Knyga: Danutė Kalinauskaitė "Baltieji prieš juoduosius"

 

Danutė Kalinauskaitė. „Baltieji prieš juoduosius“ – Vilnius: Tyto alba, 2023. – p. 202.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kažkada mėgau žaisti šachmatais, buvau netgi neblogai pramokęs ne tik paprastus ėjimus, bet ir turėjau savitą strategiją, tačiau gyvenime atsitiko taip, kad žaisti nebuvo su kuo ir šį žaidimą pamiršau. Prieš kelerius metus sužiūrėjau visą „Valdovės gambitas“ serialą ir vėl buvau susidomėjęs žaidimu, tačiau prieš šachmatų nepriėjau. Tiesa, Krokuvoje nusipirkau nuostabaus grožio šachmatų rankų darbo rinkinį, taip ir guli kaip puošmena, nė karto nežaista. Visgi galima šachmatais savitai pažaisti skaitant lietuvių prozininkės Danutės Kalinauskaitės (g. 1959) romaną Baltieji prieš juoduosius, kuris, beveik neabejoju, taps viena geriausių 2023 metų lietuvių rašytojų knygų prozos kategorijoje.

 

Danutė Kalinauskaitė suvokiama kaip novelistė, kurios naujos knygos paprastai reikia laukti tiek ilgai, kad pamiršti, jog apskritai egzistuoja tokia rašytoja. Neproduktyvi. Tačiau užlaikiusi kūrybines galias, taupiai ir savitai geba rašyti ir netgi subrandinti savo tekstus kaip kokį vyną rūsiuose, kad po to belieka tik skanauti ir čepsėti: taip, buvau pamiršęs, kaip skaitosi Kalinauskaitė... Gal dėl to, Niekada nežinau, (Baltos lankos, 2008), vėliau Skersvėjų namai (Tyto alba, 2015), o dabar – gal kam kiek buvo netikėta? – romanas! Danutės Kalinauskaitės proza gyvybinga, dažnai gręžiasi į individualias artimojo rato patirtis, pastarosios perteiktos Kalinauskaitės kartai būdingu kalbėjimu, per kurį veriasi istoriniai ir kultūriniai klodai. Suvaldytas literatūrinis sakinys skaidrus, retsykiais poetiškas, ritmiškai besijungiantis su teksto tėkme. Jeigu patiko ankstesnės autorės knygos, beveik neabejoju, kad patiks ir romanas, nors jis kiek ir kitoks dėl žanro specifikos.

 

Kaip daugelis pastebėjo, Baltieji prie juoduosius parašyta visgi novelistės juvelyriniu kruopštumu, smailinant ir gludinant kalbinį toną. Pastarasis labai panašus į novelių pasakotojos. Visgi Baltieji prieš juoduosius turi romanui būdingą struktūrą, gal kiek primenanti postmodernistinę aptrūkinėjusį ir fragmentuotą pasakojimą. Pagrindinė knygos veikėja – užsienio viešbučiuose dirbanti vidutinio amžiaus moteris, kuri vieną dieną sužino, kad paveldi turtingo giminaičio iš Liuksemburgo turtą, tačiau jai reikia įrodyti giminystės ryšius. Grįžusi į Lietuvą bando iš motinos, kurios atmintis pamažu dėl ligos nyksta, išgauti giminės istorijas, o tos istorijos ir tampa pagrindine romano pasakojimo ašimi.

 

Iš pradžių pasakojama apie dvi susaistytas prie geležinkelio bėgių gyvenančias gimines. Viena – pasiturinti, kita – vargšai. Kontrastų principas labai svarbus, tai lyg šachmatų – juodieji ir baltieji – principas, kuris nulemia ir paties romano struktūrą. Motinos ir dukters pokalbiai realiuoju romano laiku „išlenda“ tik kaip užsklandėlės, romano saviti klijai, kurie sujungia padrikas istorijas iš skirtingų laikotarpių, giminės atšakų, išsibarsiančių po laiką ir kontinentus. Kitaip sakant, laikomasi lyg giminės medžio pasakojimo principo, tačiau pavienės istorijos veikia kaip atskiros istorijos, taigi kuriamos ir durstomos beveik kaip atskiros novelės.

 

Kai kas Baltuosius prieš juoduosius vadina istoriniu romanu ir tuo abejoti nėra pagrindo. Autorė rėmėsi iš tikro gyvenime girdėtais liudijimais, kai kuriems romano fragmentais suteikdama savitą kalbėjimo toną, atskleidžiant veikėjo mąstysenos, charakterio ir subkultūrinius modelius. Tai veikia, nes Danutė Kalinauskaitė turi prozinio kalbėjimo klausą ir tą klausą išnaudoja kurdama kalbėjimo pustonių orkestrą.

 

Kitą vertus, giminės medis, bent jau man, romano viduryje pasimetė. Gal dėl per didelio kiekio giminystės ryšių, o gal ir besimainančio istorinio konteksto, manojo lėto skaitymo. Siužetiškai romanas painus, netgi pabaigęs skaityti, negalėčiau nuosekliai atpasakoti, kaip šios istorijos viena kitą „pertepa“, negalėčiau suraizgyti visų galų į pagrindinės veikėjos vientisą giminės medį, todėl daug kam tai gali būti pati sunkiausia romano skaitymo dalis – pajusti visumos ryšių ir pasekmių pasaulį. Galiausiai nuo vidurio romano suvokiau, kad to ir nereikia daryti, todėl pradėjau mėgautis sakinių struktūra, laikmečio atskleidžiamomis pikantiškomis ir informatyviomis žiniomis, kurios daugel kur kėlė nuostabą.

 

Skaityti tampa skaidru ir miela, kai esi užliūliuojamas teksto pajautos ir ritmo, bet labiausiai to sveiko humoro, kuris išvaduoja romano pasakojimus iš liūdesio, melancholijos ir rūstaus istorinio tono, juk šiaip ar taip veikėjų likimai labai dramatiški ir kai kada net baisūs, tačiau pasakojimas netampa biliūniškai graudenantis. Pavyzdžiui, įspūdingai aprašytas pokarinis 1946-ųjų metų Kauno potvynis, kuriame nuskęsta šios istorijos veikėjas, nuplautas kartu su visu namu ir šunimi potvynio su ledais. Ryte vaikai, aptikę tėvo lavoną, tik gūžteli pečiais, jokio gedulo ar ašarų. „... o lytys buvo nuskraidintos taip toli, kad neišnešė vaizduotė, kokia jėga jas ten nusviedė. Kitapus Nemuno, ant Napoleono kalno, kone iki pusės, buvo užstumtas milžiniškas ledo luitas, sakytum Didžiojo Sprogimo skeveldra. Jis tirps ilgai, išsilaikys iki vasaros, ir penktokai vidurinėje mokykloje apie jį rašys rašinėlį (p. 153).“

Danutė Kalinauskaitė

 

