Knyga: Michail Šiškin "Taika ar karas"

 Michail Šiškin. „Taika ar karas“ – Vilnius: Vaga, 2023. – p. 224.

 

Sveiki, mielieji.

 

Sunki ir reikalinga knyga pasirodė rusų rašytojo Michail Šiškin (g. 1961), kurio eseistikos rinkinys pavadintas tikriausiai pagal L. Tolstojaus epopėją Karas ir taika atvirkštinę parabolę Taika ar karas (vok. Frieden oder Krieg), o pastaroji tarsi kviečia atsibudusius europiečius į atvirą diskusiją apie Rusiją, Rusijos žmones ir rusų tautą. Suprantu, kad dalis skaitytojų tiesiog nieko nebegali nei skaityti, nei girdėti, kas yra nors kiek rusiška ar susiję su šia tauta. Tą, kaip teigia ir pats Šiškinas savo įžanginiame šios knygos žodyje, irgi supranta ir priima, nes neįmanoma atleista tautai, kuri tai darė ilgus šimtmečius ir ciniškai tebevykdo žudymą. Bet iš kitos pusės, kas padės europiečiams suprasti rusus, jeigu ne patys rusai? Michail Šiškin iškart pasisakė prieš Rusijos karinius veiksmus prieš Ukrainą, dar seniau – veiksmus, nukreiptus prieš Gruziją. Autorius jau ilgą laiką gyvena Šveicarijoje, rašo vokiškai, todėl į Rusiją geba žvelgti dvejopai: augęs Sovietų Sąjungos sudėtyje ir patyręs, ką reiškia represijos, jis šiandien gali įvertinti Rusijos istoriją ir dabartinės diktatūros principus europiečio ruso perspektyva.

 

Mums, lietuviams, Rusija atvira ir suprantama kaip ant delno, todėl jos raidos nereikia aiškinti, nes gyvenome jų pašonėje, kentėjome Rusijos (tiek carinės, tiek sovietinės) represijas, todėl toji istorinė trauma mūsų tautai gyva, nepamiršta ir nepamirštama, tad ir iliuzijų neturime. Taika ar karas labiau nutolusioms šalims nuo buvusio Rytų bloko šalių, kuriems Rusija yra tolimas romantizuotas kraštas, kur vyrauja ne nusikaltimai, o griežta tvarka. „Jau daug metų tas pats: kai taksi vairuotojas kur nors pasaulyje sužino, kad aš rusas, tuoj džiugiai nusišypso: „Putinas!“ – ir parodo nykščiu aukštyn. <...> Prezidento karjerą KGB agentas pradėjo kruvina savo tėvynainių auka: prisidengiant karu Čečėnijoje, savo daugiabučiuose buvo susprogdinti Maskvos gyventojai. Vėliau viskas krypo viena linkme – į Ukrainos užpuolimą vasario 24 dieną. Tačiau visus tuos metus daugelis pasaulyje žavėjosi visai kitu Putinu (p. 217).“ Nieko romantiško čia nėra, nori paaiškinti knygos autorius. Beje, tai trečioji Šiškino knyga, pasirodžiusi lietuviškai. Prieš tai leidykla Vaga buvo išleidusi romaną Veneros plaukas (2013) ir Laiškų knyga (2011) – visos labai puikiai įvertintos skaitytojų. Taika ar karas į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Sodeikienė, o toji knyga yra mano pirmoji pažintis su M. Šiškino proza ir ji stebino, glumino, graudino.

 

„Skaudu būti rusu. Skelbta, kad Putino „specialiosios operacijos“ Ukrainoje tikslas yra išgelbėti rusus, rusų kultūrą ir rusų kalbą nuo ukrainiečių fašistų. Daugiausia buvo sunaikinti rusakalbiai miestai su visais gyventojais Ukrainos rytuose. Karo nusikaltimai įvykdyti ne tik prieš žmones, bet ir prieš mano kalbą. Puškino ir Tolstojaus, Cvetajevos ir Brodskio kalba virto karo nusikaltėlių ir žudikų kalba. Rusija artimiausioje ateityje bus siejama ne su rusų muzika ir literatūra, o su bombomis, krintančiomis ant vaikų, su siaubingais vaizdais iš Bučos (p. 3),“ – šitaip prasideda šis esė rinkinys su papildomais tekstais, pridurtais po vasario 24 dienos ir tekstai pradeda suprasti, kodėl nepasisekė „Baltoji revoliucija“, kodėl Putinas nebuvo nuverstas po 2012 rinkimų, o opozicionieriai kartu su Navalnu sutriuškinti.

 

Autorius jau pirmaisiais savo tekstais lakoniškai, bet esminiais štrichais bando paaiškinti Vakarų pasaulyje mistifikuojamą rusų sielą, apipintą kančios ir mitais apie kantrybę ir tikėjimą. Šita rusų siela savo romantinį atspalvį įgavo per literatūrą dar Romantizmo laikotarpyje, tačiau Šiškinas nori pasakyti, kad rusų tauta – vergų tauta, jie niekada nebuvo laisvi ir nepažino laisvės, todėl jie gyvi pažadais ir imperialistinėmis idėjomis. Šiškinas atkoduoja rusų tautos DNR, tautos genezę siedamas su mongolų Aukso orda, iš kurios ir susiformavo režimo vasalai, išrinktieji, valdomi baime ir smurtu. Visi carai „nuo Dievo“ ir kitos nesąmonės yra viena ilga pavergtos tautos, bijančios, bet negalinčios be savo griežtos rankelės, nes vos tik Rusija priartėja prie demokratijos, šalyje įsivyrauja krizė, todėl rusai įsitikinę, kad baimė gali suvaldyti tautą. Šiaip šios teorijos atrodo absurdiškai, bet jos visgi pagrįstos kolektyvine samprata apie chaosą ir tvarką, kuri vakariečiams, prie kurių, be jokios abejonės, esame ir mes, lietuviai, prieštaringumą.

