėjausi kitomis veiklomis ir ne visada rasdavau laiko knygai. Labai ilgai skaičiau lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“ (pradėjau rugpjūtį ir baigiau vėlyvą rudenį – laiko oho-ho-ho!), tačiau juk visko ir neįmanoma perskaityti, o ir, žinoma, nereikia, nes už knygos visada yra ir kitas, asmeninis gyvenimas.

 

Visgi džiaugiuosi tam tikromis savo skaitymo tendencijomis, kurios koreliuoja ir su leidyklų pasiūlymais. Šiemet kaip niekad daug LGBTQ+ grožinės ir kokybiškos literatūros, o pagrindinės leidyklos, kurios nesibodi jos leisti yra Baltos lankos ir Kitos knygos. Taip pat išpildžiau savaip anais metais duotą pažadą skaityti daugiau lietuvių autorių grožinės literatūros, tačiau apleidau dokumentiką ir mokslinę literatūrą.

 

Bet... Viena šikna visų laukų neapšiksi!

 

Iš viso perskaityta: 27 knygos.

Užsienio autorių:  18 knygų.

Lietuvių autorių: 9 knygos.

Poezijos: 1 knyga.

 

MANO VERSTINĖS GROŽINĖS LITERATŪROS TOP 10 2023 M.!

Recenzijas perskaitysite paspaudę ant mėlynų nuorodų.

1.Douglas Stuart „Šugis Beinas“. Metų pradžioje perskaityta knyga paliko visų metų geriausios knygos savotišką šleifą. Jaudinanti škotiška socialinė istorija, menanti asmenybės tapsmą ir savęs priėmimą. Booker premija!

2.Tove Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“. Daug kas ją spėjo suskaityti dar 2022 metais, tačiau man tik šių metų pirmojoje pusėje. Taip, tai išties įtaigus ir bauginantis romanas apie klaikias pačios rašytojos priklausomybes, o kontekste aidi Danijos besikeičiantis politinis fonas. Dar ilgai galima galvoti apie šią knygą, kuri palieka nevienareikšmišką emocinį foną.

3.Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos“. Didžiulis šių metų skaitinys prilygo kopimui į kalnus, buvo ir šunkelių, nevisai patikusių, tačiau knyga kolosali, suteikianti neįtikėtinai daug žinių apie Vidurio Europą ir jos istorijos raidą. Nepaprasta, tačiau kartu reikia grumtis su teksto platumais, visgi ji viena įsimintiniausių šiemet. 

4. Šių metų grožinę literatūrą baigiau dar vienu Bookerio laureatu – Damon Galgut „Pažadas“. Tai išties skaidrus, poetiškas ir melancholiškas romanas, atskleidžiantis žmogaus prigimties klajones po kultūrinius ir socialinius konstruktų barjerus, prarandant žmogiškumą.

5. J. M. Coetzee „Fo“. Jau sunku įsivaizduoti metų topo be šio autoriaus, nes kasmet pasirodo po naujo romano vertimą ir jis vis dar mano mylimas autorius. „Robinzono Kruzo“ savotiškai nutildytų kontekstų rekonstrukcija, įsimenanti giliomis įžvalgomis, mįslingais kontekstais ir taupia literatūrine išmintimi.

6.Édouard Louis „Edžio Belgelio pabaiga“. LGBTQ romanas apie nelengvą asmenybės tapsmą, įsimenanti savo atjauta, brutalumu ir dėmesingumu smurto antikultūros pasekmėms.

7. Antrasis skaitytas armėnės Narine Abgaryan romanas „Simonas“ nebebuvo toks paveikus kaip anuomet „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, tačiau atpažįstama kaukazietiška atmosfera, folkloriniai magiški niuansai, viltį ir gerumą žadinantis pasakojimas apie galimybę gyvenimo pusiaukelėje atgimti nauju žmogumi. Ir, žinoma, už pamėlynavusias Simono ausis!

8. Agota Kristof „Vakar“ – miniatiūrinis melancholiškas egzistencialistinis vengrų kilmės autorės romanas. Puikiai taupiai perteikta karo imigrantų dalia, slogi ir destruktyvi būtis ir buitis, pagrindinio veikėjo depresija. Vis laikau špygas, kad kas perleistų iš naujo trilogiją „Storas sąsiuvinis“, nes ta knyga dar stipresnė ir reikalingesnė.