Asmeniškai viena juokingiausių pasakojimo epizodų buvo skurdo pokarinė Lietuva ir mylimos ožkos istorija, kuri suėdė iš kišenės viso mėnesio šeimos atlyginimą ir, nepaisydami, jog ožka yra pragyvenimo šaltinis, tuoj ją paskerdžia ir iš skrandžio traukia sveikus likusius banknotus. Graudu ir juokinga vienu metu. Paradoksų veikėjų charakteriuose itin daug, autorė išmoningai jungia tragediją ir komizmą, štai tėvas vaikydamasis nori nubausti savo pasileidėlį sūnų, susirgusį sifiliu,. „Atsitiktinai demaskuotą „studentą“ papa vaikėsi po daržus, bulvienojus su nusijuostu diržu, kaimynams godžiai aplipus langus, bet Vaclovas buvo vikresnis. Atgailavo užsidaręs ant aukšto tarp varvančių lašinių, vis pagrauždamas palendricos galą, tik neilgai (p. 74).“ Matome ir sudėtingą sakinio konstrukciją ir tragiškai komišką istoriją bei Vaclovo dvilypį charakterį. Tiesa, autorė siužetus atskleidžia tarsi pasakodama iš nuotolio, skirdama daug dėmesio aplinkos charakteringoms detalėms, neretai pasakodama apie veikėjų įpročius, jų aplinką ir tai suveikia labiau, nei tiesioginis populiariosios literatūros tiesioginis siužetas, kai įvykius gena kiti įvykiai. „Vacio ir Paulės gyvenimas nesusiklostė. Po trisdešimt penkerių metų Vaclovas grįš į Lietuvą, nes Rusija jam jau bus „gerokai įgrisusi“. Iš lagamino išsitrauks duoninius šachmatus, nesuvalgęs, tik karalienė ir keli pėstininkai bus išvarpyti vabalų šulinėlių... (p.136-137).“

 

Autorė proporcingai pasakoja ir XX amžiaus lietuvių tautos situaciją. Viena giminės linija – išeivių, kita – tremtinių, dar kita – laviruojančių sovietinėje sistemoje. Tai galimybė byloti apie sudėtingai Antrojo pasaulinio karo išdarkytą tautą, atskleisti jos daugiasluoksnius ir skirtingus likimus. Panašiai fragmentuotai pasakoja ir Jurga Tumasonytė savo romane Naujagimiai, kurį iš dalies irgi galima vadinti istorinių kontekstų durtiniu, tik Tumasonytė lengviau skaitoma, jos literatūra, nors irgi vienas geresnių lietuvių prozos šių metų skaitymų, lengviau prieinama, nes pasakojimai nuosekliau sukonstruoti, nėra painiavos. Kitą vertus, D. Kalinauskaitės fragmentiškumas pagrįstas pasakojančiosios motinos trūkinėjančios atminties ritmu. Šiaip ar taip romanas yra apie laiką ir atmintį, apie tai, kas verčia mus gręžtis atgalios ir kapstytis praeityje. Ar tai būtų netikėtas palikimas, ar koks storulis šarlatanas koučeris, koks pasitaikė pagrindinės veikėjos gyvenime (beje, tą vietą taip pat skaičiau pasikikendamas, nes taikliai sukurtas perdėtai pasitikinčio koučerio hiperbolizuotas literatūrinis portretas, taigi labai aktualu mūsų šiandieninėje viešosios nuomonės formuotojų kultūroje).

 

Baltieji prieš juoduosius – gerai subrandintas daugiabriaunis lietuvių prozos romanas. Pavykęs. Skaitymas tampa lyg rebusas, tiesa, malonus ir gurmaniškas, pilnas pagavios ironijos ir sveiko bei blaivaus žvilgsnio į žmonių gyvenimo tragedijas. Labiausiai mėgavausi autorės gerai organizuotu novelistiniu pasakojimo ritmu, skvarbiomis detalėmis, išlaikant distanciją tarp veikėjų, pastarieji tampa beveik tiesiogine to žodžio prasme personažais, literatūriniais atvirukais, bet nebanaliais, o logiškai veikiantys savo laikmečio aplinkybėmis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Jokūbo knygos"

 

Olga Tokarczuk. „Jokūbo knygos“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022, p. 792.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Tačiau yra parašyta, kad verta domėtis Mesijais, net jei tai nevykėliai, ir bent papasakoti jų istorijas, o žmogus, triūsiantis šiame bare, bus prilygintas tam, kuris gilinasi į amžinąsias šviesos paslaptis (p.18).“

 

Metų skaitinys! Tikriausiai prieš imdamas šią lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) knygą Jokūbo knygos (lenk. Księgi Jakubowe) su didžiule paantrašte apie religijas ir šalis, kurias kerta knygos pasakojimas, to ir tikėjausi – ilgos ir įspūdingos kelionės. Kai Lietuvoje pasirodė skaitytojų dėmesį patraukusi knyga Bėgūnai, iškart po Tarptautinio Bookerio laimėjimo daugelis nė nesapnavo, kokio masto rašytoja yra Tokarczuk. Netrukus įteiktas literatūros Nobelio apdovanojimas patvirtino, kad lenkų rašytojos kelias į lietuvišką knygų rinką buvo ilgas ir, tiesą sakant, nelengvas, nes, pasirodo, lenkai turi tokį lobį, o Lietuvoje plačiau apie tai sužinome tik jau po tarptautinių įvertinimų. Didžiausi nuopelnai yra, žinoma, vertėjui Vyturiui Jaručiui, kuris jau ne vieną dešimtmetį verčia ir aistringai domisi autorės kūryba (šiuo metu autorius verčia dar vieną rašytojos romaną). Manau, išversti Jokūbo knygas buvo pragariškas darbas, knyga Lietuvoje paskelbta metų verstine, visur pristatomas kaip fundamentaliausias rašytojos kūrinys, opus magnum, tyrinėjantis Europos ir Lenkijos istoriją.

 

Iš tikrųjų net nežinau, kaip aprašyti šią knygą ir ją vertinti. Beveik 800 puslapių veikalas – iššūkis rankoms, nes tenka laikyti ne knygelę, o knygą-plytą. Knygos struktūra susideda iš 7 atskirų knygų: Rūko knyga, Smėlio knyga, Kelio knyga, Kometos knyga, Metalo ir sieros knyga, Tolimos šalies knyga, Vardų knyga. Visai kaip ir septynios Hario Poterio dalys, tačiau tai ne kokia fantastinė literatūra, o istorinis romanas, kuriam, tiesa, netrūksta nei mistikos, nei magijos, nei bauginančių dalykų. Sakyčiau, romanas faustiškas, juvelyrinis, nes autorė kiekvieną žingsnį stengiasi grįsti ne fantazija, o istoriniais išlikusiais šaltiniais. Daugiausia pasakojimas telkiasi į baroko laikotarpio pabaigą Abiejų Tautų respublikos lenkiškojoje dalyje, kurioje jau nuo seno gyveno žydai. Būtent žydų kultūra, jų raštas, kalba ir padiktavo ne tik knygos struktūrą, bet ir atvirkštinę puslapių numeraciją, kas, sakyčiau, visai netrukdė skaitant.

 

Istorija pirmiausia skaitytoją nukelia į 1752 metus, į Rohatyną Podolėje, kur iškart lyg kokioje matricoje ima kerotis kelios siužetinės istorijos, kurioms lemta susijungti, susitikti, išsiskirti ir viena kitą papildyti. Tų siužetinių atskirų linijų – čia nutrūkstančių, čia vėl atsirandančių – knygoje yra tiek daug, kad vargu, ar verta jas skaičiuoti, nes daugelį galų tiesiog atpažinsite. Nepamirškite turėti su savimi prieigos prie interneto, nes tam tikrų istorinių papildomų žinių teks pasiieškoti patiems, kitaip skaitymas bus komplikuotas ir ne visai skaidrus.