 

Įdomu tai, kad Šiškinas tam tikruose tekstuose bando atskirti, kas yra pavergtos tautos vergai, kurie myli tėvynę Rusiją, ir kas yra Rusija kaip uzurpuotos valstybės darinys. Autoriui akivaizdžiai tai nesuderinami klodai, nes valstybės piramidės viršuje įsivyravusi nestabili oligarchija pjudosi dėl valdžios svertų ir lankstosi stipriesiems, o tauta gyvena savo iliuzijomis, bijodama teismų ir kalėjimų. Beje, Šiškinas sugretina valstybės sistemą su tikrojo kalėjimo sistema, kuri pagrįsta stipresniojo valia. Labai puikiai prisimenu Lietuvoje vaikystę, kai su mama 90-ųjų, vadinamą laukinį griūnmetį, bėgdavome per pėsčiųjų perėją, nes pirmenybę reikėjo teikti automobiliui, nes jis stipresnis, jis tave partrenks ir tu būsi kaltas. Dabar per perėją eidamas gali ir panaršyti telefone, ir sustoti batą užsirišti, nes TURI TEISĘ. Pasirodo, Rusijoje vis dar bėgama per pėsčiųjų perėją, kad nesunervintum kokio vairuotojo... Kai komikas vienoje Šurajevas vienoje savo tinklalaidėje paskambino į Rusiją aukšto rango sekretorei ir paprašė jį sujungti su Rusijos prezidentu Putino, šioji buvo šokiruota ir piestu stojosi ginti savo rusiškojo fiurerio, nes tai toks autoritetas. Nebūčiau patikėjęs, koks rusų keliaklupsčiavimas prieš savo valdžią, o mes čia vargstame su kokia Ruginiene ir Paluckiu, bekurdami pašaipų memus.

 

Šiškinas bando Vakarams pasakyti ir šį tą, kas ir Lietuvoje dar skamba kaip mitologija. Gorbačiovo perestroika (pertvarka) visiškai ne paties Gorbačiovo sumanymas, jis buvo už tai, kad nė viena tauta nepabėgtų iš sovietinio tvartelio: „Princas, savo bučiniu pažadinęs miegančią princesę – Rusijos demokratiją, išgelbėjęs pasaulį nuo atominio karo pavojaus ir leidęs vėl susivienyti Vokietijai, tapo Išgelbėtoju, kuris, tikėtasi, padarys dar daugiau stebuklų ir Tarybų Sąjungą atves į Europą. Tačiau jis anaiptol nesiekė sukurti demokratijos. Nusibaigęs milžinas svirduliuodamas ėjo į savo baigtį, o Gorbačiovas norėjo užkirsti tam kelią. Vakaruose aukštintas kaip reformatorius, jis visomis išgalėmis stabdė demokratines reformas, trokšdamas išgelbėti komunistinę Tarybų Sąjungą (p. 68).“ „Pagrindinė partinės nomenklatūros problema buvo kaip materializuoti savo privilegijas ir perduoti jas savo vaikams. [...] Galiausiai – žvelgiant iš istorinės perspektyvos – paaiškėjo, kad perestroika ir visa Tarybų Sąjungos transformacija, po teisybei, tebuvo sėkminga komunistinės nomenklatūros specialioji operacija, skirta absoliučiai politinei valdžiai konvertuoti į didžiulę privačią nuosavybę ir nežabotą pinigų valdžią (p. 69-70).“

Michail Šiškin

 

Visgi baisu, kai dabar istorijos vadovėliuose garbinamas ne Gorbačiovas, kuris tapo atpirkimo ožiu, o kur kas didesnis kraugerys Stalinas, nes rusai stipriųjų neteisia, Stalinas – tikrasis caras, nes jis nepralaimėjo, o Gorbačiovas pralaimėjo. Stipriojo diktatoriaus pergalės išaukštinamos, o nusikaltimai „neįrodomi“, todėl neegzistuoja. Istorijos kraugeriai šiandien Rusijoje šlovinami eisenose, tai liudija ne vien Šiškino tekstai, bet ir į Vakarus prasprūstantys dokumentuoti slapti kadrai, pvz., šiemet „Oskaru“ įvertintas slapta mokytojo nufilmuotas filmas Ponas niekas prieš Putiną (2025). „Slaptoji tarnyba FSB-KGB-NKVD-ČK naujojoje Rusijoje tapo nacijos pasididžiavimu. Iškilmingai švęstas tos galvažudžių organizacijos šimto metų jubiliejus, o prezidentas savo kalboje kolegoms sakė: „Kad ir kaip keitėsi laikai, bet didžiuma pasirinkusių šią nelengvą profesiją visada buvo tikri valstybės šalininkai ir patriotai, garbingai ir oriai ėję pareigas ir į pirmą vietą visada kėlę tarnavimą tėvynei ir liaudžiai. <...> Ar galima įsivaizduoti, kad kancleris pokarinėje Vokietijoje pareikštų, jog gestapininkai yra „patriotai, garbingi ir oriai ėję pareigas ir į pirmą vietą kėlę tarnavimą tėvynei ir liaudžiai? (p. 82).“

 

Rusija ne tik paradoksų šalis, bet ji ir įgyvendina G. Orwello distopinio pasaulio elementus. Man nuolat vis iškildavo romano 1984-ieji fragmentai, kaip Vinstonas vis grūmėsi su sistema ir reikšdavosi neapykantos penkiaminutėse, bet ar ne taip dabar šiuo metu yra Rusijoje, kai visi apsimetinėja, nes yra įbauginti? Štai, ką dabar reiškia Gegužės 9 dienos kultinis paradas: „Kartą per metus masės, iš kurių atimtos visos pilietinės teisės, gali išeiti į gatves ir išsirėkti: „Mes nugalėtojų tauta!“ – „Mes visus įveikėme!“ – „Galime pakartoti!“ – „Mes patys stipriausi ir mes teisūs!“ pasididžiavimas, kad esi rusas, liejasi per kraštus. Tą vienintelę metų dieną švenčia nugalėtojai, o kitą visi vėl tampa nugalėtaisiais: kelių policija iš tavęs reikalauja kyšio, gydytojai ligoninėje gūžtelėję pečiais pasako: „Mes neturime vaistų, gaukite patys,“ o prie tavo namų atsiranda sąvartynas (tavo nuomonė niekam neįdomi). <...> Užuot dalijus duoną, žmonės šeriami tėvynės meile (p. 166-167).“