9.Olga Ravn „Darbuotojai“. Šiemet sunkokai man su „Raros“ knygomis, nors pernai buvo toks geras derlius, bet be „Regos nervo“, kuri, tiesą sakant, šiek tiek nuvylė, man kur kas paveikesnė buvo Tarptautiniam Bookeriui nominuota danų rašytojos „Darbuotojai“. Tai savotiška ir netikėta literatūrinė forma išgauta mistika, peržengianti epinio pasakojimo ribas.

10.Brigitte Giraud „Gyvenk greitai“. Tik pradėjęs skaityti, beveik neabejojau, kad knyga bus prasta arba šiaip sau, o pabaigęs dar ilgai galvojau apie autorę ir jos patirtis. Goncoutų premija! Jautri, sopulinga ir kartu teikianti gydomųjų galių knyga apie tai, kaip traumos ir netektys tampa likusio gyvenimo neišsemiamu savasties šaltiniu.

MANO LIETUVIŲ AUOTORIŲ GERIAUSIŲ KNYGŲ 2023 M. TOP 5!

1.Akvilina Cicėnaitė „Anglų kalbos žodynas“. Vienareikšmiškai nustebinęs atmosferinis kelionių, klajonių ir suvokimų romanas, turintis savo formą ir idėjinę mintį. Iki šiol manau, kad tai vienas stipriausių lietuvių romanų, pasirodžiusių per pastaruosius kelerius metus. Šaunuolė autorė.

2.Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė II“. Pas mane knyga pragulėjo beveik trejus metus, tačiau tik šią vasarą perskaičiau ir vėl atgaminau puikią teksto tėkmę, pasakojimo ritmą. Šiuo metu knygą aptarinėja nemaža dalis Europos, komercinė sėkmė suprantama ir pagirtina. Autorė fenomenali ir šiaip... Iš knygos sužinojau daug netikėtų istorinių dalykų, kurie stebino ir šokiravo.

3.Jurga Tumasonytė „Naujagimiai“. Konkuravo pas mane su Kalinauskaitės istoriniu romanu, sakyčiau, savaip lygiavertės, bet Tumasonytė labiau prieinama masėms, suprantamesnė ir jos struktūra man aiškesnė ir lengvesnė. Pamenu, kai skaičiau, tiesiog nereikėjo jokių pertraukų, viskas švaru ir gerai parašyta.

4.Danutė Kalinauskaitė „Baltieji prieš juoduosius“. Juvelyrinė literatūra, kur sakinio ritmas ir pikantiški istoriniai faktai puikiai dera su autorės pasirinkta neverkšlenimo literatūrine laikysena ir politika. Tikrai geras ir vertas kūrinys, kuris išliks dar ilgai atmintyje.

5.Virginija Kulvinskaitė „Keturi“. Maniau, šią vietą duosiu visgi Kristinai Tamulevičiūtei už 2013 debiutinę ese knygą „Pasakojimai apie vieną miestą“, tačiau perkračiau galvoje, kad visgi „Keturi“ šiek tiek gal imponavo labiau. Taupiai ir beveik skūpai parašytos istorijos-sušiai susivalgo nepretenzingai greitai ir sočiai, tačiau istorijos pasilieka ilgai, tarsi savaip prasitęstų apie jas mintijant.

Štai ir viskas. Mano skaitymo metai. Daug ko neįtraukiau ir nepaminėjau, tačiau pagaunu išlepinto skaitytojo tendenciją, kad mane vis nustebinti sunkiau ir sunkiau. Gal dėl to tie skaitymo blokai ateina? Niekada nežinosi, tačiau tikiuosi, kad kiti metai bus įdomesni ir gausesni, nors ir šių metų knygų reitinge netrūksta blizgių perliukų. Tikiuosi, kad kas nors bent vieną atsirinks dėl šio įrašo.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Danutė Kalinauskaitė "Baltieji prieš juoduosius"

 