 

Pagrindinis veikėjas – žydas Jokūbas Leibovičius Frankas gimęs tuo laikotarpiu, kada visuomenėje visi laukė pranašo, apokalipsės, pasaulio pabaigos ženklų, šiandien tai atrodytų absurdiška. „Meiro apsisprendimą leistis į kelionę nulėmė skruzdės, kai intensyviai apie visa tai bemąstydamas pamatė, kaip skruzdės ropoja stalo koja, tvarkinga vora, ramiai ir drausmingai [...] Tai ženklas, nusprendė jis patenkintas (p. 660).“ Panašiai ir pas krikščionis, nes Barokas kontrreformajos paveiktose šalyse įgalina mintį, jog netrukus žemiškasis pasaulis žlugs. Netrukus Jokūbas, būdamas pietinėse turkų ir islamo paveiktose šalyse ima vienyti čionai atsibasčiusius žydus ir skelbti antitalmudistines idėjas, kad Jokūbas yra naujasis žydų išganytojas. Negana to, jis netgi žydus atveda prie krikščionybės ir netgi pakrikštija. Iš tikrųjų Olga Tokarczuk, remdamasi istoriniais šaltiniais ir mistiniais įrašais, kuria tiek Jokūbo prieštaringą asmenybės paveikslą, tiek naują sektantišką žydiškos ir krikščioniškos frankistų religinę atmainą. Pastarąją, atrodo, kuria ne vien Jokūbo galia, bet ir susiklosčiusios paradoksalios Lenkijos ir visos Europos politinės, ekonominės ir kultūrinės situacijos. Istorija apima maždaug 30 metų, įsigalint Apšvietai, proto amžiui, padalinant Abiejų Tautų žemes bei Prancūzijos revoliucija.

 

Iš vienos pusės romanas nušviečia sudėtingą to meto religinę ir politinę situaciją, apie kurią, tenka pripažinti, beveik nieko nežinojau. Nesumeluosiu sakydamas, kad romanas labai žydiškas, tad iškart rekomenduočiau skaityti tiems, kurie domisi ne tik holokaustiškąja žydų istorija, bet ir europinės dalies žydų ilgaamže istorija, nes Jokūbo knygose yra tokių paradoksų ir pikantiškų dalykų, kad sunku patikėti, jog taip galėjo išvis būti.

 

Tiesa, prisirankiojau visokiausių citatų, kurias maniausi panaudosiąs šioje recenzijoje, tačiau atsivertęs užrašus suvokiau, jog tai daryti smulkiau yra beprasmiška, nes kiekvienos citatos kontekstus, netgi labai skirtingus, tektų komentuoti. Noriu pasakyti, kad mane asmeniškai visoje šioje istorijoje jaudino Jokūbo asmenybė ir jo įtaiga aplinkiniams. Jį didžiausiose gyvenimo kelionėse lydi atsidavęs amžininkas Nachmanas, kuris vėliau po krikšto, kaip ir daugelis pasekėjų, pasikeis žydišką vardą į lenkišką. Jis aistringai užrašinėja slapta Jokūbo gyvenimą ir keliones. Nors abu vyrai vedę (tą darys ne kartą), tačiau autorė nežinia, ar interpretuodama, ar susidarydama įspūdį iš Nachmano įrašų, daro prielaidą, jog Nachmanas mylėjo savo dievaitį ir fiziškai, o Jokūbas jaunose dienose taip pat tikriausiai buvo linkęs paeksperimentuoti: „Ar jis cibulis? – klausia Molivda Nachmano, žiūrėdamas į Hešelį. Taip turkai vadina dvilyčius. Dievo taip aprūpintus, kad gali būti laikomi ir moterimi, ir vyrai (p. 609).“ LGBTQ temos užuominų romane yra ir daugiau, ir jie akivaizdžiai brėžia punktyrą tarp veikėjų prigimties ir prieštaringų religinių misijų ir idėjų.

 

Olga Tokarczuk

Bene labiausiai keista atrodė, jog Jokūbas iš esmės kuria ne tik religiją ir galvoja kaip Mozė apie tautą ir išganymą, bet leidžia sau tiek daug, kad protu nesuvokiama, kodėl jam taip puikiai sekasi prasmukti ir visada išlikti gyvam. Jokūbas moteris renkasi iš artimųjų savo draugų žmonų, verčia ir kitus vyrus santykiauti su kitų žmonomis. Man tai priminė libertinus, tam tikra prasme juk tai yra daugpatystės sekso komuna, kurioje Jokūbo valia kuriama santuokos laimė. Panašiai kaip XX amžiuje populiaraus indų guru Ošo (angl. Osho) meditacinėje judėjimo bendruomenėje. Įdomiausia, kai net gyvendamas Brno mieste, dabartinėje Čekijoje, pagyvenęs Jokūbas iš Varšuvos kviečiasi žindyves ir geria jų pieną bei smaginasi, o aplinkiniai jį laiko Mesiju, naujuoju pranašu, kuris teigia, jog kabala išsikvėpė, jog po Mesijo atėjimo dingo visos talmudinės tiesos, jos nebegalioja. Romane yra ir visiškai absurdiškų Jokūbų liudijimų: „Jei tu to nežinojai, vadinasi, nieko nežinai, – sako Jokūbas suirzęs. – Dovydas ir Šabtajus slapta buvo moterys. Išganymas neįvyks kitaip, kaip tik per moterį. Dabar aš tai žinau, ir tam esu čia. Nuo pasaulio pradžios man vienam, niekam kitam, yra patikėta mergelė, kad ją saugočiau (p. 263).“ Logiškai mąstant, Jokūbas įtikėjęs savo mintimi apie moters Mesijos atėjimą, santykiauja su jomis, turi vaikų, bet ar tai nėra bėgimas nuo savo homoseksualumo? Vietomis minima, kad sekso sugulovės pasakojo, jog iš tikrųjų Jokūbas turi du penius. Jo seksualinis elgesys, manyčiau, turėjo labai didelės įtakos elgesiui. Aišku, tokia prielaida menka, nes trūksta istorinių liudijimų. Nachmanas ir ištikimiausi bendražygiai su vaikais ir žmonomis, netgi senieji žydai tiki Jokūbu, atrodo, lyg šis žmogus turėjo šamaniškos galios hipnotizuoti. Tokį įspūdį galima susidaryti ir iš to, kaip jis savo kalėjimą Lenkijoje po teismo per kelerius metus paverčia savo sektos namais. Kaip taip įmanoma? Įdomu ir tai, kad patį Jokūbą kamuoja epilepsija, kurią Nachmanas savo raštuose įvardija apie „dvasios įėjimą į kūną“.