 

Šitą knygą iš tikrųjų prisižymėjau skersai ir išilgai, nes kiekviena citata verta savo aptarimo kontekstų ir tikriausiai labai susisietų su prieš kelerius metus lietuviškai pasirodžiusiu Orlando Figes veikalu Natašos šokis, momentaliu rusų dvasios, tautos ir politikos veikalu. Visgi Michail Šiškin deda ir esminį akcentą, kodėl rusams taip niekada ir nepavyko atsitiesti, o vokiečiams pavyko: „Mano šalis yra prastas mokinys, ypač prastai jis mokosi istorijos. Vokiečiai puikiai perprato temą „praeities įveika“ ir „kaltės įvertinimas“, todėl galėjo sukurti demokratiškai orientuotą visuomenę. Vokietijai teko susidoroti su dvylikos metų rudąja diktatūra, o Rusijos laukia 800 metų trukusios uluso valdžios įvertinimas. Mano šalis tebegyvena praeityje. Istorijos įvertinimas Rusijoje turi prasidėti nuo dabarties įvertinimo (p. 181-182).“

 

Gal kai ką ir piktins autoriaus meilė tėvynei, kurią jis išreiškia kartu kaip tikras rusas – paradoksaliai linkėdamas jai numirti, kad galėtų prisikelti ir tapti demokratinė bei atpirkti tai, kas jau padaryta. Autorius stoiškai prisiima kaltę, neatsiriboja kaip tautietis atsakomybės už tai, ką daro rusų tauta šiandien, tikrai ne, bet kartu tekstuose išreiškiama ir ta bejėgystė, kad nieko negali padaryti. Knygoje daug autorius gvildena jautrių temų, nemažai perteikia per savo tėvo alkoholiko patirtį, kuris kovojo už Rusiją ir Rusija jį išdavė; prisimenamas dėdė, suimtas kažkur tarp Suomijos ir Norvegijos – kaip ir daugelio vergų tautos žmonių Šiškino šeima paliestas skaudžių netekčių ir represijų, kuriuos sukėlė Rusijos valdžia. Manau, knyga labai reikalinga tiems, gal ypač jaunesniajai skaitytojų kartai, kurie nepatyrė, kas yra Sovietų Sąjunga, o visa tai girdėjo tik iš antrųjų lūpų. Mes iš tikrųjų labai sueuropėję ir ši Šiškino knyga leidžia daugiasluoksniškiau dirstelėti į ruso, kuris taip skaudžiai nekenčia ir vienu metu prieštaringai myli tėvynę, o per tą skausmą suprasti, kokiuose sudėtinguose socialiniuose bei politiniuose dariniuose gyvename mes patys.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Michail Šiškin apie karą Ukrinoje ir Rusijos ateities įvaizdį

 

Sveiki,
 
Neseniai pradėjau skaitinėti Michailo Šiškino knygą „Taika ir karas“ (Vaga, 2023), jau nuo pirmųjų sakinių smogia emociškai kaip reikiant. Manau, kai įveiksiu Kmitos „Pietinia kronikas“, pirmiausia imsiuosi Šiškino knygos.
 
„Skaudu būti rusu. Skelbta, kad Putino „specialiosios operacijos“ Ukrainoje tikslas yra išgelbėti rusus, rusų kultūrą ir rusų kalbą nuo ukrainiečių fašistų. Daugiausia buvo sunaikinti rusakalbiai miestai su visais gyventojais Ukrainos rytuose. Karo nusikaltimai įvykdyti ne tik prieš žmones, bet ir prieš mano kalbą. Puškino ir Tolstojaus, Cvetajevos ir Brodskio kalba virto karo nusikaltėlių ir žudikų kalba. Rusija artimiausioje ateityje bus siejama ne su rusų muzika ir literatūra, o su bombomis, krintančiomis ant vaikų, su siaubingais vaizdais iš Bučos.“ Michail Šiškin
 
Michailas Šiškinas yra rusų rašytojas, pelnęs pripažinimą ne tik gimtinėje, bet ir visame pasaulyje dėl savo intelektualaus, daugiasluoksnio ir giliai filosofiško kūrybos stiliaus. Nors jis rašo rusų kalba, nuo 1995 metų autorius gyvena Šveicarijoje, o tai suteikia jo kūrybai unikalią distanciją ir europietišką perspektyvą. Šiškinas dažnai vadinamas klasikinės rusų literatūros tradicijų tęsėju, kurio tekstuose meistriškai persipina istorinė atmintis, asmeninė žmogaus drama ir amžinieji egzistenciniai klausimai apie meilę bei mirtį.
 
Jo prozai būdingas ypatingas dėmesys kalbai ir formai – rašytojas nenaudoja tradicinės, linijinės pasakojimo struktūros, o verčiau kuria sudėtingus tekstinius audinius, kuriuose skirtingi laikmečiai ir balsai susijungia į vientisą emocinę patirtį. Romanuose, tokiuose kaip „Veneros plaukas“ ar „Laiškų knyga“, jis tyrinėja, kaip žodis gali nugalėti laiką ir užmarštį. Šiškinas vengia paprasto siužetiškumo, teigdamas, kad tikroji literatūra turi ne pasakoti istorijas, o bandyti apčiuopti pačią būties esmę.
 
Be literatūrinės veiklos, Michailas Šiškinas yra žinomas kaip griežtas ir principingas Rusijos politinio režimo kritikas. Jis viešai atsisakė atstovauti savo šaliai tarptautinėse knygų mugėse, protestuodamas prieš valdžios veiksmus, ir savo eseistikoje bei viešose kalbose nuosekliai gina humanistines vertybes. Rašytojo kūryba yra įvertinta svarbiausiomis Rusijos literatūrinėmis premijomis, o jo knygos išverstos į dešimtis užsienio kalbų, tarp jų ir lietuvių, tapdamos tiltu tarp sudėtingos rusų kultūros istorijos ir šiuolaikinio vakarų skaitytojo.
 
Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Niekas prieš Putiną" / "Mr. Nobody Against Putin"

 

Sveiki!
 
Keli mano dokumentinio kino vakarai ir viename iš jų pamačiau režisieriaus David Borenstein režisuotą filmą „Ponas Niekas prieš Putiną“ (angl. Mr. Nobody Against Putin) (2025), kuris 2026 metų „Oskarų“ ceremonijoje pelnė geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą. Kaip ir reikėjo tikėtis, pačioje Rusijoje tiek filmo kūrėjai, tiek pats kūrinys pasmerkti, filmas apkaltintas „ekstremizmo ir terorizmo propaganda“, vyriausybės diskreditavimu ir neigiamo požiūrio į „specialiąją karinę operaciją“ formavimu.
 
Nors filmo režisierius D. Boreinsteinas, visgi didžiąją ir pavojingiausią medžiagą surinko Rusijos patriotas Pavelas „Paša“ Talankinas – jaunas rusų pedagogas, dirbęs Karabašo (Čeliabinsko srities) 1-ojoje pradinėje mokykloje, kuris beveik dvejus metus filmavo savo mokykloje vykdomą valdžios „iš aukštai“ nuleistą propagandistinę programą vaikams. Filmas fiksuoja, kaip po 2022 m. invazijos į Ukrainą Rusijos mokyklos paverčiamos propagandos centrais – vaikai mokomi karinių dainų, priverstinai dalyvauja patriotizmo pamokose ir yra ruošiami būsimai tarnybai kariuomenėje. Vėliau Pavelas išvyko slapta iš Rusijos, palikęs gimtąjį kraštą ir net senyvą bibliotekininkę motiną, nebegalėdamas pakęsti to absurdo ir programos, kuri masiškai vykdoma visoje Rusijoje ir kuri tapo viena didele vien tik Putino ideologijos monosfera...
 
Nesiplėsiu daug apie filmo kūrimo peripetijas, jas patys nesunkiai suvoksite žiūrėdami šį filmą. Iš vienos pusės buvau pakraupęs, kad panašūs militaristiniai projektai ir suintensyvinimas vyksta ir pačioje Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, kaip sukarinti Šaulių sąjungos nariai „raminančiai“ taip pat demonstruoja ginklus vaikams, tik gal ne taip radikaliai, kaip šiame filme, kuriame Rusija laikoma  brangesne Motina už biologinę, už kurią reikia žudyti ir pačiam numirti. Atpažinau Svetlanos Aleksijevič, baltarusių nobelistės, ištarmes: motinos filme skuta sūnums galvas, didžiuojasi ir myli, kad išeina į karą, netgi skatina tapti didvyriais (nes suprantama, kad gyvenime didesniu nebegalima būti, nes pats gyvenimas jau nenusisekęs), o pabaigoje rauda prie karstų. Nuo Antrojo pasaulinio ir Afganistano karo praėjo tiek nedaug, o rusų motinos elgiasi analogiškai, nė per sprindį nieko nesuvokusios apie tikrovę.
 
Siaubingiausia, kad nacionalistiniais simboliais, fašistuojančiais propagandiniais spaudimais veikiamos masės, ypač vaikai ir jaunimas, kurie nusiteikę itin naiviai herojiškai. Ateinanti karta bus ne dzenbudistinė, o kamikadzių, kurie su Rusijos vardu mirs už tėvynę ir niekas mirštančiųjų neatsimins, tik artimieji. Žmogus tėvynėje formuojamas kaip niekinis, aukštinama sistema ir valdžios diktatas, idilinės, netikros sukurtos herojiškos apeigos ir eisenos, kurios mane kaip pacifistinį žiūrovą liūdino (labiausiai tapatinausi su šio filmo medžiagos rinkėju Pavelu), kad iš istorijos niekas niekada nepasimokoma. Kaip lengva žiniasklaidos cenzūra ir diegiamomis per edukaciją prievolėmis ideologiniams tikslams sukurti tą patį, nuo ko kentėjo seneliai ir proseneliai, t. y. nusisavinti žmogų kaip pėstininką, pasitelkiant kaltės ir baimės įrankius.
 
Pakraupino propagandisto istorijos mokytojo, kurio vaikai suoluose klausėsi net akis pridengę, matyt, suvokdami, kad priešintis šiam statytiniam net pavojinga. Vienintelis šiame filme didvyris – Pavelas, kuris išpažįsta meilę Rusijai, bet ne tai militaristinei ir Putino režimo sukarintai šaliai, bet tai žmogiškumu ir mažaisiais paprastų žmonių gyvenimais grįstai tėvynei, kur atpažįsta savą medį, šunį ir mokyklą, bendruomenę nuo kalvos, o ne tankus ir priešus ukrainiečius. „Europa miršta, ji neturi aliejaus, energetikos, badauja, jų ekonomika eina šuniui ant uodegos, o Anglija tėra maža sala, kuri nieko negali,“ – perfrazuojant sako istorijos mokytojas vaikams, kurdamas Rusijos didybę per kitų menkinimą ir niekinimą. Pagalvojau: ko pats, toks didis Rusijos patriotas, nešiauši į frontą numirti ir parodyti vaikams herojaus. Nes... tikrieji statytiniai susirenka apdovanojimus, o patiklūs ir apgautieji įkasami vaikėzai, mamytės netikri didvyriai įkasami į žemę. Taip buvo visais Rusijos laikais.
 