Danutė Kalinauskaitė. „Baltieji prieš juoduosius“ – Vilnius: Tyto alba, 2023. – p. 202.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kažkada mėgau žaisti šachmatais, buvau netgi neblogai pramokęs ne tik paprastus ėjimus, bet ir turėjau savitą strategiją, tačiau gyvenime atsitiko taip, kad žaisti nebuvo su kuo ir šį žaidimą pamiršau. Prieš kelerius metus sužiūrėjau visą „Valdovės gambitas“ serialą ir vėl buvau susidomėjęs žaidimu, tačiau prieš šachmatų nepriėjau. Tiesa, Krokuvoje nusipirkau nuostabaus grožio šachmatų rankų darbo rinkinį, taip ir guli kaip puošmena, nė karto nežaista. Visgi galima šachmatais savitai pažaisti skaitant lietuvių prozininkės Danutės Kalinauskaitės (g. 1959) romaną Baltieji prieš juoduosius, kuris, beveik neabejoju, taps viena geriausių 2023 metų lietuvių rašytojų knygų prozos kategorijoje.

 

Danutė Kalinauskaitė suvokiama kaip novelistė, kurios naujos knygos paprastai reikia laukti tiek ilgai, kad pamiršti, jog apskritai egzistuoja tokia rašytoja. Neproduktyvi. Tačiau užlaikiusi kūrybines galias, taupiai ir savitai geba rašyti ir netgi subrandinti savo tekstus kaip kokį vyną rūsiuose, kad po to belieka tik skanauti ir čepsėti: taip, buvau pamiršęs, kaip skaitosi Kalinauskaitė... Gal dėl to, Niekada nežinau, (Baltos lankos, 2008), vėliau Skersvėjų namai (Tyto alba, 2015), o dabar – gal kam kiek buvo netikėta? – romanas! Danutės Kalinauskaitės proza gyvybinga, dažnai gręžiasi į individualias artimojo rato patirtis, pastarosios perteiktos Kalinauskaitės kartai būdingu kalbėjimu, per kurį veriasi istoriniai ir kultūriniai klodai. Suvaldytas literatūrinis sakinys skaidrus, retsykiais poetiškas, ritmiškai besijungiantis su teksto tėkme. Jeigu patiko ankstesnės autorės knygos, beveik neabejoju, kad patiks ir romanas, nors jis kiek ir kitoks dėl žanro specifikos.

 

Kaip daugelis pastebėjo, Baltieji prie juoduosius parašyta visgi novelistės juvelyriniu kruopštumu, smailinant ir gludinant kalbinį toną. Pastarasis labai panašus į novelių pasakotojos. Visgi Baltieji prieš juoduosius turi romanui būdingą struktūrą, gal kiek primenanti postmodernistinę aptrūkinėjusį ir fragmentuotą pasakojimą. Pagrindinė knygos veikėja – užsienio viešbučiuose dirbanti vidutinio amžiaus moteris, kuri vieną dieną sužino, kad paveldi turtingo giminaičio iš Liuksemburgo turtą, tačiau jai reikia įrodyti giminystės ryšius. Grįžusi į Lietuvą bando iš motinos, kurios atmintis pamažu dėl ligos nyksta, išgauti giminės istorijas, o tos istorijos ir tampa pagrindine romano pasakojimo ašimi.

 

Iš pradžių pasakojama apie dvi susaistytas prie geležinkelio bėgių gyvenančias gimines. Viena – pasiturinti, kita – vargšai. Kontrastų principas labai svarbus, tai lyg šachmatų – juodieji ir baltieji – principas, kuris nulemia ir paties romano struktūrą. Motinos ir dukters pokalbiai realiuoju romano laiku „išlenda“ tik kaip užsklandėlės, romano saviti klijai, kurie sujungia padrikas istorijas iš skirtingų laikotarpių, giminės atšakų, išsibarsiančių po laiką ir kontinentus. Kitaip sakant, laikomasi lyg giminės medžio pasakojimo principo, tačiau pavienės istorijos veikia kaip atskiros istorijos, taigi kuriamos ir durstomos beveik kaip atskiros novelės.