 

Dar vienas ryškesnių romano veikėjų yra, žinoma, lietuvių kilmės Molivda, kuris nukeliauja į salas Viduržemio jūroje, užsiima jūreivyste, galiausiai apsistoja pas turkus ir susipažįsta su Jokūbu, seka jam iš paskos. Autorė įterpia ir lietuviškosios Žečpospolitos geografinių šeimos istorijų, tad sunku patikėti, jog tai vyksta XVIII amžiaus viduryje, kad žmonės taip įdomiai gyveno. Iš vienos pusės Molivda primena renesansišką žmogų, kuris keliauja vienas, nebijo iššūkių, pasižymi erudicija, tačiau tuo pačiu, kaip ir daugelis, kurie atsiduria šalia Jokūbo, negali jam atsispirti. Įdomūs lenkų baroko poetės Elžbietos Družbackos susirašinėjimai su klebonu Benediktu Chmeliovskiu, kuris buvo pirmosios lenkų enciklopedijos autorius, kai laiškuose išsiskiria jų požiūriai dėl lenkų ir lotynų kalbos vartojimų. Autorė netgi šiuos laiškus pavertė kalbotyros disputu.

 

Jokūbo knygos atskleidžia beprotišką Jokūbo sėkmę ir jo asmens prieštaringumą. Kas iš tikrųjų buvo tas frankistas? Beprotis nušvitęs žmogus, kuris nesuprato protu savo galios ir todėl kėlė sumaištį? Tikras mistikas ir kerėtojas, savo misijon patraukęs šimtus protaujančių ir išsilavinusių žmonių? Ar tai revoliucionierius? O gal tik menkysta, įtikėjęs savo didumu ir reikšmingumu? Šie klausimai kyla nuolat skaitant romaną. O autorė aiškinti nesistengia, ji būtent ir perteikia tų istorinių šaltinių kontrastingą liudijimą, iš kurių mums belieka „nusilipdyti“ savąjį Jokūbą. Pabaigoje autorė, išsireikšiu metaforiškai, tarsi numeta kraujo lašą ant Europos žemėlapio, kuris pasklinda per žemes, valstybės, epochas, masonus ir t. t. Atrodo, jog Jokūbą seniai visi pamiršo, tačiau kiek jis žydų teisininkų, galvotų verslininkų atvedė skirtingose šalyse prie labai svarbių valstybinių galios aparatų, kas galutinai performuoja Europos veidą. Frankistai pasklinda visur.

 

Knygos skaitymas, tiesa, buvo nelengvas ir komplikuotas. Pradėjęs karštomis vasaros dienomis nė nesitikėjau, kad užbaigsiu lietingą spalio dieną. Kai kada išties patyriau skaitymo transą ir smalsumą, žavėjo autorės erudicija, su kokiu emociniu intelektu ji apdoroja skirtingų šaltinių jungtis, kaip išryškina istorines asmenybes, paverčia jas įdomiomis, tačiau kai kada knyga tapdavo sunki kančia, tekdavo ir sukandus dantis skaityti išdrikusias, čia pat dūžtančias ir besilipdančias į vientisą matricą, istorijas, kurias jungia priežasties ir pasekmių ryšiai. Jokūbo knygos be galo daugiasluoksnis, nelengvas, bet turtingas, įmantrus, įdomus bei aistringai ambicingas XVIII amžiaus Vidurio Europos, kuriai priklausome ir mes, veidrodis. Mums dažnai atrodo, jog Baroko laikotarpiu, Klasicizme bei Apšvietos pradžioje įvykę įvykiai yra tokie seni, kad neturi pasekmių šiai dienai, deja, skaitant kolosalųjį Jokūbo knygas tampa aišku, kad vieno žmogaus sprendimas gali lemti ištisos Europos istoriją, o Mesijai gali gimti kas dešimtmetį ir gerti kavą Briuselyje arba žiaumoti čebureką Palangoje karštą rugpjūčio dieną.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Petro imperatorė II"

  

Kristina Sabaliauskaitė. „Petro imperatorė II“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 336 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Antrąją Kristinos Sabaliauskaitės (g. 1974) Petro imperatorė II dilogijos dalį įsigijau gal prieš kelerius metus, kai tik pasirodė (antrasis leidimas su 32 000 tiražu). Pastaroji mano lentynoje pralaukė nemažą laiko dalį, netgi buvau pamiršęs, tad vos nenusipirkau antrosios, nes keliaujant šią vasarą norėjau ko nors atpažįstančiai įtraukiančio, kad laikas skriete skrietų belaukiant pasienių punktuose. Neslėpsiu, kad buvau ir tebesu šios dilogijos gerbėjas, dažnai seku ir džiaugiuosi rašytojos sėkme užsienyje, nes Petro imperatorė jau išversta į prancūzų, lenkų, estų, latvių, slovėnų, olandų kalbas ir visur susilaukė pavydėtinos sėkmės. Manau, mes įdomūs kaip literatūros kūrėjai Europoje, o ir pati istorinė medžiaga vakarų europiečiams patraukli šių dienų karo kontekste. Autorė ne kartą aštriai ir taikliai pasisakė, jog vakariečiams reikia nuolat kalbėti apie rusų politiką ir kultūrą ne iš romantinės pusės, kokią dažnai koks prancūzas turįs apie šią šalį.

 

Antrojoje Petro imperatorė dalyje neatsitiktinai viršelyje apverstas paveikslas. Dabar viršuje Jekaterina I-oji, kurią Petras I-asis vedė 1712 metais. Carienė gyvendama paskutines savo gyvenimo valandas toliau prisimena ir apmąsto gyvenimą su Petru. Valandomis suskirstyti skyriai nėra atsitiktiniai, nes tai autorės strategija pasakoti kartu ir apie laiką (linijinį ir ciklinį). Šįkart nedetalizuosiu knygos siužetinių niuansų, o paminėsiu, kas mane labiausiai patį nustebino ir jaudino.

 

Autorė yra minėjusi, kad knygos siužetą dėliojo pagal Jekaterinos nėštumus, kurių antrojoje knygos dalyje tikrai netrūksta. Petrui, kaip ir kiekvienam monarchui, svarbu palikti vyriškosios giminės palikuonį, tačiau neatrodo, jog jis būtų patenkintas sūnumi iš pirmosios santuokos Aleksėjumi Petrovičiumi. Tiesą sakant, mane šokiravo ir labai jaudino Petro ir sūnaus tragiški santykiai. Aleksėjus įsimylėjo finlandietę, su ja pabėga į Europą, bet galiausiai tėvo pažadų priviliotas grįžta į Rusiją ir čia jam tėvas surengia teismą. Neįtikėtina, kaip Jekaterinos balsu autorė perteikia Petro tardymą ir Aleksėjaus kankinimą, praktiškai dėl savo išdidumo jis nužudo savo sūnų t. y., ir tiesioginį sosto įpėdinį. „Ne vien nubraukė, bet ir verkė. Mačiau, kad ašaros sruvo, žvakę belaikant, nors gedulo ir nevilkėjo. Manau, gailėjo savęs. Po šitiekos metų kartu galėjau atspėti, ką jis galvoja: iki paskutinės akimirkos turbūt jautėsi esąs Abraomas, aukojantis sūnų ant savo tikėjimo nauja, geresne Rusija, aukuro. Rusija jam buvo kaip Dievas: pradžia, pabaiga, priemonė, tikslas ir visa ko prasmė. Tik štai joks Viešpaties angelas neatskrido ir nesulaikė jo rankos, prieš perpjaunant gerklę nelaimėliui Izaokui (p. 222-223).“ Jau ką vien reiškia Aleksėjaus palaikų tvaikas ir jų pavaizduotas tvarkymas, krintantys vašku priklijuoti paties tėvo išlupinėti nagai ir kirčiais nuo plakimo išdraskyta pūvanti nugara...