Nebūkime vien tik žiūrovai, kurie per šį filmą baisi Rusija, filmas tarsi kviečia apmąstyti ir mūsų pačių požiūrį į karinę prievolę, sustiprintą militarizaciją, eisenas ir patriotines mintis, apgaubtas šiek tiek minkštos nacionalistinės mitologijos, nors jau kyla ir mūsų radikalieji: kas slypi už gražių patriotinių gaidų apie Lietuvą? Ar mes patys, besiginkluojantys ir besiruošdami diena iš dienos DIENAI X, kartais nelaukiame netikrų barbarų kaip kad K. Kavafio eilėraštyje? Puikus mūsų pačių veidrodis. Po filmo norisi sakyti: te niekas iš viso to neišsipildo, nebent viltis, kad visa tai vieną dieną pasibaigs.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:7.4

 
Maištinga Siela

Šios dienos citata: JAV politikas Newt Gingrich apie Estiją ir Rusiją, politiką

 

Sveiki,

 

„Estija yra Sankt Peterburgo priemiesčiuose. Rusai nebūtinai peržengtų sieną karinėmis priemonėmis [...] Nesu tikras, kad rizikuočiau branduoliniu karu dėl kažkokios vietos, kuri yra Sankt Peterburgo priemiestis.“ Newt Gingrich

 

„Kultūros baruose“ perskaičiau Arūno Spraunio straipsnį „Auganti apokalipsės paklausa“, kuriame autorius apžvelgia pastarųjų kelerių metų didžiausius Vakarų ir Rusijos politikų pasisakymus dėl karo grėsmės. Labiausiai nustebino Newtono Gingricho, ištikimo Donaldo Trumpo palydovo pasisakymas apie Estiją (ir tikriausiai apie visas Baltijos šalis), kurią 80 metų politikas įvardija kaip didingo Sankt Peterburgo priemiestį. Ką tai sako? Kad nebūtinai reikia išsilavinusio amerikiečio, kad būtų politiku ir žertu tokius protu sunkiai suvokiamus dalykus. Kai kurių amerikiečių sąmonėje Rusijos vaizdinys nelabai skiriasi nuo Putino svajas palaikančių kai kurių rusų. Jeigu aukoti kažkokią nelabai reikšmingą Estiją, nes nuo jos netoli puikusis Sankt Peterburgas, tai ir aukokime. Juk reikia iš tikrųjų nieko nenusimanyti ir tauzyti tokias erezijas, kad atrodytum labai puikus. Nemanau, kad politikas galėtų per minutę rasti, kur toji Estija žemėlapyje yra, nemanau, kad išvis jis ką nors nutuokia apie Europą ir jos politiką, juk, kaip žinia, dažnas amerikietis negeba pasakyti daugiau nei 8 Europos šalių, nes tiesiog iš geografijos turėjo iš gailesčio slenkstinį patenkinamą įvertį, tačiau apie konkurencingąją Rusiją tikrai turi atskirą nuomonę ir ją gerbia dėl dydžio ir politikos iš toli. Primityvu iki Plutono.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Petro imperatorė II"

  

Kristina Sabaliauskaitė. „Petro imperatorė II“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 336 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Antrąją Kristinos Sabaliauskaitės (g. 1974) Petro imperatorė II dilogijos dalį įsigijau gal prieš kelerius metus, kai tik pasirodė (antrasis leidimas su 32 000 tiražu). Pastaroji mano lentynoje pralaukė nemažą laiko dalį, netgi buvau pamiršęs, tad vos nenusipirkau antrosios, nes keliaujant šią vasarą norėjau ko nors atpažįstančiai įtraukiančio, kad laikas skriete skrietų belaukiant pasienių punktuose. Neslėpsiu, kad buvau ir tebesu šios dilogijos gerbėjas, dažnai seku ir džiaugiuosi rašytojos sėkme užsienyje, nes Petro imperatorė jau išversta į prancūzų, lenkų, estų, latvių, slovėnų, olandų kalbas ir visur susilaukė pavydėtinos sėkmės. Manau, mes įdomūs kaip literatūros kūrėjai Europoje, o ir pati istorinė medžiaga vakarų europiečiams patraukli šių dienų karo kontekste. Autorė ne kartą aštriai ir taikliai pasisakė, jog vakariečiams reikia nuolat kalbėti apie rusų politiką ir kultūrą ne iš romantinės pusės, kokią dažnai koks prancūzas turįs apie šią šalį.

 

Antrojoje Petro imperatorė dalyje neatsitiktinai viršelyje apverstas paveikslas. Dabar viršuje Jekaterina I-oji, kurią Petras I-asis vedė 1712 metais. Carienė gyvendama paskutines savo gyvenimo valandas toliau prisimena ir apmąsto gyvenimą su Petru. Valandomis suskirstyti skyriai nėra atsitiktiniai, nes tai autorės strategija pasakoti kartu ir apie laiką (linijinį ir ciklinį). Šįkart nedetalizuosiu knygos siužetinių niuansų, o paminėsiu, kas mane labiausiai patį nustebino ir jaudino.

 

Autorė yra minėjusi, kad knygos siužetą dėliojo pagal Jekaterinos nėštumus, kurių antrojoje knygos dalyje tikrai netrūksta. Petrui, kaip ir kiekvienam monarchui, svarbu palikti vyriškosios giminės palikuonį, tačiau neatrodo, jog jis būtų patenkintas sūnumi iš pirmosios santuokos Aleksėjumi Petrovičiumi. Tiesą sakant, mane šokiravo ir labai jaudino Petro ir sūnaus tragiški santykiai. Aleksėjus įsimylėjo finlandietę, su ja pabėga į Europą, bet galiausiai tėvo pažadų priviliotas grįžta į Rusiją ir čia jam tėvas surengia teismą. Neįtikėtina, kaip Jekaterinos balsu autorė perteikia Petro tardymą ir Aleksėjaus kankinimą, praktiškai dėl savo išdidumo jis nužudo savo sūnų t. y., ir tiesioginį sosto įpėdinį. „Ne vien nubraukė, bet ir verkė. Mačiau, kad ašaros sruvo, žvakę belaikant, nors gedulo ir nevilkėjo. Manau, gailėjo savęs. Po šitiekos metų kartu galėjau atspėti, ką jis galvoja: iki paskutinės akimirkos turbūt jautėsi esąs Abraomas, aukojantis sūnų ant savo tikėjimo nauja, geresne Rusija, aukuro. Rusija jam buvo kaip Dievas: pradžia, pabaiga, priemonė, tikslas ir visa ko prasmė. Tik štai joks Viešpaties angelas neatskrido ir nesulaikė jo rankos, prieš perpjaunant gerklę nelaimėliui Izaokui (p. 222-223).“ Jau ką vien reiškia Aleksėjaus palaikų tvaikas ir jų pavaizduotas tvarkymas, krintantys vašku priklijuoti paties tėvo išlupinėti nagai ir kirčiais nuo plakimo išdraskyta pūvanti nugara...