 

Kai kas Baltuosius prieš juoduosius vadina istoriniu romanu ir tuo abejoti nėra pagrindo. Autorė rėmėsi iš tikro gyvenime girdėtais liudijimais, kai kuriems romano fragmentais suteikdama savitą kalbėjimo toną, atskleidžiant veikėjo mąstysenos, charakterio ir subkultūrinius modelius. Tai veikia, nes Danutė Kalinauskaitė turi prozinio kalbėjimo klausą ir tą klausą išnaudoja kurdama kalbėjimo pustonių orkestrą.

 

Kitą vertus, giminės medis, bent jau man, romano viduryje pasimetė. Gal dėl per didelio kiekio giminystės ryšių, o gal ir besimainančio istorinio konteksto, manojo lėto skaitymo. Siužetiškai romanas painus, netgi pabaigęs skaityti, negalėčiau nuosekliai atpasakoti, kaip šios istorijos viena kitą „pertepa“, negalėčiau suraizgyti visų galų į pagrindinės veikėjos vientisą giminės medį, todėl daug kam tai gali būti pati sunkiausia romano skaitymo dalis – pajusti visumos ryšių ir pasekmių pasaulį. Galiausiai nuo vidurio romano suvokiau, kad to ir nereikia daryti, todėl pradėjau mėgautis sakinių struktūra, laikmečio atskleidžiamomis pikantiškomis ir informatyviomis žiniomis, kurios daugel kur kėlė nuostabą.

 

Skaityti tampa skaidru ir miela, kai esi užliūliuojamas teksto pajautos ir ritmo, bet labiausiai to sveiko humoro, kuris išvaduoja romano pasakojimus iš liūdesio, melancholijos ir rūstaus istorinio tono, juk šiaip ar taip veikėjų likimai labai dramatiški ir kai kada net baisūs, tačiau pasakojimas netampa biliūniškai graudenantis. Pavyzdžiui, įspūdingai aprašytas pokarinis 1946-ųjų metų Kauno potvynis, kuriame nuskęsta šios istorijos veikėjas, nuplautas kartu su visu namu ir šunimi potvynio su ledais. Ryte vaikai, aptikę tėvo lavoną, tik gūžteli pečiais, jokio gedulo ar ašarų. „... o lytys buvo nuskraidintos taip toli, kad neišnešė vaizduotė, kokia jėga jas ten nusviedė. Kitapus Nemuno, ant Napoleono kalno, kone iki pusės, buvo užstumtas milžiniškas ledo luitas, sakytum Didžiojo Sprogimo skeveldra. Jis tirps ilgai, išsilaikys iki vasaros, ir penktokai vidurinėje mokykloje apie jį rašys rašinėlį (p. 153).“

Danutė Kalinauskaitė

 

Asmeniškai viena juokingiausių pasakojimo epizodų buvo skurdo pokarinė Lietuva ir mylimos ožkos istorija, kuri suėdė iš kišenės viso mėnesio šeimos atlyginimą ir, nepaisydami, jog ožka yra pragyvenimo šaltinis, tuoj ją paskerdžia ir iš skrandžio traukia sveikus likusius banknotus. Graudu ir juokinga vienu metu. Paradoksų veikėjų charakteriuose itin daug, autorė išmoningai jungia tragediją ir komizmą, štai tėvas vaikydamasis nori nubausti savo pasileidėlį sūnų, susirgusį sifiliu,. „Atsitiktinai demaskuotą „studentą“ papa vaikėsi po daržus, bulvienojus su nusijuostu diržu, kaimynams godžiai aplipus langus, bet Vaclovas buvo vikresnis. Atgailavo užsidaręs ant aukšto tarp varvančių lašinių, vis pagrauždamas palendricos galą, tik neilgai (p. 74).“ Matome ir sudėtingą sakinio konstrukciją ir tragiškai komišką istoriją bei Vaclovo dvilypį charakterį. Tiesa, autorė siužetus atskleidžia tarsi pasakodama iš nuotolio, skirdama daug dėmesio aplinkos charakteringoms detalėms, neretai pasakodama apie veikėjų įpročius, jų aplinką ir tai suveikia labiau, nei tiesioginis populiariosios literatūros tiesioginis siužetas, kai įvykius gena kiti įvykiai. „Vacio ir Paulės gyvenimas nesusiklostė. Po trisdešimt penkerių metų Vaclovas grįš į Lietuvą, nes Rusija jam jau bus „gerokai įgrisusi“. Iš lagamino išsitrauks duoninius šachmatus, nesuvalgęs, tik karalienė ir keli pėstininkai bus išvarpyti vabalų šulinėlių... (p.136-137).“