 

Dar labiau stebino Petro, kurį Jekaterina vadina Piteriu, žiaurus elgesys su to meto politiniu elitu. Atrodo, didieji karai jau laimėti, švedai taip pat aprimo, tačiau Petras kraugeriškai elgiasi pačioje Rusijoje, tarsi bandytų visus įbauginti jį gerbti. Iš vienos pusės jis modernizavo Rusiją, įkūrė Peterburgą, į šalį atvežė nuostabiausių to meto meno šedevrų, tačiau pats atsidūręs Vakarų pasaulyje elgiasi kaip paskutinis barbaras. Įspūdingai aprašyti rusų armijos siautėjimai, keliaujant po Europą, tad Jekaterina, turėjusi vokišką auklėjimą, mokėjo kur kas labiau laviruoti tarp vakariečių politikų nei susireikšminęs Petras, kurio retorika ir elgesys grįsti galia, grasinimais ir smurtu.

 

Vienas žiauriausių Petro susidorojimų buvo su Mari Hamilton, kuriai buvo nukirsta galva, o Petras ją pakėlęs prie visų egzekuciją mačiusiųjų ir pabučiavęs, vėliau liepęs užkonservuoti spirite kaip, beje, ir vieną iš Jekaterinos meilužių galvų. Atrodo, viešosios bausmės turėjo įbauginti liaudį, o labiausiai Petro dešiniąsias rankas, kad neišduotų, įskaitant ir slaptą Jekaterinos mylimąjį Aleksandrą Menšikovą (1673-1729), dėl kurio carienė ne kartą rizikavo prieš Petrą, kad išsuktų jį nuo teismų ir kankinimų. „Ir Willemo Monso galvą – kur nors pagarbiai ir toliau nuo akių, jokio kapo juk jis, deja, neturėjo. Kadangi buvo stiklainyje, tai sekretorius, Makarovas, liepė gabenti ten, kur visi stiklainiai su spiritu – į Kunstkameros rūmus. Tad atsidūrė geroje kompanijoje, greta Mary Hamilton galvos – juk ji Viliui kažkada net patiko... Dar ten buvo mūsų prancūzų milžino iškamša, Nikolos Žiganto – tam pasimirus, Piteris liepė jį iškimšti, kaip didelį krokodilą (p. 324).“

Kristina Sabaliauskaitė

 

Štai ką sako Petras Jekaterinai, kai šioji pareikalavo prievartautojo Villebois galvos ant trinkos: „Gi vis vien nebesi skaistuolė, pamiršk... nekreipk dėmesio... Nu, nori va, štai, ateik, permylėsiu pats tave, kad viską pamirštum. Būsi ir vėl kaip nauja (p. 268).“ Turint galvoje, kad Petras Jekaterinai už neištikimybę, kurios ji nepripažino, vos nesurengė tokio paties teismo kaip ir savo nukankintam sūnui. Kitą vertus, Jekaterinos galia išaugusi, nors ir bijo savo vyro, visas politinis elitas ir net Petro armija, palaiko ją. Kristina Sabaliauskaitė perteikia Jekaterinos vidines būsenas, ypač jos slogios po nesėkmingų nėštumų ar neišgyvenusių vaikų laidotuvių. Kitą vertus, romane ne kartą akcentuojama, jog Jekaterina vienintelė, kuri gali perkalbėti Piterį nusiraminti ir elgtis teisingai, deja, ne visada. Ūmaus smurtinio būdo Petras ne kartą „užvažiuodavo“ Jekaterinai ir įtraukdavo ją besilaukiančią į pavojingas keliones ir nuotykius. Tai prieštaringa, turint galvoje, kad Petras norėjo vyriškos lyties palikuonių.

 

Paskutinieji gyvenimo metais be Piterio Jekaterinai gana slogūs. Net nežinojau, jog į ją mėginta pasikėsinti, tad gyvendama didžiulėje baimėje daug gėrė, storėjo ir dėl to, kaip ir Piteris, susirgo. Įdomi ir Piterio ligos istorija, carą pražudė besaikis alkoholizmas ir bėdos su inkstais bei šlapimu. Pati autorė yra minėjusi, jog priešingai nei Silva Rerum, šiai dilogijai apstu medžiagos, dar ir tokios įdomios, kad net stebina ne tik lietuvius, bet ir Vakarų Europos skaitytojus. Dažnai kalbant apie šį istorinį romaną, brėžiami nūdienos Rusijos žmonių kultūros ir politikos punktyrai, darant išvadą, kad ne daug kas pasikeitę, tad, manau, knyga nesunkiai surezonuos su Putino Rusija. Dažnam rusui gyvybiškai svarbu idealizuoti savo šalį, deja, dažnai niekingomis pergalėmis, karais ir smurtu, ar tai būtų šeimos institucija, ar politinė arena.

 

Kalbant apie knygos leksiką, kuri yra specifinė ir labai tinkanti Jekaterinai, kuri nemokėjo rašyti ir skaityti, išreikšti. Visi tiek rusiški keiksmažodžiai, slavizmai ir vertalai pateisinami, nes tai būdas kurti Jekaterinos savitą balsą per literatūrą, tačiau šįkart į akis krito pasitaikantys klišiniai Jekaterinos filosofiniai apibendrinimai. „Ir kruvinas troškimas išlikti. Perkąsti gerklę kitam, kol neperkando tau. Bet kartu tampi apnuodytas: tampa apnuodyta kiekviena kovai už išlikimą išeikvota minutė. Nebegyveni, tik kovoji (p. 277).“ Atrodo, jog tie apmąstymai labiau pačios autorės permąstymas apie Jekaterinos likimą ir būdą, nei pačios Jekaterinos balsas, o tokių epizodų knygoje išties nemažai, ir nežinau, ar jie pritinka pačios Jekaterinos mintijimui, ar ne. Bet kokiu atveju, romanas parašytas ritmiškai aistringai, jis kupinas stebinančių ir šokiruojančių istorinių faktų, kurie literatūrinėje formoje įgauna ir nuotykių polėkio, ir tampa istorijos pamokomis. Tiek pirmojoje, tiek antrojoje dalyje išlaikomas stilius, ritmas ir nesibaigianti smurtinė kultūra, ant kurios, galima teigti, buvo pastatyta klasikinė Rusijos didybė. Knyga veikia visapusiškai: ir jusles, ir žinias, ir kalbą. Manau, ji puiki.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Maggie O'Farrell "Hamnetas"

 Maggie O‘Farrell. „Hamnetas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 368.

Sveiki skaitytojai,

Ši knyga, literatūrinės premijos Womens‘ Prize For Fiction varžytuvėse aplenkusi net pačią Hilary Mantel Veidrodžius ir šviesą, jau seniai kėlė literatūrinį smalsumą, kaip ir pati aštuonių knygų autorė Maggie O‘Frarrell (g.1972), kurios iki tol nebuvau girdėjęs. Romanas Hamnetas (angl. Hamnet), kurį į lietuvių kalbą išvertė puiki vertėja Rasa Drazdauskienė, neatsitiktinai panašus į V. Šekspyro pjesės veikėją Hamletą – tai autorės istorinių faktų nagrinėjimo ir fantazijos lipdinys. Ar tai istorinis romanas? Iš dalies, tačiau jame kur kas daugiau išmonės, nei tikrų faktų. Lietuvių kalba, pasirodo, Svajonių romanų serijoje turėjome išleistą autorės romaną Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją (Svajonių knygos, 2013).