 

Dar labiau stebino Petro, kurį Jekaterina vadina Piteriu, žiaurus elgesys su to meto politiniu elitu. Atrodo, didieji karai jau laimėti, švedai taip pat aprimo, tačiau Petras kraugeriškai elgiasi pačioje Rusijoje, tarsi bandytų visus įbauginti jį gerbti. Iš vienos pusės jis modernizavo Rusiją, įkūrė Peterburgą, į šalį atvežė nuostabiausių to meto meno šedevrų, tačiau pats atsidūręs Vakarų pasaulyje elgiasi kaip paskutinis barbaras. Įspūdingai aprašyti rusų armijos siautėjimai, keliaujant po Europą, tad Jekaterina, turėjusi vokišką auklėjimą, mokėjo kur kas labiau laviruoti tarp vakariečių politikų nei susireikšminęs Petras, kurio retorika ir elgesys grįsti galia, grasinimais ir smurtu.

 

Vienas žiauriausių Petro susidorojimų buvo su Mari Hamilton, kuriai buvo nukirsta galva, o Petras ją pakėlęs prie visų egzekuciją mačiusiųjų ir pabučiavęs, vėliau liepęs užkonservuoti spirite kaip, beje, ir vieną iš Jekaterinos meilužių galvų. Atrodo, viešosios bausmės turėjo įbauginti liaudį, o labiausiai Petro dešiniąsias rankas, kad neišduotų, įskaitant ir slaptą Jekaterinos mylimąjį Aleksandrą Menšikovą (1673-1729), dėl kurio carienė ne kartą rizikavo prieš Petrą, kad išsuktų jį nuo teismų ir kankinimų. „Ir Willemo Monso galvą – kur nors pagarbiai ir toliau nuo akių, jokio kapo juk jis, deja, neturėjo. Kadangi buvo stiklainyje, tai sekretorius, Makarovas, liepė gabenti ten, kur visi stiklainiai su spiritu – į Kunstkameros rūmus. Tad atsidūrė geroje kompanijoje, greta Mary Hamilton galvos – juk ji Viliui kažkada net patiko... Dar ten buvo mūsų prancūzų milžino iškamša, Nikolos Žiganto – tam pasimirus, Piteris liepė jį iškimšti, kaip didelį krokodilą (p. 324).“

Kristina Sabaliauskaitė

 

Štai ką sako Petras Jekaterinai, kai šioji pareikalavo prievartautojo Villebois galvos ant trinkos: „Gi vis vien nebesi skaistuolė, pamiršk... nekreipk dėmesio... Nu, nori va, štai, ateik, permylėsiu pats tave, kad viską pamirštum. Būsi ir vėl kaip nauja (p. 268).“ Turint galvoje, kad Petras Jekaterinai už neištikimybę, kurios ji nepripažino, vos nesurengė tokio paties teismo kaip ir savo nukankintam sūnui. Kitą vertus, Jekaterinos galia išaugusi, nors ir bijo savo vyro, visas politinis elitas ir net Petro armija, palaiko ją. Kristina Sabaliauskaitė perteikia Jekaterinos vidines būsenas, ypač jos slogios po nesėkmingų nėštumų ar neišgyvenusių vaikų laidotuvių. Kitą vertus, romane ne kartą akcentuojama, jog Jekaterina vienintelė, kuri gali perkalbėti Piterį nusiraminti ir elgtis teisingai, deja, ne visada. Ūmaus smurtinio būdo Petras ne kartą „užvažiuodavo“ Jekaterinai ir įtraukdavo ją besilaukiančią į pavojingas keliones ir nuotykius. Tai prieštaringa, turint galvoje, kad Petras norėjo vyriškos lyties palikuonių.

 

Paskutinieji gyvenimo metais be Piterio Jekaterinai gana slogūs. Net nežinojau, jog į ją mėginta pasikėsinti, tad gyvendama didžiulėje baimėje daug gėrė, storėjo ir dėl to, kaip ir Piteris, susirgo. Įdomi ir Piterio ligos istorija, carą pražudė besaikis alkoholizmas ir bėdos su inkstais bei šlapimu. Pati autorė yra minėjusi, jog priešingai nei Silva Rerum, šiai dilogijai apstu medžiagos, dar ir tokios įdomios, kad net stebina ne tik lietuvius, bet ir Vakarų Europos skaitytojus. Dažnai kalbant apie šį istorinį romaną, brėžiami nūdienos Rusijos žmonių kultūros ir politikos punktyrai, darant išvadą, kad ne daug kas pasikeitę, tad, manau, knyga nesunkiai surezonuos su Putino Rusija. Dažnam rusui gyvybiškai svarbu idealizuoti savo šalį, deja, dažnai niekingomis pergalėmis, karais ir smurtu, ar tai būtų šeimos institucija, ar politinė arena.