 

Autorė proporcingai pasakoja ir XX amžiaus lietuvių tautos situaciją. Viena giminės linija – išeivių, kita – tremtinių, dar kita – laviruojančių sovietinėje sistemoje. Tai galimybė byloti apie sudėtingai Antrojo pasaulinio karo išdarkytą tautą, atskleisti jos daugiasluoksnius ir skirtingus likimus. Panašiai fragmentuotai pasakoja ir Jurga Tumasonytė savo romane Naujagimiai, kurį iš dalies irgi galima vadinti istorinių kontekstų durtiniu, tik Tumasonytė lengviau skaitoma, jos literatūra, nors irgi vienas geresnių lietuvių prozos šių metų skaitymų, lengviau prieinama, nes pasakojimai nuosekliau sukonstruoti, nėra painiavos. Kitą vertus, D. Kalinauskaitės fragmentiškumas pagrįstas pasakojančiosios motinos trūkinėjančios atminties ritmu. Šiaip ar taip romanas yra apie laiką ir atmintį, apie tai, kas verčia mus gręžtis atgalios ir kapstytis praeityje. Ar tai būtų netikėtas palikimas, ar koks storulis šarlatanas koučeris, koks pasitaikė pagrindinės veikėjos gyvenime (beje, tą vietą taip pat skaičiau pasikikendamas, nes taikliai sukurtas perdėtai pasitikinčio koučerio hiperbolizuotas literatūrinis portretas, taigi labai aktualu mūsų šiandieninėje viešosios nuomonės formuotojų kultūroje).

 

Baltieji prieš juoduosius – gerai subrandintas daugiabriaunis lietuvių prozos romanas. Pavykęs. Skaitymas tampa lyg rebusas, tiesa, malonus ir gurmaniškas, pilnas pagavios ironijos ir sveiko bei blaivaus žvilgsnio į žmonių gyvenimo tragedijas. Labiausiai mėgavausi autorės gerai organizuotu novelistiniu pasakojimo ritmu, skvarbiomis detalėmis, išlaikant distanciją tarp veikėjų, pastarieji tampa beveik tiesiogine to žodžio prasme personažais, literatūriniais atvirukais, bet nebanaliais, o logiškai veikiantys savo laikmečio aplinkybėmis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Tumasonytė "Naujagimiai"

 

Jurga Tumasonytė. „Naujagimiai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – p. 248.

 

Sveiki, praeiviai ir skaitytojai,

 

Ką naujo ir įdomaus mums paruošė savo ketvirtojoje knygoje Naujagimiai rašytoja Jurga Tumasonytė (g. 1988). Tai jau trečioji mano skaityta autorės knyga. Kol kas didžiausią įspūdį buvo padaręs apsakymų rinkinys Undinės (2019, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), kuri lyg pratęsė savitą debiutinių pasakojimų rinkinį Dirbtinė muselė (2011, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), tad neabejojau, jog Naujagimiai po įvairių vertinimų susilaukusio romano Remontas vėl grįš prie savito ir tik Tumasonytei būdingo literatūrinio pasaulio.

 

Viršelyje nurodytas žanras – novelių romanas, tad ir kūrinius galima skaityti kaip pavienius pasakojimus, tačiau visgi labiausiai rekomenduoju nuosekliai nuo pat pradžios pasinerti į pasakojimus, nes pajusite, kad visgi knyga kur kas vientisesnė ir primena labiau romaną, nei novelių vėrinį. Knygą sudaro 19 pasakojimų, nusidriekusių nuo XIX amžiaus iki galimos ateities, bet daugiausia visgi telkiamasi į XX amžiaus pradžią ir vaizduojamos bažnytkaimio gyvenimo istorijos, kurioms lemta viena kita papildyti, kartu papunkčiui brėžiant istorines, folklorines lietuvių tautos žymes.