Romane Hamnetas iš tikrųjų veikia istoriškai dokumentuos asmenybės, autorė, kaip įprasta istorinių romanų autoriams, remdamasi panašiu kūrybos metodu: išlikusiais istoriniais šaltiniais ir nuojauta, įžvelgdama galimas perspektyvas sukuria, atkuria istorinius balsus, tačiau, kaip žinia, jie niekada nebus tikri, veikiau perfiltruoti per autorės pasirinktą perspektyvą ir kūrinio bendrąją idėją. Žinoma, britų ir viso pasaulio literatūros tyrėjų pripažintas genijus dramaturgas ir poetas Viljamas Šekspyras, su kurio literatūra ir gyvenimu lietuvių mokiniai supažindinami dar pagrindinio ugdymo pakopos mokyklose, pripažįsta kaip kertinį autorių, prie kurio derėtų stabtelti literatūros raidos istorijoje. Išties apie pačią V. Šekspyro asmenybę ne tiek daug ir žinoma. Žinoma, kad jo tėvas buvo odos raugyklos savininkas ir pirštinių siuvėjas, žinoma, kad vyrukas turėjo žmoną Anne Hathaway (sutapimas su Princesės dienoraščio, Vargdienių ir Tamsos riterio sugrįžimo aktore!), knygos verstiniame variante ji vadinama Agnese. Taip pat žinoma, kad jis buvo kilęs iš Stradfordo, o kūrybinį laikotarpį pradėjo Londone, įkūręs savo teatrą.

Apie Šekspyro ir jo tėvo sudėtingus santykius galima numanyti, nes paprastai profesijos buvo paveldimos kaip garbės reikalas, o Šekspyras jo neperėmė. Jis iš tikrųjų turėjo tris vaikus, po sūnaus mirties jo santykiai su žmona atšalo, jiedu gyveno atskirai ir iš šeimos tragedijos atsirado dešimtmetį trunkantis „juodasis“ Šekspyro kūrybos periodas t. y. komedijos žanrą jis išmainė į tragediją, kurioje atsirado ir, kaip manoma, mirusio sūnaus Hamneto garbei pavadinta pjesė Hamletas. Tačiau šią informaciją rasite beveik visuose prieinamuose šaltiniuose apie V. Šekspyro kūrybą ir jo gyvenimo sąsajas, kurias kažkada teko garbės neblogai pastudijuoti ir išmanyti. Nebepostringausiu apie Šekspyro kūrybos asmenybės mastą ir įtaką literatūrai, nes šiame M. O“Ferrell romane to beveik nėra, Šekspyro asmenybė čia absoliučiai neprimena bandymų ekranizuoti kūrėjo charizmą, uždegančią paslaptingai genialią ir dožuanišką asmenybę ar kaip kitaip paversti rašytoją hiperbolizuotu personažu. Šiame kūrinyje Šekspyras veikiau reprodukcinis tos epochos vyras, kuris nori ištrūkti iš miestelio, atsikratyti erzinančio tėvo šešėlio, turi šeiminių įsipareigojimų ir privalo prisiimti tėvo vaidmenį. Jo literatūrinis genialumas tampa svarbus tik kaip aidintis fonas, ypač svarbiai iškylantis nebent romano pabaigoje. Tiesa, autorė mini, kad viduramžiais Hamletas ir Hamnetas galėjo skambėti vienodai, o rašyta skirtingai dėl buvusių rašybos versijų.

Visgi, kas skaitė šį romaną, tikriausiai sutiks, kad jis net ne apie patį Hamnetą, Šekspyro sūnų, nors jis ir reikšminga kūrinyje vaizduojamų įvykių figūra. Maggei O“Ferrell kur kas svarbiau Agnesės perspektyva. Kaip ir Kristinai Sabaliauskaitei, rašant Petro imperatorienę, svarbus istoriškai menkai dokumentuotas ir tyčia „marinamas“ moterų vaidmuo tiek istorinėje, tiek šeimos politinėje erdvėje. Tiesą sakant, manęs nebestebina moterys rašytojos, kurioms svarbios iš esmės feministinės istorinio romano perspektyvos: iš vienos pusės lyg ir reikšminga, įdomu, iš kitos – tampa tendencinga, kad visos tos istorijos perteikia vieną ir tą pačią idėją: moterys buvo kur kas didesnės ir svarbesnės istorijoje, nei anuomet norėjo pripažinti vyrai.

Istorija pasakojama iš Agnesės perspektyvos, pradedant nuo Agnesės atsiradimo istorijos. Agnesės motina vaizduojama atėjusi iš miško, pakerėjusi pasiturintį ūkininką. Nuo pat mažens Agnesė perima motinos žolininkės, mistikės ir aiškiaregystės galias, tačiau gana maža kartu su jaunėliu broliu netenka motinos. Augdama su pamote Agnesė tampa tarsi Pelene, kuriai, kaip vyresnėlei, užkrauna daug darbų, tačiau ji nepamiršta raganavimo, augina prijaukintą sakalą ir netrukus susipažįsta su jaunučiu mokytoju, būsimuoju savo vyru. Kitas Agnesės etapas jau motiniškas, vaizduojamas gyvenimas pas uošvius ir jos atskirtis, kadangi ji aiškiaregė ir išmano gydymą, nuolatos padeda žmonėms, o jos vyras pamažu įstrigęs Stratforde suserga depresija. Šiame miestelyje jam per maža vietos kūrybinėms ambicijoms, tačiau netrukus gimsta trys vaikai, o Agnesė ima suprasti, kad pati turi paskatinti vyrą imtis permainų, netgi jei tai kainuotų jos ir vaikų asmeninę laimę... Toks būtų maždaug Agnesės gyvenimas, jis romano fabuloje „sumiksuotas“: praeities įvykiai persipina su Agnesės dabarties įvykiais, kai netikėtai vienas iš dvynių (Džudita) užsikrečia maru ir pradeda kamuotis mirtimi.

Maggie O'Farrell

Iš tikrųjų šio romano centras – Agnesės mistifikuota asmenybė. Jos nuojauta, įžvalgos, ateities vizijos perteikia tą paslaptingą viduramžių dvasią. Autorė gana gerai perteikia Agnesės vidinį pasaulį, kitoniškumo jausmą, nepritapimą nei pamotės, nei uošvės namuose. Daug dėmesio skiriama moteriškai viduramžio namų aplinkai, Agnesės motinystės ir žmonos rūpesčiams. Čia iš tikrųjų autorė įtaigiai perteikia viduramžių buities, uoslės ir regos pojūčiais suvokiamą aplinką tarsi būtų pati dalyvavusi meninio rašymo kursuose, tačiau tos detalės kažin kokios gyvos, apgalvotas, derančios su Agnesės natūraliai suvokiama pasaulėžiūra. Visgi manęs nestebina autorės pasirinkimas padaryti Agnesę „ypatinga“, suteikti jai mistinį atspalvį, nes kitaip tikriausiai romanas nebūtų toks įdomus. „Ji liepia sau valdytis, neminėti, ką žmonės kalba apie tą merginą. Kad ji laukinė ir tūžminga, kad moka prakeikti, kad gali ne tik išgydyti visas ligas, bet ir susargdinti. Visai neseniai nugirdo kažką sakant, kad tie riebaliniai navikai ant jos pamotės skruostų irgi jos darbas: užleidusi juos, kai pamotė atėmė jos sakalą. Ji suraugina pieną vos palietusi jį pirštais (p. 80).“ Tik ar tas mistifikavimas netampa jau kažkokia for fiction romano būtinoji sąlyga, nes neužtenka tik kelių istorinių išlikusių faktų kurti realistinius moterų portretus?