 

Kalbant apie knygos leksiką, kuri yra specifinė ir labai tinkanti Jekaterinai, kuri nemokėjo rašyti ir skaityti, išreikšti. Visi tiek rusiški keiksmažodžiai, slavizmai ir vertalai pateisinami, nes tai būdas kurti Jekaterinos savitą balsą per literatūrą, tačiau šįkart į akis krito pasitaikantys klišiniai Jekaterinos filosofiniai apibendrinimai. „Ir kruvinas troškimas išlikti. Perkąsti gerklę kitam, kol neperkando tau. Bet kartu tampi apnuodytas: tampa apnuodyta kiekviena kovai už išlikimą išeikvota minutė. Nebegyveni, tik kovoji (p. 277).“ Atrodo, jog tie apmąstymai labiau pačios autorės permąstymas apie Jekaterinos likimą ir būdą, nei pačios Jekaterinos balsas, o tokių epizodų knygoje išties nemažai, ir nežinau, ar jie pritinka pačios Jekaterinos mintijimui, ar ne. Bet kokiu atveju, romanas parašytas ritmiškai aistringai, jis kupinas stebinančių ir šokiruojančių istorinių faktų, kurie literatūrinėje formoje įgauna ir nuotykių polėkio, ir tampa istorijos pamokomis. Tiek pirmojoje, tiek antrojoje dalyje išlaikomas stilius, ritmas ir nesibaigianti smurtinė kultūra, ant kurios, galima teigti, buvo pastatyta klasikinė Rusijos didybė. Knyga veikia visapusiškai: ir jusles, ir žinias, ir kalbą. Manau, ji puiki.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos citata: Kristina Sabaliauskaitė apie rusus ir jų mentalitetą, tautinį charakterį

 Sveiki,

 

Viešojoje erdvėje rašytoja Kristina Sabaliauskaitė yra ne kartą pasisakiusi prieš karo agresorę Rusiją, ir taip pat ne kartą minėjusi „kaip suprasti rusus“ bei jų kultūrą. Naujausiame straipsnyje Sabaliauskaitė apie susiformavusį ruso vaizdinį: Vakarai girdi gražią Čaikovskio muziką, užgožiančią rusų keiksmus ir mušamos moters klyksmą, rašytoja vaizdžiai perteikia vakariečiams nesuprantamą rusų savimonę, (jeigu tai galima pavadinti savimone), grįstą prieštaravimu. Sunku patikėti, kad kokie britai, prancūzai ar italai aiškiai manosi suprantą rusų mentalitetą per Čaikovskį ar Dostojevskį, kai jie patys buvo savo tėvynėje savu laiku laikomi niekalais ir persekiojami. Ir taip, tikriausiai tik mes, išgyvenę penkiasdešimt metų okupacijoje ir priespaudoje, galime pasauliui paaiškinti, kaip suprasti rusus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Vladimir Putin ir Volodymir Zelencky memas pagal Mikelandželo freską

 

Sveiki,

Jau kuris laikas nepolitizuoju, bet šįkart nesusilaikiau, nes juk juokinga. Maži vyro lytiniai organai ir didelė galia kontrastu tapo, sakyčiau, mūsų Naujais ir Naujausiais laikais. Visais laikais turėti mažą penį gi buvo pagarbos ir vyriškumo simbolis. Nežinau, kas pakeitė mūsų civilizacijos sąmonėje šią nuostatą, tačiau šiuo metu iš internetinio memo (Ukrainos ir Rusijos vadų bei Mikelandželo freskos fragmentų sukaltą memą) matome seksistinį bandymą pažeminti – ką? Putino vyriškumą? Nes drąsa asocijuojasi su lytiniais organais ir kietais kiaušais? Sunku atsakyti.

Manau, kad sumenkinti Putiną, bet tais pačiais šiuolaikinį vyrą žeminančiais (o gal jau nebe taip pornografijos atvirumo amžiuje) elementais yra truputi neturėjimas ką veikti. Pyzdavokimės iš pimpaliukų. Man tokie memai, atleiskite, memų kūrėjai, visada asocijavosi (na, ne visada, kol iki to pribrendau) su negebėjimu niuktelėti į nosį. Kad ir koks fainas visiems dabar atrodytų Šurajevas (o jis toks dažnai ir yra), visgi tos akcijos (kaip ir pas poną Mindedą) yra kažkoks užsuktas nevisavertiškumo kompleksas, kurį dangstome altruistiniu sijonu. Visgi juk ir Trojos kare ne visi buvo uolūs ietininkai, reikėjo, kad kas inicijuotų kasdienes pjautines ir generuotų procesus, nustatytu, kokie anuomet vyriškumo standartai. Kodėl ne mažasis kojų pirštelis, o pimpaliukas? Sunku pasakyti.

Jeigu mano šis įrašas pasirodė antiukrainietiškas, jūs labai klystate, tik noriu pasakyti, kad iš to karo kažkas tikrai dirba savo karmai, todėl raginu ne pimpalą matuoti, o protą ir žodžių rekšmes.

P. S. Bet visgi kare kaip kare, net lytinių organų varžytuvėse, net kai Žalgeris kovodavo su CSKA kreipšinio komanda sovietiniais laikais. Juk visi klykdavo, kai iš pasigėrėjimo galėdavo sutriuškinti apsimetėlius didžiakiaušius. Oksimoronas aiškus.

Jūsų maloningoji Maištinga Siela.

Šios dienos citata: Yuval Noah Harari apie Ukrainą, drąsius žmones ir kuriamą istoriją

 

Sveiki,

 

Šių dienų kontekste neturiu nei ką atimti, nei ką pridėti. Žymus rašytojas ir mąstytojas Yuval Noah Harari greitai reagavo į šių dienų įvykius Rytų Europoje. Kas kuria istoriją? Ar tikrai vien tik politinės jėgos, ar ir paprastų žmonių narsumas bei drąsa? Apie ką ir kaip kalbėsime apie šių dienų įvykius po 20 ar 100 metų ir kokius vardus bei pavardes linksniuosime?

 

Visą straipsnį lietuviškai galite paskaityti ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Little Big - Uno [lyrics / žodžiai] Eurovision Russia 2020

Sveiki, skaitytojai,

Gerai! Paskutinioji Eurovizijos dalyvė paskelbė savo dainą ir kaip šampano kamštis šovė į viršūnes, palikdama Lietuvos atstovus užnugaryje kaip mažytes žiežirbas. Per kelias paras rusų atstovai Little Big su daina „Uno“ sulaukė beveik 20 milijonų peržiūros. Nieko nesakau, nes rusų nacija, kuri domisi Eurovizija ir politiniais sumetimais, ir dėl to, kad patinka šis idėjinis šou, manau, saviškis pažiūrės bent po kelis kartus. Rusų daugiau nei 100 milijonų.