 

Šiaip esu linkęs dažnai skirstyti lietuvių rašytojus į kaimiškosios kultūros ir urbanistinės pakraipos. Jurgos Tumasonytės prozoje visada galima užčiuopti provincijos gyvenimo realijas, mažo miestelio, kuriame svarbiausi centrai – bažnyčia, paštas, kultūros namai ir mokyklėlė. Nenoriu teigti, kad tai kanoniška, nes autorė į šias istorijas įneša daug savitumo. Jeigu riektų įvardyti, kas yra lietuviškas magiškasis realizmas, manau, J. Tumasonytės proza būtų itin ryškus pavyzdys, kaip pasaulietiniai magiškojo realizmo vaizdavimo būdai „įauga“ į lietuvių folklorinių pasakojimo audinį. Pavyzdžiui, knygos pradžioje vaizduojamas vyras, kuris ruošdamasis vesti kaimo moterį, nukrenta nuo aukšto ir panyrą į komą, jis atsiduria savotiškame skaistykloje-rojuje, kuriame jį globoja ežere nuolatos besiturškianti ir valtimi plaukianti laumė, o galgi net savita undinės atmaina. Vyrukas girdi, kaip pūvantys ir į grybieną virstantys nuodėmingi mirusieji stengiasi patekti į dangų. Mezgami erotiniai santykiai tarp moters laumės ir į tarpinę dimensiją panirusio vyruko, atsiranda ir pačios autorės sugalvotų įdomių siužetinių detalių. Sakyčiau, ši būtybė, kurios seserys plaukioja laivu ir josios nepriima, turi tam tikro ryšio su Undinėse publikuojamais tekstais.

 

Esama knygoje ir kitų mistifikuojamų pasakojimo elementų. Vienas ryškiausių veikėjų – ragana Elžbieta, kuri padeda susilaukti kūdikio nevaisingoms moterims. Pati Elžbieta turi mergytę Paulę, kuri stebi motiną, o jos vaikystė apgaubta mistinės miglos ir baimių, nes Elžbieta dažnai dingsta ir Paulė niekaip negali jos rasti. Visgi autorė kuria tamsų pasaulį, kuriame pilna grėsmių, panašiai kaip ginklų kokiose Čechovo pjesėse, kurie turėtų iššauti, bet dažniausiai dėl Tumasonytės kitoniškos prozos logikos taip ir neišauna. Pavyzdžiui, vienoje iš novelių vaizduojamas piktas pririštas šuva, kuris loja ant mergytės Paulės. Pagal visą klasikinę prozos principą šuo turėjo užpulti mergytę, tačiau taip nenutinka. Retsykiais ta mirties ir nelaimės grėsmė tokia makabriškai tarantiniška, primenanti galimus amerikiečių populiariuosius filmus: „Jeigu nutrūktų, kaipmat užšoktų ant jos ir iškąstų nosį, o tada nuplėštų nuo galvos vilnonę kepurę ir nasrais pertrėkštų Paulės galvą kaip riešutą, ant sniego išdribtų smegenys. Dievulis šypsotųsi iš dangaus, modamas greičiau pakilti josios sielai ir šauti į viršų, dangopi (p. 67).“ Koks gražus žodis dangopi, jau beveik išnykusi forma, kuri plačiai dar buvo vartojama XX amžiuje ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir literatūroje.

 

Visgi būtent pirmoji novelių romano pusė man patiko labiau dėl savitos folklorinio pasaulio transformacijos. Skaitydamas neretai prisimindavau Kazio Borutos (1905-1965) Baltaragio malūną ar Medinius stebuklus, tam tikrus Vinco Mickevičiaus-Krėvės tautosakinius pasakojimo motyvus.