Romanas tiek idėjiškai, tiek užmojais man koreliavo su Hannah Kent romanais Paskutinės apeigos ir Gerieji žmonės, pastarosios rašytojos metodai ir rašymo polėkis labai artimi Maggie O‘Farrell kūrybai, bet Hannah Kent, reikia pripažinti, visa galva aukščiau, kadangi ji renkasi išties sudėtingas ir laikmečio gyvai aštrias moralines problemas, geba įtaigiai per konfliktą atskleisti epochos dvasią, prieštaringus visuomenės procesus, neprarandant įtampos „tarp eilučių“. Visgi Hamnetas, nors ir remiasi tuo metu maro istoriniais faktais (labai pagaviai ir literatūriškai perteikta maro per blusas atkeliavimo scena!), apie kuriuos pats Šekspyras savo pjesėse nė kartelio neužsimena (keista, ar ne?), autorė atrodo romantiškai „patogi“. Ką turiu galvoje? Juk atmetus tam tikrą istorinį sudėtingą kontekstą ir žiupsnelis pritempto mistifikavimo, lieka tipinis namų moters romanas apie vaiko praradimą ir vyrą karjeristo neištikimybes.

Knygoje yra ir labai gražių, taiklių meniškai perteiktų mizanscenų, kurias norėjosi pasibraukti pieštuku, pavyzdžiui, niekur taip gražiai nesu skaitęs vestuvių scenos: „Ištarus Amen, žiedas apjuosia jos bevardį pirštą, per kurį, kaip jai užvakar sakė jaunikis jiems slepiantis sode, eina kraujagyslė tiesiai į širdį. Akimirksnį žiedas, prisilietęs prie odos, atrodo šaltas ir drėgnas nuo švęsto vandens, bet paskui jį sušildo tiesiai iš širdies atplūstantis kraujas ir jis pasidaro kūno temperatūros (p. 128).“ Tačiau tenka pripažinti, kad tos scenos labai romantizuotos, atspindinčios XIX amžiaus romantizmo literatūrą, nei realius ir praktiškus viduramžių įvykius.

Autorė, remdamasi Šekspyro tragedijose naudojimu apgaulės metodu, pavyzdžiui, kai Džuljeta išgeria laikinų nuomario nuodų, manydama, kad perkeis įvykius, Romeo iš tikrųjų nusinuodija, o Džuljeta prisikėlusi mato, kad lemties neišvengė. Ilgą laiką atrodo, kad maru apsikrėtusiai Džuditaa, o ne Hamnetui lemta iškeliauti iš gyvenimo, tačiau dėl dvynių panašumo net namiškiai yra apgaudinėjami. Sakyčiau, šiame romane yra tam tikro šekspyriško žavesio ir siaubo elementų, pagrįstų istoriniais faktais, kai į namus pasibeldžia daktaras, persirengęs juodu ilgu snapu ir tamsiu apsiaustu, manydamas, kad šitaip atbaidys mirtį. Iki šiol šis gotikinis įvaizdis naudojamas siaubo filmuose.

Visgi romanas Hamnetas man pasirodė itin tvarkingai, kruopščiai it mokinukės parašytas romanas, kuris balansuoja tarp nedrąsaus noro eksperimentuoti, tačiau autorė „suveržia“ tekstą į tam tikrus nuspėjamus rėminius štampus. Pradedant knygos fabula, struktūra, baigiant finaliniu Agnesės suvokimu, kai ši pamato Hamleto spektaklį Londone. Istorija orientuota į moters pasaulį, panaudojant visus populiarius istorinio romano (kai mažai faktinės medžiagos) kūrybinius elementus. Man atrodo, kad perskaičiau tiesiog gerai pagal numanomą kurpalių prašytą romaną, kuris turi ir atmosferą, ir gyvus veikėjus, ir istorinį kontekstą, tačiau nepajutau tik vieno: kad tai išties gera knyga, kuri plečia horizontus, leidžia stebėtis nematytais, neregėtais perspektyvų rakursais, suvokti to, ko nežinojau apie epochą, leistis į gelmę, pajusti įtampą. Man Hamnetas tiesiog kaip iš kūrybinio rašymo kurso gerai parašytas romanas be didesnės nuostabos ar intrigos, tačiau neabejoju, kad ši prestižinėmis premijomis įvertinta knyga ras skaitytoją tiek tarp gurmanų, tiek tarp „atsitiktinių“ skaitytojų.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Hilary Mantel "Vilko dvaras"

Hilary Mantel. „Vilko dvaras“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 646 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Pradėjęs sistemingai skaityti Booker laureatus, negalėjau praleisti ir britų rašytojos Hilary Mantel (g. 1952) istorinio romano Vilko dvaras (angl. Wolf Hall), kuris autorei 2009 metais pelnė pirmąjį Booker. Po kelerių metų romano tęsinys Įveskite kaltinamuosius (2012) autorei atnešė antrąjį Booker premiją ir ji tapo pirmąja moterimi, kuri pelnė dukart šį apdovanojimą. Abu romanus turime lietuviškai, o Vilko dvaras jau sulaukė antrosios pataisytos laidos. Ilgai buvo manoma, kad ši istorijos trilogija taip ir užsibaigs Vilko dvaru, tačiau leidykla Sofoklis netikėtai grįžo prie šios autorės ir galbūt ateityje sulauksime ir paskutiniosios trilogijos dalies Veidrodis ir šviesa, kuri originalo kalba planuojama išleisti 2020 metų kovo mėnesį.

Didžiulis istorinis romanas Vilko dvaras šįkart nagrinėja Anglijos Henriko VIII epochą, o jo centre – iš žemųjų socialinių sluoksnių netikėtai iškilęs suktas Tomas Kromvelis, kuris manipuliuodamas žmonėmis ir besiskaldančios Anglijos galiomis, suranda sau patogų karaliaus patarėjo vaidmenį. Kaskart vis darydamas teisingus ir sėkmingus politinius sprendimus, Tomas Kromvelis iškyla ir tampa vienu įtakingiausiu Henriko VIII epochos žmogumi.

Nesistengsiu nagrinėti įmantrių ir dinamiškų knygos siužeto vingių, nes kiekviena kinematografiškai perteikta knygos scena labiau primena Šekspyro teatro statymą, pasitelkiant tikslias istorines žinias, laikmečio kultūrines bendravimo manieras, kurias autorė kruopščiai išnagrinėjo, tyrinėdama ir konsultuodamasi su epochos mokslininkais. Scenų kompozicijos grįstos pokalbiais, kuriuose atsiskleidžia veikėjų užmačios, slapti kėslai ir intrigos.