Galvoju, jeigu ne komisijos balsai, Rusija per paskutiniuosius dešimt metų vien žiūrovų balsais būtų laimėjusi bent dukart šį konkursą. Bet ne dėl laimėjimo ar politikos man patinka šis konkursas, jis tiesiog tobulas politikos, kultūros ir muzikos miksas, kuriame pasireiškia visos jėgos, tačiau iš to išeina dar ir pramoga.

Daina „Uno“ atitinka, manau, visus besiformuojančio naujojo Eurovizijos standarto: rimtai pateikiamas humoras, keistumas, greitai įsimenamas ritmas, keistų ir linksmų judesiukų kartojimas scenoje. The Roop iš esmės taip pat yra tos naujos Eurovizijos formuotojai, rusų atstovai tą kuo puikiausiai papildo ir tęsia.

Disko stilius pop muzikos kultūroje dabar turi itin didelę reikšmę. Jeigu žvilgtelėsite į amerikiečių pop muzikos naujausius kūrinius ir vaizdo klipus, pamatysite, kad visur dominuoja aštunto dešimtmečio įvaizdžiai ir ritmas. Kad ir naujausias Lady Gagos kūrinys ir vaizdo klipas „Stupid Love“. Little Big turi tai, kas tinka ir patinka visai Europai, nuo ispanų iki suomių muzikos klausytojų, nes jie šmaikštūs, užvedantys, juos lengva atsiminti, juos linksma pakartoti, jie parodijuoja, jie šmaikštauja, jie linksmina ir tai yra stiprus eurovizinis Molotovo kokteilis žiūrovams. Manau, daina tikrai pateks į finalą ir tikriausiai bus viena iš lyderių. Penketuke šviečiasi iš tolo, tik bijau, kad komisijos balsai „timptels“ juos, kaip gali nutikti ir su lietuviais, į lentelės apačią.

Visgi pats kūrinys man pačiam patinka. Pasižiūrėjus į grupės ankstesnius vaizdo klipus, darau išvadą, kad jie išlieka tokie pat bepročiai linksmintojai. Vien ką reiškia jų daina „Banana“! Visgi man jie primena mūsų lietuvių grupę „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, kurie dainuoja ir pateikia savo idėjas panašiame intervale kaip Little Big.

Pasižiūrėkite, kaip atrodo jų vaizdo klipas ir daina.

Lyrics / žodžiai

Little Big - "UNO"

It's gonna take more than one margarita
I'm gonna call you my sweet señorita
I'm gonna leave after night only with ya
All you have to do is to be ready for some action now

Don't be a dummy, dummy
I got that yummy, yummy
Can we be chummy, chummy right after midnight?
Yeah, you so charming bunny
Yeah, you so funny honey
All you have to do is to be ready for some action now

Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno

Ho! Are you ready?
Ha! Hold it steady
Ho! Come to daddy
All you have to do is to be ready for some action now

Don't be a dummy, dummy
I got that yummy, yummy
Can we be chummy, chummy right after midnight?
The night is charming bunny
You are so funny honey
All you have to do is to be ready for some action now

Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno
Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis

Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis

Uno, uno
Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno
Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Sušaudyta caro Nikolajaus II-ojo šeima, Romanovų šeimos egzekucija

Sveiki,

1918 metais liepos 16 dieną, kaip manoma, anksti paryčiais 7 ginkluoti komunistai kurį laiką kalinę Rusijos carą Nikolajų II-ąjį su visa šeima, kurią matote fotografijoje, juos pažadinę nusivedė į rūsį, kur jie buvo sušaudyti prie sienos. Manoma, kad pirmiausia mirė vyras ir žmona, sunkiau buvo nužudomi vaikai, nes jų rūbai buvo prikimšti brangakmenių, todėl žudikai pasitelkė durklus.

Daug legendų sklido nuo tos dienos, kad vienas iš vaikų neva išgyvenęs ir slapstosi, bet oficialioji versija ta, kad po šios egzekucijos baigėsi ilgai trukęs caro dinastijos valdymas Rusijoje ir į valdžią atėjo komunistinės jėgos. Priežastis būta nepatyrusio caro Nikolajaus II atėjimas į valdžią, kai jam viso labo buvo vos 26 metai. Su jo aristokratiškomis pažiūromis Rusija įsivėlė į karus, šalyje siautė nepriteklius ir nors jis pažadėjo pagerinti sąlygas, viskas ėjosi tik blogyn. Galiausiai net ištikimiausia caro kariuomenė atsigręžė prieš jį, todėl jam teko atsisakyti sosto. Galiausiai be teismo šeima tiesiog sušaudyta.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: prisiekė pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas

Sveiki,

Šią liepos 10 dieną 1991 metais Rusijoje įvyko svarbus įvykis, pakeitęs iš esmės Rusijos veidą pasaulyje. Pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas prisiekė prieš liaudį ir tapo pirmuoju demokratinės-autonominės Rusijos prezidentu. Buvęs Maskvos miesto meru jis pasitraukė iš Komunistų partijos. Po M. Gorbačiovo paskelbimo apie Sovietų Sąjungos griūtį, B. Jelcinas tapo vienu įtakingiausiu žmonių pasaulyje.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Usūrio įlanka Rusijoje (Уссурийский залив)

Sveiki,

Gamta yra ta erdvė, kuri savaime sutvarko šiukšles, ypač tas, kurias šiaip žmogus nepajėgia sutvarkyti. Šiandien jūs matote fotografijas, darytas Rusijoje, Usūrio įlankoje, kuri yra netoli Japonijos ir Kinijos sienos. Kadaise, prieš daugel dešimtmečių, čia sovietai pildavo stiklo ir porceliano atliekas ir šioji įlanka buvo laikoma pavojinga, nes galėjai susipjaustyti pėdas ir pan. Šiandien, praslinkus jau ne vienam dešimtmečiui, gamta iš stiklo kalno sąvartyno padarė savo – nugludino ir į krantą išmetė šimtus tūkstančių stiklo „akmenėlių“. Staiga pavojinga zona tapo turistų traukos centru. Dalijuosi internete aptiktomis fotografijomis:

Jūsų Maištinga Siela