Jurga Tumasonytė

 

Visgi magiškų motyvų ir stebuklų mąžta, kai autorė ima naudoti konkrečius istorinius kontekstus. Ypač Antrojo pasaulinio tragiškus Lietuvai įvykius. „Kartais kareiviai įsiverždavo ir čia, pamenu, kaip išsivedė mūsų fizikos mokytoją. Jis nuleidęs galvą susirinko daiktus į portfelį ir  nežiūrėdamas į mus išėjo neatsisveikinęs. Pamoką virpančiu balsu pratęsė direktorė. Niekas nedrįso klausti, kur dingo mokytojas, nes nujautėme, kad geriau patylėti (p. 148).“ Šalia vaizduojamo Holokausto jungiami ir siužetai, vaizduojantys lietuvių tremtis į Sibirą ir savanorišką tremtį, bėgimą į Vakarus, kai Paulės vyras, pasiėmęs sūnų Gediminą, susiruošia bėgti iš Lietuvos. „Uniformuota moteris išsitraukė iš rašomosios mašinėlės lapą ir pradėjo skaityti. Visko iki galo nesupratau, bet ten buvo kalbama apie tėvelį. Kad jis žudikas, nusikaltėlis, išdavikas, kad visąlaik skriaudė ir engė mus, pabėgo pasigrobęs vyresnįjį sūnų ir t. t.  Vyras pasiteiravo, ar sutinku su tuo. Linktelėjau (p. 153).“ Vėliau Vytukas, jaunėlis, pratęs sovietizacijos laikotarpiu giminės generaciją. Tapęs chirurgu, dirbs prie projekto persodindamas kiaulėms širdis, bus stumdomas korumpuotos sovietinės valdžios.

 

Kita centrinė novelių figūra – mažo miestelio, kurį sovietai pavadino Rožokovu, kunigo Aniceto Dulkio istorija, kuri tampa iš esmės ir visų XX amžiaus Lietuvos įvykusių katastrofų simboliu. Jis lovoje nušaunamas su gerokai jaunesne gaspadine, o jo palaikai perlaidojami jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Lentelių lupinėjimas, istorinės tiesos rekonstravimas – vienas iš svarbiausių antrosios knygos dalies temų. Tiesa, knygos pabaigoje kinta ir pasakojimo forma, priešpaskutinė novelė pateikiama kaip pjesė, kuri vaizduoja šiuolaikines vestuves, kai Paulei berods jau sukakęs visas šimtmetis. Per vestuves įvyksta nelaimė, tačiau fragmentuoti vestuvių svečių plepėjimai sukuria tokį aiškų kartų, vertybių, įsitikinimų karnavališką kakofoniją, kad man prieš akis iškilo ir vėlei lenkų režisieriaus Wojciech Smarzowski  filmas Vestuvės (2021), kurį, beje, labai rekomenduoju pasižiūrėti. Gal būtent šioji knygos dalis būtų dar kur kas įdomesnė ir aštresnė, jeigu autorė būtų paieškojusi dar didesnių apibendrinamųjų vertybinių nukrypimų, kurie demaskuotų, atskleistų netikėtų sąsajų su vestuvėse įvykusiu kriminalu.

 

Tiesa, labai autentiška ir savita J. Tumasonytės kalba, kuri iš vienos pusės turi gotiško pasakojimo apraiškų, bet derinama su sodria lietuviška kaimiška kultūra, pvz.: „Pauostė pagalvę – kvepėjo kepta duona ir šiltu, ką tik iš po vištos uodegos iškritusiu kiaušiniu (p. 62).“ Istorijon įterpta ir dvariška kultūra, o vienas iš veikėjų, vedęs negražią kilmingą žmoną Sofiją, iš tikrųjų atsiskleidžia dar ir kaip homoseksualas. „Mieste visi vieni kitus pažinojo, tad net mano ausis pasiekė negražūs gandai. Buvau iškviestas rektoriaus, kuris didžiai susirūpino mūsų reputacija. Žinoma, viską neigiau, tačiau dėl šventos ramybės Akademija nutarė nutraukti Filipo stipendiją ir išsiųsti jį atgal į Šveicariją (p. 100-101).“ Netrukus užslinkus karui žlunga mokslininko, tyrinėjančio naują gyvybės rūšį (iš egzotiškų salamandrų, keistų būtybių, virstančių į protingus žinduolius, galgi net savitus neandertaliečius, kurie minimi vizionieriškoje ateityje, pavaizduotoje pačioje knygos pabaigoje). Vis galvojau: o kiek iš tikrųjų iš progresyvaus mokslo atėmė du pasauliniai karai? Ir kur mes būtume dabar, jeigu tų karų nebūtų įvykę?