Vilko dvaras – tai knyga ne apie Henriką VIII, romanas skirtas atskleisti dviejų Anglijos frontų – monarchijos ir bažnyčios – skilimui. Būtent Henrikas VIII, besiskiriantis su žmona Kotryna Aragoniete, trokšta vesti dvariškę Aną Bolin, nors prieš tai jis „pamylėjo“ jos seserį Merę Bolin. Ana, laikydamasi skaistybės ir viliojimo meno, galiausiai užvaldo karaliaus mintis ir pasiglemžia jo aistrą, kad pats karalius ryžtasi nepaklusti Romos įstatymais ir perimti pats bažnyčios valdymą ir pasiskelbti anglų saksų tikinčiųjų galva. Kaip iš istorijos ir žinote, jam taip ir pavyks padaryti. Jeigu Roma nebūtų kariavusi tuomet su turkais, kurie vykdė invaziją į Europą, tikriausiai visa jėga būtų sutriuškinta Angliją, tačiau istorinės aplinkybės lėmė Anglijos atsiskyrimą nuo katalikų...

Visuose šiuose įvykiuose svarbų vaidmenį atlieka Tomas Kromvelis, apie kurį romano pradžioje rašoma, kad buvęs žiauraus kalvio sūnus. Patyręs žiaurią prievartą tik per stebuklą ir mokėjimą diplomatiškai suktis iš padėties, jis iškyla ir tampa apsišvietusiu teisininku, kuris žavisi Tomu Moru – save mėgstantį plakti ir ašutinius rūbus vilkėti, istorijon įėjęs kaip religinis fanatikas ir žymus teisininkas. Galiausiai Tomas Moras tampa priešu, kadangi Kromvelis pereina į karaliaus pusę, o T. Moras lieka ištikimas savo įsitikinimams. Iš tikrųjų knyga daugiausluosknė, iš vienos pusės ji biografinė, daug dėmesio skiriama sudėtingam ir beveik netikėtam Kromvelio iškilimui, jo vaikystei, šeimai, ankstyvai žmonos mirčiai, kuri paveikia Kromvelį, kadangi jis lieka vienišu tėvu ir našlaičių globėju. Tai romanas, kaip per centrinį istorinį veikėją atskleidžiami paradoksalūs laikmečio įvykiai ir asmenybės. 

Hilary Mantel

Pats Kromvelis taip pat atrodo dvilypis, nes autorė jį literatūroje perteikė ne vien kaip godų intrigantą, mokantį įsiteikti ir kaskart priimti vis didesnius galios ir turto svertus, bet ir papasakoja jo asmeninę jautrią melancholišką ir žiaurią patirtį. Jis mylintis savo žmoną, vaikus, tačiau lengvai disponuoja įtakingų monarchų gyvenimais, nes supranta, kad šiame gyvenime svarbiausia yra nebe Dievas ir bauginantis Kotrynos kankinimo ratas, bet būtent tai, kaip tu puikiai išmanai teisės įstatymus, kurie „supančioja“, jeigu reikia, net pačius monarchus. Jo galion, prisidengus karaliaus Henriko VIII asmeniu, vykdomi esminiai šalies pertvarkymai. „Yra žmonių, mėgstančių tobulas formas ir tikslumą, kiti toleruoja, kiek nukrypstama nuo normos. Kromvelis priklauso ir vieniems, ir kitiems. Pavyzdžiui, jis nepakenčia jokių nuomos sutarties dviprasmybių, bet įgimta nuojauta kužda, kad sutartis negali būti ir per daug griežta. Sutartys, rašytiniai įsakymai ar statusai rašomi tam, kad juos skaitytų, bet kiekvienas skaito tikėdamasis gauti asmeninės naudos (p. 323). Iš esmės tai juk galioja ir šiandien! Kromvelio didžiausia savybė, leidusi jam iškilti, yra pusiausvyros jausmas, mokėjimas diplomatiškai, neišsišokant įtikti abiem – bažnyčiai ir monarchijai.

Atskleidžiama daug laikmečio detalių apie tai, kaip Henrikui VIII hercogai turėdavę valyti užpakalį, kaip būdavo natūralu vyrams turėti savų meilužių, kaip lavonai plaukiodavo patvinusioje Temzėje, kaip siaubingai už įsitikinimus buvo kankinami ir deginami bei giljotinuojami žmonės. „Ar pastebėjote, kad kai vyrui gimsta sūnus, jis visus nuopelnus prisiima sau, o kai gimsta duktė, ima kaltinti žmoną? O jeigu pora visai nesulaukia vaikų, sako, kad žmona nevaisinga. Juk niekas nesako, kad vyro sėkla bloga (p. 497).“ Panašių liaudiškų įsitikinimų, kurie šimtmečiais buvo gajūs, tebėra tie patys moteris menkinantys ir maskulizmą įgalinantys nerašyti įstatymai. Kaip regime filmuose apie Anglijos ir Prancūzijos monarchų gyvenimus ir jų troškimą susilaukti vyriškos giminės palikuonių, lygiai taip pat ir Vilko dvaro romane – tas žmogaus sudaiktinimo ir šachmatų figūros formavimas išties atrodo labai obsesinis.

Kaip jau minėjau, romano tekstūra labai dinamiška, joje pilna dialogų – ilgų ir kartais labai fragmentiškų, kurie leidžia skaitytojui patirti vitališkai perteiktų istorinių asmenybių įtaigumą. Visgi romano pradžia buvo kiek komplikuota, jeigu nebūčiau prieš daugel metų matęs Justin Chadwick režisuoto filmo Karaliaus sesuo (2008), kuriame pasirodė tokios žvaigždės kaip Natalie Portman, Scarlett Johansson bei Eric Bana, apie Bolinų seseris ir Henriką VIII, įsiskaityti į romano pradžią būtų labai sudėtinga. Vis tiek šiokių tokių žinių, sakyčiau, reiktų turėti apie Henriko VIII epochą ir jo gyvenimą, kad Vilko dvaras iškart taptų nors kiek aiškesnis. Tik persiritus per 100 puslapių, romanas įtraukė dėl savo gyvų ir ilgų intrigų, ilgos Kromvelio moralinės ir politiškai strateginės rokiruotės nuo kardinolo Volsio užuovėjos prie Henriko VIII rūmų šilumos.

Norisi romaną palyginti su neseniai skaitytu Kristinos Sabaliauskaitės Petro imperatorė, kurios rašymo maniera atrodo kur kas muzikalesnė ir skaityti buvo ne taip komplikuota kaip Vilko dvarą. Visgi abi knygos – istoriniai romanai, tačiau jų strategija ir idėjos yra gana skirtingos. Be to, Vilko dvaras dar ir verstas iš anglų kalbos yra, kaip ir K. Sabaliauskaitės kūryba, savitai įtaigi, įtraukianti, pasižyminti kruopščiu autorės epochos studijų rezultatų kūrinys, leidęs jai sudurstyti kuo daugiau faktų ir iš jų sukonstruoti kuo labiau įtikinamą ir gyvą Tomo Kromvelio asmenybę ir kartu visos Anglijos istorinį vaizdinį sudėtingais laikais, kai ritosi karalių galvos ir liepsnojo eretikų laužai.

Jūsų Maištinga Siela