 

Naujagimiai – labai kūniškas, aistringas, prisodrintas erotikos, reprodukcijos (jeigu galima taip išsireikšti) kūrinys, kurio pagrindine ašimi tampa gyvybės ir mirties vertikalė, o ant pastarosios sudaigstytos kelių kartų persipynusios istorijos. Iš vienos pusės istorijos aptrauktos tautosakiniais ir folkloriniais pasakojimo elementais, dar iš kitos – atsekami aiškūs istoriniai bei kultūriniai kontekstai. Knyga parašyta pagavia kalba, kuri iš dalies rekonstruoja ar bent paimituoja senesnius pasakojimus, turi prozos tradicijos tęstinumo, bet kartu J. Tumasonytė autentiškai ir savitai transformuoja folklorinius įvaizdžius. Pasakojimuose tiek daug visko, kad manau, net šiaip pretenzingesni skaitytojai, kurie mėgsta dejuoti apie lietuvių literatūros skurdumą ir prastus siužetus, neturėtų Naujagimiams būti itin kritiški. Visgi novelių romano fragmentiškumas ne tik išskaido pasakojimą į suskilusių šipulių matricą, bet kartu leidžia jai jungtis į vientisą tumasonytišką literatūrinį pasaulį, kuris margas kaip kaleidoskopo vitražai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: J. Tumasonytė "Naujagimiai", V. Kulvinskaitė "Keturi", V. Woolf "Bangos", W.Szymborska "33 eilėraščiai" Y. Herrera "Meksikos trilogija"

 

Sveiki,

Kadangi paskutiniuoju metu bijau storų knygų ir dėl intensyvių darbų bijau, kad neįveiksiu arba pabos skaityti, užmesiu visai gerą literatūrą, todėl šįkart užsisakydamas knygas padariau du sprendimus: 1) plona, efektinga, trumpa knyga turėtų sukelti ne mažesnį skaitymo malonumą; 2) bandau susigrąžinti lietuvių grožinės literatūros lauką (pastarieji keleri metai buvo apleisti).

Džiaugiuosi, jog per pastaruosius kelerius metus pasirodė net trys Virginios Woolf knygos, kurios nebuvo išverstos. Naujausioji „Bangos“ buvo bene labiausiai laukiamas pasirodymas iš Woolf repertuaro.

Net nebandysiu skųstis, kada reiks visa tai suskaityti.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Jurga Tumasonytė "Naujagimiai", "Undinės", "Remontas", "Dirbtinė muselė"

 
Jūsų Maištinga Siela

Jurga Ivanauskaitė būtų pasitikusi 60 metų jubiliejų

 Sveiki,

 

Negalėjau nepadaryti šio įrašo. Kažkokia prievolė, net nepadoru nepaminėti Jurgos Ivanauskaitės, kuriai šiandien būtų sukakę 60 metų. 60 metų! Man ji tikriausiai ir liks 45 metų raudonplaukė keliautoja, pasilikusi tose nuotraukose ir atgalinių knygų viršelių fotografijose. Kur ji dabar yra? Toji Jurga, kuriai nebuvo lygių. Ikona. Stebukladarė. Išmintinga ragana.

 

Nieko nenoriu kalbėti. Jau apie Jurgą tiek prikalbėta. Belieka byloti kitų žodžiais, tad dalijuosi leidyklos „Tyto alba“ internetiniame facebook sienoje pasidalytų Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatų mintimis apie ją.

 

Rimantas Kmita

Gabija Grušaitė

Rimvydas Stankevičius

Renata Šerelytė

Agnė Žagrakalytė

Giedrė Kazlauskaitė

Aušra Kaziliūnaitė

Kristina Sabaliauskaitė

Laura Sintija Černiauskaitė

Gintaras Bleizgys

Lina Simutytė

Jurga Tumasonytė

Mindaugas Nastaravičius

Jūsų Maištinga Siela